Seneka 41-60 laiškai

KETURIASDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Elgiesi puikiai ir deramai, jeigu, kaip rašai, atkakliai sieki sielos tobulumo, kurio melsti kvaila, nes gali pats tobulėti. Nereikia tiesti rankų į dangų ir maldauti šventyklos prižiūrėtoją, kad prileistų tave prie statulos ausies, tarytum taip būtume geriau išklausyti. Dievas visuomet yra šalia tavęs, jis yra su tavimi, jis yra tavyje. Aš sakau taip, Lucilijau: mumyse glūdi dieviškoji dvasia — mūsų gerų ir blogų poelgių stebėtoja ir sargė.

Kaip mes elgiamės su ja, taip ir ji su mumis elgiasi. Niekas negali būti doras be dievo. Argi kas nors įstengia, jam nepadedant, iškilti virš likimo? Jis duoda didingų ir teisingų patarimų. Bet kuriame dorame žmoguje „nepasakysiu koks, bet dievas gyvena..."1 Jei tu atsidursi giraitėje senų, didesnių negu paprastai būna medžių, kurių susipynusių šakų skraistė užstoja dangų, toji miško aukštybė, ta slėpininga aplinka, nuostabiai tamsūs ištįsę aikštelių šešėliai įtikins tave, jog čia yra dievybė. Jei kalnas kybos ant kokios nors akmenyse išgraužtos olos, kurią tokią plačią išskaptavo ne rankos, bet gamta, tavo sielą sukrės kažkokios šventenybės nuojauta. Mes garbiname didžiųjų upių versmes, statome aukurus ten, kur iš žemės gelmių išsiveržia plačios srovės, šloviname karštųjų vandenų šaltinius, o kai kurie ežerai mums šventi dėl jų tamsumo ar neišmatuojamos gilybės. Kai išvysi neišsigandusį pavojų žmogų, kuriam svetimos aistros, kuris laimingas negandų verpetuose, ramus audrų sūkuriuose ir iš aukšto žiūri į žmones ir kaip į lygius sau — dievus, ar neapims tavęs noras jį garbinti? Ar netarsi: „Čia yra kažkas pernelyg didaus ir aukšto, kad būtų galima patikėti, jog jam tinka šis menkas kūnas, kuriame jis tūno!" Į jį nusileido dieviška jėga. Jeigu siela yra kilni ir santūri, jeigu ji mano visa esant niekinga ir išjuokia mūsų baimę bei troškimus, vadinasi, tokią sielą valdo dangiška jėga. Tokia didi esybė negali egzistuoti be dievybės paramos. Taigi didesnė šios esybės dalis priklauso tam pasauliui, iš kurio ji nužengė. Kaip saulės spinduliai, nors ir pasiekia žemę, būna ten, iš kur išeina, taip didelė ir šventa siela yra čia atsiųsta tam, kad mes iš arčiau pažintume dievybę. Nors ji ir bendrauja su mumis, bet yra susiejusi su savo pradžia: nuo jos priklauso, į ją žiūri ir į ją veržiasi, o mūsų gyvenime ji dalyvauja kaip kažkas geresnio. Kokia tai yra siela? Tai tokia, kuri nespindi jokiu kitu gėriu, išskyrus savąjį. Ar gali būti kas nors kvailesnio, kaip girti žmogų už tai, kas yra ne jo?! Ar yra didesnis pamišėlis už tą, kuris stebisi daiktu, kuris akimirksniu gali atitekti kitam?! Arklys netampa geresnis, jeigu jo kamanos auksinės. Vienas dalykas, kai liūtas išleidžiamas paauksuotais karčiais, kai jis, sutramdytas bei iškamuotas, leidžiasi glostomas ir pakenčia uždėtą papuošalą, ir visai kitas dalykas, kai jis išeina nesulaižytas ir nepalaužtos dvasios. Tuomet jis žiauriai puola, nes prigimtis norėjo, kad jis būtų toks. Jo šiurpumas yra gražus, o jį puošia tai, kad į jį negalima žvelgti be baimės, ir tuo jis pranoksta aną aukso blizgučiais papuoštą ištižėlį. Niekas neturi didžiuotis tuo, kas jam nepriklauso. Vynuogę giriame už tai, kad jos šakelės aplipusios uogomis, o ramsčiai virsta nuo jų svorio. Kas gi labiau vertins tokią vynuogę, nuo kurios svyra aukso uogos bei lapai?! Tikrasis vynuogės vertingumas — jos derlingumas. Kalbant apie žmogų, taip pat reikia girti tik tai, kas būdinga jam pačiam. Štai anas turi gražuolių vergų ir puikų namą, jis daug sėja, gauna daug palūkanų, bet visa tai yra ne pačiame jame, o šalia jo. Girk tai, ko negalima nei atimti, nei duoti, kas yra jo paties. Tu paklausi: kas tai? Siela ir joje tobulas protas. Juk žmogus — protinga būtybė. Didžiausias gėris jam — įvykdyti užduotį, dėl kurios jis gimė. Ir ko gi reikalauja iš jo protas? Nepaprastai lengvo dalyko: gyventi pagal savo prigimtį. Bet visuotinė beprotybė padaro šį dalyką sunkų: mes visi vienas kitą stumiame į ydas. Kaipgi galima atvesti į protą tuos, kurių niekas nebando sulaikyti, o pirmyn gena visa minia?! Lik sveikas.


KETURIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Nejaugi jis tave jau įtikino esąs doras vyras? Tačiau neįmanoma taip greitai nei doram vyrui pasidaryti, nei pažinti jį. Ar žinai, ką vadinu doru vyru? Antros rūšies žmogų. Tikras žmogus — kaip feniksas, jis galbūt gimsta vienąkart per penkis šimtus metų. Nenuostabu, kad tai, kas didu, nedažnai atsiranda. Minios vidutinybes fortūna sukuria dažnai, o išimtys patraukia dėmesį jau tuo, kad būna jų retai. O jam dar labai toli iki to, kuo esant jis save skelbia. Jeigu jis žinotų, kas yra doras vyras, ne tik nelaikytų savęs tokiu, bet galbūt prarastų ir viltį juo tapti. „Bet jis blogai mano apie nedoruosius." Taip daro ir nedorieji, nes jie patys užsitraukia didžiausią bausmę: jie pradeda nebepatikti patiems sau ir savo šalininkams. „Bet jis nekenčia tų, kurie, staiga gavę didelę valdžią, nesaikingai ja naudojasi." Jis darytų tą patį, jei tik galėtų. Daugelio žmonių ydos tūno pasislėpusios, nes jos neturi jėgų, bet, įgavusios jų, išdrįstų ne mažiau negu tos, kurioms laimė jau nuplėšė kaukę. Joms stinga priemonių parodyti savo niekingumą. Net nuodingą gyvatę galima be pavojaus čiupinėti, kai ji sušalusi: jai netrūksta nuodų, bet jie sustingę. Daugeliui žiaurių, garbės ir prabangos ištroškusių žmonių trūksta tik fortūnos palankumo, kad jie išdrįstų prilygti patiems didžiausiems nedorėliams. Duok tik jiems galią, kokios jie nori, ir tu pamatysi, kad jie nori to paties. Ar atsimeni, kaip tvirtinai, jog vieną iš tokių tu valdai? Aš sakiau, kad jis lengvabūdis skrajūnas ir kad tu jį laikai ne už letenos, o už plunksnos. Ar aš melavau?! Tu laikei jį už plunksnos, kurią jis paliko tavo rankose ir nuskrido. Juk žinai, kokių pokštų jis tau iškrėtė, kiek ant tavo galvos mėgino suversti nelaimių, kurios vėliau prislėgė jį patį. Jis nesuprato, kad, kasdamas

duobę kitiems, pats į ją griūva. Nemąstė apie tai, kokie sunkūs, nors apskritai ir ne visiškai beprasmiški, visi jo siekimai. Taigi, ko nors imdamiesi ir sunkiai siekdami, turime žiūrėti, ar iš to yra kokios nors naudos, ar tik vieni nemalonumai. Kai kas yra apskritai nereikalinga, kai kas neverta tokių pastangų. Bet mes šito nepastebime. Mums atrodo, kad gauname veltui tai, kas iš tikrųjų kainuoja brangiausiai. Mūsų bukaprotystę rodo toks dalykas: mes manome, jog perkame tik tai, už ką mokame pinigus, o dovanomis vadiname tai, už ką atlyginame savimi. Tai, ko nenorėtume įsigyti mainais už savo namą ar už gražų ir pelningą dvarą, esame pasirengę siekti nerimo ir pavojaus kaina, prarasdami gėdą, laisvę ir laiką. Kiekvienas save vertina pigiau už bet ką kitą. Taigi, ką nors sumanę ar darydami, elkimės taip, kaip esame įpratę elgtis atėję pas kokį nors krautuvininką. Pažiūrėkime, kiek jis prašo už tai, ko mes trokštame. Dažnai už didžiausią kainą nieko negauni. Galiu tau nurodyti daugelį dalykų, kurių pasiekę ar gavę prarastume laisvę: jeigu jie mums nepriklausytų, mes priklausytume patys sau. Apie tai vienas sau pamąstyk ir ne tik tada, kai bus kalbama apie pelną, bet ir tada, kai bus kalbama apie žalą. Tu pasakysi: „Šito man reikės atsisakyti". Bet juk tai buvo atklydęs daiktas. Be jo gyvensi taip pat lengvai, kaip gyvenai iki jį turėdamas. Jeigu ilgai jį turėjai, prarandi jį jau iki soties juo pasinaudojęs; jeigu — neilgai, prarandi jį, kol dar prie jo neprisirišai. Turėsi mažiau pinigų? Bet ir vargo bus mažiau. Mažiau garbės? Vadinasi, mažiau bus ir pavydo. Įsižiūrėk, kas mus varo į beprotybę ir ką praradę mes labiausiai verkiame. Pamatysi, kad sunkiausia yra ne pats nuostolis, bet įsitikinimas, jog patiriame nuostolį. Praradimo niekas nepajunta; apie jį tik mąsto. Kas išsaugo save, tas nieko nepraranda. Bet ar daugeliui pavyko išsaugoti save?! Lik sveikas.


KETURIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Klausi, kaip aš sužinau ir kas man papasakoja apie tai, ką tu mąstai, nes pats šito niekam nesi pasakojęs. Tas, kas žino daugiausia, tai — gandai. „Kaip? — tu paklausi.— Nejaugi aš esu toks žymus, kad galiu duoti peno gandams?" Kai vertini save, nesižvalgyk į šias vietas. Žiūrėk į tas, kuriose esi. Kas išsiskiria iš savo aplinkos, tas yra didelis ten, kur išsiskiria. Mat didybė neturi vieno mato: palyginimai ją arba dar labiau iškelia, arba sumenkina. Didelis upės laivas jūroje pasidaro mažutėlis. Vairas vienam laivui gali būti per didelis, o kitam — per mažas. Nors pats savęs ir nelaikai svarbiu asmeniu, provincijoje esi didelis. Visi domisi ir žino, ką veiki, kaip valgai, kaip miegi. Tuo apdairiau tau reikia gyventi. Laikyk save laimingu tada, kai galėsi gyventi visiems matant, kai tavo sienos tave gins, bet neslėps. Dažniausiai manome, jog jos statomos ne tam, kad saugiai gyventume, bet tam, kad galėtume slapčia nusidėti. Pasakysiu, pagal ką galima spręsti apie mūsų dorovę: vargu ar rasi tokį, kuris galėtų gyventi atvėręs duris. Iš gėdos, o ne iš puikybės apsistatėme durininkais. Gyvename taip, kad, kai kas nors netikėtai mus pamato — tarytum užklumpa darant nuodėmę. Bet kokia nauda slapstytis ir vengti žmonių akių ir ausų? Gryna sąžinė nebijo sušaukti visos minios, o negryna sąžinė net ir vienumoje graužia ir neduoda ramybės. Jeigu tavo poelgiai garbingi, visi apie juos težino, o jeigu begėdiški, kas iš to, kad niekas apie tai nežino, jei tu pats žinai?! Vargšas tu, jei nekreipi dėmesio į šitokį liudytoją! Lik sveikas.


KETURIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Vėl tu žeminies prieš mane, sakydamas, jog tau pirmiausia buvo priešiška prigimtis, o paskui — likimas. Juk galėtum išsiveržti iš minios ir pasiekti didžiausią žmogui prieinamą laimę. Jei filosofijoje yra kas nors gera, tai yra kaip tik tai, kad ji nežiūri kilmės. Visi, jeigu grįšime į pačią pradžią, yra kilę iš dievų. Tu — romėnų raitelis, į šį luomą tave atvedė uolumas. Bet daugeliui, dievaži, yra uždaryta keturiolika eilių1, ne visus įsileidžia kurija2, net karo stovykla, šaukdama į vargą ir pavojų, taip pat išdidžiai renkasi. Visi galime tobulinti sielą, todėl visi esame kilmingi. Filosofija nieko neatstumia ir nieko nesirenka; ji šviečia visiems. Sokratas nebuvo patricijus. Kleantas nešiojo vandenį, parsisamdęs laistyti sodą. Filosofija Platoną ne gavo kilmingą, bet tokį jį padarė. Kodėl gi tu nesitiki jiems prilygti? Jie visi — tavo proseneliai, jeigu tu pasirodysi esąs jų vertas. Vertas būsi tik įtikinęs save, kad kilmingumu niekas tavęs nepralenkia. Visų mūsų protėvių buvo tiek pat kartų, ir niekas neatsimena savo kilmės. Platonas sako, jog visi karaliai kilę iš vergų, o visi vergai — iš karalių. Viską sumaišė begalinė kaita, viską aukštyn ir žemyn mėtė likimas. Kas yra aukštos kilmės žmogus? Tas, kurį prigimtis apdovanojo dorybe. Reikia žiūrėti vien šito. Priešingu atveju, jeigu ieškosime senolių, tai suprasime, jog visi esame iš tų laikų, prieš kuriuos nieko nebuvo. Nuo pat pasaulio pradžios į šiuos laikus mus vedė nenutrūkstama kilimų ir smukimų grandinė. Pilnas prosenių aprūkusių atvaizdų atriumas3 nedaro žmogaus kilmingo. Niekas negyveno dėl mūsų šlovės. Tai, kas buvo prieš mus, yra ne mūsų. Siela padaro kilmingą tą, kuris, būdamas bet kurio luomo atstovas, gali pakilti virš likimo. Įsivaizduok, kad tu esi ne romėnų raitelis, o atleistinis. Ir tada galėtum pasiekti, kad tarp laisvai gimusių būtum vienintelis laisvas. „Kaip?" — paklausi. Jeigu gėrį nuo blogio skirsi nesivadovaudamas minios nuomone. Reikia žiūrėti ne į kelio pradžią, bet į jo pabaigą. Jei yra toks dalykas, kuris gali padaryti gyvenimą laimingą, tai jis yra gėris pats savaime. Jis negali virsti blogiu. Kaip čia yra? Kur klaida, jeigu visi trokštame laimingo gyvenimo? Klaida yra manyti, kad priemonės, kuriomis jį pasiekiame, yra jis pats, ir kuo labiau jo siekiame, tuo labiau tolstame nuo jo. Laimingo gyvenimo esmė yra visiška ramybė ir tvirtas tikėjimas, o žmonės ieško priežasčių nerimti ir ne neša, o velka savo naštą pavojingais gyvenimo keliais. Todėl jie nuolatos vis labiau tolsta nuo tikslo ir kuo daugiau stengiasi, tuo labiau kliudo sau ir traukia save atgal. Taip būna tiems, kurie skuba ištrūkti iš labirinto ir beskubėdami susipainioja. Lik sveikas.


KETURIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Skundies, kad tau ten trūksta knygų. Tačiau svarbu turėti jų ne daug, o gerų. Skaitymas atsirenkant duoda naudos, o bet koks skaitymas — tik malonumą. Tas, kuris užsibrėžęs pasiekti tikslą, renkasi vieną kelią ir nesibasto daugybe kelių, nes tai būtų ne ėjimas, o klaidžiojimas. Tu sakai: „Labiau norėčiau, kad duotumei man patarimų, o ne knygų". Aš esu pasiruošęs išsiųsti visus, kiek tik turiu, iššluodamas visą savo sandėlį. Jei galėčiau, pats tenai vykčiau. Jei neturėčiau vilties, kad greitai baigsi savo tarnybą, pašaukčiau save, senį, į žygį, ir manęs neįstengtų išgąsdinti nei Charibdė su Scile, nei tas sakmėse apdainuotas sąsiauris. Ne laivu, o pats plaukte jį perplaukčiau, kad tik galėčiau tave apkabinti ir, būdamas šalia, įvertinti, kaip išaugo tavo siela. Tavo prašymas, kad atsiųsčiau ir savo kūrinių, nežadina man minties, jog pasidarysiu iškalbingas, kaip nemanyčiau, jog pasidarysiu gražus, jeigu tu pageidautum mano atvaizdo. Suprantu, kad tai yra ne įvertinimo, o tavo atlaidumo požymis. Jeigu tai yra ir įvertinimas, jį tau įkvėpė atlaidumas. Tačiau kad ir kokios būtų mano knygos, skaityk jas manydamas, jog iki šiol tebeieškau tiesos, nors nežinau, kas ji, ir atkakliai mėginu ją rasti. Juk nesu išsilaisvinęs iš kieno nors valdžios, nepasivadinau kieno nors vardu1. Labai pasitikiu didžiųjų vyrų nuomone, bet ginu ir kai kurias savo mintis. Jie paliko mums ne tik atradimų, bet ir tai, kas ieškotina. Galbūt jie būtų atradę reikalingiausių dalykų, jei nebūtų ieškoję beprasmiškų. Daug laiko iš jų atėmė žodžių žaismas ir painūs svarstymai, lavinantys tuščią sąmojį. Mes sunarpliojame mazgus, suteikiame žodžiams dvejopą prasmę, o paskui juos atnarpliojame. Ar tiek jau daug turime laisvo laiko? Ar jau mokame gyventi ir mirti? Visos mintys turėtų būti nukreiptos ten, kur reikia rūpintis, kad mūsų neklaidintų ne žodžiai, bet daiktai. Kam man nurodinėji panašių pasakymų skirtumus, kurie niekada nieko neklaidina, jei tik nepradedama samprotauti? Klaidina daiktai: juos skirk. Užuot mylėję gėrį, mes mylime blogį. Trokštame visai priešingų dalykų, negu troškome anksčiau. Mūsų troškimai prieštarauja troškimams, sumanymai — sumanymams. Padlaižiavimas labai panašus į draugystę. Jis ne tik mėgdžioja ją, bet nugali ir pralenkia. Jo klausomasi įdėmiai ir palankiai, jis prasiskverbia į širdies gelmes, yra malonus tuo, kuo yra kenksmingas. Pamokyk mane, kaip atskirti šį panašumą. Užuot atėjęs draugas, pas mane ateina meilus priešas. Prisidengusios dorybe, atšliaužia ydos. Po drąsos šūkiu slepiasi karštagalvystė, ištižimas vadinamas santūrumu, bailumas laikomas atsargumu, čia mes klaidžiojame labai pavojingai, todėl kiekvieną dalyką paženklink aiškiai. Nė vienas nebus toks kvailas, kad, paklaustas, ar turi ragus, imtų čiupinėti kaktą2, ir toks žioplas ar bukas, kad nežinotų tiesos, nors tu ir įtikintum gudriausiais išvedžiojimais. Čia toks pat nežalingas sukčiavimas, kaip ir akių dūmimas taurėmis ir akmenėliais, kada linksmina pati apgaulė. Padaryk, kad aš suprasčiau, kodėl taip būna, ir aš nebesidomėsiu tuo. Tą. patį galima pasakyti apie anas žodžių pinkles (kaip man geriau pavadinti sofizmus?!). Nežinančiam jie nekenkia, o žinančiam nepadeda. Jeigu nori išsklaidyti dviprasmybes, mokyk mus, kad laimingas yra ne tas, kurį minia vadina laimingu ir kuriam plaukia daug pinigų, bet tas, kurio visas gėris glūdi jo sieloje; kuris yra tiesus, kilnios dvasios; kuris niekina visa, kas keičiasi; kuris nemato nieko, su kuo norėtų pasikeisti vietomis; kuris žmogų vertina tik kaip žmogų-kuris savo mokytoja pasirenka prigimtį ir gyvena pagal jos įstatymus taip, kaip ji liepia; kurio gėrio neatims jokia jėga; kuris bloga paverčia geru; kuris yra tvirto nusistatymo, nesujaudinamas ir bebaimis; kurį gali kokia nors jėga paveikti, bet negali išmušti iš vėžių; kurio likimas, stipriai įsmeigęs nuodingiausią ietį, nesužeidžia, o tik apdrasko, ir tai retai, nes kitos žmonių giminę parbloškiančios jo ietys atšoka tarsi ant stogo užkritusi kruša: nekenkdama namo savininkui, ji tik barbena ir tirpsta. Kam tu mane gaišini tuo, ką pats vadini melagio išprotavimais ir apie ką parašyta tiek daug knygų3? Man meluoja visas gyvenimas. Tu parodyk jo klaidas ir nukreipk jį į tiesos kelią, jei esi toks gudrus. Jis laiko būtinu tai, kas dažniausiai yra nereikalinga. Netgi tai, kas nėra nereikalinga, negali padaryti žmogaus laimingo ir patenkinto. Juk tai, kas būtina, nebūtinai yra gėris. Mes pažeminsime gėrį, jeigu vadinsime jo vardu duoną, miežinę košę ir kitus daiktus, be kurių negalime gyventi. Tai, kas yra gėris, yra būtina; tai, kas būtina, ne visada yra gėris, nes būtini yra ir patys niekingiausi dalykai. Nė vienas nemenkina gėrio reikšmės tiek, kad imtų jį lyginti su kasdienybės daiktais. Kaipgi tad yra? Ar ne geriau tau stengtis įrodyti visiems, jog sugaištame daug laiko, ieškodami nereikalingų dalykų, jog daugelis praleidžia gyvenimą, kurdamiesi gyvenimo sąlygas? Prisimink kiekvieną žmogų, pamąstyk apie visus: kiekvieno gyvenimas užimtas rytdiena. Tu paklausi, ar yra čia kas nors bloga. Be galo daug. Juk jie ne gyvena, o tik rengiasi gyventi ir viską atidėlioja. Kiek besistengtume, gyvenimas vis tiek mus pralenks. Dabar jis pro mus, begaištančius, iš tiesų prabėga lyg svetimas ir, kasdien taip praeidamas, baigiasi paskutiniąja diena. Bet tam, kad laiškas, kuris privalo tilpti kairėje skaitančiojo rankoje, nebūtų per didelis, ginčą su dialektikais, per daug subtiliais ir besirūpinančiais vien tuo ir niekuo kitu, atidedu kitai dienai. Lik sveikas.


KETURIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Gavau knygą, kurią buvai man žadėjęs. Ramiai ją skaityti ruošiausi vėliau, o dabar tik atsiverčiau norėdamas truputį į ją žvilgtelėti. Ji mane sudomino skaityti toliau. Apie jos iškalbingumą gali spręsti štai pagal ką: man ji pasirodė tokia sklandi, tarsi ji būtų ne mano ir ne tavo, iš pirmo žvilgsnio primenanti Tito Livijaus ar Epikūro kūrinį. Ji paveikė ir patraukė mane tokia saldybe, kad perskaičiau ją neatidėliodamas. Saulė viliojo, alkis ragino, debesys grasino, bet prarijau ją visą. Ji man suteikė ne tik pasitenkinimo, bet ir džiaugsmo. Kiek čia talento, kiek dvasios! Sakyčiau, kad čia daug polėkio, jeigu ji, kartais nurimusi, po pertraukos vėl pakiltų. Bet tai ne polėkis, tai — nenutrūkstamas skrydis! Kūrinys vyriškas ir tvirtas, nors įsiterpia ir žavingumas, ir visai derantis švelnumas. Tu esi didis ir kilnus. Būk toks ir taip eik toliau. Šį tą padarė ir knygos turinys, todėl visada rinkis tik dėkingą temą, kuri pažadintų kūrybines tavo jėgas ir uždegtų jas. Daugiau apie knygą parašysiu tada, kai ją apmąstysiu. Dabar apie ją dar negaliu spręsti, nes lyg būčiau tik išklausęs ją, o ne skaitęs. Tau leidus, prie kai ko ir prikibsiu. Bijoti nėra ko: išgirsi tiesą. Laimingas tu, kad niekas neturi dėl ko tau meluoti iš taip toli. Nebent meluojame be priežasties, tik iš įpročio. Lik sveikas.


KETURIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Malonu buvo sužinoti iš atkeliaujančių tavo krašto žmonių, kad draugiškai gyveni su savo vergais. Toks elgesys dera tavo išminčiai ir tavo išsilavinimui. „Jie vergai." Bet jie —ir žmonės! „Jie vergai." Bet jie namiškiai! „Jie vergai." Bet jie - ir nuolankūs bičiuliai!  „Jie vergai." Bet jie — vergijos draugai, jei turėsime galvoje, kad likimas vienodai valdo ir juos, ir tave. Man kelia juoką tie, kurie mano, jog gėda pietauti su vergu. Kodėl jie taip mano? Todėl, kad puikybė įpratino pietaujantį šeimininką apsistatyti būriu vergų. Jis valgo daugiau negu gali ir, be saiko prisirydamas, apkrauna ir taip prikimštą skrandį, jau atpratusį nuo skrandžio pareigų, nes jam daug sunkiau viską suvirškinti negu prisikimšti. O nelaimingiesiems vergams šeimininkas neleidžia net burnos praverti, nė puse žodžio persimesti. Rykštės nuslopina mažiausią murmesį, jos gresia net atsitiktinai kostelėjus, sučiaudėjus, krenkštelėjus. Kančia jie užmoka už tylą, pertrauktą keliais žodžiais; alkani ir nebylūs jie stovi ištisas naktis. Taip jau būna, kad tie, kuriems neleidžiama šnekėtis šeimininko akivaizdoje, šneka apie šeimininką kitur. O tie, kurie kalbėdavosi ne tik prie šeimininko, bet ir su juo pačiu, kurių liežuvis nebuvo atpratęs vartytis, yra pasiruošę kišti savo sprandą po kirviu už šeimininką, ant savo galvos užsitraukti jam gresiantį pavojų. Prie stalo jie kalba, kankinami — tyli1.

Dažnai yra kartojamas to paties išdidumo pagimdytas priežodis: kiek vergų — tiek priešų. Jie — ne priešai, mes patys juos padarome priešais. Jau nekalbant apie žiaurumo ir nežmoniškumo apraiškas, mes ir taipgi juos laikome ne žmonėmis, o gyvuliais. Kai sugulame pietauti2, vienas iš jų valo spjaudalus, kitas, susirietęs po įkaušusių puotautojų guoliais, renka valgių likučius. Trečias pjausto brangius paukščius, tiksliais išlavintos rankos judesiais atkirsdamas krūtinės ir pasturgalio gabalus. Vargšas, jis gyvena vien tam, kad kaip reikiant kapotų paukštieną. Bet kažin ar tas, kuris šito reikalauja savo malonumui, nėra didesnis vargšas už tą, kuris šito mokosi priverstas. Ketvirtas, išpuoštas lyg moteris vyno pilstytojas, grumiasi su savo amžiumi: negali atsisakyti vaikystės, nes yra tempiamas atgal į ją. Iš stuomens jis — karys, o iš odos su nutrintais ar išpešiotais plaukais — vaikas. Jis nemiega, ištisas naktis atiduoda šeimininko girtuoklystei arba geiduliams: miegamajame jis atlieka vyro, puotoje — berniuko pareigas. Penktas, kuriam pavesta įvertinti puotautojus, stovi nelaimingas ir žiūri, kuriuos dėl jų pataikavimo, apsirijimo ar plepumo galima pakviesti rytdienai. O kur dar maisto pristatytojai, iki smulkmenų žinantys pono skonį: jie žino, koks kvapas jį erzina, kieno vaizdas džiugina, kokia naujove galima jį, viskuo besišlykštintį, sudominti, nuo ko jis iki kaklo sotus ir ką geistų tą dieną suvalgyti. Ir su tokiais žmonėmis šis negali pietauti manydamas, kad pažemins save, jeigu atsisės prie vieno stalo su vergais. Bet, dievaži, kiek esama ponų, kurie kilę iš vergų! Prie Kalisto namų slenksčio mačiau stoviniuojant jo buvusį šeimininką, kuris Kalistui kadaise buvo užkabinęs skelbimą, dėl kurio šis buvo atsidūręs tarp pačių prasčiausių parduodamų vergų. Dabar jo neįleido į namus, kai į juos ėjo kiti žmonės. Jam atsilygino vergas, kadaise įmestas į pirmąjį dešimtuką3, kurį skelbdamas šauklys bando balsą. Jis pats savo ruožtu atstūmė jį nepriimdamas namuose kaip verto svečio. Šeimininkas pardavė Kalistą, bet kiek daug pardavė Kalistas šeimininkui!

Truputį pamąstyk apie tą, kurį vadini vergu. Juk jis gimęs iš tokios pat sėklos, vaikšto po tuo pačiu dangumi kaip ir tu, taip pat kvėpuoja, taip pat gyvena, taip pat miršta. Kaip tu gali jį matyti kilmingą, taip jis gali tave matyti vergą. Sutriuškinus Marijų, laimė nusigręžė nuo daugybės aukštos kilmės asmenų, kurie per karo tarnybą ketino pasidaryti senatoriais. Vienus ji padarė piemenimis, kitus — lūšnos sargybiniais. Štai ir niekink žmogų tos padėties, kurioje neniekindamas pats gali atsidurti. Nenoriu leistis į platesnius samprotavimus apie tai, kaip elgiamės su vergais. Jiems esame be galo išdidūs, nepaprastai žiaurūs ir įžūlūs. Štai mano pamokymų esmė: su mažesniu elkis taip, kaip norėtum, kad didesnis elgtųsi su tavimi. Kai tau į galvą ateis mintis, kaip tau leista elgtis su savo vergu, visada pamąstyk apie tai, kaip tavo šeimininkui leista elgtis su tavimi. „O aš, — tu sakai, — neturiu šeimininko." Tu dar jaunas, gal ir turėsi jį. Ar nežinai, kokio amžiaus pradėjo vergauti Hekuba, Krezas, Darijaus motina, Platonas, Diogenas? Su vergu elkis maloniai, netgi draugiškai, kalbėk su juo, tarkis, pietauk. Čia visas išrankiųjų būrys suriks man: „Koks pažeminimas! Kokia gėda!" O aš sučiupsiu juos bučiuojančius ranką svetimam vergui. Argi nematote, kaip mūsų protėviai stengėsi, kad ant ponų galvų nekristų neapykanta, o ant vergų — įžeidinėjimai? Šeimininką vadindavo šeimos tėvu, o vergus — namiškiais, kaip ligi šiol jie tebevadinami mimuose. Senoliai įvedė šventę4, per kurią, ir ne tik per ją, vergai būtinai valgydavo kartu su šeimininkais, jiems būdavo rodoma pagarba, leidžiama naudotis teisėmis, įstatymais, ir namuose viskas vykdavo taip, tarsi mažoje valstybėlėje. Kaip? Visus vergus leisti prie stalo? Ne, taip, kaip ir laisvuosius. Tu klysti manydamas, jog aš varysiu šalin užsiimančius nešvaresniu darbu, pavyzdžiui, mulų varovą arba artoją. Vertinsiu juos ne pagal užsiėmimą, o pagal sielos gerumą. Kiekvienas savo dvasią sukuria pats, o tarnybą skiria atsitiktinumas. Taigi tegu vieni pietaus su tavimi todėl, kad jie to verti, o kiti — kad pasidarytų to verti. Jeigu jų elgesyje ir bus vergiško nevalyvumo, jis išnyks bendraujant su kilnesniais žmonėmis. Mielas Lucilijau, neieškok draugo forume ar kurijoje. Atidžiai apsižvalgęs rasi jį ir namie. Dažnai gera medžiaga pražūva be meistro rankos; bandyk ir tyrinėk. Kvailas tas, kuris, pirkdamas arklį, apžiūrinėja ne jį, bet kamanas ir vadeles. Dar kvailesnis tas, kuris vertina žmogų pagal drabužį ar padėtį, kuri pridengia mus taip, kaip ir drabužis. „Jis vergas." Bet gal laisva jo dvasia? „Jis vergas." Ar tai jam kenkia? Parodyk tokį, kuris nevergauja. Vienas vergauja geiduliams, kitas — godumui, trečias — garbės troškimui, o apskritai visi yra vilties ir baimės vergai. Galiu parodyti buvusį konsulą, vergaujantį senei, ir turtuolį, vergaujantį tarnaitei, galiu išvardyti labai kilmingus jaunuolius — artistų vergus. Nėra gėdingesnės vergijos už savanorišką vergiją. Neleisk tiems išrankiesiems tavęs įgąsdinti. Su vergais būk linksmas ir neryškink savo pranašumo: tegul geriau tave gerbia negu bijo. Kas nors priekaištaus, jog šaukiu vergus užsimauti veltinę kepurę5, o ponus verčiu nuo paaukštinimo, kai sakau, kad tegu geriau vergai gerbia šeimininką negu jo bijo. „Nejaugi jis taip tiesiai ir sako, kad tegul vergai mus gerbia, tarytum jie būtų klientai ar sveikintojai? Kas šitaip kalbės, tas bus pamiršęs, jog Šeimininkams nėra per maža to, ko užtenka dievui — pagarbos ir meilės. Meilė nebūna kartu su baime. Manau, jog labai teisingai darai stengdamasis, kad tavo vergai nebijotų tavęs, ir bausdamas tik žodžiais. Rykštėmis tik gyvuliai raginami. Ne visa, kas yra žalinga, įžeidžia. Bet išlepimas mus veda prie tokio įniršio, kad visa, kas prieštarauja mūsų norams, kelia mums pyktį. Taip ir įgyjame karalių įpročių. Juk šie tiek užmiršta savo jėgą ir kitų silpnumą, kad dėl menkniekių taip užsidega, tarsi juos būtų kas nors nuskriaudęs, nors nuo šio pavojaus juos saugo jų padėties didybė. Jie patys supranta tai, bet ieško progos pakenkti: nuoskauda jiems reikalinga tam, kad galėtų skriausti kitus. Nenoriu tavęs ilgiau gaišinti. Nereikia tavęs raginti. Dorybė turi tokią savybę: ji pasitenkina pati savimi, ir nesikeičia. Blogis— nepastovus dalykas, jis dažnai keičiasi, tik ne į gerąją, o tiesiog į kitą pusę. Lik sveikas.


KETURIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Į laišką, kurį tu atsiuntei iš kelionės ir kuris toks pat ilgas kaip ir pati kelionė, atsakysiu vėliau. Turiu pasitraukti į vienatvę ir mąstyti, ką tau patarti. Juk, prašydamas patarimo, tu taip pat ilgai mąstei, ar jo prašyti. Tuo labiau privalau tai daryti, nes, norint atsakyti į klausimą, reikia daugiau laiko negu paklausti, ypač kai vienas dalykas patenkins tave, o kitas — mane. Ar ir vėl kalbu kaip epikūrininkas? Mane patenkina tai, kas ir tave, ir aš nebūčiau tavo draugas, jeigu tai, kas rūpi tau, nerūpėtų man. Draugystė daro visus mūsų reikalus bendrus: ir sėkmė, ir nelaimės, ir visas mūsų gyvenimas yra bendras. Negali būti laimingas tas, kuris žiūri tik savęs, viską kreipia savo naudai. Jeigu nori gyventi dėl savęs, gyvenk dėl kito. Šis stropiai ir šventai saugomas ryšys, kuris jungia žmones su žmonėmis ir rodo, kad yra kažkoks bendras žmonių giminės įstatymas, labiausiai skatina ugdyti aną anksčiau mano minėtą draugystės ryšį. Viską dalysis su draugu tas, kuris daug ką pasidalys su kiekvienu žmogumi. Lucilijau, geriausias vyre, aš labiau norėčiau, kad tie gudrūs mokytojai paaiškintų man, ką aš turiu duoti draugui ir ką — kiekvienam žmogui, užuot aiškinę, kaip išreikšti sąvoką „draugas" ir kiek reikšmių turi žodis „žmogus". Štai išmintis ir kvailybė išsiskiria į priešingas puses. Paskui kurią eiti man? Kuria kryptimi man liepsi eiti? Vienam kiekvienas žmogus — draugas, kitam draugas — ne bet koks žmogus. Pirmasis draugauja dėl savęs, antrasis dėl draugo. O tu kankini žodžius, skirstydamas juos skiemenimis. Nejaugi, nemokėdamas sugalvoti suktų klausimų ir neatskirdamas, esant klaidingai išvadai, tiesos nuo apgaulės, aš negalėsiu suprasti, ko vengti ir ko siekti? Man gėda: toks rimtas dalykas, o mes, seniai, žaidžiame: „Šuo — skiemuo. Šuo ėda mėsą. Vadinasi, skiemuo ėda mėsą". Tarkim, jog aš negaliu šito išspręsti. Kuo pavojinga ir kuo žalinga man tai, kad aš šito nežinau? Be abejo, man reikia bijoti, kad vietoj šuns kada nors nepaglostyčiau skiemens arba kad dėl mano neatsargumo knyga nesurytų mėsos! Dar gudresnis yra toks išprotavimas: „Šuo — skiemuo. Skiemuo mėsos neėda. Vadinasi, šuo mėsos neėda". Vaikų tauškalai! Ir todėl mes raukome kaktą?! Todėl mes užsiauginame barzdą?! Ir to mes, rimti ir išbalę, mokome kitus? Ar nori žinoti, ką filosofija žada žmonių giminei? Patarimą. Vieną jau šaukia mirtis, kitą slegia skurdas, trečiam ramybės neduoda savi ar svetimi turtai. Anas bijo blogos lemties, šis trokšta atsikratyti savo sėkmės. Šiam priešiški žmonės, anam — dievai. Kam man pasakoji apie šiuos žaidimus? Čia ne vieta juokams. Tu esi pašauktas padėti nelaimingiesiems. Žadėjai padėti skęstantiems, belaisviams, ligoniams, elgetoms, tiems, kurie pakišę kaklą po iškeltu kirviu. Kodėl išsisukinėji? Ką veiki? Tam, su kuriuo juokauji, baisu. Padėk <...>. Iš visų pusių į tave tiesia rankas, maldauja gelbėti pražudytą ar žūvantį gyvenimą; tu — jų viltis ir parama. Prašo tave, kad ištrauktum iš verpeto, kad išblaškytiems ir klaidžiojantiems parodytum ryškią tiesos šviesą. Paaiškink jiems, ką prigimtis padarė būtina, o ką nereikalinga; kokius lengvus įstatymus ji įtvirtino, kaip malonu ir lengva gyventi vadovaujantis jais ir kaip žiauru ir painu gyventi tiems, kurie labiau tiki žmonių nuomone, o ne prigimtimi. Manyčiau, kad šie žaidimai galėtų palengvinti žmonių nelaimes, jeigu pirmiausia nurodytum, kurias iš jų reikia palengvinti. Kas numalšins aistras? Kas jas pažabos? O, kad šie pokštai tik neduotų naudos! Bet jie kenkia! Kadangi tu pats nori, tad kuo aiškiausiai tau parodysiu, jog, jais užsiėmęs, ir gausiai apdovanotas talentas mažėja bei silpsta. Gėda sakyti, kokius ginklus jie duoda besiruošiantiems grumtis su likimu, kaip juos aprūpina. Argi šituo keliu einama prie aukščiausiojo gėrio? Šitais filosofų „arba—arba" ir kitokiais šlykščiais ir gėdingais įstatymų žinovų išvedžiojimais? Juk sąmoningai klaidindami žmogų klausimais, darote tą patį, kaip ir tas, kuris nori nors dėl akių atmesti ieškinį. Bet vienus pretorius, o kitus filosofija grąžina į buvusią vietą. Kodėl traukiatės nuo didžiulių savo pažadų ir, gražiai pakalbėję, kad padarysite taip, jog aukso spindesys mane akins ne daugiau už kardo žibėjimą, jog nepaprastai ištvermingai niekinsiu tai, ko visi trokšta ir ko visi bijo, nusileidžiate iki gramatikos pradmenų? Ką jūs sakote? „Taip pasiekia žvaigždynus."1 Padaryti mane lygų dievui — štai ką man žadėjo filosofija. Tam ji mane kvietė, tam aš atėjau. Tad išlaikyk žodį! Taigi, mielas Lucilijau, kiek gali, eik tolyn nuo tokių filosofų išvedžiojimų ir gudrybių. Gėriui dera tai, kas aišku ir paprasta. Net jeigu tau liko gyventi dar daug metų, reikia juos naudoti taupiai, kad užtektų tam, kas būtina. O dabar kokia kvailystė tyrinėti nereikalingus dalykus, kai taip trūksta laiko. Lik sveikas.


KETURIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Mielas Lucilijau, tas, kuris prisimena draugą tik tada, kai jį primena kokia nors vietovė, yra abejingas tinginys. Tačiau pažįstamos apylinkės vis dėlto kelia mūsų sieloje glūdintį ilgesį, ne atgaivindamos mirusius atsiminimus, bet žadindamos užsnūdusius. Panašiai laiko nuslopintą gedinčiųjų skausmą atnaujina ar mylimas velionio vergas, ar jo drabužis, ar namas. Štai Kampanija, o labiausiai — Neapolis ir tavosios Pompėjos vaizdai neįtikėtinai smarkiai privertė mane vėl pasiilgti tavęs: kaip gyvas tu stovi man akyse. Nors aš jau esu toliausiai nuo tavęs, bet tarsi matau, kaip tramdai ašaras ir net valdydamasis negali sulaikyti besiveržiančių jausmų. Atrodo, jog netekau tavęs ką tik. Bet, kai pamąstai, argi kas nors nebuvo „ką tik"? Ką tik aš-buvau vaikas ir sėdėjau pas filosofą Sotioną, ką tik pradėjau vesti bylas teisme, ką tik nustojau norėti tuo užsiimti, ką tik nustojau tai galėti daryti. Laikas bėga be galo greitai. Tai ypač akivaizdu pažvelgus į praeitį. Prie dabarties prikaustytą žvilgsnį laikas apgauna: atrodo, kad taip lėtai jis bėga galvotrūkčiais. Tu paklausi, kodėl taip yra. Kad ir kiek būtų praėję laiko, jis visas sustingsta vienoje vietoje, visada vienodai matomas ir yra nedalomas. Viskas krinta į tą pačią gelmę. Kita vertus, negalima dalyti ilgomis atkarpomis tokio dalyko, kuris apskritai yra trumpas. Visas mūsų gyvenimo tarpsnis yra tik taškas ir dar mažesnis už tašką. Bet ir iš šio trupinėlio gamta pasityčiojo duodama jam kažko ilgesnio požymių: iš vienos jo dalies sukūrė kūdikystę, iš kitos — vaikystę, iš trečios — jaunystę, iš ketvirtos — kažkokį posūkį nuo jaunystės link senatvės, iš penktos — pačią senatvę. Tiek pakopų tokioje ankštybėje! Ką tik palydėjau tave, tačiau šis „ką tik" — didelė mūsų gyvenimo dalis. Pamąstykime apie tai, jog kada nors išseks ir dar likęs gyvenimo lašelis. Anksčiau laikas man neatrodė toks greitas, dabar atsiskleidžia, kaip pašėlusiai jis bėga, gal todėl, kad jaučiuosi artėjąs prie ribos, o gal todėl, kad pradėjau kreipti dėmesį į savo nuostolius ir juos skaičiuoti. Todėl smarkiai pykstu ant žmonių, kad jie nereikalingiems dalykams atiduoda didesniąją dalį laiko, kurio negali užtekti net būtiniausiems, net ir uoliausiai jį taupant. Ciceronas sako, kad jeigu jam būtų duotas dar vienas gyvenimas, jis vis tiek neturėtų laiko perskaityti lyrikų. Aš čia sakau — „dialektikų"1, nes šių kvailumas dar liūdnesnis. Anie išdykauja atvirai, šitie mano apie save, kad šį tą dirbą. Nesakau, kad nereikia į juos žvilgtelėti, bet tik žvilgtelėti ir pasisveikinti iš tolo, kad jie neįtikintų mūsų ir kad mes nemanytume, jog jų žodžiuose slypi kažkoks didelis gėris. Kam tu plėšaisi ir kankiniesi dėl to klausimo, kurį išmintingiau atmesti negu stengtis į jį atsakyti? Ramiai ir savo malonumui keliaujant galima raustis smulkmenose, bet, kai priešas — už nugaros ir kariui įsakyta žygiuoti, būtinybė iškrato visa, ką buvo sukaupęs taikus laisvalaikis. Aš neturiu laiko tyrinėti dviprasmiškų žodžių ir išmėginti savo apsukrumo.

 Tu pažiūrėk, kaip renkas pulkai, kiek mieste, uždarę

Aukštus vartus, galanda kirvius prieš mane ir manuosius2.

 Man reikia narsiai klausytis šito aplinkui žvangančio karo skambesio. Iš tiesų teisingai mane visi laikytų bepročiu, jei tada, kai seniai ir moterys neša akmenis, kad sutvirtintų mūrus, kai ginkluota jaunuomenė prie vartų laukia ir reikalauja ženklo pulti, kai virpa į vartus įsmigusios priešo ietys ir net žemė dreba nuo išraustų griovių ir apkasų, aš ramiai sėdėčiau ir kelčiau tokius klausimėlius: „Tai, ko nesi pametęs, turi. Ragų nesi pametęs. Vadinasi, turi ragus",— ir kitokias į šitą panašias sąmojingos kvailybės sukurtas nesąmones. Ir toks pat beprotis atrodyčiau tau, jeigu ir dabar jomis užsiimčiau. Juk ir dabar esu apsuptas. Tačiau tada, kai būčiau apsuptas, pavojus grėstų tik iš išorės, nes nuo priešo skirtų siena. O dabar mirties pavojus šalia manęs. Neturiu laiko tokioms paikystėms: mano rankose didžiulis darbas. Ką man daryti? Mane persekioja mirtis, nuo manęs bėga gyvenimas. Pamokyk mane su tuo grumtis. Padaryk, kad aš nebėgčiau nuo mirties, o gyvenimas nesprūstų man iš rankų. Paragink priešintis sunkumams, suteik sielos ramumo pasitinkant tai, kas neišvengiama. Padėk susitaikyti su tuo, kad gyvenimas trumpas. Išaiškink, kad gyvenimo gėris slypi ne tame, kiek gyvensime, o tame, kaip gyvensime. Išaiškink, jog būna, ir labai dažnai, kad tas, kuris ilgai gyveno, yra mažai nugyvenęs. Man einant miegoti, sakyk: „Gali ir nepabusti". Pabudusiam sakyk: „Gal jau nebeteks miegoti". Man išeinant, sakyk: „Gali ir nebegrįžti". Sugrįžusiam sakyk: „Gal jau nebeteks išeiti". Klysti, jeigu manai, kad tik plaukiant laivu tarp gyvybės ir mirties yra siauriausias plyšys. Visur šis atstumas toks pat mažas. Ne visur vienodai mirtis pasirodo esanti arti, bet visur ji yra arti. Išsklaidyk šią miglą, ir tu lengviau perteiksi man tai, kam aš iš anksto esu pasiruošęs. Gamta sukūrė mus nuovokius, ir nors mus apdovanojo netobulu protu, tačiau jį galima tobulinti. Šnekėk man apie teisingumą, apie pareigos jausmą, apie saikingumą, apie dvi gėdos rūšis: apie tą, kuri neleidžia kėsintis į kito kūną, ir apie tą, kuri liepia rūpintis savuoju. Jei nevesi manęs šunkeliais, aš lengviau nueisiu ten, kur veržiuosi, nes, kaip pasakyta tragiko, „tiesos kalba paprasta"3. Todėl nereikia jos painioti. Siekiantiems didelių tikslų labiausiai nedera suktai gudrauti. Lik sveikas.


 PENKIASDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tavo laišką gavau praėjus daugeliui mėnesių, kai jį išsiuntei. Supratau, jog nėra prasmės klausinėti jį atnešusį žmogų, ką tu veiki. Jis privalėtų turėti nepaprastą atmintį, jeigu tai prisimintų. Tačiau tikiuosi, jog tu jau taip gyveni, kad aš, kad ir kur tu būtum, žinosiu, ką tu veiki. Ar galėtum dar kuo nors užsiimti, išskyrus tai, kad tobulini savo sielą ir kasdien stengies atsikratyti kokios nors klaidos, suvokdamas, kad tavo ydos glūdi pačiame tavyje ir nepriklauso nuo susiklosčiusių aplinkybių? Juk kai kurias iš jų teisiname aplinka ar laikais, nors jos eina paskui mus visur, kur tik keliautume. Tu žinai, kad Harpastė, žmonos juokdarė, kaip paveldėta našta atsidūrė mano namuose. Pats aš labai nemėgstu tokių išsigimėlių; o kai noriu, kad mane linksmintų juokdarys, neieškau toli: juokiuosi iš savęs. Toji - Harpastė staiga apako. Gal nepatikėsi, bet tai — tikra teisybė: ji nesupranta, kad nemato. Nuolatos prašo savo palydovą keliauti kitur. Sako, jog šie namai labai niū­rūs. Tebūnie tau aišku, kad savybės, dėl kurių mes juokiamės iš jos, būdingos mums visiems: niekas neprisipažįsta esąs šykštus ar godus. Aklieji nors vedlio šaukiasi, o mes be vedlio klaidžiojame ir sakome: „Aš nesu garbėtroška, bet kitaip Romoje neįmanoma gyventi. Aš — ne švaistūnas, bet miestui reikia didelių išlaidų. Ne mano yda, kad esu ūmus ir kad neturiu teisingo gyvenimo būdo: kalta jaunystė". Kodėl apgaudinėjame patys save? Mūsų ydos — ne išorėje, jos — mumyse pačiuose, jos glūdi mūsų širdyse, ir sunku nuo jų išsigydyti, nes nesijaučiame sergą. O pradėję gydytis, kada gi įveiksime tiek daug sunkių ligų?! Dabar mes dar neieškome gydytojo, nors šiam būtų mažiau vargo, jei imtųsi ydos, kuri dar neįsisenėjo. Jauna, nepatyrusi siela eitų paskui tą, kuris rodo tiesą. Sunku prie prigimties grąžinti tiktai tą, kuris labai nuo jos nutolo. Mes gėdijamės mokytis gėrio. Bet, dievaži, jeigu raustame ieškodami tokio dalyko mokytojo, tai nesitikėkime, kad gėris atsitiktinai apims mūsų sielas. Reikia tik dirbti, nors, tiesą sakant, tai yra nedidelis vargas, jeigu tik, kaip minėjau, pradėsime savo sielą formuoti ir taisyti pirmiau negu joje įsitvirtins blogis. Bet ir įsisenėjusios ydos man neatrodo beviltiškos. Nuolatinis darbas, uolumas ir kruopštumas viską nugali. Net ir kreivą medį galima ištiesinti: kreivus, savaip išaugusius rąstus išlygina šiluma, ir jie įgauna tokį pavidalą, kokio mums reikia. Dar lengviau formuoti lanksčią mūsų sielą, kuri paslankesnė už bet kokį skystį. Juk siela — ne kas kita, o tam tikros būsenos oras. Juk žinai, kad orą lengviau formuoti už bet kokią kitą medžiagą, nes jis yra retesnis. Mielas Lucilijau, patikėk, jog ne bėda, kad mus valdo blogis, kad jis mumyse seniai glūdi. Nieko gėris neaplanko anksčiau negu blogis: visus mus seniai valdo ydos. Mokytis dorybės — tai reiškia išsižadėti ydų. Tad tuo karščiau turime taisyti save, nes vienąkart gautas gėris lieka mūsų amžinai. Dorybės negalima išsižadėti. Priešingai, blogis yra mums svetimas, todėl galima jį pašalinti ar išguiti. Tvirta yra tik tai, kas yra savo vietoje. Dorybės atitinka žmogaus prigimtį, o ydos yra jai priešiškos ir nekenčiamos. Vieną kartą įgytos dorybės negali išnykti, todėl puoselėti jas lengva, tačiau įdiegti jas nepaprastai sunku, nes ligota siela bijo viso, kas nauja. Todėl reikia ją priversti to imtis, o paskui gydy­mas jau nebūna skausmingas. Atgaivindamas jis teikia ir malonumo. Visi kiti vaistai pasidaro malonūs tada, kai nebereikia jų vartoti, o filosofija kartu ir gydo, ir vilioja. Lik sveikas.


PENKIASDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kaip kam išeina, mielas Lucilijau! Tu ten turi Etną, aukštą ir garsų Sicilijos kalną. Nesuprantu, kodėl M-sala ar Valgijus (mat apie tai skaičiau jų knygose) pavadino jį vieninteliu. Juk daugybė vietų spjaudo ugnimi. Ir yra ne tik aukštų vietų, kurių pasitaiko dažniau, nes, aišku, ugnis kyla į viršų, bet ir žemų. Mes, kiek galime, stengiamės tenkintis Bajais. Vos atvažiavęs palikau juos rytojaus dieną. Nors ta vieta ir turi šiokių tokių gamtos pranašumų, jos reikia vengti, nes ją išsirinko palaidumas, kad galėtų čia viešpatauti. „Kaip? Argi reikia kokiai nors vietai rodyti neapykantą? Ne. Bet kaip išmintingam ir doram vyrui labiau tinka vienas drabužis negu kitas, kaip, neniekindamas nė vienos spalvos, jis mano, kad kai kurios iš jų nelabai dera skelbiančiam saikingumą, taip yra ir apylinkių, kurios netinka geriems papročiams ir kurių vengia išmintingas ar išminties siekiąs vyras. Taigi svajojantis apie vienatvę žmogus niekada nepasirinks Kanobo, nors Kanobas niekam neuždraus būti santūriam, nei tuo labiau Bajų, nes jie pasidarė visų ydų prieglobsčiu. Ten prabanga ištvirksta daugiau negu kitur, ten ji labiausiai atsipalaiduoja, tarsi pati vieta jai suteiktų tokią laisvę. Turime išsirinkti vietas, išganingas ne tik kūnui, bet ir sielai. Nenorėčiau gyventi nei tarp budelių, nei tarp smuklės lankytojų. Ar būtina žiūrėti į šlitinėjančius pakrantėmis girtuoklius, į besiirstančius puotautojus, į nuo muzikos ir dainų plyšojantį ežerą ir visa kita, kuo ne tik nusideda, bet ir giriasi visų suvaržymų atsikračiusi lėbavimo aistra? Turime kuo toliau bėgti nuo visko, kas kursto ydas. Sielą reikia grūdinti atitraukus ją nuo gundančių malonumų. Hanibalą ištvirkino vienas žiemojimas. Jį, sniegynų ir Alpių nepalaužtą vyrą, išlepino Kampanijos malonumai. Nugalėjęs kardu, jis pats buvo nugalėtas ydų. Mes taip pat turime būti kareiviai ir eiti tarnybą, kuri niekada neduoda nei ramybės, nei poilsio. Pirmiausia reikia įveikti malonumų troškimą, kuris, kaip matai, pavergia net ir atšiaurios prigimties žmogų. Jeigu kas nors gali įsivaizduoti, kokio didelio žygio ėmėsi, tegu žino, kad švelnumu ir minkštumu nieko nepasieks. Kam man tie karšti purvai? Kam man prakaitą varančios pirtys, kuriose sausas oras iščiulpia kūno drėgmę? Tegu visas prakaitas išeina dirbant. Visi pagrįstai pradėtų mums priekaištauti dėl ne laiku apėmusio ištižimo, kuris pavojingas ne tik nugalinčiam, bet ir nugalėjusiam, jeigu darytume taip, kaip Hanibalas: mestume pradėtus reikalus, nutrauktume karą ir stengtumės rūpintis savo kūnais. Mums leista dar mažiau negu tiems, kurie ėjo su pūnų vėliavomis: mums gresia didesnis pavojus traukiantis ir daugiau vargo tęsiant žygį. Likimas kariauja su manimi. Nevykdysiu jo įsakymų! Neužsitrauksiu jungo ir net (o tam reikia daugiau ryžto) nusimesiu jį. Nereikia silpninti dvasios: jei nusileisiu malonumui, reikės nusileisti skausmui, reikės nusileisti vargui, reikės nusileisti skurdui. Tokių pat teisių į mane užsinorės ir garbės troškimas, ir pyk­tis. Tiek aistrų draskys ir net plėšys mane! Man pažadėta laisvė. Dėl tokios dovanos verta stengtis. Tu klausi, kas yra laisvė. Tai — sugebėjimas niekam nevergauti: nei aplinkybėms, nei būtinybei, nei atsitiktinumui, sugebėjimas neleisti likimui stovėti aukščiau už save. Kai aš suprasiu, jog galiu daugiau už jį, jis nebegalės nieko. Nejaugi kęsiu jo jungą, kai mirtis mano rankose?! Taip bemąstančiam žmogui geriau pasirinkti santūrias ir skaisčias vietas. Per didelis jų žavesys silpnina dvasią; vietovė, be abejo, gali ir tvirkinti. Galvijai, kurių kanopos sukietėjusios nuo grumstų, ištveria bet kokį kelią, o tie, kurie ganėsi minkštose pelkėtose ganyklose, beregint nusitrina kojas. Kalniečiai būna drąsesni kariai, o miestiečiai ir ponų namuose išaugę vergai — ištižėliai. Rankos, kurios, palikusios plūgą, paėmė kardą, neatsisako jokio darbo. Dulkėse pirmiausia netenka kvapo tas, kuris net blizga nuo alyvos. Atšiauresnė vietovė stiprina dvasią ir parengia ją dideliems žygiams. Ištremtam Scipionui buvo garbingiau gyventi Literne negu Bajuose: po savo kritimo jis negalėjo įsikurti tarp jų prabangos. Taip pat ir tie, kuriems romėnų tautos fortūna pirmiesiems atidavė valstybės valdžią: nors Gajus Marijus, Gnėjus Pompėjus, Gajus Cezaris ir pasistatė Bajų apylinkėse dvarus, bet įkėlė juos į pačias kalnų viršūnes. Jiems atrodė, jog karo žmonėms labiau tinka nuo aukštumų žvelgti į plačias, toli nusidriekiančias žemumas. Įsižiūrėk, kokią vietą jie pasirinko, kur ir kokius pastatus išdėstė, ir tu pamatysi, jog tai — ne dvarai, o tvirtovės. Ar tu manai, jog Katonas būtų kada nors gyvenęs trobelėje, skaičiuodamas pro šalį plaukiančias paleistuves, įvairius ir visokiomis spalvomis išmar­gintus laivelius, visame ežere plūduriuojančias rožes ir klausęsis naktibaldų triukšmingų dainų? Nejaugi jis nebūtų labiau troškęs pasilikti tarp pylimų, supiltų savo rankomis per vieną naktį? Ar kiekvienas tikras vyras nenorėtų, kad jo sapnus nutrauktų karo trimito, o ne fleitos garsas?! Tačiau jau gana kariauti su Bajais. Bet ne su ydomis! Prašau tave, Lucilijau, persekiok jas be galo ir be saiko, nes jos taip pat neturi nei galo, nei saiko. Mesk šalin jas, draskančias tavo širdį, o jeigu negali kitaip jų išrauti, išplėšk su pačia širdimi. Vyk šalin malonumus ir labiausiai jų nekęsk, nes jie panašūs į galvažudžius, kurie Egipte vadinami filetais1: mus apkabina tam, kad pasmaugtų. Lik sveikas.


PENKIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Lucilijau, kas mus, besiveržiančius vienur, traukia kitur ir stumia ten, iš kur norime išeiti? Kas grumiasi su mūsų siela ir neleidžia mums ko nors panorėti vienąkart visam laikui? Blaškomės tarp įvairių sumanymų. Neturime nei laisvų, nei didelių, nei amžinų norų. Tu sakai: „Paikas tas, kuriam nėra nieko pastovaus, kuriam niekas ilgiau nepatinka". Bet kaip ir kada šito kvailumo atsikratysime? Nė vienas nėra toks stiprus, kad galėtų pats jo atsikratyti. Reikia, kad kas nors ištiestų ranką; kad kas nors ištrauktų. Epikūras sako, jog kai kurie pasiekė tiesą be padėjėjo, patys sau nutiesdami kelią. Tokius jis labiausiai giria, nes jie puolė savo jėgomis, pačiuose savyje rado jėgų skrydžiui. Kai kuriems reikia kitų pagalbos. Jeigu niekas nežengia priekyje, jie neis, bet stropiai seks iš paskos. Tokiems jis priskiria Metrodorą. Tai taip pat ne eilinis, bet jau antros rūšies sugebėjimas. Mes nesame iš pirmosios gretos, mums pasiseks, jeigu būsime priimti į antrąją. Neniekink žmogaus, kuris gali išsigelbėti padedant kitam; didis dalykas jau pats noras išsigelbėti. Be to, rasi dar vieną žmonių grupę, kurios taip pat nereikėtų niekinti. Tai tokie, kuriuos į dorybę galima tik varu atvaryti, kuriems reikia ne tik vado, bet ir pagalbininko, sakyčiau,— prievaizdo. Tokie sudaro trečiąją grupę. Jeigu tau reikia pavyzdžio, toks, Epikūro nuomone, buvo Hermarchas. Taigi vienus jis labiau sveikina, kitus labiau gerbia. Nors ir vieni, ir kiti eina prie to paties tikslo, tačiau daugiau garbės tiems, kurie tą patį darė iš kietesnės medžiagos. Įsivaizduok du pastatus, nepanašius nuo pat pamatų, bet abu vienodai aukštus ir didingus. Vienam buvo rastas geras pagrindas ir jis beregint išaugo. Antrojo pamatai buvo suleisti į minkštą, birią žemę. Todėl buvo daug vargta, kol buvo prisikasta iki tvirto pagrindo. Žiūrint, kas padaryta, nematyti, jog antrajam pastatui buvo atiduota didesnė ir sunkesnė viso vargo dalis. Kai kurių žmonių prigimtis lanksti ir paslanki, o kai kuriuos, kaip sakoma, reikia apdoroti savo rankomis ir keisti juos iš esmės. Taigi tą, kuris nevargo dėl savęs, aš pavadinčiau laimingesnių, bet mano akyse vertingesnis tas, kuris nugalėjo savo prigimties trūkumus ne vesdamas, o tiesiog nutempdamas save prie išminties. Žinok, jog mums duota sunki ir varginga prigimtis. Mes braunamės pro kliūtis. Taigi kovokime ir šaukimės ką nors pagalbon. Tu sakai: „Ką man pasišaukti?" Šį arba aną. Kreipkis ir į prosenelius, juk jie turi laiko. Mums gali padėti ne tik dabar gyvenantys, bet ir anksčiau gyvenę. Iš dabar gyvenančių išsirinkime ne tuos, kurie be paliovos švaistosi žodžiais ar kartoja bendruosius teiginius, telkdami savo namuose būrelius, bet tuos, kurie moko savo gyvenimu, kurie, pasakę, ką reikia daryti, įrodo tai darbais, kurie aiškina, ko reikia vengti, ir kurie niekados nebus užklupti darant tai, ko aiškino vengti. Pagalbininku išsirink tą, kuriuo labiau žaviesi jį matydamas negu jį girdėdamas. Taip pat nedraudžiu klausytis ir tų, kurie yra įpratę prisileisti žmones ir samprotauti. Kad tik jie eitų į minią, norėdami patys pasidaryti geresni ir padaryti geresnius kitus ir samprotautų netrokšdami garbės. Kas gali būti šlykščiau už liaupsių ieškančią filosofiją? Ar ligonis kada nors giria gydytoją, mėgstantį pjaustyti? Tylėkite, gerbkite ir leiskite jus gydyti. O jeigu pradėsite šaukti, tegu aš išgirsiu tik dejones prisilietus prie jūsų ydų. Norite parodyti, kad jūs labai atidūs, kad jus jaudina didingumas dalykų, kuriuos svarstome? Tebūnie! Kaip galiu neleisti jums patiems spręsti ir balsuoti už geresnį dalyką?! Pitagoro mokiniai privalėjo tylėti penkerius metus. Nejaugi manai, jog jiems būdavo leidžiama iš karto ir kalbėti, ir girti? Koks kvailas tas, kurį nemokšų liaupsės linksmą išlydi iš klausytojų būrio! Ko džiaugies, kai tave giria žmonės, kurių pats negali girti? Fabianas taip pat samprotaudavo viešai, bet jo klausydavo santūriai. Kartais prasiverždavo garsios pagyros, bet jas skatindavo dalyko didingumas, o ne sklandžios ir malonios kalbos skambesys. Tegul bus koks nors skirtumas tarp teatro ir mokyklos plojimų, pagaliau turi būti kažkoks padorumas ir giriant. Atidžiai įsižiūrėdami, pamatysime, jog kiekvienas daiktas yra kito daikto požymis. Pagal smulkmenas galima spręsti apie žmogaus būdą: begėdį išduoda eisena ir rankos judesiai, o kai kada — vienintelis atsakymas, piršto kėlimas prie galvos arba šaudymas akimis. Nedorėlį parodo juokas, beprotį — veido išraiška ir laikysena. Taigi žymės viską atskleidžia. Kas yra kas, sužinosi pamatęs, kaip jis giria ir kaip priima pagyras. Klausytojai iš visų pusių tiesia filosofui rankas, sužavėta minia tiesiog sustingsta virš jo galvos. Suprantama, tai — jau ne pagyrimai, o tiesiog liaupsinimai. Tegul šie liaupsinimai liks menams, turintiems tikslą patikti miniai; o filosofija tebus gerbiama. Kartais reikia jaunuoliams leisti pasiduoti sielos polėkiui, bet tik tada, kai tas polėkis iš tiesų juos pagaus, kai jie nebegalės prisiversti tylėti. Toks pagyrimas šiek tiek paragina pačius klausytojus ir pažadina jaunuolių sielas. Bet tegul juos jaudina pats dalykas, o ne sklandus žodžiai. Priešingu atveju iškalba gali jiems ir pakenkti sukeldama troškimą ne veikti, o sakyti kalbas. Tuo sykiu aš atidėsiu šį klausimą, kuriam reikia ilgo tyrinėjimo: kaip kalbėti viešai, ką galima sau leisti atsidūrus prieš žmones ir ką žmonėms — prieš tave. Be abejo, filosofija, besisiūlanti visiems lyg gatvės merga, yra žalinga. Bet jai leidžiama pasirodyti savo šventovėje, jei čia ras ne prekiją, o žynį. Lik sveikas.


PENKIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Matyt, mane galima prikalbinti daryti viską, jeigu jau buvau prikalbintas plaukti jūra. Išplaukiant jūra buvo rami. Tiesa, dangų slėgė juodi debesys, žadantys lietų ar vėją, bet keletą mylių nuo tavosios Partenopėjos iki Puteolų tikėjausi prasmukti, nors ir esant neaiškiam bei grasiam orui. Taigi norėjau kuo greičiau nuvykti ir tiesiai per jūrą pasukau Nesidės link, ketindamas kirsti visas įlankas. Kai jau nukeliavau tiek, kad buvo tas pats, ar plaukti tolyn, ar grįžti atgal, beregint dingo ta mane apgavusį tyla. Audros dar nebuvo, bet vanduo pradėjo šiauštis ir smarkiau vilnyti. Ėmiau prašyti vairininką, kad mane kur nors išlaipintų. Tas atsakė, jog krantas esąs uolėtas, be uosto, o pats jis nieko taip nebijąs per audrą kaip žemės. Tačiau aš per daug kamavausi, kad kreipčiau dėmesį į pavojų: mane be perstojo kankino lėta jūros liga, tąsanti tulžį ir niekaip neįstengianti jos išvaryti. Užsipuoliau vairininką ir priverčiau jį norom nenorom pasukti į krantą. Kai priplaukėme prie jo, aš nelaukiau, kol pradėsime vykdyti Vergilijaus pamokymus: „priekiu į jūrą apgręžia laivus ir pririša lynais“1, arba „inkarus jūron įmetę“2, atsiminęs savo patirtį, aš, senas ledinių maudynių mėgėjas, šokau į jūrą, apsisupęs, kaip ir dera lipant į šaltą vandenį, pūkuotu drabužiu. Kaip manai, ką aš patyriau, kol broviausi pro uolas, ieškodamas kelio ir jį skindamasis? Supratau, jog ne be pagrindo jūrininkai bijo žemės. Neįtikima, kad tai iškenčiau aš, pirma negalėjęs iškęsti pats savęs. Tebūnie tau žinoma: jūra nebuvo įtūžusi ant Ulikso, nors be paliovos ir daužė jo laivus. Jis sirgo jūros liga! Ir aš, jeigu man reikėtų kur nors plaukti, nuvykčiau ten tik po dvidešimties metų. Kai tik skrandis atsigavo nuo pykinimo, kurio, išlipęs iš vandens, atsikračiau dar ne iš karto, kai atgaivinau kūną, išsitepdamas alyva, pradėjau mąstyti, kaip lengvai mes užmirštame savo ydas, net ir dažnai save primenančias kūno ydas ir, žinoma, visas tas, kurios slepiasi tuo giliau, kuo yra didesnės. Lengvas drebulys gali kai ką apgauti, bet kai jis sustiprėjęs suliepsnoja tikra karštine, jos negali nuslėpti ir stiprus bei kantrus žmogus. Kojas gelia, sąnariuose duria, o mes kažkiek laiko tai dar slepiame: sakomės ar kulną išsisukę, ar nuvargę : nuo mankštos. Kol liga neaiški ir tik prasidėjusi, ieškome jai pavadinimo, o kai jau išsipučia pentinai ir abi kojos pasidaro dešinės, būtina pripažinti podagrą. Su ligomis, apimančiomis sielą, būna priešingai: kuo didesnis ligonis, tuo geriau jaučiasi. Nėra ko stebėtis, brangiausias Lucilijau. Kas nekietai miega, tas ir snausdamas mato vaizdus, tas kartais ir sapne supranta, jog miega, o kietas miegas išvaiko net sapnus, nugramzdindamas sielą į tokią gelmę, kad ji užmiršta pati save. Kodėl niekas neprisipažįsta savo ydų? Todėl, kad ir dabar jose skęsta. Sapną papasakos tik pabudęs žmogus, o ydas pripažins tik sveikstantis. Tad pabuskime, kad galėtume pasmerkti savo paklydimus! Tik filosofija mus pažadins, tik ji išblaškys sunkų sapną. Jai visas atsiduok. Tu jos vertas, o ji verta tavęs, pulkite vienas kitam į glėbį. Nuo visų kitų dalykų atsisakyk narsiai ir atvirai. Negalima studijuoti filosofijos prabėgomis. Jei susirgtum, nustotum rūpintis namų reikalais, apleistum teismo reikalus ir nemanytum, jog kas nors vertas, kad už jį laiduotum net palengvėjimo dienomis. Ne, visom dvasios galiom stengtumeis kuo greičiau išsivaduoti iš ligos. Kaipgi yra? Ar tu ir dabar ne tą patį turi daryti? Atsikratyk visko, kas tau trukdo, ir įgyk laiko kilniems apmąstymams: kas apsikrovęs reikalais, tas jo neturės. Filosofija yra karalienė: ji skiria laiką, o ne tu. Ji yra ne pagalbinis dalykas, o svarbiausias, ji —valdovė, ir ji liepia nuolatos būti šalia. Kažkokiai valstybei, pasiūliusiai dalį savo žemių ir pusę visų savo turtų, Aleksandras taip atsakė: „Aš atėjau į Aziją ne tam, kad imčiau, ką man duosite; jūs turėsite tai, ką aš paliksiu“. Tą patį filosofija sako kitiems užsiėmimams. „Ne aš imsiu likusį nuo jūsų laiką, bet jūs turėsite jo tiek, kiek aš jums jo paliksiu." Į ją nukreipk visas savo mintis, nesiskirk su ja, garbink ją. Greitai padidės skirtumas tarp tavęs ir kitų žmonių. Tu smarkiai pralenksi visus mirtinguosius, o dievai tave nedaug tepralenks. Tu klausi, kuo jie skirsis nuo tavęs? Jų amžius bus ilgesnis. Tačiau, garbės žodis, didelis menas viską sutalpinti laiko atkarpėlėje. Išminčiui jo gyvenimas toks pat ilgas, kaip dievui — visa amžinybė. Kai kuo išminčius ir pralenkia dievą: šis nepažįsta baimės dėl savo prigimties, o išminčius — dėl savęs paties. Dieviškas silpno Žmogaus romumas — didelis dalykas. Net sunku patikėti, su kokia jėga filosofija atremia atsitiktinę prievartą. Jos kūno nesužeidžia joks ginklas, ji saugi ir tvirta. Kai kurias ietis ji atbukina nublokšdama tarsi lengvas strėles plačiu drabužiu, kai kurias atmuša ir paleidžia į tą, kuris buvo jas metęs. Lik sveikas.


PENKIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Ligos ilgam buvo palikusios mane ramybėje, bet staiga vėl užpuolė. „Kokia liga?“ — tu paklausi. Visai pagrįstai klausi, nes jos man visos pažįstamos, o viena tarytum užkeikė mane. Nesuprantu, kam vartoti graikišką jos vardą, jei pakankamai tiksliai ją galima vadinti dusuliu. Trumpi, tačiau stiprūs ir audringi jo priepuoliai tęsiasi apie valandą. Kas gi ilgiau ištvertų neatgavęs kvapo?! Mano kūną kamavo įvairūs sopuliai ir pavojingos ligos, bet už šitą, man rodos, sunkesnės nėra. Kodėl? Mat visais kitais atvejais, kad ir kaip būtų, žmogus serga, o šiuo — trūkinėja kvėpavimas. Ne veltui gydytojai šią ligą vadina „mirties pratybomis“. Juk vieną kartą alsavimas sustodamas padaro tai, ką nuolatos mėgina padaryti. Manai, kad, rašydamas tau, aš džiūgauju, nes išvengiau blogiausio? Juokingai daryčiau džiaugdamasis tokia pabaiga lyg išgijimu. Tai būtų tas pats, kaip manyti, jog laimėjau bylą, kai atidėta tik teismo data. Aš ir labiausiai dusdamas nesilioviau guostis linksmomis ir tvirtomis mintimis. „Kas gi čia, — kalbėjau sau, — kodėl taip dažnai mirtis mane bando? Tegul, aš ją jau seniai esu išbandęs." „Kada?“ — tu paklausi. Prieš gimdamas. Mirtis yra nebūtis. Aš jau žinau, kokia ji yra. Po manęs bus tai, kas buvo prieš mane. Jei po mirties esama kiek nors skausmo, jis neišvengiamai turėjo būti ir prieš mums išvystant pasaulį. O tada nejutome jokios kančios. Sakyk, ar nepavadinsi kvailu to, kuris mano, kad žibintui būna blogiau po to, kai jį užgesina, negu prieš tai, kai jį uždega. Mes taip pat užsidegame ir užgestame; šiek tiek kenčiame tuo laikotarpiu tarp mūsų užsidegimo ir užgesimo, o iki to ir po to viešpatauja ramybė. Mielas Lucilijau, jei neapsirinku, mes klystame manydami, jog mirtis laukia ateityje, nes juk mes jau esame buvę jos valdžioje ir dar būsime. Tai, kas buvo prieš mus, yra mirtis. Koks gi skirtumas, ar nepradėsi gyvenimo, ar jį užbaigsi, jeigu abiem atvejais išdava ta pati — nebūtis. Nesilioviau s­ve įtikinėti tokiais ir panašiais padrąsinimais, aišku, tylomis, nes kalbėti negalėjau. Paskui pamažu dusulys, virtęs sunkiu kvėpavimu, užeidavo vis rečiau, retėjo ir pagaliau Išnyko. Dabar, nors jis ir liovėsi, mano kvėpavimas dar nėra taisyklingas; iškvepiu su pertrūkiais, užspringdamas. Tegu jis sau žinosi, kad tik sieloje nedūsaučiau! Taigi įsidėmėk: nedrebėsiu paskutinę valandą, jau iš anksto esu jai pasiruošęs ir net negalvoju apie visą dieną. Tu šlovink ir mėgdžiok tą, kuriam neapmaudu mirti, nors gyventi dar miela. Argi vyriška išeiti varomam? Vyriškumas štai kas: nors mane ir išvaro, elgiuosi taip, tarsi išeičiau savo noru. Išminčiaus niekas niekada neišvaro, nes būti išvarytam — tai būti išvytam iš ten prieš tavo norą. Išminčius nieko nedaro prieš savo norą. Jis išvengia prievartos, trokšdamas to, kas neišvengiama. Lik sveikas.


PENKIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Luciliją

Dabar kaip tik grįžtu iš išvykos neštuvais. Sėdėdamas pavargau tiek pat, kiek būčiau pailsęs eidamas pėsčias. Mat ilgai būti nešamam —taip pat vargas, ir net didesnis, nes jis nenatūralus. Prigimtis mums davė kojas, kad patys vaikščiotume, ir akis, kad patys žiūrėtume. Išlepimas pasmerkė mus silpnumui: nebepajėgiame padaryti to, ko ilgai nenorėjome daryti. Tačiau man buvo būtina pakratyti kūną, kad išsikratytų gerklėje įstrigusi tulžis ar išretėtų nuo kratymo kažkodėl kvėpavimo takuose susigrūdęs oras. Pajutau, kad tai padeda. Todėl ilgai ir atkakliai keliavau tolyn. Be to, viliojo pakrantė, išsirietusi vingiu tarp Kumų ir Servilijaus Vatijos dvaro tarytum siauras kelias, kurį iš vienos pusės spaudžia jūra, o iš kitos — ežeras. Smėlis buvo suplaktas neseniai praūžusios audros. Juk žinai, be perstojo besiritančios įsibėgėjusios bangos suplūkia jį, o ilgesnė ramybė vėl padaro jį birų, nes išeina smiltis lipdanti drėgmė. Kaip esu įpratęs, pradėjau žvalgytis, ar nerasiu ko nors, kas man praverstų, ir nukreipiau akis į Vatijai kadaise priklausiusį dvarą. Jame nuseno tas turtingas pretorius, nepagarsėjęs niekuo kitu, tik neveiklumu, dėl kurio buvo laikomas laimingu. Kai kitus paskandindavo Azinijaus Galo draugystė arba Sejano neapykanta, o po to ir meilė (nes įžeisti jį buvo taip pat pavojinga, kaip ir mylėti), žmonės šaukdavo: „O Vatija! Tu vienas moki gyventi!" Tačiau jis mokėjo slėptis, o ne gyventi. Juk didelis skirtumas, ar tu gyveni neapsikrovęs reikalais, ar nieko neveikdamas. Kai Vatija dar buvo gyvas, kiekvieną kartą, praeidamas pro šį dvarą, aš negalėdavau neištarti: „Čia palaidotas Vatija". Bet, mielas Lucilijau, filosofija yra tokia šventa ir gerbiama, kad net tai, kas yra tik apgaulingai panašu į ją, traukia žmones. Nieko neveikiantį žmogų minia laiko ramiu, patenkintu savimi, tik dėl savęs gyvenančiu atsiskyrėliu, tuo tarpu visi šie dalykai neprieinami niekam, išskyrus išminčių. Šis, ir apimtas didelio nerimo, moka gyventi dėl savęs, ir apskritai, o tai — svarbiausia, jis moka gyventi. Tas, kuris vengia reikalų ir žmonių, kurį ištrėmė jo paties nesėkmingi troškimai, kuris negalėjo matyti kitų sėkmės, kuris lyg bailus ir tingus gyvulys iš baimės pasislėpė, tas gyvena ne dėl savęs, bet, ir tai — pati didžiausia gėda — dėl pilvo, miego ir geidulių. Tas, kuris negyvena dėl kitų, negyvena ir dėl savęs. Tačiau užsispyrimas ir ištvermė siekiant savo tikslo yra toks didelis dalykas, kad net ir nuolatinė tinginystė susilaukia pagarbos.

Apie patį dvarą aš negaliu tau parašyti nieko tikra. Mat ištyrinėjau tik priekinę jo pusę ir tai, kas matyti einant pro šalį. Ten yra dvi rankomis išraustos ir daug triūso pareikalavusios olos, abi plataus atriumo dydžio. Į vieną iš jų saulė visai neįsiskverbia, o kitoje šviečia ligi vakaro. Platanų giraitę kerta upelis, tarsi sąsiauris jungiantis jūrą ir Acherūzijos ežerą. Jo žuvies sočiai užtektų ir visą laiką ją gaudant, bet, kol galima plaukti į jūrą, ji taupoma, o kai audra duoda žvejams atostogų, gatavas laimikis — po ranka. Tačiau didžiausias dvaro pranašumas — tai, kad už jo tvoros — Bajai. Čia neprasiskverbia jų trūkumai, bet galima naudotis jų malonumais. Šias dvaro teigiamybes pats esu patyręs. Manau, kad jame galima gyventi ištisus metus. Mat jis yra atsisukęs į šiltus vakarų vėjus, net Bajams juos užstoja. Atrodo, Vatija buvo nekvailas, nes tingios savo senatvės dykinėjimui išsirinko tokią vietą. Bet ramybei ne taip jau svarbu vieta: viską lemia siela. Esu matęs liūdnų žmonių linksmuose ir jaukiuose dvaruose, esu matęs atsiskyrėlių, kurie niekuo nesiskiria nuo labiausiai užimtų žmonių. Tad nemanyk, jog tau nelabai ramu todėl, kad nesi Kampanijoje. Kodėl gi joje nesi? Nuolat kreipk savo mintis į ją. Galima bendrauti ir su šalia nesančiais draugais, be to, kada nori ir kiek nori. Būdami atskirti, mes dar labiau mėgaujamės šiuo malonumu, už kurį nėra didesnio. Mat, būdami kartu, mes išlempame: dažnai šnekamės, kartu vaikštinėjame ir sėdime, o išsiskyrę nebemąstome apie tuos, su kuriais ką tik matėmės. Išsiskyrimą turime ištverti ramiai, nes kiekvienas dažnai esti toli netgi nuo tų, kurie yra šalia. Pirmiausia suskaičiuok naktis, praleidžiamas atskirai, po to — savus kiekvieno rūpesčius, mokslo studijas, išvykas į priemiesčio dvarus, ir tu pamatysi, kad, būdami svetur, prarandame visai nedaug. Draugas turi būti širdyje, o ji — visuomet su mumis ir kasdien mato tą, kurį nori matyti. Taigi su manimi mokykis, su manimi pietauk, su manimi vaikštinėk. Jeigu kas nors būtų nepasiekiama mūsų mintims, gyventume labai ankštai. Aš matau tave, mielasis Lucilijau, netgi girdžiu. Aš taip arti tavęs, kad net suabejoju: gal pradėti rašinėti tau ne laiškus, o raštelius? Lik sveikas.


PENKIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Galiu dėti galvą, kad mokslui atsidėjusiam žmogui tyla iš tikrųjų nėra tokia būtina, kaip atrodo. Štai apie mane iš visų pusių gaudžia įvairiabalsis ūžesys. Mat gyvenu visai prie pirties. Įsivaizduok įvairiausią erzelynę, nuo kurios pats gali pradėti nekęsti savo ausų; kai stipruoliai mankštinasi kilnodami rankomis svorius, kai jie pluša ar vaizduoja plušančius, girdžiu juos stenant, o kai iškvepia sulaikytą orą — aštrių atodūsių švilpesį. Kai pasitaiko koks nors dykūnas, pasitenkinantis paprastu įtrynimu, aš girdžiu plekšint alyvuotas rankas per nugarą, o garsas keičiasi pagal tai, ar daužoma skiausčių delnu, ar plaštaka. O kai ateina žaidėjai su sviediniu ir pradeda skaičiuoti metimus — tada baigta. Pridėk dar barnius, vagies gaudymą ir tą, kuriam malonu klausytis savo balso pirtyje. Pridėk dar ir tuos, kurie šoka į baseiną triukšmingai taškydami vandenį. Be šių, šiaip ar taip, įprastų balsų, turėk galvoje ploną ir čaižų pažastų plaukų pešiotojo spiegimą; jis, norėdamas atkreipti dėmesį, be paliovos žviegia, nutildamas nebent tik tada, kai pešioja pažastis ir vietoj savęs priverčia rėkti kitą. Plyšauja dešrininkas, pyragų pardavėjas ir kiti krautuvėlių prekiautojai, kiekvienas savaip šaukdamas apie savo prekę. Tu pasakysi: „Tai tu geležinis arba kurčias, jei tarp daugybės tokių įvairių ir nedarnių garsų neišeini iš proto. O juk mūsų Chrisipą nuolatiniai sveikinimo šūksniai atvestų beveik prie mirties!" Bet, garbės žodis, man tas triukšmas rūpi ne daugiau, kaip tekančio ar krintančio vandens pliuškenimas, nors ir esu girdėjęs apie kažkokią gentį, kuri savo miestą perkėlė į kitą vietą vien todėl, kad negalėjo pakęsti Nilo krioklio ūžesio. Man atrodo, jog žodis labiau išblaško negu triukšmas. Mat jis atitraukia dėmesį, o triukšmas tik užgula ir plėšo ausis. Man netrukdo susikaupti važiuojantys pro šalį vežimai ir mano namuose gyvenantis kalvis, ir kaimynystėje esanti lentpjūvė arba dūdelių bei švilpynių bandytojas prie Prakaituojančio stulpo1. Jis ne dainuoja, bet rėkauja. Be to, mane labiau vargina staiga nutrūkstantis, o ne pastovus garsas. Tačiau esu jau taip užsigrūdinęs, kad galėčiau klausytis ir irkluotojų viršininko, palaida gerkle skaičiuojančio taktą yrėjams. Prisiverčiu sukaupti dėmesį ir nesiblaškyt! Tegu išorėje viskas žvanga, kad tik viduje nebūtų sąmyšio: kad nesirietų tarpusavy noras ir baimė, kad nesipyktų ir vienas kito nekankintų šykštumas ir išlaidumas. Kokia nauda, kai aplink tylu, o aistros šėlsta?!

 Viską nutildė naktis, malonųjį atilsį davus1

Netiesa. Nėra jokio kito malonaus atilsio, išskyrus tą, kurį duoda protas. Naktis nepašalina mūsų vargų, o iškelia juos į paviršių, ir vieną nerimą tik pakeičia kitas. Juk miegant sapnai esti tokie pat neramūs, kaip ir dienos rūpesčiai. Tikra yra tik ta ramybė, kuri remiasi tobula dvasia. Pažvelk į žmogų, kurį stengiasi užmigdyti erdvių namų tyla, kurio klausos nedrumsčia joks garsas, nes nutilusi vergų minia vaikšto ant pirštų galų: jis vartosi nuo šono ant šono ir, būdamas susikrimtęs, nori bent truputį užsnūsti, skundžiasi girdėjęs tai, ko iš tikrųjų negirdėjo. Kaip manai, kodėl taip yra? Triukšmas — jo sieloje. Reikia ją raminti ir malšinti jos maištą. Nemanyk, kad ji nurimo, jei kūnas ilsisi. Kartais ir ramybė esti nerami. Todėl, kai mus pradeda valdyti pati savęs nekenčianti tinginystė, turime pabusti ir imtis reikalų arba užsiimti kilniaisiais mokslais. Didieji karvedžiai, matydami, jog kariai prastai klauso, nualina juos kokiu nors darbu ir sutramdo žygiais. Užimti žmonės neturi kada išdykauti. Tikrų tikriausia tiesa, jog darbas išrauna ydas, kurias gimdo dykinėjimas. Mums dažnai atrodo, jog, įkyrėjus visuomeniniams reikalams ar pajutus apmaudą dėl svarbios padėties, kuri neša vien nesėkmes ir nemalonumus, mes pasitraukiame į šalį. Tačiau slėptuvėje, į kurią mus nusviedžia likimas, kartais vėl pabunda garbės troškimas. Mat jo nebuvo matyti ne todėl, kad buvome jį išrovę, bet todėl, kad jis buvo nuvargęs ar supykęs dėl prastų galimybių pasireikšti. Tą patį pasakysiu apie prabangą. Kartais atrodo, kad ji mus apleido, o po to vėl neduoda ramybės saikingumo skelbėjams: prasidėjus pačiam taupumo įkarščiui, ji siekia ne pasmerktų, bet tik trumpam paliktų malonumų, ir tuo karščiau, kuo slapčiau. Mat visos viešos ydos yra ne tokios pavojingos. Net galima tikėtis, kad liga pasitrauks tada, kai ji iš gelmės išsiveržia į paviršių ir parodo savo jėgą. Žinok, jog ir godumas, ir garbės troškimas, ir kitos žmogaus dvasios negalios pražūtingesnės tada, kai slepiasi po sveikatos kauke. Mes tik atrodome ramūs. Jei būsime sąžiningi, jei trimituosime, kad traukiamės iš blogo kelio, jei išmoksime niekinti tai, kas spindi iš išorės, tai, kaip jau sakiau, mūsų niekas neišblaškys, joks žmonių balsas ar paukščių giedojimas nepertrauks mūsų dorų, sustiprėjusių ir nebesikeičiančių minčių. Lengvabūdė ir dar nepasiekusi savo gelmių yra ta prigimtis, kurią bet koks balsas ar atsitiktinis garsas išmuša iš vėžių, vadinasi, joje slypi nerimas ir kažkokia seniau atsiradusi baimė, kurie daro ją juokingą. Kaip sako mūsų Vergilijus:

 Ir nors zvimbiančių iečių baisu man niekad nebuvo,

Nei surikiuoti danajų pulkai nekeldavo siaubo,—

Šiandien krūpčioju, vėjui padvelkus, ir garsas kiekvienas

Šiurpuliu krečia: drebu dėl naštos ir savų palydovų3. 

Pirmasis — tai išminčius, kurio nebaugina nei virpančios ietys, nei glaudaus didelio būrio ginklų žvangėjimas, nei griaunamo miesto dundesys. Antrasis — nepatyręs ir dreba dėl savo turto bei krūpčioja nuo kiekvieno krebždesio. Jį išmuša iš pusiausvyros kiekvienas triukšmu palaikytas garsas, jam kvapą užgniaužia mažiausias judėjimas — turtai daro jį bailų. Išsirink bet kurį iš tų tariamai turtingų, tiek daug su savimi tempiančių, tiek daug nešančių, ir tu pamatysi žmogų, kuris dreba „dėl naštos ir savų palydovų". Kai joks garsas tavęs nepasieks, kai tavęs neblaškys joks balsas — nei meilus, nei grasinantis, nei tuščiai skambantis, tada žinok, jog esi susikaupęs. „Kaipgi yra? Argi kartais ne geriau negirdėti triukšmo?" Tu teisus. Todėl aš ir išsikelsiu iš šios vietos. Aš tik norėjau išbandyti ir užgrūdinti save. Ar būtina toliau kankintis, jei Uliksas savo bendrakeleiviams surado tokį paprastą vaistą net nuo sirenų?! Lik sveikas.


PENKIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kai man reikėjo iš Bajų grįžti į Neapolį, lengvai patikėjau, jog jūroje — audra, kad tik nebereikėtų vėl plaukti laivu. Tačiau visą kelią buvo tiek purvo, kad vis tiek atrodė, jog plaukiu. Tą dieną patyriau visa, kas lemta atletui1: išsitepusius mus nugulė dulkės Neapolio požemyje2. Nieko nėra ilgesnio už tą kalėjimą ir nieko juodesnio už jo deglus, kurie neleidžia tamsoje įžvelgti nieko kito, išskyrus pačią tamsą. Net jeigu ši vieta ir būtų apšviesta, dulkės viską užtemdytų. Ir atvirame lauke jos sunkiai pakeliamos, o ką kalbėti apie tą vietą, kur jos kyla sūkuriais, yra uždarytos, ir nėra jokio vėdinimo. Jos sėda ant to, kuris jas sukėlė. Taigi vienu kartu teko iškentėti du priešingus nemalonumus: tame pačiame kelyje ir tą pačią dieną vargino ir purvas, ir dulkės. Tačiau šiokių tokių minčių ši tamsa man sukėlė. Mat pajutau tam tikra permainą sieloje: ne baimę jutau, o buvau prislėgtas dėl neįprastos vietos naujumo ir bjaurumo. Aš nekalbu apie save, man dar labai toli iki kantraus, o tuo labiau tobulo žmogaus. Bet siela bus prislėgta, o veidas pabals net ir to, kuriam likimas prarado savo valdžią. Mat kai ko, mielas Lucilijau, negali išvengti jokia narsa; pati žmogaus prigimtis primena apie savo mirtingumą. Kiekvieną nuliūdins niūrus vaizdas, kiekvieną išgąsdins netikėtumas ir kiekvienam aptems akys pažvelgus nuo bedugnės krašto į jos gelmę. Tai — ne baimė, bet natūralus ir proto nevaldomas jausmas. Kai kurie drąsuoliai, pasiryžę pralieti savąjį kraują, negali žiūrėti į svetimą, kai kurie praranda sąmonę, pažvelgę į naują ar seną supūliavusią žaizdą ar pačiupinėję ją. Kitiems lengviau patirti kardo kirtį negu matyti jį. Tad, kaip sakiau, pajutau ne sumišimą, o permainą sieloje. Bet vos tik vėl pasirodė šviesa, žvalumas nelauktai grįžo savaime. Tuomet pradėjau svarstyti, kaip kvaila vieno bijoti labiau negu kito, kai viskas baigiasi vienodai. Koks skirtumas, ar ant tavęs užgrius sargybos būdelė, ar kalnas? Jokio! Tačiau yra tokiu, kurie labiau bijo kalno užgriuvimo, nors abu atvejai tiek pat mirtini. Baimė tokia akla, kad žiūri ne padarinių, o tik padarinius sukeliančių priežasčių. Tu manai, kad aš kalbu kaip stoikai, kurie mano, jog didelio svorio sutraiškyta žmogaus siela negali išlikti, nes, neturėdama laisvo išėjimo, beregint išsisklaido? Nei man atrodo, klysta tie, kurie šitaip sako. Kaip negalima užspausti liepsnos, nes ji išsiveržia  ir apsupa ją slegiantį daiktą, kaip neįmanoma perkirsti rykšte ar pradurti durklu oro, nes, šiek tiek pasitraukęs, jis vėl susilieja, taip ir sielos, susidedančios iš subtiliausios medžiagos, negalima nei sučiupti, nei sunaikinti kūne, nes ji dėl savo subtilumo prasiskverbia pro viską, kas ją slegia. Kaip žaibas, kuris trenkia ir plačiai aplink viską nušviečia, praeina pro patį siauriausią plyšį, taip ir siela, būdama dar subtilesnė už ugnį, gali pabėgti pro bet kurią kūno vietą. Tad klausimas kyla tik dėl to, ar ji yra nemirtinga. Šituo gali neabejoti: jei ji pergyvena kūną, tai jokiu būdu negali žūti dėl tos pačios priežasties, dėl kurios nežūva: nemirtingumas neturi išimčių. Tam, kas amžina, pakenkti neįmanoma. Lik sveikas.


PENKIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tik šiandien supratau, kokia neturtinga, tiesiog skurdi mūsų kalba. Atsitiktinai pradėję šnekėti apie Platoną, užkliuvome dėl šimtų daiktų, kuriems reikia vardų, o jų nėra. Kai kurie iš tų daiktų turėjo vardus, bet jų neteko dėl mūsų pasipūtimo. Tačiau ar galima pakęsti skurdžiaus pasipūtimą? Vabzdį, vaikantį gyvulius ir gainiojantį juos po visus slėnius, graikai vadina estru, o mūsų protėviai vadindavo sparva. Gal patikėsi Vergilijum:

 Ir Silaro šiluos, ir Alburn žaliuos ąžuolynuos

Skraido galybė sparvų, kurias romėnai iš seno

Šaukia „azilų" vardu, o grajai vadina jas „esirais",

Skvarbiai zvimbia sparva, ir, jos nusigandę, galvijai

Slėptis išlaksto miškuos; sudrebintas karvių mūkimo1, ,, 

Tikiuosi, kad supratai, jog tas žodis dingo. Kad nereikėtų ilgai laukti, pateiksiu dar vieną pavyzdį: senovėje buvo vartojami nesudėtingi pasakymai, pavyzdžiui, „susiremti". Vergilijus ir tai tau įrodys: 

Lotynas pats stebis,

Kaip du galingi kariai milžinai, užaugę pasaulio

Priešinguos šonuos, nūn susirėmę sprendžia kivirčą2. 

O dabar sakome: „spręsti ginčą kardu". Nesudėtingi pasakymai nebevartojami. Senoliai sakydavo „jei liepsiu", užuot sakę „jei paliepsiu". Tikėk ne manimi, bet tuo pačiu Vergilijumi: 

O dalis lai bus prie manęs Ir puls, kur tik liepsiu3. 

Šitaip uoliai stengiuosi ne trokšdamas parodyti, kiek laiko esu praradęs pas gramatikos mokytoją, bet tam, kad tu suprastum, kiek Enijaus ar Akčijaus žodžių aptraukė rūdys, jei pamiršome net pasakymus poeto, kurio veikalus kasdien naršome. Tu paklausi, kam man tokia įžanga ir kur aš suku. Neslėpsiu: trokštu, jeigu tai įmanoma, kad tu palankiai išklausytum žodį „būtis", o jeigu tai nelabai įmanoma, ištarsiu jį ir tau rūstaujant. Mane apgins šio žodžio kūrėjas Ciceronas. Aš manau, jis jau patikimas gynėjas. Jei tu reikalausi ko nors naujesnio, aš pasiūlysiu iškalbingą ir grakštų, net mūsų, pasipūtėlių, dailiu laikomą Fabianą. Ką gi daryti, mielas Lucilijau? Kaip kitaip išreikšti tokią reikalingą sąvoką ovota, kuri savo prigimtimi apima visų dalykų pagrindą? Prašau tavęs leisti vartoti šį žodį, aš stengsiuos man duotąja teise naudotis kuo saikingiausiai, gal net pasitenkinsiu tik ją turėdamas. Tačiau kas man iš tavo atlaidumo, jei niekaip negaliu lotyniškai išreikšti to, dėl ko ir peikiau mūsų kalbą?! Tu dar labiau smerktum romėnų kalbos skurdumą, jeigu žinotum, jog yra vienas skiemuo, kurio aš apskritai negaliu išversti. „Kokio?" — tu paklausi. To ou. Tikriausiai atrodau bukaprotis: aišku, kad jį galima išversti „tai, kas yra". Bet, man regis, čia toli gražu ne tas pats: vietoj daiktavardžio esu priverstas vartoti veiksmažodį. Tačiau, jeigu jau taip reikia, vartosiu „tai, kas yra". Vienas iš mano draugų, nepaprastai išsilavinęs žmogus, šiandien sakė, kad Platonas šį žodį vartoja šešiomis prasmėmis. Visas jas aš išdėstysiu tau, bet pirma išaiškinsiu, jog egzistuoja giminės ir rūšies sąvokos. Dabar ieškosime pirmosios giminės, nuo kurios priklauso visos rūšys, nuo kurios prasideda bet koks dalijimas ir kuri apima viską. Rasime ją, jeigu pradėsime nagrinėti kiekvieną rūšį iš eilės, grįždami prie pirmosios. Kaip sako Aristotelis, žmogus yra rūšis, arklys — rūšis, šuo — rūšis. Vadinasi, reikia ieškoti kažko bendresnio, kas jas sieja ir apima. Kas tai yra? Gyvūnas. Vadinasi, visų tų, kuriuos aš ką tik išvardijau: žmogaus, arklio, šuns giminė bus gyvūnas. Tačiau kai kas turi gyvybę, bet nėra gyvūnai. Juk mes pripažįstame, kad medžiai turi gyvybę: sakome, jog jie ir gyvena, ir miršta. Vadinasi, aukštesnę vietą užims „gyviai", nes į šią klasę įeis ir gyvūnai, ir augalai. Bet yra ir gyvybės neturinčių daiktų, pavyzdžiui, akmenys. Vadinasi, bus kažkas dar ankstesnio už „gyvį", tai yra „kūnas". Šią giminę padalysiu į rūšis, sakydamas, kad visi kūnai yra gyvi arba negyvi. Bet ir tuomet lieka kažkas aukščiau už kūną. Juk sakome, jog vienos būtybės yra kūniškos, o kitos— bekūnės. O kokia gi giminė, iš kurios jas kildiname? Ji bus tai, kam davėme nelabai kokį vardą — „tai, kas yra". Ją skirstome į rūšis, sakydami: „tai, kas yra" yra arba kūniškas daiktas, arba bekūnis. Taigi ši giminė yra pirmoji ir pati seniausia, sakyčiau, bendroji giminė. Visos kitos giminės nors ir yra giminės, bet turi rūšies požymių. Pavyzdžiui, „žmogus" yra tokia giminė. Juk ji apima rūšies sąvokas — tautų: graikai, romėnai, partai; odos spalvos: baltieji, juodieji, geltonieji; ji apima atskirų žmonių sąvokas: Katonas, Ciceronas, Lukrecijus. Vadinasi, tai, kas apima daugybę įvairiausių daiktų, yra giminė, o visa, kas pajungta kažkam kitam, priklauso rūšiai. Bendroji giminė „tai, kas yra" neturi nieko aukščiau savęs. Ji yra visų daiktų pradžia, viskas priklauso nuo jos. Stoikai nori virš jos iškelti kitą, dar pirmesnę giminę. Apie ją tuoj pasakysiu, bet pirma parodysiu, jog mano minėta giminė pagrįstai laikoma pirmąja, nes ji aprėpia visus daiktus. „Tai, kas yra" aš skirstau į dvi rūšis: kūniškas ir bekūnes būtybes. Trečios rūšies čia nėra. Kaip skirstyti kūnus? Sakau: jie esti arba gyvi, arba negyvi. Kaip skirstyti gyvus kūnus? Aš sakau: vieni turi dvasią, o kiti — tik gyvybę. Arba taip: vieni gali judėti, vaikščioti, keisti vietą, kiti auga prisitvirtinę prie žemės ir maitindamiesi šaknimis. Toliau kyla klausimas, į kokias rūšis skirstyti gyvūnus? Jie yra arba mirtingi, arba nemirtingi.

Kai kurie stoikai pirmąja gimine laiko „kažką". Pridursiu, kodėl jiems taip atrodo. Jie tvirtina: „Pasaulyje yra daiktai, kurie yra, ir yra daiktai, kurių nėra. Pasauliui priklauso ir tie, kurių nėra, kurie tik įsivaizduojami, pavyzdžiui, kentaurai, gigantai ir visa kita, kas yra sukurta tuščioje žmogaus vaizduotėje ir joje įgavo tam tikrą pavidalą, kuris realiai neegzistuoja".

Dabar grįžtu prie to, ką esu tau žadėjęs išdėstyti: kaip visa „tai, kas yra"   Platonas suskirsto į šešias grupes. Pirmosios „to, kas yra" grupės negalima pažinti nei regėjimu, nei lytėjimu, nei jokia kita jusle. Ji suvokiama tik mąstant. Bendrybė, pavyzdžiui, žmogaus apskritai sąvoka, nepagaunama akimis, bet atskiri žmonės, pavyzdžiui, Ciceronas ar Katonas — pagaunami. Negalima pamatyti gyvūno apskritai: apie jį galima tik mąstyti. Matoma tam tikra jo rūšis: arklys ar šuo. Antrajai „to, kas yra" grupei Platonas priskiria tai, kas iškyla virš visko ir viską pranoksta. Jis sako, jog tai egzistuoja ypatingu būdu. Poetas yra bendras vardas, duodamas visiems, kurie rašo eiles. Bet jau graikų krašte jis įgavo tokią prasmę, jog reiškia vieną žmogų: išgirdęs sakant „poetas", supranti, jog kalbama apie Homerą. Kas gi yra ši antroji grupė? Aišku, tai yra dievas, už visus didesnis ir galingesnis. Trečiajai grupei priklauso tie, kurie iš tikrųjų egzistuoja ir kurių yra be galo daug. bet mūsų regėjimui jie neprieinami. Tu paklausi, kas tai? Tai — Platono rakandai. Jis juos vadina idėjomis. Iš jų atsiranda visa, ką tik matome, ir pagal jų pavyzdį viskas įgauna pavidalą. Jos yra nemirtingos, nekintamos, nepažeidžiamos. Tu paklausyk, kas yra idėja, arba, tiksliau, kas ji atrodo esanti Platonui: idėja yra amžinas pavyzdys visko, kas atsiranda gamtoje. Kad tau pasidarytų aiškiau, prie šio apibrėžimo pridėsiu paaiškinimą. Noriu nupiešti tavo atvaizdą. Tu būsi mano paveikslo pavyzdys, iš tavęs mano dvasia perims tam tikrus bruožus ir perkels juos į savo kūrinį. Tavo vaizdas, kuris mane nukreipia ir man vadovauja, kurį aš stengiuos pamėgdžioti, ir bus idėja. Pasaulyje yra be galo daug tokių žmonių, žuvų, medžių pavyzdžių, pagal kuriuos atgaminama tai, ką turi sukurti gamta. Ketvirtoje grupėje yra eidos. Atidžiai klausyk, kas yra tos eidos, o jeigu bus sunku suprasti, kaltink ne mane, o Platoną. Apskritai bet koks subtilumas nėra lengvai įkandamas. Ką tikai pasinaudojau tapytojo pavyzdžiu. Norėdamas nupiešti spalvotą Vergilijaus atvaizdą, jis žiūrėtų į patį Vergilijų. Vergilijaus išvaizda — būsimo kūrinio pavyzdys — būtų idėja. O tai, ką menininkas iš jos perima ir perkelia į savo kūrinį, yra eidos. Tu paklausi, kuo jos skiriasi? Idėja yra pavyzdys, eidos — perimtas iš pavyzdžio ir perkeltas į kūrinį pavidalas. Idėją menininkas mėgdžioja, eidos sukuria. Statula turi tam tikrą vaizdą, tai ir yra eidos. Tam tikrą vaizdą turi ir pats pavyzdys, kurį stebėdamas skulptorius iškalė statulą: tai yra idėja. O jeigu reikalauji dar vieno skyrimo, tai eidos yra kūrinyje, o idėja — už kūrinio, ir ne tiek už kūrinio, kiek prieš kūrinį. Penktajai grupei priklauso tai, kas apskritai egzistuoja. Tai jau — ir apie mus, ir apie viską: Žmones, galvijus, įvairius daiktus. Šeštoji grupė — tai, kas lyg ir egzistuoja, pavyzdžiui, tuštuma ir laikas. Viso to, ką mes matome ir liečiame, iš tikrųjų Platonas nepripažįsta egzistuojančiais daiktais. Juk jie kinta ir nuolatos mažėja arba didėja. Nė vienas iš mūsų senatvėje nesame toks pat, koks buvome jaunystėje, nė vienas iš mūsų rytą nesame toks pat, koks buvome vakar vakare. Mūsų kūnai tarsi upe garma pirmyn. Visa, ką tik regime, laikui bėgant, praeina, nė vienas matomas daiktas nestovi vietoje. Besvarstydamas, jog viskas kinta, aš pats pasikeičiau. Apie tai ir kalba Heraklitas, sakydamas: „Į tą pačią upę dukart įbrendame ir neįbrendame". Mat lieka upės vardas, o vanduo jau nutekėjo. Upė yra aiškesnis pavyzdys negu žmogus. Tačiau ir mus išneša ne mažiau greita tėkmė, todėl aš ir stebiuosi mūsų kvailumu, kad taip mylime savo kūną — patį nepastoviausią iš daiktų ir bijome mirti, nors kiekviena akimirka yra prieš buvusios mūsų būklės mirtis. Ko tau bijoti, kad vieną kartą neatsitiktų tai, kas įvyksta kasdien. Aš čia kalbėjau apie žmogų, sudarytą iš netvirtos, menkos, visoms aplinkybėms paklūstančios medžiagos. Bet ir pasaulis, amžinas ir nesunaikinamas, keičiasi ir nepasilieka toks pat. Nors jis turi viską, ką turėjo anksčiau, bet turi kitaip, negu turėjo: keičiasi daiktų tvarka. Tu sakai: „Kokia man nauda iš šių subtilumų?" Jei tu klausi manęs, aš atsakysiu: „Jokios". Bet kaip tas raižytojas, kuris užmerkia pavargusias nuo įtempto žiūrėjimo akis arba nukreipia jas kitur, kaip sakoma, pagano, taip ir mes kartais turime leisti atsipalaiduoti sielai ir atgaivinti ją kokiomis nors pramogomis. Tačiau tos pramogos tegul kartu bus ir darbas. Tuomet, gerai įsižiūrėjęs, galėsi iš jų paimti ką nors sveiko. Aš, Lucilijau, taip paprastai ir darau: iš kiekvieno, net ir labai filosofijai tolimo žinojimo, bandau šį tą išgauti ir padaryti naudingą. Kas bendra yra tarp papročių pertvarkymo ir dabar mūsų nagrinėtų klausimų? Kaip Platono idėjos gali padaryti mane geresnį? Ar galima iš jų gauti ką nors, kas pažabotų mano norus? O kad ir štai kas: Platonas neigia, kad iš tikrųjų egzistuoja visi daiktai, kurie kaip vergai tarnauja mūsų pojūčiams, kurie uždega ir skatina mus. Vadinasi, jie yra laikinai kokį nors pavidalą įgavę atvaizdai, ir nė vienas iš jų nėra pastovus ar tvirtas. O mes jų trokštame taip, tarsi jie visados bus arba mes visados juos turėsime. Silpni ir neištvermingi mes stovime tarp tuštybių. Nukreipkime sielą į tai, kas amžina. Stebėkimės aukštybėse skrajojančiais visų daiktų pavyzdžiais ir tarp jų esančiu dievu, mąstančiu apie tai, kaip apginti nuo mirties visa, ko jis dėl materijos pasipriešinimo neįstengė padaryti nemirtingų, ir apie tai, kaip protu nugalėti kūno ydas. Mat viskas lieka ne todėl, kad yra amžina, bet todėl, kad viską apgina pasaulio valdovo rūpestis. Tam, kas nemirtinga, nereikia sergėtojo, o visa kita saugo kūrėjas, savo jėga įveikdamas medžiagos laikinumą. Niekinkime visa, kas neturi vertės tiek, kad neaišku, ar apskritai egzistuoja. Kartu mąstykime štai apie ką: jei apvaizda gelbsti nuo pavojų pasaulį, kuris ne mažiau mirtingas už mus, tai mūsų pačių įžvalgumas gali šiek tiek pratęsti mūsų apgailėtino kūno gyvavimą, jei sugebėsime valdyti ir pažaboti malonumus — pagrindinę mūsų žūties priežastį. Pats Platonas per savo pastangas sulaukė gilios senatvės. Jis buvo apdovanotas sveiku ir stipriu kūnu, net savo vardą gavo dėl plačios krūtinės4, tačiau kelionės per jūras bei pavojai atėmė iš jo daug jėgų. Ir vis dėlto, nepaisant daugybės vargų, santūriai gyvendamas, vengdamas godumą žadinančių dalykų, uoliai rūpindamasis savimi, jis sulaukė senatvės. Manau, tu žinai, jog Platonas per savo pastangas pasiekė tai, kad mirė savo gimimo dieną, pragyvenęs lygiai aštuoniasdešimt vienerius metus. Todėl atsitiktinai tuo metu Atėnuose buvę magai paaukojo mirusiam auką, nutarę, jog velioniui buvo tekęs aukštesnis negu žmogaus likimas, nes jis nugyveno tobulą metų skaičių: devyniskart po devynis. Neabejoju, jog jis <...> būtų sutikęs atiduoti iš šio skaičiaus keletą dienų, kad išlaisvintų juos nuo šios aukos. Saikingumas gali pratęsti senatvę, kurios, mano nuomone, nereikia nei geisti, nei kratytis. Malonu kuo ilgiau pabūti su savimi, jei padarai save vertą draugijos. Tad turime nutarti, ar reikia niekinti tai, kas dar liko senatvėje, ir, nelaukiant galo, savo rankomis jį pasidaryti. Tas, kuris laukia savo likimo, nedaug kuo skiriasi nuo bailio, kaip be saiko mėgstančiu vyną laikomas tas, kuris ištuština amforą, išsiurbdamas ir nuosėdas. Tačiau pažiūrėkime, ar paskutinioji gyvenimo atkarpa yra nuosėdos, ar kažkas skaidriausio ir švariausio: gal protas blaivus ir neatbukę jausmai padeda sielai, o kūnas nenusilpęs ir per anksti nemiręs. Didelis skirtumas, ką žmogus nori pratęsti: gyvenimą ar mirtį. Jei kūnas nebetarnauja, ar neverta iš jo išleisti kenčiančią sielą? Ir galbūt tai reikia padaryti truputį anksčiau negu ateis laikas, nes, kai jis ateis, tu gali nebeįstengti to padaryti. Kai nedorai gyventi yra pavojingiau negu greitai mirti, tik kvailys nepaaukoja trumpos laiko atkarpos, kad išsipirktų iš didelio pavojaus. Tik nedaugelį labai ilga senatvė atveda prie mirties nenuskriaudusi, o daugumos neveiklus gyvenimas kėpso nenaudojamas. Ar, tavo nuomone, gyvenime esti žiauresnių praradimų negu teisės jį užbaigti praradimas?! Neklausyk manęs, jei nenori, nemanyk, kad mano sprendimai skirti tau, bet apsvarstyk mano žodžius. Aš nepaliksiu senatvės, jei ji man išsaugos mane visą, aišku, visa tai, kas many geriausia. O jei ji pradės silpninti mano protą, atiminėdama jį dalimis, jei paliks man ne gyvenimą, o tik gyvybę, iššoksiu iš šio sukiužusio, griūvančio pastato. Nebėgsiu į mirtį nuo ligos, jei ji išgydoma ir negadina sielos. Nekelsiu rankos prieš save dėl skausmo: tokia mirtis būtų pralaimėjimas. Tačiau, jei žinosiu, kad man jį reikės kęsti nuolatos, išeisiu ne dėl jo paties, bet todėl, kad jis trukdys viskam, dėl ko gyvena žmogus. Silpnas ir bailus yra tas, kuris miršta dėl skausmo, kvailas — tas, kuris gyvena tam, kad kęstų skausmą.

Bet jau smarkiai užsišnekėjau. Be to, ir pats dalykas toks, kad jį būtų galima svarstyti visą dieną. Kaip galės laiku užbaigti gyvenimą tas, kuris negali užbaigti laiško?! Taigi lik sveikas. Šiuos žodžius skaitysi mieliau negu svarstymus apie mirtį.


PENKIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tavo laiškas suteikė man daug malonumo. Leisk man vartoti įprastus žodžius ir nepriskirk jiems stoikų teikiamos reikšmės. Mes manome, jog malonumas yra yda. Tegul bus taip. Tačiau šį žodį vartojame ir tam, kad išreikštume sielos linksmumą. Žinau, kad, rikiuojant žodžius pagal mūsų liniuotę, malonumas yra gėdingas dalykas, o džiaugsmas — pasitikinčios savaisiais ir tikraisiais turtais sielos pakilimas — tenka tik išminčiui. Bet paprastai kalbėdami, sakome, jog mums daug džiaugsmo suteikė ano žmogaus išrinkimas konsulu, vestuvės ar žmonos gimdymas, nors visa tai visai nėra tikras džiaugsmas, o dažnai — net būsimo liūdesio pradžia. Tikrajam džiaugsmui būdinga tai, kad jis niekada nesibaigia ir nevirsta savo priešybe. Taigi, anot mūsų Vergilijaus, „širdies džiaugsmai nelabieji"1. Pasakyta vaizdžiai, bet nelabai tiksliai. Mat joks džiaugsmas nėra nelabas; jis šitaip pavadino malonumus ir taip išreiškė viską, ką norėjo. Jis turėjo galvoje žmones, patenkintus savo nelaime.

Ir vis dėlto aš ne be pagrindo tvirtinau, kad tavo laiškas man suteikė didelį malonumą. Nors neišmanantis džiaugiasi ir dėl rimtos priežasties, tačiau jo nevaldomą ir akimirksniu galintį virsti savo priešybe jausmą aš vadinu ne džiaugsmu, o malonumu. Jį kelia klaidingas gėrio supratimas, jis yra nesuvaldomas ir besaikis.

Bet grįžtu prie pradžios. Paklausyk, kas mane pradžiugino tavo laiške: tu valdai žodžius. Kalba tavęs nekelia į aukštybes, neneša toliau negu buvai ketinęs. Daugelį koks nors patikęs gražus žodis suvilioja parašyti tai, ko nebuvo ketinę rašyti. Tau taip neatsitinka, rašai glaustai ir dalykiškai. Kalbi tiek, kiek nori, o išreiški daugiau negu pasakai. Yra kažko dar svarbesnio požymis, kuris rodo, jog tavo sieloje nėra nieko nereikalingo, nieko išpūsto. Randu ir perkeltinės reikšmės žodžių, bet ne tiek neapgalvoti, kad jie būtų pavojingi. Randu vaizdingų pasakymų, kuriuos kai kas draudžia mums vartoti ir tvirtina, kad jie leistini tik poetams. Man regis, tokie žmonės nėra skaitę senųjų rašytojų, kurie dar nesivaikė visų liaupsinamo iškalbingumo. Jie šnekėjo paprastai, norėdami tik įrodyti dalyką, tačiau jų kalba pilna perkeltinės reikšmės posakių. Mano nuomone, mums jie reikalingi ne dėl to, dėl ko jie reikalingi poetams: jie paremia mus atskleisdami kalbė­tojui ir klausytojui dalyko esmę. Štai labai atidžiai skaitau Sekstijų, aštraus proto vyrą, graikiškai rašiusį, bet romėniškai mąsčiusį filosofą. Mane sujaudino vienas jo pateiktas vaizdas: ten, kur galima tikėtis priešą pulsiant iš visų pusių, mūšiui pasiruošusi kariuomenė žygiuoja keturkampiu. „Tą patį, — sako jis, — turi daryti išminčius: tegul visas savo dorybes jis išdėsto aplinkui, kad ten, kur iškils koks nors pavojus, būtų paruošta apsauga, be sąmyšio paklūstanti vado mostui." Matome jog garsių karvedžių vadovaujamos kariuomenės yra taip surikiuotos, kad iš karto visos pajėgos galėtų sužinoti vado įsakymą, kad vieno trimitininko duotas signalas iš karto nuskrietų ir per pėstininkus, ir per raitelius. Mums to dar labiau reikia,— tvirtina jis. Mat kariai dažnai be priežasties bijo priešo, ir labiausiai įtartinas jiems atrodęs kelias pasirodo esąs saugiausias, nes kvailybė niekada neturi ramybės. Baimė ją gaubia ir iš viršaus, ir iš apačios, kelia jai nerimą iš visų pusių. Pavojai ir paskui ją seka, ir užbėga jai už akių. Viskas ją baugina, niekam ji nepasiruošusi, krūpčioja net nuo pagalbos. O išminčius apsiginklavęs prieš bet kokį puolimą ir visada pasirengęs pavojui. Jis nesitrauks užgiuvus skurdui, sielvartui ar nešlovei, o drąsiai žengs per juos ir kiaurai juos pereis. Daug kas mus varžo, daug kas silpnina. Ilgai buvome nugrimzdę į ydas, ir mums sunku jų atsikratyti. Mes ne tik išsitepėme, bet ir užsikrėtėme jomis. Kad nešokinėtume nuo vienos minties prie kitos, iškelsiu dažnai mano svarstomą klausimą: kodėl kvailumas taip atkakliai mus apgulęs? Pirmiausia todėl, kad nedrąsiai jį atremiame ir prie sveiko proto veržiamės ne iš visų jėgų. Antra, mes per mažai tikime išmintingų vyrų atradimais, nepriimame jų atvira širdimi, ir, esant tokiam svarbiam reikalui, mums trūksta užsispyrimo. Kaip gali išmokti kovoti su ydomis žmogus, kuris šito mokosi tik tada, kai neatsiduoda ydoms? Nė vienas nepasinėrėme į gelmę, nuskynėme tik pačias viršūnes ir, būdami užsiėmę reikalais, manėme, jog filosofijai užtenka, ir net per daug, skirti truputį laiko. Ypač mums kliudo tai, kad per greitai pradedame gėrėtis savimi. Radę tokių, kurie vadina mus dorais, protingais, tyrais žmonėmis, tuojau pat jiems pritariame. Nesitenkiname saikingais pagyrimais, o lyg privalomą dalyką priimame visa, kad ir ką mums duotų begėdiškas padlaižiavimas. Mes sutinkame su tais, kurie tvirtina, jog mes geriausi ir išmintingiausi, nors žinome, kad jie dažnai meluoja. Esame tokie atlaidūs sau, kad norime būti giriami net už dorybes, kurioms ypač prieštarauja visi mūsų poelgiai. Kankintojas noriai klausosi apie savo švelnumą, plėšikas — apie savo dosnumą, girtuoklis ir paleistuvis — apie savo santūrumą. Vadinasi, mes nenorime pasitaisyti todėl, kad tikime esą patys geriausi. Kai Aleksandras jau klaidžiojo Indijoje, puolimais niokodamas net savo kaimynams ne visai žinomas gentis, jis apsupo kažkokį miestą. Apjodamas jo sienas ir ieškodamas silpniausios įtvirtinimų vietos, jis buvo sužeistas strėlės, tačiau išsilaikė balne ir tęsė ką pradėjęs. Po to, nustojus bėgti kraujui, sausą žaizdą ėmė smarkiau skaudėti ir nuo arklio nukarusi blauzda pamažu nutirpo. Priverstas sustoti, jis tarė: „Visi prisiekinėja, jog aš — Jupiterio sūnus, bet ši žaizda sako, kad aš esu žmogus“. Ir mes darykime tą patį. Pataikavimas kiekvieną savaip sukvailina. Sakykime: „Jūs tvirtinate, kad aš esu protingas. Tačiau aš pats matau, jog trokštu daugelio nenaudingų ir geidžiu daugelio kenksmingų dalykų. Juk aš net nesuvokiu to, ką gyvuliams parodo sotumas — koks turi būti valgymo ir gėrimo saikas. Ligi šiol nežinau, kiek man galima". Pamokysiu tave, kaip suvokti, jog dar nesi išminčius. Išminčius yra kupinas džiaugsmo, linksmas, patenkintas, nesugniuždomas, jis gyvena taip, kaip dievai. Dabar pasižiūrėk į save: jeigu niekuomet nebūni liūdnas, jeigu jokia viltis nejaudina tavo sielos ateities laukimu, jeigu ir dieną, ir naktį tavo kilnios, savimi patenkintos dvasios būsena yra pastovi ir vienoda, tu pasiekei žmogui prieinamo gėrio, viršūnę. Bet jeigu tu visur ieškai įvairių malonumų, tebūnie tau žinoma, jog išminties tau trūksta tiek pat, kiek ir tikro džiaugsmo. Tu nori juos pasiekti, bet klysti tikėdamasis surasti juos pasinėręs į turtus, svarbias pareigas, žodžiu, ieškodamas džiaugsmo jų sukeltuose rūpesčiuose. Tu trokšti jų, vildamasis linksmybės ir malonumo, o jie yra skausmų priežastis. Kartoju: visi veržiasi prie džiaugsmo, bet nežino, iš kur jis, pastovus ir didelis, kyla. Vienas jo ieško puotose ir lėbavimuose, antras — trokšdamas garbės ir klientų minioje, trečias — meilužėje, ketvirtas — tuščiai girdamasis laisvajam pritinkančiais mokslais ir žinojimu nieko negelbstinčių kūrinių. Visi šios melagingos ir trumpalaikės paguodos dalykai apgauna kaip girtumas, už linksmą vienos valandos beprotybę reikalaujantis mokėti ilgomis pagiriomis, kaip sužavėtos minios plojimai ir palankūs pritarimo šūksniai, įgyjami ir perkami didelių rūpesčių kaina. Tad nepamiršk, jog pastovus džiaugsmas yra išminties dovana. Išminčiaus siela yra tarsi pasaulis mėnesienoje — ten visados giedra. Vadinasi, yra dėl ko siekti išminties: išminčių visuomet lydi džiaugsmas. Toks džiaugsmas gimsta tik iš dorybių įsisąmoninimo. Džiaugtis gali tiktai drąsus, tiktai teisingas, tiktai santūrus. „Kaipgi yra,— tu paklausi.— Argi kvaili ir nedori nesidžiaugia?" Ne daugiau už grobį sučiupusį liūtą. Kai jie pavargsta nuo vyno ir paleistuvysčių, kai jiems pritrūksta naktų patenkinti savo ydoms, kada nuo priverstinių malonumų, kurie netelpa ankštame kūne, atsiranda vočių, tada nelaimingieji sušunka šiuos Vergilijaus žodžius:

 Kaip, apsigavę džiaugsmu, paskutinę naktį mos leidom,

Nors tu visa žinai, bet reikia darsyk pakartoti3. 

Lėbautojai visas naktis praleidžia tarp apgaulingų džiaugsmų, tarytum kiekviena iš jų būtų paskutinė. O tikrasis džiaugsmas, lydintis dievus ir su jais besivaržančius žmones, niekuomet nenutrūksta ir nesibaigia. Jis baigtųsi, jei būtų iš ko nors gautas. Tačiau kadangi jis nėra svetima dovana, tai nepavaldus svetimai galiai. Likimas negali išplėšti to, ko nebuvo davęs. Lik sveikas.


ŠEŠIASDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Aš skundžiuos, ginčijuos ir širstu. Ar ir dabar tebenori to, ko tau troško tavo Žžndyvė, auklėtojas ar motina? Ar tu suvoki, kiek bloga jie tau linkėjo? Kokios priešiškos mums esti mūsų artimųjų maldos! Ir tuo pavojingesnės, kuo laimingiau išsipildo. Jau nebesistebiu, kad nuo pat vaikystės mus persekioja visokeriopas blogis: išaugome tarp tėvų prakeikimų. Tegu dievai išgirsta ir nesavanaudišką mūsų maldai Ar ilgai dar prašysime ko nors dievų, tarsi patys negalėtume prasimaitinti? Ar ilgai dar mūsų pasėliai užims tokį plotą, kuris galėtų išmaitinti visą miestą? Kaip ilgai dar mums javus pjaus visa tauta? Ar ilgai dar patiekalus vieneriems pietums gabens daugybė laivų, ir net ne iš vienos jūros?! Jaučiui užtenka keleto margų ganyklos, vienas miškas išmaitina daug dramblių, o žmogus ieško maisto ir sausumoje, ir jūroje. Kaipgi yra? Ar prigimtis, dovanojusi mums tokį nedidelį kūną, davė tokį nepasotinamą pilvą, kad rajumu pralenkiame didžiausius ir ėdriausius žvėris? Visai ne. Ar ne trupinėlį skiriame prigimčiai? Ji tenkinasi mažu! Ne pilvo alkis mums daug kainuoja, bet išpuikimas. Tuos, kurie, pasak Salustijaus, ,.paklusnūs pilvui", turime priskirti prie žvėrių, o ne prie žmonių. O kai kuriuos net ne prie žvėrių, bet prie numirėlių. Gyvena tas, kuris daug kam reikalingas, gyvena tas, kuris reikalingas pats sau. O tas, kuris slepiasi ir stingsta nejudėdamas, lieka savo namuose kaip kape. Gali prie slenksčio marmure įrašyti jo vardą: jis pralenkė savo mirtį. Lik sveikas.

Шаблоны joomla скачать здесь