Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - SEPTYNIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

SEPTYNIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Mano nuomone, klysta tie, kurie mano, jog žmonės, ištikimai atsidavę filosofijai, yra užsispyrę ir maištingi, jog jie niekina valdininkus, karalius ir visus valstybės tvarkytojus. Priešingai, niekas nėra jiems toks dėkingas kaip filosofai. Ir pagrįstai: niekam jie nedovanoja nieko daugiau kaip tiems, kurie gauna iš jų tylią ramybę. Todėl tie, kuriems visuomenės ramybė yra ypač svarbus dalykas jų tikslui — laimingam gyvenimui, neišvengiamai turi garbinti kaip tėvą tą, kuris duoda šią gėrybę, be to, kur kas labiau negu reikalų tampomi žmonės, kurie smarkiai skolingi vadams, bet ir daug kuo juos kaltina, kurių apetitas auga valgant, kurių pasotinti neįstengia joks dosnumas. Kas galvoja apie tai, ką gauti, tas neprisimena, ką yra gavęs. Didžiausia godumo blogybė — nedėkingumas. Be to, niekas iš tų, kurie užsiima valstybės reikalais, nežiūri į tai, kiek jis pats yra pranašesnis, bet į tai, kas pranašesnis už jį. Jiems ne tiek malonu matyti, kad daugelis yra už jų, kiek sunku, kad dar kažkas yra prieš juos. Tai yra visų garbėtroškų yda — nesižvalgyti atgal. Ne tik garbės troškimas, bet ir bet koks godumas negali nustygti vietoje, nes galas jam visuomet tampa pradžia. O sąžiningas ir skaistus vyras, kuris paliko kuriją, forumą ir įvairių valstybės reikalų tvarkymą, norėdamas pasitraukti prie svarbesnių dalykų, myli tuos, kurių dėka gali saugiai tai daryti; ir tik jis nesavanaudiškai įrodo savo dėkingumą jiems ir, šiems net neįtariant, jaučiasi esąs skolingas už tokį didelį dalyką. Kaip garbina ir vertina savo geradarius mokytojus, kurie padėjo išeiti iš šunkelių, taip ir tuos, kurių globojamas studijuoja kilniuosius mokslus. „Bet juk karalius savo jėga gina taip pat ir kitus!" Kas tai neigia? Bet kaip iš visų, kuriems reikia ramios jūros, tas, kuris veža daugiau ar vertingesnių prekių, mano esąs labiausiai skolingas Neptūnui, kaip pirklys vykdo įžadus širdingiau negu keleivis, kaip ir iš pačių pirklių dosniau dėkingumą rodo tas, kuris gabena aukso vertės kvepalus bei purpurus, negu tas, kuris prisikrovė tik laivo balastui prilygstančių prekių, taip ir taikos geradarybė, nors ji ir visiems skirta, daugiau atitenka tiems, kurie ja tinkamai naudojasi. Mat tarp toga apsisiautusių vyrų daug tokių, kuriems taika vargingesnė už karą. Ar tu manai, jog už taiką jaučiasi esą skolingi tie, kurie naudoja ją girtuokliavimui, paleistuvystei ar kitoms nedorybėms, kurias reikėtų sutriuškinti karu? Nejaugi tu manai, jog išminčius toks niekšiškas, kad tiki nesąs skolingas už geradarybes, skirtas visiems. Aš skolingas saulei ir mėnuliui, nors jie ne man vienam pateka. Aš dėkingas metams ir metų laikus tvarkančiam dievui, nors visa tai sutvarkyta ir ne mano garbei. Tik kvailas mirtingųjų godumas skiria turėjimą ir nuosavybę ir nelaiko sava to, kas yra visų. O išminčius laiko sava tik tai, kuo dalijasi su visa žmonių gimine. Tos gėrybės nebūtų bendros, jei kiekvienas neturėtų savo dalies, ir nors ta dalis būtų labai maža, ji vis tiek visus daro bendrininkais. Be to, didelis ir tikras gėris ne taip skirstomas, kad kiekvienam žmogui tektų tik menka dalis: kiekvienam atitenka viskas. Iš maisto produktų davinio kiekvienas gauna tiek, kiek skirta vienam. Puotų valgiai, aukojamų gyvulių mėsa ir visa kita, ką galima paimti ranka, skirstoma dalimis. Nedalomos gėrybės — taika ir laisvė — priklauso tiek visiems, tiek kiekvienam žmogui. Išminčius nepamiršta, kieno dėka jis gali jomis naudotis, kieno dėka jis nesiima kardo, neina sargybon, nesaugo sienų, nekenčia įvairiausių kitų karo vargų, ir jis dėkoja savo vairininkui. Filosofija ir moko būti dėkingam už geradarybes ir atsimokėti už jas gėriu. Kartais tas atsimokėjimas yra ko nors pripažinimas geradarybe. Išminčius pripažins esąs smarkiai skolingas tam, dėl kurio valdymo ir įžvalgumo jis turi sotų poilsį, galimybę savo nuožiūra tvarkyti laiką ir ramybę, nedrumsčiamą visuomeninių reikalų.

 

O Melibėjau, ramiai čia tįsoti davė mums dievas.

Aš jį visad laikysiu dievu...1

 

Jeigu taip smarkiai dėkojama net už tokį poilsį, kurio didžiausia dovana yra tai, kad

 

Mano karvėms, antai, jis leido pievose klaidžiot,

O man pačiam piemens dūdele švilpiniuoti, ką noriu1,

 

tai kaip mes turime įvertinti savo poilsį, leidžiamą tarp dievų ir mus pačius darantį dievais? Aš taip sakau, Lucilijau, ir kviečiu tave į dangų trumpiausiu keliu. Sekstijus dažnai tvirtindavo, jog Jupiteris gali ne daugiau už dorą žmogų. Jupiteris turi daug tokių dalykų, kurių galėtų duoti žmonėms, bet iš dviejų dorųjų nėra doresnis tas, kuris turtingesnis, kaip iš dviejų vienodai išmanančių vairavimo meną nepavadinsi geresniu to, kurio laivas didesnis ar puošnesnis. Kuo Jupiteris pranašesnis už gerą žmogų? Tuo, kad ilgiau yra dorybingas. Išminčius nelaiko savęs nė kiek menkesniu dėl to, kad jo dorybėms duotas trumpesnis laiko tarpas. Kaip iš dviejų išminčių tas, kuris mirė senesnis, nėra laimingesnis už tą, kurio dorybę ribojo mažesnis metų skaičius, taip dievas nepralenkia išminčiaus laime, nors ir pralenkia amžiumi. Ilgiau gyvenanti dorybė netampa didesnė. Jupiteris turi viską, bet viską atidavė, kad kiti tai turėtų. Jam rūpi tik viena nauda: duoti visa, kuo naudojasi žmonės. Išminčius su tokia pat ramia panieka, kaip ir Jupiteris, žiūri į viską, kas yra kitų rankose, ir vertina save labiau, nes Jupiteris negali naudotis visais tais dalykais, o išminčius nenori. Tikėkime Sekstijumi, kuris rodo mums patį gražiausią kelią ir šaukia: „Taip pasiekia žvaigždynus..."1 Čia kelias paskui nuosaikumą, čia kelias paskui saikingumą, čia kelias paskui narsumą. Dievai neišdidūs ir nepavydus: jie leidžia priartėti prie jų ir ištiesia ranką besiartinantiems. Ar tu stebiesi, kad žmogus eina pas dievą? Tai dievas ateina pas žmones, teisingiau, į žmones. Jokia siela negali būti gera be dievo. Dieviškos sėklos subertos į žmonių kūnus, ir jei jų gauna geras žemdirbys, išdygsta daigai, panašūs į tuos, iš kurių prasidėjo, ir augantys taip, kaip tie, iš kurių gimė; jei blogas žemdirbys, jos sunaikinamos lyg prastoje pelkėtoje žemėje, kuri vietoj derliaus užaugina piktžoles. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai