Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - SEPTYNIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

SEPTYNIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tu skundiesi, kad aš siunčiu nelabai gražiai surašytus laiškus. Bet kas gi kalba gražiai, jeigu ne tas, kuris nori gražbyliauti?! Kaip natūraliai ir paprastai aš šnekėčiau tada, kai mes kartu sėdėtume ar vaikščiotume, tokie tebus ir mano laiškai, neturintys jokių įmantrybių ar netikrumo. Jei tai būtų įmanoma, aš labiau norėčiau tau parodyti, ką jaučiu, negu kalbėti. Net ir ginčydamasis su tavimi netrypčiau kojomis, nemojuočiau rankomis, nekelčiau balso palikdamas visa tai oratoriams ir būčiau patenkintas perteikęs tau savo nei papuoštus, nei pažemintus jausmus. Norėčiau tau aiškiai įrodyti, jog iš tikrųjų sakau tai, ką jaučiu, ir ne tik jaučiu, bet visa tai ir myliu. Vienaip bučiuojama meilužė, kitaip — vaikai, tačiau ir šitaip šventai ir kukliai apkabinant taip pat atsiskleidžia meilė. Dievaži, nenoriu, kad kalba apie tokius didžius dalykus būtų skurdi ir sausa. Filosofija neatmeta talento, tik nereikia per daug vargti su žodžiais. Svarbiausias mūsų tikslas tebus toks: kalbėkime, ką jaučiame, ir jauskime, ką kalbame. Tegul mūsų kalbos atitiks gyvenimo būdą. Išpildė savo pažadą tas, kuris yra toks pat ir žiūrint į jį, ir klausant jo. Tegul žmogus visada būna toks pat, ir tada mes suprasime, koks jis ir kiek jis didis. Tegul mūsų žodžiai ne linksmins, bet duos naudos. O jeigu gražbylystė lengvai pasiekiama, jeigu ji yra čia pat ir mažai kainuoja, tegul ji būna šalia, bet tegul lydi gražesnius dalykus. Tegul ji atskleis juos, o ne save. Kiti menai ugdo gabumus, o čia reikia darbuotis dėl sielos. Ligonis neieško iškalbingo gydytojo, bet, jei atsitinka taip, kad sugebantis gydyti gražiai pašneka apie tai, ką reikia daryti, jis būna patenkintas. Tačiau nėra ko ypatingai džiaugtis, kad gydytojas iškalbingas. Tai būtų tas pats, kai patyręs vairininkas kartu yra ir gražuolis. Kodėl glostai mano ausis? Kodėl mane linksmini? Ne apie tai reikia kalbėti. Degink, kapok, neduok maisto! Tam esi pašauktas. Turi gydyti seną, sunkią ir visuotinę ligą. Turi tiek darbo, kiek gydytojas jo turi maro metu. Tau rūpi žodžiai? Džiaukis, jeigu įveiki savo darbus. Kada mokysies ko nors daugiau? Kada įsikalsi tai, ką išmokai, kad tai nedingtų? Kada visa tai išbandysi? Neužtenka įsidėti tai į galvą kaip kitus dalykus. Filosofiją reikia patikrinti darbais. Laimingas ne tas, kuris ją išmano, bet tas, kuris veikia pagal jos nurodymus. „Kaipgi yra? Argi nėra žemesnių išminties laiptelių? Nejaugi anapus išminties iš karto — kritimas į bedugnę?" Man atrodo, ne. Juk tobulėjantis žmogus nors ir tebėra tarp kvailių, bet jau gerokai juos pralenkęs. Tarp pačių tobulėjančių taip pat esama didelių skirtumų. Kai kas tuos, kurie siekia išminties, skirsto į tris grupes: pirmieji — tai tie, kurie dar nepasiekė išminties, bet jau stovi šalia jos. Ji, būdama greta, dar nėra juose. Tu klausi, kas jie. Tai — tie, kurie atsikratė aistrų ir ydų, kurie suprato tai, ką reikia suprasti. Antra vertus, jie dar nepatikrinti, jie dar nesinaudoja savo gėriu, bet nebegali nuslysti ten, iš kur pabėgo. Jie jau tokioje vietoje, nuo kurios nebegali nukristi, tačiau jie patys šito dar nesupranta; kaip kažkuriame laiške, atsimenu, rašiau: „jie nežino šį tą žiną". Kartais jie pasinaudoja savo gėriu, bet dar nepasikliauja juo. Kai kas šią mano minėtą tobulėjančių žmonių grupę apibūdina taip: jie jau atsikratė sielos ligų, bet dar ne aistrų, ir iki šiol tebestovi slidžioje vietoje, nes blogis nebegresia tik tam, kuris visai jo atsikratė. Niekas jo neišguja, išskyrus tą, kuris vietoj blogio įgyja išminties. Jau keletą kartų esu sakęs, kuo sielos ligos skiriasi nuo aistrų. Dabar tik priminsiu tai. Ligos — tai įsisenėjusios ir sunkios ydos; pavyzdžiui, godumas ir besaikis garbės troškimas. Jos apraizgo sielą ir pasidaro nuolatiniu jos blogiu. Trumpiau tariant, liga yra klaidingas, bet nuolatinis sprendimas, pavyzdžiui, kad reikia iš visų jėgų siekti to, kuo iš tikrųjų neverta domėtis. Arba, jei nori, apibrėšime taip: per didelis veržimasis prie to, ko verta siekti nelabai arba apskritai neverta siekti; arba didžiai vertinti tai, ką turime vertinti menkai arba apskritai nevertinti. O aistros — tai netikę, staigūs ir veržlūs sielos protrūkiai. Jeigu jie yra dažni ir negydomi, pereina į ligą taip, kaip nuolatinė sloga sukelia kosulį, o lėtinė ir įsisenėjusi — džiovą. Taigi toliausiai pažengusiems nebegresia ligos, o aistras junta ir beveik tobuli žmonės. Antroji grupė — tie, kurie atsikratė didžiausių sielos negalių bei aistrų, bet jų ramybė dar neužtikrinta. Mat jie gali vėl ten pat nuslysti. Trečioji grupė —tai įveikusieji daugelį didžiųjų savo ydų, bet dar ne visas. Jie išvengia godumo, bet pyktį dar jaučia. Jų nebedegina gašlumas, bet dar jaudina garbės troškimas. Jie nieko netrokšta, bet dar bijo. Ir pati jų baimė nevienoda, nes kai ką jie tvirtai pasitinka, nuo kai ko traukiasi: niekina mirtį, bet dar baidosi skausmo. Truputį pasvarstykime apie tai. Mums būtų neblogai, jeigu patektume į šią trečią grupę. Antrąjį laiptelį užkariauja tik labai laimingos prigimtys didelių ir nuolatinių pastangų kaina. Bet nereikia niekinti ir trečiosios grupės. Pagalvok, kiek blogio matai aplink save, atkreipk dėmesį į tai, kad nėra  piktadarybės be pavyzdžio, pažvelk, kaip kasdien žengia pirmyn ištižimas, kiek nusidedama viešai ir asmeniškai, ir tu suprasi, jog pakanka pasiekti tiek, kad neatsidurtume tarp blogiausiųjų. „O aš,— tu pasakysi,— viliuosi turįs jėgų prasibrauti ir į geresnę eilę." Norėčiau, bet negaliu mums šito pažadėti: mes jau apimti blogio. Skubame prie dorybės plėšomi ydų. Gėda sakyti, bet garbingumu rūpinamės tik tiek, kiek esame laisvi nuo kitų užsiėmimų. O koks didelis atlyginimas laukia mūsų, kai išsilaisvinsime iš savo reikalų ir išsiveršime iš šio klampaus ydų liūno! Mūsų negainios nei norai, nei baimė. Nekamuojami nerimo, nesugadinti malonumų, mes nebijosime nei mirties, nei dievų. Žinosime, jog mirtis nėra blogis, jog dievai nedaro blogio, jog tai, kas kenkia, yra taip pat silpna, kaip ir tas, kam kenkia. Kas labai gera, tas nežalinga. Jei kada nors iš šio purvo išeisime ir pasieksime aukštą viršūnę, ten mūsų lauks dvasios ramybė ir, atsikračius klaidžiojimų, visiška laisvė. Tu klausi, kas ji yra? — Tai yra nebijoti nei žmonių, nei dievų, nenorėti nieko gėdingo ar nereikalingo, visiškai valdyti patiems save. Valdyti save — neįkainojamas gėris. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai