Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - SEPTYNIASDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

SEPTYNIASDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tu nuolatos prašai mane patarti kiekvienu klausimu, užmiršdamas, jog mus skiria plati jūra. Kadangi patariant svarbiausia — patarti laiku, tai neišvengiamai bus taip, jog mano patarimas pasieks tave tada, kai geriausias bus jau priešingas jam sprendimas. Patarimai priklauso nuo reikalų, o mūsų reikalai juda ir net lekia. Vadinasi, kasdien reikia naujo patarimo. Bet ir tada jis gali vėluoti: patarimas, kaip sakoma, turi būti visada po ranka. Aš tuoj pasakysiu, kaip jį rasti. Kiekvieną kartą, kai norėsi žinoti, ko turi vengti ar ko siekti, žiūrėk į aukščiausiąjį gėrį, kuris yra viso tavo gyvenimo tikslas. Visa, ką mes darome, turime derinti su tuo gėriu. Tik tas, kuris turi didžiausią gyvenimo tikslą, įstengia tinkamai tvarkyti kiekvieną dalyką. Niekas, net turėdamas paruoštus dažus, nenutapys nieko, jei iš anksto nežinos, ką nori nupiešti. Klystame todėl, kad visi mąstome apie gyvenimo dalis, o apie visą gyvenimą niekas nemąsto. Šaulys, norintis paleisti strėlę, privalo žinoti, kur šauna, ir tik tada prisitaikyti ir nukreipti ją. O mūsų sumanymai klaidžioja neturėdami taikinio. Negali būti palankaus vėjo jūrininkui, nežinančiam, į kurį uostą plaukia. Atsitiktinumas būtinai svarbus mūsų gyvenime, nes mes gyvename juo vadovaudamiesi. Kai kurie patys nežino, kad šiek tiek žino. Kaip dažnai mes ieškome tų, kurie yra greta mūsų, taip dar dažniau nesuprantame, kad mūsų tikslas — aukščiausiasis gėris yra visai netoli mūsų. Norint pasakyti, kas yra aukščiausiasis gėris, nereikia nei daugybės žodžių, nei ilgų išvedžiojimų: reikia, sakyčiau, tik pirštu bakstelėti jį neskaldant jo į daugybę dalių. Bet ir kam jį dalyti į gabalėlius, jeigu galima tiesiog pasakyti, kad aukščiausiasis gėris yra tai, kas garbinga. Tuojau dar labiau nustebsi: gėris yra tik tai, kas garbinga, bet koks kitas gėris yra melagingas ir netikras. Jeigu patikėsi tuo ir jeigu labai pamilsi dorybę (tiesiog ją mylėti — per maža), tada visa, prie ko ji prisilies, bus tavo laimė ir r sėkmė, nepaisant to, kaip tai kitiems atrodys. Ir kankinimai, jei būsi ramesnis už patį kankintoją, ir liga, jei nekeiksi likimo ir nepasiduosi negalavimui, ir visa, kas kitiems atrodo bloga, sušvelnės ir virs gėriu, jei iškilsi aukščiau virš tų dalykų. Tegul tau bus aišku, kad niekas, išskyrus garbingumą, nėra gėris ir kad visos negandos, jeigu jas sutaurina dorybė, teisėtai vadinamos gėriu. Daugeliui atrodo, kad mes žadame daugiau negu leidžia žmogaus galimybės. Ne be pagrindo. Juk jie kreipia dėmesį tik į kūną. Tegu atsigręžia į žmogaus sielą, ir jie matuos žmogų dievo matu. Išsitiesk, Lucilijau, puikiausias vyre, ir mesk tą filosofų žaidimą žodžiais, nes jie patį didingiausią dalyką suskaido skiemenimis ir, mokydami sielą tokių smulkmenų, žemina ir vargina ją. Tada tu pats tapsi panašus į filosofijos kūrėjus, o ne į tuos, kurie jos moko ir kurie padarė taip, kad ji atrodo greičiau kažkas sunkaus negu didingo. Sokratas, kuris visą filosofiją suprato kaip papročius, o mokėjimą atskirti gėrį nuo blogio pripažino didžiausia išmintimi, sako: „Jeigu mano žodžiai tau svarbūs, tad, kad būtum laimingas, skubėk paskui anuos ir neprieštarauk, jeigu kam nors atrodysi kvailas. Tegul kas norės tave įžeidžia ir skriaudžia, tu vis tiek nekentėsi, jeigu tik tave lydės dorybė. Jei trokšti būti laimingas, jeigu iš tiesų nori būti doras žmogus, leisk kitiems tave niekinti". Su tuo nesutiks niekas, išskyrus tą, kuriam kiekvienas gėris yra toks pat, nes nėra gėrio be garbingumo, o garbingumas kiekviename gėryje yra tas pats. „Kaipgi yra? Ar nėra jokio skirtumo, ar Katonas išrinktas pretoriumi, ar ne1? Nėra skirtumo, ar Farsalo kautynėse2 Katonas nugalėjo ar buvo nugalėtas? Ar tas gėris, kad jis pralaimėjęs vis tiek nebuvo nugalėtas, prilygsta tam gėriui, kad jis būtų kaip nugalėtojas grįžęs į tėvynę ir pasiekęs taiką?" O argi neprilygsta? Juk ta pati dorybė ir piktą likimą nugali, ir palankų tvarko. Dorybė negali būti nei didesnė, nei mažesnė: ji visuomet to paties dydžio. „Bet Gnėjus Pompėjus praras kariuomenę, o puikiausias respublikos papuošalas — geriausieji piliečiai, pirmoji Pompėjaus šalininkų greta, ginklą pakėlęs senatas — bus sumušti viename mūšyje, ir tokios didžiulės valdžios nuolaužos išsisklaidys po visą pasaulį: dalis žus Egipte, dalis — Afrikoje, dalis — Ispanijoje. Vargšei respublikai nebus lemta net sugriūti iš karto3". Tegu būna viskas: tegu Jubai nepadeda nei vietovės pažinimas savo karalystėje, nei didžiausia narsa valdinių, kovojančių už savo karalių, tegu nelaimės palauš utikiečių ištikimybę, o Scipioną išduos Afrikoje jo vardą lydėjusi laimė: jau seniai padaryta viskas, kad Katonas nebūtų nuskriaustas. „Tačiau vis dėlto jis nugalėtas!" Tuomet prie Katono pralaimėjimo per rinkimus pridėk dar štai ką: jis vienodai didžiadvasiškai pasitiks kliūtis, trukdančias ir pergalei, ir pretūrai. Tą dieną, kai pralaimėjo per rinkimus, jis žaidė sviediniu, o tą naktį, kai turėjo žūti, jis skaitė knygą. Jam buvo tas pats: išeiti iš pretūros ar iš gyvenimo. Jis buvo įsitikinęs, jog viską, kad ir kas atsitiktų, reikia pakelti. Tai kodėl gi jis neturėjo ištverti valstybės perversmo drąsiai ir ramiai? Kas gi apsaugotas nuo pasikeitimo?! Nei žemė, nei dangus, nei visa ši tarpusavy susijusių daiktų visuma, nors ir valdoma bei tvarkoma dievo. Ne visados išsilaikys dabartinė jos tvarka, kokia nors diena išmuš ją iš šio kelio. Viskas vyksta ta tam tikru laiku: viskas turi gimti, išaugti ir išnykti. Visa, ką tu matai, kas sukasi virš mūsų, kas supa mus ir ant ko stovime kaip ant tvirčiausių daiktų, išnyks ir baigsis. Kiekvienas daiktas turi savo senatvę: nors ir ne vienu laiku, tačiau gamta viską išsiunčia į tą pačią vietą. Tai, kas yra, to nebebus; nežus, bet išsisklaidys. Mums atrodo, kad išsisklaidyti reiškia žūti. Juk mes žiūrime labai netoli. Bukas mūsų protas, kuris pasidavė kūnui, neįžvelgia tolesnių dalykų. Jis narsiau pakeltų savo ir artimųjų mirtį, jei tikėtų, kad visa, taip pat gyvenimas ir mirtis, vyksta pakaitomis; kad tai, kas vientisa, išsisklaido, o tai, kas išsisklaidė, vėl sudaro urną, kad šioje kaitoje ir glūdi amžinasis viską valdančio dievo menas. Kiekvienas, kai mintimis apžvelgs amžinybę kaip Markas Katonas, pasakys: „Visa žmonių giminė — ir esančioji, ir būsimoji — pasmerkta mirti. Apie visus galingus miestus, puošusius svetimas valstybes, kada nors bus klausinėjama, kur jie buvo, nes visi jie išnyks dėl įvairių priežasčių. Vienus iš jų sugriaus karai, kitus praris dykinėjimas ir ištižimu virtusi ramybė bei prabanga — pražūtingiausias didelių turtų padarinys. Visus derlingus laukus apsems staigus jūros potvynis ar palaidos netikėtai atsivėręs žemės plyšys. Tai ko man skųstis ar sielotis, jei truputį pralenksiu bendrą visų pražūtį?!" Didelė dvasia paklūsta dievui ir nedelsdama priima tai, ką liepia visatos įstatymas. Arba ji išsilaisvina geresniam gyvenimui ir šviesesnei bei ramesnei būčiai tarp dievų, arba, nejausdama nieko nemalonaus, vėl susimaišo su gamta ir grįžta į visumą. Vadinasi, Markui Katonui garbingas gyvenimas nėra didesnis gėris negu garbinga mirtis, nes dorybė negali didėti. Sokratas sakydavo, jog dorybė ir tiesa yra tas pats. Kaip tiesa neauga, taip ir dorybė. Ji visada visa ir tobula. Taigi nėra ko stebėtis, jog lygūs yra ir gėris, kurio sąmoningai ieškome, ir gėris, kurį mums siūlo koks nors atsitiktinumas. Jeigu tu pripažinsi esant tarp jų nelygybę ir teigsi, kad narsumas kankinant yra mažesnis gėris, tai galėsi pripažinti jį blogiu, o įkalintą Sokratą pavadinti nelaimingu, nelaimingu vadinti ir Katoną, draskantį savo žaizdą drąsiau negu ją padarė, o iš visų labiausiai pasigailėtinu galėsi vadinti Regulą, pelniusį mirtį už ištikimybę priesaikai, duotai priešams. Tačiau niekas, net iš labiausiai ištežusių, nedrįso taip pasakyti. Nors jie neigia, kad jis buvo laimingas, jie neteigia ir to, kad jis buvo nelaimingas. Senieji akademikai4 pripažįsta, kad įmanoma būti laimingam ir esant kankinamam, bet ne visiškai ir ne visai. Su tuo jokiu būdu negalima sutikti. Kas nėra laimingas, tas nepasiekia aukščiausiojo gėrio. Aukščiausiasis gėris nebeturi dar aukštesnio lygio, jeigu tik jame slypi dorybė, jeigu negandos jos nemažina, jeigu ji išlieka nepasikeitusi net suluošinus kūną. O ji iš tikrųjų išlieka! Dorybė, mano supratimu, yra narsi ir kilni, o sunkumai ją dar smarkiau kursto. To narsumo, kuris dažnai būdingas taurios prigimties jaunuoliams, kuriuos taip paveikė kokio nors kilnaus poelgio grožis, kad jie niekina bet kokį atsitiktinumą, išmintis tikrai neatmes ir neišduos. Ji įtikins, jog gėris yra tik tai, kas garbinga, jog neįmanoma to nei sumažinti, nei padidinti — kaip neįmanoma sulenkti liniuotės, kuria tikrinamas tiesumas. Jei joje ką nors pakeisi, pažeisi tiesumą. Tą patį pasakysime apie dorybę: ir ji yra tiesi, ir negalima jos lenkti. Ji gali pasidaryti tvirtesnė, bet didesnė — ne. Ji skelbia nuosprendį viskam, bet jai — niekas. Jei ji pati negali būti tiesesnė, tai ir dalykai, kurie nuo jos priklauso, negali būti vieni už kitus tiesesni: viskas atitinka ją, todėl viskas yra lygu. „Kaipgi taip? — paklausi.— Gulėti prie stalo per puotą ir būti kankinamam — tas pats?“4 Tai stebina tave? Tad stebėkis dar smarkiau: tysoti prie stalo per puotą — blogis, o būti ant kankinimo suolo — gėris, jeigu pirmuoju atveju elgiamės šlykščiai, o antruoju — garbingai. Tai — ne gėris ar blogis pats savaime, bet dorybė tai daro gerą arba blogą. Kur tik ji pasirodo, viskas yra to paties dydžio ir tos pačios vertės. Tegul tas, kuris visų narsumą vertina pagal savo, bado man akis, nes aš sakau, jog garbingai teisėjauti ir garbingai sutikti pavojų — tai toks pat gėris; sakau, jog lygūs yra gėris to, kuris pasiekė triumfą, ir gėris to, kuris supančiotą velka prieš vežimą, jeigu jis tebėra nepalaužtos dvasios. Žmonės, kurie patys to neįstengia padaryti, net nenumano, jog taip gali būti ir skelbia nuosprendį dorybei remdamiesi savo pačių silpnumu. Kas čia nuostabaus, kad malonu būti deginamam, sužeistam, žudomam ar supančiotam, o kartais net ir norisi? Lėbautojui susilaikymas yra bausmė, tinginiui darbas yra kankinimas, išlepėliui gaila darbštaus, o dykūnui triūsas yra kančia. Taip ir mes tai, ko nepajėgiame, laikome nemaloniu ir nepakeliamu, užmiršę, kad daugeliui yra kančia neturėti vyno arba keltis auštant. Ne tie dalykai patys savaime sunkūs, bet mes esame silpni ir bejėgiai. Norint spręsti apie didžius dalykus, reikia didžios dvasios, antraip mes jiems priskirsime ir savo ydas. Taip kai kurie labai tiesūs daiktai, panardinti į vandenį, atrodo kreivi ir įlūžę. Svarbu ne tik tai, ką matai, bet ir kaip matai: migloje skendintis mūsų protas neįstengia pamatyti tiesos. Parodyk man nepriekaištingo elgesio ir guvaus proto jaunuolį. Jis pasakys, jog jam atrodo lamingiausias tas, kuris pakelta galva išlaiko negandų naštą, kuris iškyla virš likimo. Nenuostabu, kad kas nors ramus, kai visiškai ramu, stebėkis tuo, kad kas nors pilnas vilties ten, kur visi prislėgti, ir rodo narsą ten, kur visi parblokšti. Kas bloga yra kančiose ir tame, ką vadiname negandomis? Mano nuomone, bloga yra tai, kad dėl jų naštos mūsų dvasia palūžta, sulinksta ir žlunga. Išminčiui taip negali atsitikti: slegiamas bet kokios naštos, jis nesulinksta, niekas jo nepadaro mažesnio ir visa, ką reikia iškęsti, nekelia jam nepasitenkinimo. Jis nesiskundžia, kad ant jo užgriūva tai, kas gali užgriūti ant kiekvieno žmogaus. Jis pažįsta savo jėgas, žino, jog jis yra tam, kad neštų sunkumus. Aš neišskiriu išminčiaus iš žmonių būrio, nesakau, jog jis nejunta skausmo, tarsi kokia bejausmė uola. Nepamirštu, jog jis sudėtas iš dviejų dalių: viena iš jų yra neprotinga, ji junta dūrį, ugnį, skausmą, kita — protinga, ji yra tvirtų įsitikinimų, be to, bebaimė ir nenugalima. Joje ir slypi tas didžiausias žmogaus gėris. Kol jis dar netobulas, žmogaus mintys dvejoja, o kai jis pasidaro galutinai tobulas, minčių tvirtybė būna nepajudinama. Taigi, pradėjęs žengti viršūnės link, dorybės gerbėjas, net jei ir prisiartino prie tobulo gėrio, bet dar nepasiekė jo viršūnės, kartais gali pasitraukti atgal ir sumažinti dvasios įtampą. Mat jis dar neperėjo dvejonių ruožo, dar tebėra ant slidaus pagrindo. O laimingas žmogus, kuris pasiekė tobulą dorybę, labiausiai patenkintas savimi tada, kai narsiausiai ryžtasi išmėginimams. Ir kai reikia kuo nors sumokėti už kokią nors garbingą pareigą, ne tik pakelia tai, ko bijo kiti, bet mielai tai priima, labiau norėdamas išgirsti apie save, kad yra „daug geresnis už kitus", negu kad yra „daug laimingesnis". Dabar pereinu prie to, ko tu lauki. Nemanyk, jog mūsų dorybė peržengia prigimties galimybes; ne, ir išminčius drebės, ir skaudės jam, ir išbals. Mat visa tai yra kūno pojūčiai. Tad kurgi nelaimė, kur tikrasis blogis? Aišku ten, kur sunkumai palaužia dvasią, kur ji pripažįstama esant vergė, kur kyla nepasitenkinimas savimi. Išminčius nugali likimą savo dorybe, tačiau kiek išminties skelbėjų dažnai išsigąsta net mažiausios grėsmės! Tai irgi yra mūsų klaida, kad to paties reikalaujame ir iš išminčiaus, ir iš besiveržiančio prie išminties. Aš stengiuosi įtikinti save tuo, ką garbinu, bet dar neįtikinau. Net jei ir įtikinčiau, vis tiek dar nesu tiek pasiruošęs ir užsigrūdinęs, kad galėčiau sutikti visas permainas. Kaip vilna kai kuriomis spalvomis nusidažo iš karto, o kitomis — tik ilgai mirkoma ir virinama, taip ir protas kitus mokslus perima vos tik jų gavęs, o šis išminties mokslas, jei neįsmigo giliai ir ilgam ir nenudažė dvasios, o tik ištepė ją, neduoda nieko iš to, ką buvo žadėjęs. Jį galima išdėstyti greitai ir keliais žodžiais: vienintelis gėris yra dorybė, apskritai nėra gėrio be dorybės, o pati dorybė glūdi geresnėje, tai yra protingoje, mūsų dalyje. Kas yra toji dorybė? Tikras ir tvirtas sprendimas. Iš jo kyla minties polėkis, jis padaro aiškią tą polėkį skatinančią regimybę. Pagal šį sprendimą, visa, kas susiję su dorybe, yra gėris, ir jis lygus kitam gėriui. Kūno gėrybės yra gėris tik kūnui, bet ne gėris apskritai. Jos turi šiokią tokią vertę, bet neturi taurumo ir gerokai skiriasi vienos nuo kitų: vienos iš jų didesnės, kitos mažesnės. Būtina pripažinti, jog didelių skirtumų esama ir tarp pačių išminties šalininkų. Vienas iš jų jau patobulėjo tiek, kad drįsta pakelti akis į likimą, bet neilgam, tuoj nuleidžia jas, apakintas per didelio blizgesio; kitas — tiek, kad gali keistis su juo žvilgsniais, jei jau pasiekė viršūnę ir yra kupinas pasitikėjimo. Visa, kas netobula, negali būti patvaru: tai arba juda pirmyn, arba smunka, arba griūva. Tegu sau svyruoja, kad tik nenustotų eiti ir veržtis priekį, nes, kai tik sumažins pastangas ir nuolatinę įtampą, teks sukti atgal. Niekas, pasukęs atgal, neberanda to, ką buvo pasiekęs, trad būkime imlesni ir atkaklesni. Lieka daugiau negu nuveikėme, bet pats noras judėti į priekį jau yra didelis žingsnis pirmyn. Tikrai žinau: noriu, visa širdimi noriu. Matau, kad ir tu įkvėptas ir skubi prie gražiausių dalykų. Skubėkime! Tik toks gyvenimas bus geradarybė, o priešingu atveju jis bus gaišatis ir bjauriai prabėgs. Stenkimės, kad visas laikas būtų mūsų. Nebus, jei nepradėsime priklausyti patys sau. Ar įstengsime kada nors niekinti palankų ir nepalankų likimą? Ar galėsime kada nors, užslopinę ir paėmę savo valdžion visas aistras, sušukti: Nugalėjau!? Tu paklausi, ką nugalėjau? Ne persus, ne tolimus medus, nei už Dakijos gyvenančią kokią nors karingą gentį, bet godumą, puikybę, mirties baimę, kuri nugalėdavo net tautų nugalėtojus. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai