Sekmadienis, Rugp 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - SEPTYNIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

SEPTYNIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tai, apie ką tu klausi, man buvo savaime aišku, kai tyrinėjau tą dalyką. Bet jau seniai lavinau savo atmintį, tad ji nelengvai manės klauso. Jaučiu, jog man atsitiko tas pats, kas atsitinka nuo ilgo gulėjimo sulipusioms knygoms; dvasią reikia ištiesinti ir retkarčiais išpurtyti tai, kas joje susikaupė, kad ji būtų pasiruošusi, kai tik prireiks. Taigi kol kas tai atidėkime, nes tam reikia daug darbo, daug pastangų. Imsiuos šio klausimo tada, kai tik atsiras vilčių ilgiau užtrukti toje pačioje vietoje. Mat apie kai kuriuos dalykus galima rašyti ir važiuojant ratais, o yra ir tokių, kuriems reikia gulto, laisvo laiko ir vienatvės. Bet reikia ką nors dirbti ir tomis dienomis, kai užsiėmę, ir dirbti kasdien. Naujų rūpesčių niekada nestigs, mes patys juos sėjame: iš vieno išdygsta daugybė. Po to patys leidžiame sau atidėlioti: „Kai tai baigsiu, visa širdimi atsidėsiu“ arba „Kai sutvarkysiu šį nemalonų reikalą, pasinersiu į mokslą1“. Ne! Filosofuoti reikia ne tik laisvalaikiu. Privalome atmesti visus kitus dalykus, kad prisėstume prie filosofijos, kuriai nebus per ilgas joks laikas, nei jeigu mūsų gyvenimas nusitęstų iki toliausios žmogaus amžiaus ribos. Beveik tas pats, ar visai filosofijos atsisakysi, ar padarysi pertrauką: ji nepasiliks ten, kur ją nutraukei, nes, kaip išsitiesia tai, kas suspausta, taip grįžta į savo pradžią tai, kas neina pirmyn. Reikia atremti kitus reikalus, ne tvarkyti juos, bet atmesti. Nėra laiko, netinkamo išganingiems užsiėmimams, nors daugelis ir meta juos dėl tokių dalykų, prie kurių triūsiant labai praverstų tie užsiėmimai. „Bet būna, kad kas nors trukdo." Trukdo, bet ne tam, kurio siela, ir bet kokių rūpesčių prislėgta, yra linksma ir gyva. Netobulų žmonių linksmybę galima pertraukti, o išminčiaus džiaugsmas pastovus, jo nenutraukia jokia aplinkybė, joks atsitiktinumas. Išminčius visada ir visur ramus. Jis nepriklauso nuo nieko kito, nelaukia malonės nei iš likimo, nei iš žmonių. Jis turi savo laimę. Ji galėtų palikti jo sielą, jei būtų į ten įėjusi, bet ji ten gimė! Kartais iš išorės ją pasiekia kažkas, kas primena, jog mirtis neišvengiama, bet jai tai yra menkas dalykas, kuris tik lengvai įbrėžia odos paviršių. Koks nors nemalonumas, kartoju, gali ją paliesti, bet aukščiausias jos gėris yra tvirtas. Pasakysiu tau taip: nemalonumai lieka išorėje, ir atrodo tai taip, kaip kartais ant stipraus ir tvirto kūno atsiradę spuogai bei žaizdos, o kūno viduje nėra nieko bloga. Pasiekęs brandžią išmintį vyras ir tas, kuris eina prie jos, skiriasi taip, kaip sveikas žmogus ir atsigaunantis po ilgos ir sunkios ligos, kuris dar nepasveiko, bet jau pasitaisė. Jeigu jis nebus atsargus ir nesisaugos, tuoj pablogės jo būklė, ir liga vėl atkris. O išminčius nebegali nei atkristi, nei susirgti dar smarkiau. Kūnas sveikas būna tik laikinai; jei gydytojas ir sugrąžina sveikatą, tai ne visam laikui, ir dažnai gydytoją šaukia tas pats ligonis, kuris jau buvo jį kvietęs; o dvasia pasveiksta kartą ir visam laikui, pasakysiu, kaip suprantu sveikos dvasios žmogų. Jis patenkintas savimi, pasitiki savimi; supranta visus mirtingųjų norus. Visos daromos ir siekiamos geradarybės nėra svarbios laimingam gyvenimui. Tai, kam galima ar ką nors pridėti, yra dar netobula, o tai, iš ko galima ką nors atimti, nėra amžina. Kam reikia amžino džiaugsmo, tegu džiaugiasi savimi. Visa, ko taip godžiai laukia minia, atplaukia ir nuplaukia. Likimas nieko neatiduoda mūsų valdžion. Bet net ir atsitiktinės jo dovanos džiugina tik tuomet, kai protas jas sumažina ir paruošia. Tai jis paskanina net tas išorės gėrybes, kurias godžiai ryti taip nemalonu. Atalas dažnai pateikdavo tokį vaizdingą palyginimą: „Ar matei kada nors, kaip šuo, pražiojęs nasrus, gaudo šeimininko sviestą duonos ar mėsos gabalėlį? Pačiupęs akimoju praryja jį ir vėl žiojasi vildamasis dėl ateities. Taip būna ir su mumis: kai likimas ką nors numeta mums belaukiantiems, beregint tai praryjame be jokio malonumo ir vėl lojame pasiruošę čiupti naują grobį“4. Išminčiui taip nebūna: jis visada sotus. O jeigu ir jam kas nors pasitaiko, ramiai paima tai ir atideda į šalį. Jis mėgaujasi didžiule, amžina, sava linksmybe. O jeigu kas nors ir turi gerą valią, ir padarė pažangą, bet yra dar toli nuo viršūnės, pakaitomis tai sugniūžta, tai vėl išsitiesia, tai į dangų kyla, tai į žemę krinta. Neišmanėliai ir tamsuoliai blaškosi be galo, jie įpuola į tuščią ir beribį Epikūro chaosą. Be to, yra ir trečios rūšies žmonių, kurie artėja prie išminties. Jie dar nepasiekė jos, bet jau mato ją, ir, kaip sakoma, ji ranka pasiekiama. Tokių neišmuši iš vėžių, tokie neplaukia pasroviui. Jie dar nestovi ant žemės, bet jau yra uoste. Taigi, kadangi tarp užkopusių į viršūnę ir stovinčių papėdėje yra tokių didelių skirtumų, kadangi esančius vidury neša sava srovė ir jiems gresia didelis pavojus nusiristi žemyn, neturime nuolaidžiauti kasdieniams reikalams. Reikia juos atmesti: jei nors vienas įsibrauna, į savo vietą pritraukia šimtą kitų. Raukime jų daigus, geriau tegu visai neauga, užuot laukus, kol nuvys. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai