Pirmadienis, Gruo 09th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - SEPTYNIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

SEPTYNIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tavo laiškas mane pradžiugino, išjudino iš suglebimo ir pažadino mano atmintį, jau apsiblaususią ir sulėtėjusią. Kodėl gi tu, mielas Lucilijau, abejoji, jog geriausias kelias į laimingą gyvenimą — tai įsitikinimas, kad gėris yra tik tai, kas garbinga? Tas, kuris kitus dalykus laiko gėriu, patenka likimo valdžion ir pradeda priklausyti nuo svetimos valios; o kas visą gėrį apribojo tik dorybe, tas laimingas pats savaime. Vienas liūdi praradęs vaikus, kitas jaudinasi dėl jų ligos, trečias kremtasi dėl jų gėdos ar skriaudų. Aną pamatysi kankinantis iš meilės svetimai žmonai, o šitą — iš meilės savajai. Nestinga tokių, kurie kamuojasi dėl pralaimėjimo per rinkimus, ir tokių, kuriems neteikia ramybės ir svarbios pareigos. Tačiau iš visos mirtingųjų minios didžiausią nelaimingųjų grupę sudaro tie, kurie neramiai laukia visur jiems grasinančios mirties. Mat nėra vietos, iš kur ji negalėtų ateiti. Vadinasi, lyg esant priešo žemėje, reikia žvalgytis į visas puses ir įsklausyti į kiekvieną krepštelėjimą. Ir jeigu ši baimė išvaikoma iš krūtinės, reikia gyventi su drebančia širdimi. Rasime tremtinių ir nuvarytų nuo turto. Rasime ir sunkiausią skurdo rūšį — elgetystę pertekus gėrybių. Rasime sudužusio laivo keleivių arba patyrusių kažką panašaus į sudužimą. Liaudies neapykanta arba pavydas, didžiausia pražūtis geriausiems žmonėms, išblaško juos visus, nieko nelaukusius ir ramius tarytum audra, kuri paprastai užklumpa kaip tik tada, kai pasitikima giedra, arba smogia tarytum netikėtas žaibas, savo trenksmu sudrebinantis visa aplinkui. Kaip kiekvienas, stovėjęs arčiau žybsnio vietos, apstulbsta lyg nutrenktas, taip užgriuvus kieno nors galiai, vieną gniuždo pati neganda, o kitus — negandos baimė ir, be to, apima toks pat, kaip ir nedalios ištiktuosius, liūdesys. Visų širdis baugina staigios svetimos nelaimės. Kaip paukščius gąsdina net tuščios laidynės garsas, taip ir mes bėgame ne tik nuo smūgio, bet ir nuo brazdesio. Niekas, kas patikėjo tokiais manymais, negali būti laimingas. Nėra laimės be narsumo, ir bloga gyventi apsuptam nuogąstavimų. Kas labai pasidavęs atsitiktinumams, tas pats susikuria didžiausią prielaidą nerimui, iš kurio neįmanoma išsipančioti. Į saugią vietą veda tik vienas kelias: niekinti visa, kas yra išorėje, ir pasitenkinti tuo, kas garbinga. Kas mano, jog esama didesnio gėrio už dorybę ar kokio nors gėrio be jos, tas tarytum ištiesia sterblę likimo išmaldai ir neramus laukia, ką jis atsiųs. Nusipiešk sau tokį vaizdą: fortūna surengia mums šventę ir į susirinkusių mirtingųjų būrį paberia svarbių pareigų, turtų ir garbės; bet kai ką sudrasko besipešančios rankos, kai ką reikia dalytis su nesąžiningais bendrais, o kai kurie pasičiupti daiktai padaro didelių nuostolių tiems, kuriems atiteko. Šis tas pakliūva užsiimantiems visai ne tuo, šis tas prarandama todėl, kad per smarkiai griebiama arba, godžiai stveriant, nustumiama į šalį. Net tas, kuriam pavyko prisiplėšti sėkmingiau, nesidžiaugia prisiplėštu ilgai. Taigi kiekvienas protingesnis žmogus, vos tik pamatęs, kad pradeda dalyti dovanas, bėga iš teatro, žinodamas, jog jos labai mažai vertos. Niekas nesikauna su išeinančiu, niekas nemuša pasitraukiančio: visi pešasi dėl grobio. Tas pats atsitinka ir toms dovanoms, kurias mums iš viršaus žeria likimas: mes, vargšai, šėlstame, blaškomės, gailimės turį tik dvi rankas, žvalgomės tai į vieną, tai į kitą pusę. Mums atrodo, kad per vėlai siunčiama tai, kas kursto mūsų norus, kad tai, ko laukia visi, gauna tik nedaugelis. Trokštame pulti prie to, kas krinta. Džiaugiamės, kai ką nors iškovojame patys ir kai viltis iškovoti apgauna kitus. Už menką grobį mokame kokiais nors dideliais nemalonumais, arba jis apgauna mus, palikęs be nieko. Taigi pasitraukime iš šios šventės ir užleiskime vietą plėšikams: tegu jie tykoja tų netikrų vertybių, tegu jų pačių gyvenimas pasidaro dar netikresnis. Tegu tas, kuris nutarė būti laimingas, mano, kad yra tik vienas gėris — garbingumas. O jei jis mano, jog gėris yra kas nors kita, tai pirmiausia jis blogai galvoja apie apvaizdą, nes ir teisingiems žmonėms atsitinka daug nemalonumų, o tai, ką ji mums duoda, yra trumpa ir menka, palyginti su pasaulio amžinybe. Tokie verkšlenimai ir padaro mus nedėkingais dievybės valios aiškintojais: skundžiamės, kad gauname ne visada, mažai, nepatikimai ir neilgam. Vadinasi, mes nenorime nei gyventi, nei mirti: gyvenimo nekenčiame, mirties bijome. Kiekvienas mūsų sumanymas plūduriuoja neįleisdamas šaknų, jokia sėkmė neįstengia mūsų pasotinti. Taip yra todėl, kad dar nepriėjome prie didžiulio ir neprilygstamo gėrio, prie kurio mūsų norai tikrai sustos, nes už viršūnę nieko nebėra aukštesnio. Tu klausi, kodėl dorybei nieko nestinga? Ji džiaugiasi tuo, ką turi, ir netrokšta, ko neturi. Jei yra tiek, kiek reikia, tai jai nėra maža. O atmesk tokį sprendimą — neliks nei pareigos, nei ištikimybės. Norintis jas išsaugoti turės iškęsti daug ką, kas vadinama blogiu, daug paaukoti iš to, kuo rūpinamės kaip gėrybėmis. Nebeliks drąsos, kurios pareiga ir yra pastūmėti mus į pavojų; nebeliks didžiadvasiškumo, išryškėjančio tik paniekinus kaip menką daiktą tai, ko minia trokšta kaip didžiausio; nebeliks paslaugumo ir dėkingumo, jei bijosime vargo, jei rasime ką nors vertingesnio už ištikimybę, jei nesiveršime prie paties geriausio. Tačiau atidėkime tai. Arba tai, kas vadinama gėriu, nėra gėris, arba žmogus yra laimingesnis už dievą, nes dievas  neturi to, kas duota mums. Jam svetima ir paleistuvystė, ir puotų prašmatnumas, ir turtai, ir visa, kas žmogų vilioja ir traukia pigiais malonumais. Tad arba reikia patikėti, jog dievui stinga gėrio, arba tai kaip tik ir įrodo, jog tai, ko neturi dievas, nėra gėris. Be to, daug dalykų, norinčių atrodyti gėriu, gyvūnams duota dosniau negu žmonėms. Jie ėdresni, mažiau nuvargsta nuo kūniškos meilės, turi daugiau jėgų ir patvaresnės stiprybės. Vadinasi, jie daug laimingesni už žmogų. Ir gyvena jie be niekšybių ir klastų, ir malonumų jie patiria daugiau ir lengviau, nebijodami nei gėdos, nei atgailos. Taigi tu pamąstyk, ar galima vadinti gėriu tai, kuo žmogus pralenkia dievą. Saugokime aukščiausiąjį gėrį sieloje: jis praranda vertę, jeigu iš geriausios mūsų dalies pereina į blogiausią ir persikelia į jutimus, kurie nebylių gyvūnų yra aštresni. Negalima manyti, kad didžiausia mūsų laimė glūdi kūne. Tikrasis gėris yra tas, kurį mums duoda protas. Jis tvirtas ir amžinas, negali nei išnykti, nei mažėti, nei siaurėti. Visos kitos gėrybės yra tik tariamos, nors jų vardas toks pat, kaip ir tikrųjų, bet jos neturi gėrio savybių. Jas reikėtų vadinti patogumais arba, kalbant mūsų kalba, antrinėmis gėrybėmis. Tačiau žinokime, jog jos — mūsų nuosavybė, o ne mūsų asmenybės dalys. Tegu jos priklauso mums, bet neužmirškime, jog jos yra už mūsų. Net jeigu jos — ir mūsų nuosavybė, priskirkime jas prie menkniekių ir mažmožių, dėl kurių niekas neturi riesti nosies. Kas gali būti kvailiau kaip didžiuotis tuo, ką ne pats padarei?! Tegu visi šie dalykai atitenka mums, bet tegu nesuauga su mumis, kad, jeigu juos kas nors atims iš mūsų, išsiskirtume su jais be skausmo. Naudokimės jais, bet nesigirkime; naudokimės jais taupiai, lyg laikinai patikėtu, bet kada nors mus paliksiančiu turtu. Kas naudojasi jais neprotingai, neilgai teturi. Mat besaikė laimė smaugia pati save. Kas patikėjo akimirkos gėrybėmis, tą jos pačios beregint palieka, o jei nepalieka, sutriuškina. Nedaugeliui pavyksta ramiai atsisakyti laimės; daugumas krinta kartu su tuo, kas juos iškėlė, ir juos užgriūva tas pats, kas kažkada juos išaukštino. Todėl reikia akylumo, nurodančio saiką bei taupumą, nes lengvabūdiškumas pats griauna ir trypia savo gerovę. Nesaikingumas kaipmat išsisemia, jei į rankas jo nepaima tramdantis protas. Tai įrodo likimas daugelio miestų, kurių prabangi valdžia žlugo pačiame žydėjime ir nesaikingumas sugriovė visa, ką buvo pasiekusi dorybė. Turime apsidrausti nuo tokių nelaimių. Likimas įveikia bet kokias sienas; tad apsiginkluokime iš vidaus. Jei čia saugu, žmogui galima smogti, bet negalima jo paimti nelaisvėn. Nori žinoti, koks yra tas vidinis apsiginklavimas? Kad ir kas atsitiktų, nesipiktink ir suprask, jog visa, kas iš pirmo žvilgsnio mums atrodo žalinga, padeda išsaugoti visatą ir lemia būtiną pasaulio bėgsmą ratu. Tegul žmogui patinka tai, kas patinka dievui. Tegu stebisi savimi ir savo darbais tik todėl, kad negali būti nugalėtas, kad nelaimes pats valdo, kad nuo proto, už kurį nėra nieko galingesnio, priklauso atsitiktinumas, skausmas ir skriauda. Mylėk protą! Ši meilė apginkluos tave sunkiausiems išmėginimams. Meilė jaunikliams varo laukinius žvėris ant medžiotojų iečių, o beprotiškas noras pulti daro juos žiaurius ir nesutramdomus. Garbės troškimas kartais jaunuoliams įkvepia panieką kankinimams geležimi bei ugnimi, dorybės vaizdinys ar šešėlis pastūmėja kai kuriuos savanoriškai mirti. Tačiau kuo protas stipresnis ir ištvermingesnis, už visa tai, tuo ryžtingiau jis peržengs visas baimes ir pavojus. „Nieko nelaimėsite — pasakys kas nors,— tvirtindami, jog nėra kito gėrio, išskyrus garbingumą: tokia tvirtovė neapsaugos ir neapgins nuo likimo. Juk jūs pripažįstate, kad gėris yra ir vaikų pareiga tėvams, ir geri darbai tėvynės labui, ir savo priedermes atliekantys tėvai. Negalėsite ramiai žiūrėti, kai visam tam iškils pavojus: jus jaudins ir tautiečių apgulimas, ir vaikų mirtis, ir tėvų vergija." Iš pradžių išdėstysiu tai, ką mes paprastai atsakome gindami savo pažiūras, o paskui pridursiu, ką, mano nuomone, reikia atsakyti. Vienas dalykas, kai tai, ko netenkame, mainais palieka ką nors nemalonaus: sugadinta sveikata virsta paliegimu, nusilpus akims, ateina aklumas, dėl pakirstų pakinklių ne tik vikrumą prarandame, bet ir tampame luoši. Kitas dalykas — tai, ką minėjome anksčiau. Čia toks pavojus negresia. Kodėl? Jeigu neteksiu gero draugo, man nereikės kęsti jo išdavystės, jeigu palaidosiu vaikus, jie negalės pasidaryti nedori. Prarandame ne draugus ar vaikus, o tik jų kūnus. Gėris gali žūti tik virsdamas blogiu. Bet prigimtis to neleidžia, nes dorybė ir kiekvienas dorybės darbas yra nepažeidžiami. Toliau. Net jeigu žuvo draugai arba verti pagyrimo ir pagal tėvų norą išaugę vaikai, vis tiek yra kam užimti jų vietą. Kam? Ogi tam, kas juos padarė gerus — dorybei. Ji nepakenčia tuštumos, apima visą dvasią, neleidžia jai liūdėti. Jos vienos mums užtenka, nes ji — visų gėrių esmė ir pradžia. Nesvarbu, ar bėgantis vanduo užtvenkiamas, ar jis nuteka, jei šaltinis, iš kurio jis plaukia, tebėra. Nepasakysi, kad, esant vaikams gyviems, gyvenimas teisingesnis, tvarkingesnis, protingesnis ar garbingesnis, taigi geresnis, negu tada, kai jų nebėra. Jei atsiras naujų draugų, nepasidarysi išmintingesnis, o jų netekęs — kvailesnis; taigi netapsi nei laimingesnis, nei nelaimingesnis. Kol dorybė gyva, nesijausi ką nors praradęs. „Kaipgi yra? Argi žmogus, apsuptas draugų ir vaikų būrio, nėra laimingesnis?“ O kodėl gi taip turėtų būti? Aukščiausiasis gėris nei mažėja, nei didėja. Kad ir kaip elgtųsi likimas, jis visada lieka toks pat. Ar kam nors duota ilga senatvė, ar galas jo laukia dar nepasenus, aukščiausiasis gėris — toks pat, nors amžius ir bus skirtingas. Ar nubrėši apskritimą didesnį, ar mažesnį, skirsis tik jų dydis, bet ne forma. Jeigu vienas iš jų išliks ilgai, o kitą tuoj pat ištrinsi sulygindamas smėlį, kuriame buvai jį nubrėžęs, vis tiek abiejų pavidalas yra tas pats. Kas yra teisinga, vertinama ne pagal dydį, ne pagal skaičių, ne pagal laiką. Tai, kas teisinga, negalima nei ištempti, nei suspausti. Garbingą šimto metų gyvenimą trumpink kiek tik nori, suspausk net į vieną dieną: jis vis tiek bus toks pat garbingas. Kartais dorybė išsiplečia daugiau, ji valdo karalystes, miestus, provincijas, leidžia įstatymus, brangina draugystę, vykdo pareigas artimiesiems ir vaikams, o kartais ją varžo ankštos skurdo, ištrėmimo, vienatvės ribos. Tačiau, nusileidusi iš aukštos vietos į asmeninį gyvenimą, iš karališko rūmo į lūšnelę, netekusi plačių valstybinių teisių ir uždaryta menkame name ar kampelyje, ji netampa mažesnė. Ji nepraranda didybės net iš visur išvyta ir grįžusi į save. Ji vis tiek išsaugo didžiulę, nepalaužiamą dvasią, tobulą protingumą, nuolatinį teisingumą. Vadinasi, ji tebėra tokia pat laiminga. Laimė slypi tik vienoje vietoje— pačioje sieloje. Ji yra kilni, pastovi ir rami, jos negalima pasiekti nepažįstant dieviškų ir žmogiškų d­lykų.

Toliau bus mano atsakymas, apie kurį buvau užsiminęs. Išminčius nesugniūžta praradęs vaikus ar draugus. Jų mirtį pakelia taip pat ramiai, kaip ramiai laukia savosios. Šios jis nebijo, o dėl anų nesielvartauja. Dorybės stiprybė — nuoseklumas, visi jos darbai derinasi su ja ir ją atitinka. Ši darna suyra, kai siela, kuri turi būti pakili, pasiduoda sielvartui ir liūdesiui. Bet koks drebėjimas ir nerimas, tinginystė ką nors dirbant nesuderinami su garbingumu. Garbingumas yra ramus, pastovus, bebaimis, visada pasiruošęs kovai. „Kaipgi yra? Argi išminčius nepatiria net nerimo šešėlio? Ar jis neišbąla, ar jo veidas nesuvirpa, ar nepašiurpsta jo kūnas? Argi jis nejaučia ir viso kito, kas vyksta ne pagal sielos įsakymą, bet nesąmoningai, dėl kažkokio pačios prigimties poveikio? Žinoma, jaučia. Tačiau jis būna įsitikinęs, kad tai — ne blogis, dėl kurio reikėtų pamesti sveiką protą. Visa, ką reikės daryti, jis darys drąsiai ir ryžtingai. Kas nesutiks, jog kvaila viską daryti vangiai ir užsispyrus, kūną stumti vienur, o sielą — kitur, plėšytis į visas puses? Kvailys niekinamas kaip tik už tai, kuo jis pats giriasi ir žavisi, nenoriai daro net tai, kuo didžiuojasi. O jeigu jis bijo kokios nors nelaimės, tai, belaukdamas jos, kankinasi, lyg ši jau būtų atėjusi, o kai jis jaučia kokios nors kančios baimę, tą kančią patiria jau vien dėl šios baimės. Kaip kūne iš anksto reiškiasi negalavimo požymiai: bejausmis ištižimas, nuovargis net ir nedirbant, žiovulys, kūno drebulys, taip silpna siela ima drebėti kur-kas anksčiau, negu ją prislegia nelaimė. Ji iš anksto sutinka ją ir prieš laiką palūžta. Bet ar yra kas nors beprotiškesnio kaip kankintis iš baimės dėl ateities ir, užuot kaupus jėgas prieš kančią, raginti ir artinti nelaimes? Jeigu negalima jų išvengti, tai bent jau reikia jas tolinti. Ar tu nori įsitikinti, kad niekas neturi kankintis dėl ateities? Įsivaizduok, jog kas nors, turėdamas penkiasdešimt metų, sužinojo, kad po penkiasdešimties metų jo laukia mirties bausmė. Jis nesijaudins, jeigu tik peršoks per tą laiko tarpą ir pats nepasiners į kančią, kuri bus taip negreit. Panašiai atsitinka ir tada, kai seni ir užmiršti dalykai liūdina savanoriškai sergančias bei ieškančias priežasčių sielvartauti sielas. Dabar nėra nei praeities, nei ateities. Nejaučiame nei vienos, nei kitos. O skauda tik tuomet, kai jauti. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai