Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - SEPTYNIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

SEPTYNIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Grasini atsisakyti mano draugystės, jeigu nežinosi, ką aš kasdien veikiu. Žiūrėk, kaip nuoširdžiai mes su tavimi sugyvename: pranešu tau ir apie tai. Klausau filosofo. Jau penkta diena einu į mokyklą ir nuo aštuntos klausau jo samprotavimų. Tu pasakysi: „Nieko sau, tinkamo amžiaus esi". O kodėl gi netinkamo? Kas gali būti kvailiau kaip nutarti nesimokyti todėl, kad ilgai nesimokei?! „Kaipgi yra? Ar ir man daryti tą patį, ką daro puošeivos ir jaunikliai?" Ne tokie prasti mūsų reikalai, jei senatvei nedera tik tas vienas dalykas. Ši mokykla priima bet kokio amžiaus žmones. „Tai mes tam nusenome, kad sekiotume paskui jaunuolius?" Į teatrą eisiu ir pasenęs, į cirką būsiu nešamas neštuvais, ir be manęs nesikaus nė viena gladiatorių pora, o pas filosofą gėda eiti? Mokytis reikia tol, kol ko nors neišmanai, o jei patikėsime patarle — tol, kol gyveni. Čia labiausiai tinka priežodis: reikia mokytis gyventi tol, kol gyveni. O aš tenai šio to ir pamokau. Ko?— tu paklausi. Ogi to, kad ir seniui reikia mokytis. Kai tik einu į mokyklą, mane visada apima gėda dėl žmonių giminės. Kaip žinai, traukiant į Metronakto namus, reikia praeiti pro Neapolio teatrą. Ten — grūstis, visi užsidegę svarsto, kas yra geras pūtikas. Fleitistas ar šauklys taip pat sutraukia didžiausius spiečius, o ten, kur tyrinėjama, kas yra doras žmogus, kur mokoma pasidaryti doram žmogui, sėdi vos keletas, o ir tie daugeliui atrodo neturį jokio geresnio užsiėmimo, ir todėl jie vadinami žiopliais bei tingiais. Tegul sau iš manęs juokiasi, neišmanančių priekaištus reikia išklausyti ramiai ir, siekiant to, kas garbinga, niekinti pačią panieką. Plušėk, Lucilijau, skubėk, kad tau netektų senatvėje mokytis kaip man. Dar labiau skubėk todėl, kad tik dabar ėmeisi to, ką pasenęs vargu ar išmoksi. Tu klausi: „Kiek aš patobulėsiu?" Tiek, kiek stengsies. Ko lauki? Išminties niekas neįgyja atsitiktinai. Pinigai ateis savaime, svarbias pareigas pasiūlys kiti, galbūt tau bus suteikta malonė ir garbė. Bet dorybė nenukris iš dangaus. Lengvai padirbėjęs ar mažai vargęs, jos neįgysi. Tačiau verta ir smarkiai pavargti, jeigu iš karto užkariausi visas gėrybes. Mat gėris yra tik tai, kas garbinga. Nieko tikra, nieko teisinga nerasi tame, kuo žavisi minia. Pasakysiu, kodėl gėris yra tik tai, kas garbinga, nes tu priekaištausi, jog per mažai pasakiau ankstesniame laiške daugiau tą dalyką išgirdamas negu jį įrodydamas. Glaustai pakartosiu, kas buvo sakyta. Viskam savas gėris. Vynuogė vertinama pagal derlumą ir vyno skonį, elnias — pagal eiklumą. Tu teiraujies, ar stiprios nešulinių jaučių nugaros. Kai šuns darbas yra aptikti žvėrių pėdsakus, tada svarbiausia — uoslė, kai persekioti juos — kojos, o kai kąsti ir pulti — piktumas. Kiekviename daikte geriausia yra tai, dėl ko jis atsirado, dėl ko branginamas. O kas yra geriausia žmoguje? Protas! Juo jis pralenkia gyvūnus ir prilygsta dievams. Tobulas protas yra tik jo gėris, o visa kita būdinga ir gyvūnams. Jis stiprus. Liūtai taip pat! Jis gražus. Povai taip pat! Jis eiklus. Arkliai taip pat! Jau nekalbu apie tai, kad čia visi gyvūnai jį pralenkia. Aš neklausiu, ką jis turi didžiausia, bet klausiu, ką jis turi sava. Turi kūną. Ir medžiai turi. Gali judėti pasiekdamas, ką nori. Ir gyvūnai, ir kirmėlės tai gali. Turi balsą. Bet šunų balsas skardesnis,erelių — aiškesnis, jaučių — žemesnis, lakštingalų — švelnesnis ir platesnis. Ką ypatingo turi žmogus? Protą. Būdamas teisingas ir tobulas, jis sukuria žmogaus laimę. Taigi kiekvienas nepriekaištingai geras daiktas vertas pagyrimo tada, kai priartėja prie savo prigimties tikslo. Žmogaus gėris yra protas. Jei jis tobulas, tai yra vertas pagyrimo, ir jis pasieka savo prigimties tikslą. Šis tobulas protas vadinamas dorybe, jis ir yra garbingumas. Tai — vienintelis žmogaus gėris, nes tik jis vienas priklauso žmogui. Mes dabar tyrinėjame ne tai, kas yra gėris, bet apskritai, kas yra žmogaus gėris. Jeigu, išskyrus protą, nėra nieko kito žmogiška, tat jis bus vienintelis žmogaus gėris, tačiau prilygs visiems kitiems dalykams. Jei žmogus bus blogas, manau, jis bus papeiktas, jei geras — manau, jis bus pagirtas. Taigi svarbiausias ir vienintelis žmogaus požymis yra tai, už ką jis giriamas ar peikiamas. Tu neabejoji, jog tai — gėris, bet abejoji, ar tai — vienintelis gėris. Tarkime, kas nors turi viską: sveikatos, turtų, daugybę protėvių atvaizdų, minią lankytojų, tačiau, jeigu jis pripažintas blogu žmogumi, peiksi jį. O jei kas nors neturi nieko iš minėtų dalykų: nei pinigų, nei klientų būrio, nei kilmingumo, nei senelių bei prosenelių virtinės, bet pripažintas doru žmogumi, girsi jį. Vadinasi, tai — vienintelis žmogaus gėris. Kas turi jį, tas, net kitų daiktų stokodamas, yra giriamas; o kas neturi, tas, ir būdamas visko pertekęs, yra smerkiamas ir atstumiamas. Žmonių padėtis tokia kaip daiktų: geru vadinamas ne brangiais dažais nudažytas laivas, ne tas, kurio priekis iš sidabro ar aukso, ne tas, kurio dievo globėjo statula išpjaustyta iš dramblio kaulo, ne laivas, prikrautas pinigų ar karališkų turtų, bet patvarus, stiprus, su vandens nepraleidžiančiomis siūlėmis, tvirtas, pasiruošęs atremti bangų antpuolius, lengvai vairuojamas, greitas, nenešamas vėjo laivas. Geru pavadinsi ne ant paauksuoto diržo kabantį su brangakmeniais nusagstytomis makštimis kardą, bet tokį, kurio ašmenys ploni ir patogūs kirsti, o smaigalys sutrupina bet kurį šarvą. Apie liniuotę neklausiama, ar ji graži, bet klausiama, ar ji tiesi. Visi daiktai giriami pagal tai, dėl ko įgyjami, kas jiems būdinga. Taigi žmogui nesvarbu, kiek jis turi žemės, pelno, sveikintojų1, ar prabangus jo guolis, ar jis geria iš krištolo taurės, bet svarbu, ar jis doras. O doras jis tuomet, kai jo protas šviesus, teisingas, atitinka prigimties valią. Jis vadinamas dorybe arba garbingumu ir yra vienintelis žmogaus gėris. Vien tik protas tobulina žmogų, vien tik tobulas protas daro jį laimingą. Vadinasi, vienintelis gėris yra tai, kas padaro žmogų laimingą. Sakome, jog gėris yra dorybės pasiekimai bei sankaupos, tai yra jos darbai. Bet kaip tik ji ir yra vienintelis gėris todėl, kad be jos nėra nieko. Jei visas gėris sieloje, tai visa, kas ją stiprina, iškelia, turtina, yra gėris. Juk dorybė daro sielą stipresnę, kilnesnę, turtingesnę. Visi kiti dalykai, kurstantys mūsų geismus, sielą prislegia, skurdina, iš pažiūros pakelia, o iš tiesų ją tik išpučia apgaudami įvairiomis tuštybėmis. Vadinasi, gėris yra tik tai, kas daro sielą geresnę. Visi mūsų gyvenimo veiksmai vertinami pagal jų garbingumą ir niekšiškumą. Pagal tai protas sprendžia, ką daryti ar ko nedaryti. Pasakysiu, kaip yra: sumanęs nuveikti ką nors garbinga, doras vyras darys tai, net jeigu grės skurdas ar vargas; darys, net jeigu grės bausmė; darys, net jeigu tai bus pavojinga. Antra vertus, jis nepadarys niekšybės, net jeigu ji žadėtų pigiau, net jeigu teiktų malonumo, net jeigu duotą valdžią. Niekas neatbaidys jo nuo garbingumo, niekas nepavilios prie niekšybės. Vadinasi, bet kokia kaina jis eis paskui garbingumą, bet kokia kaina vengs niekšybės ir, kad ir ką veiktų, žiūrės tik šių dviejų dalykų: gėris yra ne kas kita, kaip garbingumas, o blogis — ne kas kita, kaip niekšybė. Jei neįmanoma dorybės išvesti iš kelio, jei ji viena išlaiko jai derantį pastovumą, tai dorybė yra vienintelis gėris, ir negali atsitikti, kad ji nustotų buvusi gėris. Jai negresia joks pavojus pasikeisti. Kvailumas gali užsiropšti iki išminties, bet išmintis niekada nenusirita iki kvailumo. Gal kartais atsimeni, aš esu sakęs, jog daugelis nesąmoningo polėkio apimtų vyrų pamynė miniai būdingus troškimus ar nuogąstavimus: atsirado toks, kuris įkišo savo ranką į laužą, ir toks, kurio juoko nenuslopino budelis, ir toks, kuris neliejo ašarų savo vaikų laidotuvėse, ir toks, kuris nedrebėdamas sutiko mirtį. To reikalavo meilė, pyktis, troškimas, pavojai. Jeigu tai įstengia kažkokio akstino skatinamas trumpalaikis sielos užsispyrimas, tai tuo labiau įstengs dorybė, besisemianti jėgų ne iš staigaus polėkio, bet būdama vienodai galinga ir amžinai stipri. Vadinasi, tie kai kurių žmonių nesąmoningai, o išminčių visados niekinami dalykai nėra nei gėris, nei blogis. Vienintelis gėris yra pati dorybė, išdidžiai žengianti tarp palankaus ir pikto likimo ir smarkiai abu niekinanti. Sutikus su nuomone, kad, be garbingumo, yra koks nors kitas gėris, nukentės dorybė. Neįmanoma jos pasiekti žvalgantis į šonus. Kas taip daro, prieštarauja protui, iš kurio kyla dorybė, ir tiesai, kurios nebūna be proto. O tiesai prieštaraujanti nuomonė yra klaidinga. Tu sutiksi, jog doras vyras būtinai turi būti labai pamaldus. Vadinasi, visa, kad ir kas atsitiktų jis atlaikys ramiai, nes žinos, jog tai atsitiko pagal dievišką dėsnį, iš kurio viskas kyla pasaulyje. Jei taip yra, garbingumas jam bus vienintelis gėris. Jame glūdi ir klusnumas dievams, ir sugebėjimas neliepsnoti pykčiu dėl netikėtumų, neapverkti savo dalios, bet kantriai sutikti lemtį ir vykdyti jos įsakymus. Jei esama kokio nors kito gėrio, išskyrus garbingumą, tai mes neatsikratysime gyvenimo geismo ir nepakeliamo, amžino, nepastovaus gyvenimo patogumų troškimo. Vadinasi, garbingumas yra vienintelis gėris, nes jis turi saiką. Jau sakėme, kad jeigu gėris būtų tai, kuo nesinaudoja dievai: pinigai,  svarbios pareigos, tai žmonių gyvenimas būtų laimingesnis už dievų. Be to, pridėk, kad jeigu išsilaisvinusios iš kūnų sielos nežūva, tai jų laukia laimingesnė būklė, negu kol jos kūne. O jei gėris yra visa, kuo naudojasi kūnas, tai, to netekusiems, išlaisvintoms sieloms bus blogiau. Tačiau neįtikima, kad uždarytos bei atitvertos sielos būtų laimingesnes už laisvas, gavusias visatos erdves. Esu ir taip sakęs: jei gėriu laikytume visa, kas lemta tiek žmogui, tiek nebyliems gyvūnams, tai ir nebylūs gyvūnai gyvena laimingai, o tai jokiu būdu negali būti. Dėl garbingumo reikia iškęsti viską. To nereikėtų daryti, jei būtų koks nors kitas gėris, išskyrus garbingumą.

Plačiau tai esu išdėstęs ankstesniame laiške, o čia trumpai peržvelgdamas, visa tai sutraukiau. Tačiau tau ši nuomonė niekados neatrodys teisinga, kol pakilsi visa dvasia ir pats save paklausi: jei aplinkybės pareikalautų mirti už tėvynę išperkant visų piliečių gyvybes savosios kaina, ar nepadėtum galvos ne tik narsiai, bet ir noriai? O jei taip pasielgsi, vadinasi nėra jokio kito gėrio, išskyrus garbingumą. Viską palieki norėdamas jį turėti. Matai, kokia garbingumo jėga: už valstybę mirtum akimirksniu, vos tik sužinojęs kad tau reikia taip pasielgti. Nepaprastai gražus žygis kartais teikia didelio džiaugsmo ir neilgai, ir trumpam; nors atlikto darbo vaisius nebeatitenka mirusiam, palikusiam gyvuosius žmogui, tačiau džiugina pati galimybė numatyti žygio išdavas, ir drąsų bei teisingą vyrą, įžvelgiantį visa, už ką jis moka gyvybe - tėvynės laisvę, piliečių išgelbėjimą, - apima nepaprastas pasitenkinimas, jis mėgaujasi net savo pražūtimi Bet ir anas, iš kurio atimtas toks apmąstymų apie milžinišką paskutinį žygį teikiamas džiaugsmas, nedelsdamas veržiasi į mirtį, patenkintas, kad elgiasi teisingai ir dora. Pateik jam daugybę nuo narsumo atbaidančių teigimų. Sakyk: „Tavo žygį lydės užmarštis ir prasta piliečių nuomonė". Jis tau tars: „Tai neliečia mano darbo. Aš žiūriu tik į jį. Žinau, kad jis garbingas. Taigi einu, kur jis veda ir šaukia". Vadinasi, tai ir yra vienintelis gėris, kurį jaučia ne tik tobula siela, bet ir kiekvienas garbingos bei doros prigimties vyras. Visa kita — nepastovu ir keičiasi. Jų ramiai nevaldysi. Net jei palankus likimas suneša kam nors viską, tos dovanos spaudžia, slegia o kartais ir pragaišina savo šeimininką. Nė vienas iš vilkinčiųjų purpuro drabužius nėra laimingesnis už tuos, kuriems karaliaus lazdą ir apsiaustą scenoje duoda vaidinimo turinys: žiūrovų minios akivaizdoje jie žengia orūs ir koturnuoti, o pasišalinę tuoj nusiauna ir vėl pasidaro tokio ūgio, kokio yra. Nė vienas iš tų, kuriuos į aukštas viršūnes užkėlė turtai ar pareigos nėra didis. O kodėl gi atrodo didis? Tu jį matuoji kartu su pakyla. Neūžauga nepasidaro didis net ir atsistojęs ant kalno, o milžinas nepraranda savo didybės ir stovėdamas duobėje. Vargstame dėl šios klaidos, nė vieno nevertindami pagal tai, kas jis yra, bet pridėdami visus jo pagražinimus. Jei nori įžvelgti tikrąją žmogaus vertę ir pažinti, koks jis, apžiūrėk jį nuogą: tegu nusiima paveldėtą turtą, svarbias pareigas, kitokias apgaulingas likimo dovanas, tegu nusivelka patį kūną. Žvelk į jo dvasią: kokia ji ir kokio dydžio, ar didi dėl kokio nors priedo, ar pati savaime. Jei, regėdamas kardo žvilgesį, žmogus nenudelbia akių, jei jis supranta, kad nesvarbu, ar siela išlėks pro lūpas ar pro perkirstą gerklę, vadink jį laimingu. Arba jei pranešimą apie kūno kankinimus, užgriuvusius atsitiktinai arba dėl valdovo neteisingumo, apie pančius, ištrėmimą ir kita, ko žmonės tuščiai bijo, jis išklauso ramiai tardamas:

 

„Nelaimės tokios aš, mergele,

Įsivaizduot negaliu, kad būtų nauja, netikėta.

Viską, numatęs esu ir širdy apsvarstęs iš anksto2.

 

Tu praneši tai man šiandien, o aš seniai jau esu tai sau pranešęs ir parengęs žmogų žmogaus daliai". Iš anksto numatytos nelaimės smūgis esti švelnesnis. O likimu pasikliaujantiems kvailiams kiekviena naujovė atrodo netikėta ir nematyta. Neišmanėliams naujumas yra pusė nelaimės. Žinok, jog iš anksto apmąstytas negandas žmonės pakelia narsiau, nes spėjo priprasti. Todėl išminčius įpranta prie būsimų nelaimių ir, ką kiti palengvina ilgai tverdami, jis sušvelnina ilgai mąstydamas. Kartais girdime neišmanėlius sakant: „Žinojau, kad tik šitai manęs laukia!" Išminčius žino, kad jo laukia viskas. Kad ir kas įvyktų, jis sako: „Aš žinojau". Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai