Sekmadienis, Rugp 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - SEPTYNIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

SEPTYNIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Šiandien netikėtai pas mus pasirodė Aleksandrijos laivai, kurie paprastai siunčiami pirma ir paskelbia apie iš paskos plaukiančio laivyno artėjimą1. Jie vadinami laiškavežiais. Kampanija džiūgauja juos išvydusi: ant Puteolų krantinės sustojusios minios pagal bures, nors ir dideliame laivų būryje, atpažįsta Aleksandrijos pasiuntinius. Mat jiems vieniems leista įtempti viršutinę burę, kiti laivai ją išskleidžia tik jūroje. Niekas neprideda tiek greičio, kaip aukštutinė burių dalis; ji labiausiai stumia laivą. Todėl, kai vėjas įsisiautėja ir darosi stipresnis negu reikia, pratiesinė nuleidžiama: žemiau jis silpniau pučia. Praplaukus Kaprį ir įlanką, iš kurios

 

Žvelgia Paladė didi nuo uolos ant vėjų pagairės2,

 

kitiems laivams įsakyta tenkintis viena bure, todėl pagal viršutinę burę lengva atskirti atvykėlius iš Aleksandrijos.

Visiems galvotrūkčiais lekiant prie kranto, pajutau didelį malonumą dėl savo tingėjimo: žinodamas, jog gausiu artimųjų laiškų, neskubėjau patirti, kaip ten mano reikalai, kokių naujienų jie neša. Jau seniai man nei kas pražūva, nei prisideda. Taip reikėtų manyti, net jei nebūčiau sukriošęs, o dabar — tuo labiau. Kad ir kiek skatikų teturėčiau, man vis tiek daugiau liktų kelionpinigių negu kelio, ypač kai pradėjau tokį kelią, kurį pabaigti nebūtina. Kelionė bus nebaigta, jei sustosi viduryje arba nepasiekęs numatytos vietos, o gyvenimas negali būti nebaigtas, jei jis garbingas. Kad ir kur nutrauktum, jei tik nutrauksi deramai, jis bus praėjęs visas. O drąsiai nutraukti jį dažnai reikia ir ne dėl pačių svarbiausių priežasčių. Tos, kurios sulaiko mus, nėra svarbiausios. Tavo geras pažįstamas Tulijus Marcelinas buvo ramus vaikinas, tačiau greitai paseno ir, užpultas pagydomos, bet ilgos, sunkios, daug pastangų reikalaujančios ligos, pradėjo mąstyti apie mirtį. Susišaukė jis būrį draugų. Vieni, gal todėl, kad buvo bailiai, jam patarė tą patį, ką būtų patarę sau, kiti, gal todėl, kad buvo šunuodegiautojai ir palaižūnai, siūlė tai, ką manė jam būsiant maloniau, tik mūsų draugas stoikas, neeilinis žmogus (pagirsiu jį tokiais žodžiais, kokių vertas), narsus ir ryžtingas vyras, man regis, padrąsino jį geriausiai. Jis pradėjo taip: „Nesikankink, mielasis Marcelinai, tarsi mąstydamas apie labai svarbų dalyką. Gyvenimas — nedidelis dalykas. Gyvena tavo vergai, gyvena visi gyvūnai. Garbinga, protinga, narsi mirtis — štai kas didu. Pamąstyk, kaip seniai tu darai vieną ir tą patį: valgai, miegi, myliesi. Šiame rate viskas ir sukasi. Norėti numirti gali ne tik išminčius, narsuolis ar vargšas, bet ir viskuo besibodintis žmogus". Vis dėlto Marcelinui reikėjo ne tik patarėjo, bet ir padėjėjo: vergai nenorėjo jo klausyti. Pirmiausia jis padrąsino juos, pareikšdamas, jog "bausmė šeimynai gresia tik tada, kai neaišku, ar šeimininko mirtis savanoriška, o priešingu atveju šeimininko nužudyme slypi tiek pat kaltės, kiek ir atkalbinėjant jį nuo mirties. Paskui pačiam Marcelinui priminė. Jog kaip, pasibaigus puotai, tauru yra išdalyti likučius aplink stovintiems patarnautojams, taip, baigus gyvenimą, yra gražu šį tą duoti tiems, kurie tarnavo visą gyvenimą. Tvarkydamas savo turtą, Marcelinas buvo nešykštus ir dosnios širdies, po nedidelę saują pinigų jis atžėrė verkiantiems savo vergams ir dar juos parodė. Nereikėjo jam nei kardo, nei kraujo. Tris dienas nevalgė liepęs prie lovos pakabinti užuolaidą. Paskui buvo įnešta vonia, kurioje ilgai gulėjo ir, pilant šiltą vandenį, pamažu silpo, kaip jis pats sakėsi, ne be tam tikro malonumo, kurį paprastai teikia lėtas atsipalaidavimas, gerai pažįstamas mums, kai kartais netenkame sąmonės. Šis nukrypimas turėtų tau būti malonus, nes sužinojai, jog tavo bičiulio mirtis nebuvo nei sunki, nei apgailėtina. Nors jis ir pats ją susirado, bet gyvuosius paliko labai lengvai, tarytum slyste išslydo. Be to, šis pasakojimas tau ir naudingas. Mat aplinkybės dažnai reikalauja tokių pavyzdžių. Dažnai būna taip, kad turime mirti, o nenorime; mirštame nenorėdami. Kiekvienas neišmanėlis žino, jog kada nors mirs, tačiau, kai ateina laikas, jis bėga, dreba, verkia. Ar tau neatrodo, jog tik didžiausias avigalvis rauda, kad negyveno prieš tūkstantį metų? Toks pat kvailys yra tas, kuris rauda, kad negyvens po tūkstančio metų. Juk viena ir tas pats: nebūsi ar nebuvai. Ir vienas, ir kitas laikas — ne mūsų. Tu esi apribotas tik šia akimirka. Nors ir tempdamas, kiek gi ją ištempsi? Ko verki? Ko trokšti? Veltui eikvoji jėgas.

 

Nesitikėki maldom dievų lėmimą palenksiąs3.

 

Yra nuspręsta ir nepakeičiama: ir didelius, ir amžinus dalykus valdo būtinumas. Ir tu eisi ten, kur viskas eina. Kas čia tau naujo? Pagal šį dėsnį esi gimęs tu, taip buvo tavo tėvui, motinai, tavo protėviams, taip buvo visiems prieš tave ir bus visiems po tavęs. Nenutraukiama ir jokios jėgos nepakeičiama virtinė tempia viską surišusi. Be galo daug būsimųjų numirėlių eis paskui tave, ir be galo daug tave lydės. Manau, pasidarytum drąsesnis, jeigu drauge su tavimi mirtų šimtai. O juk šimtai žmonių ir gyvūnų tą pačią akimirką, kai tu nesiryžti mirti, išleidžia sielą įvairiais būdais. Ar tu nemanai, jog kada nors pasieksi tai, prie ko visada ėjai? Visi keliai turi pabaigą. Manai, kaip pavyzdį pateiksiu didžiuosius vyrus? Ne, vaikus. Žmonių atmintyje išliko tas paauglys spartietis, kuris, paimtas į nelaisvę, savo dorietiška tarme šaukė: „Aš nevergausiu!" ir savo žodžius įrodė darbais: kai tik jam buvo liepta vykdyti žeminančias vergo pareigas — atnešti naktinį puodą, persiskėlė galvą į sieną. Laisvė taip arti! Tačiau kai kas vergauja. Ar labiau norėtum, kad tavo sūnus taip žūtų, ar kad iš baimės pasidarytų ištižęs senis? Kas yra, ko jaudintis, jei narsiai mirti įmanoma net vaikui? Tarkim, kad tu nepanorėsi nusilenkti mirčiai. Būsi priverstas! Padaryk, kad tavo valioje būtų tai, kas yra svetimose rankose. Ar tu neįgysi to berniuko drąsos, kad ištartum: „Aš nevergausiu!"? O, nelaimingajai! Tu vergauji žmonėms, vergauji daiktams, vergauji gyvenimui. Kai stinga drąsos numirti, gyvenimas—vergija. Ar turi ko nors laukti? Malonumais, kurie tave gaišina ir sulaiko, jau prisimėgavai. Nė vienas iš jų tau nėra naujas, visi jie iki soties įkyrėjo. Žinai, koks vyno ir koks midaus skonis. Nesvarbu, ar per tavo šlapimo pūslę praplauks šimtas, ar tūkstantis amforų: tu tik koštuvas. Puikiai žinai, kokio skonio austrė, kokio — raudonbarzdė. Tavo pomėgis lėbauti nepaliko nieko, kas neragauta, ateinantiems metams. O juk nuo viso šito tu ir nenori atsiplėšti. Su kuo gi dar išsiskirdamas kentėtum? Su draugais? Bet kas gi gali būti tavo draugas? Su tėvyne? Ar tu ją vertini tik tiek, kad sutinki vėliau papietauti? Su saule? Jei galėtum, ją užgesintum. Kokį darbą, vertą parodyti šviesoje, esi kada nors padaręs? Prisipažink, jog delsi numirti ilgėdamasis ne kurijos, ne forumo, ne paties pasaulio: tu nenori palikti mėsos turgavietės, kurioje nieko nepalikai. Tu bijai mirties. Kaipgi įstengsi ją paniekinti lėbaudamas? Tu nori gyventi, bet ar žinai, kaip gyventi? Bijai numirti. Tačiau kodėl? Argi toks gyvenimas — mirtis? Kai Gajų Cezarį, einantį Lotynų gatve4, vienas iš sargybinių būrio, su nukarusia ligi krūtinės žila barzda, paprašė mirties, tas atsakė: „O argi tu dabar gyveni?" Taip reikia atsakyti tiems, kuriems mirtis bus palengvėjimas. „Bijai mirti. Bet argi dabar gyveni?" „Tačiau aš, — pasakys kas nors,— noriu gyventi. Aš, kuris daug ką darau garbingai. Nenoromis palieku gyvenimo pareigas, nes vykdau jas ištikimai ir stropiai." Kaip? Ar tu nežinai, jog mirtis yra viena iš gyvenimo pareigų? Tu nepalieki jokios pareigos. Nėra nustatyto privalomo jų skaičiaus. Kiekvienas gyvenimas yra trumpas. Palyginti su pasauliu, trumpas gyvenimas net Nestoro ir Satijos, kuri liepė užrašyti ant paminklo, jog išgyvenusi devyniasdešimt devynerius metus. Matai, senutė giriasi ilga senatve. O jeigu jai būtų pasisekę nugyventi šimtą metų, kas būtų galėjęs ją pakęsti? Gyvenimas — kaip spektaklis: nesvarbu, kad jis neilgas, svarbu, kad būtų gerai vaidinamas. Vis tiek, kur nutrauksi jį. Pabaik, kur nori, tik surask gerą atomazgą. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai