Sekmadienis, Birž 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - SEPTYNIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

SEPTYNIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Man liūdna žinant, jog tave vargina dažnos slogos ir karštinės, kurias sukelia ilgalaikės bei nuolatinės slogos, nes aš pats esu patyręs tokią nesveikatą, į kurią iš pradžių nekreipiau dėmesio, kol jaunystė galėjo pakelti jos daromą žalą ir grūmėsi su liga. Paskui pasidaviau ir taip nusibaigiau, kad pats vos neišvarvėjau tarsi sloga, ir nepaprastai sulysau. Dažnai švystelėdavo galvoje mintis baigti gyvenimą, o sulaikydavo nuo to tik labai mane mylinčio tėvo senatvė. Mat aš mąsčiau ne apie tai, kaip narsiai galėčiau numirti, bet apie tai, kaip jis negalėtų narsiai gedėti. Tad liepiau sau gyventi. Kartais reikia drąsos ir pasiryžtant gyventi. Pasakysiu, kas tada mane paguodė, bet pirmiausia turiu pasakyti, kad tai, kas nuramino, turėjo ir gydomosios galios. Kilni paguoda — vaistai. Kas pakelia dvasią, naudinga ir kūnui. Man sveikatą grąžino užsiėmimai. Filosofijai esu dėkingas, kad atsikėliau, kad pasveikau, jai esu skolingas už gyvybę. O tai — pati mažiausia mano skola jai. Daug stiprybės pridėjo ir drąsinę, lankę, kalbėjęsi su manim draugai. Niekas taip, Lucilijau, puikiausias vyre, negydo ligonio ir nepadeda, kaip draugų jausmai, niekas taip nenugena mirties laukimo ir baimės. Nemaniau, jog aš galiu numirti, jeigu jie liks gyvi. Kartoju: tikėjausi ne su jais, o juose gyventi. Man rodėsi, kad aš ne iškvėpsiu dvasią, bet jiems perduosiu ją. Tai suteikė man valios padėti sau ir iškęsti visas kančias. Juk netekus ryžto numirti, niekingiausias dalykas yra neturėti ryžto gyventi. Išmėgink ir tu šituos vaistus. Gydytojas tau nurodys, kiek vaikštinėti, kiek mankštintis, primins, kad ištisai nepoilsiautum, nors prasta sveikata ir linkusi į tai, kad skaitytum aiškiai1 ir lavintum kvėpavimą, kurio takai ir talpykla pasiligoję, kad plaukiotum laiveliu ir, švelniai supamas, išjudintum savo vidurius; jis patars, ką valgyti, kada išgerti vyno, kad sustiprėtų jėgos, ir kada jo atsisakyti, kad neskatintų ir neaštrintų kosulio. O aš tau pasakau vaistą ne tik nuo šios ligos, bet ir nuo visų gyvenimo ligų: niekink mirtį. Atsikračius jos baimės, nebėra kada liūdėti. Kiekvienai ligai būdingi trys sunkumai: mirties baimė, kūno skausmas ir malonumų netekimas. Apie mirtį pakankamai prišnekėta, tad priminsiu tik viena: jos baimė ne iš ligos kyla, bet iš prigimties. Daugelį žmonių liga net išgelbsti nuo mirties: išgelbėjo juos tai, kad jautėsi jau mirštą2. Mirsi ne jie todėl, kad sergi, bet todėl, kad gyveni. Šis dalykas nepaliks tavęs ir pasveikusio: išgydamas išvengsi ne mirties, bet negalios. Dabar pereikim prie kito nemalonaus ligos dalyko — didelių kančių. Bet pertraukos ir jas padaro pakeliamas, nes ir didžiausia skausmo įtampa prieina galą. Niekas neįstengia ilgai kęsti stiprų skausmą, taip sutvarkė nepaprastai mus mylinti prigimtis. Ji padarė skausmą arba pakeliamą, arba trumpą. Stipriausi skausmai susitelkia laibiausiose kūno dalyse: smarkiausiai siautėja gyslose, sąnariuose ir visur, kur ankšta ir siaura susikaupusiems kūne negalavimams. Bet šios dalys greitai apmiršta, iš skausmo prarasdamos sugebėjimą justi skausmą, galbūt todėl, kad, sutrikdžius ir suardžius natūralią dvasios apytaką, ji netenka jėgos, kuri mus daro žvalesnius ir ragina, o gal todėl, kad pūvantis skystis, nebeturėdamas kur sutekėti, telkiasi, ir ten, kur jo per daug prisirenka, užgniaužia pojūčius. Podagra, cheragra, klubų ir sausgyslių skausmai nurimsta, kai tik nusilpnina kankinamą kūno dalį: iš pradžių vargina geliantis niežulys, po to karštis atlėgsta ir apmirštant skausmas baigiasi. Dantų, akių, ausų skausmas esti labai aštrus todėl, kad kyla ankštose vietose: taip pat, dievaži, kaip ir galvos skausmas, kuris, pasidarąs per daug stiprus, virsta proto netekimu ir apkvaišimu. Taigi, kai sopuliai yra baisūs, gali pasiguosti, jog nustosi juos jausti, kai šie ims per daug šėlti. Neišmanančius kūno negalavimai labai slegia, nes jie nepripratę tenkintis siela. Jie labai rūpinasi kūnu. O didis ir protingas vyras sielą atskiria nuo kūno daugiau bendraudamas su geresne, dieviškąja savo dalimi, o su ana — pasigailėtina ir laikina — jis bendrauja tik tiek, kiek yra būtina. „Tačiau sunku,— tvirtins kas nors,— neturėti įprastų malonumų, atsisakyti valgio, trokšti, alkti." Sunkiausia susilaikyti iš pradžių. Paskui geismai nurimsta, kai pavargsta ir nusilpsta tai, kas juos skatina: pamažu skrandis pradeda atrodyti esąs aikštingas, pamažu imame šlykštėtis maistu, kurį ryte rydavome. Troškimai numiršta patys. Nesunku neturėti to, ko nebenori. Be to, kiekvienas skausmas baigiasi arba bent jau sumažėja. Antra vertus, galima išvengti skausmų atremiant juos vaistais. Juk paprastai esti tam tikrų būsimo skausmo požymių, ypač tada, kai jis nuolat sugrįžta. Ligą pakelti lengviau tada, kai įstengi paniekinti mirties grasinimą. Nesunkink pats savo nelaimių, nepasinerk į aimanas. Skausmas bus nesunkus, jeigu jo nedidins įsitikinimas, kad skauda. Priešingai, jeigu pradėsi save drąsinti ir kalbėti, kad neskauda, arba kad nelabai skauda, kad pakentėsime, ir praeis. Taip manydamas padarysi jį lengvą. Viskas — ne tik garbės troškimas, prabanga, godumas, bet ir skausmas — priklauso nuo įsitikinimo. Kiekvienas yra nelaimingas tiek, kiek tiki toks esąs. Mano nuomone, nereikia nei skundų dėl ankstesnių skausmų, nei tokių žodžių: „Niekam niekados nebuvo blogiau. Kokias kančias, kokias baisias nelaimes ištvėriau! Niekas nemanė, jog pasitaisysiu. Kiek kartų artimieji apverkė mane, kiek kartų paliko gydytojai! Ant kankinimų suolo taip nelaužo". Net jeigu tai būtų tiesa, visa tai jau praėjo. Koks tau malonumas vėl mąstyti apie buvusius skausmus ir vėl jaustis nelaimingam todėl, kad esi kažkada toks buvęs? Kas gi yra, kad visi labai padidina savo nelaimes meluodami patys sau? Malonu jausti pakėlus sunkiai ištveriamas negandas, natūralu džiaugtis pasibaigus nelaimei. Vadinasi, reikia mažinti ir ateities baimę, ir buvusių nelaimių atsiminimus. Jų jau nebėra, o ateitis dar neatėjo. Tegul didžiausios nelemties ištiktas žmogus sakys:

 

Paniurusią baimę

Vykit šalin: smagu gal kada bus tai prisiminti3.

 

Tegul kausis su jomis iš visų jėgų, nes atsitraukdamas pralaimės, o jeigu puls savo skausmą — nugalės jį. O dabar daugelis patys užsitraukia griūtį, kuriai reikia priešintis. Jeigu mėginsi pasprukti nuo tave slegiančios ir spaudžiančios naštos, ji pasivys tave ir dar stipriau užguls, o jeigu jai priešinsies, iš visų jėgų stengdamasis ją atremti — nusimesi ją. Kumštininkai gauna daugybę smūgių į veidą ir į visą kūną. Trokšdami šlovės, jie ištveria visas kančias ne tik todėl, kad kovoja, bet ir todėl, kad galėtų kovoti. Pati jų mankšta yra kančia. Mes taip pat turime viską nugalėti. O atlyginimas mums bus ne vainikas, ne palmės šakelė, ne visa nutildantis fleitos garsas prieš iškilmingai paskelbiant mūsų vardą, bet dorybė, sielos tvirtybė ir ramybė visiems laikams, jei vienąkart nugalėsime savo likimą. „Kokie smarkūs skausmai!" Kaipgi yra? Kai aimanuoji lyg moteriškė, nejauti jų? Kaip priešas yra pavojingesnis bėgančiam, taip kiekviena nelaimė labiau gresia atsitraukiančiam, nugarą atsukusiam žmogui. „Bet man sunku." Kaip? Argi mes stiprūs tik tam, kad nešiotume lengvas naštas? Ar tu nori, kad liga būtų ilga, kad sunki, bet trumpa? Jeigu ji ilga, tai turi pertrauką, leidžia šiek tiek atsigauti dovanodama daug laiko, kol pakyla ir baigiasi. Trumpa ir aštri liga padarys viena iš dviejų: arba numarins, arba pati numirs. Nesvarbu, ar nebus jos, ar manęs. Abiem atvejais aš nekentėsiu. Naudinga nukreipti dėmesį nuo skausmo prie kitų minčių. Galvok, ką tu padarytum garbingai ar narsiai, vienas sau mąstyk apie tai, kas tavo gyvenime buvo gera. Prisimink, kuo labiausiai žavėjaisi. Tuomet tau padės kiekvienas narsus ar skausmą nugalėjęs vyras: ir tas, kuris skaitė knygą, kai jam pjaustė išsiplėtusius gyslų mazgus, ir tas, kuris nenustojo šypsotis, kai įtūžę budeliai su juo išbandė visus savo žiaurumo įrankius. Nejaugi protas neįstengs nugalėti skausmo, jei jį nugali juokas? Kad ir ką tu sakytum apie slogas ir nepaliaujamą, krūtinę draskantį kosulį, paširdžius deginantį karštį ir troškulį bei į visas puses išklaipytus sąnarius, vis tiek baisiau yra ugnis, kankinimų suolas ir įkaitintos metalo plokštelės, spaudžiamos prie ištinusių žaizdų, kad jos vėl atsivertų ir pagilėtų. Tačiau kai kurie ir dėl šių kančių nedejavo. Maža to, jie neprašė pasigailėti. Maža to, jie neatsakinėjo į klausimus. Maža to, jie juokėsi iš visos širdies! Ar tu po viso šito negali pasijuokti iš skausmo? „Bet liga neleidžia nieko daryti, atitraukia nuo visų pareigų." Liga užkariavo tavo kūną, bet ne sielą. Bėgikas ne taip lengvai kilnos geliančias kojas, batsiuvio ar kalvio rankos pasidarys negrabios, o jei tu esi įpratęs dirbti galva, tai patarsi ir pamokysi, išklausysi ir mokysies pats, tyrinėsi ir prisiminsi. Kaip, nejaugi tu manai, jog nesunkus ligonis turi nieko neveikti? Tu įrodysi, kad ligą įmanoma nugalėti ar bent ištverti ją. Patikėk manimi, dorybei yra vietos ir ligonio lovoje. Ne tik karo žygiai parodo sparnuotą, baimės nepalaužiamą sielą. Narsus gali būti ir apklotais apmuturiuotas vyras. Tavo darbas — narsi kova su liga. Jeigu ji tavęs nepalauš, jeigu nieko iš tavęs negaus, tu rodysi puikų pavyzdį. „O ar daug bus šlovės, jei pelnysime ją sirgdami?" Pats į save žiūrėk, pats save girk! Be to, malonumai būna dviejų rūšių. Kūno malonumus liga suvaržo, tačiau nepašalina jų. Teisybę sakant, net skatina juos ištroškus maloniau gerti, išalkus skaniau valgyti, po susilaikymo viskas godžiau čiumpama. O sielos malonumų, kurie didesni ir tikresni, joks gydytojas ligoniui nedraudžia. Tas, kuris jiems atsidavęs ir gerai juos supranta, niekina visas juslių viliones. „Vargšas ligonis!" Kodėl gi? Ar todėl, kad netirpina sniego vyne? Kad, atlaužęs ledo gabalėlį, nešaldo plačiam inde atskiesto gėrimo? Kad ant jo stalo nededamos Lukrino austrės4? Kad, jam pietaujant, aplink nešoka virėjai, atitempiantys į valgomąjį net krosneles su žuvies kepiniais? Ko tik neprasimano prabanga: kad valgis neatauštų, kad įkaitusiam gomuriui jis neatrodyti drungnas, virtuvė eina paskui patiekalą! „Vargšas ligonis!" Jis valgo tiek, kiek įstengia suvirškinti. Neguli priešais jį šernas, kurį dėl prastos mėsos reikėtų siųst atgal, nėra nė ant daugiaaukščio padėklo sukrautos krūvos paukščių krūtinėlių, nes jį pykina žiūrint į visą paukštį. Kas čia blogo? Pietausi kaip ligonis, tai yra kaip sveikas. Lengvai ištversime nuovirus, šiltą vandenį ir visa, kas atrodo nepakeliama prabangoje paskendusiems lepūnams, negaluojantiems daugiau dvasia negu kūnu. Tik liaukimės bijoję mirties. Liausimės, jei suvoksime, kokios yra gėrio ir blogio ribos. Tuomet nebereikės nei mirtinai nuobodžiauti gyvenant, nei drebėti mirštant. Įvairiausius, didžius, dieviškus dalykus nagrinėjantis žmogus negali persisotinti gyvenimu; parastai pradeda jo nekęsti tik ištižę dykinėtojai. Gamtos tyrinėtojui niekada neateis į galvą bjaurėtis tiesa. Persisotinama tik melu. Antra vertus, jei artėja ir šaukia mirtis, jei ji pirmalaikė, jeigu ji pakerta vidutiniame amžiuje, vis tiek žmogus paragavo paties ilgiausio gyvenimo vaisiaus. Didžioji pasaulio dalis jau pažinta: jis žino, jog laikas garbingumo neprideda. Bet koks gyvenimas atrodys trumpas tam, kuris jį matuoja be galo tuščiais malonumais. Stiprinkis tokiomis mintimis, o kartkartėmis skirk laisvalaikį mano laiškams. Kada nors vėl ateis laikas, kuris mus sujungs ir suartins. Tegu tai bus tik akimirka: mokėdami ja naudotis, padarysime ją ilgą. Juk, Poseidonijo žodžiais tariant, viena išsimokslinusio vyro diena duoda daugiau negu pats ilgiausias neišmanėlio amžius. Įsidėk į širdį ir nepamiršk štai ko: nenusileisk negandoms, nepasitikėk džiugiomis žiniomis, visada turėk galvoje likimo savivaliavimus, tarsi jis tikrai padarys tai, ką gali padaryti. Nelaimė, kurios laukiame, puola švelniau. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai