Pirmadienis, Gruo 09th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - SEPTYNIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

SEPTYNIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Laukiu tavo laiškų su žiniomis, ką nauja atskleidė kelionė po visą Siciliją, ir pirmiausia tikresnių dalykų apie Charibdę. Puikiausiai žinau, kad Scilė yra uola, visai nebaisi jūrininkams, bet labai prašyčiau tave smulkiai aprašyti, ar atitinka tikrovę pasakojimai apie Charibdę. Jeigu kartais būsi ją matęs,— o pamatyti verta,— pranešk, ar sūkurius sukelia vienos krypties vėjas, ar audra visaip urduliuoja marių paviršių ir ar teisybė, kad visa, ką tik jūros verpetas pačiumpa, nutempia po vandeniu tūkstančius mylių ir išmeta ant kranto prie Tauromenijaus. Jei tai smulkiai aprašysi, tada išdrįsiu tau pavesti mano garbei užkopti ir į Etną. Kai kas sako, jog ji žemėja ir tarytum sėda, nes seniau, plaukiant jūra, ją buvo galima matyti iš toliau. Taip gali būti ne todėl, kad sumažėjo kalno aukštis, bet todėl, kad prigeso ugnis ir kyla nebe tokia karšta ir plati liepsna; taigi ir dūmai kasdien darosi skystesni. Abu reiškiniai tikėtini: ir kad diena iš dienos ryjamas kalnas mažėja, ir kad jis tebėra toks pat, nes ugnis ne ėda jį, bet liepsnoja kažkur požemių kiaurymėse, gaudama ten peno, ir kad pats kalnas — ne ėdesys jai, o tik kelias išsiveržti. Likijoje yra labai garsi, vietos gyventojų Hefaistionu vadinama vietovė. Ten žemėje yra daug plyšių, pro kuriuos skverbiasi nekenksminga, jokiam daiktui nedaranti žalos ugnis. Toji vietovė naši bei derlinga, liepsnos ten ne degina, o tik šaltai ir abejingai švyti. Tačiau šiuos samprotavimus atidėsime, kol tu parašysi, ar toli nuo kalno žiočių guli sniegas, kurio karštis neįstengia ištirpdyti; guli jis sau ramus, nors šalia liepsnoja ugnis. Dėl šių rūpesčių manęs nekaltink. Tu būtum tai padaręs ir savo aistros kurstomas, net jei niekas nelieptų. Ką tau davus, kad neaprašinėtum Etnos savo eilėse, kad nebeliestum šios visų poetų minimos vietos? Ovidijaus nesulaikė tai, kad jau Vergilijus užtektinai buvo prirašęs. Nei vienas, nei kitas neatbaidė Severo Kornelijaus1. Be to, visiems poetams šią vietą pavyko puikiai aprašyti, ir pirmtakai, man atrodo, ne pasiglemžė, o tik atskleidė tai, ką galima pasakyti. Ne tas pats, ar imiesi išsemtos, ar tik pradėtos temos: ji kasdien auga, platėja, o atradimai netrukdo būsimiems atradėjams. Be to, paskutiniojo padėtis yra geriausia: jis randa paruoštus žodžius, kurie, kitaip surikiuoti, sukuria naują vaizdą. Ranka į juos tiesiasi, kaip į savus, nes žodžiai — visų turtas. Tačiau teisės žinovai sako, jog naudojimasis visuomeniniu daiktu neduoda teisės jį pasisavinti. Arba aš tavęs nepažįstu, arba, pamačius Etną, tau ima varvėti seilė: trokšti sukurti didį, pirmtakų darbams prilygstantį veikalą. Daugiau tikėtis tau neleidžia kuklumas. Jis toks didelis, kad, man rodosi, tu pats sumažintum savo talento jėgas, jei iškiltų pavojus nugalėti pirmtakus. Tokia didelė yra tavo pagarba. Be kitų, išmintis turi ir tokį pranašumą: kiekvieną gali nugalėti kitas, kol dar kopiama, o užlipus į viršūnę — viskas yra lygu, viskas stovi vietoje, nebėra kur stiebtis. Argi saulė kada nors didėja? Ar mėnulis kada nors pateka pilnesnis negu paprastai? Jūros nesiplečia. Pasaulis išlaiko tą pačią formą ir dydį. Kas pasiekė sau deramą dydį, tas nebedidėja. Kad ir kiek būtų išminčių, visi jie yra lygūs ir vienodi. Kiekvienas turės tik jam būdingų savybių: vienas bus lipšnesnis, kitas — veiklesnis, trečias neieškos žodžio kišenėje, ketvirtas — gražbylys, tačiau tai, apie ką dabar kalbame, kas daro žmogų laimingą,— visiems vienoda. Aš nežinau, ar gali tavoji Etna žemėti ir suslūgti, ar šią iškilnią, toli iš plačiosios jūros matomą viršūnę glemžia nesiliaujanti ugnis. O dorybės nepažemins nei liepsna, nei griūtis. Tik šis vienas didis dalykas negali sumažėti: nei jai ką nors pridėsi, nei ką nors iš jos atimsi. Kaip ir dangaus būtybių, jos didumas pastovus. Pabandykime pakilti iki jos. Jau daug darbo padaryta. Nors, teisybę pasakius, nelabai daug. Mat jei tu ir doresnis už bloguosius, tai dar nereiškia, kad tu doras Nėra ko girtis akimis tam, kuris šiek tiek nutuokia, kad yra diena. Tas, kuriam saulė spindi lyg per miglą, kartais būna patenkintas, kad išvengė visiško aklumo, bet jis nesinaudoja regėjimo gėriu. Mus galima bus sveikinti tuomet, kai siela, išsiveržusi iš ją supančios tamsos, ne vos vos įžvelgs žydryne, bet regės visą dienos vaiskumą, sugrįš į dangų ir užims tą pačią vietą, kurią turėjo prieš gimdama. Pati jos kilmė šaukia ją aukštyn. Dar neišsilaisvinusi iš šio kalėjimo, ji jau bus ten, jeigu įveiks savo ydas ir skaisti bei lengva pasiners į dieviškuosius apmąstymus. Brangiausias Lucilijau, mums malonu taip darbuotis ir dėl to kautis, nors mažai kas apie mus težinotų arba ir niekas nežinotų. Šlovė — tik dorybės šešėlis. Ji lydi dorybę net prieš jos valią. Bet kaip šešėlis kartais žengia priekyje, kartais — už nugaros, taip ir garbė kartais esti priešaky ir mums pasirodo, o kartais slenka užpakaly ir būna tuo didesnė, kuo vėlesnė, nes tada jau nebekliudo pavydas. Kaip ilgai Demokritas buvo laikomas bepročiu!2 Vargais negalais viešoji nuomonė susitaikė su Sokratu. Kaip ilgai piliečiai nevertino Katono! Atstūmė ir nesuprato jo, kol neteko. Rutilijaus nepaperkamumas ir dorybė nebūtų išryškėję, jei jis nebūtų buvęs nuskriaustas: jis sušvytėjo dėl įžeidimo. Argi jis nedėkojo savo likimui, ar nesidžiaugė ištrėmimu? Vardiju tuos, kuriuos likimas išgarsino kankindamas. O ar maža tokių, kurių tobulumas tapo žinomas tik po mirties?! O ar maža tokių, kuriuos šlovė ne pripažino, bet atkasė?! Žiūrėk, juk ne tik mokytesni, bet ir neišmanėlių minia žavisi Epikūru. O juk jis buvo nežinomas net pačiuose Atėnuose, nors glaudėsi prie jų. Daug metų ilgiau gyvenęs už Metrodorą, viename laiške maloniais atsiminimais garbstydamas draugystę su juo, pabaigoje jis pridūrė, jog, turint tokių vertybių, jam ir Metrodorui visai nepakenkė, kad kilnioji Graikija ne tik jų nepripažino, bet net beveik nebuvo apie juos girdėjusi. Tai argi jis buvo atrastas ne po to, kai atsisveikino su gyvenimu? Ar nesužėrėjo jo pažiūros? Metrodoras viename laiške taip pat prisipažino, jog jis ir Epikūras nepakankamai garsūs, bet vėliau ir jo, ir Epikūro didį vardą kartos tie, kurie norės eiti jų pėdomis. Dorybė negali neišryškėti, o jeigu ji ilgai nematoma, tai jai nekenkia. Ateis diena, kuri išgarsins ją, palaidotą ir prislėgtą jos amžiaus blogybių. Nedaug kam gimęs tas, kuris turi galvoje tik savo laikų žmones. Daug tūkstančių metų, daug kartų dar atkeliaus, — žiūrėk į juos. Net jei amžininkams pavydas įsakys tylėti, ateis tie, kurie vertins be neapykantos ir šališkumo. Jei dorybei šlovė yra kažkoks atlyginimas, tai jis nežūva. Nors ainių kalbos mūsų nepasieks, tačiau mus garbins ir minės tada, kai nieko nebejausime. Nėra tokio, kuriam gyvam ar mirusiam dorybė nepadovanotų šlovės, jei tik jis ėjo paskui ją pasitikėdamas, jei ja nesipuošė ir nesidažė, bet visados atrodė toks pat, ar įspėtas iš anksto, ar užkluptas nelauktai. Apsimetinėjimas nieko nepadeda. Užsidėta dorybės kaukė apgauna tik nedaugelį — tiesa visur ta pati. Apgavystė neturi jokios tvirtybės. Melas — plonasienis daiktas: gerai įsižiūrėjus, jis persišviečia. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai