Sekmadienis, Rugp 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - ŠEŠIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

ŠEŠIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Man labai liūdna dėl tavo draugo Flako mirties, tačiau nenorėčiau, kad tu sielvartautum daugiau negu dera. Vargu ar drįsčiau reikalauti, kad visai nesielvartautum, nors ir žinau, kad taip būtų geriau. Bet argi tokia dvasios stiprybė prieinama kam nors kitam, išskyrus aukštai virš likimo pakilusį žmogų?! Toks dalykas ir jį gnybteltų, bet tik gnybteltų. Mums puolus į ašaras, gali būti atleista, jeigu jų ne per daug ir jeigu mes patys jas sutramdome. Į mirusį draugą žvelk ne sausomis akimis, bet ir ne paplūdusiomis. Reikia ašaroti, bet ne verkti. Ar tau atrodo, kad aš tau siūlau per griežtą įstatymą. Bet juk ir didžiausias graikų poetas1 leido verkti tik vieną dieną, sakydamas, jog net Niobė prisimindavo valgį. Ar žinai, kodėl aimanuojame ir be saiko raudame? Ašaromis siekiame įrodyti savo širdgėlą: nejaučiame skausmo, bet jį rodome. Niekas negedi pats sau. O nelaimingas kvailumas! Esama ir kažkokio puikavimosi sielvartu. Tu sakysi: „Kaipgi tad yra? Ar man pamiršti draugą?" Trumpą atminimą jam žadi, jeigu jis išnyks kartu su tavo sielvartu. Juk netrukus rūškanas tavo veidas dėl kokio nors atsitiktinio dalyko nušvis šypsena. Aš jau nekalbu apie ilgesnį laiko tarpą, sušvelninantį visus sielvartus, raminantį didžiausią skausmą. Vos tik tu liausies save stebėjęs, liūdesio išraiška veide dings. Dabar pats saugai savo sielvartą. Tačiau net ir saugant jis išnyksta, ir tuo greičiau, kuo buvo didesnis. Pasistenkime, kad būtų smagu prisiminti mirusius. Niekas noriai mintimis negrįžta prie to, ko neįmanoma prisiminti be skausmo. Taip ir turi būti, kad mirusių, kuriuos mylėjome, vardas keltų širdgėlą. Tačiau Ir ši širdgėla yra savaip maloni. Kaip mėgdavo sakyti mūsų Atalas: „Iš gyvųjų tarpo pasitraukusius draugus miela prisiminti, kaip miela ragauti kai kuriuos maloniai aitrius vaisius ar džiaugtis seno vyno kartumu. Laiko toliai ištirpdo visa, kas mus kankino, ir mums lieka tikras malonumas". Jo nuomone, mąstyti apie gyvuosius draugus yra tas pats, kaip smaguriauti medumi ir pyragaičiais, o prisiminti tuos, kurių jau nebėra —taip pat malonu, nors ir ne be kartėlio. Tačiau kas gi tvirtins, jog kartūs ar aštrūs valgiai nežadina skrandžio?! Mano jausmai kiek kitokie: man mirusius draugus prisiminti miela ir gera. Kol jie buvo šalia, žiūrėjau į juos tarytum greitai jų neteksiu, o kai netekau — taip, tarsi jie būtų šalia. Taigi, mielas Lucilijau, elkis taip, kaip reikalauja tavo susivaldymas, liaukis blogai aiškinęs likimo geradarybes: jis atėmė, bet ir davė. Godžiai mėgaukimės draugyste, nes neaišku, ar ilgai galėsim tai daryti. Pamąstykime, kaip dažnai palikdavome draugus išvykdami į kokią nors ilgą kelionę, kaip dažnai nesimatydavome su jais, gyvendami toje pačioje vietoje, ir suprasime, jog daugiau laiko praradome jiems dar esant gyviems. O ar galima nepriekaištauti tiems, kurie, numoję ranka į draugus, paskui gailiai rauda ir pradeda juos mylėti tik po to, kai jau prarado. Jie taip smarkiai gedi todėl, jog bijo, kad kas nors nesuabejotų, ar jie mylėjo, ieško pavėluotų savo jausmo įrodymų. Jeigu turime dar kitų draugų, tai mažai jais rūpinamės ir menkai juos vertiname, nes jie neįstengia mūsų paguosti pakeisdami vieną palaidotą. O jeigu neturime kitų draugų, tai mes patys save nuskriaudėme labiau, negu mus nuskriaudė likimas: jis atėmė vieną, o mes netekome visų, kurių neįsigijome. Be to, žmogus, negalėjęs mylėti daugiau kaip vieną, ir to vieno nemylėjo. Ar neatrodys tau paskutinis kvailys tas, kuris, plėšikui atėmus iš jo vienintelę tuniką, pradės apraudoti save, užuot žiūrėjęs, kaip apsisaugoti nuo šalčio, ir rūpinęsis, kuo pridengti pečius? Palaidojai mylimą žmogų? Ieškok, ką galėtum pamilti. Geriau vėl įsigyti draugą negu verkti. Žinau, jog pasakymas, kurį dabar pridursiu, yra jau nuvalkiotas, tačiau vis tiek pakartosiu jį vien todėl, kad taip visi sako: „Ko protas nenuramina, tą laikas numaldo". Tačiau protingam žmogui gėda gydytis nuo liūdesio pavargus liūdėti. Taigi palik sielvartą pirmiau, negu jis tave paliks, ir kuo greičiau liaukis daryti tai, ko ilgai negalėsi daryti net ir norėdamas. Senoliai nustatė moterims metus gedulo ne tam, kad jos taip ilgai gedėtų, bet kad negedėtų ilgiau; vyrams nėra tokio termino, nes joks laiko tarpas nėra jiems garbingas. Tačiau ar galėtum ir tarp tų, sunkiai nuo laužo atitrauktų, vos vos nuo lavono atplėštų moterėlių parodyti man tokią, kuriai ašaros lietųsi visą mėnesį? Skausmo pradedame nekęsti greičiau negu bet ko kito. Jis, būdamas šviežias, randa guodėjų ir patraukia kai kuriuos žmones, o įsisenėjęs kelia pajuoką, ir ne be pagrindo. Mat toks skausmas esti arba veidmainingas, arba kvailas. Ir šitaip tau rašau aš, kuris savo brangiausią bičiulį Anėjų Sereną apraudojau taip smarkiai (to visai nenorėjau), kad galiu būti laikomas skausmo sugniuždyto žmogaus pavyzdžiu. Tačiau šiandien smerkiu savo poelgį, suprasdamas, jog svarbiausia mano sielvarto priežastis buvo tai, kad nemaniau jį galint numirti anksčiau už mane. Mąsčiau tik apie vieną dalyką: jis už mane jaunesnis, ir daug jaunesnis. Tarsi likimas žiūrėtų eilės! Taigi niekados nepamirškime, jog mirtingi esame ir mes patys, ir mūsų mylimi žmonės. Man tuomet reikėjo kartoti: „Mano mielasis šerėnas jaunesnis už mane. Na ir kas? Turi mirti po manęs, bet gali mirti ir prieš mane". Kadangi to nepadariau, likimas mane užklupo nepasiruošusį. Dabar žinok, kad viskas yra mirtinga, ir mirtinga pagal neaiškius dėsnius. Šiandien gali atsitikti visa tai, kas gali atsitikti bet kada. Tad atminkime, brangiausias Lucilijau, kad greitai išeisime ten, kur išėjo mūsų apraudotieji. Be to, galbūt, jeigu tik išminčių spėliojimai yra teisingi, mūsų laukia kokia nors bendra vieta, ir tuos, kuriuos laikome pražuvusiais, mes tik praleidome į priekį. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai