Sekmadienis, Rugp 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - ŠEŠIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

ŠEŠIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Vakar dieną pasidalijau su liga: pirmąją pusę dienos ji pasiėmė, o antrąją — užleido man. Taigi pirmiausia išbandžiau savo dvasią skaitydamas. Kai ji tai ištvėrė, išdrįsau jai įsakyti, tiksliau, jai daugiau leisti: Šį tą parašiau ir dirbau net labiau įtempęs jėgas negu paprastai, nes grūmiausi su sunkiu dalyku nenorėdamas jam nusileisti. Taip tęsėsi, kol atskubėjo draugai ir jėga pažabojo nesantūrų ligonį. Rašiklį pakeitė į pašnekesys. Tai, dėl ko kilo ginčas, aš papasakosiu tau, nes tave išsirinkome teisėju. Vargo bus daugiau, negu tu tikiesi, nes byloje dalyvauja trys šalys. Kaip žinai, mūsų stoikai tvirtina, jog gamtoje yra du pradai, iš kurių viskas atsiranda: priežastis ir materija. Materija yra neveikli, pasiruošusi virsti bet kuo, bet tokia ji būtų, jei niekas jos neišjudintų. O priežastis, tai yra protas, formuoja materiją ir, pakreipdama ją, kur nori, padaro iš jos įvairių daiktų. Vadinasi, pirmiausia turi būti tai, iš ko daiktas atsiranda, paskui — tai, dėl ko jis atsiranda. Šis dalykas yra priežastis, o pirmasis — materija. Kiekvienas menas yra gamtos mėgdžiojimas. Ką apskritai pasakiau, galima pritaikyti ir žmogaus veiklai. Norint sukurti statulą, reikia ir menininkui paklusnios medžiagos, ir menininko, suteikiančio materijai pavidalą. Vadinasi, statulos materija yra bronza, o priežastis — skulptorius. Taip atsiranda visi kiti daiktai. Juos sudaro tai, iš ko jie kuriami, ir tai, kas juos kuria. Stoikai mano, kad egzistuoja viena priežastis, arba tai, kas kuria. Aristotelis mano, jog priežastis nusakoma trim būdais1. Jis tvirtina: „Pirmoji priežastis yra pati materija, be kurios negali būti sukurtas joks daiktas. Antroji — kūrėjas. Trečioji — forma, kuri tarsi statulai suteikiama kiekvienam kūriniui". Ją Aristotelis vadina eidos. „Prie šių,— sako jis,— prisideda dar ketvirtoji — tai kūrimo tikslas." Paaiškinsiu, kas tai yra. Bronza — pirmoji statulos priežastis. Statula niekuomet nebūtų sukurta, jei nebūtų to, iš ko ji išliejama ar iškalama. Antroji priežastis — kūrėjas, nes toji bronza neįgautų statulos išvaizdos, jei prie to neprisidėtų įgudusios rankos. Trečioji priežastis — forma. Juk statula negalėtų būti vadinama „Ietininku" ar „Kaspinuotuoju"2, jeigu jai nebūtų suteikta tokia išvaizda. Ketvirtoji priežastis yra kūrimo tikslas. Jeigu jo nebūtų, statula nebūtų padaryta. Kas yra tikslas? Tai — kas skatino menininką, kuo vadovaudamasis, jis dirbo. Tai gali būti pinigai, jeigu jis ką nors gamino ketindamas parduoti, arba garbė, jeigu triūsė dėl šlovės, arba tikėjimas, jeigu ruošė dovaną šventyklai. Vadinasi, tai ir yra priežastis, padedanti atsirasti daiktui. Ar, tavo nuomone, nereikia viena iš kūrinio priežasčių laikyti to, ką atėmus nebūtų daikto? Prie visų šių priežasčių Platonas3 priskiria ir penktąją, kurią pats vadina idėja. Tai — pavyzdys, į kurį žvelgdamas kūrėjas padarė, ką buvo sumanęs. Nesvarbu, ar tas pavyzdys, į kurį jis kreipia akis, yra išorėje, ar jis pradėtas ir išnešiotas sieloje. Šie visų daiktų pavyzdžiai slypi dievuje. Jo prote yra visa, kas turi būti sukurta, kiek ir kaip. Jis kupinas tų nemirtingų, nekintamų ir nesunaikinamų pavidalų, kuriuos Platonas vadina idėjomis. Taigi žmonės miršta, bet pati žmogaus idėja, pagal kurią kuriamas žmogus, lieka, ir, nors žmonės kenčia ir žūva, ji niekada nesikeičia. Vadinasi, Platono žodžiais tariant, esama penkių priežasčių: tai, iš ko; tai, kas; tai, kame; tai, pagal ką; tai, kam. Ir pagaliau tai, kas iš viso šito sukuriama. Statuloje, kadangi apie ją pradėjome kalbėti, „tai, iš ko" yra bronza, „tai, kas" — menininkas, „tai, kame" — jai suteikta forma, „tai, pagal ką" yra meistro mėgdžiojamas pavyzdys, „tai, kam" — kūrėjo tikslas, „tai, kas iš jų visų" — statula. Tą patį, anot Platono, turi ir pasaulis. Kūrėjas čia yra dievas; tai, iš ko pasaulis sukurtas — materija; forma —  tai mūsų matomo pasaulio vaizdas ir tvarka; pavyzdys, aišku,— tai, pagal ką dievas sukūrė šį nepaprastai gražų ir didingą kūrinį; ir tikslas — kam sukūrė. Tu klausi, koks dievo tikslas? Gerumas. Platonas aiškiai sako: „Dėl kokios priežasties dievas sukūrė pasaulį? Jis yra geras. O geras nepavydi jokio gėrio. Todėl jis ir padarė tai, ką galėjo geriausia padaryti". Tad štai, teisėjau, padaryk nuosprendį ir paskelbk, kuris tvirtinimas tau atrodo arčiausiai tiesos. Aš neklausiu, kas tvirtina teisingiausiai, nes tai nustatyti yra virš mūsų galimybių, kaip ir nustatyti pačią tiesą.

Aristotelis ir Platonas pateikia arba per daug priežasčių, arba per mažai. Mat jei jie vadina kūrimo priežastimi tai, be ko daiktas negali būti padarytas, tai suminėjo jų per mažai. Tegu jie prie priežasčių priskiria laiką, nes be laiko niekas negali būti padaryta. Tegul priskiria ir vietą, nes kai nėra kur daryti, tai neįmanoma ką nors daryti. Tegul priskiria judėjimą nes be jo nieko neatsiranda ir nežūva, be judėjimo nėra nei meno, nei kitimo. Tačiau mes dabar ieškome pirmosios ir bendrosios priežasties. Ji turi būti paprasta, nes ir materija yra paprasta. Kas yra ta priežastis? Aišku, ji yra kuriantis protas, tai yra dievas. Mat tai, ką jūs pateikėte, nėra skirtingos ir savarankiškos priežastys, jos visos priklauso nuo vienos — tos, kuri iš tikrųjų kuria. Tu sakai, kad forma yra priežastis? Bet kūriniui formą suteikia tas, kas jį kuria. Taigi tai yra dalinė, o ne svarbiausia priežastis. Pavyzdys taip pat nėra priežastis, o būtinas priežasties įrankis. Pavyzdys menininkui būtinas taip pat, kaip kaltas ar dildė, nes be jų menas negali išsiversti, tačiau jie nėra nei sudedamosios meno dalys, nei jo priežastys. „Priežastis yra menininko tikslas, dėl kurio jis imasi ką nors daryti.“4 Tegul bus priežastis, bet tai — ne pagrindinė, kuriančioji, o antrinė priežastis. Tokių neįmanoma suskaičiuoti, o mes juk ieškome bendrosios priežasties. Be įprasto subtilumo jie sako, jog priežastis yra visas pasaulis kaip sukurtas kūrinys. Bet juk kūrinys ir kūrinio priežastis labai skiriasi.

Arba padaryk nuosprendį, arba (tai tokiose bylose yra lengviau) pasakyk, kad tau neaišku, ir liepk mums grįžti prie pradžios. Tačiau tu tarsi: „Koks tau malonumas švaistyti laiką dalykams, kurie tavęs nevaduoja iš jokių aistrų, neužgniaužia jokio geismo?" Aš taip pat pripažįstu šiuos dalykus menkesniais ir tyrinėju tai, kas nuramino dvasią: pirmiausia stengiuos pažinti save, o po to — pasaulį. Bet ir dabar aš neprarandu laiko, nors tau taip atrodo. Juk kai visi šie samprotavimai nėra pernelyg smulkmeniški ir neišskaidomi iki nenaudingų subtilumų, jie pakelia ir stiprina sielą, kuri, prispausta sunkios naštos, nori atsitiesti ir grįžti į tą pasaulį, kuriame ji kažkada buvo. Mat kūnas dvasiai yra našta ir bausmė: jis ją slegia ir laiko supančiojęs, kol pasirodo filosofija ir leidžia jai atsikvėpti tyrinėjant daiktų esmę ir atgręžia nuo žemiškųjų dalykų prie dieviškųjų. Tai — jos išlaisvinimas, tai — jos išeitis. Apgavusi ją sergstinčią sargybą, dvasia danguje atsigauna. Kaip menininkai su pavargusiomis nuo įtampos, kuriant kokį nors sunkiai įžiūrimą daiktą, akimis išeina iš silpnai ir netinkamai apšviestų dirbtuvių į viešumą ir kokioje nors žmonių poilsiui skirtoje vietoje džiaugiasi laisvai sklindančia šviesa, taip ir liūdname bei tamsiame būste uždaryta siela kiek galėdama veržiasi į laisvę ir ilsisi tyrinėdama visų daiktų esmę. Išminčius ar siekiantis išminties žmogus, nors ir turi savo kūną, geriausia savo dalimi yra labai nutolęs nuo jo ir savo mintis nukreipęs aukštyn. Lyg karys, susaistytas priesaikos, gyvenimą jis laiko privaloma tarnyba. Jis taip nusistatęs, kad gyvenimą priima be meilės ir be neapykantos bei kantriai kenčia mirtingųjų dalią, žinodamas, kad jo laukia geresnė dalia. Tu draudi man tyrinėti daiktų esmę, atitrauki nuo visumos ir palieki tik dalį? Ar man negalima ieškoti visko pradžios? Ir kas yra visų daiktų kūrėjas? Kas išskirstė visa, kas buvo kadaise sulydyta į visumą ir paslėpta neveiklioje materijoje? Kodėl man nepaklausti, kas yra šio pasaulio statytojas? Ir kaip toks didelis kūrinys yra dėsningas ir tvarkingas? Kas surinko tai, kas buvo išblaškyta, išskyrė tai, kas buvo sumaišyta, kas sutvarkė beformę masę? Iš kur sklinda tokia ryški šviesa? Ar tai ugnis, ar kažkas šviesesnio už ugnį? Man šito netyrinėti? Nesužinoti, iš kur esu nužengęs? Ar man skirta tai pamatyti vieną kartą, ar lemta gimti daug kartų? Kur aš iš čia išeisiu? Kokia buveinė laukia sielos, išsivadavusios iš žmogaus vergiškos būsenos? Jeigu draudi man susilieti su dangumi, vadinasi, liepi gyventi nuleidus galvą. Aš esu didesnis ir gimęs dėl kilnesnių dalykų negu vergauti kūnui, į kurį žiūriu kaip į savo laisvės pančius. Jį atstatau likimui, kad šis neitų toliau, ir neleidžiu per mano kūną praėjusiems likimo smūgiams sužeisti manęs. Jei manyje gali būti kas nors nuskriausta, tai tik kūnas. Bet tokiame nuolankiame būste gyvena laisva siela. Niekuomet šis kūnas neprivers manęs bijoti, neprivers imtis negarbingo doram žmogui apsimetinėjimo. Niekuomet nemeluosiu dėl šito niekingo kūno gerovės! Kai man atrodys, kad reikia, nutrauksiu su juo ryšius. Tačiau ir dabar, kol esame susiję vienas su kitu, nebūsime lygiateisiai sąjungininkai: visos teisės atiteks sielai. Tikroji laisvė yra savo kūno paniekinimas. Grįždamas prie mūsų temos, pasakysiu, jog šiai laisvei daug padės ir tie tyrinėjimai, apie kuriuos ką tik kalbėjome: juk viskas susideda iš materijos ir dievo. Dievas sutvarko sumaištį, ir viskas jam, valdovui, paklūsta. Tas, kuris veikia, tai yra dievas, yra galingesnis ir vertingesnis už tai, kas jam paklūsta. Kokia dievo vieta pasaulyje, tokia sielos vieta žmoguje. Tai, kas pasaulyje yra materija, mumyse — kūnas. Vadinasi, tegul blogesnieji tarnauja geresniesiems. Narsiai sutikime atsitiktinius dalykus. Nedrebėkime prieš skriaudas, žaizdas, pančius, skurdą. Kas yra mirtis? Arba buvimo galas, arba persikėlimas kažkur kitur. Nebijau baigti gyventi, nes tai yra tas pats, kaip visai nepradėti būti ar persikelti kitur, nes niekur nebūsiu taip suvaržytas kaip čia. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai