Penktadienis, Gruo 06th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - ŠEŠIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

ŠEŠIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Po daugelio metų sutikau savo mokslo draugą Klaraną. Tikiuosi, tu nelauki, kad pridurčiau: „senį". Ne, dievaži, jo dvasia vis dar yra jauna, žydi ir grumiasi su niekingu kūnu. Neteisingai pasielgė gamta, tokią didelę dvasią įkurdindama prastame būste. Gal ji norėjo mums parodyti, kad stipriausia ir puikiausia prigimtis gali slėptis po bet kokia oda? Tačiau ji nugali visas kliūtis ir, paniekindama save, paniekina visa kita. Man regis, klysta tas, kuris „gyrė jį už šaunumą ir grožį"1. Dorybei nereikia jokio papuošalo. Ji pati save puošia papuošdama ir savo kūną. Į mūsų Klaraną aš pradėjau žiūrėti iš tiesų kitaip: jis man atrodo gražus ir tiesus tiek kūnu, tiek ir dvasia. Ir lūšnelėje gali gimti žymus vyras, o nedailiame ir menkame kūne — graži ir kilni siela. Man atrodo, kai kuriuos žmones gamta tyčia pagimdė tokius, siekdama įrodyti, jog dorybė gali gimti bet kur. Jeigu ji galėtų paleisti į pasaulį nuogas sielas, tikrai taip ir padarytų. O dabar daro dar daugiau: kai kurioms sieloms sukuria tokias kliūtis kaip kūnai, bet jos vis tiek pro jas prasiveržia. Mano nuomone, Klaranas yra sukurtas kaip pavyzdys, kad žinotume, jog kūno nedailumas nesubjauroja sielos, o sielos grožis papuošia kūną. Kartu mes praleidome vos keletą dienų, tačiau daug kalbėjomės. Papasakosiu ir tau, apie ką visą laiką šnekėjome. Pirmąją dieną mes samprotavome, kaip gali būti lygus gėris, jei jis esti trijų rūšių. Vienas iš jų, mūsiškių nuomone, yra pirmos rūšies gėris. Tai — džiaugsmas, taika, tėvynės gerovė. Kitas — antros rūšies gėris, jis atsiskleidžia tik nelaimėje. Tai — tvirtybė kankinant ar valdymasis sunkiai sergant. Pirmos rūšies gėrio visi trokštame besąlygiškai, o antros rūšies — tik esant būtinybei. Be to, yra ir trečios rūšies gėris. Tai — paprasta eisena, ramus ir doras veidas bei protingam vyrui tinkantys judesiai. Kaip šios gėrio rūšys gali būti lygios, jeigu vienos reikia trokšti, o kitų — vengti? Jeigu norime suvokti, kuo jos skiriasi, grįžkime prie pirmojo gėrio ir aptarkime, kas jis yra. Tai — siela, įžvelgianti tiesą, suvokianti, ko vengti ir ko siekti, vertinanti daiktus ne pagal žmonių nuomonę, bet pagal jų prigimtį, įsiskverbianti į visą pasaulį ir stebinti visa, kas jame vyksta, dėmesingai apmąstanti ir veikianti, kiek galinga ir kilni, tiek ir neįveikiama nei sunkumų, nei sėkmės, nepasiduodanti jokiems likimo smūgiams, iškilusi virš visko, kas su ja įvyksta ar jai atsitinka, labai graži, turinti tiek grožio, tiek ir galių, sveika ir blaivi, nesujaudinama ir bebaimė siela, kurios nepalaužia jokia jėga, kurios nei iškelia, nei prislegia nenumatyti įvykiai. Tokia siela yra dorybė. Bet dorybė taip atrodytų, jeigu įstengtume ją aprėpti vienu žvilgsniu, jeigu ji pasirodytų visa iš karto. Tačiau jos esama daug pavidalų, atsiskleidžiančių gyvenimo ir poelgių įvairovėje. Pati dorybė dėl to nei sumažėja, nei padidėja. Mano nuomone, aukščiausiasis gėris negali augti, o dorybė negali trauktis atgal, ji tik įgauna vis kitų bruožų, keisdama pavidalą pagal tai, ką reikės daryti. Visa, ką ji paliečia, padaro panašų į save, nudažo savo spalva: poelgius, draugystę; ji nuspalvina net namus, į kuriuos įžengusi viską surikiuoja. Kad ir kuo ji užsiimtų, tą padaro mielą, išvaizdų, nuostabų. Taigi jos jėga ir didybė nebegali augti, nes pats didžiausias dalykas nebeauga, nėra nieko tiesesnio už tiesumą, teisingesnio už teisingumą, saikingesnio už saikingumą. Kiekviena dorybė nėra beribė, o jos riba — tam tikras saikas. Ištvermė, kaip ir ištikimybė, teisingumas ar pasitikėjimas, nebeturi kur daugiau plėstis. Ką galima pridėti prie tobulybės? Nieko, arba tai — ne tobulybė, jei įmanoma ką nors pridėti. Taip pat kažko trūksta ir dorybei, prie kurios kas nors gali būti pridėta. Garbingumas taip pat nepakenčia jokio priedo. Visa, ką minėjau aukščiau, ir daro jį garbingumu. Kas toliau? Ar grožis, teisingumas, įstatymų laikymasis taip pat turi ribas? Galimybė augti — netobulumo požymis. Bet kokį gėrį valdo tie patys dėsniai: asmeninė ir visuomeninė nauda yra susijusios taip, dievaži, kaip neatskiriama yra tai, ką reikia girti, ir tai, ko reikia siekti. Vadinasi, kad ir kokia būtų dorybė, ji yra lygi, ir lygus dorybės darbai, ir visi žmonės, kuriems ji atitenka. Augalai ir gyvūnai turi gerų savybių, bet kadangi jos yra mirtingos, tai silpnos, laikinos ir netikros. Jos tai padidėja, tai sumažėja ir todėl yra nevienodai vertinamos. Tik žmonių dorybėms — viena vertė. Mat kilnus ir paprastas protas yra vienas. Nėra nieko dieviškesnio už tai, kas dieviška, ir dangiškesnio už tai, kas dangiška. Visa, kas mirtinga, mažėja, krinta, nyksta, auga, senka ir vėl prisipildo. Daiktų nelygybę sąlygoja skirtinga jų lemtis, o dieviškumo prigimtis — viena. Protas yra ne kas kita, kaip žmogaus kūne įkurdinta dieviškos sielos dalis. Jei protas yra kažkas dieviška, o jokio gėrio nebūna be proto, tai bet koks gėris yra dieviškas. Tarp dieviškų dalykų nėra jokio skirtumo, tad nėra jo ir tarp įvairių gėrio formų. Vadinasi, lygiaverčiai yra ir džiaugsmas, ir narsus, atkaklus elgesys kankinant. Čia reiškiasi ta pati sielos didybė: esant džiaugsmui, ji rami ir linksma, o esant narsumui kankinant — kovinga ir įsitempusi. Ar tu manai, jog nevienodai narsūs kariai, kurių vienas drąsiai puola priešo sienas, o kitas nepaprastai ištvermingai pakelia apsupimą? Didis yra Scipionas, apsupęs ir užėmęs Numanciją, priversdamas apgultuosius pakelti prieš save nepavergtas rankas, bet didžiadvasiai ir apsiaustieji, supratę, jog nėra apsuptas tas, kuriam atviras kelias į mirtį, ir paskutinį atodūsį išleidę laisvės glėbyje. Taip pat tarpusavy lygios ir kitos dorybės: ramumas, kuklumas, dosnumas, ištvermingumas, susitvardymas, kantrumas. Visų jų pagrindas — viena dorybė, kuri sielą padaro kilnią ir nepalenkiamą. „Kaipgi yra? Ar nėra skirtumo tarp džiaugsmo ir nepalaužiamos kantrybės kenčiant skausmą?" Dorybės požiūriu — jokio, o pagal tai, kur ji reiškiasi — labai didelis. Pirmuoju atveju sielos ramumas ir atsipalaidavimas yra natūralus, antruoju — skausmas prieštarauja prigimčiai. Šitie vienas kitam labai tolimi dalykai nėra nei gėris, nei blogis, o dorybė abiem atvejais vienoda. Aplinkybės nepakeičia dorybės: sunkios ir vargingos aplinkybės jos nepablogina, o linksmos ir džiaugsmingos — nepagerina. Vadinasi, dorybė visuomet bus vienoda. Kad ir kas atsitiktų, abiem atvejais viskas vyksta taip pat teisingai, taip pat protingai, taip pat garbingai. Taigi gėris yra tas pats, jeigu neįmanoma pasielgti dar geriau nei džiaugsme, nei kančiose. Du dalykai, už kuriuos nebegali būti nieko geriau, yra lygūs. Jei būtų kas nors aukščiau už dorybę ir galėtų ją sumažinti ar padidinti, tai garbingumas nebebūtų vienintelis gėris. Jeigu su tuo sutinki, tai apskritai nebėra garbingumo. Kodėl? Pasakysiu tau: mat nėra garbinga tai, kas atsiranda nenorom ar per prievartą. Garbingumas yra savanoriškas. Įmaišyk į jį tingėjimo, aimanų, traukimąsi atgal, baimės, ir jis praras geriausią savo savybę — pasitenkinimą savimi. Negali būti garbingumo ten, kur nėra laisvės. Kas bijo, tas vergauja. Garbingumas tikras dėl savęs ir ramus. Jeigu jis ką nors atmeta, jeigu skundžiasi kuo nors, jeigu laiko ką nors blogiu, tai į jį įsiskverbia nerimas ir drasko dideli vidaus prieštaravimai. Teisingumo reginys jį šaukia ten, o nelaimės baimė traukia atgal. O jeigu kas nors ketina kažką daryti garbingai, tegul visas sutiktas kliūtis laiko ne nelaime, bet nepatogumu ir tegul daro tai noriai ir džiaugsmingai. Kiekvienas garbingas veiksmas būna neįsakytas ir laisvas, jis yra tikras ir nesumišęs su jokiu blogiu. Žinau, kad šioje vietoje man gali būti atsakyta: „Tai tu nori mus įtikinti, jog nėra jokio skirtumo, ar žmogus džiaugiasi, ar guli ant kankinimų suolo, vargindamas savo budelį?" Aš galėčiau atsakyti taip: „Epikūras taip pat tvirtina, jog išminčius ir Falarido jautyje2 kepdamas sušuks: „Tai malonu, ir manęs visai neliečia!" Kodėl tu stebies, kai aš sakau, jog gėris yra tas pats, [kai vienas protauja], o kitas nepaprastai narsiai ištveria kančias, jeigu Epikūras teigia [o tai dar neįtikinamiau], kad kepti malonu. Tačiau aš atsakysiu šitaip: tarp džiaugsmo ir skausmo yra didžiulis skirtumas; jeigu manęs klaustų, ką aš renkuosi, vieno geisčiau, o kito vengčiau. Pirmasis gėris atitinka prigimtį, antrasis — jai prieštarauja. Taip vertinant, nuotolis tarp jų milžiniškas, o perėjus prie dorybės, abi jos rūšys bus lygios: ta, kuri atsiskleidžia džiaugsme, ir ta, kuri — skausme. Kančia, skausmas ir visi kiti nemalonumai neturi jokios reikšmės. Juos gaubia dorybė. Kaip mažesnius šviesulius aptemdo saulės šviesa, taip skausmus, nesėkmes ir skriaudas savo didingumu sutriuškina bei prispaudžia dorybė, ir kur tik ji sužėri, ten dingsta visa, kas su ja nesusiję. Dorybę užgriuvusiam nemalonumui tenka tokia pat dalia, kaip į jūrą lyjančiam lietui. Štai kaip yra: doras vyras nedvejodamas veršis prie visko, kas gražu, nors jo ir lauks kailialupys budelis ir kankinimas ugnimi. Jis nesitrauks atgal ir žiūrės ne į tai, ką turės iškęsti, bet į tai, ką nuveiks, ir pasitikės garbingu reikalu lyg doru žmogumi, ir laikys jį naudingu, saugiu, laimingu. Šis garbingas, bet nelinksmas ir varginantis reikalas jo širdyje užims tokią pat vietą, kaip ir doras, tačiau skurdo ar tremties išsekintas vyras. Nagi doram ir turtų pertekusiam žmogui priešpriešink žmogų, nieko neturintį, išskyrus dvasinį pasaulį —abu jie bus tiek pat dori, nors ir nevienodo likimo. Poelgiai vertinami taip pat, kaip ir žmonės: stipraus ir laisvo kūno dorybė nusipelno tokios pat pagarbos, kaip ir ligoto ar negalinčio pajudėti kūno dorybė. Tu nepradėsi labiau girti savo dorybės už tai, kad likimas tau dovanojo sveiką, o ne suluošintą kūną. Priešingu atveju tai būtų tas pats, kaip vertinti šeimininką pagal jo vergų išvaizdą. Mat visa, ką valdo atsitiktinumas, turi vergiškumo atspalvį: ir pinigai, ir kūnas, ir svarbios pareigos yra silpni, nepastovūs, pasikeičiantys ir nepatikimai valdomi dalykai. O dorybės darbai laisvi ir nenugalimi, jų nereikia karščiau siekti, kai likimas žiūri į juos maloniai, ir negalima mažiau siekti, kai juos sunkina nepalankios aplinkybės. Šių dalykų siekimas yra panašus į žmonių draugystę. Nemanau, jog tu stipriau mylėtum dorą turtingą vyrą negu skurdžių, o plačiapetį galiūną — labiau negu išsekusį sudžiūvėlį. Vadinasi, smagaus ir ramaus dalyko nesieksi ir nemylėsi labiau negu neramaus ir sunkaus. Priešingu atveju iš dviejų vienodai dorų vyrų tu pasirinksi švarutėlį ir įtrintą tepalais, o ne apskretusį purvais ir atstumiantį. Ir galų gale sveiką ir nesužeistą pradėsi vertinti labiau už luošą ar vienaakį. Pamažu tavo išrankumas nueis taip toli, kad iš dviejų vienodai teisingų ir protingų žmonių mieliau rinksies sugarbanotą ir ilgaplaukį. Kai dorybės abiejuose yra tiek pat, nereikia žiūrėti, kiek skiriasi kiti dalykai. Mat visa kita yra ne asmenybės sudedamosios dalys, bet jos priedai. Kas gi tarp savųjų bus toks neteisingas cenzorius, kad sveiką sūnų mylės stipriau už sergantį, tiesų ir aukštą — stipriau už žemo ar vidutinio ūgio? Žvėrys neskirsto savo vaikų ir išsitiesia taip, kad visus lygiai žindo, o paukščiai dalija maistą iš eilės. Uliksas skubėjo prie Itakės uolų taip pat, kaip Agamemnonas prie aukštųjų Mikėnų sienų. Tėvynę mylime ne todėl, kad ji didelė, bet todėl, kad ji — tėvynė. Kur aš suku? Žinok, jog dorybė į visus savo darbus žiūri vienodai, tarsi į savo vaikus, visais lygiai rūpinasi, o vargingais — net labiau, nes juk ir tėvai stipriau myli tuos vaikus, kurių gaili. Dorybė ne labiau myli tuos savo darbus, kuriuos ji mato esant kančioje ir varge, bet, kaip geras tėvas, labiau juos glaudžia ir globoja. Kodėl vienas gėris nėra didesnis už kitą? Todėl, kad nebūna tinkamesnio už tinkamą, lygesnio už lygų. Tu negali pasakyti, kad šitas ir tas vienodi, bet anas vienodesnis. Vadinasi, nėra garbingesnio už garbingą. Jei visų dorybių prigimtis vienoda, tai ir visos trys gėrio rūšys yra lygios. Tad aš pasakysiu taip: saikingas džiaugsmas ir saikingas skausmas yra tas pats. Linksmumas niekuo nepralenkia dvasios tvirtybės, praryjančios savo dejonę kankinant budeliui. Pirmasis gėris yra geistinas, antrasis — kelia susižavėjimą, ir vis tiek abu jie yra lygus, nes visus nemalonumus gaubia tuo didesnio gėrio jėga. Kam atrodo, jog tai nėra lygu, tas nusuka akis nuo pačios dorybės ir žiūri tik į išorės aplinkybes. Tikrasis gėris yra vienodo svorio ir dydžio. O tariamasis gėris turi daug tuštybės. Iš šalies žvelgiant, tariamas gėris įspūdingas ir didžiulis, o įvertinant pasirodo jis esąs apgaulingas. Taip yra, mielas Lucilijau. Tai, ką patvirtina tikrasis mąstymas, yra tvirta ir amžina, stiprina dvasią ir pakelia ją visam laikui į aukštybes. O tai, kas yra beprotiškai giriama, ką minia laiko gėriu, teikia sielai tuščio džiaugsmo. Antra vertus, tai, ko žmonės bijo kaip blogio, sukausto jų sielas baime ir gainioja juos kaip žvėris gainioja tariamas pavojus. Taigi abu dalykai vargina ir kankina sielą be priežasties: pirmasis yra nevertas džiaugsmo, o antrojo — neverta bijoti. Tik protas nekeičia savo sprendimų. Mat jis ne vergauja jausmams, o įsakinėja jiems. Protas yra lygus protui, kaip teisingumas — teisingumui, tad ir dorybė — dorybei. Dorybė yra ne kas kita. kaip tikras protas. Kiekviena dorybė yra proto pasireiškimas. Ji yra proto pasireiškimas, jei ji tikra. O jei tikra, tai lygi kitoms. Koks protas, tokie ir poelgiai. Vadinasi, ir jie visi yra lygūs, nes, atitikdami protą, yra panašūs vienas į kitą. Aš turiu galvoje, kad poelgiai yra lygūs savo garbingumu ir teisingumu. Kiti jų skirtumai bus dideli. Jie priklausys nuo aplinkybių, kurios esti dosnesnės ar šykštesnės, reikšmingos ar nereikšmingos, liečiančios daugelį žmonių ar tik keletą. Bet visais atvejais geriausias dalykas yra tas pats: tai — garbingumas. Taip, kaip dori žmonės visi yra lygūs, nes visi dori. Esti amžiaus skirtumų — vienas senesnis, kitas jaunesnis, esti kūno skirtumų — vienas gražus, kitas bjaurus, esti likimo skirtumų— anas turtingas, šis vargšas, anas mylimas, galingas, žinomas įvairiems miestams ir tautoms, o šis beveik niekam nežinomas ir nepastebimas. Bet jie lygūs dorybe. Jausmai nesugeba spręsti apie gėrį ir blogį, jie nežino, kas naudinga, o kas žalinga. Jie negali skelbti nuosprendžio, jei tiesiogiai nesusiduria su byla. Ateities jie nenumato, praeities neatsimena, nesupranta, kas iš ko plaukia. O juk tik taip daiktų tvarka ir grandinė susipina į teisingu keliu einančią gyvenimo vienybe. Taigi protas yra gėrio ir blogio teisėjas. Visa, kas svetima ir išoriška, jis laiko nieku, o tai, kas nei gera, nei bloga — mažai reikšmingais ir nesvarbiais priedais. Mat jam visas gėris slypi sieloje. Toliau. Tokį gėrį, kurio žmogus siekia sąmoningai, jis vertina labiausiai. Tai — pergalė, geri vaikai, tėvynės gerovė. Tokį gėrį, kuris pasireiškia tik esant nelaimei, jis vertina kaip nelabai svarbų. Tai — ramus sunkios ligos ar ištrėmimo pakėlimas. Yra gėris, kuris, lyg tarpinis, nei prieštarauja prigimčiai, nei atitinka ją. Tai — kukli eisena ar padorus sėdėjimas. Juk sėdėjimas taip pat atitinka prigimtį, kaip stovėjimas ar vaikščiojimas. Pirmas gėris skiriasi nuo antro. Mat džiaugsmas dėl vaikų meilės ar tėvynės klestėjimo atitinka prigimtį. Narsus elgesys per kankinimus ar kantrus troškulio kentimas karščiui deginant paširdžius prieštarauja jai. „Kaipgi yra? Ar gėris gali prieštarauti prigimčiai?" Ne. Tačiau kartais prigimčiai prieštarauja aplinkybės, kuriomis tas gėris reiškiasi. Žaizdos, ugnies liežuvių kandžiojimas, slegianti nesveikata prieštarauja prigimčiai, bet prigimtį atitinka nepalaužiamos dvasios išsaugojimas per šias nelaimes. Trumpai tariant, aplinkybės, kuriomis reiškiasi gėris, kartais prieštarauja prigimčiai, bet pats gėris — niekados, nes gėrio nėra be proto, o protas atitinka prigimtį. „Tai kas gi yra protas?" Vadovavimasis prigimtimi. „Kas yra didžiausias žmogaus gėris?" Elgesys pagal prigimties įstatymą. „Tačiau, be abejo,— pasakys kas nors,— laimingesnė būtų niekad netrikdoma negu krauju iškovota taika. Be abejo, geriau yra tvirta "negu ypatingomis priemonėmis ir kantrybe išplėšta iš sunkių, mirtimi gresiančių ligų sveikata. Taip pat, be abejo, didesnis gėris yra džiaugsmas negu siela, priversta iškęsti žaizdų ir ugnies kančias." Visai ne. Labausiai skiriasi atsitiktiniai dalykai: mat jie vertinami pagal naudą, kurią gauna jais besinaudojantys. Apskritai gėrio tikslas yra vienas — atitikti prigimtį. Tas atitikimas visada vienodas. Kai senate pritariame kieno nors nuomonei, negalime pasakyti, kad šitas pritaria labiau negu anas —juk visi yra tos pačios nuomonės šalininkai. Tą patį sakau apie dorybę: visos jos rūšys vienodai atitinka prigimtį. Tą patį sakau apie gėrį: visos jo rūšys pritaria prigimčiai. Vienas miršta jaunuolis, kitas senis, trečias vos spėjęs gyvenimą išvysti kūdikis — visi vienodai mirtingi, tik mirtis leido vieno gyvenimui paėjėti toliau, kito —nukirto pačiame žydėjime, trečio — nutraukė vos užsimezgusį. Vienas mirė pietaudamas, kitą mirtis aplankė miegant, trečias užgeso meilužės glėbyje. Palygink juos su persmeigtais durklu, žuvusiais nuo gyvatės įkandimo, sutraiškytais tarp griuvėsių ar tais, kuriuos pamažu užkamavo lėtas gyslų stingimas. Vienų galą galima pavadinti geresniu, kitų — blogesniu, tačiau mirtis visiems vienoda. Žmonės baigia skirtingais būdais, bet pabaiga yra viena. Mirtis nebūna nei didesnė, nei mažesnė. Visiems ji — gyvenimo baigtis. Tą patį tau sakau apie gėrį: vienas paskendęs tikruose malonumuose, kitas — liūdesy ir sun­kumuose, šis tvarko likimo malones, o anas tramdo jo įtūžį. Bet ir vienas, ir kitas yra gėris, nors pirmasis žengia lygiu ir minkštu, o antrasis — gruoblėtu keliu. Jų tikslas tas pats. jie yra gėris, girtinas, susijęs su dorybe ir protu. Dorybė sulygina visa, ką tik ji pripažįsta esant savo. Nėra ko stebėtis tokia mūsų nuomone. Ir Epikūras nurodo dvi gėrio rūšis, kurios sukuria didžiausią palaimą: nekenčiantį skausmo kūną ir nejaučiančią nerimo sielą. Šis gėris yra didžiausias, todėl jis neauga. Kaip gali augti tai, kas pasiekė savo tobulumą?! Kūno neskauda. Ką dar galima pridurti prie šio skausmo nebuvimo? Siela harmoninga ir rami. Ką galima pridėti prie šios ramybės? Kaip skaisčiai spindinti dangaus žydrynė nebegali spindėti labiau, taip būsena žmogaus, kuris rūpinasi kūnu ir siela ir juose mato savo gėrio šaltinį, yra tobula. Jis pasiekia savo norų viršūnę, jeigu nejaučia sielos nerimo ir kūno skausmų. Jei pasitaiko koks nors malonumas iš šalies, jis nepadidina aukščiausiojo gėrio, bet, sakyčiau, pagardina ir pasaldina jį. Mat šis didžiausias žmogaus prigimties gėris patenkintas kūno ir sielos ramybe. Aš tau dar paaiškinsiu, kaip Epikūras skirsto gėrį, beje, daro tai panašiai kaip mes. Kai ką jis pats norėtų turėti, pavyzdžiui, jokių nepatogumų netrikdomą poilsį ir savojo gėrio stebėjimu besidžiaugiančios sielos ramybę. Kai ko jis pats nenorėtų turėti, bet vis tiek giria ir šlovina, pavyzdžiui, mano šiek tiek anksčiau minėtą kantrumą kenčiant ligą bei stiprių skausmų pakėlimą, kurį pats Epikūras parodė savo paskutinę ir laimingiausią dieną. Nors jis sakosi kentėjęs pūslės ir pūliuojančio, kūno skausmus, už kuriuos nebegali būti didesnių, vis tiek ta diena jam buvusi laiminga. O laimingai pragyventi dieną gali tik tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį. Taigi ir Epikūras pripažįsta gėrį, kurio geriau nepatirti, bet jeigu taip susiklostytų aplinkybės, reikėtų sutikti jį, girti jį ir prilyginti aukščiausiajam gėriui. Juk negalima pasakyti, kad neprilygsta aukščiausiajam tas gėris, kuris užbaigė laimingą gyvenimą ir kurį Epikūras šlovina paskutiniuosiuose savo žodžiuose. Leisk man, Lucilijau, puikiausias vyre, šį tą ir drąsiau pasakyti: jei koks nors gėris galėtų būti didesnis už kitą, tai tokį, kuris atrodo nemalonus, aš labiau vertinčiau už malonų ir žavingą ir pavadinčiau jį didesniu. Įveikti sunkumus yra didesnis dalykas negu pažaboti linksmybę. Žinau, kad tas pats protas suteikia jėgų laimę sutikti gerai, o negandą — narsiai. Vienodai narsūs gali būti ir tas, kuris ramiai eina sargyba anapus pylimo priešams nepuolant stovyklos, ir tas, kuris sužeistais pakinkliais kaunasi atsiklaupęs ant kelių, nepaleisdamas ginklo. „Garbė tavo šaunumui!“4 — šaukiama tiems, kurie, paplūdę krauju, grįžta iš mūšio. Aš labiau linkęs šlovinti tokį užgrūdintą, narsų, su likimu besigrumiantį gėrį. Ar aš galiu suabejoti, jog labiau turiu šlovinti sužalotą ir sudegintą Mucijaus, o ne kurio nors kito narsaus žmogaus sveiką ranką?! Jis stovėjo paniekinęs priešus ir ugnį ir žiūrėjo į savo varvančią priešų lauže ranką, kol Porsena pradėjo pavydėti garbės tam, kurio bausme mėgavosi, ir paliepė prieš jo norą nunešti ugnį! Kodėl gi šio gėrio man nepriskirti prie pirmojo ir nemanyti, kad jis už ramų ir likimo neišbandytą gėrį yra didesnis tiek, kiek retesnis dalykas yra nugalėti priešą nukirsta, o ne ginkluota ranka. „Kaip čia yra?— tu paklausi.— Ar tu sau trokšti šitokio gėrio?" O kodėl gi ne? Juk tai padaryti sugeba tik tas, kas sugeba to trokšti. Ar geriau man trokšti, kad mano sąnarius masažuotų ištvirkę berniukai? Ar kad kokia nors moterėlė, ar koks nors vyras, paverstas moterėle, glostytų mano pirštelius? Kodėl gi man nemanyti, jog Mucijus laimingesnis, nes į ugnį žiūrėjo taip, tarsi būtų savo ranką ištiesęs įtrynėjui? Jis ištaisė klaidą: beginklis ir luošas padarė galą karui nugalėdamas su ta sužalota ranka du karalius. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai