Sekmadienis, Birž 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - ŠEŠIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

ŠEŠIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Pradėsiu nuo bendresnių dalykų. Pavasaris buvo įpusėjęs ir jau krypo į vasarą, tačiau tuo metu, kai turėjo prasidėti karščiai, vėl atšalo, ir ligi šiol dar negalima juo pasitikėti: per dažnai grįžta atgal į žiemą. Žinai, orai kol kas tokie nepastovūs, kad nedrįstu maudytis šaltame vandenyje jo nepašildęs. „Vadinasi,— pasakysi tu,— nepakeli nei karščio, nei šalčio." Taip, mielas Lucilijau, mano amžiuje užtenka ir savojo šalčio. Vos ne vos sušylu vidurvasarį. Taigi didesniąją laiko dalį praleidžiu lovoje. Dėkoju senatvei, kad ji prikaustė mane prie lovos. Kodėl gi jai už tai nepadėkojus? Nebepajėgiu to, ko ir privalėčiau nenorėti. Daugiausia bendrauju su knygomis. Kai ateina tavo laiškai, man atrodo, jog tu šalia, ir mano nuotaika būna tokia, lyg aš ne rašau tau, bet atsakinėju balsu. Taigi ir šį tavo klausimą patyrinėsime kartu, tarytum šnekučiuodamiesi. Tu klausi, ar reikia trokšti kiekvieno gėrio. Tu sakai: „Jei gėris yra narsa per kankinimus, drąsa degant ir kantrybė sergant, vadinasi, tų dalykų reikia trokšti. Tačiau aš nematau, ko čia verta melsti! Iki šiol nepažinojau nė vieno, kuris dėkotų dievams už išplakimą rimbais ar podagros iškraipytus sąnarius, ar už ištempimą ant kankinimų suolo". Mielas Lucilijau, nesuplak visko į viena ir tu suprasi, jog ir čia esama ko trokšti. Pageidaučiau, kad kančios mane aplenktų, bet, jei reikės, norėčiau ištverti jas kantriai, garbingai ir didžiadvasiškai. Kodėl gi turėčiau trokšti, kad kiltų karas? Tačiau, jei jis kils, norėčiau garbingai pakelti žaizdas, badą ir visa, kas ateina su juo. Nesu tiek kvailas, kad geisčiau sirgti, bet jei teks sirgti, nenorėsiu pasirodyti nekantrus ar išlepęs. Reikia trokšti ne vargų, bet dorybės, kuri padeda juos įveikti. Kai kurie mūsų šalininkai mano, jog nereikia trokšti narsiai iškęsti visas šias nelaimes, bet taip pat nedera dėl jų drebėti, reikia siekti tikro ir ramaus, laisvo nuo visų sunkumų gėrio. Aš nesutinku su šia pažiūra. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad negali būti, jog koks nors geras daiktas būtų negeistinas. Antra, jei dorybė yra geistina, o be dorybės nėra jokio gėrio, tai kiekvienas gėris yra geistinas. Trečia, jei reikia norėti narsiai kęsti kankinimus, aš dar kartą klausiu: ar reikia geisti narsumo? Jis niekina pavojus mesdamas jiems iššūkį. Gražiausiai ir nuostabiausiai jis reiškiasi nesitraukdamas nuo ugnies, pasitikdamas žaizdas ir ne vengdamas smūgių, bet atstatydamas jiems krūtinę. Jei narsumas yra geistinas, tai reikia geisti narsiai pakelti kankinimus. Jų pakėlimas yra narsumo dalis. Kaip jau sakiau, nepainiok nieko, ir .nebus, kas tave priverstų suklysti. Reikia norėti ne kankinimų, bet narsumo juos kęsti. Šito narsumo aš ir noriu, nes jis ir yra dorybė. „Tačiau kas gi šito kada nors troško?" Kai kurie norai ir maldos yra išsakomi atvirai, ir, vardijant kiekvieną iš jų, kai kurie slypi vienoje, daugybę dalykų apimančioje maldoje. Aš trokštų gyventi garbingai. O juk garbingą gyvenimą sudaro įvairūs poelgiai: čia ir Regulo dėžė1, ir Katono savo paties ranka perplėšta žaizda, ir Rutilijaus ištrėmimas, ir nuodų taurė, perkėlusi Sokratą iš kalėjimo į dangų. Taigi, trokšdamas garbingo gyvenimo, trokštu ir viso to, be ko jis negali būti garbingas.

 

Laimė tų vyrų, kurie prie mūrų aukštų lliono

Mirė tėvų akyse! 2

 

Tas pats, ar kam nors šito linki, ar pripažįsti, jog šito verta linkėti. Decijus pasiaukojo valstybei: paraginęs arklį, įsiveržė į patį priešo vidurį, pasiruošęs padėti galvą. Kitas Decijus, varžydamasis narsa su tėvu, sušuko iškilmingus, jau šeimos nuosavybe tapusius žodžius ir puolė glaudžiomis gretomis sustojusią rikiuotę, rūpindamasis tik tuo, kad jo auka užtikrintų sėkmę, ir manydamas, jog graži mirtis yra trokštamas dalykas. Ar tau dar kyla abejonių, kad yra gražu numirti pagarsėjus drąsiu žygiu? Kas narsiai ištveria kankinimus, tam padeda visos dorybės. Viena iš jų galbūt atsiskleidžia akivaizdžiausiai: tai — kantrybė. Bet ten pasirodo ir narsumas. Kantrybė, tvirtumas ir ištvermė yra tarytum jo šakos. Ten pasirodo ir protingumas, be kurio neįmanoma apsispręsti, kuris pataria kuo narsiausiai sutikti tai, kas neišvengiama. Ten — ir tvirtybė, kurios negalima išmušti iš vėžių ir kurios jokia jėga nepriverčia atsisakyti savo nusistatymo. Žodžiu, ten yra visa nedaloma dorybių sankaupa. Kiekvieną garbingą darbą atlieka kuri nors viena dorybė, bet tik visoms kartu nutarus. O ką visos dorybės giria, to reikia trokšti, net jei atrodo, jog tai yra tik vienos iš jų reikalas. Nejaugi tu manai, kad reikia norėti tik to, ką mums atneša malonumai ir dykinėjimas, ką mes sutinkame pravėrę duris? Yra gėris, turintis liūdną veidą, yra norų, kurių išsipildymą šlovina ne sveikintojų būrys, bet žemai besilenkiančių pagarba. Ar tu manai, jog Regulas nenorėjo sugrįžti pas sūnus? Persiimk didžio vyro dvasia ir trumpam nutolk nuo minios prietarų, kaip dera įsijausk į gražią ir didingą dorybę, kurią turime garbinti ne smilkalais bei vainikais, o prakaitu ir krauju. Pažvelk į Marką Katoną, keliantį švariausias rankas prie šventos krūtinės ir plėšiantį žaizdą! Ar tuomet jam sakytum: „Linkiu, kad išsipildytų tavo norai!" arba „Sunku žiūrėti..." Ar sakytum: „Sėkmės tavo žygiui"? Čia prisimenu mūsų Demetriją, kuris ramų, jokių likimo smūgių nepatyrusį gyvenimą vadina mirusia jūra. Neturėti dėl ko sunerimti ar dėl ko jaudintis, nepatirti grasinimų ir užpuolimų, išbandančių dvasios tvirtybę, nieko neveikti netrikdomai tinginiaujant — tai nėra jūros ramybė, o tik bevėjė tyla. Stoikas Atalas mėgdavo sakyti: „Norėčiau, kad likimas man skirtų ne pramogas, o karo stovyklą. Ten aš kankinsiuos, bet kankinsiuos narsiai. Tai puiku! Ten žūsiu, bet žūsiu narsiai. Tai puiku!" Paklausyk Epikūro, jis tau pasakys: „Tai saldu!" Aš niekada tokio garbingo ir rimto reikalo neapibūdinčiau taip švelniai. Degu, bet lieku nenugalėtas! Kodėl gi to nereikėtų trokšti?! Ne to, kad ugnis mane degintų, bet to, kad likčiau nenugalėtas. Nieko nėra vertingesnio ir gražesnio už dorybę. Visa, kas vyksta jai įsakius, yra ir gėris, ir trokštamas dalykas. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai