Sekmadienis, Rugp 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - ŠEŠIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

ŠEŠIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Pritariu tavo sprendimui: slėpkis nuo veiklos. Tačiau slėpk ir neveiklumą. Žinok, taip pasielgsi jeigu ne pagal stoikų pamokymus, tai bent pagal jų pavyzdį. Beje, ir pagal jų pamokymus: tu tai įrodysi ir sau, ir tam, kuriam norėsi įrodyti. Mes liepiame užsiimti ne bet kokiais valstybės reikalais, ne visada ir ne be pabaigos. Be to, kadangi išminčiui davėme jo paties vertą valstybę, tai yra pasaulį, jis nepasitrauks iš valstybės, net jei atsistatydintų. Priešingai, palikęs savo kampą, jis galbūt pereis į aukštesnes ir platesnes erdves ir, pakilęs ligi dangaus, supras, jog labai žemai sėdėjo užimdamas krėslą senate ar teisme. Atsimink štai ką: išminčius labiausiai veiklus tada, kai tyrinėja dieviškus ir žmogiškus dalykus. Dabar grįžtu prie to, ką tau patariau iš pradžių: apie tavo neveiklumą niekas neturi žinoti. Nėra ko sau priskirti filosofijos ar ramybės troškimo. Savo sumanymui duok kitą vardą: vadink jį liga, negalia, gali vadinti net tingėjimu. Gyrimasis neveiklumu yra tuščias pasipūtimas. Kai kurie žvėrys, kad jų negalima būtų rasti, paslepia savo pėdsakus prie pat guolio. Tu privalai daryti tą patį. Kitaip neatsiginsi persekiotojų. Daugelis praeina pro tai, kas ant akių padėta, o rausiasi tame, kas uždengta ir gerai paslėpta; vagį vilioja tai, kas užrakinta. Visa, kas atvira, atrodo be vertės; įsilaužėlis praeina pro atidarytas duris. Taip pat elgiasi ir minia, ir kiekvienas neišmanėlis, nes kiekvienas trokšta įsibrauti į slėptuves. Taigi geriausia nesigirti laisvu laiku. Bet per didelis slaptumas, žmonių akių vengimas taip pat yra gyrimasis: vienas slepiasi Tarente, kitas užsidaro Neapolyje, trečias daugelį metų neperžengia savo namų slenksčio. Minios dėmesį traukia tas, apie kurio neveiklumą sklinda legendos. Pasitraukus iš veiklos, nereikia elgtis taip, kad apie tave kalbėtų žmonės. Reikia elgtis taip, lyg pats su savimi kalbėtumeis. Apie ką? Apie tai, ką žmonės su didžiausiu noru kalba apie kitus—stenkis save vertinti blogai. Taip priprasi ir sakyti tiesą, ir išgirsti ją. Daugiausia tyrinėk silpniausias savo vietas. Kiekvienas pažįsta savo kūno trūkumus, todėl vienas lengvina savo skrandį išsivemdamas, kitas jį stiprina dažnai valgydamas, trečias džiovina ir išvalo savo kūną sotaus valgymo dienas kaitaliodamas su badavimu. Kam skauda kojas, tas susilaiko nuo vyno ir vonių. Dėl visų kitų dalykų elgdamiesi lengvabūdiškai, žmonės rūpinasi tuo, kas dažnai jiems neduoda ramybės. Panašiai yra ligotos ir kai kurios mūsų sielos dalys, kurias reikia gydyti. Ką aš veikiu atsisakęs veiklos? Gydau savo opą. Jei tau parodyčiau ištinusią koją, pamėlynavusią ranką ar sutrauktas blauzdos sausgysles, leistum man gulėti vienoje vietoje ir rūpintis savo liga. Dabar nelaimė didesnė, bet negaliu jos tau parodyti: pačioje širdyje votis ir susikaupę pūliai. Nenoriu, netrokštu pagyrimų, nenoriu, kad tu sakytum: „Koks didis vyras! Viską paniekinęs, bėga nuo pašėlusio gyvenimo, kurį smerkia!" Aš nieko nesmerkiu, išskyrus patį save! Nėra ko tau eiti pas mane tikintis naudos. Klysti vildamasis surasti pagalbą: čia gyvena ne gydytojas, o ligonis. Labai norėčiau, kad išeidamas tu tartum: „Aš maniau, jog tai — laimingas ir išsilavinęs žmogus. Jau buvau beištempiąs ausis, tačiau esu nuviltas. Nieko nemačiau, nieko negirdėjau iš to, ko geidžiau ir dėl ko norėčiau sugrįžti". Jei tai pajusi, jei taip pasakysi, vadinasi, šiek tiek naudos buvo: noriu, kad verčiau atleistum man dėl neveiklumo, o ne pavydėtum jo. „Seneka,— priekaištausi man,— piršdamas neveiklumą, tu nusileidi iki Epikūro." Aš peršu tau laisvalaikį, kurio metu nuveiksi didesnių ir gražesnių darbų už paliktuosius. Belstis į išdidžių galiūnų duris, sudarinėti bevaikių senių sąrašus, turėti įtakos forume —tai visų nekenčiama, trumpalaikė ir, tiesą pasakius, niekšiška veikla. Vienas tegul toli mane pralenks forumo lankytojų meile, antras — karo tarnybos ilgumu ir gautomis pareigomis, trečias — klientų minia. Verta būti tiek kartų įveiktam visų, jeigu tik aš įveikiu likimą. <...> Minioje negalėčiau su juo net susilyginti, nes jis ten labiau gerbiamas. O, kad tu kur kas seniau būtum nutaręs įvykdyti šį ketinimą! O, kad laimingu gyvenimu pradėtume rūpintis ne mirties akivaizdoje! Bet nors dabar negaiškime! Jeigu nenorėjome tikėti protu, jog daug kas mums nereikalinga ir žalinga, tai dabar patikėkime patyrimu. Paspauskime pentinais kaip tie vėliau išjojusieji, kurie skubėdami nori atgauti prarastą laiką. Mūsų amžius geriausiai tinka tokiems užsiėmimams: kraujas jau perdegė, ydos, nesutramdomos jaunystės įkarštyje, pavargo, ir nedaug bereikia, kad jos visai užgestų. „O kada ir kam,— tu paklausi,— tau pravers gyvenimo pabaigoje įgytos žinios?" Tam, kad iškeliaučiau geresnis. Nemanyk, jog yra koks nors kitas labiau tinkantis dorai sąžinei amžius už tą, kuris sutramdė save įvairiapuse patirtimi, ilga ir dažna atgaila, kuris, nuraminęs aistras, atėjo prie išganingų minčių. Dabar pats laikas šiam gėriui: kas pasiekė išmintį senatvėje, pasiekė ją savo amžiaus dėka. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai