Gin-Dia, biblioteka

Seneka 61-80 laiškai - ŠEŠIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

ŠEŠIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Nenorėčiau, kad tu keliautum ir bastytumeis iš vienos vietos į kitą. Pirma, dažnas persikėlinėjimas yra nepastovios sielos požymis. Kai reikia nuolatos dairytis į šonus ir klaidžioti, ji neįstengia priprasti prie savo ramybės. Kad galėtum suvaldyti sielą, pirmiausia sustabdyk kūną. Antra, labiausiai padeda be pertraukos vartojami vaistai. Nereikia drumsti ramybės, teikiančios ankstesnio gyvenimo užmarštį. Leisk savo akims atprasti žvalgytis, pripratink savo ausis prie išganingų žodžių. Kai tik pajudėsi į priekį, kelyje susitiksi ką nors, kas atnaujins tavo geismus. Kaip bandančiam užgniaužti meilę žmogui reikia vengti bet kokių mylimo kūno prisiminimų, nes niekas neatsinaujina lengviau už meilę, taip ir norintis atsisakyti visų ankstesnių troškimų turi nusukti akis ir ausis nuo to, kas palikta. Aistros kaipmat pradeda maištauti. Kad ir kur jos pasisuktų, tuoj pastebi kokį nors masalą išsikeroti. Blogis kupinas pažadų: godumas siūlo pinigų, ištvirkimas — daug įvairių malonumų, garbės troškimas — purpurą, plojimų galybę ir visa, ką gali duoti galybė. Ydos vilioja tave užmokesčiu, o čia teks gyventi be atlyginimo. Vargu ar ir per šimtą metų įmanoma pasiekti, kad taip ilgai vešėjusios ydos paklustų ir būtų sutramdomos, jau nekalbant apie tai, kad tokį trumpą laiką dar suskaldome į tarpus. Kiekvieną dalyką tobulą padaro tik nuolatinė priežiūra ir atkaklios pastangos.

Tau rūpi mano nuomonė, pasakysiu: mąstyk apie mirtį ir ruoškis ją sutikti, o jeigu reikės, tai ir paspartinti. Nesvarbu, ar ji pas mus ateis, ar mes pas ją. Įtikink save, kad neišmanėliai klysta sakydami: „Gražu mirti savo mirtimi". Niekas nemiršta svetima mirtimi! Be to, pamąstyk vienas ir apie tai, kad visi miršta savo laiku. Savo laiko tu neprarandi. O tai, ką palieki — svetima, lik sveikas.