Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai - SEPTYNIASDEŠIMTAS LAIŠKAS

SEPTYNIASDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Po ilgos pertraukos vėl išvydau tavąją Pompėją. Atmintyje iškilo jaunystės vaizdai. Man rodėsi, kad ir dabar galiu grįžti prie tų užsiėmimų, kuriuos, atrodo, taip neseniai apleidau. Praplaukėme, Lucilijau, gyvenimu lyg jūra ir, kaip sako Vergilijus, „tolsta pakrantės ir miestai"1. Taip per keletą akimirkų praleidžiame vaikystę, po to — jaunystę, dar vėliau — brandos amžių, esantį tarp jaunystės ir senatvės ir besišliejantį prie jų, ir pagaliau — geriausius senatvės metus. Tada jau gali matyti žmogaus gyvenimo galą. Klystame laikydami jį povandenine uola. Tai — uostas. Kartais verta jo trokšti, tačiau niekados neverta niekinti. Per anksti į jį atvykęs žmogus turi skųstis ne daugiau už sparčiai plaukiantį keliautoją. Juk vienus jūrininkus apgaudinėja ir sulaiko silpni vėjeliai, vargindami nuobodžia ir tingia ramybe, o kitus be atvangos pučiantis vėjas beregint nuneša į vietą. Žinok, jog ir mums tas pats skirta: vienus gyvenimas žaibiškai nuveda ten, kur reikia ateiti net ir labai delsiant, o kitus ilgai kankina ir vargina. Ne visada reikia atidėlioti. Ne pati gyvybė, bet doras gyvenimas yra gėris. Taigi išminčius gyvena tiek, kiek privalo, o ne kiek gali gyventi. Jis supras, kur gyventi, su kuo, kaip ir ką daryti. Jis visą laiką svarsto, kaip privalo gyventi, o ne kiek gyventi. Kai užgriūva daugybė vargų ir nerimą keliančių aplinkybių, jis pasitraukia. Jis taip elgiasi ne tik beviltišku atveju, bet kai tik likimas jam pasirodo įtartinas, jis tuoj pat įdėmiai dairosi, ar ne verta baigti gyventi. Jam nesvarbu, ar pats galą pasidarys, ar kitas padarys, ar jis ateis vėliau, ar anksčiau. Jis nebijo, jog gali turėti didelių nuostolių: elgetos lazda— nedidelis turtas. Anksčiau ar vėliau mirsi — nesvarbu; svarbu — kaip mirsi: gerai ar blogai. Gerai mirti — tai išvengti pavojaus blogai gyventi. Man rodos, silpnadvasiškai skamba žodžiai rodiečio, kuris, kai jį tironas įmetė į narvą ir maitino lyg kokį žvėrį, į patarimą nevalgyti atsakė: „Kol žmogus gyvas, neturi prarasti vilties". Jeigu tai ir būtų tiesa, negalima pirkti gyvenimo už bet kokią kainą. Tegul manęs laukia kažkas didaus, kažkas tikro, bet nesistengsiu tai prieiti gėdingai pripažindamas savo silpnumą. Kodėl turėčiau manyti, jog tam, kuris gyvena, likimas viską gali padaryti, užuot manęs, jog tam, kuris moka mirti, likimas nieko negali padaryti? Tačiau kartais išminčius, nors mirtis kybos virš jo galvos, nors jis žinos, jog pasmerktas mirti, nesmeigs durklo sau į širdį, kad nepasitarnautų budeliui. Jis stengsis padėti sau. Kvaila numirti iš mirties baimės. Štai ateina žudikas, kuris žudo. Lauk. Kodėl tu skubi? Kodėl prisiimi atlikti žiaurų kito darbą? Gal tu pavydi savo budeliui, o gal jo gailiesi? Sokratas galėjo baigti gyvenimą, atsisakydamas valgyti, ir mirti nuo bado, o ne nuo nuodų. Tačiau jis, laukdamas mirties, praleido kalėjime trisdešimt dienų, nemąstydamas apie tai, kad viskas dar gali pasikeisti, kad toks ilgas laiko tarpas leidžia viltis, bet norėdamas paklusti įstatymams, duoti draugams galimybę paskutinį kartą pasinaudoti Sokratu. Kas gali būti kvailiau kaip, niekinant mirtį, bijoti nuodų! Garbinga moteris Skribonija buvo Druzo Libono, kilmingo, bet silpno jaunuolio, teta. Jis vylėsi daugiau, negu bet kas kitas galėjo viltis tais laikais, o pats jis negalėjo viltis bet kuriais kitais laikais. Kai jį, sergantį išgabeno neštuvais iš senato be gausios palydos, nes visi bičiuliai negarbingai jį apleido jau ne kaip kaltinamąjį, o kaip pasmerktąjį, jis pradėjo prašyti patarimo, ar jam nusižudyti, ar laukti mirties. Skribonija atsakė: „Ar tau malonu atlikti svetimą darbą?" Bet ji neįtikino: jis pasidarė galą, ir ne be priežasties. Juk jeigu tas, kurį nuteisė mirti, gyvena dar tris ar keturias dienas, tai, priešo nuomone, jis atlieka svetimą darbą. Apskritai sunku pasakyti, kaip reikia elgtis, kai svetima galia grasina mums mirtimi: reikia ją aplenkti ar laukti? Yra daug dalykų, galinčių patraukti tiek į vieną, tiek ir į kitą pusę. Jeigu viena mirtis yra kančia, o kita yra lengva ir paprasta, kodėl gi nepasirinkus šios antrosios? Kaip renkuosi laivą, ruošdamasis išplaukti į jūrą, arba išsirenku namą, norėdamas apsigyventi, taip, baigdamas gyvenimą, aš rinkčiausi, kaip numirti. Be to, kaip ilgas gyvenimas nebūtinai yra geresnis, taip ilga mirtis neišvengiamai yra blogesnė. Niekada neturime labiau pataikauti savo dvasiai kaip mirdami. Tegu ji palieka kūną tuo keliu, koks jai patiks: ar ji žus nuo kardo, ar kilpoje, ar nuo kokio nors kraują užkrėtusio nuodo — vis viena, tegul tik juda pirmyn ir sutrauko vergijos grandines. Gyvendami privalome taikytis prie kitų,. mirdami — tik prie savęs. Geriausia ta mirtis, kuri tau labiau patinka. Kvaila taip manyti: „Gal kas nors pasakys, jog aš pasielgiau nevyriškai, kas nors kitas sakys, kad lengvabūdiškai, dar kas nors manys, kad galima buvo išsirinkti gražesnę mirtį". Nejau tu nesupranti, jog yra nutarimų, prie kurių negali kibti jokios apkalbos? Rūpinkis tik tuo, kaip greičiau ištrūkti iš likimo valdžios. Antraip atsiras tokių, kurie pasmerks tavo poelgį. Tu sutiksi net žmonių, skelbiančių išminties mokslą, kurie neigia teisę savanoriškai baigti gyvenimą ir laiko savižudybę nusikaltimu. Jų nuomone, reikia laukti gamtos skirto galo. Kas taip kalba, nemato, jog pats sau užtveria kelią į laisvę. Amžinasis įstatymas nieko geresnio nesukūrė, išskyrus tai, kad davė mums vieną kelią į gyvenimą ir begalybę kelių iš jo. Nejaugi man laukti kančios dėl ligos ar dėl žmogaus, kai galiu išvengti skausmo ir negandų?! Yra vienas dalykas, dėl kurio negalime skųstis gyvenimu: gyvenimas nieko nelaiko. Puikiai sutvarkyti žmonių reikalai, jeigu kiekvienas nelaimingasis yra nelaimingas tik dėl savo kaltės. Tau malonu gyventi? Gyvenki. Nemalonu — gali grįžti ten, iš kur atėjai. Norėdamas atsikratyti galvos skausmų, tu dažnai nuleisdavai kraują. Norint atimti kūno jėgas, perpjaunamos gyslos. Nereikia giliai smeigti durklo krūtinėn; mažas peiliukas atveria kelią į didžiąją laisvę, o vienas įdūrimas išgelbsti nuo rūpesčių. Tai kodėl mes esame nerangūs ir nedrąsūs? Todėl, kad niekas iš mūsų nemąsto apie tai, jog kada nors reikės iškeliauti iš šio būsto. Taip seni įnamiai prisiriša ir pripranta prie namo, kad net skriaudžiami jie nepalieka jo. Tu nori ištrūkti į laisvę iš šito kūno? Gyvenk taip, lyg rengtumeis greitai jį apleisti. Atsimink, jog kada nors tau reikės palikti šį prieglobstį, o tada ryžtingiau priimsi būtinybę išeiti iš savo kūno. Bet kaip mąstyti apie gyvenimo pabaigą tiems, kurie nori visko be galo? Mirčiai būtina rengtis labiau negu bet kam kitam. Mat ruoštis kitiems dalykams ne visada reikia. Galima pripratinti dvasią prie skurdo, o būti turtuoliu. Galima apsiginkluoti kantrybe ir niekinti skausmą, o laimė turėti sveiką ir stiprų kūną niekada nepareikalauja iš mūsų parodyti šios dorybės. Galima išmokti tvirtai pakelti kitų mirtį, o likimas visiems, kuriuos mylime, lemia ilgesnį gyvenimą negu mums. Bet neišvengiamai ateis diena, kuri pareikalaus iš mūsų būti pasirengusiems tam vienam dalykui. Nemanyk, jog tik didvyriai turėjo jėgų sutraukyti žmonių vergijos grandines. Netikėk, jog tik Katonas sugebėjo rankomis išplėšti iš savo krūtinės gyvybę, kai kardui pritrūko galios. Žemiausių sluoksnių žmonės nepaprastai karštai ieškodavo išsigelbėjimo mirtyje, ir, kai jie negalėjo nei mirti taip, kaip norėjo, nei pasirinkti mirties įrankio savo nuožiūra, jie griebdavosi to, kas pasitaikydavo, ir daiktus, iš esmės nepavojingus, paversdavo ginklu. Neseniai prieš kovą su žvėrimis vienas iš germanų, kurį ruošė rytiniam spektakliui2, nuėjo išsituštinti, nes niekur kitur be sargybos jis negalėjo eiti. Ten jis paėmė prie pagalio pririštą kempinę nešvarumams valyti ir įsikišo ją į burną. Taip užspaudęs gerklę, kad nekvėpuotų, jis uždusino save. Tai buvo mirties įžeidimas! Taip, iš tiesų tai nelabai gražu ir padoru, bet ar gali būti kas nors kvailiau, kaip būti išrankiam mirštant? Koks narsus vyras! Jis buvo vertas, kad likimas jam duotų pasirinkti mirtį! Kaip tvirtai jis būtų pakėlęs kardą, kaip drąsiai jis būtų nušokęs nuo uolos viršūnės arba pasinėręs į jūros gelmes! Bet, viską praradęs, jis rado ir mirties būdą, ir ginklą. Žinok, kad, trokštant mirti, nėra kitos kliūties, išskyrus mūsų valią. Tegu kaip kas nori vertina šio nepaprastai ryžtingo žmogaus poelgį, bet kiekvienam turėtų būti aišku, kad pati šlykščiausia mirtis vertingesnė už skaisčiausią vergystę. Kadangi pradėjau teikti nešvarius į pavyzdžius, teiksiu jų ir toliau. Juk kiekvienas daugiau pareikalaus iš savęs, kai pamatys, jog ir labiausiai paniekintieji gali paniekinti tą dalyką. Mes manome, jog mes nepajėgiame sekti Katonais, Scipionais ir kitais, kurių vardus įpratome tarti su pagarba. Aš įrodysiu, kad tarp kovotojų su žvėrimis galima rasti tiek pat narsumo pavyzdžių, kiek ir tarp pilietinio karo vadų. Neseniai, kai į rytines kautynes vežė sargybos saugomus gladiatorius, vienas iš jų, tarsi snausdamas pradėjo linguoti ir nuleido galvą taip žemai, kad įkišo ją tarp stipinų ir tol sėdėjo ant savo suolo, kol besisukantis ratas nusuko jam sprandą. Jis išsigelbėjo nuo kančios tame pačiame vežime, kuris vežė jį į kančią. Tam, kas nori išsiveržti ir išeiti, niekas nestoja skersai kelio. Gamta nelaiko mūsų uždarytų. Kuriam likimas leidžia, tegul tas dairosi lengvos mirties; kuris turi visus būdus išsilaisvinti po ranka, tegul tas renkasi ir sprendžia, kaip geriausia ištrūkti. Tačiau, kuriam sunku surasti progą, tegul griebiasi pirmos pasitaikiusios kaip geriausios, nors tai būtų negirdėta ir nauja proga. Kuriam užtenka drąsos, tam užteks ir išradingumo mirti. Ar nežinai, kad net prasčiausi vergai, kai juos smaugia kančia, skuba veikti ir apgauna budriausius sargus? Didis tas, kuris ne tik įsakė sau mirti, bet ir sugebėjo numirti. Aš pažadėjau tau keletą tokių pavyzdžių. Per antrąjį jūrų mūšio spektaklį3 vienas iš barbarų persismeigė sau gerklę ietimi, kuri buvo duota kovoti su priešu. „Kodėl,— pasakė jis,— kodėl iš karto neišvengti visų patyčių ir kančių? Kodėl, turėdamas ginklą, laukiu mirties?" Šis reginys buvo tuo įspūdingas, kad pamokė žmones, jog garbingiau mirti, negu būti nužudytam. Kaipgi tada? Nejaugi to, ką turi didžiausių menkystų ir net nusikaltėlių sielos, neturės tie, kurie taip ilgai mąstydami ruošėsi tokiai lemčiai ir kuriuos išminties mokė protas? Juk protas moko mus, kad mirtis gali ateiti įvairiais keliais, bet galas visada tas pats. Tad ar svarbu, kaip prasideda tai, kas artėja? Tas pats protas ragina, kad jeigu galima, reikia mirti taip, kaip patinka, o jei negalima, reikia mirti taip, kaip sugebi — griebiant pirmą pasitaikiusį būdą numirti. Pasivogtas gyvenimas — negarbingas, pasivogta mirtis — graži.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai