Sekmadienis, Birž 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai

Seneka 61-80 laiškai

ŠEŠIASDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Nustokime norėti to, ko norėjome kadaise. Aš iš tiesų stengiuos senatvėje nebenorėti to, ko norėjau vaikystėje. Mano dienos ir naktys, mano darbas ir mano mintys skirti vienam dalykui — aš stengiuos padaryti galą senoms blogybėms. Aš elgiuosi taip, kad viena diena man būtų tarsi visas gyvenimas. Dievaži, aš negriebiu jos, lyg ji būtų paskutinė, bet žiūriu į ją taip, tarytum ji galėtų būti ir paskutinė. Ir šį laišką rašau taip nusiteikęs, tarsi įnikusį rašyti mane pašauks mirtis. Esu pasiruošęs išeiti, bet gyvenimu mėgaujuos todėl, kad nelabai rūpinuos, ar ilgai jis tęsis. Prieš pasendamas rūpinausi, kad dorai gyvenčiau, senatvėje rūpinuosi, kad gerai numirčiau. Mat gerai numirti — tai noriai numirti. Ir tu stenkis nieko nedaryti prieš savo valią. Kas besipriešinančiam yra prievarta, norinčiam — nėra prievarta.

Aš taip pasakysiu: kas noriai vykdo įsakymus, tas išvengia sunkiausios vergijos dalies — daryti tai, ko jis nenori. Ne tas vargšas, kuris atlieka ką nors lieptas, bet tas, kuris atlieka tai nenoromis. Tad nusiteikime norėti to, ko reikalauja aplinkybės, ir pirmiausia be liūdesio mąstyti apie savo galą. Mirčiai turime pasiruošti anksčiau negu gyvenimui. Gyvenimas visko duoda pakankamai, bet mes esame godūs jo reikmių: mums atrodo ir visada atrodys, jog kažko trūksta. Ar mes pakankamai nugyvenome — nustato ne metai, ne dienos, bet mūsų protas. Aš, brangiausias Lucilijau, gyvenau pakankamai ir sotus laukiu mirties. Lik sveikas.


ŠEŠIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Meluoja tie, kurie nori įrodyti, kad studijuoti laisvuosius menus jiems trukdo krūvos darbų. Apsimeta užsiėmę, susigalvoja rūpesčių patys save pralenkdami. Aš turiu laiko, Lucilijau, turiu laiko ir, kad ir kur būčiau, priklausau pats sau. Savo reikalams neatsiduodu visiškai, tik paskolinu save jiems ir neieškau progų tuščiai leisti laiką. Kad ir kur apsistočiau, nepalieku savo apmąstymų ir savo sieloje svarstau apie ką nors, kas jai išganinga. Paskirdamas save draugams, aš vis tiek nepalieku savęs ir negaištu su tais, su kuriais susitikau dėl kokios nors aplinkybės ar pilietinės pareigos, o tik su pačiais geriausiais. Jiems atiduodu širdį nepaisant, kokioje vietoje jie būtų, kokiame amžiuje gyventų. Prie savęs turiu puikų vyrą Demetriją ir, palikęs apsisiautusius purpuro rūbais žmones, šnekučiuojuos su juo, pusiau nuogu, ir žaviuosi juo. Ir kaipgi juo nesižavėti?! Pamačiau, kad jam nieko netrūksta. Ne vienas gali viską niekinti, bet niekas negali turėti visko. Trumpiausias kelias į turtą — niekinti turtą. O mūsų Demetrijas gyvena ne viską niekindamas, bet tarsi viską palikdamas kitiems. Lik sveikas.


ŠEŠIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Man labai liūdna dėl tavo draugo Flako mirties, tačiau nenorėčiau, kad tu sielvartautum daugiau negu dera. Vargu ar drįsčiau reikalauti, kad visai nesielvartautum, nors ir žinau, kad taip būtų geriau. Bet argi tokia dvasios stiprybė prieinama kam nors kitam, išskyrus aukštai virš likimo pakilusį žmogų?! Toks dalykas ir jį gnybteltų, bet tik gnybteltų. Mums puolus į ašaras, gali būti atleista, jeigu jų ne per daug ir jeigu mes patys jas sutramdome. Į mirusį draugą žvelk ne sausomis akimis, bet ir ne paplūdusiomis. Reikia ašaroti, bet ne verkti. Ar tau atrodo, kad aš tau siūlau per griežtą įstatymą. Bet juk ir didžiausias graikų poetas1 leido verkti tik vieną dieną, sakydamas, jog net Niobė prisimindavo valgį. Ar žinai, kodėl aimanuojame ir be saiko raudame? Ašaromis siekiame įrodyti savo širdgėlą: nejaučiame skausmo, bet jį rodome. Niekas negedi pats sau. O nelaimingas kvailumas! Esama ir kažkokio puikavimosi sielvartu. Tu sakysi: „Kaipgi tad yra? Ar man pamiršti draugą?" Trumpą atminimą jam žadi, jeigu jis išnyks kartu su tavo sielvartu. Juk netrukus rūškanas tavo veidas dėl kokio nors atsitiktinio dalyko nušvis šypsena. Aš jau nekalbu apie ilgesnį laiko tarpą, sušvelninantį visus sielvartus, raminantį didžiausią skausmą. Vos tik tu liausies save stebėjęs, liūdesio išraiška veide dings. Dabar pats saugai savo sielvartą. Tačiau net ir saugant jis išnyksta, ir tuo greičiau, kuo buvo didesnis. Pasistenkime, kad būtų smagu prisiminti mirusius. Niekas noriai mintimis negrįžta prie to, ko neįmanoma prisiminti be skausmo. Taip ir turi būti, kad mirusių, kuriuos mylėjome, vardas keltų širdgėlą. Tačiau Ir ši širdgėla yra savaip maloni. Kaip mėgdavo sakyti mūsų Atalas: „Iš gyvųjų tarpo pasitraukusius draugus miela prisiminti, kaip miela ragauti kai kuriuos maloniai aitrius vaisius ar džiaugtis seno vyno kartumu. Laiko toliai ištirpdo visa, kas mus kankino, ir mums lieka tikras malonumas". Jo nuomone, mąstyti apie gyvuosius draugus yra tas pats, kaip smaguriauti medumi ir pyragaičiais, o prisiminti tuos, kurių jau nebėra —taip pat malonu, nors ir ne be kartėlio. Tačiau kas gi tvirtins, jog kartūs ar aštrūs valgiai nežadina skrandžio?! Mano jausmai kiek kitokie: man mirusius draugus prisiminti miela ir gera. Kol jie buvo šalia, žiūrėjau į juos tarytum greitai jų neteksiu, o kai netekau — taip, tarsi jie būtų šalia. Taigi, mielas Lucilijau, elkis taip, kaip reikalauja tavo susivaldymas, liaukis blogai aiškinęs likimo geradarybes: jis atėmė, bet ir davė. Godžiai mėgaukimės draugyste, nes neaišku, ar ilgai galėsim tai daryti. Pamąstykime, kaip dažnai palikdavome draugus išvykdami į kokią nors ilgą kelionę, kaip dažnai nesimatydavome su jais, gyvendami toje pačioje vietoje, ir suprasime, jog daugiau laiko praradome jiems dar esant gyviems. O ar galima nepriekaištauti tiems, kurie, numoję ranka į draugus, paskui gailiai rauda ir pradeda juos mylėti tik po to, kai jau prarado. Jie taip smarkiai gedi todėl, jog bijo, kad kas nors nesuabejotų, ar jie mylėjo, ieško pavėluotų savo jausmo įrodymų. Jeigu turime dar kitų draugų, tai mažai jais rūpinamės ir menkai juos vertiname, nes jie neįstengia mūsų paguosti pakeisdami vieną palaidotą. O jeigu neturime kitų draugų, tai mes patys save nuskriaudėme labiau, negu mus nuskriaudė likimas: jis atėmė vieną, o mes netekome visų, kurių neįsigijome. Be to, žmogus, negalėjęs mylėti daugiau kaip vieną, ir to vieno nemylėjo. Ar neatrodys tau paskutinis kvailys tas, kuris, plėšikui atėmus iš jo vienintelę tuniką, pradės apraudoti save, užuot žiūrėjęs, kaip apsisaugoti nuo šalčio, ir rūpinęsis, kuo pridengti pečius? Palaidojai mylimą žmogų? Ieškok, ką galėtum pamilti. Geriau vėl įsigyti draugą negu verkti. Žinau, jog pasakymas, kurį dabar pridursiu, yra jau nuvalkiotas, tačiau vis tiek pakartosiu jį vien todėl, kad taip visi sako: „Ko protas nenuramina, tą laikas numaldo". Tačiau protingam žmogui gėda gydytis nuo liūdesio pavargus liūdėti. Taigi palik sielvartą pirmiau, negu jis tave paliks, ir kuo greičiau liaukis daryti tai, ko ilgai negalėsi daryti net ir norėdamas. Senoliai nustatė moterims metus gedulo ne tam, kad jos taip ilgai gedėtų, bet kad negedėtų ilgiau; vyrams nėra tokio termino, nes joks laiko tarpas nėra jiems garbingas. Tačiau ar galėtum ir tarp tų, sunkiai nuo laužo atitrauktų, vos vos nuo lavono atplėštų moterėlių parodyti man tokią, kuriai ašaros lietųsi visą mėnesį? Skausmo pradedame nekęsti greičiau negu bet ko kito. Jis, būdamas šviežias, randa guodėjų ir patraukia kai kuriuos žmones, o įsisenėjęs kelia pajuoką, ir ne be pagrindo. Mat toks skausmas esti arba veidmainingas, arba kvailas. Ir šitaip tau rašau aš, kuris savo brangiausią bičiulį Anėjų Sereną apraudojau taip smarkiai (to visai nenorėjau), kad galiu būti laikomas skausmo sugniuždyto žmogaus pavyzdžiu. Tačiau šiandien smerkiu savo poelgį, suprasdamas, jog svarbiausia mano sielvarto priežastis buvo tai, kad nemaniau jį galint numirti anksčiau už mane. Mąsčiau tik apie vieną dalyką: jis už mane jaunesnis, ir daug jaunesnis. Tarsi likimas žiūrėtų eilės! Taigi niekados nepamirškime, jog mirtingi esame ir mes patys, ir mūsų mylimi žmonės. Man tuomet reikėjo kartoti: „Mano mielasis šerėnas jaunesnis už mane. Na ir kas? Turi mirti po manęs, bet gali mirti ir prieš mane". Kadangi to nepadariau, likimas mane užklupo nepasiruošusį. Dabar žinok, kad viskas yra mirtinga, ir mirtinga pagal neaiškius dėsnius. Šiandien gali atsitikti visa tai, kas gali atsitikti bet kada. Tad atminkime, brangiausias Lucilijau, kad greitai išeisime ten, kur išėjo mūsų apraudotieji. Be to, galbūt, jeigu tik išminčių spėliojimai yra teisingi, mūsų laukia kokia nors bendra vieta, ir tuos, kuriuos laikome pražuvusiais, mes tik praleidome į priekį. Lik sveikas.


ŠEŠIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Vakar tu buvai su mumis. Gali paklausti, ar tik vakar. Todėl aš ir pridūriau: su mumis. Su manimi tu esi visados. Susirinko draugai, dėl kurių ėmė kilti smarkesni dūmai: ne tokie, kurie veržiasi iš lėbautojų virtuvių, gąsdindami gaisrininkus, bet saikingi, rodantieji, jog atėjo svečių. Kalbėjomės apie įvairius dalykus, kaip paprastai per puotą nė vieno dalyko neišnagrinėdami iki galo, šokinėdami nuo vieno prie kito. Vėliau buvo skaitoma Kvinto Sekstijaus tėvo — didžio, patikėk manimi, vyro ir stoiko (nors jis pats savęs juo nelaiko) — knyga. Gerieji dievai, kiek joje stiprybės, kiek dvasios! Tai rasi ne visų filosofų raštuose: kai kurių garsų vardą turinčių autorių kūriniai yra bekraujai. Jie moko, ginčijasi, išvedžioja, bet nestiprina dvasios, nes patys jos neturi. O perskaitęs Sekstijų, tu pasakysi: „Jis gyvas, stiprus, laisvas, jis — daugiau negu žmogus, jis palieka mane kupiną milžiniško pasitikėjimo". Prisipažinsiu tau, kad ir kaip būčiau nusiteikęs, jį skaitant, norisi mesti iššūkį bet kokiam įvykiui, norisi sušukti: „Likime, ko delsi? Pulk! Matai, aš pasiruošęs!" Savo drąsa tampu panašus į tą, kuris ieško, kur išmėginti save, kur parodyti savo narsumą, kuriam

 

O kaip būtų smagu, kad tarpan žvėrių pabaidytų

Šernas putotas nuo kalno ar liūtas rusvas nušoktų!1

 

Aš norėčiau, kad būtų ką nugalėti, lavinti ištvermę. Mat Sekstijus ypatingas dar tuo, kad jis tau ir parodo laimingo gyvenimo didybę, ir nežadina nusivylimo savimi, nes sužinai, jog šis gyvenimas aukštai, bet pasiryžusiam yra pasiekiamas. Tą patį daro ir dorybė: žaviesi ja vis tiek tikėdamasis ją įgyti. Aš paprastai daug laiko prarandu stebėdamas pačią išmintį. Žiūriu į ją apstulbęs, kaip ir į patj pasaulį, kurį dažnai išvystu tarsi iš naujo. Juk aš garbinu ir išminties kūrinius, ir jos kūrėjus — malonu ją priimti lyg daugelio žmonių paliktą paveldėjimą. Dėl manęs tai įgyta, dėl manęs vargta! Bet elkimės kaip gera šeimos galva: didinkime gautą turtą. Tegul mano palikuonys gaus didesnį paveldėjimą. Daug dar yra darbo ir daug jo bus visada, nė vienam po šimto tūkstančių metų gimusiam žmogui nebus atimta galimybė ką nors prie to pridėti. Net jeigu senolių viskas atrasta, kiti visados naujai pritaikys ir supras jų atradimus, kitaip juos tvarkys. Įsivaizduokime, kad protėviai paliko mums vaistų akims gydyti. Man nereikia išradinėti naujų, tačiau t-rimus privalau pritaikyti ligoms ir įvairioms aplinkybėms. Vieni iš jų gelbsti nuo akių graužimo, kiti negeidžia sudribti vokams, treti apsaugo nuo staigių uždegimų ir ašarojimų, ketvirti padidina regėjimo aštrumą. Reikia juos sutrinti, parinkti vartojimo laiką, kiekvienam vaistui nustatyti dozę. Senoliai išrado vaistų ir sielai gydyti, o kaip ir kada juos vartoti, turime išsiaiškinti mes patys. Mūsų pirmtakai padarė daug, bet dar ne viską. Tačiau juos vis tiek turime vertinti ir garbinti beveik taip pat, kaip dievus. Kodėl gi man namuose nelaikyti didžiųjų vyrų atvaizdų, kurie pakelia sielą? Kodėl man nešvęsti jų gimimo dienų? Kodėl gi iš pagarbos jiems neprisiekti jų vardu? Kaip privalau nusilenkti savo mokytojams, taip privalau nusilenkti ir žmonių giminės mokytojams, kuriuose slypi didžiulio gėrio šaltinis. Jeigu pamatysiu konsulą ar pretorių, padarysiu visa, kas dera pagerbiant svarbias jų pareigas: nulipsiu nuo arklio, nusiimsiu galvos apdangalą, užleisiu kelią. Tai ar ne su pačia didžiausia pagarba turiu priimti į savo širdį abu Markus Katonus, išmintingąjį Lelijų, Sokratą su Platonu, Zenoną ir Kleantą?! Lenkiuosi jiems, didūs jų vardai išaukština ir mane patį. Lik sveikas.


ŠEŠIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Vakar dieną pasidalijau su liga: pirmąją pusę dienos ji pasiėmė, o antrąją — užleido man. Taigi pirmiausia išbandžiau savo dvasią skaitydamas. Kai ji tai ištvėrė, išdrįsau jai įsakyti, tiksliau, jai daugiau leisti: Šį tą parašiau ir dirbau net labiau įtempęs jėgas negu paprastai, nes grūmiausi su sunkiu dalyku nenorėdamas jam nusileisti. Taip tęsėsi, kol atskubėjo draugai ir jėga pažabojo nesantūrų ligonį. Rašiklį pakeitė į pašnekesys. Tai, dėl ko kilo ginčas, aš papasakosiu tau, nes tave išsirinkome teisėju. Vargo bus daugiau, negu tu tikiesi, nes byloje dalyvauja trys šalys. Kaip žinai, mūsų stoikai tvirtina, jog gamtoje yra du pradai, iš kurių viskas atsiranda: priežastis ir materija. Materija yra neveikli, pasiruošusi virsti bet kuo, bet tokia ji būtų, jei niekas jos neišjudintų. O priežastis, tai yra protas, formuoja materiją ir, pakreipdama ją, kur nori, padaro iš jos įvairių daiktų. Vadinasi, pirmiausia turi būti tai, iš ko daiktas atsiranda, paskui — tai, dėl ko jis atsiranda. Šis dalykas yra priežastis, o pirmasis — materija. Kiekvienas menas yra gamtos mėgdžiojimas. Ką apskritai pasakiau, galima pritaikyti ir žmogaus veiklai. Norint sukurti statulą, reikia ir menininkui paklusnios medžiagos, ir menininko, suteikiančio materijai pavidalą. Vadinasi, statulos materija yra bronza, o priežastis — skulptorius. Taip atsiranda visi kiti daiktai. Juos sudaro tai, iš ko jie kuriami, ir tai, kas juos kuria. Stoikai mano, kad egzistuoja viena priežastis, arba tai, kas kuria. Aristotelis mano, jog priežastis nusakoma trim būdais1. Jis tvirtina: „Pirmoji priežastis yra pati materija, be kurios negali būti sukurtas joks daiktas. Antroji — kūrėjas. Trečioji — forma, kuri tarsi statulai suteikiama kiekvienam kūriniui". Ją Aristotelis vadina eidos. „Prie šių,— sako jis,— prisideda dar ketvirtoji — tai kūrimo tikslas." Paaiškinsiu, kas tai yra. Bronza — pirmoji statulos priežastis. Statula niekuomet nebūtų sukurta, jei nebūtų to, iš ko ji išliejama ar iškalama. Antroji priežastis — kūrėjas, nes toji bronza neįgautų statulos išvaizdos, jei prie to neprisidėtų įgudusios rankos. Trečioji priežastis — forma. Juk statula negalėtų būti vadinama „Ietininku" ar „Kaspinuotuoju"2, jeigu jai nebūtų suteikta tokia išvaizda. Ketvirtoji priežastis yra kūrimo tikslas. Jeigu jo nebūtų, statula nebūtų padaryta. Kas yra tikslas? Tai — kas skatino menininką, kuo vadovaudamasis, jis dirbo. Tai gali būti pinigai, jeigu jis ką nors gamino ketindamas parduoti, arba garbė, jeigu triūsė dėl šlovės, arba tikėjimas, jeigu ruošė dovaną šventyklai. Vadinasi, tai ir yra priežastis, padedanti atsirasti daiktui. Ar, tavo nuomone, nereikia viena iš kūrinio priežasčių laikyti to, ką atėmus nebūtų daikto? Prie visų šių priežasčių Platonas3 priskiria ir penktąją, kurią pats vadina idėja. Tai — pavyzdys, į kurį žvelgdamas kūrėjas padarė, ką buvo sumanęs. Nesvarbu, ar tas pavyzdys, į kurį jis kreipia akis, yra išorėje, ar jis pradėtas ir išnešiotas sieloje. Šie visų daiktų pavyzdžiai slypi dievuje. Jo prote yra visa, kas turi būti sukurta, kiek ir kaip. Jis kupinas tų nemirtingų, nekintamų ir nesunaikinamų pavidalų, kuriuos Platonas vadina idėjomis. Taigi žmonės miršta, bet pati žmogaus idėja, pagal kurią kuriamas žmogus, lieka, ir, nors žmonės kenčia ir žūva, ji niekada nesikeičia. Vadinasi, Platono žodžiais tariant, esama penkių priežasčių: tai, iš ko; tai, kas; tai, kame; tai, pagal ką; tai, kam. Ir pagaliau tai, kas iš viso šito sukuriama. Statuloje, kadangi apie ją pradėjome kalbėti, „tai, iš ko" yra bronza, „tai, kas" — menininkas, „tai, kame" — jai suteikta forma, „tai, pagal ką" yra meistro mėgdžiojamas pavyzdys, „tai, kam" — kūrėjo tikslas, „tai, kas iš jų visų" — statula. Tą patį, anot Platono, turi ir pasaulis. Kūrėjas čia yra dievas; tai, iš ko pasaulis sukurtas — materija; forma —  tai mūsų matomo pasaulio vaizdas ir tvarka; pavyzdys, aišku,— tai, pagal ką dievas sukūrė šį nepaprastai gražų ir didingą kūrinį; ir tikslas — kam sukūrė. Tu klausi, koks dievo tikslas? Gerumas. Platonas aiškiai sako: „Dėl kokios priežasties dievas sukūrė pasaulį? Jis yra geras. O geras nepavydi jokio gėrio. Todėl jis ir padarė tai, ką galėjo geriausia padaryti". Tad štai, teisėjau, padaryk nuosprendį ir paskelbk, kuris tvirtinimas tau atrodo arčiausiai tiesos. Aš neklausiu, kas tvirtina teisingiausiai, nes tai nustatyti yra virš mūsų galimybių, kaip ir nustatyti pačią tiesą.

Aristotelis ir Platonas pateikia arba per daug priežasčių, arba per mažai. Mat jei jie vadina kūrimo priežastimi tai, be ko daiktas negali būti padarytas, tai suminėjo jų per mažai. Tegu jie prie priežasčių priskiria laiką, nes be laiko niekas negali būti padaryta. Tegul priskiria ir vietą, nes kai nėra kur daryti, tai neįmanoma ką nors daryti. Tegul priskiria judėjimą nes be jo nieko neatsiranda ir nežūva, be judėjimo nėra nei meno, nei kitimo. Tačiau mes dabar ieškome pirmosios ir bendrosios priežasties. Ji turi būti paprasta, nes ir materija yra paprasta. Kas yra ta priežastis? Aišku, ji yra kuriantis protas, tai yra dievas. Mat tai, ką jūs pateikėte, nėra skirtingos ir savarankiškos priežastys, jos visos priklauso nuo vienos — tos, kuri iš tikrųjų kuria. Tu sakai, kad forma yra priežastis? Bet kūriniui formą suteikia tas, kas jį kuria. Taigi tai yra dalinė, o ne svarbiausia priežastis. Pavyzdys taip pat nėra priežastis, o būtinas priežasties įrankis. Pavyzdys menininkui būtinas taip pat, kaip kaltas ar dildė, nes be jų menas negali išsiversti, tačiau jie nėra nei sudedamosios meno dalys, nei jo priežastys. „Priežastis yra menininko tikslas, dėl kurio jis imasi ką nors daryti.“4 Tegul bus priežastis, bet tai — ne pagrindinė, kuriančioji, o antrinė priežastis. Tokių neįmanoma suskaičiuoti, o mes juk ieškome bendrosios priežasties. Be įprasto subtilumo jie sako, jog priežastis yra visas pasaulis kaip sukurtas kūrinys. Bet juk kūrinys ir kūrinio priežastis labai skiriasi.

Arba padaryk nuosprendį, arba (tai tokiose bylose yra lengviau) pasakyk, kad tau neaišku, ir liepk mums grįžti prie pradžios. Tačiau tu tarsi: „Koks tau malonumas švaistyti laiką dalykams, kurie tavęs nevaduoja iš jokių aistrų, neužgniaužia jokio geismo?" Aš taip pat pripažįstu šiuos dalykus menkesniais ir tyrinėju tai, kas nuramino dvasią: pirmiausia stengiuos pažinti save, o po to — pasaulį. Bet ir dabar aš neprarandu laiko, nors tau taip atrodo. Juk kai visi šie samprotavimai nėra pernelyg smulkmeniški ir neišskaidomi iki nenaudingų subtilumų, jie pakelia ir stiprina sielą, kuri, prispausta sunkios naštos, nori atsitiesti ir grįžti į tą pasaulį, kuriame ji kažkada buvo. Mat kūnas dvasiai yra našta ir bausmė: jis ją slegia ir laiko supančiojęs, kol pasirodo filosofija ir leidžia jai atsikvėpti tyrinėjant daiktų esmę ir atgręžia nuo žemiškųjų dalykų prie dieviškųjų. Tai — jos išlaisvinimas, tai — jos išeitis. Apgavusi ją sergstinčią sargybą, dvasia danguje atsigauna. Kaip menininkai su pavargusiomis nuo įtampos, kuriant kokį nors sunkiai įžiūrimą daiktą, akimis išeina iš silpnai ir netinkamai apšviestų dirbtuvių į viešumą ir kokioje nors žmonių poilsiui skirtoje vietoje džiaugiasi laisvai sklindančia šviesa, taip ir liūdname bei tamsiame būste uždaryta siela kiek galėdama veržiasi į laisvę ir ilsisi tyrinėdama visų daiktų esmę. Išminčius ar siekiantis išminties žmogus, nors ir turi savo kūną, geriausia savo dalimi yra labai nutolęs nuo jo ir savo mintis nukreipęs aukštyn. Lyg karys, susaistytas priesaikos, gyvenimą jis laiko privaloma tarnyba. Jis taip nusistatęs, kad gyvenimą priima be meilės ir be neapykantos bei kantriai kenčia mirtingųjų dalią, žinodamas, kad jo laukia geresnė dalia. Tu draudi man tyrinėti daiktų esmę, atitrauki nuo visumos ir palieki tik dalį? Ar man negalima ieškoti visko pradžios? Ir kas yra visų daiktų kūrėjas? Kas išskirstė visa, kas buvo kadaise sulydyta į visumą ir paslėpta neveiklioje materijoje? Kodėl man nepaklausti, kas yra šio pasaulio statytojas? Ir kaip toks didelis kūrinys yra dėsningas ir tvarkingas? Kas surinko tai, kas buvo išblaškyta, išskyrė tai, kas buvo sumaišyta, kas sutvarkė beformę masę? Iš kur sklinda tokia ryški šviesa? Ar tai ugnis, ar kažkas šviesesnio už ugnį? Man šito netyrinėti? Nesužinoti, iš kur esu nužengęs? Ar man skirta tai pamatyti vieną kartą, ar lemta gimti daug kartų? Kur aš iš čia išeisiu? Kokia buveinė laukia sielos, išsivadavusios iš žmogaus vergiškos būsenos? Jeigu draudi man susilieti su dangumi, vadinasi, liepi gyventi nuleidus galvą. Aš esu didesnis ir gimęs dėl kilnesnių dalykų negu vergauti kūnui, į kurį žiūriu kaip į savo laisvės pančius. Jį atstatau likimui, kad šis neitų toliau, ir neleidžiu per mano kūną praėjusiems likimo smūgiams sužeisti manęs. Jei manyje gali būti kas nors nuskriausta, tai tik kūnas. Bet tokiame nuolankiame būste gyvena laisva siela. Niekuomet šis kūnas neprivers manęs bijoti, neprivers imtis negarbingo doram žmogui apsimetinėjimo. Niekuomet nemeluosiu dėl šito niekingo kūno gerovės! Kai man atrodys, kad reikia, nutrauksiu su juo ryšius. Tačiau ir dabar, kol esame susiję vienas su kitu, nebūsime lygiateisiai sąjungininkai: visos teisės atiteks sielai. Tikroji laisvė yra savo kūno paniekinimas. Grįždamas prie mūsų temos, pasakysiu, jog šiai laisvei daug padės ir tie tyrinėjimai, apie kuriuos ką tik kalbėjome: juk viskas susideda iš materijos ir dievo. Dievas sutvarko sumaištį, ir viskas jam, valdovui, paklūsta. Tas, kuris veikia, tai yra dievas, yra galingesnis ir vertingesnis už tai, kas jam paklūsta. Kokia dievo vieta pasaulyje, tokia sielos vieta žmoguje. Tai, kas pasaulyje yra materija, mumyse — kūnas. Vadinasi, tegul blogesnieji tarnauja geresniesiems. Narsiai sutikime atsitiktinius dalykus. Nedrebėkime prieš skriaudas, žaizdas, pančius, skurdą. Kas yra mirtis? Arba buvimo galas, arba persikėlimas kažkur kitur. Nebijau baigti gyventi, nes tai yra tas pats, kaip visai nepradėti būti ar persikelti kitur, nes niekur nebūsiu taip suvaržytas kaip čia. Lik sveikas.


ŠEŠIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Po daugelio metų sutikau savo mokslo draugą Klaraną. Tikiuosi, tu nelauki, kad pridurčiau: „senį". Ne, dievaži, jo dvasia vis dar yra jauna, žydi ir grumiasi su niekingu kūnu. Neteisingai pasielgė gamta, tokią didelę dvasią įkurdindama prastame būste. Gal ji norėjo mums parodyti, kad stipriausia ir puikiausia prigimtis gali slėptis po bet kokia oda? Tačiau ji nugali visas kliūtis ir, paniekindama save, paniekina visa kita. Man regis, klysta tas, kuris „gyrė jį už šaunumą ir grožį"1. Dorybei nereikia jokio papuošalo. Ji pati save puošia papuošdama ir savo kūną. Į mūsų Klaraną aš pradėjau žiūrėti iš tiesų kitaip: jis man atrodo gražus ir tiesus tiek kūnu, tiek ir dvasia. Ir lūšnelėje gali gimti žymus vyras, o nedailiame ir menkame kūne — graži ir kilni siela. Man atrodo, kai kuriuos žmones gamta tyčia pagimdė tokius, siekdama įrodyti, jog dorybė gali gimti bet kur. Jeigu ji galėtų paleisti į pasaulį nuogas sielas, tikrai taip ir padarytų. O dabar daro dar daugiau: kai kurioms sieloms sukuria tokias kliūtis kaip kūnai, bet jos vis tiek pro jas prasiveržia. Mano nuomone, Klaranas yra sukurtas kaip pavyzdys, kad žinotume, jog kūno nedailumas nesubjauroja sielos, o sielos grožis papuošia kūną. Kartu mes praleidome vos keletą dienų, tačiau daug kalbėjomės. Papasakosiu ir tau, apie ką visą laiką šnekėjome. Pirmąją dieną mes samprotavome, kaip gali būti lygus gėris, jei jis esti trijų rūšių. Vienas iš jų, mūsiškių nuomone, yra pirmos rūšies gėris. Tai — džiaugsmas, taika, tėvynės gerovė. Kitas — antros rūšies gėris, jis atsiskleidžia tik nelaimėje. Tai — tvirtybė kankinant ar valdymasis sunkiai sergant. Pirmos rūšies gėrio visi trokštame besąlygiškai, o antros rūšies — tik esant būtinybei. Be to, yra ir trečios rūšies gėris. Tai — paprasta eisena, ramus ir doras veidas bei protingam vyrui tinkantys judesiai. Kaip šios gėrio rūšys gali būti lygios, jeigu vienos reikia trokšti, o kitų — vengti? Jeigu norime suvokti, kuo jos skiriasi, grįžkime prie pirmojo gėrio ir aptarkime, kas jis yra. Tai — siela, įžvelgianti tiesą, suvokianti, ko vengti ir ko siekti, vertinanti daiktus ne pagal žmonių nuomonę, bet pagal jų prigimtį, įsiskverbianti į visą pasaulį ir stebinti visa, kas jame vyksta, dėmesingai apmąstanti ir veikianti, kiek galinga ir kilni, tiek ir neįveikiama nei sunkumų, nei sėkmės, nepasiduodanti jokiems likimo smūgiams, iškilusi virš visko, kas su ja įvyksta ar jai atsitinka, labai graži, turinti tiek grožio, tiek ir galių, sveika ir blaivi, nesujaudinama ir bebaimė siela, kurios nepalaužia jokia jėga, kurios nei iškelia, nei prislegia nenumatyti įvykiai. Tokia siela yra dorybė. Bet dorybė taip atrodytų, jeigu įstengtume ją aprėpti vienu žvilgsniu, jeigu ji pasirodytų visa iš karto. Tačiau jos esama daug pavidalų, atsiskleidžiančių gyvenimo ir poelgių įvairovėje. Pati dorybė dėl to nei sumažėja, nei padidėja. Mano nuomone, aukščiausiasis gėris negali augti, o dorybė negali trauktis atgal, ji tik įgauna vis kitų bruožų, keisdama pavidalą pagal tai, ką reikės daryti. Visa, ką ji paliečia, padaro panašų į save, nudažo savo spalva: poelgius, draugystę; ji nuspalvina net namus, į kuriuos įžengusi viską surikiuoja. Kad ir kuo ji užsiimtų, tą padaro mielą, išvaizdų, nuostabų. Taigi jos jėga ir didybė nebegali augti, nes pats didžiausias dalykas nebeauga, nėra nieko tiesesnio už tiesumą, teisingesnio už teisingumą, saikingesnio už saikingumą. Kiekviena dorybė nėra beribė, o jos riba — tam tikras saikas. Ištvermė, kaip ir ištikimybė, teisingumas ar pasitikėjimas, nebeturi kur daugiau plėstis. Ką galima pridėti prie tobulybės? Nieko, arba tai — ne tobulybė, jei įmanoma ką nors pridėti. Taip pat kažko trūksta ir dorybei, prie kurios kas nors gali būti pridėta. Garbingumas taip pat nepakenčia jokio priedo. Visa, ką minėjau aukščiau, ir daro jį garbingumu. Kas toliau? Ar grožis, teisingumas, įstatymų laikymasis taip pat turi ribas? Galimybė augti — netobulumo požymis. Bet kokį gėrį valdo tie patys dėsniai: asmeninė ir visuomeninė nauda yra susijusios taip, dievaži, kaip neatskiriama yra tai, ką reikia girti, ir tai, ko reikia siekti. Vadinasi, kad ir kokia būtų dorybė, ji yra lygi, ir lygus dorybės darbai, ir visi žmonės, kuriems ji atitenka. Augalai ir gyvūnai turi gerų savybių, bet kadangi jos yra mirtingos, tai silpnos, laikinos ir netikros. Jos tai padidėja, tai sumažėja ir todėl yra nevienodai vertinamos. Tik žmonių dorybėms — viena vertė. Mat kilnus ir paprastas protas yra vienas. Nėra nieko dieviškesnio už tai, kas dieviška, ir dangiškesnio už tai, kas dangiška. Visa, kas mirtinga, mažėja, krinta, nyksta, auga, senka ir vėl prisipildo. Daiktų nelygybę sąlygoja skirtinga jų lemtis, o dieviškumo prigimtis — viena. Protas yra ne kas kita, kaip žmogaus kūne įkurdinta dieviškos sielos dalis. Jei protas yra kažkas dieviška, o jokio gėrio nebūna be proto, tai bet koks gėris yra dieviškas. Tarp dieviškų dalykų nėra jokio skirtumo, tad nėra jo ir tarp įvairių gėrio formų. Vadinasi, lygiaverčiai yra ir džiaugsmas, ir narsus, atkaklus elgesys kankinant. Čia reiškiasi ta pati sielos didybė: esant džiaugsmui, ji rami ir linksma, o esant narsumui kankinant — kovinga ir įsitempusi. Ar tu manai, jog nevienodai narsūs kariai, kurių vienas drąsiai puola priešo sienas, o kitas nepaprastai ištvermingai pakelia apsupimą? Didis yra Scipionas, apsupęs ir užėmęs Numanciją, priversdamas apgultuosius pakelti prieš save nepavergtas rankas, bet didžiadvasiai ir apsiaustieji, supratę, jog nėra apsuptas tas, kuriam atviras kelias į mirtį, ir paskutinį atodūsį išleidę laisvės glėbyje. Taip pat tarpusavy lygios ir kitos dorybės: ramumas, kuklumas, dosnumas, ištvermingumas, susitvardymas, kantrumas. Visų jų pagrindas — viena dorybė, kuri sielą padaro kilnią ir nepalenkiamą. „Kaipgi yra? Ar nėra skirtumo tarp džiaugsmo ir nepalaužiamos kantrybės kenčiant skausmą?" Dorybės požiūriu — jokio, o pagal tai, kur ji reiškiasi — labai didelis. Pirmuoju atveju sielos ramumas ir atsipalaidavimas yra natūralus, antruoju — skausmas prieštarauja prigimčiai. Šitie vienas kitam labai tolimi dalykai nėra nei gėris, nei blogis, o dorybė abiem atvejais vienoda. Aplinkybės nepakeičia dorybės: sunkios ir vargingos aplinkybės jos nepablogina, o linksmos ir džiaugsmingos — nepagerina. Vadinasi, dorybė visuomet bus vienoda. Kad ir kas atsitiktų, abiem atvejais viskas vyksta taip pat teisingai, taip pat protingai, taip pat garbingai. Taigi gėris yra tas pats, jeigu neįmanoma pasielgti dar geriau nei džiaugsme, nei kančiose. Du dalykai, už kuriuos nebegali būti nieko geriau, yra lygūs. Jei būtų kas nors aukščiau už dorybę ir galėtų ją sumažinti ar padidinti, tai garbingumas nebebūtų vienintelis gėris. Jeigu su tuo sutinki, tai apskritai nebėra garbingumo. Kodėl? Pasakysiu tau: mat nėra garbinga tai, kas atsiranda nenorom ar per prievartą. Garbingumas yra savanoriškas. Įmaišyk į jį tingėjimo, aimanų, traukimąsi atgal, baimės, ir jis praras geriausią savo savybę — pasitenkinimą savimi. Negali būti garbingumo ten, kur nėra laisvės. Kas bijo, tas vergauja. Garbingumas tikras dėl savęs ir ramus. Jeigu jis ką nors atmeta, jeigu skundžiasi kuo nors, jeigu laiko ką nors blogiu, tai į jį įsiskverbia nerimas ir drasko dideli vidaus prieštaravimai. Teisingumo reginys jį šaukia ten, o nelaimės baimė traukia atgal. O jeigu kas nors ketina kažką daryti garbingai, tegul visas sutiktas kliūtis laiko ne nelaime, bet nepatogumu ir tegul daro tai noriai ir džiaugsmingai. Kiekvienas garbingas veiksmas būna neįsakytas ir laisvas, jis yra tikras ir nesumišęs su jokiu blogiu. Žinau, kad šioje vietoje man gali būti atsakyta: „Tai tu nori mus įtikinti, jog nėra jokio skirtumo, ar žmogus džiaugiasi, ar guli ant kankinimų suolo, vargindamas savo budelį?" Aš galėčiau atsakyti taip: „Epikūras taip pat tvirtina, jog išminčius ir Falarido jautyje2 kepdamas sušuks: „Tai malonu, ir manęs visai neliečia!" Kodėl tu stebies, kai aš sakau, jog gėris yra tas pats, [kai vienas protauja], o kitas nepaprastai narsiai ištveria kančias, jeigu Epikūras teigia [o tai dar neįtikinamiau], kad kepti malonu. Tačiau aš atsakysiu šitaip: tarp džiaugsmo ir skausmo yra didžiulis skirtumas; jeigu manęs klaustų, ką aš renkuosi, vieno geisčiau, o kito vengčiau. Pirmasis gėris atitinka prigimtį, antrasis — jai prieštarauja. Taip vertinant, nuotolis tarp jų milžiniškas, o perėjus prie dorybės, abi jos rūšys bus lygios: ta, kuri atsiskleidžia džiaugsme, ir ta, kuri — skausme. Kančia, skausmas ir visi kiti nemalonumai neturi jokios reikšmės. Juos gaubia dorybė. Kaip mažesnius šviesulius aptemdo saulės šviesa, taip skausmus, nesėkmes ir skriaudas savo didingumu sutriuškina bei prispaudžia dorybė, ir kur tik ji sužėri, ten dingsta visa, kas su ja nesusiję. Dorybę užgriuvusiam nemalonumui tenka tokia pat dalia, kaip į jūrą lyjančiam lietui. Štai kaip yra: doras vyras nedvejodamas veršis prie visko, kas gražu, nors jo ir lauks kailialupys budelis ir kankinimas ugnimi. Jis nesitrauks atgal ir žiūrės ne į tai, ką turės iškęsti, bet į tai, ką nuveiks, ir pasitikės garbingu reikalu lyg doru žmogumi, ir laikys jį naudingu, saugiu, laimingu. Šis garbingas, bet nelinksmas ir varginantis reikalas jo širdyje užims tokią pat vietą, kaip ir doras, tačiau skurdo ar tremties išsekintas vyras. Nagi doram ir turtų pertekusiam žmogui priešpriešink žmogų, nieko neturintį, išskyrus dvasinį pasaulį —abu jie bus tiek pat dori, nors ir nevienodo likimo. Poelgiai vertinami taip pat, kaip ir žmonės: stipraus ir laisvo kūno dorybė nusipelno tokios pat pagarbos, kaip ir ligoto ar negalinčio pajudėti kūno dorybė. Tu nepradėsi labiau girti savo dorybės už tai, kad likimas tau dovanojo sveiką, o ne suluošintą kūną. Priešingu atveju tai būtų tas pats, kaip vertinti šeimininką pagal jo vergų išvaizdą. Mat visa, ką valdo atsitiktinumas, turi vergiškumo atspalvį: ir pinigai, ir kūnas, ir svarbios pareigos yra silpni, nepastovūs, pasikeičiantys ir nepatikimai valdomi dalykai. O dorybės darbai laisvi ir nenugalimi, jų nereikia karščiau siekti, kai likimas žiūri į juos maloniai, ir negalima mažiau siekti, kai juos sunkina nepalankios aplinkybės. Šių dalykų siekimas yra panašus į žmonių draugystę. Nemanau, jog tu stipriau mylėtum dorą turtingą vyrą negu skurdžių, o plačiapetį galiūną — labiau negu išsekusį sudžiūvėlį. Vadinasi, smagaus ir ramaus dalyko nesieksi ir nemylėsi labiau negu neramaus ir sunkaus. Priešingu atveju iš dviejų vienodai dorų vyrų tu pasirinksi švarutėlį ir įtrintą tepalais, o ne apskretusį purvais ir atstumiantį. Ir galų gale sveiką ir nesužeistą pradėsi vertinti labiau už luošą ar vienaakį. Pamažu tavo išrankumas nueis taip toli, kad iš dviejų vienodai teisingų ir protingų žmonių mieliau rinksies sugarbanotą ir ilgaplaukį. Kai dorybės abiejuose yra tiek pat, nereikia žiūrėti, kiek skiriasi kiti dalykai. Mat visa kita yra ne asmenybės sudedamosios dalys, bet jos priedai. Kas gi tarp savųjų bus toks neteisingas cenzorius, kad sveiką sūnų mylės stipriau už sergantį, tiesų ir aukštą — stipriau už žemo ar vidutinio ūgio? Žvėrys neskirsto savo vaikų ir išsitiesia taip, kad visus lygiai žindo, o paukščiai dalija maistą iš eilės. Uliksas skubėjo prie Itakės uolų taip pat, kaip Agamemnonas prie aukštųjų Mikėnų sienų. Tėvynę mylime ne todėl, kad ji didelė, bet todėl, kad ji — tėvynė. Kur aš suku? Žinok, jog dorybė į visus savo darbus žiūri vienodai, tarsi į savo vaikus, visais lygiai rūpinasi, o vargingais — net labiau, nes juk ir tėvai stipriau myli tuos vaikus, kurių gaili. Dorybė ne labiau myli tuos savo darbus, kuriuos ji mato esant kančioje ir varge, bet, kaip geras tėvas, labiau juos glaudžia ir globoja. Kodėl vienas gėris nėra didesnis už kitą? Todėl, kad nebūna tinkamesnio už tinkamą, lygesnio už lygų. Tu negali pasakyti, kad šitas ir tas vienodi, bet anas vienodesnis. Vadinasi, nėra garbingesnio už garbingą. Jei visų dorybių prigimtis vienoda, tai ir visos trys gėrio rūšys yra lygios. Tad aš pasakysiu taip: saikingas džiaugsmas ir saikingas skausmas yra tas pats. Linksmumas niekuo nepralenkia dvasios tvirtybės, praryjančios savo dejonę kankinant budeliui. Pirmasis gėris yra geistinas, antrasis — kelia susižavėjimą, ir vis tiek abu jie yra lygus, nes visus nemalonumus gaubia tuo didesnio gėrio jėga. Kam atrodo, jog tai nėra lygu, tas nusuka akis nuo pačios dorybės ir žiūri tik į išorės aplinkybes. Tikrasis gėris yra vienodo svorio ir dydžio. O tariamasis gėris turi daug tuštybės. Iš šalies žvelgiant, tariamas gėris įspūdingas ir didžiulis, o įvertinant pasirodo jis esąs apgaulingas. Taip yra, mielas Lucilijau. Tai, ką patvirtina tikrasis mąstymas, yra tvirta ir amžina, stiprina dvasią ir pakelia ją visam laikui į aukštybes. O tai, kas yra beprotiškai giriama, ką minia laiko gėriu, teikia sielai tuščio džiaugsmo. Antra vertus, tai, ko žmonės bijo kaip blogio, sukausto jų sielas baime ir gainioja juos kaip žvėris gainioja tariamas pavojus. Taigi abu dalykai vargina ir kankina sielą be priežasties: pirmasis yra nevertas džiaugsmo, o antrojo — neverta bijoti. Tik protas nekeičia savo sprendimų. Mat jis ne vergauja jausmams, o įsakinėja jiems. Protas yra lygus protui, kaip teisingumas — teisingumui, tad ir dorybė — dorybei. Dorybė yra ne kas kita. kaip tikras protas. Kiekviena dorybė yra proto pasireiškimas. Ji yra proto pasireiškimas, jei ji tikra. O jei tikra, tai lygi kitoms. Koks protas, tokie ir poelgiai. Vadinasi, ir jie visi yra lygūs, nes, atitikdami protą, yra panašūs vienas į kitą. Aš turiu galvoje, kad poelgiai yra lygūs savo garbingumu ir teisingumu. Kiti jų skirtumai bus dideli. Jie priklausys nuo aplinkybių, kurios esti dosnesnės ar šykštesnės, reikšmingos ar nereikšmingos, liečiančios daugelį žmonių ar tik keletą. Bet visais atvejais geriausias dalykas yra tas pats: tai — garbingumas. Taip, kaip dori žmonės visi yra lygūs, nes visi dori. Esti amžiaus skirtumų — vienas senesnis, kitas jaunesnis, esti kūno skirtumų — vienas gražus, kitas bjaurus, esti likimo skirtumų— anas turtingas, šis vargšas, anas mylimas, galingas, žinomas įvairiems miestams ir tautoms, o šis beveik niekam nežinomas ir nepastebimas. Bet jie lygūs dorybe. Jausmai nesugeba spręsti apie gėrį ir blogį, jie nežino, kas naudinga, o kas žalinga. Jie negali skelbti nuosprendžio, jei tiesiogiai nesusiduria su byla. Ateities jie nenumato, praeities neatsimena, nesupranta, kas iš ko plaukia. O juk tik taip daiktų tvarka ir grandinė susipina į teisingu keliu einančią gyvenimo vienybe. Taigi protas yra gėrio ir blogio teisėjas. Visa, kas svetima ir išoriška, jis laiko nieku, o tai, kas nei gera, nei bloga — mažai reikšmingais ir nesvarbiais priedais. Mat jam visas gėris slypi sieloje. Toliau. Tokį gėrį, kurio žmogus siekia sąmoningai, jis vertina labiausiai. Tai — pergalė, geri vaikai, tėvynės gerovė. Tokį gėrį, kuris pasireiškia tik esant nelaimei, jis vertina kaip nelabai svarbų. Tai — ramus sunkios ligos ar ištrėmimo pakėlimas. Yra gėris, kuris, lyg tarpinis, nei prieštarauja prigimčiai, nei atitinka ją. Tai — kukli eisena ar padorus sėdėjimas. Juk sėdėjimas taip pat atitinka prigimtį, kaip stovėjimas ar vaikščiojimas. Pirmas gėris skiriasi nuo antro. Mat džiaugsmas dėl vaikų meilės ar tėvynės klestėjimo atitinka prigimtį. Narsus elgesys per kankinimus ar kantrus troškulio kentimas karščiui deginant paširdžius prieštarauja jai. „Kaipgi yra? Ar gėris gali prieštarauti prigimčiai?" Ne. Tačiau kartais prigimčiai prieštarauja aplinkybės, kuriomis tas gėris reiškiasi. Žaizdos, ugnies liežuvių kandžiojimas, slegianti nesveikata prieštarauja prigimčiai, bet prigimtį atitinka nepalaužiamos dvasios išsaugojimas per šias nelaimes. Trumpai tariant, aplinkybės, kuriomis reiškiasi gėris, kartais prieštarauja prigimčiai, bet pats gėris — niekados, nes gėrio nėra be proto, o protas atitinka prigimtį. „Tai kas gi yra protas?" Vadovavimasis prigimtimi. „Kas yra didžiausias žmogaus gėris?" Elgesys pagal prigimties įstatymą. „Tačiau, be abejo,— pasakys kas nors,— laimingesnė būtų niekad netrikdoma negu krauju iškovota taika. Be abejo, geriau yra tvirta "negu ypatingomis priemonėmis ir kantrybe išplėšta iš sunkių, mirtimi gresiančių ligų sveikata. Taip pat, be abejo, didesnis gėris yra džiaugsmas negu siela, priversta iškęsti žaizdų ir ugnies kančias." Visai ne. Labausiai skiriasi atsitiktiniai dalykai: mat jie vertinami pagal naudą, kurią gauna jais besinaudojantys. Apskritai gėrio tikslas yra vienas — atitikti prigimtį. Tas atitikimas visada vienodas. Kai senate pritariame kieno nors nuomonei, negalime pasakyti, kad šitas pritaria labiau negu anas —juk visi yra tos pačios nuomonės šalininkai. Tą patį sakau apie dorybę: visos jos rūšys vienodai atitinka prigimtį. Tą patį sakau apie gėrį: visos jo rūšys pritaria prigimčiai. Vienas miršta jaunuolis, kitas senis, trečias vos spėjęs gyvenimą išvysti kūdikis — visi vienodai mirtingi, tik mirtis leido vieno gyvenimui paėjėti toliau, kito —nukirto pačiame žydėjime, trečio — nutraukė vos užsimezgusį. Vienas mirė pietaudamas, kitą mirtis aplankė miegant, trečias užgeso meilužės glėbyje. Palygink juos su persmeigtais durklu, žuvusiais nuo gyvatės įkandimo, sutraiškytais tarp griuvėsių ar tais, kuriuos pamažu užkamavo lėtas gyslų stingimas. Vienų galą galima pavadinti geresniu, kitų — blogesniu, tačiau mirtis visiems vienoda. Žmonės baigia skirtingais būdais, bet pabaiga yra viena. Mirtis nebūna nei didesnė, nei mažesnė. Visiems ji — gyvenimo baigtis. Tą patį tau sakau apie gėrį: vienas paskendęs tikruose malonumuose, kitas — liūdesy ir sun­kumuose, šis tvarko likimo malones, o anas tramdo jo įtūžį. Bet ir vienas, ir kitas yra gėris, nors pirmasis žengia lygiu ir minkštu, o antrasis — gruoblėtu keliu. Jų tikslas tas pats. jie yra gėris, girtinas, susijęs su dorybe ir protu. Dorybė sulygina visa, ką tik ji pripažįsta esant savo. Nėra ko stebėtis tokia mūsų nuomone. Ir Epikūras nurodo dvi gėrio rūšis, kurios sukuria didžiausią palaimą: nekenčiantį skausmo kūną ir nejaučiančią nerimo sielą. Šis gėris yra didžiausias, todėl jis neauga. Kaip gali augti tai, kas pasiekė savo tobulumą?! Kūno neskauda. Ką dar galima pridurti prie šio skausmo nebuvimo? Siela harmoninga ir rami. Ką galima pridėti prie šios ramybės? Kaip skaisčiai spindinti dangaus žydrynė nebegali spindėti labiau, taip būsena žmogaus, kuris rūpinasi kūnu ir siela ir juose mato savo gėrio šaltinį, yra tobula. Jis pasiekia savo norų viršūnę, jeigu nejaučia sielos nerimo ir kūno skausmų. Jei pasitaiko koks nors malonumas iš šalies, jis nepadidina aukščiausiojo gėrio, bet, sakyčiau, pagardina ir pasaldina jį. Mat šis didžiausias žmogaus prigimties gėris patenkintas kūno ir sielos ramybe. Aš tau dar paaiškinsiu, kaip Epikūras skirsto gėrį, beje, daro tai panašiai kaip mes. Kai ką jis pats norėtų turėti, pavyzdžiui, jokių nepatogumų netrikdomą poilsį ir savojo gėrio stebėjimu besidžiaugiančios sielos ramybę. Kai ko jis pats nenorėtų turėti, bet vis tiek giria ir šlovina, pavyzdžiui, mano šiek tiek anksčiau minėtą kantrumą kenčiant ligą bei stiprių skausmų pakėlimą, kurį pats Epikūras parodė savo paskutinę ir laimingiausią dieną. Nors jis sakosi kentėjęs pūslės ir pūliuojančio, kūno skausmus, už kuriuos nebegali būti didesnių, vis tiek ta diena jam buvusi laiminga. O laimingai pragyventi dieną gali tik tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį. Taigi ir Epikūras pripažįsta gėrį, kurio geriau nepatirti, bet jeigu taip susiklostytų aplinkybės, reikėtų sutikti jį, girti jį ir prilyginti aukščiausiajam gėriui. Juk negalima pasakyti, kad neprilygsta aukščiausiajam tas gėris, kuris užbaigė laimingą gyvenimą ir kurį Epikūras šlovina paskutiniuosiuose savo žodžiuose. Leisk man, Lucilijau, puikiausias vyre, šį tą ir drąsiau pasakyti: jei koks nors gėris galėtų būti didesnis už kitą, tai tokį, kuris atrodo nemalonus, aš labiau vertinčiau už malonų ir žavingą ir pavadinčiau jį didesniu. Įveikti sunkumus yra didesnis dalykas negu pažaboti linksmybę. Žinau, kad tas pats protas suteikia jėgų laimę sutikti gerai, o negandą — narsiai. Vienodai narsūs gali būti ir tas, kuris ramiai eina sargyba anapus pylimo priešams nepuolant stovyklos, ir tas, kuris sužeistais pakinkliais kaunasi atsiklaupęs ant kelių, nepaleisdamas ginklo. „Garbė tavo šaunumui!“4 — šaukiama tiems, kurie, paplūdę krauju, grįžta iš mūšio. Aš labiau linkęs šlovinti tokį užgrūdintą, narsų, su likimu besigrumiantį gėrį. Ar aš galiu suabejoti, jog labiau turiu šlovinti sužalotą ir sudegintą Mucijaus, o ne kurio nors kito narsaus žmogaus sveiką ranką?! Jis stovėjo paniekinęs priešus ir ugnį ir žiūrėjo į savo varvančią priešų lauže ranką, kol Porsena pradėjo pavydėti garbės tam, kurio bausme mėgavosi, ir paliepė prieš jo norą nunešti ugnį! Kodėl gi šio gėrio man nepriskirti prie pirmojo ir nemanyti, kad jis už ramų ir likimo neišbandytą gėrį yra didesnis tiek, kiek retesnis dalykas yra nugalėti priešą nukirsta, o ne ginkluota ranka. „Kaip čia yra?— tu paklausi.— Ar tu sau trokšti šitokio gėrio?" O kodėl gi ne? Juk tai padaryti sugeba tik tas, kas sugeba to trokšti. Ar geriau man trokšti, kad mano sąnarius masažuotų ištvirkę berniukai? Ar kad kokia nors moterėlė, ar koks nors vyras, paverstas moterėle, glostytų mano pirštelius? Kodėl gi man nemanyti, jog Mucijus laimingesnis, nes į ugnį žiūrėjo taip, tarsi būtų savo ranką ištiesęs įtrynėjui? Jis ištaisė klaidą: beginklis ir luošas padarė galą karui nugalėdamas su ta sužalota ranka du karalius. Lik sveikas.


ŠEŠIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Pradėsiu nuo bendresnių dalykų. Pavasaris buvo įpusėjęs ir jau krypo į vasarą, tačiau tuo metu, kai turėjo prasidėti karščiai, vėl atšalo, ir ligi šiol dar negalima juo pasitikėti: per dažnai grįžta atgal į žiemą. Žinai, orai kol kas tokie nepastovūs, kad nedrįstu maudytis šaltame vandenyje jo nepašildęs. „Vadinasi,— pasakysi tu,— nepakeli nei karščio, nei šalčio." Taip, mielas Lucilijau, mano amžiuje užtenka ir savojo šalčio. Vos ne vos sušylu vidurvasarį. Taigi didesniąją laiko dalį praleidžiu lovoje. Dėkoju senatvei, kad ji prikaustė mane prie lovos. Kodėl gi jai už tai nepadėkojus? Nebepajėgiu to, ko ir privalėčiau nenorėti. Daugiausia bendrauju su knygomis. Kai ateina tavo laiškai, man atrodo, jog tu šalia, ir mano nuotaika būna tokia, lyg aš ne rašau tau, bet atsakinėju balsu. Taigi ir šį tavo klausimą patyrinėsime kartu, tarytum šnekučiuodamiesi. Tu klausi, ar reikia trokšti kiekvieno gėrio. Tu sakai: „Jei gėris yra narsa per kankinimus, drąsa degant ir kantrybė sergant, vadinasi, tų dalykų reikia trokšti. Tačiau aš nematau, ko čia verta melsti! Iki šiol nepažinojau nė vieno, kuris dėkotų dievams už išplakimą rimbais ar podagros iškraipytus sąnarius, ar už ištempimą ant kankinimų suolo". Mielas Lucilijau, nesuplak visko į viena ir tu suprasi, jog ir čia esama ko trokšti. Pageidaučiau, kad kančios mane aplenktų, bet, jei reikės, norėčiau ištverti jas kantriai, garbingai ir didžiadvasiškai. Kodėl gi turėčiau trokšti, kad kiltų karas? Tačiau, jei jis kils, norėčiau garbingai pakelti žaizdas, badą ir visa, kas ateina su juo. Nesu tiek kvailas, kad geisčiau sirgti, bet jei teks sirgti, nenorėsiu pasirodyti nekantrus ar išlepęs. Reikia trokšti ne vargų, bet dorybės, kuri padeda juos įveikti. Kai kurie mūsų šalininkai mano, jog nereikia trokšti narsiai iškęsti visas šias nelaimes, bet taip pat nedera dėl jų drebėti, reikia siekti tikro ir ramaus, laisvo nuo visų sunkumų gėrio. Aš nesutinku su šia pažiūra. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad negali būti, jog koks nors geras daiktas būtų negeistinas. Antra, jei dorybė yra geistina, o be dorybės nėra jokio gėrio, tai kiekvienas gėris yra geistinas. Trečia, jei reikia norėti narsiai kęsti kankinimus, aš dar kartą klausiu: ar reikia geisti narsumo? Jis niekina pavojus mesdamas jiems iššūkį. Gražiausiai ir nuostabiausiai jis reiškiasi nesitraukdamas nuo ugnies, pasitikdamas žaizdas ir ne vengdamas smūgių, bet atstatydamas jiems krūtinę. Jei narsumas yra geistinas, tai reikia geisti narsiai pakelti kankinimus. Jų pakėlimas yra narsumo dalis. Kaip jau sakiau, nepainiok nieko, ir .nebus, kas tave priverstų suklysti. Reikia norėti ne kankinimų, bet narsumo juos kęsti. Šito narsumo aš ir noriu, nes jis ir yra dorybė. „Tačiau kas gi šito kada nors troško?" Kai kurie norai ir maldos yra išsakomi atvirai, ir, vardijant kiekvieną iš jų, kai kurie slypi vienoje, daugybę dalykų apimančioje maldoje. Aš trokštų gyventi garbingai. O juk garbingą gyvenimą sudaro įvairūs poelgiai: čia ir Regulo dėžė1, ir Katono savo paties ranka perplėšta žaizda, ir Rutilijaus ištrėmimas, ir nuodų taurė, perkėlusi Sokratą iš kalėjimo į dangų. Taigi, trokšdamas garbingo gyvenimo, trokštu ir viso to, be ko jis negali būti garbingas.

 

Laimė tų vyrų, kurie prie mūrų aukštų lliono

Mirė tėvų akyse! 2

 

Tas pats, ar kam nors šito linki, ar pripažįsti, jog šito verta linkėti. Decijus pasiaukojo valstybei: paraginęs arklį, įsiveržė į patį priešo vidurį, pasiruošęs padėti galvą. Kitas Decijus, varžydamasis narsa su tėvu, sušuko iškilmingus, jau šeimos nuosavybe tapusius žodžius ir puolė glaudžiomis gretomis sustojusią rikiuotę, rūpindamasis tik tuo, kad jo auka užtikrintų sėkmę, ir manydamas, jog graži mirtis yra trokštamas dalykas. Ar tau dar kyla abejonių, kad yra gražu numirti pagarsėjus drąsiu žygiu? Kas narsiai ištveria kankinimus, tam padeda visos dorybės. Viena iš jų galbūt atsiskleidžia akivaizdžiausiai: tai — kantrybė. Bet ten pasirodo ir narsumas. Kantrybė, tvirtumas ir ištvermė yra tarytum jo šakos. Ten pasirodo ir protingumas, be kurio neįmanoma apsispręsti, kuris pataria kuo narsiausiai sutikti tai, kas neišvengiama. Ten — ir tvirtybė, kurios negalima išmušti iš vėžių ir kurios jokia jėga nepriverčia atsisakyti savo nusistatymo. Žodžiu, ten yra visa nedaloma dorybių sankaupa. Kiekvieną garbingą darbą atlieka kuri nors viena dorybė, bet tik visoms kartu nutarus. O ką visos dorybės giria, to reikia trokšti, net jei atrodo, jog tai yra tik vienos iš jų reikalas. Nejaugi tu manai, kad reikia norėti tik to, ką mums atneša malonumai ir dykinėjimas, ką mes sutinkame pravėrę duris? Yra gėris, turintis liūdną veidą, yra norų, kurių išsipildymą šlovina ne sveikintojų būrys, bet žemai besilenkiančių pagarba. Ar tu manai, jog Regulas nenorėjo sugrįžti pas sūnus? Persiimk didžio vyro dvasia ir trumpam nutolk nuo minios prietarų, kaip dera įsijausk į gražią ir didingą dorybę, kurią turime garbinti ne smilkalais bei vainikais, o prakaitu ir krauju. Pažvelk į Marką Katoną, keliantį švariausias rankas prie šventos krūtinės ir plėšiantį žaizdą! Ar tuomet jam sakytum: „Linkiu, kad išsipildytų tavo norai!" arba „Sunku žiūrėti..." Ar sakytum: „Sėkmės tavo žygiui"? Čia prisimenu mūsų Demetriją, kuris ramų, jokių likimo smūgių nepatyrusį gyvenimą vadina mirusia jūra. Neturėti dėl ko sunerimti ar dėl ko jaudintis, nepatirti grasinimų ir užpuolimų, išbandančių dvasios tvirtybę, nieko neveikti netrikdomai tinginiaujant — tai nėra jūros ramybė, o tik bevėjė tyla. Stoikas Atalas mėgdavo sakyti: „Norėčiau, kad likimas man skirtų ne pramogas, o karo stovyklą. Ten aš kankinsiuos, bet kankinsiuos narsiai. Tai puiku! Ten žūsiu, bet žūsiu narsiai. Tai puiku!" Paklausyk Epikūro, jis tau pasakys: „Tai saldu!" Aš niekada tokio garbingo ir rimto reikalo neapibūdinčiau taip švelniai. Degu, bet lieku nenugalėtas! Kodėl gi to nereikėtų trokšti?! Ne to, kad ugnis mane degintų, bet to, kad likčiau nenugalėtas. Nieko nėra vertingesnio ir gražesnio už dorybę. Visa, kas vyksta jai įsakius, yra ir gėris, ir trokštamas dalykas. Lik sveikas.


ŠEŠIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Pritariu tavo sprendimui: slėpkis nuo veiklos. Tačiau slėpk ir neveiklumą. Žinok, taip pasielgsi jeigu ne pagal stoikų pamokymus, tai bent pagal jų pavyzdį. Beje, ir pagal jų pamokymus: tu tai įrodysi ir sau, ir tam, kuriam norėsi įrodyti. Mes liepiame užsiimti ne bet kokiais valstybės reikalais, ne visada ir ne be pabaigos. Be to, kadangi išminčiui davėme jo paties vertą valstybę, tai yra pasaulį, jis nepasitrauks iš valstybės, net jei atsistatydintų. Priešingai, palikęs savo kampą, jis galbūt pereis į aukštesnes ir platesnes erdves ir, pakilęs ligi dangaus, supras, jog labai žemai sėdėjo užimdamas krėslą senate ar teisme. Atsimink štai ką: išminčius labiausiai veiklus tada, kai tyrinėja dieviškus ir žmogiškus dalykus. Dabar grįžtu prie to, ką tau patariau iš pradžių: apie tavo neveiklumą niekas neturi žinoti. Nėra ko sau priskirti filosofijos ar ramybės troškimo. Savo sumanymui duok kitą vardą: vadink jį liga, negalia, gali vadinti net tingėjimu. Gyrimasis neveiklumu yra tuščias pasipūtimas. Kai kurie žvėrys, kad jų negalima būtų rasti, paslepia savo pėdsakus prie pat guolio. Tu privalai daryti tą patį. Kitaip neatsiginsi persekiotojų. Daugelis praeina pro tai, kas ant akių padėta, o rausiasi tame, kas uždengta ir gerai paslėpta; vagį vilioja tai, kas užrakinta. Visa, kas atvira, atrodo be vertės; įsilaužėlis praeina pro atidarytas duris. Taip pat elgiasi ir minia, ir kiekvienas neišmanėlis, nes kiekvienas trokšta įsibrauti į slėptuves. Taigi geriausia nesigirti laisvu laiku. Bet per didelis slaptumas, žmonių akių vengimas taip pat yra gyrimasis: vienas slepiasi Tarente, kitas užsidaro Neapolyje, trečias daugelį metų neperžengia savo namų slenksčio. Minios dėmesį traukia tas, apie kurio neveiklumą sklinda legendos. Pasitraukus iš veiklos, nereikia elgtis taip, kad apie tave kalbėtų žmonės. Reikia elgtis taip, lyg pats su savimi kalbėtumeis. Apie ką? Apie tai, ką žmonės su didžiausiu noru kalba apie kitus—stenkis save vertinti blogai. Taip priprasi ir sakyti tiesą, ir išgirsti ją. Daugiausia tyrinėk silpniausias savo vietas. Kiekvienas pažįsta savo kūno trūkumus, todėl vienas lengvina savo skrandį išsivemdamas, kitas jį stiprina dažnai valgydamas, trečias džiovina ir išvalo savo kūną sotaus valgymo dienas kaitaliodamas su badavimu. Kam skauda kojas, tas susilaiko nuo vyno ir vonių. Dėl visų kitų dalykų elgdamiesi lengvabūdiškai, žmonės rūpinasi tuo, kas dažnai jiems neduoda ramybės. Panašiai yra ligotos ir kai kurios mūsų sielos dalys, kurias reikia gydyti. Ką aš veikiu atsisakęs veiklos? Gydau savo opą. Jei tau parodyčiau ištinusią koją, pamėlynavusią ranką ar sutrauktas blauzdos sausgysles, leistum man gulėti vienoje vietoje ir rūpintis savo liga. Dabar nelaimė didesnė, bet negaliu jos tau parodyti: pačioje širdyje votis ir susikaupę pūliai. Nenoriu, netrokštu pagyrimų, nenoriu, kad tu sakytum: „Koks didis vyras! Viską paniekinęs, bėga nuo pašėlusio gyvenimo, kurį smerkia!" Aš nieko nesmerkiu, išskyrus patį save! Nėra ko tau eiti pas mane tikintis naudos. Klysti vildamasis surasti pagalbą: čia gyvena ne gydytojas, o ligonis. Labai norėčiau, kad išeidamas tu tartum: „Aš maniau, jog tai — laimingas ir išsilavinęs žmogus. Jau buvau beištempiąs ausis, tačiau esu nuviltas. Nieko nemačiau, nieko negirdėjau iš to, ko geidžiau ir dėl ko norėčiau sugrįžti". Jei tai pajusi, jei taip pasakysi, vadinasi, šiek tiek naudos buvo: noriu, kad verčiau atleistum man dėl neveiklumo, o ne pavydėtum jo. „Seneka,— priekaištausi man,— piršdamas neveiklumą, tu nusileidi iki Epikūro." Aš peršu tau laisvalaikį, kurio metu nuveiksi didesnių ir gražesnių darbų už paliktuosius. Belstis į išdidžių galiūnų duris, sudarinėti bevaikių senių sąrašus, turėti įtakos forume —tai visų nekenčiama, trumpalaikė ir, tiesą pasakius, niekšiška veikla. Vienas tegul toli mane pralenks forumo lankytojų meile, antras — karo tarnybos ilgumu ir gautomis pareigomis, trečias — klientų minia. Verta būti tiek kartų įveiktam visų, jeigu tik aš įveikiu likimą. <...> Minioje negalėčiau su juo net susilyginti, nes jis ten labiau gerbiamas. O, kad tu kur kas seniau būtum nutaręs įvykdyti šį ketinimą! O, kad laimingu gyvenimu pradėtume rūpintis ne mirties akivaizdoje! Bet nors dabar negaiškime! Jeigu nenorėjome tikėti protu, jog daug kas mums nereikalinga ir žalinga, tai dabar patikėkime patyrimu. Paspauskime pentinais kaip tie vėliau išjojusieji, kurie skubėdami nori atgauti prarastą laiką. Mūsų amžius geriausiai tinka tokiems užsiėmimams: kraujas jau perdegė, ydos, nesutramdomos jaunystės įkarštyje, pavargo, ir nedaug bereikia, kad jos visai užgestų. „O kada ir kam,— tu paklausi,— tau pravers gyvenimo pabaigoje įgytos žinios?" Tam, kad iškeliaučiau geresnis. Nemanyk, jog yra koks nors kitas labiau tinkantis dorai sąžinei amžius už tą, kuris sutramdė save įvairiapuse patirtimi, ilga ir dažna atgaila, kuris, nuraminęs aistras, atėjo prie išganingų minčių. Dabar pats laikas šiam gėriui: kas pasiekė išmintį senatvėje, pasiekė ją savo amžiaus dėka. Lik sveikas.


ŠEŠIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Nenorėčiau, kad tu keliautum ir bastytumeis iš vienos vietos į kitą. Pirma, dažnas persikėlinėjimas yra nepastovios sielos požymis. Kai reikia nuolatos dairytis į šonus ir klaidžioti, ji neįstengia priprasti prie savo ramybės. Kad galėtum suvaldyti sielą, pirmiausia sustabdyk kūną. Antra, labiausiai padeda be pertraukos vartojami vaistai. Nereikia drumsti ramybės, teikiančios ankstesnio gyvenimo užmarštį. Leisk savo akims atprasti žvalgytis, pripratink savo ausis prie išganingų žodžių. Kai tik pajudėsi į priekį, kelyje susitiksi ką nors, kas atnaujins tavo geismus. Kaip bandančiam užgniaužti meilę žmogui reikia vengti bet kokių mylimo kūno prisiminimų, nes niekas neatsinaujina lengviau už meilę, taip ir norintis atsisakyti visų ankstesnių troškimų turi nusukti akis ir ausis nuo to, kas palikta. Aistros kaipmat pradeda maištauti. Kad ir kur jos pasisuktų, tuoj pastebi kokį nors masalą išsikeroti. Blogis kupinas pažadų: godumas siūlo pinigų, ištvirkimas — daug įvairių malonumų, garbės troškimas — purpurą, plojimų galybę ir visa, ką gali duoti galybė. Ydos vilioja tave užmokesčiu, o čia teks gyventi be atlyginimo. Vargu ar ir per šimtą metų įmanoma pasiekti, kad taip ilgai vešėjusios ydos paklustų ir būtų sutramdomos, jau nekalbant apie tai, kad tokį trumpą laiką dar suskaldome į tarpus. Kiekvieną dalyką tobulą padaro tik nuolatinė priežiūra ir atkaklios pastangos.

Tau rūpi mano nuomonė, pasakysiu: mąstyk apie mirtį ir ruoškis ją sutikti, o jeigu reikės, tai ir paspartinti. Nesvarbu, ar ji pas mus ateis, ar mes pas ją. Įtikink save, kad neišmanėliai klysta sakydami: „Gražu mirti savo mirtimi". Niekas nemiršta svetima mirtimi! Be to, pamąstyk vienas ir apie tai, kad visi miršta savo laiku. Savo laiko tu neprarandi. O tai, ką palieki — svetima, lik sveikas.


SEPTYNIASDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Po ilgos pertraukos vėl išvydau tavąją Pompėją. Atmintyje iškilo jaunystės vaizdai. Man rodėsi, kad ir dabar galiu grįžti prie tų užsiėmimų, kuriuos, atrodo, taip neseniai apleidau. Praplaukėme, Lucilijau, gyvenimu lyg jūra ir, kaip sako Vergilijus, „tolsta pakrantės ir miestai"1. Taip per keletą akimirkų praleidžiame vaikystę, po to — jaunystę, dar vėliau — brandos amžių, esantį tarp jaunystės ir senatvės ir besišliejantį prie jų, ir pagaliau — geriausius senatvės metus. Tada jau gali matyti žmogaus gyvenimo galą. Klystame laikydami jį povandenine uola. Tai — uostas. Kartais verta jo trokšti, tačiau niekados neverta niekinti. Per anksti į jį atvykęs žmogus turi skųstis ne daugiau už sparčiai plaukiantį keliautoją. Juk vienus jūrininkus apgaudinėja ir sulaiko silpni vėjeliai, vargindami nuobodžia ir tingia ramybe, o kitus be atvangos pučiantis vėjas beregint nuneša į vietą. Žinok, jog ir mums tas pats skirta: vienus gyvenimas žaibiškai nuveda ten, kur reikia ateiti net ir labai delsiant, o kitus ilgai kankina ir vargina. Ne visada reikia atidėlioti. Ne pati gyvybė, bet doras gyvenimas yra gėris. Taigi išminčius gyvena tiek, kiek privalo, o ne kiek gali gyventi. Jis supras, kur gyventi, su kuo, kaip ir ką daryti. Jis visą laiką svarsto, kaip privalo gyventi, o ne kiek gyventi. Kai užgriūva daugybė vargų ir nerimą keliančių aplinkybių, jis pasitraukia. Jis taip elgiasi ne tik beviltišku atveju, bet kai tik likimas jam pasirodo įtartinas, jis tuoj pat įdėmiai dairosi, ar ne verta baigti gyventi. Jam nesvarbu, ar pats galą pasidarys, ar kitas padarys, ar jis ateis vėliau, ar anksčiau. Jis nebijo, jog gali turėti didelių nuostolių: elgetos lazda— nedidelis turtas. Anksčiau ar vėliau mirsi — nesvarbu; svarbu — kaip mirsi: gerai ar blogai. Gerai mirti — tai išvengti pavojaus blogai gyventi. Man rodos, silpnadvasiškai skamba žodžiai rodiečio, kuris, kai jį tironas įmetė į narvą ir maitino lyg kokį žvėrį, į patarimą nevalgyti atsakė: „Kol žmogus gyvas, neturi prarasti vilties". Jeigu tai ir būtų tiesa, negalima pirkti gyvenimo už bet kokią kainą. Tegul manęs laukia kažkas didaus, kažkas tikro, bet nesistengsiu tai prieiti gėdingai pripažindamas savo silpnumą. Kodėl turėčiau manyti, jog tam, kuris gyvena, likimas viską gali padaryti, užuot manęs, jog tam, kuris moka mirti, likimas nieko negali padaryti? Tačiau kartais išminčius, nors mirtis kybos virš jo galvos, nors jis žinos, jog pasmerktas mirti, nesmeigs durklo sau į širdį, kad nepasitarnautų budeliui. Jis stengsis padėti sau. Kvaila numirti iš mirties baimės. Štai ateina žudikas, kuris žudo. Lauk. Kodėl tu skubi? Kodėl prisiimi atlikti žiaurų kito darbą? Gal tu pavydi savo budeliui, o gal jo gailiesi? Sokratas galėjo baigti gyvenimą, atsisakydamas valgyti, ir mirti nuo bado, o ne nuo nuodų. Tačiau jis, laukdamas mirties, praleido kalėjime trisdešimt dienų, nemąstydamas apie tai, kad viskas dar gali pasikeisti, kad toks ilgas laiko tarpas leidžia viltis, bet norėdamas paklusti įstatymams, duoti draugams galimybę paskutinį kartą pasinaudoti Sokratu. Kas gali būti kvailiau kaip, niekinant mirtį, bijoti nuodų! Garbinga moteris Skribonija buvo Druzo Libono, kilmingo, bet silpno jaunuolio, teta. Jis vylėsi daugiau, negu bet kas kitas galėjo viltis tais laikais, o pats jis negalėjo viltis bet kuriais kitais laikais. Kai jį, sergantį išgabeno neštuvais iš senato be gausios palydos, nes visi bičiuliai negarbingai jį apleido jau ne kaip kaltinamąjį, o kaip pasmerktąjį, jis pradėjo prašyti patarimo, ar jam nusižudyti, ar laukti mirties. Skribonija atsakė: „Ar tau malonu atlikti svetimą darbą?" Bet ji neįtikino: jis pasidarė galą, ir ne be priežasties. Juk jeigu tas, kurį nuteisė mirti, gyvena dar tris ar keturias dienas, tai, priešo nuomone, jis atlieka svetimą darbą. Apskritai sunku pasakyti, kaip reikia elgtis, kai svetima galia grasina mums mirtimi: reikia ją aplenkti ar laukti? Yra daug dalykų, galinčių patraukti tiek į vieną, tiek ir į kitą pusę. Jeigu viena mirtis yra kančia, o kita yra lengva ir paprasta, kodėl gi nepasirinkus šios antrosios? Kaip renkuosi laivą, ruošdamasis išplaukti į jūrą, arba išsirenku namą, norėdamas apsigyventi, taip, baigdamas gyvenimą, aš rinkčiausi, kaip numirti. Be to, kaip ilgas gyvenimas nebūtinai yra geresnis, taip ilga mirtis neišvengiamai yra blogesnė. Niekada neturime labiau pataikauti savo dvasiai kaip mirdami. Tegu ji palieka kūną tuo keliu, koks jai patiks: ar ji žus nuo kardo, ar kilpoje, ar nuo kokio nors kraują užkrėtusio nuodo — vis viena, tegul tik juda pirmyn ir sutrauko vergijos grandines. Gyvendami privalome taikytis prie kitų,. mirdami — tik prie savęs. Geriausia ta mirtis, kuri tau labiau patinka. Kvaila taip manyti: „Gal kas nors pasakys, jog aš pasielgiau nevyriškai, kas nors kitas sakys, kad lengvabūdiškai, dar kas nors manys, kad galima buvo išsirinkti gražesnę mirtį". Nejau tu nesupranti, jog yra nutarimų, prie kurių negali kibti jokios apkalbos? Rūpinkis tik tuo, kaip greičiau ištrūkti iš likimo valdžios. Antraip atsiras tokių, kurie pasmerks tavo poelgį. Tu sutiksi net žmonių, skelbiančių išminties mokslą, kurie neigia teisę savanoriškai baigti gyvenimą ir laiko savižudybę nusikaltimu. Jų nuomone, reikia laukti gamtos skirto galo. Kas taip kalba, nemato, jog pats sau užtveria kelią į laisvę. Amžinasis įstatymas nieko geresnio nesukūrė, išskyrus tai, kad davė mums vieną kelią į gyvenimą ir begalybę kelių iš jo. Nejaugi man laukti kančios dėl ligos ar dėl žmogaus, kai galiu išvengti skausmo ir negandų?! Yra vienas dalykas, dėl kurio negalime skųstis gyvenimu: gyvenimas nieko nelaiko. Puikiai sutvarkyti žmonių reikalai, jeigu kiekvienas nelaimingasis yra nelaimingas tik dėl savo kaltės. Tau malonu gyventi? Gyvenki. Nemalonu — gali grįžti ten, iš kur atėjai. Norėdamas atsikratyti galvos skausmų, tu dažnai nuleisdavai kraują. Norint atimti kūno jėgas, perpjaunamos gyslos. Nereikia giliai smeigti durklo krūtinėn; mažas peiliukas atveria kelią į didžiąją laisvę, o vienas įdūrimas išgelbsti nuo rūpesčių. Tai kodėl mes esame nerangūs ir nedrąsūs? Todėl, kad niekas iš mūsų nemąsto apie tai, jog kada nors reikės iškeliauti iš šio būsto. Taip seni įnamiai prisiriša ir pripranta prie namo, kad net skriaudžiami jie nepalieka jo. Tu nori ištrūkti į laisvę iš šito kūno? Gyvenk taip, lyg rengtumeis greitai jį apleisti. Atsimink, jog kada nors tau reikės palikti šį prieglobstį, o tada ryžtingiau priimsi būtinybę išeiti iš savo kūno. Bet kaip mąstyti apie gyvenimo pabaigą tiems, kurie nori visko be galo? Mirčiai būtina rengtis labiau negu bet kam kitam. Mat ruoštis kitiems dalykams ne visada reikia. Galima pripratinti dvasią prie skurdo, o būti turtuoliu. Galima apsiginkluoti kantrybe ir niekinti skausmą, o laimė turėti sveiką ir stiprų kūną niekada nepareikalauja iš mūsų parodyti šios dorybės. Galima išmokti tvirtai pakelti kitų mirtį, o likimas visiems, kuriuos mylime, lemia ilgesnį gyvenimą negu mums. Bet neišvengiamai ateis diena, kuri pareikalaus iš mūsų būti pasirengusiems tam vienam dalykui. Nemanyk, jog tik didvyriai turėjo jėgų sutraukyti žmonių vergijos grandines. Netikėk, jog tik Katonas sugebėjo rankomis išplėšti iš savo krūtinės gyvybę, kai kardui pritrūko galios. Žemiausių sluoksnių žmonės nepaprastai karštai ieškodavo išsigelbėjimo mirtyje, ir, kai jie negalėjo nei mirti taip, kaip norėjo, nei pasirinkti mirties įrankio savo nuožiūra, jie griebdavosi to, kas pasitaikydavo, ir daiktus, iš esmės nepavojingus, paversdavo ginklu. Neseniai prieš kovą su žvėrimis vienas iš germanų, kurį ruošė rytiniam spektakliui2, nuėjo išsituštinti, nes niekur kitur be sargybos jis negalėjo eiti. Ten jis paėmė prie pagalio pririštą kempinę nešvarumams valyti ir įsikišo ją į burną. Taip užspaudęs gerklę, kad nekvėpuotų, jis uždusino save. Tai buvo mirties įžeidimas! Taip, iš tiesų tai nelabai gražu ir padoru, bet ar gali būti kas nors kvailiau, kaip būti išrankiam mirštant? Koks narsus vyras! Jis buvo vertas, kad likimas jam duotų pasirinkti mirtį! Kaip tvirtai jis būtų pakėlęs kardą, kaip drąsiai jis būtų nušokęs nuo uolos viršūnės arba pasinėręs į jūros gelmes! Bet, viską praradęs, jis rado ir mirties būdą, ir ginklą. Žinok, kad, trokštant mirti, nėra kitos kliūties, išskyrus mūsų valią. Tegu kaip kas nori vertina šio nepaprastai ryžtingo žmogaus poelgį, bet kiekvienam turėtų būti aišku, kad pati šlykščiausia mirtis vertingesnė už skaisčiausią vergystę. Kadangi pradėjau teikti nešvarius į pavyzdžius, teiksiu jų ir toliau. Juk kiekvienas daugiau pareikalaus iš savęs, kai pamatys, jog ir labiausiai paniekintieji gali paniekinti tą dalyką. Mes manome, jog mes nepajėgiame sekti Katonais, Scipionais ir kitais, kurių vardus įpratome tarti su pagarba. Aš įrodysiu, kad tarp kovotojų su žvėrimis galima rasti tiek pat narsumo pavyzdžių, kiek ir tarp pilietinio karo vadų. Neseniai, kai į rytines kautynes vežė sargybos saugomus gladiatorius, vienas iš jų, tarsi snausdamas pradėjo linguoti ir nuleido galvą taip žemai, kad įkišo ją tarp stipinų ir tol sėdėjo ant savo suolo, kol besisukantis ratas nusuko jam sprandą. Jis išsigelbėjo nuo kančios tame pačiame vežime, kuris vežė jį į kančią. Tam, kas nori išsiveržti ir išeiti, niekas nestoja skersai kelio. Gamta nelaiko mūsų uždarytų. Kuriam likimas leidžia, tegul tas dairosi lengvos mirties; kuris turi visus būdus išsilaisvinti po ranka, tegul tas renkasi ir sprendžia, kaip geriausia ištrūkti. Tačiau, kuriam sunku surasti progą, tegul griebiasi pirmos pasitaikiusios kaip geriausios, nors tai būtų negirdėta ir nauja proga. Kuriam užtenka drąsos, tam užteks ir išradingumo mirti. Ar nežinai, kad net prasčiausi vergai, kai juos smaugia kančia, skuba veikti ir apgauna budriausius sargus? Didis tas, kuris ne tik įsakė sau mirti, bet ir sugebėjo numirti. Aš pažadėjau tau keletą tokių pavyzdžių. Per antrąjį jūrų mūšio spektaklį3 vienas iš barbarų persismeigė sau gerklę ietimi, kuri buvo duota kovoti su priešu. „Kodėl,— pasakė jis,— kodėl iš karto neišvengti visų patyčių ir kančių? Kodėl, turėdamas ginklą, laukiu mirties?" Šis reginys buvo tuo įspūdingas, kad pamokė žmones, jog garbingiau mirti, negu būti nužudytam. Kaipgi tada? Nejaugi to, ką turi didžiausių menkystų ir net nusikaltėlių sielos, neturės tie, kurie taip ilgai mąstydami ruošėsi tokiai lemčiai ir kuriuos išminties mokė protas? Juk protas moko mus, kad mirtis gali ateiti įvairiais keliais, bet galas visada tas pats. Tad ar svarbu, kaip prasideda tai, kas artėja? Tas pats protas ragina, kad jeigu galima, reikia mirti taip, kaip patinka, o jei negalima, reikia mirti taip, kaip sugebi — griebiant pirmą pasitaikiusį būdą numirti. Pasivogtas gyvenimas — negarbingas, pasivogta mirtis — graži.


SEPTYNIASDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tu nuolatos prašai mane patarti kiekvienu klausimu, užmiršdamas, jog mus skiria plati jūra. Kadangi patariant svarbiausia — patarti laiku, tai neišvengiamai bus taip, jog mano patarimas pasieks tave tada, kai geriausias bus jau priešingas jam sprendimas. Patarimai priklauso nuo reikalų, o mūsų reikalai juda ir net lekia. Vadinasi, kasdien reikia naujo patarimo. Bet ir tada jis gali vėluoti: patarimas, kaip sakoma, turi būti visada po ranka. Aš tuoj pasakysiu, kaip jį rasti. Kiekvieną kartą, kai norėsi žinoti, ko turi vengti ar ko siekti, žiūrėk į aukščiausiąjį gėrį, kuris yra viso tavo gyvenimo tikslas. Visa, ką mes darome, turime derinti su tuo gėriu. Tik tas, kuris turi didžiausią gyvenimo tikslą, įstengia tinkamai tvarkyti kiekvieną dalyką. Niekas, net turėdamas paruoštus dažus, nenutapys nieko, jei iš anksto nežinos, ką nori nupiešti. Klystame todėl, kad visi mąstome apie gyvenimo dalis, o apie visą gyvenimą niekas nemąsto. Šaulys, norintis paleisti strėlę, privalo žinoti, kur šauna, ir tik tada prisitaikyti ir nukreipti ją. O mūsų sumanymai klaidžioja neturėdami taikinio. Negali būti palankaus vėjo jūrininkui, nežinančiam, į kurį uostą plaukia. Atsitiktinumas būtinai svarbus mūsų gyvenime, nes mes gyvename juo vadovaudamiesi. Kai kurie patys nežino, kad šiek tiek žino. Kaip dažnai mes ieškome tų, kurie yra greta mūsų, taip dar dažniau nesuprantame, kad mūsų tikslas — aukščiausiasis gėris yra visai netoli mūsų. Norint pasakyti, kas yra aukščiausiasis gėris, nereikia nei daugybės žodžių, nei ilgų išvedžiojimų: reikia, sakyčiau, tik pirštu bakstelėti jį neskaldant jo į daugybę dalių. Bet ir kam jį dalyti į gabalėlius, jeigu galima tiesiog pasakyti, kad aukščiausiasis gėris yra tai, kas garbinga. Tuojau dar labiau nustebsi: gėris yra tik tai, kas garbinga, bet koks kitas gėris yra melagingas ir netikras. Jeigu patikėsi tuo ir jeigu labai pamilsi dorybę (tiesiog ją mylėti — per maža), tada visa, prie ko ji prisilies, bus tavo laimė ir r sėkmė, nepaisant to, kaip tai kitiems atrodys. Ir kankinimai, jei būsi ramesnis už patį kankintoją, ir liga, jei nekeiksi likimo ir nepasiduosi negalavimui, ir visa, kas kitiems atrodo bloga, sušvelnės ir virs gėriu, jei iškilsi aukščiau virš tų dalykų. Tegul tau bus aišku, kad niekas, išskyrus garbingumą, nėra gėris ir kad visos negandos, jeigu jas sutaurina dorybė, teisėtai vadinamos gėriu. Daugeliui atrodo, kad mes žadame daugiau negu leidžia žmogaus galimybės. Ne be pagrindo. Juk jie kreipia dėmesį tik į kūną. Tegu atsigręžia į žmogaus sielą, ir jie matuos žmogų dievo matu. Išsitiesk, Lucilijau, puikiausias vyre, ir mesk tą filosofų žaidimą žodžiais, nes jie patį didingiausią dalyką suskaido skiemenimis ir, mokydami sielą tokių smulkmenų, žemina ir vargina ją. Tada tu pats tapsi panašus į filosofijos kūrėjus, o ne į tuos, kurie jos moko ir kurie padarė taip, kad ji atrodo greičiau kažkas sunkaus negu didingo. Sokratas, kuris visą filosofiją suprato kaip papročius, o mokėjimą atskirti gėrį nuo blogio pripažino didžiausia išmintimi, sako: „Jeigu mano žodžiai tau svarbūs, tad, kad būtum laimingas, skubėk paskui anuos ir neprieštarauk, jeigu kam nors atrodysi kvailas. Tegul kas norės tave įžeidžia ir skriaudžia, tu vis tiek nekentėsi, jeigu tik tave lydės dorybė. Jei trokšti būti laimingas, jeigu iš tiesų nori būti doras žmogus, leisk kitiems tave niekinti". Su tuo nesutiks niekas, išskyrus tą, kuriam kiekvienas gėris yra toks pat, nes nėra gėrio be garbingumo, o garbingumas kiekviename gėryje yra tas pats. „Kaipgi yra? Ar nėra jokio skirtumo, ar Katonas išrinktas pretoriumi, ar ne1? Nėra skirtumo, ar Farsalo kautynėse2 Katonas nugalėjo ar buvo nugalėtas? Ar tas gėris, kad jis pralaimėjęs vis tiek nebuvo nugalėtas, prilygsta tam gėriui, kad jis būtų kaip nugalėtojas grįžęs į tėvynę ir pasiekęs taiką?" O argi neprilygsta? Juk ta pati dorybė ir piktą likimą nugali, ir palankų tvarko. Dorybė negali būti nei didesnė, nei mažesnė: ji visuomet to paties dydžio. „Bet Gnėjus Pompėjus praras kariuomenę, o puikiausias respublikos papuošalas — geriausieji piliečiai, pirmoji Pompėjaus šalininkų greta, ginklą pakėlęs senatas — bus sumušti viename mūšyje, ir tokios didžiulės valdžios nuolaužos išsisklaidys po visą pasaulį: dalis žus Egipte, dalis — Afrikoje, dalis — Ispanijoje. Vargšei respublikai nebus lemta net sugriūti iš karto3". Tegu būna viskas: tegu Jubai nepadeda nei vietovės pažinimas savo karalystėje, nei didžiausia narsa valdinių, kovojančių už savo karalių, tegu nelaimės palauš utikiečių ištikimybę, o Scipioną išduos Afrikoje jo vardą lydėjusi laimė: jau seniai padaryta viskas, kad Katonas nebūtų nuskriaustas. „Tačiau vis dėlto jis nugalėtas!" Tuomet prie Katono pralaimėjimo per rinkimus pridėk dar štai ką: jis vienodai didžiadvasiškai pasitiks kliūtis, trukdančias ir pergalei, ir pretūrai. Tą dieną, kai pralaimėjo per rinkimus, jis žaidė sviediniu, o tą naktį, kai turėjo žūti, jis skaitė knygą. Jam buvo tas pats: išeiti iš pretūros ar iš gyvenimo. Jis buvo įsitikinęs, jog viską, kad ir kas atsitiktų, reikia pakelti. Tai kodėl gi jis neturėjo ištverti valstybės perversmo drąsiai ir ramiai? Kas gi apsaugotas nuo pasikeitimo?! Nei žemė, nei dangus, nei visa ši tarpusavy susijusių daiktų visuma, nors ir valdoma bei tvarkoma dievo. Ne visados išsilaikys dabartinė jos tvarka, kokia nors diena išmuš ją iš šio kelio. Viskas vyksta ta tam tikru laiku: viskas turi gimti, išaugti ir išnykti. Visa, ką tu matai, kas sukasi virš mūsų, kas supa mus ir ant ko stovime kaip ant tvirčiausių daiktų, išnyks ir baigsis. Kiekvienas daiktas turi savo senatvę: nors ir ne vienu laiku, tačiau gamta viską išsiunčia į tą pačią vietą. Tai, kas yra, to nebebus; nežus, bet išsisklaidys. Mums atrodo, kad išsisklaidyti reiškia žūti. Juk mes žiūrime labai netoli. Bukas mūsų protas, kuris pasidavė kūnui, neįžvelgia tolesnių dalykų. Jis narsiau pakeltų savo ir artimųjų mirtį, jei tikėtų, kad visa, taip pat gyvenimas ir mirtis, vyksta pakaitomis; kad tai, kas vientisa, išsisklaido, o tai, kas išsisklaidė, vėl sudaro urną, kad šioje kaitoje ir glūdi amžinasis viską valdančio dievo menas. Kiekvienas, kai mintimis apžvelgs amžinybę kaip Markas Katonas, pasakys: „Visa žmonių giminė — ir esančioji, ir būsimoji — pasmerkta mirti. Apie visus galingus miestus, puošusius svetimas valstybes, kada nors bus klausinėjama, kur jie buvo, nes visi jie išnyks dėl įvairių priežasčių. Vienus iš jų sugriaus karai, kitus praris dykinėjimas ir ištižimu virtusi ramybė bei prabanga — pražūtingiausias didelių turtų padarinys. Visus derlingus laukus apsems staigus jūros potvynis ar palaidos netikėtai atsivėręs žemės plyšys. Tai ko man skųstis ar sielotis, jei truputį pralenksiu bendrą visų pražūtį?!" Didelė dvasia paklūsta dievui ir nedelsdama priima tai, ką liepia visatos įstatymas. Arba ji išsilaisvina geresniam gyvenimui ir šviesesnei bei ramesnei būčiai tarp dievų, arba, nejausdama nieko nemalonaus, vėl susimaišo su gamta ir grįžta į visumą. Vadinasi, Markui Katonui garbingas gyvenimas nėra didesnis gėris negu garbinga mirtis, nes dorybė negali didėti. Sokratas sakydavo, jog dorybė ir tiesa yra tas pats. Kaip tiesa neauga, taip ir dorybė. Ji visada visa ir tobula. Taigi nėra ko stebėtis, jog lygūs yra ir gėris, kurio sąmoningai ieškome, ir gėris, kurį mums siūlo koks nors atsitiktinumas. Jeigu tu pripažinsi esant tarp jų nelygybę ir teigsi, kad narsumas kankinant yra mažesnis gėris, tai galėsi pripažinti jį blogiu, o įkalintą Sokratą pavadinti nelaimingu, nelaimingu vadinti ir Katoną, draskantį savo žaizdą drąsiau negu ją padarė, o iš visų labiausiai pasigailėtinu galėsi vadinti Regulą, pelniusį mirtį už ištikimybę priesaikai, duotai priešams. Tačiau niekas, net iš labiausiai ištežusių, nedrįso taip pasakyti. Nors jie neigia, kad jis buvo laimingas, jie neteigia ir to, kad jis buvo nelaimingas. Senieji akademikai4 pripažįsta, kad įmanoma būti laimingam ir esant kankinamam, bet ne visiškai ir ne visai. Su tuo jokiu būdu negalima sutikti. Kas nėra laimingas, tas nepasiekia aukščiausiojo gėrio. Aukščiausiasis gėris nebeturi dar aukštesnio lygio, jeigu tik jame slypi dorybė, jeigu negandos jos nemažina, jeigu ji išlieka nepasikeitusi net suluošinus kūną. O ji iš tikrųjų išlieka! Dorybė, mano supratimu, yra narsi ir kilni, o sunkumai ją dar smarkiau kursto. To narsumo, kuris dažnai būdingas taurios prigimties jaunuoliams, kuriuos taip paveikė kokio nors kilnaus poelgio grožis, kad jie niekina bet kokį atsitiktinumą, išmintis tikrai neatmes ir neišduos. Ji įtikins, jog gėris yra tik tai, kas garbinga, jog neįmanoma to nei sumažinti, nei padidinti — kaip neįmanoma sulenkti liniuotės, kuria tikrinamas tiesumas. Jei joje ką nors pakeisi, pažeisi tiesumą. Tą patį pasakysime apie dorybę: ir ji yra tiesi, ir negalima jos lenkti. Ji gali pasidaryti tvirtesnė, bet didesnė — ne. Ji skelbia nuosprendį viskam, bet jai — niekas. Jei ji pati negali būti tiesesnė, tai ir dalykai, kurie nuo jos priklauso, negali būti vieni už kitus tiesesni: viskas atitinka ją, todėl viskas yra lygu. „Kaipgi taip? — paklausi.— Gulėti prie stalo per puotą ir būti kankinamam — tas pats?“4 Tai stebina tave? Tad stebėkis dar smarkiau: tysoti prie stalo per puotą — blogis, o būti ant kankinimo suolo — gėris, jeigu pirmuoju atveju elgiamės šlykščiai, o antruoju — garbingai. Tai — ne gėris ar blogis pats savaime, bet dorybė tai daro gerą arba blogą. Kur tik ji pasirodo, viskas yra to paties dydžio ir tos pačios vertės. Tegul tas, kuris visų narsumą vertina pagal savo, bado man akis, nes aš sakau, jog garbingai teisėjauti ir garbingai sutikti pavojų — tai toks pat gėris; sakau, jog lygūs yra gėris to, kuris pasiekė triumfą, ir gėris to, kuris supančiotą velka prieš vežimą, jeigu jis tebėra nepalaužtos dvasios. Žmonės, kurie patys to neįstengia padaryti, net nenumano, jog taip gali būti ir skelbia nuosprendį dorybei remdamiesi savo pačių silpnumu. Kas čia nuostabaus, kad malonu būti deginamam, sužeistam, žudomam ar supančiotam, o kartais net ir norisi? Lėbautojui susilaikymas yra bausmė, tinginiui darbas yra kankinimas, išlepėliui gaila darbštaus, o dykūnui triūsas yra kančia. Taip ir mes tai, ko nepajėgiame, laikome nemaloniu ir nepakeliamu, užmiršę, kad daugeliui yra kančia neturėti vyno arba keltis auštant. Ne tie dalykai patys savaime sunkūs, bet mes esame silpni ir bejėgiai. Norint spręsti apie didžius dalykus, reikia didžios dvasios, antraip mes jiems priskirsime ir savo ydas. Taip kai kurie labai tiesūs daiktai, panardinti į vandenį, atrodo kreivi ir įlūžę. Svarbu ne tik tai, ką matai, bet ir kaip matai: migloje skendintis mūsų protas neįstengia pamatyti tiesos. Parodyk man nepriekaištingo elgesio ir guvaus proto jaunuolį. Jis pasakys, jog jam atrodo lamingiausias tas, kuris pakelta galva išlaiko negandų naštą, kuris iškyla virš likimo. Nenuostabu, kad kas nors ramus, kai visiškai ramu, stebėkis tuo, kad kas nors pilnas vilties ten, kur visi prislėgti, ir rodo narsą ten, kur visi parblokšti. Kas bloga yra kančiose ir tame, ką vadiname negandomis? Mano nuomone, bloga yra tai, kad dėl jų naštos mūsų dvasia palūžta, sulinksta ir žlunga. Išminčiui taip negali atsitikti: slegiamas bet kokios naštos, jis nesulinksta, niekas jo nepadaro mažesnio ir visa, ką reikia iškęsti, nekelia jam nepasitenkinimo. Jis nesiskundžia, kad ant jo užgriūva tai, kas gali užgriūti ant kiekvieno žmogaus. Jis pažįsta savo jėgas, žino, jog jis yra tam, kad neštų sunkumus. Aš neišskiriu išminčiaus iš žmonių būrio, nesakau, jog jis nejunta skausmo, tarsi kokia bejausmė uola. Nepamirštu, jog jis sudėtas iš dviejų dalių: viena iš jų yra neprotinga, ji junta dūrį, ugnį, skausmą, kita — protinga, ji yra tvirtų įsitikinimų, be to, bebaimė ir nenugalima. Joje ir slypi tas didžiausias žmogaus gėris. Kol jis dar netobulas, žmogaus mintys dvejoja, o kai jis pasidaro galutinai tobulas, minčių tvirtybė būna nepajudinama. Taigi, pradėjęs žengti viršūnės link, dorybės gerbėjas, net jei ir prisiartino prie tobulo gėrio, bet dar nepasiekė jo viršūnės, kartais gali pasitraukti atgal ir sumažinti dvasios įtampą. Mat jis dar neperėjo dvejonių ruožo, dar tebėra ant slidaus pagrindo. O laimingas žmogus, kuris pasiekė tobulą dorybę, labiausiai patenkintas savimi tada, kai narsiausiai ryžtasi išmėginimams. Ir kai reikia kuo nors sumokėti už kokią nors garbingą pareigą, ne tik pakelia tai, ko bijo kiti, bet mielai tai priima, labiau norėdamas išgirsti apie save, kad yra „daug geresnis už kitus", negu kad yra „daug laimingesnis". Dabar pereinu prie to, ko tu lauki. Nemanyk, jog mūsų dorybė peržengia prigimties galimybes; ne, ir išminčius drebės, ir skaudės jam, ir išbals. Mat visa tai yra kūno pojūčiai. Tad kurgi nelaimė, kur tikrasis blogis? Aišku ten, kur sunkumai palaužia dvasią, kur ji pripažįstama esant vergė, kur kyla nepasitenkinimas savimi. Išminčius nugali likimą savo dorybe, tačiau kiek išminties skelbėjų dažnai išsigąsta net mažiausios grėsmės! Tai irgi yra mūsų klaida, kad to paties reikalaujame ir iš išminčiaus, ir iš besiveržiančio prie išminties. Aš stengiuosi įtikinti save tuo, ką garbinu, bet dar neįtikinau. Net jei ir įtikinčiau, vis tiek dar nesu tiek pasiruošęs ir užsigrūdinęs, kad galėčiau sutikti visas permainas. Kaip vilna kai kuriomis spalvomis nusidažo iš karto, o kitomis — tik ilgai mirkoma ir virinama, taip ir protas kitus mokslus perima vos tik jų gavęs, o šis išminties mokslas, jei neįsmigo giliai ir ilgam ir nenudažė dvasios, o tik ištepė ją, neduoda nieko iš to, ką buvo žadėjęs. Jį galima išdėstyti greitai ir keliais žodžiais: vienintelis gėris yra dorybė, apskritai nėra gėrio be dorybės, o pati dorybė glūdi geresnėje, tai yra protingoje, mūsų dalyje. Kas yra toji dorybė? Tikras ir tvirtas sprendimas. Iš jo kyla minties polėkis, jis padaro aiškią tą polėkį skatinančią regimybę. Pagal šį sprendimą, visa, kas susiję su dorybe, yra gėris, ir jis lygus kitam gėriui. Kūno gėrybės yra gėris tik kūnui, bet ne gėris apskritai. Jos turi šiokią tokią vertę, bet neturi taurumo ir gerokai skiriasi vienos nuo kitų: vienos iš jų didesnės, kitos mažesnės. Būtina pripažinti, jog didelių skirtumų esama ir tarp pačių išminties šalininkų. Vienas iš jų jau patobulėjo tiek, kad drįsta pakelti akis į likimą, bet neilgam, tuoj nuleidžia jas, apakintas per didelio blizgesio; kitas — tiek, kad gali keistis su juo žvilgsniais, jei jau pasiekė viršūnę ir yra kupinas pasitikėjimo. Visa, kas netobula, negali būti patvaru: tai arba juda pirmyn, arba smunka, arba griūva. Tegu sau svyruoja, kad tik nenustotų eiti ir veržtis priekį, nes, kai tik sumažins pastangas ir nuolatinę įtampą, teks sukti atgal. Niekas, pasukęs atgal, neberanda to, ką buvo pasiekęs, trad būkime imlesni ir atkaklesni. Lieka daugiau negu nuveikėme, bet pats noras judėti į priekį jau yra didelis žingsnis pirmyn. Tikrai žinau: noriu, visa širdimi noriu. Matau, kad ir tu įkvėptas ir skubi prie gražiausių dalykų. Skubėkime! Tik toks gyvenimas bus geradarybė, o priešingu atveju jis bus gaišatis ir bjauriai prabėgs. Stenkimės, kad visas laikas būtų mūsų. Nebus, jei nepradėsime priklausyti patys sau. Ar įstengsime kada nors niekinti palankų ir nepalankų likimą? Ar galėsime kada nors, užslopinę ir paėmę savo valdžion visas aistras, sušukti: Nugalėjau!? Tu paklausi, ką nugalėjau? Ne persus, ne tolimus medus, nei už Dakijos gyvenančią kokią nors karingą gentį, bet godumą, puikybę, mirties baimę, kuri nugalėdavo net tautų nugalėtojus. Lik sveikas.


SEPTYNIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tai, apie ką tu klausi, man buvo savaime aišku, kai tyrinėjau tą dalyką. Bet jau seniai lavinau savo atmintį, tad ji nelengvai manės klauso. Jaučiu, jog man atsitiko tas pats, kas atsitinka nuo ilgo gulėjimo sulipusioms knygoms; dvasią reikia ištiesinti ir retkarčiais išpurtyti tai, kas joje susikaupė, kad ji būtų pasiruošusi, kai tik prireiks. Taigi kol kas tai atidėkime, nes tam reikia daug darbo, daug pastangų. Imsiuos šio klausimo tada, kai tik atsiras vilčių ilgiau užtrukti toje pačioje vietoje. Mat apie kai kuriuos dalykus galima rašyti ir važiuojant ratais, o yra ir tokių, kuriems reikia gulto, laisvo laiko ir vienatvės. Bet reikia ką nors dirbti ir tomis dienomis, kai užsiėmę, ir dirbti kasdien. Naujų rūpesčių niekada nestigs, mes patys juos sėjame: iš vieno išdygsta daugybė. Po to patys leidžiame sau atidėlioti: „Kai tai baigsiu, visa širdimi atsidėsiu“ arba „Kai sutvarkysiu šį nemalonų reikalą, pasinersiu į mokslą1“. Ne! Filosofuoti reikia ne tik laisvalaikiu. Privalome atmesti visus kitus dalykus, kad prisėstume prie filosofijos, kuriai nebus per ilgas joks laikas, nei jeigu mūsų gyvenimas nusitęstų iki toliausios žmogaus amžiaus ribos. Beveik tas pats, ar visai filosofijos atsisakysi, ar padarysi pertrauką: ji nepasiliks ten, kur ją nutraukei, nes, kaip išsitiesia tai, kas suspausta, taip grįžta į savo pradžią tai, kas neina pirmyn. Reikia atremti kitus reikalus, ne tvarkyti juos, bet atmesti. Nėra laiko, netinkamo išganingiems užsiėmimams, nors daugelis ir meta juos dėl tokių dalykų, prie kurių triūsiant labai praverstų tie užsiėmimai. „Bet būna, kad kas nors trukdo." Trukdo, bet ne tam, kurio siela, ir bet kokių rūpesčių prislėgta, yra linksma ir gyva. Netobulų žmonių linksmybę galima pertraukti, o išminčiaus džiaugsmas pastovus, jo nenutraukia jokia aplinkybė, joks atsitiktinumas. Išminčius visada ir visur ramus. Jis nepriklauso nuo nieko kito, nelaukia malonės nei iš likimo, nei iš žmonių. Jis turi savo laimę. Ji galėtų palikti jo sielą, jei būtų į ten įėjusi, bet ji ten gimė! Kartais iš išorės ją pasiekia kažkas, kas primena, jog mirtis neišvengiama, bet jai tai yra menkas dalykas, kuris tik lengvai įbrėžia odos paviršių. Koks nors nemalonumas, kartoju, gali ją paliesti, bet aukščiausias jos gėris yra tvirtas. Pasakysiu tau taip: nemalonumai lieka išorėje, ir atrodo tai taip, kaip kartais ant stipraus ir tvirto kūno atsiradę spuogai bei žaizdos, o kūno viduje nėra nieko bloga. Pasiekęs brandžią išmintį vyras ir tas, kuris eina prie jos, skiriasi taip, kaip sveikas žmogus ir atsigaunantis po ilgos ir sunkios ligos, kuris dar nepasveiko, bet jau pasitaisė. Jeigu jis nebus atsargus ir nesisaugos, tuoj pablogės jo būklė, ir liga vėl atkris. O išminčius nebegali nei atkristi, nei susirgti dar smarkiau. Kūnas sveikas būna tik laikinai; jei gydytojas ir sugrąžina sveikatą, tai ne visam laikui, ir dažnai gydytoją šaukia tas pats ligonis, kuris jau buvo jį kvietęs; o dvasia pasveiksta kartą ir visam laikui, pasakysiu, kaip suprantu sveikos dvasios žmogų. Jis patenkintas savimi, pasitiki savimi; supranta visus mirtingųjų norus. Visos daromos ir siekiamos geradarybės nėra svarbios laimingam gyvenimui. Tai, kam galima ar ką nors pridėti, yra dar netobula, o tai, iš ko galima ką nors atimti, nėra amžina. Kam reikia amžino džiaugsmo, tegu džiaugiasi savimi. Visa, ko taip godžiai laukia minia, atplaukia ir nuplaukia. Likimas nieko neatiduoda mūsų valdžion. Bet net ir atsitiktinės jo dovanos džiugina tik tuomet, kai protas jas sumažina ir paruošia. Tai jis paskanina net tas išorės gėrybes, kurias godžiai ryti taip nemalonu. Atalas dažnai pateikdavo tokį vaizdingą palyginimą: „Ar matei kada nors, kaip šuo, pražiojęs nasrus, gaudo šeimininko sviestą duonos ar mėsos gabalėlį? Pačiupęs akimoju praryja jį ir vėl žiojasi vildamasis dėl ateities. Taip būna ir su mumis: kai likimas ką nors numeta mums belaukiantiems, beregint tai praryjame be jokio malonumo ir vėl lojame pasiruošę čiupti naują grobį“4. Išminčiui taip nebūna: jis visada sotus. O jeigu ir jam kas nors pasitaiko, ramiai paima tai ir atideda į šalį. Jis mėgaujasi didžiule, amžina, sava linksmybe. O jeigu kas nors ir turi gerą valią, ir padarė pažangą, bet yra dar toli nuo viršūnės, pakaitomis tai sugniūžta, tai vėl išsitiesia, tai į dangų kyla, tai į žemę krinta. Neišmanėliai ir tamsuoliai blaškosi be galo, jie įpuola į tuščią ir beribį Epikūro chaosą. Be to, yra ir trečios rūšies žmonių, kurie artėja prie išminties. Jie dar nepasiekė jos, bet jau mato ją, ir, kaip sakoma, ji ranka pasiekiama. Tokių neišmuši iš vėžių, tokie neplaukia pasroviui. Jie dar nestovi ant žemės, bet jau yra uoste. Taigi, kadangi tarp užkopusių į viršūnę ir stovinčių papėdėje yra tokių didelių skirtumų, kadangi esančius vidury neša sava srovė ir jiems gresia didelis pavojus nusiristi žemyn, neturime nuolaidžiauti kasdieniams reikalams. Reikia juos atmesti: jei nors vienas įsibrauna, į savo vietą pritraukia šimtą kitų. Raukime jų daigus, geriau tegu visai neauga, užuot laukus, kol nuvys. Lik sveikas.


SEPTYNIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Mano nuomone, klysta tie, kurie mano, jog žmonės, ištikimai atsidavę filosofijai, yra užsispyrę ir maištingi, jog jie niekina valdininkus, karalius ir visus valstybės tvarkytojus. Priešingai, niekas nėra jiems toks dėkingas kaip filosofai. Ir pagrįstai: niekam jie nedovanoja nieko daugiau kaip tiems, kurie gauna iš jų tylią ramybę. Todėl tie, kuriems visuomenės ramybė yra ypač svarbus dalykas jų tikslui — laimingam gyvenimui, neišvengiamai turi garbinti kaip tėvą tą, kuris duoda šią gėrybę, be to, kur kas labiau negu reikalų tampomi žmonės, kurie smarkiai skolingi vadams, bet ir daug kuo juos kaltina, kurių apetitas auga valgant, kurių pasotinti neįstengia joks dosnumas. Kas galvoja apie tai, ką gauti, tas neprisimena, ką yra gavęs. Didžiausia godumo blogybė — nedėkingumas. Be to, niekas iš tų, kurie užsiima valstybės reikalais, nežiūri į tai, kiek jis pats yra pranašesnis, bet į tai, kas pranašesnis už jį. Jiems ne tiek malonu matyti, kad daugelis yra už jų, kiek sunku, kad dar kažkas yra prieš juos. Tai yra visų garbėtroškų yda — nesižvalgyti atgal. Ne tik garbės troškimas, bet ir bet koks godumas negali nustygti vietoje, nes galas jam visuomet tampa pradžia. O sąžiningas ir skaistus vyras, kuris paliko kuriją, forumą ir įvairių valstybės reikalų tvarkymą, norėdamas pasitraukti prie svarbesnių dalykų, myli tuos, kurių dėka gali saugiai tai daryti; ir tik jis nesavanaudiškai įrodo savo dėkingumą jiems ir, šiems net neįtariant, jaučiasi esąs skolingas už tokį didelį dalyką. Kaip garbina ir vertina savo geradarius mokytojus, kurie padėjo išeiti iš šunkelių, taip ir tuos, kurių globojamas studijuoja kilniuosius mokslus. „Bet juk karalius savo jėga gina taip pat ir kitus!" Kas tai neigia? Bet kaip iš visų, kuriems reikia ramios jūros, tas, kuris veža daugiau ar vertingesnių prekių, mano esąs labiausiai skolingas Neptūnui, kaip pirklys vykdo įžadus širdingiau negu keleivis, kaip ir iš pačių pirklių dosniau dėkingumą rodo tas, kuris gabena aukso vertės kvepalus bei purpurus, negu tas, kuris prisikrovė tik laivo balastui prilygstančių prekių, taip ir taikos geradarybė, nors ji ir visiems skirta, daugiau atitenka tiems, kurie ja tinkamai naudojasi. Mat tarp toga apsisiautusių vyrų daug tokių, kuriems taika vargingesnė už karą. Ar tu manai, jog už taiką jaučiasi esą skolingi tie, kurie naudoja ją girtuokliavimui, paleistuvystei ar kitoms nedorybėms, kurias reikėtų sutriuškinti karu? Nejaugi tu manai, jog išminčius toks niekšiškas, kad tiki nesąs skolingas už geradarybes, skirtas visiems. Aš skolingas saulei ir mėnuliui, nors jie ne man vienam pateka. Aš dėkingas metams ir metų laikus tvarkančiam dievui, nors visa tai sutvarkyta ir ne mano garbei. Tik kvailas mirtingųjų godumas skiria turėjimą ir nuosavybę ir nelaiko sava to, kas yra visų. O išminčius laiko sava tik tai, kuo dalijasi su visa žmonių gimine. Tos gėrybės nebūtų bendros, jei kiekvienas neturėtų savo dalies, ir nors ta dalis būtų labai maža, ji vis tiek visus daro bendrininkais. Be to, didelis ir tikras gėris ne taip skirstomas, kad kiekvienam žmogui tektų tik menka dalis: kiekvienam atitenka viskas. Iš maisto produktų davinio kiekvienas gauna tiek, kiek skirta vienam. Puotų valgiai, aukojamų gyvulių mėsa ir visa kita, ką galima paimti ranka, skirstoma dalimis. Nedalomos gėrybės — taika ir laisvė — priklauso tiek visiems, tiek kiekvienam žmogui. Išminčius nepamiršta, kieno dėka jis gali jomis naudotis, kieno dėka jis nesiima kardo, neina sargybon, nesaugo sienų, nekenčia įvairiausių kitų karo vargų, ir jis dėkoja savo vairininkui. Filosofija ir moko būti dėkingam už geradarybes ir atsimokėti už jas gėriu. Kartais tas atsimokėjimas yra ko nors pripažinimas geradarybe. Išminčius pripažins esąs smarkiai skolingas tam, dėl kurio valdymo ir įžvalgumo jis turi sotų poilsį, galimybę savo nuožiūra tvarkyti laiką ir ramybę, nedrumsčiamą visuomeninių reikalų.

 

O Melibėjau, ramiai čia tįsoti davė mums dievas.

Aš jį visad laikysiu dievu...1

 

Jeigu taip smarkiai dėkojama net už tokį poilsį, kurio didžiausia dovana yra tai, kad

 

Mano karvėms, antai, jis leido pievose klaidžiot,

O man pačiam piemens dūdele švilpiniuoti, ką noriu1,

 

tai kaip mes turime įvertinti savo poilsį, leidžiamą tarp dievų ir mus pačius darantį dievais? Aš taip sakau, Lucilijau, ir kviečiu tave į dangų trumpiausiu keliu. Sekstijus dažnai tvirtindavo, jog Jupiteris gali ne daugiau už dorą žmogų. Jupiteris turi daug tokių dalykų, kurių galėtų duoti žmonėms, bet iš dviejų dorųjų nėra doresnis tas, kuris turtingesnis, kaip iš dviejų vienodai išmanančių vairavimo meną nepavadinsi geresniu to, kurio laivas didesnis ar puošnesnis. Kuo Jupiteris pranašesnis už gerą žmogų? Tuo, kad ilgiau yra dorybingas. Išminčius nelaiko savęs nė kiek menkesniu dėl to, kad jo dorybėms duotas trumpesnis laiko tarpas. Kaip iš dviejų išminčių tas, kuris mirė senesnis, nėra laimingesnis už tą, kurio dorybę ribojo mažesnis metų skaičius, taip dievas nepralenkia išminčiaus laime, nors ir pralenkia amžiumi. Ilgiau gyvenanti dorybė netampa didesnė. Jupiteris turi viską, bet viską atidavė, kad kiti tai turėtų. Jam rūpi tik viena nauda: duoti visa, kuo naudojasi žmonės. Išminčius su tokia pat ramia panieka, kaip ir Jupiteris, žiūri į viską, kas yra kitų rankose, ir vertina save labiau, nes Jupiteris negali naudotis visais tais dalykais, o išminčius nenori. Tikėkime Sekstijumi, kuris rodo mums patį gražiausią kelią ir šaukia: „Taip pasiekia žvaigždynus..."1 Čia kelias paskui nuosaikumą, čia kelias paskui saikingumą, čia kelias paskui narsumą. Dievai neišdidūs ir nepavydus: jie leidžia priartėti prie jų ir ištiesia ranką besiartinantiems. Ar tu stebiesi, kad žmogus eina pas dievą? Tai dievas ateina pas žmones, teisingiau, į žmones. Jokia siela negali būti gera be dievo. Dieviškos sėklos subertos į žmonių kūnus, ir jei jų gauna geras žemdirbys, išdygsta daigai, panašūs į tuos, iš kurių prasidėjo, ir augantys taip, kaip tie, iš kurių gimė; jei blogas žemdirbys, jos sunaikinamos lyg prastoje pelkėtoje žemėje, kuri vietoj derliaus užaugina piktžoles. Lik sveikas.


SEPTYNIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tavo laiškas mane pradžiugino, išjudino iš suglebimo ir pažadino mano atmintį, jau apsiblaususią ir sulėtėjusią. Kodėl gi tu, mielas Lucilijau, abejoji, jog geriausias kelias į laimingą gyvenimą — tai įsitikinimas, kad gėris yra tik tai, kas garbinga? Tas, kuris kitus dalykus laiko gėriu, patenka likimo valdžion ir pradeda priklausyti nuo svetimos valios; o kas visą gėrį apribojo tik dorybe, tas laimingas pats savaime. Vienas liūdi praradęs vaikus, kitas jaudinasi dėl jų ligos, trečias kremtasi dėl jų gėdos ar skriaudų. Aną pamatysi kankinantis iš meilės svetimai žmonai, o šitą — iš meilės savajai. Nestinga tokių, kurie kamuojasi dėl pralaimėjimo per rinkimus, ir tokių, kuriems neteikia ramybės ir svarbios pareigos. Tačiau iš visos mirtingųjų minios didžiausią nelaimingųjų grupę sudaro tie, kurie neramiai laukia visur jiems grasinančios mirties. Mat nėra vietos, iš kur ji negalėtų ateiti. Vadinasi, lyg esant priešo žemėje, reikia žvalgytis į visas puses ir įsklausyti į kiekvieną krepštelėjimą. Ir jeigu ši baimė išvaikoma iš krūtinės, reikia gyventi su drebančia širdimi. Rasime tremtinių ir nuvarytų nuo turto. Rasime ir sunkiausią skurdo rūšį — elgetystę pertekus gėrybių. Rasime sudužusio laivo keleivių arba patyrusių kažką panašaus į sudužimą. Liaudies neapykanta arba pavydas, didžiausia pražūtis geriausiems žmonėms, išblaško juos visus, nieko nelaukusius ir ramius tarytum audra, kuri paprastai užklumpa kaip tik tada, kai pasitikima giedra, arba smogia tarytum netikėtas žaibas, savo trenksmu sudrebinantis visa aplinkui. Kaip kiekvienas, stovėjęs arčiau žybsnio vietos, apstulbsta lyg nutrenktas, taip užgriuvus kieno nors galiai, vieną gniuždo pati neganda, o kitus — negandos baimė ir, be to, apima toks pat, kaip ir nedalios ištiktuosius, liūdesys. Visų širdis baugina staigios svetimos nelaimės. Kaip paukščius gąsdina net tuščios laidynės garsas, taip ir mes bėgame ne tik nuo smūgio, bet ir nuo brazdesio. Niekas, kas patikėjo tokiais manymais, negali būti laimingas. Nėra laimės be narsumo, ir bloga gyventi apsuptam nuogąstavimų. Kas labai pasidavęs atsitiktinumams, tas pats susikuria didžiausią prielaidą nerimui, iš kurio neįmanoma išsipančioti. Į saugią vietą veda tik vienas kelias: niekinti visa, kas yra išorėje, ir pasitenkinti tuo, kas garbinga. Kas mano, jog esama didesnio gėrio už dorybę ar kokio nors gėrio be jos, tas tarytum ištiesia sterblę likimo išmaldai ir neramus laukia, ką jis atsiųs. Nusipiešk sau tokį vaizdą: fortūna surengia mums šventę ir į susirinkusių mirtingųjų būrį paberia svarbių pareigų, turtų ir garbės; bet kai ką sudrasko besipešančios rankos, kai ką reikia dalytis su nesąžiningais bendrais, o kai kurie pasičiupti daiktai padaro didelių nuostolių tiems, kuriems atiteko. Šis tas pakliūva užsiimantiems visai ne tuo, šis tas prarandama todėl, kad per smarkiai griebiama arba, godžiai stveriant, nustumiama į šalį. Net tas, kuriam pavyko prisiplėšti sėkmingiau, nesidžiaugia prisiplėštu ilgai. Taigi kiekvienas protingesnis žmogus, vos tik pamatęs, kad pradeda dalyti dovanas, bėga iš teatro, žinodamas, jog jos labai mažai vertos. Niekas nesikauna su išeinančiu, niekas nemuša pasitraukiančio: visi pešasi dėl grobio. Tas pats atsitinka ir toms dovanoms, kurias mums iš viršaus žeria likimas: mes, vargšai, šėlstame, blaškomės, gailimės turį tik dvi rankas, žvalgomės tai į vieną, tai į kitą pusę. Mums atrodo, kad per vėlai siunčiama tai, kas kursto mūsų norus, kad tai, ko laukia visi, gauna tik nedaugelis. Trokštame pulti prie to, kas krinta. Džiaugiamės, kai ką nors iškovojame patys ir kai viltis iškovoti apgauna kitus. Už menką grobį mokame kokiais nors dideliais nemalonumais, arba jis apgauna mus, palikęs be nieko. Taigi pasitraukime iš šios šventės ir užleiskime vietą plėšikams: tegu jie tykoja tų netikrų vertybių, tegu jų pačių gyvenimas pasidaro dar netikresnis. Tegu tas, kuris nutarė būti laimingas, mano, kad yra tik vienas gėris — garbingumas. O jei jis mano, jog gėris yra kas nors kita, tai pirmiausia jis blogai galvoja apie apvaizdą, nes ir teisingiems žmonėms atsitinka daug nemalonumų, o tai, ką ji mums duoda, yra trumpa ir menka, palyginti su pasaulio amžinybe. Tokie verkšlenimai ir padaro mus nedėkingais dievybės valios aiškintojais: skundžiamės, kad gauname ne visada, mažai, nepatikimai ir neilgam. Vadinasi, mes nenorime nei gyventi, nei mirti: gyvenimo nekenčiame, mirties bijome. Kiekvienas mūsų sumanymas plūduriuoja neįleisdamas šaknų, jokia sėkmė neįstengia mūsų pasotinti. Taip yra todėl, kad dar nepriėjome prie didžiulio ir neprilygstamo gėrio, prie kurio mūsų norai tikrai sustos, nes už viršūnę nieko nebėra aukštesnio. Tu klausi, kodėl dorybei nieko nestinga? Ji džiaugiasi tuo, ką turi, ir netrokšta, ko neturi. Jei yra tiek, kiek reikia, tai jai nėra maža. O atmesk tokį sprendimą — neliks nei pareigos, nei ištikimybės. Norintis jas išsaugoti turės iškęsti daug ką, kas vadinama blogiu, daug paaukoti iš to, kuo rūpinamės kaip gėrybėmis. Nebeliks drąsos, kurios pareiga ir yra pastūmėti mus į pavojų; nebeliks didžiadvasiškumo, išryškėjančio tik paniekinus kaip menką daiktą tai, ko minia trokšta kaip didžiausio; nebeliks paslaugumo ir dėkingumo, jei bijosime vargo, jei rasime ką nors vertingesnio už ištikimybę, jei nesiveršime prie paties geriausio. Tačiau atidėkime tai. Arba tai, kas vadinama gėriu, nėra gėris, arba žmogus yra laimingesnis už dievą, nes dievas  neturi to, kas duota mums. Jam svetima ir paleistuvystė, ir puotų prašmatnumas, ir turtai, ir visa, kas žmogų vilioja ir traukia pigiais malonumais. Tad arba reikia patikėti, jog dievui stinga gėrio, arba tai kaip tik ir įrodo, jog tai, ko neturi dievas, nėra gėris. Be to, daug dalykų, norinčių atrodyti gėriu, gyvūnams duota dosniau negu žmonėms. Jie ėdresni, mažiau nuvargsta nuo kūniškos meilės, turi daugiau jėgų ir patvaresnės stiprybės. Vadinasi, jie daug laimingesni už žmogų. Ir gyvena jie be niekšybių ir klastų, ir malonumų jie patiria daugiau ir lengviau, nebijodami nei gėdos, nei atgailos. Taigi tu pamąstyk, ar galima vadinti gėriu tai, kuo žmogus pralenkia dievą. Saugokime aukščiausiąjį gėrį sieloje: jis praranda vertę, jeigu iš geriausios mūsų dalies pereina į blogiausią ir persikelia į jutimus, kurie nebylių gyvūnų yra aštresni. Negalima manyti, kad didžiausia mūsų laimė glūdi kūne. Tikrasis gėris yra tas, kurį mums duoda protas. Jis tvirtas ir amžinas, negali nei išnykti, nei mažėti, nei siaurėti. Visos kitos gėrybės yra tik tariamos, nors jų vardas toks pat, kaip ir tikrųjų, bet jos neturi gėrio savybių. Jas reikėtų vadinti patogumais arba, kalbant mūsų kalba, antrinėmis gėrybėmis. Tačiau žinokime, jog jos — mūsų nuosavybė, o ne mūsų asmenybės dalys. Tegu jos priklauso mums, bet neužmirškime, jog jos yra už mūsų. Net jeigu jos — ir mūsų nuosavybė, priskirkime jas prie menkniekių ir mažmožių, dėl kurių niekas neturi riesti nosies. Kas gali būti kvailiau kaip didžiuotis tuo, ką ne pats padarei?! Tegu visi šie dalykai atitenka mums, bet tegu nesuauga su mumis, kad, jeigu juos kas nors atims iš mūsų, išsiskirtume su jais be skausmo. Naudokimės jais, bet nesigirkime; naudokimės jais taupiai, lyg laikinai patikėtu, bet kada nors mus paliksiančiu turtu. Kas naudojasi jais neprotingai, neilgai teturi. Mat besaikė laimė smaugia pati save. Kas patikėjo akimirkos gėrybėmis, tą jos pačios beregint palieka, o jei nepalieka, sutriuškina. Nedaugeliui pavyksta ramiai atsisakyti laimės; daugumas krinta kartu su tuo, kas juos iškėlė, ir juos užgriūva tas pats, kas kažkada juos išaukštino. Todėl reikia akylumo, nurodančio saiką bei taupumą, nes lengvabūdiškumas pats griauna ir trypia savo gerovę. Nesaikingumas kaipmat išsisemia, jei į rankas jo nepaima tramdantis protas. Tai įrodo likimas daugelio miestų, kurių prabangi valdžia žlugo pačiame žydėjime ir nesaikingumas sugriovė visa, ką buvo pasiekusi dorybė. Turime apsidrausti nuo tokių nelaimių. Likimas įveikia bet kokias sienas; tad apsiginkluokime iš vidaus. Jei čia saugu, žmogui galima smogti, bet negalima jo paimti nelaisvėn. Nori žinoti, koks yra tas vidinis apsiginklavimas? Kad ir kas atsitiktų, nesipiktink ir suprask, jog visa, kas iš pirmo žvilgsnio mums atrodo žalinga, padeda išsaugoti visatą ir lemia būtiną pasaulio bėgsmą ratu. Tegul žmogui patinka tai, kas patinka dievui. Tegu stebisi savimi ir savo darbais tik todėl, kad negali būti nugalėtas, kad nelaimes pats valdo, kad nuo proto, už kurį nėra nieko galingesnio, priklauso atsitiktinumas, skausmas ir skriauda. Mylėk protą! Ši meilė apginkluos tave sunkiausiems išmėginimams. Meilė jaunikliams varo laukinius žvėris ant medžiotojų iečių, o beprotiškas noras pulti daro juos žiaurius ir nesutramdomus. Garbės troškimas kartais jaunuoliams įkvepia panieką kankinimams geležimi bei ugnimi, dorybės vaizdinys ar šešėlis pastūmėja kai kuriuos savanoriškai mirti. Tačiau kuo protas stipresnis ir ištvermingesnis, už visa tai, tuo ryžtingiau jis peržengs visas baimes ir pavojus. „Nieko nelaimėsite — pasakys kas nors,— tvirtindami, jog nėra kito gėrio, išskyrus garbingumą: tokia tvirtovė neapsaugos ir neapgins nuo likimo. Juk jūs pripažįstate, kad gėris yra ir vaikų pareiga tėvams, ir geri darbai tėvynės labui, ir savo priedermes atliekantys tėvai. Negalėsite ramiai žiūrėti, kai visam tam iškils pavojus: jus jaudins ir tautiečių apgulimas, ir vaikų mirtis, ir tėvų vergija." Iš pradžių išdėstysiu tai, ką mes paprastai atsakome gindami savo pažiūras, o paskui pridursiu, ką, mano nuomone, reikia atsakyti. Vienas dalykas, kai tai, ko netenkame, mainais palieka ką nors nemalonaus: sugadinta sveikata virsta paliegimu, nusilpus akims, ateina aklumas, dėl pakirstų pakinklių ne tik vikrumą prarandame, bet ir tampame luoši. Kitas dalykas — tai, ką minėjome anksčiau. Čia toks pavojus negresia. Kodėl? Jeigu neteksiu gero draugo, man nereikės kęsti jo išdavystės, jeigu palaidosiu vaikus, jie negalės pasidaryti nedori. Prarandame ne draugus ar vaikus, o tik jų kūnus. Gėris gali žūti tik virsdamas blogiu. Bet prigimtis to neleidžia, nes dorybė ir kiekvienas dorybės darbas yra nepažeidžiami. Toliau. Net jeigu žuvo draugai arba verti pagyrimo ir pagal tėvų norą išaugę vaikai, vis tiek yra kam užimti jų vietą. Kam? Ogi tam, kas juos padarė gerus — dorybei. Ji nepakenčia tuštumos, apima visą dvasią, neleidžia jai liūdėti. Jos vienos mums užtenka, nes ji — visų gėrių esmė ir pradžia. Nesvarbu, ar bėgantis vanduo užtvenkiamas, ar jis nuteka, jei šaltinis, iš kurio jis plaukia, tebėra. Nepasakysi, kad, esant vaikams gyviems, gyvenimas teisingesnis, tvarkingesnis, protingesnis ar garbingesnis, taigi geresnis, negu tada, kai jų nebėra. Jei atsiras naujų draugų, nepasidarysi išmintingesnis, o jų netekęs — kvailesnis; taigi netapsi nei laimingesnis, nei nelaimingesnis. Kol dorybė gyva, nesijausi ką nors praradęs. „Kaipgi yra? Argi žmogus, apsuptas draugų ir vaikų būrio, nėra laimingesnis?“ O kodėl gi taip turėtų būti? Aukščiausiasis gėris nei mažėja, nei didėja. Kad ir kaip elgtųsi likimas, jis visada lieka toks pat. Ar kam nors duota ilga senatvė, ar galas jo laukia dar nepasenus, aukščiausiasis gėris — toks pat, nors amžius ir bus skirtingas. Ar nubrėši apskritimą didesnį, ar mažesnį, skirsis tik jų dydis, bet ne forma. Jeigu vienas iš jų išliks ilgai, o kitą tuoj pat ištrinsi sulygindamas smėlį, kuriame buvai jį nubrėžęs, vis tiek abiejų pavidalas yra tas pats. Kas yra teisinga, vertinama ne pagal dydį, ne pagal skaičių, ne pagal laiką. Tai, kas teisinga, negalima nei ištempti, nei suspausti. Garbingą šimto metų gyvenimą trumpink kiek tik nori, suspausk net į vieną dieną: jis vis tiek bus toks pat garbingas. Kartais dorybė išsiplečia daugiau, ji valdo karalystes, miestus, provincijas, leidžia įstatymus, brangina draugystę, vykdo pareigas artimiesiems ir vaikams, o kartais ją varžo ankštos skurdo, ištrėmimo, vienatvės ribos. Tačiau, nusileidusi iš aukštos vietos į asmeninį gyvenimą, iš karališko rūmo į lūšnelę, netekusi plačių valstybinių teisių ir uždaryta menkame name ar kampelyje, ji netampa mažesnė. Ji nepraranda didybės net iš visur išvyta ir grįžusi į save. Ji vis tiek išsaugo didžiulę, nepalaužiamą dvasią, tobulą protingumą, nuolatinį teisingumą. Vadinasi, ji tebėra tokia pat laiminga. Laimė slypi tik vienoje vietoje— pačioje sieloje. Ji yra kilni, pastovi ir rami, jos negalima pasiekti nepažįstant dieviškų ir žmogiškų d­lykų.

Toliau bus mano atsakymas, apie kurį buvau užsiminęs. Išminčius nesugniūžta praradęs vaikus ar draugus. Jų mirtį pakelia taip pat ramiai, kaip ramiai laukia savosios. Šios jis nebijo, o dėl anų nesielvartauja. Dorybės stiprybė — nuoseklumas, visi jos darbai derinasi su ja ir ją atitinka. Ši darna suyra, kai siela, kuri turi būti pakili, pasiduoda sielvartui ir liūdesiui. Bet koks drebėjimas ir nerimas, tinginystė ką nors dirbant nesuderinami su garbingumu. Garbingumas yra ramus, pastovus, bebaimis, visada pasiruošęs kovai. „Kaipgi yra? Argi išminčius nepatiria net nerimo šešėlio? Ar jis neišbąla, ar jo veidas nesuvirpa, ar nepašiurpsta jo kūnas? Argi jis nejaučia ir viso kito, kas vyksta ne pagal sielos įsakymą, bet nesąmoningai, dėl kažkokio pačios prigimties poveikio? Žinoma, jaučia. Tačiau jis būna įsitikinęs, kad tai — ne blogis, dėl kurio reikėtų pamesti sveiką protą. Visa, ką reikės daryti, jis darys drąsiai ir ryžtingai. Kas nesutiks, jog kvaila viską daryti vangiai ir užsispyrus, kūną stumti vienur, o sielą — kitur, plėšytis į visas puses? Kvailys niekinamas kaip tik už tai, kuo jis pats giriasi ir žavisi, nenoriai daro net tai, kuo didžiuojasi. O jeigu jis bijo kokios nors nelaimės, tai, belaukdamas jos, kankinasi, lyg ši jau būtų atėjusi, o kai jis jaučia kokios nors kančios baimę, tą kančią patiria jau vien dėl šios baimės. Kaip kūne iš anksto reiškiasi negalavimo požymiai: bejausmis ištižimas, nuovargis net ir nedirbant, žiovulys, kūno drebulys, taip silpna siela ima drebėti kur-kas anksčiau, negu ją prislegia nelaimė. Ji iš anksto sutinka ją ir prieš laiką palūžta. Bet ar yra kas nors beprotiškesnio kaip kankintis iš baimės dėl ateities ir, užuot kaupus jėgas prieš kančią, raginti ir artinti nelaimes? Jeigu negalima jų išvengti, tai bent jau reikia jas tolinti. Ar tu nori įsitikinti, kad niekas neturi kankintis dėl ateities? Įsivaizduok, jog kas nors, turėdamas penkiasdešimt metų, sužinojo, kad po penkiasdešimties metų jo laukia mirties bausmė. Jis nesijaudins, jeigu tik peršoks per tą laiko tarpą ir pats nepasiners į kančią, kuri bus taip negreit. Panašiai atsitinka ir tada, kai seni ir užmiršti dalykai liūdina savanoriškai sergančias bei ieškančias priežasčių sielvartauti sielas. Dabar nėra nei praeities, nei ateities. Nejaučiame nei vienos, nei kitos. O skauda tik tuomet, kai jauti. Lik sveikas.


SEPTYNIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tu skundiesi, kad aš siunčiu nelabai gražiai surašytus laiškus. Bet kas gi kalba gražiai, jeigu ne tas, kuris nori gražbyliauti?! Kaip natūraliai ir paprastai aš šnekėčiau tada, kai mes kartu sėdėtume ar vaikščiotume, tokie tebus ir mano laiškai, neturintys jokių įmantrybių ar netikrumo. Jei tai būtų įmanoma, aš labiau norėčiau tau parodyti, ką jaučiu, negu kalbėti. Net ir ginčydamasis su tavimi netrypčiau kojomis, nemojuočiau rankomis, nekelčiau balso palikdamas visa tai oratoriams ir būčiau patenkintas perteikęs tau savo nei papuoštus, nei pažemintus jausmus. Norėčiau tau aiškiai įrodyti, jog iš tikrųjų sakau tai, ką jaučiu, ir ne tik jaučiu, bet visa tai ir myliu. Vienaip bučiuojama meilužė, kitaip — vaikai, tačiau ir šitaip šventai ir kukliai apkabinant taip pat atsiskleidžia meilė. Dievaži, nenoriu, kad kalba apie tokius didžius dalykus būtų skurdi ir sausa. Filosofija neatmeta talento, tik nereikia per daug vargti su žodžiais. Svarbiausias mūsų tikslas tebus toks: kalbėkime, ką jaučiame, ir jauskime, ką kalbame. Tegul mūsų kalbos atitiks gyvenimo būdą. Išpildė savo pažadą tas, kuris yra toks pat ir žiūrint į jį, ir klausant jo. Tegul žmogus visada būna toks pat, ir tada mes suprasime, koks jis ir kiek jis didis. Tegul mūsų žodžiai ne linksmins, bet duos naudos. O jeigu gražbylystė lengvai pasiekiama, jeigu ji yra čia pat ir mažai kainuoja, tegul ji būna šalia, bet tegul lydi gražesnius dalykus. Tegul ji atskleis juos, o ne save. Kiti menai ugdo gabumus, o čia reikia darbuotis dėl sielos. Ligonis neieško iškalbingo gydytojo, bet, jei atsitinka taip, kad sugebantis gydyti gražiai pašneka apie tai, ką reikia daryti, jis būna patenkintas. Tačiau nėra ko ypatingai džiaugtis, kad gydytojas iškalbingas. Tai būtų tas pats, kai patyręs vairininkas kartu yra ir gražuolis. Kodėl glostai mano ausis? Kodėl mane linksmini? Ne apie tai reikia kalbėti. Degink, kapok, neduok maisto! Tam esi pašauktas. Turi gydyti seną, sunkią ir visuotinę ligą. Turi tiek darbo, kiek gydytojas jo turi maro metu. Tau rūpi žodžiai? Džiaukis, jeigu įveiki savo darbus. Kada mokysies ko nors daugiau? Kada įsikalsi tai, ką išmokai, kad tai nedingtų? Kada visa tai išbandysi? Neužtenka įsidėti tai į galvą kaip kitus dalykus. Filosofiją reikia patikrinti darbais. Laimingas ne tas, kuris ją išmano, bet tas, kuris veikia pagal jos nurodymus. „Kaipgi yra? Argi nėra žemesnių išminties laiptelių? Nejaugi anapus išminties iš karto — kritimas į bedugnę?" Man atrodo, ne. Juk tobulėjantis žmogus nors ir tebėra tarp kvailių, bet jau gerokai juos pralenkęs. Tarp pačių tobulėjančių taip pat esama didelių skirtumų. Kai kas tuos, kurie siekia išminties, skirsto į tris grupes: pirmieji — tai tie, kurie dar nepasiekė išminties, bet jau stovi šalia jos. Ji, būdama greta, dar nėra juose. Tu klausi, kas jie. Tai — tie, kurie atsikratė aistrų ir ydų, kurie suprato tai, ką reikia suprasti. Antra vertus, jie dar nepatikrinti, jie dar nesinaudoja savo gėriu, bet nebegali nuslysti ten, iš kur pabėgo. Jie jau tokioje vietoje, nuo kurios nebegali nukristi, tačiau jie patys šito dar nesupranta; kaip kažkuriame laiške, atsimenu, rašiau: „jie nežino šį tą žiną". Kartais jie pasinaudoja savo gėriu, bet dar nepasikliauja juo. Kai kas šią mano minėtą tobulėjančių žmonių grupę apibūdina taip: jie jau atsikratė sielos ligų, bet dar ne aistrų, ir iki šiol tebestovi slidžioje vietoje, nes blogis nebegresia tik tam, kuris visai jo atsikratė. Niekas jo neišguja, išskyrus tą, kuris vietoj blogio įgyja išminties. Jau keletą kartų esu sakęs, kuo sielos ligos skiriasi nuo aistrų. Dabar tik priminsiu tai. Ligos — tai įsisenėjusios ir sunkios ydos; pavyzdžiui, godumas ir besaikis garbės troškimas. Jos apraizgo sielą ir pasidaro nuolatiniu jos blogiu. Trumpiau tariant, liga yra klaidingas, bet nuolatinis sprendimas, pavyzdžiui, kad reikia iš visų jėgų siekti to, kuo iš tikrųjų neverta domėtis. Arba, jei nori, apibrėšime taip: per didelis veržimasis prie to, ko verta siekti nelabai arba apskritai neverta siekti; arba didžiai vertinti tai, ką turime vertinti menkai arba apskritai nevertinti. O aistros — tai netikę, staigūs ir veržlūs sielos protrūkiai. Jeigu jie yra dažni ir negydomi, pereina į ligą taip, kaip nuolatinė sloga sukelia kosulį, o lėtinė ir įsisenėjusi — džiovą. Taigi toliausiai pažengusiems nebegresia ligos, o aistras junta ir beveik tobuli žmonės. Antroji grupė — tie, kurie atsikratė didžiausių sielos negalių bei aistrų, bet jų ramybė dar neužtikrinta. Mat jie gali vėl ten pat nuslysti. Trečioji grupė —tai įveikusieji daugelį didžiųjų savo ydų, bet dar ne visas. Jie išvengia godumo, bet pyktį dar jaučia. Jų nebedegina gašlumas, bet dar jaudina garbės troškimas. Jie nieko netrokšta, bet dar bijo. Ir pati jų baimė nevienoda, nes kai ką jie tvirtai pasitinka, nuo kai ko traukiasi: niekina mirtį, bet dar baidosi skausmo. Truputį pasvarstykime apie tai. Mums būtų neblogai, jeigu patektume į šią trečią grupę. Antrąjį laiptelį užkariauja tik labai laimingos prigimtys didelių ir nuolatinių pastangų kaina. Bet nereikia niekinti ir trečiosios grupės. Pagalvok, kiek blogio matai aplink save, atkreipk dėmesį į tai, kad nėra  piktadarybės be pavyzdžio, pažvelk, kaip kasdien žengia pirmyn ištižimas, kiek nusidedama viešai ir asmeniškai, ir tu suprasi, jog pakanka pasiekti tiek, kad neatsidurtume tarp blogiausiųjų. „O aš,— tu pasakysi,— viliuosi turįs jėgų prasibrauti ir į geresnę eilę." Norėčiau, bet negaliu mums šito pažadėti: mes jau apimti blogio. Skubame prie dorybės plėšomi ydų. Gėda sakyti, bet garbingumu rūpinamės tik tiek, kiek esame laisvi nuo kitų užsiėmimų. O koks didelis atlyginimas laukia mūsų, kai išsilaisvinsime iš savo reikalų ir išsiveršime iš šio klampaus ydų liūno! Mūsų negainios nei norai, nei baimė. Nekamuojami nerimo, nesugadinti malonumų, mes nebijosime nei mirties, nei dievų. Žinosime, jog mirtis nėra blogis, jog dievai nedaro blogio, jog tai, kas kenkia, yra taip pat silpna, kaip ir tas, kam kenkia. Kas labai gera, tas nežalinga. Jei kada nors iš šio purvo išeisime ir pasieksime aukštą viršūnę, ten mūsų lauks dvasios ramybė ir, atsikračius klaidžiojimų, visiška laisvė. Tu klausi, kas ji yra? — Tai yra nebijoti nei žmonių, nei dievų, nenorėti nieko gėdingo ar nereikalingo, visiškai valdyti patiems save. Valdyti save — neįkainojamas gėris. Lik sveikas.


SEPTYNIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Grasini atsisakyti mano draugystės, jeigu nežinosi, ką aš kasdien veikiu. Žiūrėk, kaip nuoširdžiai mes su tavimi sugyvename: pranešu tau ir apie tai. Klausau filosofo. Jau penkta diena einu į mokyklą ir nuo aštuntos klausau jo samprotavimų. Tu pasakysi: „Nieko sau, tinkamo amžiaus esi". O kodėl gi netinkamo? Kas gali būti kvailiau kaip nutarti nesimokyti todėl, kad ilgai nesimokei?! „Kaipgi yra? Ar ir man daryti tą patį, ką daro puošeivos ir jaunikliai?" Ne tokie prasti mūsų reikalai, jei senatvei nedera tik tas vienas dalykas. Ši mokykla priima bet kokio amžiaus žmones. „Tai mes tam nusenome, kad sekiotume paskui jaunuolius?" Į teatrą eisiu ir pasenęs, į cirką būsiu nešamas neštuvais, ir be manęs nesikaus nė viena gladiatorių pora, o pas filosofą gėda eiti? Mokytis reikia tol, kol ko nors neišmanai, o jei patikėsime patarle — tol, kol gyveni. Čia labiausiai tinka priežodis: reikia mokytis gyventi tol, kol gyveni. O aš tenai šio to ir pamokau. Ko?— tu paklausi. Ogi to, kad ir seniui reikia mokytis. Kai tik einu į mokyklą, mane visada apima gėda dėl žmonių giminės. Kaip žinai, traukiant į Metronakto namus, reikia praeiti pro Neapolio teatrą. Ten — grūstis, visi užsidegę svarsto, kas yra geras pūtikas. Fleitistas ar šauklys taip pat sutraukia didžiausius spiečius, o ten, kur tyrinėjama, kas yra doras žmogus, kur mokoma pasidaryti doram žmogui, sėdi vos keletas, o ir tie daugeliui atrodo neturį jokio geresnio užsiėmimo, ir todėl jie vadinami žiopliais bei tingiais. Tegul sau iš manęs juokiasi, neišmanančių priekaištus reikia išklausyti ramiai ir, siekiant to, kas garbinga, niekinti pačią panieką. Plušėk, Lucilijau, skubėk, kad tau netektų senatvėje mokytis kaip man. Dar labiau skubėk todėl, kad tik dabar ėmeisi to, ką pasenęs vargu ar išmoksi. Tu klausi: „Kiek aš patobulėsiu?" Tiek, kiek stengsies. Ko lauki? Išminties niekas neįgyja atsitiktinai. Pinigai ateis savaime, svarbias pareigas pasiūlys kiti, galbūt tau bus suteikta malonė ir garbė. Bet dorybė nenukris iš dangaus. Lengvai padirbėjęs ar mažai vargęs, jos neįgysi. Tačiau verta ir smarkiai pavargti, jeigu iš karto užkariausi visas gėrybes. Mat gėris yra tik tai, kas garbinga. Nieko tikra, nieko teisinga nerasi tame, kuo žavisi minia. Pasakysiu, kodėl gėris yra tik tai, kas garbinga, nes tu priekaištausi, jog per mažai pasakiau ankstesniame laiške daugiau tą dalyką išgirdamas negu jį įrodydamas. Glaustai pakartosiu, kas buvo sakyta. Viskam savas gėris. Vynuogė vertinama pagal derlumą ir vyno skonį, elnias — pagal eiklumą. Tu teiraujies, ar stiprios nešulinių jaučių nugaros. Kai šuns darbas yra aptikti žvėrių pėdsakus, tada svarbiausia — uoslė, kai persekioti juos — kojos, o kai kąsti ir pulti — piktumas. Kiekviename daikte geriausia yra tai, dėl ko jis atsirado, dėl ko branginamas. O kas yra geriausia žmoguje? Protas! Juo jis pralenkia gyvūnus ir prilygsta dievams. Tobulas protas yra tik jo gėris, o visa kita būdinga ir gyvūnams. Jis stiprus. Liūtai taip pat! Jis gražus. Povai taip pat! Jis eiklus. Arkliai taip pat! Jau nekalbu apie tai, kad čia visi gyvūnai jį pralenkia. Aš neklausiu, ką jis turi didžiausia, bet klausiu, ką jis turi sava. Turi kūną. Ir medžiai turi. Gali judėti pasiekdamas, ką nori. Ir gyvūnai, ir kirmėlės tai gali. Turi balsą. Bet šunų balsas skardesnis,erelių — aiškesnis, jaučių — žemesnis, lakštingalų — švelnesnis ir platesnis. Ką ypatingo turi žmogus? Protą. Būdamas teisingas ir tobulas, jis sukuria žmogaus laimę. Taigi kiekvienas nepriekaištingai geras daiktas vertas pagyrimo tada, kai priartėja prie savo prigimties tikslo. Žmogaus gėris yra protas. Jei jis tobulas, tai yra vertas pagyrimo, ir jis pasieka savo prigimties tikslą. Šis tobulas protas vadinamas dorybe, jis ir yra garbingumas. Tai — vienintelis žmogaus gėris, nes tik jis vienas priklauso žmogui. Mes dabar tyrinėjame ne tai, kas yra gėris, bet apskritai, kas yra žmogaus gėris. Jeigu, išskyrus protą, nėra nieko kito žmogiška, tat jis bus vienintelis žmogaus gėris, tačiau prilygs visiems kitiems dalykams. Jei žmogus bus blogas, manau, jis bus papeiktas, jei geras — manau, jis bus pagirtas. Taigi svarbiausias ir vienintelis žmogaus požymis yra tai, už ką jis giriamas ar peikiamas. Tu neabejoji, jog tai — gėris, bet abejoji, ar tai — vienintelis gėris. Tarkime, kas nors turi viską: sveikatos, turtų, daugybę protėvių atvaizdų, minią lankytojų, tačiau, jeigu jis pripažintas blogu žmogumi, peiksi jį. O jei kas nors neturi nieko iš minėtų dalykų: nei pinigų, nei klientų būrio, nei kilmingumo, nei senelių bei prosenelių virtinės, bet pripažintas doru žmogumi, girsi jį. Vadinasi, tai — vienintelis žmogaus gėris. Kas turi jį, tas, net kitų daiktų stokodamas, yra giriamas; o kas neturi, tas, ir būdamas visko pertekęs, yra smerkiamas ir atstumiamas. Žmonių padėtis tokia kaip daiktų: geru vadinamas ne brangiais dažais nudažytas laivas, ne tas, kurio priekis iš sidabro ar aukso, ne tas, kurio dievo globėjo statula išpjaustyta iš dramblio kaulo, ne laivas, prikrautas pinigų ar karališkų turtų, bet patvarus, stiprus, su vandens nepraleidžiančiomis siūlėmis, tvirtas, pasiruošęs atremti bangų antpuolius, lengvai vairuojamas, greitas, nenešamas vėjo laivas. Geru pavadinsi ne ant paauksuoto diržo kabantį su brangakmeniais nusagstytomis makštimis kardą, bet tokį, kurio ašmenys ploni ir patogūs kirsti, o smaigalys sutrupina bet kurį šarvą. Apie liniuotę neklausiama, ar ji graži, bet klausiama, ar ji tiesi. Visi daiktai giriami pagal tai, dėl ko įgyjami, kas jiems būdinga. Taigi žmogui nesvarbu, kiek jis turi žemės, pelno, sveikintojų1, ar prabangus jo guolis, ar jis geria iš krištolo taurės, bet svarbu, ar jis doras. O doras jis tuomet, kai jo protas šviesus, teisingas, atitinka prigimties valią. Jis vadinamas dorybe arba garbingumu ir yra vienintelis žmogaus gėris. Vien tik protas tobulina žmogų, vien tik tobulas protas daro jį laimingą. Vadinasi, vienintelis gėris yra tai, kas padaro žmogų laimingą. Sakome, jog gėris yra dorybės pasiekimai bei sankaupos, tai yra jos darbai. Bet kaip tik ji ir yra vienintelis gėris todėl, kad be jos nėra nieko. Jei visas gėris sieloje, tai visa, kas ją stiprina, iškelia, turtina, yra gėris. Juk dorybė daro sielą stipresnę, kilnesnę, turtingesnę. Visi kiti dalykai, kurstantys mūsų geismus, sielą prislegia, skurdina, iš pažiūros pakelia, o iš tiesų ją tik išpučia apgaudami įvairiomis tuštybėmis. Vadinasi, gėris yra tik tai, kas daro sielą geresnę. Visi mūsų gyvenimo veiksmai vertinami pagal jų garbingumą ir niekšiškumą. Pagal tai protas sprendžia, ką daryti ar ko nedaryti. Pasakysiu, kaip yra: sumanęs nuveikti ką nors garbinga, doras vyras darys tai, net jeigu grės skurdas ar vargas; darys, net jeigu grės bausmė; darys, net jeigu tai bus pavojinga. Antra vertus, jis nepadarys niekšybės, net jeigu ji žadėtų pigiau, net jeigu teiktų malonumo, net jeigu duotą valdžią. Niekas neatbaidys jo nuo garbingumo, niekas nepavilios prie niekšybės. Vadinasi, bet kokia kaina jis eis paskui garbingumą, bet kokia kaina vengs niekšybės ir, kad ir ką veiktų, žiūrės tik šių dviejų dalykų: gėris yra ne kas kita, kaip garbingumas, o blogis — ne kas kita, kaip niekšybė. Jei neįmanoma dorybės išvesti iš kelio, jei ji viena išlaiko jai derantį pastovumą, tai dorybė yra vienintelis gėris, ir negali atsitikti, kad ji nustotų buvusi gėris. Jai negresia joks pavojus pasikeisti. Kvailumas gali užsiropšti iki išminties, bet išmintis niekada nenusirita iki kvailumo. Gal kartais atsimeni, aš esu sakęs, jog daugelis nesąmoningo polėkio apimtų vyrų pamynė miniai būdingus troškimus ar nuogąstavimus: atsirado toks, kuris įkišo savo ranką į laužą, ir toks, kurio juoko nenuslopino budelis, ir toks, kuris neliejo ašarų savo vaikų laidotuvėse, ir toks, kuris nedrebėdamas sutiko mirtį. To reikalavo meilė, pyktis, troškimas, pavojai. Jeigu tai įstengia kažkokio akstino skatinamas trumpalaikis sielos užsispyrimas, tai tuo labiau įstengs dorybė, besisemianti jėgų ne iš staigaus polėkio, bet būdama vienodai galinga ir amžinai stipri. Vadinasi, tie kai kurių žmonių nesąmoningai, o išminčių visados niekinami dalykai nėra nei gėris, nei blogis. Vienintelis gėris yra pati dorybė, išdidžiai žengianti tarp palankaus ir pikto likimo ir smarkiai abu niekinanti. Sutikus su nuomone, kad, be garbingumo, yra koks nors kitas gėris, nukentės dorybė. Neįmanoma jos pasiekti žvalgantis į šonus. Kas taip daro, prieštarauja protui, iš kurio kyla dorybė, ir tiesai, kurios nebūna be proto. O tiesai prieštaraujanti nuomonė yra klaidinga. Tu sutiksi, jog doras vyras būtinai turi būti labai pamaldus. Vadinasi, visa, kad ir kas atsitiktų jis atlaikys ramiai, nes žinos, jog tai atsitiko pagal dievišką dėsnį, iš kurio viskas kyla pasaulyje. Jei taip yra, garbingumas jam bus vienintelis gėris. Jame glūdi ir klusnumas dievams, ir sugebėjimas neliepsnoti pykčiu dėl netikėtumų, neapverkti savo dalios, bet kantriai sutikti lemtį ir vykdyti jos įsakymus. Jei esama kokio nors kito gėrio, išskyrus garbingumą, tai mes neatsikratysime gyvenimo geismo ir nepakeliamo, amžino, nepastovaus gyvenimo patogumų troškimo. Vadinasi, garbingumas yra vienintelis gėris, nes jis turi saiką. Jau sakėme, kad jeigu gėris būtų tai, kuo nesinaudoja dievai: pinigai,  svarbios pareigos, tai žmonių gyvenimas būtų laimingesnis už dievų. Be to, pridėk, kad jeigu išsilaisvinusios iš kūnų sielos nežūva, tai jų laukia laimingesnė būklė, negu kol jos kūne. O jei gėris yra visa, kuo naudojasi kūnas, tai, to netekusiems, išlaisvintoms sieloms bus blogiau. Tačiau neįtikima, kad uždarytos bei atitvertos sielos būtų laimingesnes už laisvas, gavusias visatos erdves. Esu ir taip sakęs: jei gėriu laikytume visa, kas lemta tiek žmogui, tiek nebyliems gyvūnams, tai ir nebylūs gyvūnai gyvena laimingai, o tai jokiu būdu negali būti. Dėl garbingumo reikia iškęsti viską. To nereikėtų daryti, jei būtų koks nors kitas gėris, išskyrus garbingumą.

Plačiau tai esu išdėstęs ankstesniame laiške, o čia trumpai peržvelgdamas, visa tai sutraukiau. Tačiau tau ši nuomonė niekados neatrodys teisinga, kol pakilsi visa dvasia ir pats save paklausi: jei aplinkybės pareikalautų mirti už tėvynę išperkant visų piliečių gyvybes savosios kaina, ar nepadėtum galvos ne tik narsiai, bet ir noriai? O jei taip pasielgsi, vadinasi nėra jokio kito gėrio, išskyrus garbingumą. Viską palieki norėdamas jį turėti. Matai, kokia garbingumo jėga: už valstybę mirtum akimirksniu, vos tik sužinojęs kad tau reikia taip pasielgti. Nepaprastai gražus žygis kartais teikia didelio džiaugsmo ir neilgai, ir trumpam; nors atlikto darbo vaisius nebeatitenka mirusiam, palikusiam gyvuosius žmogui, tačiau džiugina pati galimybė numatyti žygio išdavas, ir drąsų bei teisingą vyrą, įžvelgiantį visa, už ką jis moka gyvybe - tėvynės laisvę, piliečių išgelbėjimą, - apima nepaprastas pasitenkinimas, jis mėgaujasi net savo pražūtimi Bet ir anas, iš kurio atimtas toks apmąstymų apie milžinišką paskutinį žygį teikiamas džiaugsmas, nedelsdamas veržiasi į mirtį, patenkintas, kad elgiasi teisingai ir dora. Pateik jam daugybę nuo narsumo atbaidančių teigimų. Sakyk: „Tavo žygį lydės užmarštis ir prasta piliečių nuomonė". Jis tau tars: „Tai neliečia mano darbo. Aš žiūriu tik į jį. Žinau, kad jis garbingas. Taigi einu, kur jis veda ir šaukia". Vadinasi, tai ir yra vienintelis gėris, kurį jaučia ne tik tobula siela, bet ir kiekvienas garbingos bei doros prigimties vyras. Visa kita — nepastovu ir keičiasi. Jų ramiai nevaldysi. Net jei palankus likimas suneša kam nors viską, tos dovanos spaudžia, slegia o kartais ir pragaišina savo šeimininką. Nė vienas iš vilkinčiųjų purpuro drabužius nėra laimingesnis už tuos, kuriems karaliaus lazdą ir apsiaustą scenoje duoda vaidinimo turinys: žiūrovų minios akivaizdoje jie žengia orūs ir koturnuoti, o pasišalinę tuoj nusiauna ir vėl pasidaro tokio ūgio, kokio yra. Nė vienas iš tų, kuriuos į aukštas viršūnes užkėlė turtai ar pareigos nėra didis. O kodėl gi atrodo didis? Tu jį matuoji kartu su pakyla. Neūžauga nepasidaro didis net ir atsistojęs ant kalno, o milžinas nepraranda savo didybės ir stovėdamas duobėje. Vargstame dėl šios klaidos, nė vieno nevertindami pagal tai, kas jis yra, bet pridėdami visus jo pagražinimus. Jei nori įžvelgti tikrąją žmogaus vertę ir pažinti, koks jis, apžiūrėk jį nuogą: tegu nusiima paveldėtą turtą, svarbias pareigas, kitokias apgaulingas likimo dovanas, tegu nusivelka patį kūną. Žvelk į jo dvasią: kokia ji ir kokio dydžio, ar didi dėl kokio nors priedo, ar pati savaime. Jei, regėdamas kardo žvilgesį, žmogus nenudelbia akių, jei jis supranta, kad nesvarbu, ar siela išlėks pro lūpas ar pro perkirstą gerklę, vadink jį laimingu. Arba jei pranešimą apie kūno kankinimus, užgriuvusius atsitiktinai arba dėl valdovo neteisingumo, apie pančius, ištrėmimą ir kita, ko žmonės tuščiai bijo, jis išklauso ramiai tardamas:

 

„Nelaimės tokios aš, mergele,

Įsivaizduot negaliu, kad būtų nauja, netikėta.

Viską, numatęs esu ir širdy apsvarstęs iš anksto2.

 

Tu praneši tai man šiandien, o aš seniai jau esu tai sau pranešęs ir parengęs žmogų žmogaus daliai". Iš anksto numatytos nelaimės smūgis esti švelnesnis. O likimu pasikliaujantiems kvailiams kiekviena naujovė atrodo netikėta ir nematyta. Neišmanėliams naujumas yra pusė nelaimės. Žinok, jog iš anksto apmąstytas negandas žmonės pakelia narsiau, nes spėjo priprasti. Todėl išminčius įpranta prie būsimų nelaimių ir, ką kiti palengvina ilgai tverdami, jis sušvelnina ilgai mąstydamas. Kartais girdime neišmanėlius sakant: „Žinojau, kad tik šitai manęs laukia!" Išminčius žino, kad jo laukia viskas. Kad ir kas įvyktų, jis sako: „Aš žinojau". Lik sveikas.


SEPTYNIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Šiandien netikėtai pas mus pasirodė Aleksandrijos laivai, kurie paprastai siunčiami pirma ir paskelbia apie iš paskos plaukiančio laivyno artėjimą1. Jie vadinami laiškavežiais. Kampanija džiūgauja juos išvydusi: ant Puteolų krantinės sustojusios minios pagal bures, nors ir dideliame laivų būryje, atpažįsta Aleksandrijos pasiuntinius. Mat jiems vieniems leista įtempti viršutinę burę, kiti laivai ją išskleidžia tik jūroje. Niekas neprideda tiek greičio, kaip aukštutinė burių dalis; ji labiausiai stumia laivą. Todėl, kai vėjas įsisiautėja ir darosi stipresnis negu reikia, pratiesinė nuleidžiama: žemiau jis silpniau pučia. Praplaukus Kaprį ir įlanką, iš kurios

 

Žvelgia Paladė didi nuo uolos ant vėjų pagairės2,

 

kitiems laivams įsakyta tenkintis viena bure, todėl pagal viršutinę burę lengva atskirti atvykėlius iš Aleksandrijos.

Visiems galvotrūkčiais lekiant prie kranto, pajutau didelį malonumą dėl savo tingėjimo: žinodamas, jog gausiu artimųjų laiškų, neskubėjau patirti, kaip ten mano reikalai, kokių naujienų jie neša. Jau seniai man nei kas pražūva, nei prisideda. Taip reikėtų manyti, net jei nebūčiau sukriošęs, o dabar — tuo labiau. Kad ir kiek skatikų teturėčiau, man vis tiek daugiau liktų kelionpinigių negu kelio, ypač kai pradėjau tokį kelią, kurį pabaigti nebūtina. Kelionė bus nebaigta, jei sustosi viduryje arba nepasiekęs numatytos vietos, o gyvenimas negali būti nebaigtas, jei jis garbingas. Kad ir kur nutrauktum, jei tik nutrauksi deramai, jis bus praėjęs visas. O drąsiai nutraukti jį dažnai reikia ir ne dėl pačių svarbiausių priežasčių. Tos, kurios sulaiko mus, nėra svarbiausios. Tavo geras pažįstamas Tulijus Marcelinas buvo ramus vaikinas, tačiau greitai paseno ir, užpultas pagydomos, bet ilgos, sunkios, daug pastangų reikalaujančios ligos, pradėjo mąstyti apie mirtį. Susišaukė jis būrį draugų. Vieni, gal todėl, kad buvo bailiai, jam patarė tą patį, ką būtų patarę sau, kiti, gal todėl, kad buvo šunuodegiautojai ir palaižūnai, siūlė tai, ką manė jam būsiant maloniau, tik mūsų draugas stoikas, neeilinis žmogus (pagirsiu jį tokiais žodžiais, kokių vertas), narsus ir ryžtingas vyras, man regis, padrąsino jį geriausiai. Jis pradėjo taip: „Nesikankink, mielasis Marcelinai, tarsi mąstydamas apie labai svarbų dalyką. Gyvenimas — nedidelis dalykas. Gyvena tavo vergai, gyvena visi gyvūnai. Garbinga, protinga, narsi mirtis — štai kas didu. Pamąstyk, kaip seniai tu darai vieną ir tą patį: valgai, miegi, myliesi. Šiame rate viskas ir sukasi. Norėti numirti gali ne tik išminčius, narsuolis ar vargšas, bet ir viskuo besibodintis žmogus". Vis dėlto Marcelinui reikėjo ne tik patarėjo, bet ir padėjėjo: vergai nenorėjo jo klausyti. Pirmiausia jis padrąsino juos, pareikšdamas, jog "bausmė šeimynai gresia tik tada, kai neaišku, ar šeimininko mirtis savanoriška, o priešingu atveju šeimininko nužudyme slypi tiek pat kaltės, kiek ir atkalbinėjant jį nuo mirties. Paskui pačiam Marcelinui priminė. Jog kaip, pasibaigus puotai, tauru yra išdalyti likučius aplink stovintiems patarnautojams, taip, baigus gyvenimą, yra gražu šį tą duoti tiems, kurie tarnavo visą gyvenimą. Tvarkydamas savo turtą, Marcelinas buvo nešykštus ir dosnios širdies, po nedidelę saują pinigų jis atžėrė verkiantiems savo vergams ir dar juos parodė. Nereikėjo jam nei kardo, nei kraujo. Tris dienas nevalgė liepęs prie lovos pakabinti užuolaidą. Paskui buvo įnešta vonia, kurioje ilgai gulėjo ir, pilant šiltą vandenį, pamažu silpo, kaip jis pats sakėsi, ne be tam tikro malonumo, kurį paprastai teikia lėtas atsipalaidavimas, gerai pažįstamas mums, kai kartais netenkame sąmonės. Šis nukrypimas turėtų tau būti malonus, nes sužinojai, jog tavo bičiulio mirtis nebuvo nei sunki, nei apgailėtina. Nors jis ir pats ją susirado, bet gyvuosius paliko labai lengvai, tarytum slyste išslydo. Be to, šis pasakojimas tau ir naudingas. Mat aplinkybės dažnai reikalauja tokių pavyzdžių. Dažnai būna taip, kad turime mirti, o nenorime; mirštame nenorėdami. Kiekvienas neišmanėlis žino, jog kada nors mirs, tačiau, kai ateina laikas, jis bėga, dreba, verkia. Ar tau neatrodo, jog tik didžiausias avigalvis rauda, kad negyveno prieš tūkstantį metų? Toks pat kvailys yra tas, kuris rauda, kad negyvens po tūkstančio metų. Juk viena ir tas pats: nebūsi ar nebuvai. Ir vienas, ir kitas laikas — ne mūsų. Tu esi apribotas tik šia akimirka. Nors ir tempdamas, kiek gi ją ištempsi? Ko verki? Ko trokšti? Veltui eikvoji jėgas.

 

Nesitikėki maldom dievų lėmimą palenksiąs3.

 

Yra nuspręsta ir nepakeičiama: ir didelius, ir amžinus dalykus valdo būtinumas. Ir tu eisi ten, kur viskas eina. Kas čia tau naujo? Pagal šį dėsnį esi gimęs tu, taip buvo tavo tėvui, motinai, tavo protėviams, taip buvo visiems prieš tave ir bus visiems po tavęs. Nenutraukiama ir jokios jėgos nepakeičiama virtinė tempia viską surišusi. Be galo daug būsimųjų numirėlių eis paskui tave, ir be galo daug tave lydės. Manau, pasidarytum drąsesnis, jeigu drauge su tavimi mirtų šimtai. O juk šimtai žmonių ir gyvūnų tą pačią akimirką, kai tu nesiryžti mirti, išleidžia sielą įvairiais būdais. Ar tu nemanai, jog kada nors pasieksi tai, prie ko visada ėjai? Visi keliai turi pabaigą. Manai, kaip pavyzdį pateiksiu didžiuosius vyrus? Ne, vaikus. Žmonių atmintyje išliko tas paauglys spartietis, kuris, paimtas į nelaisvę, savo dorietiška tarme šaukė: „Aš nevergausiu!" ir savo žodžius įrodė darbais: kai tik jam buvo liepta vykdyti žeminančias vergo pareigas — atnešti naktinį puodą, persiskėlė galvą į sieną. Laisvė taip arti! Tačiau kai kas vergauja. Ar labiau norėtum, kad tavo sūnus taip žūtų, ar kad iš baimės pasidarytų ištižęs senis? Kas yra, ko jaudintis, jei narsiai mirti įmanoma net vaikui? Tarkim, kad tu nepanorėsi nusilenkti mirčiai. Būsi priverstas! Padaryk, kad tavo valioje būtų tai, kas yra svetimose rankose. Ar tu neįgysi to berniuko drąsos, kad ištartum: „Aš nevergausiu!"? O, nelaimingajai! Tu vergauji žmonėms, vergauji daiktams, vergauji gyvenimui. Kai stinga drąsos numirti, gyvenimas—vergija. Ar turi ko nors laukti? Malonumais, kurie tave gaišina ir sulaiko, jau prisimėgavai. Nė vienas iš jų tau nėra naujas, visi jie iki soties įkyrėjo. Žinai, koks vyno ir koks midaus skonis. Nesvarbu, ar per tavo šlapimo pūslę praplauks šimtas, ar tūkstantis amforų: tu tik koštuvas. Puikiai žinai, kokio skonio austrė, kokio — raudonbarzdė. Tavo pomėgis lėbauti nepaliko nieko, kas neragauta, ateinantiems metams. O juk nuo viso šito tu ir nenori atsiplėšti. Su kuo gi dar išsiskirdamas kentėtum? Su draugais? Bet kas gi gali būti tavo draugas? Su tėvyne? Ar tu ją vertini tik tiek, kad sutinki vėliau papietauti? Su saule? Jei galėtum, ją užgesintum. Kokį darbą, vertą parodyti šviesoje, esi kada nors padaręs? Prisipažink, jog delsi numirti ilgėdamasis ne kurijos, ne forumo, ne paties pasaulio: tu nenori palikti mėsos turgavietės, kurioje nieko nepalikai. Tu bijai mirties. Kaipgi įstengsi ją paniekinti lėbaudamas? Tu nori gyventi, bet ar žinai, kaip gyventi? Bijai numirti. Tačiau kodėl? Argi toks gyvenimas — mirtis? Kai Gajų Cezarį, einantį Lotynų gatve4, vienas iš sargybinių būrio, su nukarusia ligi krūtinės žila barzda, paprašė mirties, tas atsakė: „O argi tu dabar gyveni?" Taip reikia atsakyti tiems, kuriems mirtis bus palengvėjimas. „Bijai mirti. Bet argi dabar gyveni?" „Tačiau aš, — pasakys kas nors,— noriu gyventi. Aš, kuris daug ką darau garbingai. Nenoromis palieku gyvenimo pareigas, nes vykdau jas ištikimai ir stropiai." Kaip? Ar tu nežinai, jog mirtis yra viena iš gyvenimo pareigų? Tu nepalieki jokios pareigos. Nėra nustatyto privalomo jų skaičiaus. Kiekvienas gyvenimas yra trumpas. Palyginti su pasauliu, trumpas gyvenimas net Nestoro ir Satijos, kuri liepė užrašyti ant paminklo, jog išgyvenusi devyniasdešimt devynerius metus. Matai, senutė giriasi ilga senatve. O jeigu jai būtų pasisekę nugyventi šimtą metų, kas būtų galėjęs ją pakęsti? Gyvenimas — kaip spektaklis: nesvarbu, kad jis neilgas, svarbu, kad būtų gerai vaidinamas. Vis tiek, kur nutrauksi jį. Pabaik, kur nori, tik surask gerą atomazgą. Lik sveikas.


SEPTYNIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Man liūdna žinant, jog tave vargina dažnos slogos ir karštinės, kurias sukelia ilgalaikės bei nuolatinės slogos, nes aš pats esu patyręs tokią nesveikatą, į kurią iš pradžių nekreipiau dėmesio, kol jaunystė galėjo pakelti jos daromą žalą ir grūmėsi su liga. Paskui pasidaviau ir taip nusibaigiau, kad pats vos neišvarvėjau tarsi sloga, ir nepaprastai sulysau. Dažnai švystelėdavo galvoje mintis baigti gyvenimą, o sulaikydavo nuo to tik labai mane mylinčio tėvo senatvė. Mat aš mąsčiau ne apie tai, kaip narsiai galėčiau numirti, bet apie tai, kaip jis negalėtų narsiai gedėti. Tad liepiau sau gyventi. Kartais reikia drąsos ir pasiryžtant gyventi. Pasakysiu, kas tada mane paguodė, bet pirmiausia turiu pasakyti, kad tai, kas nuramino, turėjo ir gydomosios galios. Kilni paguoda — vaistai. Kas pakelia dvasią, naudinga ir kūnui. Man sveikatą grąžino užsiėmimai. Filosofijai esu dėkingas, kad atsikėliau, kad pasveikau, jai esu skolingas už gyvybę. O tai — pati mažiausia mano skola jai. Daug stiprybės pridėjo ir drąsinę, lankę, kalbėjęsi su manim draugai. Niekas taip, Lucilijau, puikiausias vyre, negydo ligonio ir nepadeda, kaip draugų jausmai, niekas taip nenugena mirties laukimo ir baimės. Nemaniau, jog aš galiu numirti, jeigu jie liks gyvi. Kartoju: tikėjausi ne su jais, o juose gyventi. Man rodėsi, kad aš ne iškvėpsiu dvasią, bet jiems perduosiu ją. Tai suteikė man valios padėti sau ir iškęsti visas kančias. Juk netekus ryžto numirti, niekingiausias dalykas yra neturėti ryžto gyventi. Išmėgink ir tu šituos vaistus. Gydytojas tau nurodys, kiek vaikštinėti, kiek mankštintis, primins, kad ištisai nepoilsiautum, nors prasta sveikata ir linkusi į tai, kad skaitytum aiškiai1 ir lavintum kvėpavimą, kurio takai ir talpykla pasiligoję, kad plaukiotum laiveliu ir, švelniai supamas, išjudintum savo vidurius; jis patars, ką valgyti, kada išgerti vyno, kad sustiprėtų jėgos, ir kada jo atsisakyti, kad neskatintų ir neaštrintų kosulio. O aš tau pasakau vaistą ne tik nuo šios ligos, bet ir nuo visų gyvenimo ligų: niekink mirtį. Atsikračius jos baimės, nebėra kada liūdėti. Kiekvienai ligai būdingi trys sunkumai: mirties baimė, kūno skausmas ir malonumų netekimas. Apie mirtį pakankamai prišnekėta, tad priminsiu tik viena: jos baimė ne iš ligos kyla, bet iš prigimties. Daugelį žmonių liga net išgelbsti nuo mirties: išgelbėjo juos tai, kad jautėsi jau mirštą2. Mirsi ne jie todėl, kad sergi, bet todėl, kad gyveni. Šis dalykas nepaliks tavęs ir pasveikusio: išgydamas išvengsi ne mirties, bet negalios. Dabar pereikim prie kito nemalonaus ligos dalyko — didelių kančių. Bet pertraukos ir jas padaro pakeliamas, nes ir didžiausia skausmo įtampa prieina galą. Niekas neįstengia ilgai kęsti stiprų skausmą, taip sutvarkė nepaprastai mus mylinti prigimtis. Ji padarė skausmą arba pakeliamą, arba trumpą. Stipriausi skausmai susitelkia laibiausiose kūno dalyse: smarkiausiai siautėja gyslose, sąnariuose ir visur, kur ankšta ir siaura susikaupusiems kūne negalavimams. Bet šios dalys greitai apmiršta, iš skausmo prarasdamos sugebėjimą justi skausmą, galbūt todėl, kad, sutrikdžius ir suardžius natūralią dvasios apytaką, ji netenka jėgos, kuri mus daro žvalesnius ir ragina, o gal todėl, kad pūvantis skystis, nebeturėdamas kur sutekėti, telkiasi, ir ten, kur jo per daug prisirenka, užgniaužia pojūčius. Podagra, cheragra, klubų ir sausgyslių skausmai nurimsta, kai tik nusilpnina kankinamą kūno dalį: iš pradžių vargina geliantis niežulys, po to karštis atlėgsta ir apmirštant skausmas baigiasi. Dantų, akių, ausų skausmas esti labai aštrus todėl, kad kyla ankštose vietose: taip pat, dievaži, kaip ir galvos skausmas, kuris, pasidarąs per daug stiprus, virsta proto netekimu ir apkvaišimu. Taigi, kai sopuliai yra baisūs, gali pasiguosti, jog nustosi juos jausti, kai šie ims per daug šėlti. Neišmanančius kūno negalavimai labai slegia, nes jie nepripratę tenkintis siela. Jie labai rūpinasi kūnu. O didis ir protingas vyras sielą atskiria nuo kūno daugiau bendraudamas su geresne, dieviškąja savo dalimi, o su ana — pasigailėtina ir laikina — jis bendrauja tik tiek, kiek yra būtina. „Tačiau sunku,— tvirtins kas nors,— neturėti įprastų malonumų, atsisakyti valgio, trokšti, alkti." Sunkiausia susilaikyti iš pradžių. Paskui geismai nurimsta, kai pavargsta ir nusilpsta tai, kas juos skatina: pamažu skrandis pradeda atrodyti esąs aikštingas, pamažu imame šlykštėtis maistu, kurį ryte rydavome. Troškimai numiršta patys. Nesunku neturėti to, ko nebenori. Be to, kiekvienas skausmas baigiasi arba bent jau sumažėja. Antra vertus, galima išvengti skausmų atremiant juos vaistais. Juk paprastai esti tam tikrų būsimo skausmo požymių, ypač tada, kai jis nuolat sugrįžta. Ligą pakelti lengviau tada, kai įstengi paniekinti mirties grasinimą. Nesunkink pats savo nelaimių, nepasinerk į aimanas. Skausmas bus nesunkus, jeigu jo nedidins įsitikinimas, kad skauda. Priešingai, jeigu pradėsi save drąsinti ir kalbėti, kad neskauda, arba kad nelabai skauda, kad pakentėsime, ir praeis. Taip manydamas padarysi jį lengvą. Viskas — ne tik garbės troškimas, prabanga, godumas, bet ir skausmas — priklauso nuo įsitikinimo. Kiekvienas yra nelaimingas tiek, kiek tiki toks esąs. Mano nuomone, nereikia nei skundų dėl ankstesnių skausmų, nei tokių žodžių: „Niekam niekados nebuvo blogiau. Kokias kančias, kokias baisias nelaimes ištvėriau! Niekas nemanė, jog pasitaisysiu. Kiek kartų artimieji apverkė mane, kiek kartų paliko gydytojai! Ant kankinimų suolo taip nelaužo". Net jeigu tai būtų tiesa, visa tai jau praėjo. Koks tau malonumas vėl mąstyti apie buvusius skausmus ir vėl jaustis nelaimingam todėl, kad esi kažkada toks buvęs? Kas gi yra, kad visi labai padidina savo nelaimes meluodami patys sau? Malonu jausti pakėlus sunkiai ištveriamas negandas, natūralu džiaugtis pasibaigus nelaimei. Vadinasi, reikia mažinti ir ateities baimę, ir buvusių nelaimių atsiminimus. Jų jau nebėra, o ateitis dar neatėjo. Tegul didžiausios nelemties ištiktas žmogus sakys:

 

Paniurusią baimę

Vykit šalin: smagu gal kada bus tai prisiminti3.

 

Tegul kausis su jomis iš visų jėgų, nes atsitraukdamas pralaimės, o jeigu puls savo skausmą — nugalės jį. O dabar daugelis patys užsitraukia griūtį, kuriai reikia priešintis. Jeigu mėginsi pasprukti nuo tave slegiančios ir spaudžiančios naštos, ji pasivys tave ir dar stipriau užguls, o jeigu jai priešinsies, iš visų jėgų stengdamasis ją atremti — nusimesi ją. Kumštininkai gauna daugybę smūgių į veidą ir į visą kūną. Trokšdami šlovės, jie ištveria visas kančias ne tik todėl, kad kovoja, bet ir todėl, kad galėtų kovoti. Pati jų mankšta yra kančia. Mes taip pat turime viską nugalėti. O atlyginimas mums bus ne vainikas, ne palmės šakelė, ne visa nutildantis fleitos garsas prieš iškilmingai paskelbiant mūsų vardą, bet dorybė, sielos tvirtybė ir ramybė visiems laikams, jei vienąkart nugalėsime savo likimą. „Kokie smarkūs skausmai!" Kaipgi yra? Kai aimanuoji lyg moteriškė, nejauti jų? Kaip priešas yra pavojingesnis bėgančiam, taip kiekviena nelaimė labiau gresia atsitraukiančiam, nugarą atsukusiam žmogui. „Bet man sunku." Kaip? Argi mes stiprūs tik tam, kad nešiotume lengvas naštas? Ar tu nori, kad liga būtų ilga, kad sunki, bet trumpa? Jeigu ji ilga, tai turi pertrauką, leidžia šiek tiek atsigauti dovanodama daug laiko, kol pakyla ir baigiasi. Trumpa ir aštri liga padarys viena iš dviejų: arba numarins, arba pati numirs. Nesvarbu, ar nebus jos, ar manęs. Abiem atvejais aš nekentėsiu. Naudinga nukreipti dėmesį nuo skausmo prie kitų minčių. Galvok, ką tu padarytum garbingai ar narsiai, vienas sau mąstyk apie tai, kas tavo gyvenime buvo gera. Prisimink, kuo labiausiai žavėjaisi. Tuomet tau padės kiekvienas narsus ar skausmą nugalėjęs vyras: ir tas, kuris skaitė knygą, kai jam pjaustė išsiplėtusius gyslų mazgus, ir tas, kuris nenustojo šypsotis, kai įtūžę budeliai su juo išbandė visus savo žiaurumo įrankius. Nejaugi protas neįstengs nugalėti skausmo, jei jį nugali juokas? Kad ir ką tu sakytum apie slogas ir nepaliaujamą, krūtinę draskantį kosulį, paširdžius deginantį karštį ir troškulį bei į visas puses išklaipytus sąnarius, vis tiek baisiau yra ugnis, kankinimų suolas ir įkaitintos metalo plokštelės, spaudžiamos prie ištinusių žaizdų, kad jos vėl atsivertų ir pagilėtų. Tačiau kai kurie ir dėl šių kančių nedejavo. Maža to, jie neprašė pasigailėti. Maža to, jie neatsakinėjo į klausimus. Maža to, jie juokėsi iš visos širdies! Ar tu po viso šito negali pasijuokti iš skausmo? „Bet liga neleidžia nieko daryti, atitraukia nuo visų pareigų." Liga užkariavo tavo kūną, bet ne sielą. Bėgikas ne taip lengvai kilnos geliančias kojas, batsiuvio ar kalvio rankos pasidarys negrabios, o jei tu esi įpratęs dirbti galva, tai patarsi ir pamokysi, išklausysi ir mokysies pats, tyrinėsi ir prisiminsi. Kaip, nejaugi tu manai, jog nesunkus ligonis turi nieko neveikti? Tu įrodysi, kad ligą įmanoma nugalėti ar bent ištverti ją. Patikėk manimi, dorybei yra vietos ir ligonio lovoje. Ne tik karo žygiai parodo sparnuotą, baimės nepalaužiamą sielą. Narsus gali būti ir apklotais apmuturiuotas vyras. Tavo darbas — narsi kova su liga. Jeigu ji tavęs nepalauš, jeigu nieko iš tavęs negaus, tu rodysi puikų pavyzdį. „O ar daug bus šlovės, jei pelnysime ją sirgdami?" Pats į save žiūrėk, pats save girk! Be to, malonumai būna dviejų rūšių. Kūno malonumus liga suvaržo, tačiau nepašalina jų. Teisybę sakant, net skatina juos ištroškus maloniau gerti, išalkus skaniau valgyti, po susilaikymo viskas godžiau čiumpama. O sielos malonumų, kurie didesni ir tikresni, joks gydytojas ligoniui nedraudžia. Tas, kuris jiems atsidavęs ir gerai juos supranta, niekina visas juslių viliones. „Vargšas ligonis!" Kodėl gi? Ar todėl, kad netirpina sniego vyne? Kad, atlaužęs ledo gabalėlį, nešaldo plačiam inde atskiesto gėrimo? Kad ant jo stalo nededamos Lukrino austrės4? Kad, jam pietaujant, aplink nešoka virėjai, atitempiantys į valgomąjį net krosneles su žuvies kepiniais? Ko tik neprasimano prabanga: kad valgis neatauštų, kad įkaitusiam gomuriui jis neatrodyti drungnas, virtuvė eina paskui patiekalą! „Vargšas ligonis!" Jis valgo tiek, kiek įstengia suvirškinti. Neguli priešais jį šernas, kurį dėl prastos mėsos reikėtų siųst atgal, nėra nė ant daugiaaukščio padėklo sukrautos krūvos paukščių krūtinėlių, nes jį pykina žiūrint į visą paukštį. Kas čia blogo? Pietausi kaip ligonis, tai yra kaip sveikas. Lengvai ištversime nuovirus, šiltą vandenį ir visa, kas atrodo nepakeliama prabangoje paskendusiems lepūnams, negaluojantiems daugiau dvasia negu kūnu. Tik liaukimės bijoję mirties. Liausimės, jei suvoksime, kokios yra gėrio ir blogio ribos. Tuomet nebereikės nei mirtinai nuobodžiauti gyvenant, nei drebėti mirštant. Įvairiausius, didžius, dieviškus dalykus nagrinėjantis žmogus negali persisotinti gyvenimu; parastai pradeda jo nekęsti tik ištižę dykinėtojai. Gamtos tyrinėtojui niekada neateis į galvą bjaurėtis tiesa. Persisotinama tik melu. Antra vertus, jei artėja ir šaukia mirtis, jei ji pirmalaikė, jeigu ji pakerta vidutiniame amžiuje, vis tiek žmogus paragavo paties ilgiausio gyvenimo vaisiaus. Didžioji pasaulio dalis jau pažinta: jis žino, jog laikas garbingumo neprideda. Bet koks gyvenimas atrodys trumpas tam, kuris jį matuoja be galo tuščiais malonumais. Stiprinkis tokiomis mintimis, o kartkartėmis skirk laisvalaikį mano laiškams. Kada nors vėl ateis laikas, kuris mus sujungs ir suartins. Tegu tai bus tik akimirka: mokėdami ja naudotis, padarysime ją ilgą. Juk, Poseidonijo žodžiais tariant, viena išsimokslinusio vyro diena duoda daugiau negu pats ilgiausias neišmanėlio amžius. Įsidėk į širdį ir nepamiršk štai ko: nenusileisk negandoms, nepasitikėk džiugiomis žiniomis, visada turėk galvoje likimo savivaliavimus, tarsi jis tikrai padarys tai, ką gali padaryti. Nelaimė, kurios laukiame, puola švelniau. Lik sveikas.


SEPTYNIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Laukiu tavo laiškų su žiniomis, ką nauja atskleidė kelionė po visą Siciliją, ir pirmiausia tikresnių dalykų apie Charibdę. Puikiausiai žinau, kad Scilė yra uola, visai nebaisi jūrininkams, bet labai prašyčiau tave smulkiai aprašyti, ar atitinka tikrovę pasakojimai apie Charibdę. Jeigu kartais būsi ją matęs,— o pamatyti verta,— pranešk, ar sūkurius sukelia vienos krypties vėjas, ar audra visaip urduliuoja marių paviršių ir ar teisybė, kad visa, ką tik jūros verpetas pačiumpa, nutempia po vandeniu tūkstančius mylių ir išmeta ant kranto prie Tauromenijaus. Jei tai smulkiai aprašysi, tada išdrįsiu tau pavesti mano garbei užkopti ir į Etną. Kai kas sako, jog ji žemėja ir tarytum sėda, nes seniau, plaukiant jūra, ją buvo galima matyti iš toliau. Taip gali būti ne todėl, kad sumažėjo kalno aukštis, bet todėl, kad prigeso ugnis ir kyla nebe tokia karšta ir plati liepsna; taigi ir dūmai kasdien darosi skystesni. Abu reiškiniai tikėtini: ir kad diena iš dienos ryjamas kalnas mažėja, ir kad jis tebėra toks pat, nes ugnis ne ėda jį, bet liepsnoja kažkur požemių kiaurymėse, gaudama ten peno, ir kad pats kalnas — ne ėdesys jai, o tik kelias išsiveržti. Likijoje yra labai garsi, vietos gyventojų Hefaistionu vadinama vietovė. Ten žemėje yra daug plyšių, pro kuriuos skverbiasi nekenksminga, jokiam daiktui nedaranti žalos ugnis. Toji vietovė naši bei derlinga, liepsnos ten ne degina, o tik šaltai ir abejingai švyti. Tačiau šiuos samprotavimus atidėsime, kol tu parašysi, ar toli nuo kalno žiočių guli sniegas, kurio karštis neįstengia ištirpdyti; guli jis sau ramus, nors šalia liepsnoja ugnis. Dėl šių rūpesčių manęs nekaltink. Tu būtum tai padaręs ir savo aistros kurstomas, net jei niekas nelieptų. Ką tau davus, kad neaprašinėtum Etnos savo eilėse, kad nebeliestum šios visų poetų minimos vietos? Ovidijaus nesulaikė tai, kad jau Vergilijus užtektinai buvo prirašęs. Nei vienas, nei kitas neatbaidė Severo Kornelijaus1. Be to, visiems poetams šią vietą pavyko puikiai aprašyti, ir pirmtakai, man atrodo, ne pasiglemžė, o tik atskleidė tai, ką galima pasakyti. Ne tas pats, ar imiesi išsemtos, ar tik pradėtos temos: ji kasdien auga, platėja, o atradimai netrukdo būsimiems atradėjams. Be to, paskutiniojo padėtis yra geriausia: jis randa paruoštus žodžius, kurie, kitaip surikiuoti, sukuria naują vaizdą. Ranka į juos tiesiasi, kaip į savus, nes žodžiai — visų turtas. Tačiau teisės žinovai sako, jog naudojimasis visuomeniniu daiktu neduoda teisės jį pasisavinti. Arba aš tavęs nepažįstu, arba, pamačius Etną, tau ima varvėti seilė: trokšti sukurti didį, pirmtakų darbams prilygstantį veikalą. Daugiau tikėtis tau neleidžia kuklumas. Jis toks didelis, kad, man rodosi, tu pats sumažintum savo talento jėgas, jei iškiltų pavojus nugalėti pirmtakus. Tokia didelė yra tavo pagarba. Be kitų, išmintis turi ir tokį pranašumą: kiekvieną gali nugalėti kitas, kol dar kopiama, o užlipus į viršūnę — viskas yra lygu, viskas stovi vietoje, nebėra kur stiebtis. Argi saulė kada nors didėja? Ar mėnulis kada nors pateka pilnesnis negu paprastai? Jūros nesiplečia. Pasaulis išlaiko tą pačią formą ir dydį. Kas pasiekė sau deramą dydį, tas nebedidėja. Kad ir kiek būtų išminčių, visi jie yra lygūs ir vienodi. Kiekvienas turės tik jam būdingų savybių: vienas bus lipšnesnis, kitas — veiklesnis, trečias neieškos žodžio kišenėje, ketvirtas — gražbylys, tačiau tai, apie ką dabar kalbame, kas daro žmogų laimingą,— visiems vienoda. Aš nežinau, ar gali tavoji Etna žemėti ir suslūgti, ar šią iškilnią, toli iš plačiosios jūros matomą viršūnę glemžia nesiliaujanti ugnis. O dorybės nepažemins nei liepsna, nei griūtis. Tik šis vienas didis dalykas negali sumažėti: nei jai ką nors pridėsi, nei ką nors iš jos atimsi. Kaip ir dangaus būtybių, jos didumas pastovus. Pabandykime pakilti iki jos. Jau daug darbo padaryta. Nors, teisybę pasakius, nelabai daug. Mat jei tu ir doresnis už bloguosius, tai dar nereiškia, kad tu doras Nėra ko girtis akimis tam, kuris šiek tiek nutuokia, kad yra diena. Tas, kuriam saulė spindi lyg per miglą, kartais būna patenkintas, kad išvengė visiško aklumo, bet jis nesinaudoja regėjimo gėriu. Mus galima bus sveikinti tuomet, kai siela, išsiveržusi iš ją supančios tamsos, ne vos vos įžvelgs žydryne, bet regės visą dienos vaiskumą, sugrįš į dangų ir užims tą pačią vietą, kurią turėjo prieš gimdama. Pati jos kilmė šaukia ją aukštyn. Dar neišsilaisvinusi iš šio kalėjimo, ji jau bus ten, jeigu įveiks savo ydas ir skaisti bei lengva pasiners į dieviškuosius apmąstymus. Brangiausias Lucilijau, mums malonu taip darbuotis ir dėl to kautis, nors mažai kas apie mus težinotų arba ir niekas nežinotų. Šlovė — tik dorybės šešėlis. Ji lydi dorybę net prieš jos valią. Bet kaip šešėlis kartais žengia priekyje, kartais — už nugaros, taip ir garbė kartais esti priešaky ir mums pasirodo, o kartais slenka užpakaly ir būna tuo didesnė, kuo vėlesnė, nes tada jau nebekliudo pavydas. Kaip ilgai Demokritas buvo laikomas bepročiu!2 Vargais negalais viešoji nuomonė susitaikė su Sokratu. Kaip ilgai piliečiai nevertino Katono! Atstūmė ir nesuprato jo, kol neteko. Rutilijaus nepaperkamumas ir dorybė nebūtų išryškėję, jei jis nebūtų buvęs nuskriaustas: jis sušvytėjo dėl įžeidimo. Argi jis nedėkojo savo likimui, ar nesidžiaugė ištrėmimu? Vardiju tuos, kuriuos likimas išgarsino kankindamas. O ar maža tokių, kurių tobulumas tapo žinomas tik po mirties?! O ar maža tokių, kuriuos šlovė ne pripažino, bet atkasė?! Žiūrėk, juk ne tik mokytesni, bet ir neišmanėlių minia žavisi Epikūru. O juk jis buvo nežinomas net pačiuose Atėnuose, nors glaudėsi prie jų. Daug metų ilgiau gyvenęs už Metrodorą, viename laiške maloniais atsiminimais garbstydamas draugystę su juo, pabaigoje jis pridūrė, jog, turint tokių vertybių, jam ir Metrodorui visai nepakenkė, kad kilnioji Graikija ne tik jų nepripažino, bet net beveik nebuvo apie juos girdėjusi. Tai argi jis buvo atrastas ne po to, kai atsisveikino su gyvenimu? Ar nesužėrėjo jo pažiūros? Metrodoras viename laiške taip pat prisipažino, jog jis ir Epikūras nepakankamai garsūs, bet vėliau ir jo, ir Epikūro didį vardą kartos tie, kurie norės eiti jų pėdomis. Dorybė negali neišryškėti, o jeigu ji ilgai nematoma, tai jai nekenkia. Ateis diena, kuri išgarsins ją, palaidotą ir prislėgtą jos amžiaus blogybių. Nedaug kam gimęs tas, kuris turi galvoje tik savo laikų žmones. Daug tūkstančių metų, daug kartų dar atkeliaus, — žiūrėk į juos. Net jei amžininkams pavydas įsakys tylėti, ateis tie, kurie vertins be neapykantos ir šališkumo. Jei dorybei šlovė yra kažkoks atlyginimas, tai jis nežūva. Nors ainių kalbos mūsų nepasieks, tačiau mus garbins ir minės tada, kai nieko nebejausime. Nėra tokio, kuriam gyvam ar mirusiam dorybė nepadovanotų šlovės, jei tik jis ėjo paskui ją pasitikėdamas, jei ja nesipuošė ir nesidažė, bet visados atrodė toks pat, ar įspėtas iš anksto, ar užkluptas nelauktai. Apsimetinėjimas nieko nepadeda. Užsidėta dorybės kaukė apgauna tik nedaugelį — tiesa visur ta pati. Apgavystė neturi jokios tvirtybės. Melas — plonasienis daiktas: gerai įsižiūrėjus, jis persišviečia. Lik sveikas.


AŠTUONIASDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tai, kad šiandien turiu laiko, yra ne tik mano paties, bet ir reginio nuopelnas. Visus gaišintojus sušaukė rutulių varžybos1. Niekas neįsiverš, niekas nesutrukdys mano mintims, ir jos, pasitikėdamos ramybe, bus drąsesnės. Nesubildės staiga durys, nepakils užuolaida, tad galima saugiai žengti, o tai labai svarbu einant vienam, žygiuojant savo keliu. Ar aš neinu pirmtakų pėdomis? Taip, bet leidžiu sau ir kai ką atrasti, ir pakeisti, ir palikti. Aš — ne jų vergas, o bendramintis. Tačiau per daug pasakiau žadėdamas sau tylą bei netrikdomą vienatvę. Štai iš stadiono atsklinda milžiniškas gausmas. Jis neišmuša manęs iš vėžių, bet verčia samprotauti apie šį reiškinį. Mąstau sau vienas, kiek daug žmonių lavina kūną, o sielą — vos keletas. Kokia didelė minia subėga į nepatikimą akimirkos reginį ir kokia dykuma plyti aplink mokslus ir dailiuosius menus! Kokie silpnadvasiai yra tie, kurių rankomis ir pečiais mes žavimės! Daugiausia ir mąstau vienas: jei kūno mankšta gali padaryti žmogų tokį ištvermingą, kad jis pakelia smūgius ir daugybe spyrių, kad, save krauju permirkęs, visą dieną, kepinant saulei, išbūna tarp įkaitusių dulkių, tai daug lengviau užgrūdinti dvasią, kad ji nenugalėta sutiktų ir likimo smūgius, ir jo dovanas, kad parblokšta ir sutrypta vėl pakiltų. Mat kūno stiprybei reikia daugelio dalykų, o dvasia auga pati iš savęs, pati save maitina, pati save mankština. Kūnui reikia daug maisto, daug gėrimo, daug aliejaus, pagaliau daug darbo, o dorybė tau teks be jokių priemonių ir be išlaidų. Su tavimi — tai, kas gali padaryti tave dorą. Ko reikia, kad būtum doras? — Noro. O ko labiau begalėtum norėti negu išsiveržti iš šios visus slegiančios vergijos, kurios atsikratyti įvairiausiais būdais bando net paskutiniai purve gimę vergai?! Visus savo pinigus, sutaupytus apvagiant pilvą, jie atiduoda už laisve. Tai nejaugi tu, kuris tariesi gimęs laisvas, netrokšti bet kokia kaina išsivaduoti? Ko tu žvalgaisi į savo piniginę? Laisvės nenusipirksi. Į išlaisvintų asmenų sąrašus patenka tik laisvės vardas2. Iš tikrųjų jos neturi nei tie, kurie ją pirko, nei tie, kurie ją pardavė. Tu pats sau turi duoti šį gėrį, iš savęs jį pasiimti. Pirmiausia išsilaisvink iš mirties baimės — ji mums uždeda jungą. Paskui išsilaisvink iš skurdo baimės. Jei nori įsitikinti, kad jis neturi nieko bloga, palygink skurdžių ir turtingųjų veidus. Neturtingas šypsosi dažniau ir nuoširdžiau, jo širdies gelmėje nėra jokio nerimo, o atsiradęs koks nors rūpestis praplaukia lyg lengvas debesėlis. O laimingais vadinamų žmonių linksmumas yra apsimestinis, liūdesys — slegiantis tarsi votis ir tuo sunkesnis, kad jiems negalima viešai rodytis vargšais, bet būtina vaidinti laimingus tarp širdį graužiančių sielvartų. Man dažniau reikės naudotis mimo, kuris paskirsto mums vaidmenis, bet kuriuos mes blogai vaidiname, pavyzdžiu (niekas įtaigiau nevaizduoja žmogaus gyvenimo). Tas. kuris pasipūtęs įžengia į sceną ir, užrietęs sprandą, taria:

 

Esu valdovas Argo. Jį Pelopas man

Paliko ten, kur Heles jūros suspausta

Ir marių Jonijos Korinto sąsmauka3.— 

tėra vergas, gaunantis penkis saikus grūdų ir penkis denarus. O anas, kuris nepaprastai išdidžiai, puikuodamasis savo jėgomis, sako:

 

Nutilki, Menelajau. nes nuo dešinės

Manosios žūsi4—, 

 

tėra skarmaluose miegantis padienininkas. Tą patį galima pasakyti apie visus virš žmonių galvų, virš minios neštuvuose iškeliamus išlepėlius: jų laimė — tik kaukė. Nuplėšk ją ir tu imsi juos niekinti. Ketindamas pirkti arklį, prašai nuo jo nutraukti gūnią, parduodamiems vergams liepi nusirengti, kad nebūtų paslėpta kokia nors jų kūno yda, o žmogų vertini apsitūlojusį. Visa, kas gali nepatikti, vergų pirkliai dangsto kokia nors gudrybe. Todėl papuošimai pirkėjams būna įtartini: pastebėję raištį ant rankos ar kojos, liepia nusirišti jį ir parodyti patį kūną. Matai tą Skitijos ar Sarmatijos karalių su puikiu galvos papuošalu? Jei nori jį įvertinti, pažinti, koks jis yra, atrišk raištį: po juo slypi daug blogio. Bet kam šnekėti apie kitus? Perkainok pats save: atmesk pinigus, namus, garbę, apžiūrėk savo vidų. O dabar apie save sprendi remdamasis kitų žodžiais. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 61-80 laiškai