Trečiadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai

AŠTUONIASDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS. 

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tu skundiesi, jog sutikai nedėkingą žmogų. Jeigu tai — tik pirmas kartas, dėkok likimui arba savo apdairumui. Beje, apdairumas šiuo atveju nieko nepajėgia, nebent jis tik gali padaryti tave piktą, o tokio pavojaus vengdamas, geradarys nebūsi. Taigi bijodamas, kad geradarybė nežūtų kitame žmoguje, tu pražudysi ją savyje. Geriau jau nesulaukti padėkos negu visai nedaryti geradarybės. Ir neužderėjus javams vis tiek reikia sėti: nuolatinius nenašios žemės nuostolius dažnai atlygina vienerių metų derlius. Norint rasti dėkingą, verta išmėginti ir nedėkinguosius. Joks geradarys neturi taiklios, niekad neapgaunančius rankos. Prašaukime ir pro šalį, kad tik retkarčiais pataikytume. Ir laivui sudužus, jūrininkai vėl leidžiasi j jūrą. Išlaidūnas neatbaido palūkininko nuo sandėrio.

Dykinėjant gyvenimas greitai sustings, jei trauksimės nuo kliūčių. Tegul šis atsitikimas padaro tave dar dosnesnį. Mat jeigu kokios nors veiklos rezultatas nėra aiškus, reikia jos imtis dažniau tam, kad kada nors ji pasisektų. Bei apie tai pakankamai esame kalbėję knygoje, pavadintoje „Apie geradarybes". Atrodo, dabar reikia patyrinėti tai, kas, man regis, dar ne visai išaiškinta: ar iš pradžių mums padėjęs, o vėliau pakenkęs žmogus atliko lygiaverčius darbus ir atpalaidavo mus nuo dėkingumo skolos? Jei nori, pridurk ir tai, jog vėliau jis daugiau pakenkė negu anksčiau buvo padėjęs. Jei tu paprašysi griežtą teisėją teisingai nuspręsti, tai jis, atskyręs viena nuo kito, tars; „Nors skriauda ir nusveria, tačiau skriaudos likutį reikia priskirti geradarybei". Pakenkė daugiau, bet anksčiau padėjo. Taigi reikia turėti galvoje ir laiką. Aišku, tau galima ir nepriminti, jog reikia atsižvelgti ir į tai, ar noriai tau padėjo, ar pakenkė nenoromis, nes ir geradarybės, ir skriaudos vertinamos pagal nusistatymą. „Nenorėjau daryti gera; tai daryti mane privertė gėdos jausmas, nuolatiniai prašymai ir viltis." Už viską reikia atlyginti ne pagal tai, kiek buvo duota, o pagal tai, kaip noriai tai buvo mums duota. Dabar atidėkime šiuos samprotavimus, ir tegul tai bus geradarybė, o šitai — skriauda, didesnė už ankstesnę geradarybę. Doras žmogus abu akmenėlius sudės ant svarstyklių taip lyg pats save apgautų: geradarybei kažkiek pridės, o nuo skriaudos kažkiek nuims. Kitas, gailestingesnis teisėjas, kuriuo aš labiau norėčiau būti, lieps užmiršti skriaudą ir atsiminti tik gerą darbą. „Tačiau iš tiesų,— sakai tu,— teisingumas privalo kiekvienam atiduoti tai, kas jam priklauso: geradarybei —padėką, skriaudai — kerštą arba bent jau nedėkingumą." Tai bus teisinga, jei vienas mus nuskriaudė, o kitas padarė mums gera, o jei tai — vienas ir tas pats žmogus, tai geradarybė sunkina skriaudos galią. Tam, kuriam vis tiek reikės atleisti, net jeigu jis neturėtų nuopelnų, dar labiau reikia dovanoti dėl gero jo darbo. Šių dviejų dalykų aš nevertinu vienodai: geradarybę vertinu labiau už skriaudą. Ne visi dėkingieji moka būti skolingi už geradarybę. Atsilyginti gali net žioplys, stuobrys ir prastuolis, ypač jeigu tuoj po geradarybės praėjo nedaug laiko, bet jie nenumano, kiek yra skolingi. Tik išminčius žino, kas yra kiek verta. Mat minėtas kvailys, net ir gerų norų kupinas, atlygina arba mažiau negu yra skolingas, arba <...> ne laiku ir ne vietoje: tai, ką reikia grąžinti, jis nešdamas išbarsto ir išmėto. Kartais žodžiai nuostabiai tiksliai išreiškia dalyką, kalba senu papratimu nurodo veiksmingais bei pamokančiais ženklais, ką daryti. Mes paprastai sakome: „Jis jam padėkojo". Padėka — tai savanoriškas skolos atidavimas. Nesakome: „Jis užmokėjo padėka", nes mokama tuomet, kai šito reikalaujama, mokama nenoromis, mokama bet kur, mokama per tarpininką. Nesakome: „Jis atsiteisė geradarybe" arba: „Atsiskaitė". Mūsų nepatenkina nė vienas žodis, apibūdinantis piniginę skolą. Padėka yra dėkingumas tam, iš kurio esi ką nors gavęs. Šis žodis reiškia grąžinti be prievartos. Grąžintojas pats save šaukia. Išminčius vienas įvertins viską: kiek yra gavęs, iš ko, kada, kur, kaip. Todėl mes tvirtiname, jog niekas, išskyrus išminčių, nemoka dėkoti. Taip pat niekas kitas nemokės padaryti gero darbo, tik išminčius, tai yra tas, kuris labiau džiaugiasi duodamas negu gaudamas. Kas nors tai priskirs prie pasakymų, kurie atrodo prieštaraują visuotinei nuomonei ir kuriuos graikai vadina ..., ir paklaus: „Nejaugi niekas, išskyrus išminčių, nemoka padėkoti? Nejaugi niekas kitas nemoka atiduoti skolos savo skolintojui, o pirkdamas daiktą — sumokėti pardavėjui?" Kad neužsitrauktume neapykantos tik mes, tebūnie tau žinoma, kad ir Epikūras sakė tą patį. Metrodoras tiesiai tvirtina, jog tik išminčius sugeba dėkoti. O paskui tas pats rašytojas stebisi, kai sakome: „Tik išminčius moka mylėti. Tik išminčius sugeba būti draugas". Bet juk padėka yra meilės ir draugystės dalis, ji net prieinamesnė ir tenka didesniam būriui žmonių negu draugystė. Jis stebisi, kai mes sakome, jog ištikimybė būdinga tik išminčiui, tarytum jis pats kitaip kalbėtų. Ar tau atrodo, jog gali būti ištikimas žmogus, nemokantis padėkoti? Taigi tegu jie nustoja mus šmeižti, kad mes nuolatos keliame neįtikimus teiginius, ir tegu žino, jog dorybė būdinga išminčiui, o miniai — tik dorybės atvaizdas ir šešėlis. Niekas nemoka dėkoti, išskyrus išminčių. Kvailys taip pat dėkoja kaip mokėdamas ir galėdamas: jam daugiau trūksta mokėjimo negu noro. Nereikia noro mokytis. Išminčius viską palygins: mat ta pati geradarybė dėl laiko, aplinkybių, priežasčių pasidaro tai didesnė, tai mažesnė. Dažnai į namus plaukiantys turtai neįstengia padaryti tiek, kiek laiku duotas tūkstantis denarų1. Mat toli gražu ne tas pats, ar tu dovanoji, ar padedi; ar tavo dosnumas išgelbės žmogų, ar praturtins jį. Dažnai dovanotas niekniekis pasidaro svarbus daiktas. Kaip tu manai, ar labai didelis skirtumas, kai žmogus atima iš savęs tai, ką duoda kitam, ir kai jis priima labdarybę, kad galėtų duoti? Bet nebegrįžkime prie to, ką esame pakankamai išnagrinėję. Lygindamas geradarybę su skriauda, doras žmogus padarys patį teisingiausią sprendimą, tačiau labiau pagerbs geradarybę ir labiau links į ją. Čia labai svarbu ir požiūris į asmenybę: „Tu padarei man gera padėdamas mano vergui, bet įžeidei tėvą. Tu išgelbėjai mano sūnų, bet pražudei tėvą!“ Taip lygindamas, jis peržvelgs ir kitas aplinkybes ir, jei skirtumas bus menkas, nekreips j jį dėmesio. O jei šis skirtumas bus didelis, jis nusileis tiek, kiek tai galima padaryti nenusidedant pareigai ar ištikimybei, tai yra jei skriauda bus tik jam pačiam. Išvada tokia: vykstant mainams, jis bus nuolaidus, sutiks, kad iš jo būtų atskaičiuojama daugiau, ir nenoriai priims geradarybę kaip atlyginimą už skriaudą. Jis links į štai ką ir sieks štai ko: jaustis skolingam ir norėti atsidėkoti. Klysta tas, kuris mieliau priima geradarybę negu atsilygina už ją. Kaip yra smagiau tam, kuris grąžina pinigus, negu tam, kuris skolinasi jų, taip turi būti linksmiau tam, kuris nusimeta didžiausią skolos — gautos geradarybės — naštą, negu tam, kurį tokia skola prislegia. Nedėkingieji taip pat apsirinka priskaičiuodami skolintojui daugiau negu pridera, tačiau manydami, jog geradarybė teikiama veltui. O juk ji auga bėgant laikui, ir kuo toliau, tuo daugiau reikia mokėti. Nedėkingas tas, kuris be palūkanų atsilygina už geradarybę. Taigi tai reikės turėti galvoje skaičiuojant pajamas ir išlaidas. Reikia daryti viską, kad mūsų dėkingumas būtų kuo didžiausias. Šis dėkingumas yra mūsų gėris, kuris, kaip teisingumas, nepriklauso niekam kitam: didesnė jo dalis sugrįžta. Kiekvienas, kuris padeda kitam, padeda sau. Turiu omeny ne tai, kad patyręs pagalbą žmogus mielai pagelbės, o apgintas — užstos; kad doras darbas, apėjės ratą, grįžta pas tą, kuris jį padarė, kaip ir blogas darbas atsigręžia prieš patį kaltininką; kad niekas nesigaili nuskriaustųjų, kurie savo darbais mokė skriausti. Noriu pasakyti, kad visų dorybių vertė glūdi jose pačiose. Čia siekiama ne pelno: atlyginimas už gerą poelgį — jis pats. Aš dėkingas ne todėl, kad kitas man mieliau patarnautų paskatintas mano vyzdžio, bet todėl, kad darau labai malonų ir gražų arbą. Aš esu dėkingas ne todėl, kad tai naudinga, bet todėl, kad tai malonu. Kad taip yra, spręsk štai iš ko: padėkoti įstengsiu tik atrodydamas nedėkingas, jei geradarybę galėsiu atsilyginti tik prisidengdamas skriaudos skraiste, tai visai ramia širdimi veršiuos prie garbingo sumanymo, nors kelias vestų per nešlovę. Man regis, jog niekas labiau nevertina dorybės, niekas nėra labiau jai atsidavęs už tą, kuris praranda doro vyro vardą siekdamas neprarasti sąžinės. Taigi, kaip sakiau, atsidėkojimas yra didesnis gėris tau negu kitam. Jam tenka tai, kas įprasta, kasdieniška — priimti , kas duota, o tau — tai, kas didu, kas plaukia iš laimingiausios sielos būklės — atsidėkojimas. Jei blogis daro mus nelaimingus, o dorybė — laimingus, jei atsidėkojimas yra dorybė, vadinasi, tu atidavei paprastą daiktą, o gavai tai, ko negalima įkainoti — atsidėkojimo suvokimą, kuris įsiskverbia tik į kilnią ir laimingą sielą. O kieno jausmai kitokie, tą slegia baisiausia nesėkmė; kiekvienas nedėkingas žmogus bus nelaimingas, ką ten bus,— jis yra nelaimingas. Tad ne dėl kitų, o dėl savęs venkime būti nedėkingi. Kitiems atitenka tik mažiausia ir lengviausia mūsų niekšiškumo dalis, o blogiausia, didžiausia jo dalis lieka mumyse ir slegia mus pačius. Anot mūsų Atalo: „Blogis pats išgeria didžiąją savo nuodų dalį". Nuodai, kuriuos gyvatės, nekenkdamos sau, gamina kitiems pražudyti, yra kitokie. O šie labiausiai kenksmingi tiems, kurie juos turi. Nedėkingasis kankinasi ir kamuojasi, jis nekenčia ir stengiasi sumenkinti tai, ką gavo, nes turės grąžinti, o patirtas skriaudas išpučia ir padidina. Vargšas tas, kuriam iš galvos iškrenta geradarybės, bet stipriai į širdį įstringa skriaudos. Išmintis, priešingai, šlovina geradarybę, pati sau ją priskiria ir nuolatos džiūgauja ją prisiminusi. Blogas žmogus turi vieną, vos akimirką trunkantį malonumą — priimti geradarybę, o išminčiui tai teikia ilgą, net amžiną džiaugsmą. Jį džiugina ne tai, kad kažką gavo, bet tai, kad įgijo kažką nemirtingo ir tvirto. Jis nekreipia dėmesio į įžeidimus ir pamiršta skriaudas ne dėl savo nerūpestingumo, o sąmoningai. Jis neaiškina visko esant blogai, neieško, ką apkaltinti dėl savo nelaimių, o žmonių nuodėmes yra linkęs verčiau suversti atsitiktinumui. Jis nekimba nei prie žodžių, nei prie žvilgsnių. Kad ir kas jam atsitiktų, jis viską palengvina priimdamas tai maloniai. Jis labiau linkęs prisiminti ne įžeidimus, bet paslaugas. Kiek galėdamas, stengiasi gyventi ankstesniais ir geresniais atsiminimais ir savo požiūrį j jam padėjusius žmones pakeičia tik tuomet, kai labai blogi jų poelgiai užgožia geruosius ir tai tampa akivaizdu. Tačiau net ir tuomet jis pasikeičia tik tiek, kad po didžiausios skriaudos pasidaro toks pat, koks buvo iki geradarybės. O jei skriauda prilygsta geradarybei, sieloje lieka šiek tiek buvusio palankumo. Kaip kaltinamąjį išteisina, kai teisėjų balsai pasiskirsto po lygiai. Kaip žmogiškumas abejotinus dalykus visuomet linksta laikyti gerais, taip išminčiaus siela, kai piktadarybės prilygsta geriems poelgiams, nebesijaučia esanti skolinga dėkingumo, bet nenustoja norėti būti skolinga ir elgiasi lyg asmuo, kuris užmoka, nors jo skola ir panaikinta. Tačiau niekas negali būti dėkingas, jei neniekina to, dėl ko minia eina iš proto Jei nori išreikšti padėką, reikės keliauti į ištrėmimą, lieti kraują, kęsti neturtą, suteršti savo gerą vardą atiduodant jį bjaurioms apkalboms. Dėkingumas žmogui kainuoja nemažai. Kol laukiame geradarybės, laikome ją brangiausiu dalyku, o kai gauname ją — pačiu pigiausiu. Klausi, kas atsitinka, kad užmirštame gautą paslaugą? — Trokštame gauti jų dar. Mąstome ne apie tai, ką jau gavome, bet apie tai, ką dar norime gauti. Turtai, svarbios pareigos, valdžia ir visa kita, kas, mūsų nuomone, yra vertinga, iš tikrųjų yra beverčiai dalykai, kurie veda mus iš kelio. Nemokame vertinti daiktų, kurių kainos reikia klausti ne minią, bet jų pačių prigimtį. Jie neturi nieko puikaus, kad patrauktų mūsų mintis, neturi nieko didaus, tik mes pripratome jais žavėtis. Tie dalykai giriami ne todėl, kad jų reikėtų geisti, bet jie geidžiami todėl, kad giriami; kai klystama pavieniui, pradedama klysti visuotinai, o kai klystama visuotinai, pradedama klysti pavieniui. Jei tikime tuo, tikėkime ir žmonėmis, ir štai kodėl: nieko nėra garbingiau už dėkingą sielą. Tai pasakys visi miestai, visos, net barbarų kraštų, tautos. Dėl to nesiginčys nei dorieji, nei blogieji. Kai kurie girs malonumus, bet bus ir tokių, kurie rinksis vargą, kai kurie didžiausiu blogiu laikys skausmą, bet bus ir tokių, kurie apskritai nepripažins skausmą esant blogiu. Vienas turtus priskirs prie aukščiausiojo gėrio, o kitas tvirtins, jog jie buvo išrasti tam, kad žmonių gyvenimą padarytų nelaimingą ir kad turtingiausias yra tas, kuriam likimas nežino, ką dovanoti. Nepaisant tokių nuomonių skirtumų, visi vienu balsu tvirtins, jog darantiems gera  reikia atsidėkoti. Dėl to sutars ir tokia įvairi minia, nors mes tuo tarpu už geradarybes mokame skriaudomis. Pagrindinė nedėkingumo priežastis yra tai, kad nesugebame deramai atsidėkoti. Pamišimas tapo toks didelis, jog kam nors teikti didelę geradarybę pasidarė nepaprastai pavojinga. Tas, kuris mano, jog gėda nepadėkoti, nenori, kad reikėtų kam nors dėkoti. Turėk sau, ką esi gavęs! Aš to neprimenu ir nereikalauju grąžinti. Tegul mano pagalba tau bus man bent nepavojinga. Pati pražūtingiausia neapykanta yra ta, kuri kyla iš gėdos dėl neatlygintos geradarybės. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai