Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - AŠTUONIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

AŠTUONIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Nustojau nerimauti dėl tavęs. Kurį dievą, tu paklausi, išsirinkau savo laiduotoju? Žinoma, tą. kuris nieko neapgauna: teisingumą ir gėrį mylinčią tavo sielą. Geresnė tavo esybės dalis yra visiškai saugi. Likimas gali tave nuskriausti, tačiau — ir tai yra svarbiausia — aš nebebijau, kad tu pats save nuskriausi. Eik tuo keliu, kuriuo pradėjai eiti, ir gyvenk kaip esi pasiryžęs: ramiai, bet ne lengvai. Geriau tegu man bus bloga negu lengva. Šį „bloga" suprask taip, kaip paprastai jį vadina žmonės: nemalonu, sunku, varginga. Apie tuos, kurių gyvenimas giriamas, kuriems pavydima, paprastai girdime: „Lengvai gyvena". Iš tikrųjų tai reiškia: „Jis — lepūnas". Mat siela pamažu išpaiksta ir suskysta įgaudama ją supančio dykinėjimo ir tinginystės bruožų. Ar ne verčiau vyrui sukietėti į titnagą? Išlepėliai bijo mirties, bet savo gyvenimą padaro panašų į ją. Tačiau poilsiauti ir ilsėtis kape — toli gražu ne tas pats. „Kaipgi yra? — paklausi tu. — Ar ne geriau šitaip tysoti negu suktis įvairių pareigų sūkuriuose?" Bjaurūs yra abu dalykai: ir traukuliai, ir sustingimas. Mano nuomone, lavonas yra ir tas, kuris guli iškvėpintas kvepalais, ir tas, kurį išvelka su kabliu1. Laisvalaikis neužsiimant mokslais yra mirtis ir gyvo žmogaus palaidojimas. Kuo tada padės atsiskyrėliškumas?! Ir už marių mus pasivys nerimo priežastys. Kur yra toji slėptuvė, į kurią neįžengia mirties baimė? Kur toji aukšta ramaus gyvenimo tvirtovė, kurios negąsdina skausmas? Kad ir kur pasislėptum, aplinkui siautės žmogaus blogybės. Daug jų išorėje, jos supa mus norėdamos arba apgauti, arba prislėgti; daug jų viduje, jos šėlsta ir esant visiškai vienatvei. Reikia apsistatyti nesugriaunama filosofijos siena, kurios neįstengia likimas pramušti ir daužydamas daugeliu savo mašinų. Siela, palikusi išorę ir užsidariusi savo pilyje, yra nenugalima: visos ietys pralekia žemiau jos. Likimas ne toks ilgarankis, kaip mes manome, jis čiumpa tik tuos, kurie linksta prie jo. Taigi, kiek galėdami, traukimės šalin, o tai padaryti padės savęs ir savo prigimties pažinimas. Tegu kiekvienas žino, kur ketina eiti, iš kur kilęs, kas jam yra gera, o kas — bloga, ko reikia siekti, o ko — vengti, kas yra tas protas, atskiriantis tai, kas siektina, nuo to, kas vengtina, tramdantis geismų beprotybę, numalšinantis baimės šėlimą. Kai kurie mano, jog jie ir be filosofijos tai užgniaužė. Tačiau, kai ramiai begyvenančius ištinka kokia nors nelaimė, tuomet išsiveržia pavėluotas prisipažinimas. Kai budelis tiesia ranką, kai artinasi mirtis, didingi žodžiai išlekia iš galvos. Dabar tokiam galima pasakyti: „Lengva tau buvo mesti iššūkį tolimoms nelaimėms. Štai skausmas, apie kurį sakei, kad jis iškenčiamas; štai mirtis, apie priešinimąsi jai esi kalbėjęs daug ir su įkvėpimu; pliaukši botagai ir blykčioja kalavijas.

Reikia dabar drąsos ir širdies tvirtumo. Enėjau2".

O narsi ji pasidarys nuolat mąstant, kai mankštinsi ne liežuvį, o sielą, kai iš anksto pasiruoši mirčiai, prieš kurią neišdrįs sukilti tas, kuris išvedžiojimais bandys įrodyti, jog mirtis nėra blogybė. Juk malonu, Lucilijau, puikiausias vyre, pasijuokti iš graikų kvailysčių, kurių dar (pats tuo stebiuosi) nesu išmetęs iš savo galvos. Mūsų Zenonas taip protauja; „Joks blogis nėra šlovingas. Mirtis yra šlovinga. Vadinasi, mirtis nėra blogis". Tu pasiekei savo: aš išsilaisvinau iš baimės ir nesvyruodamas ištiesiu kaklą budeliui. Tačiau ar nenorėtum kalbėti rimčiau, nejuokindamas einančio mirti? Dievaži, nelengva pasakyti, katras kvailesnis: ar tas, kuris mano, jog šitokie samprotavimai ištirpdo mirties baimę, ar tas, kuris bando juos išpainioti, tarytum tai būtų svarbu. Juk ir pats Zenonas pateikė priešingų samprotavimų, besiremiančių tuo, kad mirtį laikome vienu iš beskirčių dalykų, kuriuos graikai vadina <...>3. „Beskirtiškumas, — tvirtina jis,— nėra šlovingas. Mirtis yra šlovinga. Vadinasi, mirtis nėra beskirtis dalykas." Matai, kur suka toks samprotavimas. Juk ne bet kokia mirtis yra šlovinga, o tik narsi mirtis. Kai tu tvirtini: „Beskirtiškumas nėra šlovė", sutinku su tavim ta prasme, kad jokios šlovės negalima įgyti kitaip, kaip per beskirčius dalykus. Bekirčiais, tai yra nei gerais, nei blogais, aš vadinu tokius dalykus kaip liga, skausmas, skurdas, ištremtis, mirtis. Nė vienas iš šių dalykų pats savaime nėra šlovingas, tačiau be šių dalykų nebūna šlovės. Giriame ne skurdą, o žmogų, kurio skurdas nepalaužia ir nepalenkia. Giriame ne ištremtį, o tą, kuris pats noriau išėjo tremtin, negu kad būtų jon išsiuntęs kitą. Giriame ne skausmą, bet tą, kurio skausmas neįveikė. Niekas negiria mirties, bet tą, kurio sielą mirtis išplėšė anksčiau negu ją sujaudino. Visi šie dalykai patys savaime nėra nei garbingi, nei šlovingi, tačiau visa, prie ko prisiartina ir ką paliečia dorybė, tampa garbinga ir šlovinga. Tie dalykai tarytum vidury, svarbu tik tai, kas prie jų pridės ranką: blogis ar dorybė. Ta pati mirtis, bet Katono mirtis šlovinga, o Bruto — šlykšti ir gėdinga. Juk žinodamas, kad žus, Brutas ieškojo progų uždelsti žūties akimirką, nuėjo nusilengvinti, o kai jį pašaukė mirti ir liepė padėti galvą, tarė: „Padėsiu, prisiekiu gyvybe". Kokia beprotybė trauktis, kai atgal eiti nebeįmanomai „Padėsiu, — tarė jis, — prisiekiu gyvybe", vos nepridurdamas: „Net ir gyvybe Antonijaus rankose". Iš tiesų vertėjo jį pasmerkti gyventi. Tačiau, kaip esu sakęs iš pradžių, pati mirtis nėra nei gėris, nei blogis. Katonas ja pasinaudojo labai garbingai, Brutas — labai gėdingai. Kiekvienas, nors ir negražus, daiktas pagražėja pridėjus prie jo dorybės. Sakome, jog miegamasis šviesus, o naktį jame labai tamsu. Diena įlieja į jį šviesos, o naktis ją. pasiglemžia. Taip ir mūsų vadinamiesiems beskirčiams, arba viduriniams, dalykams: turtams, jėgoms, grožiui, svarbioms pareigoms, karaliavimui, ir jų priešybėms: mirčiai, ištremčiai, ligai, skausmams ir kitiems, kurių daugiau ar mažiau bijomės, gėrio ar blogio vardą suteikia arba piktadarybė, arba dorybė. Geležies gabalas nėra nei karštas, nei šaltas, įmestas į krosnį, jis įkaista, o įmestas į vandenį — ataušta. Mirtį padaro garbingą tai, kas garbinga, o tai yra dorybė ir išorinį gėrį niekinanti siela. Esama, Lucilijau, didelių skirtumų ir tarp mūsų vadinamųjų vidurinių dalykų. Mirtis nėra tokia beskirtė kaip tai, lyginis ar nelyginis i skaičius plaukų auga ant galvos. Mirtis priklauso tiems dalykams, kurie nėra blogi, bet turi blogio regimybę. Mumyse glūdi meilė sau, troškimas išlikti, nenoras išsiskirti su kūnu. Mums atrodo, jog mirtis atima daug gėrybių, išplėšia iš mūsų gausybę daiktų, prie kurių esame pripratę. Mirtis mus baido ir todėl, kad jau žinome, kas yra čia, bet nežinome, prie ko pereisime, kaip visa tai atrodo, ir bijome nežinomybės. Be to, natūralu, kad bijome ir tamsos, į kurią, kaip manoma, veda mirtis. Vadinasi, net jei mirtis yra beskirtė, ji vis tiek nėra daiktas, į kurį lengva nekreipti dėmesio. Reikia stipriai užgrūdinti sielą, kad ištvertų jos vaizdą arba artėjimą. Mirtį reikia labiau niekinti, negu esame įpratę tai daryti. Mat ją supa daugybė prietarų, daugelis talentų varžėsi didindami jos nešlovę. Aprašytas ir požemių kalėjimas, ir amžinos nakties apgaubta šalis, kurioje

Neneša smurto tau ginklai, tegu per amžius baisusis

Vartsargis loja oloj ir gąsdina Šmėklas bekūnes...4

Vandenys STikso tavęs nusigando ir vartsargis Orko,

Urzgiąs urve kruvinam ant kaulų krūvos apgraužtųjų5.

Net jeigu manysi, jog tai — tik pasakos ir mirusių nelaukia niekas, dėl ko reikėtų nuogąstauti, atsiranda kitokia baimė. Mat žmonės vienodai bijo atsidurti požemio karalystėje ir neatsidurti niekur. Tai argi ne šlovė, ne vienas iš didžiausių žmogaus dvasios žygių yra narsi mirtis, besipriešinanti tam, ką mums įdiegė seni įsitikinimai?! Niekada nepakils iki dorybes siela, kuri mirtį laiko blogiu. Ji pakils tada, kai manys, jog mirtis nėra beskirtė. Prigimtis neleidžia žmogui didžiadvasiškai eiti prie to, ką jis laiko blogiu: jis artinsis gaišdamas ir delsdamas. Visa, kas daroma nenoromis ar vengiant, nėra šlovinga. Dorybė nieko nedaro prievarta. Nebus garbingo poelgio, jei neatsiduosime jam visa širdimi, jei nors truputėlį jam priešinsimės. O kai daroma kas nors bloga bijant kažko dar blogesnio ar viliantis įsigyti kokį nors gėrį, dėl kurio verta vieną kartą priimti ir iškęsti kokį nors blogį, tada žmoguje kovoja priešingos mintys: vienos ragina įvykdyti sumanymus, kitos stabdo ir liepia vengti įtartinų bei pavojingų dalykų. Žmogus plėšosi į skirtingas puses. Kai taip atsitinka, šlovė žūva. Mat dorybė savo sprendimus vykdo esant visiškai vidinei harmonijai ir nebijo to, ką daro.

Tu nesilenk vargų, bet eik, pasitiki juos drąsiai6...

Tu nežengsi narsiau, jei manysi, kad tat — blogis. Išmesk šią mintį iš galvos, nes priešingu atveju joje įstrigs mūsų įkarštį gesinantis įtarimas. Vilkte vilksies prie to, ką reikia pulti. Mūsų šalininkai nori, kad Zenono samprotavimai atrodytų teisingi, o kiti, jiems prieštaraujantys,— apgaulingi bei klaidingi. Aš viso to neapriboju dialektikų dėsniu nei sukriošusių gudragalviavimų painiava, bet manau, jog reikia atmesti viską, dėl ko paklaustasis yra įsitikinęs esąs suklaidintas, tačiau, priverstas sutikti, jis viena sako, o kita mano. Dėl tiesos reikia veikti paprasčiau, o kovoti su baime — narsiau. Man labiau patiktų išpainioti jų nagrinėjamus dalykus ir ne priversti kitus pritarti, bet įtikinti juos. Kaip ragina vadas savo karius, einančius mirti už žmonas ir vaikus? Štai Fabijai'— giminė, ant savo pečių užsikrovusi visos valstybės karą. Antai siaurame Termopilų tarpeklyje išsidėstę spartiečiai. Jie nesitiki nei nugalėti, nei sugrįžti. Čia bus jų kapas. Kaip tu juos paraginsi, kad, atstatę krūtines, žūtų už visą tautą, nusprendę verčiau pasitraukti p gyvenimo, negu iš tos vietos? Gal taip kalbėsi: Blogis nėra šlovė. Mirtis yra šlovė. Vadinasi, mirtis nėra blogis"? Labai veiksminga kalba! Po jos iš tiesų nedelsdami mesis ant priešų durklų ir mirs stovėdami. O kaip tvirtai kreipėsi į juos Leonidas! Jis tarė: papusryčiaukime, bendražygiai, nes pietausime požemio karalystėje". Niekam nesustojo kąsnis burnoje, neįstrigo gerklėje, nekrito iš rankų, visi žvaliai pažadėjo eiti ir pusryčių, ir pietų. O romėnų vadas8, siųsdamas karius užimti vietovės, prie kurios reikėjo veržtis per priešų gretas, kreipėsi į juos šitaip: „Bendražygiai! Būtina ten prasiskverbti, grįžti — nebūtinai" Matai, koks paprastas ir koks garbingas yra narsumas! O kūrį jūsų išprotavimai padaro drąsesnį ar tiesesnį? Jie palaužia dvasią, kurios jokiu būdu negalima menkinti, silpninti bei versti nagrinėti šios painiavos tada, kai ruošiamas didis žygis. Ne tris šimtus9, o visus mirtinguosius reikia išlaisvinti nuo mirties baimės. Kaip įrodysi, kad mirtis nėra blogis? Kaip nugalėsi nuo kūdikystės įsišaknijusią ir visą amžių kerojusią pažiūrą? Kur rasi pagalbą silpniems žmonėms? Ką pasakysi, kad jie užsidegę pultų į patį pavojų? Kokia kalba pašalinsi bendrą baimę, kokiomis proto jėgomis išrausi tau prieštaraujantį žmonių giminės prietarą? Dėliosi painius žodžius ir regsi klastingus klausinius? Meškos smilga nenudursi. Baisią, siaubingesnę už patį karą, Afrikos gyvatę romėnų legionieriai veltui bandė užmušti strėlėmis ir laidyklėmis10. Net pitijumi11 neįmanoma buvo jos sužeisti, nes dėl nepaprastai didelio bei plataus ir tvirto kūno ji nublokšdavo geležį ir visus sviedinius, ir tik girnapusės dydžio akmenys pagaliau ą suknežino. O tu tokias plonas strėles svaidai į mirtį? Yla nori įveikti liūtą? Tavo žodžiai aštrūs. Akuotas taip pat aštrus, tačiau kai kada trapumas daro daiktą nenaudingą ir neveiksmingą. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai