Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - DEVYNIASDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

DEVYNIASDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Manasis Liberalis nuliūdo atėjus žiniai apie gaisrą, sudeginusį Lugdūno koloniją. Tokia nelaimė sujaudins kiekvieną, o ką jau kalbėti apie labai savo gimtąjį miestą mylintį žmogų. Šis atsitikimas privertė jį pasiemti dvasios stiprybe, kurią ugdė, kad įstengtų iškęsti visa, ko, jo nuomone, galima bijoti. Nesistebiu, kad jis net nenuogąstavo dėl šitos nelauktos ir beveik negirdėtos nelaimės, nes dar nebuvo atsitikę tokio įvykio. Daugelį miestų siaubė gaisrai, bet nė vieno nesunaikino. Net namus padegusi priešo ugnis daug kur užgęsta ir, net nuolatos kurstoma, retai kada praryja viską, nieko nepalikdama kardui. Ir žemės drebėjimas vargu ar kada nors buvo toks smarkus ir pražūtingas, kad sugriautų ištisus miestus. Niekuomet pagaliau neliepsnojo toks nelemtas gaisras, po kurio kitas gaisras būtų nebeįmanomas. Viena naktis nušlavė daugybę puikiausių pastatų, kurių kiekvienas galėjo išgarsinti bet kokį miestą. Taikos metu atsitiko tai, ko žmonės nebijo net per karą. Kas galėtų tuo patikėti?! Nurimus ginklams, dabar, kai visame pasaulyje viešpatauja ramybė, paklauskite, kur yra Lugdūnas, Galijos puošmena.

Prislėgdamas visą bendruomenę, likimas visada duodavo laiko pasibaiminti dėl gresiančių įvykių. Bet koks didelis daiktas paprastai sunaikinamas ne iš karto, o čia per vieną naktį dingo didžiausias miestas. Pagaliau aš ilgiau tau pasakoju apie jo pražūtį, negu iš tikrųjų ji truko. Visa tai pakirto mūsų Liberalio dvasią, tokią tvirtą ir nepalaužiamą nelaimių. Kodėl jis sugniužo — aišku: netikėtos nelaimės labiau slegia. Staigi neganda visuomet atrodo didesnė, ir ja besistebėdami, žmonės dar smarkiau kenčia. Todėl nieko mums neturi būti nelaukta. Viską reikia numatyti ir visko tikėtis: ne tik to, kas paprastai įvyksta, bet ir to, kas gali įvykti. Ar yra kas nors, kurio panorėjęs likimas nepalaužia pačiame žydėjime, kurio nepuola ir kuriam nesmogia tuo stipriau, kuo puikiau tas žėri? Ar likimui yra kas nors per sunku ir neįmanoma? Jis užgriūva ne visados tuo pačiu keliu, kartais sustoja pusiaukelėje; kartais jis mūsų pačių rankas pasitelkia prieš mus pačius; kartais savo jėgomis randa pavojų kaltininko. Neganda tyko visada. Malonumų įkarštyje gimsta skausmų priežastys, karas kyla klestint taikai, o saugumo ramsčiai virsta baimės šakiniu, draugas tampa nedraugu, o sąjungininkas — priešu. Vasaros giedra staiga virsta audra, baisesne negu žiemą. Priešiškumą patiriame ir nesusidūrę su priešu, per didelė sėkmė pražudo pati save. Saikingiausius užpuola liga, stipriausius — džiova, nekalčiausius — bausmė, o didžiausius atsiskyrėlius įtraukia sumaištis. Likimas renkasi vis naujus kelius tarsi rodydamas savo jėgą primiršusiems jį žmonėms. Viena diena išbarsto ir išsklaido tai,kas su dideliu vargu buvo statoma ilgus metus laiminant didžiai palankiems dievams. Tas, kuris ištaria „viena diena", skiria daug laiko nelaimės kelionei; valstybei sunaikinti užtenka valandos ir net akimirkos. Būtų šiokia tokia paguoda dėl mūsų silpnumo bei aplinkybių, jei viskas žūtų taip pat pamažu, kaip ir atsiranda. O dabar augama lėtai, bet žlungama greitai. Nei asmeniniame, nei viešajame gyvenime nėra nieko tikra, apsiverčia ir žmonių, ir miestų likimas. Esant ramybės palaimai, atsiranda baimė, be jokių išankstinių priežasčių nelaimės įsiveržia iš ten, iš kur jų mažiausiai laukiama. Per vidaus ir išorės karus išsilaikiusios karalystės žlunga be jokio smūgio. Kiek valstybių sėkmingai pragyvena laiminguosius savo metus?! Taigi reikia viską numatyti ruošiant dvasią tam, kas gali atsitikti. Ruoškis ištrėmimui, ligos kančioms, karams, laivo sudužimui. Neganda gali tave išplėšti iš tėvynės arba gali tėvynę išplėšti iš tavęs; gali nuvaryti tave į dykumą, gali sukurti dykumą žmonių minioje. Tegul tau prieš akis visada bus žmogaus dalia, iš anksto nuteikime dvasią ruoštis ne tik tam, kas įvyksta dažnai, bet ir tam, kas gali įvykti blogiausia, jei nenorime sugniužti ir apstulbti dėl nematytų dalykų kaip dėl nebūtų. Reikia turėti galvoje visas likimo jėgas. Kiek Azijos ir Achajos miestų žuvo nuo vieno žemės drebėjimo smūgio! Kiek Sirijos ir Makedonijos tvirtovių prarijo žemė! Kiek kartų ši nelaimė niokojo Kiprą! Kiek kartų virto dulkėmis Pafas! Dažnai sužinome apie ištisų miestų žuvimą, tačiau kuri pasaulio dalis esame mes, kuriuos pasiekia tokios žinios?! Tad pakilkime sutikti atsitiktinumo ir, kad ir kas įvyktų, žinokime, jog nelaimė nėra tokia didelė, kaip skelbia gandai. Štai sudegė turtingas miestas, kelių provincijų puošmena, panašus į daugelį kitų ir kartu — išimtis, nes buvo pastatytas tik ant vieno nelabai plataus kalno. Bet laikas nutrins visų miestų, kuriuos dabar girdi vadinant didingais bei garsiais, pėdsakus. Tu gi matai: išnyko net pamatai pačių garsiausių Achajos pilių, nebeliko nė žymės, jog jos kadaise yra buvusios. Griūva ne tik žmonių kūriniai, laikas nusineša ne tik žmogaus meno bei darbštumo vaisius: išsiskiria kalnagūbriai, prasmenga ištisos sritys, bangos užplūsta smarkiai nutolusias nuo jūros vietas. Baisi ugnies jėga išgraužia švytėjusias liepsnomis kalvas ir labai aukštas viršūnes — jūreivių paguodą bei kelrodžius — ir sulygina jas su žeme. Žūva net pačios gamtos kūriniai, todėl turime ramiai iškęsti miestų pražūtį. Viskas atsiranda tam, kad išnyktų. Pražus viskas: ar uždarytų dujų vidinė jėga bei pašėlęs spaudimas susprogdins jas spaudžiantį svorį, ar gelmėje sustiprėjęs įkaitusių požeminių srovių išsiveržimas sulaužys jų kelyje esančias kliūtis, ar liepsnų išsiveržimas praplės žemės paviršių, ar ką nors pamažu sunaikins senatvė, nuo kurios niekas negali apsisaugoti, ar pasikeitęs klimatas išvarys žmones, paversdamas gyvenvietes dykynėmis. Ilgai reikėtų vardyti visus likimo kelius. Žinau viena: visi mirtingųjų darbai yra pasmerkti mirčiai, gyvename tarp laikinų dalykų. Tokius ir panašius paguodos žodžius aš sakau Liberaliui, liepsnojančiam neįtikima meile savo gimtam miestui, kuris žuvo galbūt todėl, kad vėl išaugtų gražesnis. Dažnai nelaimė paruošia vietą didesnei buvusiai laimei. Daug kas krito tam, kad pakiltų aukščiau. Timagenas, nekentęs klestinčios Romos, sakydavo, kad jos gaisrai liūdina jį tik dėl vienos priežasties: jis žino, jog ji pakils dar gražesnė negu buvo prieš sudegdama. Ir aname mieste tikriausiai visi varžysis stengdamiesi atstatyti jį dar didingesnį ir tvirtesnį. Tegu jis bus neramus, tegu palankūs būrimo iš paukščių ženklai lems jam ilgaamžiškumą! Juk šiai kolonijai — šimtieji metai nuo įkūrimo, o toks amžius ir žmogui — ne riba! Planko įsteigta dėl patogios vietos, ji traukė daug gyventojų ir išaugo. Tačiau kiek sunkiausių nelaimių patyrė ji per tokį laiko tarpą, kurio užtenka susenti žmogui! Tad tegul mūsų dvasia mokysis suprasti ir iškęsti savo dalią! Tegul ji žino, jog likimas išdrįsta viską, jog jis tiek pat valdo valstybes, kiek ir valdovus, tiek pat — miestus, kiek ir kiekvieną žmogų. Nereikia tuo piktintis. Mes atėjome į pasaulį, kuriame gyvenama pagal tokius įstatymus. Jei jie tau patinka, paklusk, jei nepatinka- išeik, kur nori. Piktinkis, jei kokia nors neteisybė padaryta tik tau, bet jeigu neišvengiama būtinybė taip pat varžo ir aukščiausiai iškilusius, ir žemiausiai nusileidusius, tada susitaikyk su likimu, kuris visa sunaikina ir visa valdo. Nereikia mūsų vertinti pagal nevienodą pakelėse iškilusių kapų ir antkapių aukštį: pelenai visų vienodi. Gimstame nelygūs, o mirštame lygūs. Apie miestus galiu pasakyti tą patį, ką ir apie miestų gyventojus. Ardėja buvo paimta taip, kaip ir Roma. Žmonių teisės kūrėjas leido mums skirtis kilmingumu ir vardo garsumu tik tol, kol gyvename. O kai mirtingajam ateina galas, jis taria: „Išeik, pasipūtime! Visiems, ką tik nešioja žemė, tebus vienas įstatymas!" Kentėdami esame lygūs: nė vienas nėra silpnesnis už kitus, nė vienas nėra labiau tikras dėl rytojaus. Makedonijos karalius Aleksandras pradėjo mokytis geometrijos. Vargšas! Mokėsi, kad sužinotų, kokia maža žemė, kurios tik menką dalį tebuvo užkariavęs. Aš pasakiau „vargšas", nes jis buvo priverstas suvokti, koks klaidingas jo vardas. Kas gi gali būti didis turėdamas tokią menką dalį?! Jam buvo dėstomi tikslūs ir pernelyg didelio dėmesio reikalaujantys dalykai, kurių negalėjo suprasti pakvaišęs, mintimis net per okeaną persikėlęs žmogus. Jis kalbėdavo: „Mokyk mane ko nors lengvesnio". Mokytojas atsakydavo: „Tai visiems vienodai sunku". Įsivaizduok, jog ir prigimtis tau sako: „Tai, dėl ko skundies, yra visiems vienoda. Niekam negaliu duoti nieko lengvesnio, bet kiekvienas, kuris nori, pats gali tai sau palengvinti". Kaip? Pasitelkęs sielos ramybę. Reikia, kad patirtum ir sielvartą, ir alkį, ir troškulį, ir senatvę, o jeigu tu ilgiau užsibūsi tarp žmonių, privalai ir sirgti, ir ko nors netekti, ir mirti. Tačiau netikėk tais, kurie ūžia apie tave; visa tai nėra nei nelaimė, nei nepakeliama našta ar sunkenybė. Šito bijoma todėl, kad tokia visų nuomonė. Mirties tu bijai taip pat, kaip ir gandų. Tačiau argi ne kvaila bijoti žodžių?! Sąmojingai apie tai kalba mūsų Demetrijas: neišmanėlių kalbos jam esą tas pats, kaip pilvo skleidžiami garsai. „Kas man darbo, ar jie eina iš priekio ar iš užpakalio", — sako jis. Kokia beprotybė yra nuogąstauti, kad tavo garbę suterš tie, kurie patys neturi garbės! Kaip be priežasties baiminatės gandų, taip be priežasties baiminatės ir to, ko niekuomet nebijotumėte, jei šito bijoti neverstų visų nuomonė.  Ar doras žmogus patirs kokią nors žalą, jei apie jį plis apkalbos? Tegul mūsų akyse jos nepakenkia net mirčiai, nors ir prastas apie ją sklinda garsas. Nė vienas iš tų, kurie ją kaltina, nėra jos išbandęs. Kvaila pasmerkti tai, ko nežinai. Bet tu puikiai supranti, kad daugeliui mirtis būna naudinga, kad daugelį ji išvaduoja iš kančių, skurdo, aimanų, mirties bausmės ir nuobodulio. Kol mirtis yra mums pavaldi, tol mes nepavaldūs niekam. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai