Pirmadienis, Birž 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - DEVYNIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

DEVYNIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Manau, mes abu tos pačios nuomonės, jog visi išorės dalykai yra įgyjami kūnui, o kūnu rūpinamasi dėl sielos, jog sieloje esama pagalbinių dalių, kurios padeda mums judėti ir maitintis ir kurios yra mums duotos dėl paties pagrindo, o šį pagrindą sudaro neprotinga ir protinga dalys. Tai, kas neprotinga tarnauja protingajai daliai, o ši nesitaiko prie nieko, bet viską verčia taikytis prie jos. Dieviškasis protas valdo viską, o pats nėra niekam pavaldus. Iš jo kilęs mūsų protas yra toks pat. Jeigu dėl to sutariame, vadinasi, sutariame ir dėl to, jog vienintelė laimingo gyvenimo sąlyga yra tobulas mūsų protas. Tik jis nesumenkina sielos ir sukyla prieš likimą, bet kokiomis aplinkybėmis padėdamas mums išlikti ramiems. Tai vienintelis ir niekada nepalaužiamas gėris. Aš kartoju: laimingas tas, kurio niekas negali pažeminti. Jis stovi pačioje viršūnėje ir remiasi ne kuo kitu, o tik savimi. Tas, kurį ramsto svetimi ramsčiai, gali nukristi. Priešingu atveju mus pradeda valdyti tai, kas — ne mūsų. O kas gi nori priklausyti nuo likimo, koks protingas žmogus žavisi savimi, kai viskas jame yra svetima? Kas yra laimingas gyvenimas? Rūpesčių neturėjimas ir amžina ramybė. Ją suteiks dvasios didybė, suteiks nepalaužiama teisingo apsisprendimo tvirtybė. Kaipgi tai pasiekiama? Pažįstant visą tiesą, visuose veiksmuose žiūrint deramos tvarkos, saiko, padorumo ir geros valios: dosnios, visada paklūstančios protui ir niekada su juo nesiskiriančios, vertos meilės bei susižavėjimo. Pagaliau, trumpai tariant, taisyklė yra tokia: išmintingo žmogaus siela turi būti tokia pat, kaip dievo. Ko dar gali trokšti tas, kuriam jau atiteko visa, kas garbinga? Jeigu, be garbingumo, dar kas nors galėtų iškelti žmogų iki palaimos, tada laimingas gyvenimas priklausytų nuo kitų dalykų, be kurių garbingumas apsieina. Kas gali būti bjauresnio ir kvailesnio už nuomonę, jog protingosios sielos gėrį sudaro neprotingi dalykai?! Tačiau kai kurie mano, kad didžiausias gėris gali augti, nes jis yra nevisiškas, jeigu jam gali pakenkti atsitiktinumas. Vienas iš didžiųjų šios filosofijos krypties kūrėjų Antipatras sakosi, jog išorės aplinkybės turinčios šiek tiek reikšmės, tačiau visai nedaug. Betgi tu pats matai, jog tai yra tas pats, kaip nepasitenkinimas diena, kai papildomai nešviečia kokia nors liepsnelė. Ar ką nors reiškia kibirkštėlė skaisčioje saulės šviesoje? Jei tu nepasitenkinsi vien garbingumu, tai būtinai norėsi prie jos pridėti arba ramybę, kurią graikai vadina ..., arba malonumą. Ramybę dar galima šiaip taip priimti: neprislėgta siela gali laisvai atsidėti pasaulio pažinimui, ir niekas jos neatitrauks nuo daiktų esmės tyrinėjimo. O malonumas yra gyvulių gėris. Prie proto pridedame neprotingumą, prie garbingumo — negarbingumą. Kūno kasymas taip pat teikia malonumo. Kodėl gi jūs nesiryžtate pasakyti, jog žmogui gera tada, kai gera jo gomuriui? Ir tu priskiri prie žmonių;. nesakau jau — prie vyrų, tokį, kuriam aukščiausias gėris susideda iš gardumynų, spalvų, garsų. Tegul jis nešdinasi iš puikių, užimančių antrąją vietą po dievų būtybių tarpo, tegul jis prisijungs prie gyvulių pats būdamas pašaru patenkintas galvijas. Neprotingąją sielos dalį sudaro dar dvi kitos dalys: viena yra drąsi, garbėtroškiška, nesuvaldoma, atsidavusi aistroms, kita — baili, ištižusi, atsidavusi malonumams. Kai kas nekalba apie pirmąją — nepažabotą, tačiau geresnę ir stipresnę, vertesnę vyro dalį, o laimingam gyvenimui laiko būtina antrąją dalį — silpną ir niekingą. Jie liepia protui tarnauti jai, o aukščiausiąjį tauriausios būtybės gėrį pažemino ir paniekino, padarė jį kažkuo nevienalyčiu ir keistu, sudarytu iš įvairių, viena prie kitos nederančių dalių. Taip mūsų Vergilijus kalba apie Scilę:

Veidas ir pusė žmogaus, gražiausia merga iš krūtinės

Ir iš juosmens, o žemiau vandenynų pabaisa siaubinga,

Pilvas vilko stambaus, uodega jai seno delfino1.

Prie šios Scilės priaugę žiaurūs, baisūs, greiti gyvūnai. O iš kokių pabaisų anie sukūrė išmintį?! „Pagrindinis žmogaus menas yra dorybė. Jai patikėtas nenaudingas ir laikinas kūnas, tinkantis tiktai priimti maistą“, — sako Poseidonijas. Toji dieviškoji dorybė pereina į kažką netikra, kai prie viršutinių, garbinamų ir dangiškų jos dalių prijungiamas tingus, bejėgis gyvulys. Tuoj po dorybės minima ramybė nieko sielai neduoda, bet pašalina prieš ją esančias kliūtis, o malonumas išlepina ją ir susilpnina visą jos tvirtybę. Kur rasi tokių skirtingų kūnų sąjungą? Prie stipriausios dalies prijungiama labiausiai ištižusi, prie griežčiausios — visai negriežta, prie skaisčiausios — nesivaldanti tiek, kad nesipriešina net kraujomaišai. „Kaipgi čia yra? Jei dorybei netrukdo gera sveikata, ramybė, kančių neturėjimas, nejaugi tu jų netrokšti?" Kodėl gi netrokšiu? Tačiau trokšiu ne todėl, kad jie — gėris, bet todėl, kad atitinka prigimtį, ir aš renkuosi juos gerai pamąstęs. O kas tuomet juose yra gera? Tik vienas dalykas — teisingas jų pasirinkimas. Kai velkuosi sau deramą drabužį, kai vaikščioju kiek reikia, kai pietauju kaip privalau, tada ne pietūs, ne vaikščiojimas, ne drabužis yra gėris, bet mano nusiteikimas jų atžvilgiu, mokėjimas visur išsaugoti protingą saiką. Dar pridursiu, kad žmogus turi siekti išsirinkti švarų drabužį, nes iš prigimties žmogus yra švari ir tvarkinga būtybė. Vadinasi švarus drabužis savaime nėra gėris, gėris — švaraus drabužio pasirinkimas, nes gėris glūdi ne daikte, bet mūsų pasirinkime. Garbingi yra mūsų veiksmai, o ne daiktai, kuriuos vartojame ką nors darydami. Tai, ką pasakiau apie drabužį, tinka ir kūnui. Juk juo tarsi kokiu drabužiu gamta apsupo siela, jis yra jos apdangalas. Bet kas gi vertina drabužį pagal rūbų skrynią? Makštis nei pagerina, nei pablogina kardą. Taigi tą patį aš tau pasakysiu ir apie kūną: jei bus leista pasirinkti, aš imsiu ir sveikatą, ir jėgų, bet jos bus gėris dėl mano nuomonės apie jas, o ne pačios savaime. Kai kas sako: „Išminčius yra laimingas. Tačiau aukščiausiojo gėrio, neturėdamas atitinkamų natūralių priemonių, jis nepasieks. Tas, kuris įgijo dorybę, negali būti nelaimingas, bet jis nėra ir labai laimingas, jeigu jam trūksta natūralių gėrybių: sveikatos, nesužaloto kūno“. Tu sutinki (nors tai atrodo visiškai neįtikinama), kad žmogus, be perstojo kamuojamas didžiausių skausmų, nėra nelaimingas, jis netgi jaučiasi laimingas; tačiau tu neigi tai, su kuo sutikti lengviau: kad jis gali būti labai laimingas. Jeigu dorybė gali padaryti taip, kad kas nors nebūtų nelaimingas, tai jai nieko nereiškia padaryti taip, kad jis būtų labai laimingas. Juk nuo laimingo iki paties laimingiausio mažesnis atstumas negu nuo nelaimingo iki laimingo. Jei yra toks galingas dalykas, pajėgiantis nunešti iš nelaimių išplėštą žmogų į laimingųjų tarpą, tai ar jis negali pridėti tiek, kiek trūksta, kad padarytų šį žmogų labai laimingą? Negi jis pristinga jėgų prie pat viršūnės? Gyvenime būna malonių ir nemalonių dalykų, bet ir vieni, ir kiti yra už mūsų. Jei doras vyras nesijaučia nelaimingas tada, kai jį slegia įvairiausios nesėkmės, tai ar jis galėtų nesijausti labai laimingas, kai jam nesisektų tik kai kurie reikalai? Kaip nesėkmių našta jo nesugniuždo, nepadaro nelaimingo, taip ir sėkmės trūkumas neatima didelės laimės jausmo. Toks žmogus yra labai laimingas be sėkmės, kaip kad jis nebūna nelaimingas slegiamas nesėkmių. Priešingu atveju, jeigu galima sumažinti jo gėrį, tai galima ir visai jį išplėšti. Šiek tiek anksčiau kalbėjau, jog liepsnelė nieko neprideda prie saulės šviesos, paskandinančios visa, kas žėruoja be jos pagalbos. „Bet, — kas nors prieštaraus, — kai kas užtemdo ir saulę." Tačiau saulė lieka nepaliesta, net jei atsiranda užtvara ar nusileidžia uždanga, trukdanti mums ją matyti, ji dirba savo darbą ir eina savo keliu. Šviesdama pro debesis, ji nepasidaro mažesnė ar silpnesnė negu šviesdama giedrame danguje. Mat yra labai didelis skirtumas, ar jai tik kliudo, ar apskritai ją uždengia. Taip užtvaros nieko neatima ir iš dorybės: ji nepasidaro mažesnė, tik mažiau spindi. Galbūt mums ji nėra tokia matoma ir aiški, bet pati sau ji lieka tokia pati ir nematoma, tarsi miglų uždengta saulė, rodo savo jėgą. Taigi nelaimės, nuostoliai, skriaudos tiek tegali pakenkti dorybei, kiek debesys — saulei. Atsiranda tokių, kurie sako, jog nelabai žydinčios sveikatos išminčius esąs nei nelaimingas-, nei laimingas. Jie taip pat klysta prilygindami atsitiktinai žmogui tenkantį daiktą dorybėms ir garbingiems vyrams priskirdami tą patį, ką priskiria ir negarbingiems. Kas gali būti begėdiškiau negu pagarbos vertų dalykų prilyginimas tiems, kurie nusipelno paniekos! Teisingumas, pareigos vykdymas, ištikimybė, narsumas, protas — pagarbos verti dalykai. Priešingai, nieko neverta yra tai, kas dažniausiai tenka pagarbos nevertiems žmonėms: stiprios, sveikos ir tvirtos blauzdos, rankos bei dantys. Be to, jei išminčius, turintis paliegusį kūną, nebus laikomas nei nelaimingu, nei laimingu, o tikv idutiniškai laimingu ar nelaimingu, tai ir tokio gyvenimo nebus verta nei siekti, nei vengti. Rask didesnę nesąmonę už teiginį, kad išminčiaus gyvenimo nereikia siekti! Kas patikės, jog esama tokio gyvenimo, kurioo nereikia nei siekti, nei vengti? Pagaliau, jei kūno trūkumai nedaro žmogaus nelaimingo, tai leidžia būti laimingam. Kas neturi galios pabloginti mūsų būklę, tas neturi galios sunaikinti ir geriausią būklę. „Pripažįstame, — sakoma, — esant šaltį ir karštį, o tarp jų esant šilumą. Panašiai, jei vienas yra laimingas, o kitas nelaimingas, tai trečiasis — nei laimingas, nei nelaimingas." Norėčiau sugriauti šį prieš mus nukreiptą palyginimą. Jei prie šilumos pridėsiu daugiau šalčio, viskas pasidarys šalta. Jei įmaišysiu daugiau karščio, galų gale bus karšta. O jei šitam nei nelaimingam, nei laimingam pridėsiu daugybę nelaimių, jis nepasidarys nelaimingas, kaip jūs sakote. Taigi jūs lyginate skirtingus dalykus. Antra, štai tau žmogus, kuris nėra nei nelaimingas, nei laimingas. Pridedu jam aklumą — jis nepasidaro nelaimingas. Pridedu raišumą — nepasidaro nelaimingas. Pridedu pastovius stiprius skausmus — nepasidaro nelaimingas. Jeigu daugybė negandų neprivertė jo pripažinti savo gyvenimo nelaimingu, tai jos neatims iš jo ir visiškos laimės jausmo. Jeigu, kaip patys sakote, išminčius negali iš laimingo pasidaryti nelaimingas, tai jis negali tapti ir mažiau laimingas. Ar krintantis žemyn kur nors sustos? Tai, kas neleidžia nusiristi žemyn, išlaikys jį ir viršūnėje. Taigi, ar apskritai negalima sudaužyti laimės? Jos negalima net sumažinti, todėl jai pasiekti užtenka vien dorybės. „Kaipgi čia yra? — klausiama. — Ar išminčius, kuris ilgai gyveno, kurio nevargino joks skausmas, nėra laimingesnis už tą, kuris nuolatos grūmėsi su pavydžiu likimu?" Atsakyk man: ar jis doresnis, ar garbingesnis? Jei ne, vadinasi, jis nėra ir laimingesnis. Jis turi teisingiau gyventi, kad laimingiau gyventų, o jei teisingiau gyventi negali, tai negali ir laimingiau gyventi. Dorybė nedidėja, vadinasi, ir iš jos kilusi gyvenimo laimė taip pat nedidėja. Dorybė yra toks didelis gėris, kad net nejunta tų menkų priedų: amžiaus trumpumo, skausmo, įvairių kūno negalavimų. Malonumas nevertas to, kad dorybė rūpintųsi juo. Kas dorybėje ypatinga? Tai, kad ji nesitiki ateities ir neskaičiuoja savo dienų: ir per akimirką ji gali pasinaudoti amžinuoju gėriu. Tai mums atrodo neįtikima ir esant aukščiau žmogaus prigimties. Mat jos didybę matuojame savo silpnumu ir dorybe vadiname savo ydas. Bet argi neatrodo neįtikimi ir tokie žodžiai: „Aš esu laimingas!", kai juos ištaria baisiausiai kankinamas žmogus? O juk šie žodžiai pasigirdo iš pačios malonumų kalyklos. „Man ši diena nepaprastai laiminga", — tarė Epikūras, kamuojamas pūslės nepraeinamumo ir negyjančių pilvo žaizdų skausmo. Tai kodėl gi tokie žodžiai turėtų būti neįtikimi dorybės garbintojų lūpose, jei juos sutinkame ir ten, kur viešpatauja malonumas? O šie niekingi išgamos tvirtina, jog didžiausiuose skausmuose, didžiausiose nelaimėse išminčius nebus nei nelaimingas, nei laimingas. Juk šis tvirtinimas iš tiesų yra neįtikimas, dar daugiau, jis yra neįtikinamesnis už aną. Nesuprantu, kaip negali nusiristi žemyn nuo viršūnės nustumta dorybė. Ji turi arba teikti visišką laimę, arba, jeigu bus nuo jos atstumta, netrukdyti pasidaryti nelaimingam. Kol ji stovi vietoje, jos negalima išvaryti. Ji arba pralaimi, arba mus nugali. Sakoma: „Vien nemirtingiesiems dievams tenka dorybė ir laimingas gyvenimas, o mums — tik tų gėrybių šešėlis ir atspindys. Mes tik priartėjame prie jų, bet nepasiekiame jų". Bet juk dievų ir žmonių protas yra tas pats. Jų protas yra tobulas, o mes galime savąjį tobulinti. Ir mūsų ydos neša nusivylimą. Juk žmonių protas nelabai ištvermingai saugo aukščiausius dalykus, ką nors spręsdamas, jis dar svyruoja bei dvejoja. Toks norėtų šviesių akių, gerų ausų, stiprios sveikatos, nebjauraus pažiūrėti ir nesilpstančio kūno, pagaliau ilgesnio amžiaus. Šitaip galima leisti gyvenimą nieko negailint, bet netobulame žmoguje glūdi kažkokia blogio jėga, nes jo siela linkusi pasiduoti blogio įtakai. Šis išryškėjantis ir išjudintas piktumas yra tolimas gėriui. Toks žmogus dar nėra doras, bet darosi doras, o tas, kuriam dar ko nors trūksta iki gėrio, yra blogas. Bet,

...kas turi jėgų ir drąsos širdy nestokoja2,

tas prilygsta dievams ir, atsimindamas savo kilmę, prie jų veržiasi. Niekam nėra gėda bandyti kopti ten, iš kur nusileido. Kaipgi yra, kodėl tu manai, jog neturi dieviškumo tas, kuris yra dievo dalelė? Visa, kas mus supa, yra vienybė ir dievas. Mes — dievo bendrininkai ir jo kūno dalys. Mūsų siela sugeba jį aprėpt, ir jeigu jos neslėgtų ydos, kiltų prie dievybės. Kaip mūsų kūno laikysena yra nukreipta tiesiai į dangų, taip siela, galinti pakilti kiek tik nori, yra gamtos sukurta taip, kad trokšta prilygti dievams. Ir jei ji savo jėgomis pakyla į erdvę, tai veržiasi į aukštybes jai pažįstamu keliu. Sunku kopti į dangų, todėl siela ne kartą grįžta. Bet kai ji atranda šį kelią, žengia drąsiai niekindama viską, nesižvalgydama į pinigus, auksą ir sidabrą laikydama vertais tamsos, kurioje jie gulėjo, įkainodama juos ne pagal neišmanančių žmonių akis akinantį blizgesį, bet pagal ankstesnįjį urvą, iš kurio mūsų godumas juos susirinko ar iškasė. Sakau, ji žino, jog turtai slypi ne ten, kur jie kaupiami: reikia pripildyti sielą, o ne piniginę. Tegu siela viešpataus visur, tegu valdys visą pasaulį nubrėždama savo sienas nuo rytų ligi vakarų, kaip dievai viską tvarkydama, savo turtais išdidžiai niekindama turtuolius, kurie paprastai nesidžiaugia savo geru, bet pavydi svetimo. Pakilusi į tokią aukštybę, ji rūpinasi kūnu nemylėdama jo, tik iš pareigos globodama jį ir nevergauja apvalkalui, kuriame buvo įkurdinta. Kūno vergas nėra laisvas žmogus. Nekalbant jau apie kitus šeimininkus, kuriuos prisišaukia per didelė kūno globa, paties kūno valdžia yra užgaidi ir išlepinta. Siela arba ramiai nuo jos pasitraukia, arba staiga išsiveržia neklausdama, kas bus su paliekamu būstu. Kaip nevertiname barzdos bei nukirptų plaukų, taip ir toji dieviška siela, išeidama iš žmogaus, nesirūpina, kur atsidurs jos buvęs prieglobstis: ar ugnis jį praris, ar žemė paslėps, ar žvėrys sudraskys. Jai tai rūpi ne daugiau negu naujagimiui rūpi placentos likimas. Kas darbo tam, kurio jau nėra. Nejaugi sielai svarbu, ar išmestą kūną išnešios paukščiai, ar jis bus suėstas, „kad draskytų šunys lotynų ir paukščiai"3, jei ji jame nebegyvena? Bet, dar tebebūdamas tarp žmonių, išminčius nebijo jokių pomirtinių grasinimų tų, kuriems maža, kad jų bijo iki pat mirties. Jis taria: „Manęs neįbaugins nei kankinimų kablys, nei baisus išniekinto lavono vaizdas jį draskant. Nieko neprašau atlikti man paskutinę pareigą, niekam nepavedu savo palaikų. Gamta įžvalgiai pasirūpino, kad niekas neliktų nepalaidotas. Laikas palaidos tą, kurį žiaurumas išmetė lauk". Mecenatas yra puikiai pasakęs:

Kapas nerūpi man, gamta palaidoja viską.

Galėtum pamanyti, jog tai aukštajuosčio žodžiai. Jo prigimtis buvo galinga ir narsi, tik sėkmė nurišo visas juostas4. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai