Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - DEVYNIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

DEVYNIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Laiške, kuriame dejavai dėl filosofo Metronaklo mirties, tarytum jis galėjo ir turėjo ilgiau gyventi, ieškojau teisingumo, kuris niekuomet tavęs neapleidžia kad ir ką tu veiktum ir kurio tau trūksta ten, kur ir visiems. Daug esu sutikęs vyrų, teisingų žmonėms, bet nesutikau nė vieno — teisingo dievams. Kasdien priekaištaujame lemčiai: kodėl pasigrobė šitą gyvenimo kelio vidury? Kodėl nepagrobia ano? Kodėl ilgina ir pačiam sau, ir kitiems nemalonią senatvę? Meldžiu tave teisingiau spręsti: ar tu turi paklusti prigimčiai, ar ji — tau? Juk nesvarbu, ar greitai išeisi, ar ne, jeigu vis tiek reikės išeiti. Reikia rūpintis ne tuo, kad ilgai gyventum, bet tuo, kad pakankamai gyventum. Ilgas gyvenimas — likimo reikalas, pakankamas gyvenimas— tavo sielos reikalas. Gyvenimas ilgas tada, kai jis turiningas. O turinio jis prisipildo tada, kai siela pati tampa savo gėriu ir pradeda save valdyti. Ar ją džiugins aštuoniasdešimt metų neveiklumo? Toks žmogus ne gyvena, bet gaišta žemėje, jis ne per vėlai miršta, bet per ilgai. Jis nugyveno aštuoniasdešimt metų! Svarbu, nuo kurios dienos laikysi jį mirusiu. O anas mirė žydinčio amžiaus. Tačiau jis atliko doro piliečio, doro draugo, doro sūnaus pareigas niekur nieko neapleisdamas. Gal jo amžius ir nebaigtas, bet gyvenimas — baigtas. Nugyveno aštuoniasdešimt metų! Iš tiesų jis prabuvo aštuoniasdešimt metų, nebent žodį ,,gyventi" vartotume ta prasme, kaip kad sakome „medis gyvena". Meldžiu tave, Lucilijau, elkimės taip, kad mūsų gyvenimas, kaip brangenybės, ne daug vietos užimtų, bet daug svertų. Matuokime jį darbais, o ne laiku. Nori žinoti, kuo skiriasi žvalus likimo niekintojas, įvykdęs visas žmogaus gyvenimo pareigas ir pasiekęs aukščiausiąjį jo gėrį, nuo to, kuris tik praleido daugelį metų? Pirmasis gyvena ir po mirties, antrasis išnyko dar prieš mirdamas. Todėl šlovinkime ir priskirkime prie laimingųjų tą, kuris gerai išnaudojo laiką, nors ir nedaug jam jo teko. Jis matė tikrąją šviesą. Jis nebuvo vienas iš daugelio. Jis gyveno ir parodė savo jėgą. Kartais dangus jam buvo giedras, kartais, kaip paprastai būna, galingos žvaigždės šviesa mirkčiojo jam pro debesis, todėl tu klausi, kiek gyveno? Jis tebegyvena, jis pasiekė ainius palikdamas apie save atminimą. Aš neatsisakyčiau pridėti sau ir daugiau metų, bet netvirtinčiau, jei mano laikas baigtųsi, kad man ko nors trūksta iki laimės. Aš neprisirišau prie tos dienos, kurią godi viltis buvo man žadėjusi kaip paskutinę, o į kiekvieną dieną žiūriu kaip į paskutinę. Kam klausinėji, kada esu gimęs, ar dar priklausau prie jaunesnių. Aš jau turiu, kas man priklauso. Kaip ir mažesnio kūno žmogus gali būti tobulas, taip ir trumpesnį laiko tarpą besi tęsiantis gyvenimas gali būti užbaigtas. Amžius — išorinis dalykas. Kiek aš gyvensiu — priklauso ne nuo manęs, o kaip gyvensiu — priklauso nuo manęs. Reikalauk iš manęs, kad neskaičiuočiau savo metų paskendęs tamsioje nežinomybėje, reikalauk, kad gyvenčiau, o ne leisčiau gyvenimą pro šalį. Tu klausi, koks yra pats ilgiausias gyvenimas? — Gyventi tol, kol pasieksi išmintį. Prie jos priartėjęs žmogus pasiekia ne toliausią, bet svarbiausią tikslą. Tuomet jis jau gali drąsiai girtis bei dėkoti dievams, o būdamas tarp jų, gali sau ir gamtai priskirti nuopelną, kad jis gyveno. Ir pagrįstai priskirs: jis grąžino jai geresnį gyvenimą negu gavo. Jis pateikė doro žmogaus pavyzdį, parodė, koks jis yra ir koks jis yra didis. O jeigu jam būtų pridėta daugiau laiko, jis būtų praleidęs jį panašiai kaip ir ankstesnį. Ir vis dėlto, kiek mums gyventi? Mes jau paragavome visokio pažinimo. Žinome, koks yra gamtos pradas, kaip ji tvarko pasaulį, kaip tuo pačiu ratu sugrąžina metus, kaip užbaigia visa, kas buvo, ir kaip ji grįžta į save. Žinome, jog žvaigždės juda pačios savaime, jog niekas, išskyrus žemę, nestovi vietoje, jog visa lekia nepaprastu greičiu. Žinome, kaip mėnulis praeina pro saulę, kodėl lėtesnis šviesulys pralenkia greitesnį, kaip gauna iš jo šviesą ir kaip jos netenka, kodėl ateina naktis ir sugrįžta diena. Reikia eiti ten, kad iš arčiau šitai pamatytum. Išminčius sako: „Aš drąsiai išeinu ne todėl, kad manau, jog šis kelias veda pas dievus. Aš nusipelniau, kad jie mane priimtų, aš jau esu buvęs tarp jų, aš pasiunčiau jiems savo sielą, o jie man atsiuntė savąją. Tarkime, kad aš išnyksiu, kad po mirties iš žmogaus nieko nelieka: aš ramus, net jeigu išeinu į nebūtį. Kažkas gyveno trumpiau negu galėjo gyventi. Ir nedidelė eilėraščių knygelė gali susilaukti šlovės ir teikti naudos. O Tanuzijaus metraščiai, — tu gerai žinai, kokie jie sunkūs ir kaip vadinami. Kai kurių žmonių gyvenimas yra ilgas, nes panašus į Tanuzijaus metraščius. Tu laikai laimingesniu tą, kuris per žaidynes užmušamas vakare, o ne vidurdienį? Ar manai, jog yra taip kvailai trokštančių gyventi gladiatorių, labiau norinčių būti užmuštiems drabužinėje, o ne arenoje? Ne taip jau daug mes aplenkiame vienas kitą. Mirtis neaplenkia nieko, žudikas skuba paskui nužudytąjį. Tu nerimauji dėl smulkmenos. Kas iš  to, jei ilgai vengsi to, kas neišvengiama?! Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai