Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - DEVYNIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

DEVYNIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kai kas pripažįsta tik tą filosofijos dalį, kuri neugdo žmogaus apskritai ir duoda patarimus tam tikrais atvejais. Ji vyrui pataria, kaip elgtis su žmona, tėvui — kaip auklėti vaikus, šeimininkui — kaip valdyti vergus. Kitus jos skyrius jie atmetė kaip nenaudingus, tarsi būtų įmanoma duoti naudingų patarimų kai kuriais gyvenimo atvejais, pirma neaprėpus viso gyvenimo esmės. O stoikas Aristonas, priešingai, šią dalį laiko nesvarbia, neįkrentančia giliai į sielą. Jis teigia, jog daugiausia naudos duoda pagrindiniai filosofijos principai ir aukščiausiojo gėrio apibūdinimas. Kas gerai juos suprato ir išmoko, tas pats sau nurodys, ką ir kada reikia daryti. Kaip besimokantis svaidyti ietį taiko į tam tikrą vietą ir mankština ranką, kad toji nukreiptų ginklą kur reikia, o po to šiuo sugebėjimu, įgytu lavinantis ir įgundant, naudojasi, nes jis išmoko smogti ne tik į tą ar kitą daiktą, bet ir į ką tik nori, taip ir pasiruošusiam visiems gyvenimo atvejams nereikia kiekvienąkart priminti. Jis žinos, ne kaip sugyventi su žmona ar sūnumi, bet kaip gyventi dorai. Čia slypi ir tai, kaip jis turi gyventi su žmona ir vaikais. Kleantas pripažįsta esant naudingą ir šią filosofijos dalį, bet laiko ją bejėge, jei ji neišplaukia iš visumos, jei nepažįsta pačių filosofijos pagrindų bei esmės. Taigi ši tema skyla į du klausimus: ar ši dalis yra naudinga, ar nenaudinga ir ar gali ji viena padaryti žmogų dorą, tai yra ar ji pati nereikalinga, ar visas kitas dalis daro nereikalingas. Norintieji, kad ši dalis atrodytų nereikalinga, sako šitaip: kai kokia nors kliūtis prieš akis trukdo žiūrėti, reikia ją pašalinti. Ir veltui gaišta laiką tas, kuris, esant tai kliūčiai, moko: eik taip, ten tiesk ranką. Panašiai, kai kas nors užtemdo sielą ir trukdo įžvelgti pareigas, nieko nepasieks tas, kuris tokį žmogų moko: taip gyvenk su tėvu, o taip — su žmona. Nieko negelbės pamokymai, kol siela skęsta paklydimuose. Tik jų atsikratę, pamatysime, ko reikalauja kiekviena pareiga. Priešingu atveju tu mokysi, kaip turi elgtis sveikas, bet sveiko jo nepadarysi. Skurdžiui liepi, kad elgtųsi kaip turtingas. O kaip jis tai padarys, jei tebėra skurdžius? Išalkusiam nurodinėji, ką jis turėtų daryli būdamas sotus. Geriau numalšink jį graužiantį badą. Tą patį sakau tau apie visas ydas: reikia jas pašalinti, o ne mokyti to, kas yra neįmanoma, kol jos tebėra. Jeigu neišguisi labai mums žalingo visuotinio įsitikinimo, tai ir šykštuolis neklausys, kaip naudotis pinigais, ir bailys — kaip niekinti pavojų. Tu turi pasiekti, kad jis suprastų, jog pinigai nėra nei gėris, nei blogis. Parodyk jam, kokie nelaimingi turtuoliai. Padaryk, kad jis suprastų, jog tai, kas kelia visuotinę baimę, — taip pat mirtis ir skausmas nėra taip baisu, kaip skelbia gandai. Didelė paguoda dėl mirties, nors ji — būtinas dėsnis, gali būti tai, kad pas nieką ji nesugrįžta; o nuo skausmo vaistai bus tvirtybė sielos, kuri, narsiai kentėdama, viską sau pasilengvina. Skausmo prigimtyje geriausia yra tai, kad ilgas skausmas nebūna stiprus, o stiprus skausmas nebūna ilgas. Reikia drąsiai sutikti visa, ką mums įsako pasaulio būtinybė. Kai šitaip teigdamas tu priversi jį matyti savo padėtį, ir jis supras, jog laimingas yra ne malonumų ieškantis, bet prigimtį atitinkantis gyvenimas, kai pamils dorybę — vienintelį žmogaus gėrį, kai vengs gėdos kaip vienintelio blogio ir žinos, jog visa kita — turtai, garbingos pareigos, gera sveikata, jėga, valdžia yra vidury ir jų negalima priskirti nei prie gėrio, nei prie blogio, tuomet jam nereikės to, kuris tam tikrais atvejais ragintų ir sakytų: taip vaikščiok, o taip pietauk; šitai tinka vyrui, o tai — moteriai; tai — vedusiam, o tai — viengungiui. Kas labai uoliai ragina kitus, tas dažnai pats negali to padaryti. Taigi auklėtojas nurodinėja vaikui, senelė — anūkei, o pikčiausias mokytojas įtikinėja, kad nereikia pykti. Atėjęs į mokyklą, kurioje moko gramatikos, sužinosi, jog filosofų išdidžiai teigiamos tiesos yra jau vaikų užrašuose. Toliau. Ar tu privalai patarti dėl aiškių ar abejotinų dalykų? Bet, kai aišku, nereikia ir patarimo, o kai abejotina, tai ir patarimais niekas netiki. Vadinasi, pamokymai nereikalingi. Todėl įsidėmėk štai ką. Jeigu duodi neaiškius ir abejotinus nurodymus, reikia juos pagrįsti įrodymais. Jeigu imsies įrodinėti, pavyzdžiai bus stipresni už tavo aiškinimus ir vien jų užteks. Taip elkis su draugu, taip — su piliečiu, ir taip — su sąjungininku. Kodėl? Todėl, kad taip teisinga. Betgi viso to mane moko svarstymai apie teisingumą. Iš jų aš sužinau, jog teisingumo reikia siekti dėl jo paties, jog ne baimė priverčia mus jo ieškoti. Be užmokestis veda prie jo, jog nėra teisingas tas, kuriam šioje dorybėje patinka kas nors, išskyrus ją pačią. Kai tuo įsitikinsiu ir perimsiu, ką man duos patarimai, mokantieji mokytą?! Išminčiui patarimų nereikia, o neišmanėliui jų per maža. Juk jis turi girdėti ne tik tai, kas jam liepiama, bet ir tai, kodėl liepiama. Kuriam, kartoju, reikia pamokymų: ar susidariusiam teisingą nuomonę apie gėrį ir blogį, ar nesusidariusiam jos? Kas jos nesusidarė, tam tu niekuo nepadėsi, nes jo ausys užkimštos kalbų, priešingų tavo pamokymams. Tas, kuris yra tvirtai nusprendęs, ko vengti ir ko siekti, ir be tavo žodžių žino, ką jam daryti. Taigi visą šitą filosofijos dalį galima panaikinti. Yra dvi mūsų nusižengimų priežastys: arba sieloje glūdi klaidingų nuoklonių išugdytas piktumas, arba, net jeigu klaidingi teiginiai jos dar neužkariavo, ji yra linkusi klysti ir greitai susivilioja kokia nors regimybe, kuri traukia ją ten, kur nedera. Vadinasi, turime arba išgydyti sergančią sielą ir išlaisvinti ją iš ydų, arba laiku ją užvaldyti, kol ji dar laisva, bet jau linksta į blogį. Ir viena, ir kita daro filosofijos teiginiai, tad kitoks mokymas nieko neduoda. Be to, jeigu mokysime kiekvieną, tai tas darbas bus neaprėpiamas. Vienokių patarimų reikės duoti palūkininkui, kitokių — žemdirbiui, trečių —pirkliui, ketvirtų — ieškančiam valdovų draugystės, penktų — mylintiems sau lygius žmones, šeštų — mylintiems žemesnius už save. Esant santuokos reikalams, tau reikės mokyti, kaip elgtis su žmona tam, kuris vedė merginą, ir kaip elgtis tam, kuris vedė jau gyvenusią su vyru, kaip elgtis su turtinga, o kaip — su bekraite. Ar tu manai, jog nėra skirtumo tarp nevaisingos ir vaisingos, tarp pagyvenusios ir jaunutės, tarp motinos ir pamotės? Visų atvejų apimli negalime, kiekvienas iš jų reikalauja savo nurodymo. O filosofijos pamokymai trumpi ir viską susieja. Pridėk, kad išminties pamokymai turi būti apibrėžti ir tvirti, o jei ko nors negalima apibrėžti, vadinasi, tai nepriklauso išminčiai. Išmintis žino daiktų ribas. Taigi šią pamokymų dalį reikia atmesti, nes ji negali duoti visiems tai, ką žada tik nedaugeliui; o išmintis aprėpia visus. Tarp visuotinės beprotybės ir tos, kurią patiki gydyti gydytojams, tėra tik toks skirtumas, kad antroji susijusi su kūno liga, o pirmoji — su klaidingais įsitikinimais. Vienos siautėjimo priežastis — kūno negalavimai, kitos — sielos negalia. Jei kas nors pataria pamišėliui, kaip šis turi kalbėti, kaip vaikščioti, kaip elgtis viešumoje, kaip — namie, jis yra dar didesnis kvailys už tą, kurį moko. Tada reikia gydyti tulžies juodavimą ir pašalinti pačią pamišimo priežastį. Tą patį reikia daryti prasidėjus sielos pamišimui. Reikia išvyti patį pamišimą, antraip ragintojo žodžiai plauks tuščiai. Šitaip kalba Aristonas. Atsakysime į kiekvieną jo teiginį. Pirmiausia — į tą, kuris sako, jog reikia pašalinti kliūtį, trukdančią akims matyti. Pripažįstu, jog tokiam žmogui reikia ne pamokymų, kaip žiūrėti, bet vaistų, pravalančių akis ir pašalinančių regėjimo kliūtį. Tačiau mes juk matome dėl prigimties, tad, pašalinus kliūtį, grąžinami tikrieji jos sugebėjimai. Bet prigimtis nemoko, ko iš mūsų reikalauja kiekviena pareiga. Be to, tas, kuriam išgydytas valkius, negali, vos tik atgavęs regėjimą, grąžinti jo kitiems. Bet tas, kuris išlaisvintas iš blogio, gali išlaisvinti nuo jo ir kitus. Nereikia raginti, netgi ir patarti, kad akis suvoktų įvairias spalvas: baltą nuo juodos atskirs be jokio pamokymo. O sielai, priešingai, reikia daugybės pamokymų, kad ji žinotų, ką privalo veikti gyvenime. Net ir sergančius akimis gydytojas ne tik gydo, bet ir paragina. „Negalima,— sako jis,— silpno regėjimo varginti pernelyg ryškia šviesa: nuo tamsos pirma pereik prie prieblandos, paskui įsidrąsink ir pamažu pratinkis prie ryškios šviesos, Neskaityk ir nerašyk pavalgęs, nevargink ištinusių ar karščiuojančių akių, venk tiesiai į veidą pučiančio vėjo bei šalčio." Tokie ir panašūs raginimai veikia ne blogiau už vaistus. Prie vaistų medicina prideda ir patarimą. „Paklydimas,— sako jis,—yra nuodėmės priežastis. Patarimai neišgelbsti mūsų nuo jo, nesutriuškina klaidingų Įsitikinimų apie blogį ir gėrį“. Sutinku, jog pamokymai patys savaime nėra veiksminga priemonė norint įveikti sieloje įsišaknijusias klaidingas pažiūras, bet kartu su kitais dalykais jie šiek tiek padeda. Pirmiausia jie gaivina atmintį. Be to, tai, kas apskritai atrodo sumaišyta, gali būti tiksliai ištyrinėta dalimis. Juk taip pat galėtum nereikalingais vadinti ir padrąsinimus, ir užuojautas. Jie nėra nereikalingi, tad nėra nereikalingi ir raginimai. „Kvaila, — sako jis, — mokyti ligonį, ką jis turi daryti būdamas sveikas. Reikia jam grąžinti sveikatą, be kurios tokie pamokymai yra beprasmiški." Bet ar ligoniai ir sveikieji neturi kai kurių bendrų polinkių, dėl kurių verta juos įspėti? Pavyzdžiui, reikia priminti, kad ne taip godžiai valgytų, kad vengtų nuovargio. Kai kurie pamokymai yra bendri ir vargšams, ir turtingiems. „Gydyk šykštumą, — sako jis, — ir nebeturėsi ko mokyti nei vargšą, nei turtingą, jei sumažės jų godumas." Betgi viena yra trokšti pinigų, kita — mokėti jais naudotis. Godūs neturi saiko dėl pinigų, tačiau dažnai jais naudotis nemoka ir negodūs. Jis sako: „Pašalink ydas, ir pamokymų nebereikės“. Tai netiesa. Įsivaizduok, jog godumas nurimo, prabangos troškimas suvaržytas, ūmumas pažabotas, ištižimas virtęs veiklumu: tačiau net ir atsikratę ydų, mes privalėsime mokytis, ką ir kaip daryti. Jis sako: „Raginimai bejėgiai, kai ydos sunkios". Ir medicina nieko nepadaro ligoms, kurios neišgydomos; jos griebiamasi kartais gydyti vienus, o kartais palengvinti kitus negalavimus. Taip ir net visas savo galias sutelkusi filosofijos jėga neištrauks įsisenėjusios bei sukietėjusios sielos rakšties, tačiau ne todėl, kad ji nieko neišgydo, bet todėl, kad išgydo ne viską. „Ar daug padės, — klausia jis,— akivaizdžių dalykų   nurodinėjimas?" Labai daug. Kartais mes kažką žinome, bet nekreipiame į tai dėmesio. Perspėjimas ne moko mus, bet sutelkia į ką nors mūsų dėmesį, išjudina ir įtempia mūsų atmintį ir niekam neleidžia iš jos išslysti. Abejingai praeiname pro daugelį aiškiai matomų dalykų; perspėjimas yra savotiškas priminimas. Dažnai siela apsimeta nematanti net akivaizdžių dalykų. Vadinasi, reikia priversti ją atpažinti net žinomiausius dalykus. Šioje vietoje turiu pakartoti Kalvo pasakytą mintį kalboje prieš Vatinijų: „Jūs žinote, jog buvo papirkta, ir visi žino, jog jūs tai žinote". Tu žinai, kad draugystę reikia šventai saugoti, bet nedarai šito. Žinai, jog svetimų žmonų suvedžiotojui nedera reikalauti skaistumo iš savo žmonos. Žinai, jog jai nedera turėti meilužio kaip ir tau — sugulovės, bet nedarai šito.Todėl retkarčiais reikia priversti tave įtempti atmintį. Tai turi būti ne atsargų sandėlyje, bet visada — po ranka. Visa, kas yra išganinga, turi būti dažnai perkratoma ir vartoma, kad tai ne tik žinotume, bet ir pasiruoštume tam. Be to, ir aiškūs dalykai tuomet pasidaro dar aiškesni. „Tačiau, — sakoma, — jei mokai ne visuotinai priimtų tiesų, turi jas papildyti įrodymais; vadinasi, tuomet jie, o ne patys pamokymai teiks naudos." O jei net be įrodymų įtikina pats ragintojo autoritetas — taip, kaip tikima teisininkų atsakymais net nereikalaujant jų pagrindimo? Be to, pamokymai patys savaime yra labai svarūs, ypač kai jie įpinami į eilėraštį arba pasakojant paverčiami posakiu. Pavyzdžiui, Katono mintis: „Pirk ne tai, ko reikia, bet tai, kas būtina. Už nebūtiną prekę ir asą mokėti per brangu". O kokie puikūs yra orakulo ištarti arba kiti panašūs pasakymai! „Taupyk laiką!" „Pažink pats save!" Argi tu reikalausi pagrindimo, kai kas nors ištars tau šias eilutes: Geriausiai skriaudą gydo užmiršimas"1 arba „Laimė lydi drąsius"2; „Tinginys — pats sau yra kliūtis"3? Tokiems žodžiams nereikia gynėjo. Jie patys veikia mūsų jausmus, padedant prigimčiai, kuri tada parodo savo jėgą, ir pasidaro naudingi. Sielose glūdi visų garbingų dalykų sėklos. Jas sudaigina priminimai — kaip kad lengvai papūsta kibirkštis blyksteli ryškia liepsna. Dorybė tiesiasi paliesta arba pažadinta. Be to, kai kurios dorybės tikrai yra mūsų sieloje, bet jos menkai išryškėja ir tik nurodytos išsilaisvina. Kai kurios kitos glūdi visur išbarstytos, o neišlavintas protas neįstengia jų surinkti į visumą. Taigi reikia jas surinkti ir sujungti į visumą, kad būtų stipresnės ir keltų sielą aukštyn. O jei pamokymai nieko nepadeda, turime atmesti visus mokslus apskritai ir pasitenkinti pačia prigimtimi. Tie, kurie šito reikalauja, nemato, jog vienas yra judrios ir veiklios prigimties, kitas — lėtos ir tingios, pagaliau jie nesupranta, jog vienas gali būti gabesnis už kitą. Proto jėga stiprėja ir auga dėl pamokymų, prie įgimtų polinkių jis prideda naujų, o klaidingus įsitikinimus taiso. „Jei kas nors, – sakoma,— neturi teisingų principų, kuo jam, susipainiojusiam tarp klaidingų pažiūrų, padės priminimai?!" Žinoma, padės tiek, kad jis išsilaisvins iš jų. Juk natūralus ir įgimtas jo kilnumas nenuvyto, jis tik pritemdytas ir prislėgtas. Jis ir pats mėgina prasiveržti ir priešinasi negerovėms, o padėjus ir pastiprinus įspėjimams, sutvirtėja, jei tik ilgalaikis užsikrėtimas nenumarino ir neužmušė jo. Priešingu atveju net labai sustiprintas filosofijos mokymas jo neatgaivins. Ar kuo nors skiriasi filosofijos teiginiai nuo pamokymų, išskyrus tuo, jog pirmieji yra bendrieji pamokymai, o antrieji skirti tam tikriems atvejams? Ir vieni, ir kiti moko, tik vieni moko apskritai, kiti — iš dalies. Yra sakoma: „Kas įsisąmoninęs teisingus ir kilnius principus, to nereikia raginti". Visai ne. Nors jis žino, ką turi daryti, bet nepakankamai tai supranta. Juk ne tik aistros kliudo mums dorai elgtis, bet ir nemokėjimas rasti to, ko iš mūsų reikia esant vienam ar kitam dalykui. Kartais mūsų siela yra darni, bet neveikli ir neprityrusi ieškoti savo pareigos kelio. Jį nurodo paraginimas. Yra sakoma: „Atsikratyk klaidingų įsitikinimų apie gėrį ir blogį, pakeisk juos teisingais, ir tada paraginimas neturės ko veikti". Nėra abejonės, kad siela tokiu būdu gali būti nukreipiama į teisingą kelią, bet ne tik tokiu būdu. Nors tai, kas yra gėris ir blogis, nustatoma įrodymais, pamokymai vis tiek turi prasmės. Juk ir išmintis, ir teisingumas atsiskleidžia vykdant pareigas, o pareigas nurodo pamokymai. Be to, patį blogio ir gėrio supratimą patvirtina pareigų atlikimas, prie kurio mus veda pamokymai. Taigi ir pagrindiniai principai, ir pamokymai susiję: pirmieji negali išsiveržti į priekį tiek, kad paskui juos neitų antrieji, o šie eina paskui juos parodydami, jog pirmieji eina priekyje. Yra sakoma: „Pamokymų be galo daug". Netiesa. Pamokymų dėl didžiausių ir būtiniausių dalykų nėra be galo daug. Jie ne per daug skiriasi priklausomai nuo laiko, vietos ar asmens; be to, ir šiuo atveju galima pateikti bendrų pamokymų. „Niekas,— sakoma,— pamokymais negydo beprotybės, vadinasi, blogio — taip pati" Tai — skirtingi dalykai. Jeigu įveiksi beprotybę, grįš sveikata, o atsikratęs klaidingų įsitikinimų, žmogus ne iš karto mato, ką reikia daryti. Jeigu jis ir mato, priminimas vis tiek sutvirtins teisingą jo nuomonę apie gėrį ir blogį. Netiesa ir tai, kad pamokymai nepagelbsti bepročiams. Nors jie ir neišgydo, bet palengvina gydymą. Ir perspėjimas, ir papeikimas tramdo bepročius. Aš kalbu apie bepročius, kurių protas sutrikęs, bet ne visiškai prarastas, „Įstatymai, — sakoma, — negali pasiekti to, kad elgtumės taip, kaip dera, o juk įstatymai yra ne kas kita, kaip su grasinimais sumišę pamokymai." Pirmiausia jie todėl ir neįtikina, kad grasina. O pamokymai ne verčia, bet prašo. Antra, įstatymai atbaido nuo nusikaltimo, o pamokymai ragina atlikti pareigą. Prie to pridėk dar tai, kad įstatymai taip pat naudingi dorovei, jei jie ne tik įsakinėja, bet ir moko. Čia aš nesutinku su Poseidoniju, kuris dėsto: „Man nepatinka, kad prie Platono įstatymų pridėti jų pagrindai. Juk įstatymas turi būti trumpas, kad neišmanantys lengviau jį perprastų. Tegul jis bus dievo žodis iš aukštybių, tegul jis liepia, o ne įrodinėja. Mano nuomone, nėra nieko šaltesnio ir paikesnio kaip įstatymas su įžanga. Ragink, sakyk, ką apturėčiau padaryti: aš — ne mokinys, bet vykdytojas“. Įstatymai iš tiesų naudingi: blogus įstatymus turinčiose valstybėse ir papročiai yra sugedę. „Tačiau įstatymai visų nepataiso." Taip pat yra ir dėl filosofijos, bet dėl to jos vis tiek negalima pripažinti nenaudinga ar nesugebančia formuoti sielų. Kaipgi yra? Argi filosofija nėra gyvenimo įstatymas? Tarkime, jog įstatymai nenaudingi; iš to dar neišplaukia, kad paraginimai taip pat nenaudingi. Priešingu atveju sakyk, jog nenaudinga ir užjausti, ir atkalbinėti nuo ko nors, ir raginti, ir priekaištauti, ir girti. Juk tai — savotiški raginimai, per juos pasiekiamas sielos tobulumas. Niekas taip nekilnina abejojančių ir į blogį krypstančių sielų, niekas jų taip nešaukia atgal į teisingumo kelią kaip bendravimas su dorais žmonėmis. Tai, kas dažnai matoma ir dažnai girdima, pamažu įsiskverbia į širdį ir įgauna pamokymų jėgą. Dievaži, padeda net susitikimas su išminčiais: iš didžio vyro sklinda kažkas dorinančio net tada, kai jis tyli. Man nelengva paaiškinti, kaip tai padeda, bet aš jaučiu, kad padeda. Pasak Fedono, neįmanoma pajusti, kaip mums įkanda kai kurie smulkūs gyviai: tokia apgaulinga ir silpna, bet pavojinga yra jų jėga. Pagal patinimą gali spręsti apie įkandimą, bet d net ir patinus nematyti žaizdos. Panašiai atsitinka bendraujant su išmintingais vyrais: nė nepastebėsi, kaip ir kada jie tau padeda, bet pastebėsi, kad padėjo. Klausi, kam visa tai? Ogi geri pamokymai, jei jie dažnai tave lydės, padės tau taip pat, kaip ir geri pavyzdžiai. Pitagoras sako, jog įeinančių į šventyklą, iš arti žvelgiančių į dievų atvaizdus ir laukiančių kokio nors orakulo kalbos žmonių siela pasidaro kitokia. Kas neigs, kad kai kurie pamokymai labai paveikia net ir didžiausius neišmanėlius? Pavyzdžiui, šie labai trumpi, bet tokie svarūs pasakymai: „Nieko per daug“4, „Gobšuolio maišas kiauras — niekad neprikrausi“5, „Kaip šauksi, taip ir atsilieps"6. Šie žodžiai tiesiog smogia mums, juos girdint, neįmanoma nei abejoti, nei klausti „kodėl?" Štai kaip pati tiesa traukia mus net be jokio įrodinėjimo. Jeigu pagarba jai pažaboja sielas ir švelnina ydas, kodėl gi to paties negalėtų įstengti paraginimas? Jei peikimas sugėdina, kodėl gi to nepadarys paraginimas, net jeigu jis remiasi tik pavyzdžiais? Aišku, veiksmingesnis ir geriau suprantamas toks pamokymas, kuris remiasi įrodinėjimais, paaiškinančiais, kodėl ir ką reikia daryti, taip pat — koks atpildas laukia tai darančiojo bei paklūstančiojo pamokymams. Jei duoda naudos įsakymas, tai jos duoda ir raginimas. Įsakymas duoda naudos daug, vadinasi, daug jos duoda ir raginimas. Dorybė skirstoma į dvi dalis: į tiesos ieškojimą ir veiksmą. Ieškoti tiesos pratina mokymas, veikti — raginimas. Teisingas veikimas ugdo dorybę ir atskleidžia ją. Jei besiruošiančiam veikti padeda patarėjas, tai jam padės ir ragintojas. Vadinasi, jei dorybei reikia teisingo veikimo, o teisingą veikimą nurodo priminimas, vadinasi, yra būtinas ir priminimas. Du dalykai teikia sielai daugiausia stiprybės: ištikimybė tiesai ir pasitikėjimas savimi. Viena ir kita mums duoda paraginimas, nes juo tikime, o tikint siela įgauna didžiadvasiškumo ir prisipildo pasitikėjimo. Taigi paraginimas nėra nereikalingas. Markas Agripa, didžios sielos žmogus, vienintelis iš visų, kuriuos pilietiniai karai padarė garsius ir galingus, paskyręs savo sėkmę žmonių gerovei, mėgdavo sakyti, jog esąs labai skolingas šiam posakiui: „Santaikoje ir mažos valstybės klesti, nesantaikoje ir didžiausios žlunga“. Jis kalbėjo, jog dėl šių žodžių jis pasidarė ir geras brolis, ir draugas. Jei tokie posakiai, stipriai įstrigę į sielą, atitinkamai ją formuoja, kodėl to paties negalėtų padaryti ir ta filosofijos dalis, kuri remiasi tokiais posakiais? Dorybę ugdo iš dalies mokslas, iš dalies — pratybos. Taigi tu turi mokytis ir veiksmu sutvirtinti tai, ką esi išmokęs. O jei taip yra, tai išminčiai yra naudingas ne tik įgytas žinojimas, bet ir pamokymai, kurie tarsi kokie ediktas sutramdo bei pažaboja mūsų aistras. „Filosofija, — sakoma,— skirstoma į šias dalis: žinias ir atitinkamą dvasios būseną. Tas, kuris išmoko ir suprato, ką reikia daryti ir ko reikia vengti, dar nėra išminčius, jeigu jo siela nepasikeitė pagal visa tai, ko išmoko. Trečioji filosofijos dalis — pamokymai išplaukia iš dviejų pirmųjų; ir iš mokslinių teiginių, ir iš atitinkamos dvasios būsenos. Taigi šios trečiosios nebereikia siekiant tobulos dorybės, nes užtenka pirmųjų dviejų." Taip mąstant, nereikalinga ir užuojauta, nes ir ją sudaro pirmosios dvi, taip pat nereikalingas ir paraginimas, ir patarimas, ir pats įrodinėjimas, nes visa tai išplaukia iš darnios ir stiprios dvasios būsenos. Tačiau nors jie ir išauga iš geriausios dvasios būsenos, geriausioji dvasios būsena kyla iš jų kartu sukurdama juos ir pati atsiųsdama iš jų. Pagaliau tai, apie ką tu kalbi, yra tobulo, žmogaus laimės viršūnę pasiekusio vyro dalia. Prie to prieinama ne iš karto; o ir netobulam, bet į priekį žengiančiam žmogui reikia parodyti tikrąjį jo veiksmų kelią. Galbūt išmintis jį susiras ir be paraginimų, ji jau nuvedė sielą ten, kur ši gali judėti tik teisingu keliu. O silpnesnės prigimties žmonėms reikia, kad kas nors jiems vadovautų: to venk, o tai daryk. Jei lauksime, kol jie patys sužinos, ką geriausia daryti, tai jie ilgą laiką klaidžios, ir šis klaidžiojimas trukdys jiems pasiekti tai, kas jiems leistų pasitenkinti savimi. Vadinasi, toks žmogus turi būti valdomas, kol pradės valdyti pats save. Berniukai mokosi rašyti pagal pavyzdžius. Kito ranka, apglėbusi jų pirštus, vedžioja juos per raidžių pavyzdžius, ir tik po to jiems liepiama mėgdžioti šiuos pavyzdžius ir pagal juos kurti savo rašysena. Panašiai ir mūsų siela ugdoma pagal pavyzdžius. Tai įrodo, jog ši filosofijos dalis nėra nereikalinga. Toliau kyla klausimas, ar užtenka jos vienos norint ką nors padaryti išminčiumi. Šiam klausimui skirsime kitą dieną, o tuo tarpu argi ir be įrodinėjimų nėra aišku, jog mums reikia kažkokio patarėjo, kuris mokytų prieštaraudamas minios pamokymams? Kiekvienas mūsų ausis pasiekęs balsas — žalingas: kenkia tie, kurie mums linki gero, ir tie, kurie mus keikia. Šių prakeikimai pasėja mumyse nepagrįstą baimę, o linkinčių mums gero meilė moko blogio. Ji liepia mums ieškoti tolimo, neaiškaus, klaidingo gėrio, nors laimę galime rasti ir namie. Sunku, kartoju, eiti teisingu keliu. Į šunkelį traukia tėvai, traukia ir vergai. Niekas neklysta pats sau vienas. Kiekvienas užkrečia beprotybe artimuosius, kartu užsikrečia ja ir nuo jų. Taigi kiekvienam būdingos minios ydos, nes jas įdiegė minia. Kas daro blogesnį kitą, tas tampa blogesnis ir pats. Išmokęs niekšybių moko jų ir kitus; pagaliau gaunasi nepaprasta šlykštynė, kai į vieną vietą sunešama visa, ką kiekvienas žino blogiausia. Tad tegul bus koks nors sargas, kartais nusukantis mums ausis, išvejantis gandus ir peršaukiantis minios pagyras. Klysti, jei manai, kad ydos gimsta kartu su mumis: jos atėjo vėliau, buvo mums atneštos iš šalies. Tad tegul dažni raginimai apgins mus nuo aplink skambančių visuotinių įsitikinimų. Gamta nepasmerkia mūsų nė vienai ydai: ji pagimdė mus tyrus ir laisvus. Ji nepadėjo atviroje vietoje nieko, kas skatintų mūsų godumą. Ji numetė mums po kojomis auksą bei sidabrą ir liepė trypti ir mindžioti tai, dėl ko patys esame trypiami ir mindomi. Ji pakėlė mūsų veidą į dangų ir norėjo, kad, žvelgdami aukštyn, pamatytume visa, ką ji sukūrė didingo ir nuostabaus: saulėtekius ir saulėlydžius, sklandų skubančio pasaulio bėgimą, dieną parodantį mums žemės, o naktį — dangaus vaizdus, ir žvaigždynų žingsnį — lėtą, palyginti su visuma, bet labai spartų turint galvoje, kokias erdves jie pralekia nenutrūkstamu greičiu, ir vienas kitą pakaitomis užstojančių saulės ir mėnulio užtemimus. Tai ji leidžia mums matyti ir visus kitus nuostabos vertus dalykus, kurie arba iš eilės pasirodo, arba atsiranda staiga dėl netikėtų priežasčių, pavyzdžiui, nakties ugnių keliai, be jokio smūgio ir garso danguje atsiveriantys žaibai ir liepsnos, panašios į stulpus, ruožus ir dar į daug ką. Visa tai gamta išdėliojo virš mūsų, o auksą bei sidabrą ir geležį, niekada neturinčią dėl jų ramybės, paslėpė kaip nešančius nelaimę. Mes patys iškėlėme į dienos šviesą visa, dėl ko kovojame. Mes patys, išrausę žemių krūvas, iškasėme savo pavojaus priežastis ir įrankius. Mes patys įteikėme likimui savo nelaimes ir neraustame, kad labiausiai vertiname tai, kas gulėjo žemiausiai. Ar nori žinoti, kaip apgaulingas blizgesys apakino tave? Kol tie metalai tūno giliai paslėpti ir aplipę purvu, nieko nėra už juos šlykštesnio ir blankesnio, argi ne? Jie tempiami per ilgiausių požeminių urvų tamsybes. Kol jie apdirbami, kol atskiriami nuo nuosėdų, nieko nėra bjauresnio už juos. Pagaliau pažvelk į pačius meistrus, kurių rankos nuvalo gryną gelmių žemę: pamatysi, kokios jos dulkėtos ir pajuodusios. O juk sielą tie metalai purvina labiau nei kūną, ir juos valdantis yra dar nešvaresnis negu anas amatininkas. Vadinasi, raginimai yra būtini. Reikia turėti kokį nors sveiku protu pasižymintį patarėją ir, smarkiai gaudžiant bei maišantis klaidinantiems žodžiams, įsiklausyti tik į vieną balsą. Koks tai bus balsas? Aišku toks, kuris tau, apkurtintam smarkių garbės troškimo šauksmų, pašnibždės išganingus žodžius, kuris tau pasakys: „Nereikia pavydėti tiems, kuriuos minia vadina didžiais ir laimingais. Nereikia leisti, kad dėl plojimų prarastum dvasios susikaupimą ir sveiką protą. Nercikia pradėti niekinti savo ramybės todėl, kad štai aną, lydimą rykščių ryšulių, dengia purpuro drabužis. Nereikia laikyti laimingesnių to, kuriam skinamas kelias, o tave liktorius varo į šalį"7. Jei nori naudingos sau ir kitų neslegiančios valdžios, atsikratyk savo ydų. Daug atsiranda tokių, kurie padega miestus, kurie parbloškia tai, ko nenugalėjo laikas ir ilgi amžiai, kurie supila bokštams prilygstantį pylimą, kurie nepaprasto aukščio sienas daužo taranais bei kitokiais įrengimais. Daug yra tokių, kurie atremia didžiausias kariuomenes, nuolatos smarkiai grasina priešui iš užnugario ir, susitepę žmonių krauju, ateina prie didžiosios jūros; bet ir juos — nugalėtojus — nugali godumas. Niekas neapsigynė nuo jų puolimo, bet ir jie patys neatsispyrė garbės troškimui ir žiaurumui: jiems atrodė, kad jie veja kitus, o iš tikro patys buvo vejami. Nelaimingąjį Aleksandrą vijo ir siuntė į nežinomybę svetimų kraštų grobimo kvaitulys. Ar tu manai, jog sveiko proto buvo tas, kuris pradėjo pirmiausia sutriuškindamas Graikiją, kurioje išsimokslino? Ar tu manai, buvo sveiko proto tas, kuris iš kiekvieno miesto išplėšė tai, kas ten buvo geriausia, priversdamas Lakedemoną vergauti, o Atėnus tylėti; tas, kuris, nesitenkindamas daugybės arba Pilypo nupirktų, arba nugalėtų valstybių nuniokojimu, pradėjo triuškinti kitas, esančias kituose kraštuose, nešdamas savo ginklą per visą pasaulį; tas, kurio žiaurumas niekuomet nepailso,— tarsi didžiulio laukinio žvėries, griebiančio daugiau negu reikia numalšinti alkiui? Jau daugelį valstybių jis sujungė į vieną; jau ir graikai, ir persai jo bijo, jau pavergtos net nuo Darėjo valdžios laisvos tautos. O jis eina už okeano, už saulės, jis nepatenkintas, kad reikia pasukti į šalį nuo Herkulio ir Liberio8 kelių, jis pasiruošęs išprievartauti pačią gamtą. Toliau eiti nenori, bet stovėti negali — kaip į bedugnę mestas sunkus daiktas, kurio kritimo galas — dugnas. Ir Gnėjui Pompėjui tęsti išorės ir pilietinius karus patarė ne dorybė ar protas, bet beprotiškas apgaulingos didybės troškimas. Jis žygiavo tai į Ispaniją prieš Sertorijaus kariuomenę, tai tramdyti piratų ir išvyti jų iš jūrų. Šios priežastys buvo sugalvojamos įtvirtinti jo galybei. Kas jį traukė į Afriką, į šiaurę, prieš Mitridalą, į Armėniją ir į visus Azijos kampelius? Aišku, begalinis didybės troškimas, nors tik pats sau jis atrodė nepakankamai didis. Kas siuntė Gajų Cezarį j savo, kartu ir į valstybės pražūtį? Šlovės ir garbės troškimas, noras bet kokiais būdais iškilti virš kitų. Jis negalėjo pakęsti net vieno, aukščiau jo stovinčio, nors respublika pakentė du. Ar, tavo nuomone, Gajus Marijus, konsulavęs vieną kartą (tik vieną konsulatą jis gavo per rinkimus, o kitus — išplėšė prievarta), kai sumušė teutonus ir kimbrus, kai Afrikos dykumose persekiojo Jugurtą, tiek pavojų užsitraukė skatinamas dorybės? Marijus vedė kariuomenę, o Marijų vedė garbės troškimas. Šie žmonės, kurie viską sumaišė ir patys maišėsi lyg vėjo sūkuriai, kurie susuka tai, ką yra pagrobę, bet pirmiau patys susisuka ir todėl taip smarkiai puola, kad patys savęs nebevaldo. Daugeliui atnešę nelaimę, jie patys pajunta tą žudančią jėgą, kuria kenkė kitiems. Netikėk, jog galima pasidaryti laimingam svetimos nelaimės kaina. Reikia sugriauti visus šiuos mūsų ausims ir akims pateikiamus pavyzdžius, reikia iki galo ištuštinti pilną nelabų sumanymų širdį, o į laisvą vietą įvesti dorybę, kuri išraus apgaulę ir neteisybės pamėgimą, kuri atskirs mus nuo minios, nes per daug ja tikime, ir grąžins mus į teisingų nuomonių glėbį. Išmintis yra atsigręžimas į prigimtį ir grįžimas ten, iš kur buvo išstūmęs visuotinis paklydimas. Nemažas žingsnis sveikstant — palikti beprotybės skatintojus, pasišalinti iš to visiems kenksmingo sambūrio. Jei nori įsitikinti, jog tai — tiesa, žiūrėk, kaip skirtingai gyvenama dėl žmonių akių ir dėl savęs. Atsiskyrėliškumas pats savaime dar nėra nekaltybės mokytojas, o kaimas neugdo mūsų santūrumo, bet ten, kur nėra nei liudininko, nei žiūrovo, silpnėja ydos, mėgstančios pašalinių dėmesį bei žvilgsnius. Kas vilksis purpuro drabužį, kurio nėra kam rodyti? Kas, vakarieniaudamas vienas, naudosis aukso indais? Kas, išsitiesęs vienas kokio nors kaimo medžio pavėsyje, išdėlios savo prabangą rodyti? Niekas nesigražina tik dėl savęs arba dėl nedaugelio, netgi dėl artimųjų, bet kiekvienas išryškina savo ydų puošmenas priklausomai nuo stebėtojų minios didumo. Taip jau yra: mūsų garbintojas ir bendramintis skatina visa, dėl ko mes einame iš proto. Pasiek, kad negalėtume pasirodyti, ir pasieksi, kad mes šito ir negeistume. Garbės troškimas, prabanga, nesivaldymas ilgisi scenos. Tu išsigydysi nuo jų, jeigu pasislėpsi. Todėl, jei gyvename apsupti miesto gaudesio, tegul prie mūsų stovės patarėjas, kuris, prieštaraudamas didžiulių dvarų gyrėjams, girs tą, kuris jaučiasi esąs turtuolis mažai turėdamas ir matuoja išteklius poreikiais. Tegul jis, priešingai lems, kurie aukština stipriųjų malonę ir galybę, garbins mokslams atiduotą ramybę ir sielą, pasukusią nuo išorinių jai dalykų prie savų reikalų. Tegu jis parodys, kaip tie, minios laikomi laimingaisiais, dreba ir stingsta iš baimės toje savo pavydėtinoje viršūnėje ir apie save toli gražu yra ne tokios nuomonės, kokios apie juos yra kiti. Visa, kas kitiems atrodo aukštybės, jiems patiems yra skardis. Tad jie netenka kvapo ir dreba pažvelgę į tą savo didybės bedugnę. Jie galvoja apie įvairius atsitiktinumus, kurie padaro viršūnę tokią slidžią, nuogąstauja dėl to, ką pasiekė, o sėkmė, dėl kurios jie slegia kitus, dar sunkiau užgula juos pačius. Tuomet jie pradeda girti ramų ir nepriklausomą poilsį, nekenčia blizgesio, stengiasi pabėgti nuo susiklosčiusių aplinkybių. Tada tu pamatysi filosofus iš baimės ir išgirsi sveikų liūdnos dalios žmonių patarimų. Atrodo, tarsi sėkmė ir sveikas protas yra nesuderinami dalykai, nes, ištikus nelaimei, mes protaujame daug teisingiau, o sėkmė pasigrobia iš mūsų tiesą. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai