Sekmadienis, Birž 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - DEVYNIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

DEVYNIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Prašai, jog dabar atsiskaityčiau su tavim ir parašyčiau apie tai, apie ką sakiau, kad turi būti atidėta kitai dienai, ir būtent: ar užtenka įgyti išminčiai tos filosofijos dalies, kurią graikai vadina „parenetiken“, o mes — pamokomąja. Žinau, jog būsi patenkintas, jei ir atsisakysiu tęsėti pažadą. Bet aš pažadu tai padaryti, nes noriu, kad būtų patvirtinta patarlė: „Neprašyk to, ko nenori gauti". Juk kartais primygtinai siekiame to, ko atsisakytume, jei mums kas nors tai pasiūlytų. Ar tai yra lengvabūdiškumas, ar pataikavimas, reikia jį nubausti greitai sutinkant. Mes dažnai norime parodyti, jog trokštame to, ko iš tikrųjų visai netrokštame. Kas nors atsineša paskaityti ilgiausią, smulkiomis raidėmis surašytą, kietai suvyniotą istoriją ir, perskaitęs didesnę dalį, sako: „Jei norite, galiu baigti skaitęs". Visi šaukia: „Skaityk, skaityk!“ O juk trokšta, kad jis nutiltų. Dažnai norime vieno, o meldžiame kito, net dievams nepasakome teisybės; bet dievai arba mūsų neišklauso, arba pasigaili. O aš, atmetęs gailestingumą, atkeršysiu surašydamas tau ilgiausią laišką. Jei jį skaitysi nenoromis, sakyk: „Aš pats tai užsitraukiau“. Priskirk save prie tų, kuriuos kankina po ilgų prašymų ištekėjusi žmona, prie tų, kuriems įgriso marias prakaito išliejus sukrauti turtai, prie tų, kuriuos kamuoja įvairiomis pastangomis ir būdais gautos svarbios pareigos, bei prie kitų savo nelaimės bendrininkų. Praleidęs įžangą, pereisiu prie paties dalyko. Sakoma: „Laimingas gyvenimas susideda iš teisingų poelgių. Prie gerų poelgių veda pamokymai. Vadinasi, laimingam gyvenimui užtenka pamokymų". Ne visuomet pamokymai nuveda prie teisingų poelgių, tik tada, kai protas jų klauso. Kartais, kai sielą apgulę neteisingi įsitikinimai, pamokymai yra bergždi. Be to, net ir teisingai elgdamiesi, žmonės nežino, kad elgiasi teisingai. Tiktai tas, kuris nuo pat pradžios lavinosi, pasiekė mokslo esmę, gali laikytis visų straipsnių, kad žinotų, ką reikia daryti, kada, kiek, su kuo, kaip ir kodėl. O kitas negalės visa širdimi siekti garbingų dalykų, net jei ir nuolatos, ir mielai tai darys; jis vis tiek gręžiosis atgal ir svyruos. Sakoma: „Jei garbingas poelgis gimsta iš pamokymų, tai laimingam gyvenimui užtenka pamokymų! Kadangi pirmas teiginys teisingas, tai ir antrasis — teisingas". Mes atsakysime, jog garbingi poelgiai atsiranda dėl pamokymų, bet ne vien dėl pamokymų. Sakoma: „Jei kiti menai tenkinasi pamokymais, tai ir išmintis tenkinasi jais, nes ji yra gyvenimo menas. Vairininku žmogų daro tas, kuris jį moko: taip suk vairą, taip nuleisk bures, taip išnaudok palankų vėją, taip priešinkis priešpriešiniam, taip pasitelk savo naudai nei piktą, gerą šoninį vėją. Panašiai pamokymai lavina ir kitus amatininkus, vadinasi, taip pat jie gali mokyti gyvenimo meno". Bet visiems tiems menams rūpi gyvenimo priemonės, o ne pats gyvenimas. Todėl daug kas juos sulaiko ir trukdo jiems iš išorės: viltis, noras, baimė. O tam sugebėjimui, kuris laikomas gyvenimo menu, niekas negali trukdyti veikti. Jis įveikia kliūtis ir prasiveržia pro užtvaras. Ar nori žinoti, kuo skiriasi šitas menas nuo kitų? Aniems labiau atleistinos sąmoningos klaidos negu atsitiktinės, o šio didžiausia nuodėmė yra suklysti savo valia. Turiu galvoje štai ką: gramatikas neparaus tyčia pavartojęs netinkamą pasakymą, bet jis paraus, kai šis išsprūs netyčia. Gydytojas labiau nusideda savo mokslui, kai nesupranta, kad ligonis silpsta, negu kai apsimeta, jog šito nesupranta. O šiame gyvenimo mene pati šlykščiausią yra sąmoninga kaltė. Pridėk dar tai, kad visi mokslai ir menai, net patys laisviausi, turi ne tik pamokymų, bet ir pagrindinių savo principų, pavyzdžiu, medicina. Hipokratas turi savo mokyklą, Asklepiadas — savo ir Temisonas — savo. Be to, kiekvienas teorinis mokslas turi savo principus, kuriuos graikai vadina „dogmata", o mes — „pagrindais" arba „pirminiais teiginiais", arba „bendromis taisyklėmis", kurių galima rasti ir geometrijoje, ir astronomijoje. O filosofija yra ir teorinis, ir taikomasis mokslas: ji ir stebi, ir veikia. Klysti, jei manai, jog ji tau žada padėti vien žemiškuose reikaluose: jos siekimai aukštesni. Ji tvirtina: aš tyrinėju visą pasaulį ir nepasilieku tarp mirtingųjų siekdama juos įtikinti ar atkalbėti. Mane vilioja tai, kas didu, tai, kas virš jūsų.

Aš ketinu ir dangaus, ir dievų aukščiausiąją esmę

dėstyti tau ir daiktų pirmykščius pradus atidengti:

viską iš jų sudaro gamta, augina, maitina,

juos ir išskaido gamta, kai daiktas koksai susibaigia1, —

kaip sako Lukrecijus. Vadinasi, kaip teorinis mokslas ji turi savo principus. Kaipgi yra? Niekas teisingai nesupras, ką turi daryti, išskyrus tą, kuris turės pagrindą, nurodantį, kaip ir kur reikia atlikti visas pareigas. Jų neįstengs įvykdyti tas, kuris gavo pamokymų tik tam tikram atvejui, o ne apskritai. Silpni, sakyčiau, be šaknų yra tie atskirai duodami nurodymai. Principai yra tai, kas mus stiprina, kas užtikrina mūsų saugumą ir ramybę, kas sudaro viso gyvenimo prasmę ir visų daiktų esmę. Filosofijos principai nuo pamokymų skiriasi tiek, kiek pirminiai pradai —nuo daiktų: pastarieji priklauso nuo jų, o jie yra ir pastarųjų, ir visa ko priežastys. Sakomai „Senoji išmintis nemokė nieko kito, o tik to, ką reikia daryti ir ko reikia vengti, ir tada žmonės buvo daug geresni. O kai atsirado daug mokytų, pradėjo stigti dorų, nes ana paprasta ir akivaizdi dorybė virto neaiškiu ir išgudrautu žinojimu. Mes esame mokomi ginčytis, o ne gyventi". Be abejo, kaip jūs sakote, senoji išmintis pradiniu laikotarpiu buvo nesudėtinga, kaip ir kiti menai, kurių subtilumai atsirado jiems besirutuliojant. Bet tada ir nereikėjo kruopštaus gydymo. Sugedimas dar nebuvo nei taip išaugęs, nei taip paplitęs. Paprastas ydas galėjo išgydyti paprasti vaistai. O dabar tuo rūpestingiau reikia statyti įtvirtinimus, kuo smarkiau esame puolami. Kadaise gydymo menas buvo pažinimas keleto žolelių, nuo kurių nustodavo bėgti kraujas ir užsitraukdavo žaizdos, bet paskui jis pamažu išsiplėtė iki plačios dabartinių vaistų įvairovės. Nenuostabu, kad tada turėta mažiau rūpesčių: žmonės buvo stipraus ir tvirto kūno, jų maistas buvo lengvas ir dirbtinai nesugadintas, siekiant malonumo. Tik vėliau jis buvo pradėtas vartoti ne tam, kad numalšintų alkį, bet tam, kad jį sukeltų, buvo ieškoma ir surasta tūkstančiai rajumą žadinančių prieskonių, ir tai, kas išbadėjusiems buvo valgis, persisotinusiems pasidarė našta. Dėl to atsiranda blyškumas, vynu persisunkusių raumenų drebulys ir apgailėtinas, labiau vidurių laisvumo negu bado sąlygotas liesumas. Dėl to atsiranda ir kojų silpnumas, svyrinėjimas lyg eitų girias, dėl to — išpurtusi oda ir išsipūtęs pilvas, sunkiai priprantantis priimti daugiau negu gali, dėl to — tulžies išsiliejimas, nuo kurio pagelsta veidas, dėl to — puvimas viduje, išdžiūvę pirštai su sukaulėjusiais sąnariais, nieko nejaučiančių gyslų sustingimas arba nuolatinis purtomo kūno drebėjimas. Ką ten kalbėti apie galvos sukimąsi, apie akių ar ausų skausmus, įkaitusių smegenų dilgčiojimą ir pilnas vidinių žaizdų tas kūno dalis, per kurias nusilengviname. O dar nesuskaičiuojama daugybė karštligės rūšių: vienos užgriūva žiauriais priepuoliais, kitos prisėlina tyliai suimdamos, o trečios ateina siaubingai purtydamos visus sąnarius. Ar minėti nesuskaičiuojamą daugybę už prabangą baudžiančių ligų? Šios nelaimės nelankė tų, kurie neatsiduodavo malonumams, kurie ir save valdydavo, ir sau tarnaudavo. Jų kūnas užsigrūdindavo nuo darbo ir vargo, nualsintas bėgimo, medžioklės ar arimo. Jų laukdavo tik išalkusiems galintis patikti maistas. Todėl ir nereikėjo tiek daug gydymo priemonių, tiek daug geležėlių bei dėželių. Dėl paprastų priežasčių atsirandančios ligos buvo paprastos, o ligų gausybę pagimdė gausybė patiekalų. Žiūrėk, kiek per vieną gerklę pereinančių daiktų sumaišė prabanga, sausumos ir jūros niokotoja. Būdami tokie skirtingi, tie daiktai negali susijungti ir prarijus blogai virškinami, nes vienas trukdo kitam. Nenuostabu, kad dėl visokiausio maisto atsirandančios ligos yra besikeičiančios ir įvairios ir kad sumaišyti skirtingos rūšies valgiai išeina atgal. Todėl mes ir sergame taip įvairiai, kaip ir gyvename. Pats didžiausias gydytojas, šio mokslo kūrėjas2 sakė, kad moterims neslenka plaukai ir jos neserga podagra. O štai dabar jos ir plinka, ir podagra serga. Moterų prigimtis nepasikeitė, bet buvo tarytum perdirbta. Susilyginusios su vyrais ištvirkimu, jos pradėjo negaluoti taip pat, kaip ir jie. Jos taip pat nemiega naktimis, tiek pat geria, aliejaus3 ir vyno kiekiu varžosi su vyrais, taip pat išvemia nenoromis suvartotą maistą, o visą išgertą vyną dar kartą išmatuoja vėmalais, taip pat graužia ledą norėdamos numalšinti įkaitusį skrandį. Ir geiduliais jos, gimusios kentėti, nenusileidžia patinams, tegu jas dievai Ir deivės nutrenkia! Sugalvojusios atvirkščią begėdystės rūšį, pačios gula su vyrais kaip vyrai. Kas gi nuostabaus, kad didžiausias, labiausiai pažįstantis žmogaus prigimtį gydytojas sugaunamas meluojant, kai tiek moterų serga podagra ir plinka?! Dėl ydų jos neteko savo lyties pranašumų ir, išsižadėjusios moteriškumo, tapo pasmerktos vyrų ligoms. Senovės gydytojai nemokėjo dažninti mitybos ir vynu stiprinti silpno širdies mušimo, nemokėjo nuleisti kraujo ar palengvinti ilgo negalavimo voniomis bei prakaitavimu, nemokėjo, surišę kojas ir rankas, nuleisti į galūnes žmogaus kūno vidury pasislėpusią negerą jėgą. Jiems nereikėjo dairytis daugybės pagalbos būdų, nes buvo labai mažai pavojų. Kaip toli dabar pažengė sveikatos gadinimas! Juo mes mokame už besaikius, neleistinus, aistringai trokštamus malonumus. Suskaičiuok virėjus ir nebesistebėsi, kad tiek daug ligų. Nebesidomim mokslais, laisvųjų menų mokytojai sėdi niekieno nelankomi, tuščiuose kampuose; retorių Ir filosofų mokyklose — tuščia, užtat kaip tiršta virtuvėse! Kiek jaunimėlio apgulę smagurių krosnis! Nekalbu jau apie būrius nelaimingų berniukų, kurių po puotos laukia nauji barniai miegamajame. Nekalbu apie virtines jauniklių meilužių, suskirstytų pagal tautybę ir spalvą, kad visi būtų nuglaistyti, visi su pirmaisiais pūkeliais, su vienodais plaukais, kad tik tiesiaplaukis neįsimaišytų tarp garbanių. Nekalbu apie minias kepėjų, patarnautojų, kurie, davus ženklą, išbėgioja atnešti valgių. Gerieji dievai, kiek žmonių varinėja vienas pilvas! Nejaugi tu manai, jog grybai, tas gardus nuodas, nekenkia paslapčia, net jei šiuo metu ir nieko nejauti? Nejaugi tu manai, jog nuo vasaros ledų nesukietėja kepenys? Nejaugi tu tvirtini, jog taip riebiai purve nutukusios austrės nepalieka sunkių nuosėdų? Nejaugi tu tikiesi, kad šis sąjungininkų padažas, brangios padvėsusių žuvų sultys4 nedegina mūsų vidurių sūriomis srutomis? Nejaugi tu manai, kad tie pūdyti patiekalai, tiesiog nuo ugnies pakliuvę į burną, aušta nekenkdami viduriams? Kaip šlykščiai ir nesveikai paskui raugėjam! Kaip bjaurimės patys savimi, Koduodami dvokiančiu vynu! Žinok, prarytas maistas nėra virškinamas, jis pūva. Atsimenu, kadaise visi kalbėjo apie prašmatnų patiekalą, į kurį smaližiai savo pražūčiai paskubėjo įmaišyti visa, prie ko paprastai leidžia dienas: tarp venerinių ir dygliuotųjų moliuskų bei austrių valgomųjų dalių pridėliota jūros ežių, ant viršaus — sluoksnis raudžių be ašakų. Jau gėda valgyti viską atskirai: gardėsiai sumetami krūvon. Valgant vyksta tai, kas turi pasidaryti pačiame pilve. Laukiu, kada jiems neš jau sukramtytus patiekalus. Kiek čia trūksta: kiautai ir kaulai išimti, vietoj dantų padirbėjo virėjas. „Vargas mėgautis kiekvienu valgiu. Tegu viską patiekia iš karto, kad tik skonis būtų tas pats. Kam man tiesti ranką prie ko nors vieno? Tegu iš karto paduoda visus valgius, kurių užtektų papuošti daugelį nešimų, tegu jie būna kartu ir susimaišo. Tegu tie, kurie kalba, jog taip siekiu pasigirti ir išgarsėti, žino: tai darau ne pasirodyti norėdamas, o leisdamas išmėginti. Tegu visa, kas paprastai patiekiama atskirai, bus kartu ir užpilta vienu padažu. Tegu austrės, jūrų ežiai, dygliuotieji moliuskai, raudės bus sumaišyti ir išvirti bei patiekiami neatskiriant jų." Maistas susimaišęs dar labiau negu vėmaluose. Kadangi tie patiekalai yra sudėtingi, dėl jų ir ligos atsiranda ne paprastos, o nesuprantamos, skirtingos, įvairių rūšių; ir gydymo menas pradėjo ginkluotis prieš jas daugybe gydymo būdų ir daugybe stebėjimų. Tą patį tau pasakysiu ir apie filosofiją. Kadaise ji tarp mažesnių nusidėjėlių, išgydomų be didelio slaugymo, buvo daug paprastesnė. Bet prieš šitokį papročių apvirtimą aukštyn kojomis reikia išbandyti visas priemones. Kad nors kokiais būdais būtų galima įveikti šį marą! Einame iš proto ne po vieną, bet visa visuomenė. Tramdome žmogžudystes ir atskirus nužudymus; o kaipgi su karais ir šlovę teikiančiu nusikaltimu — ištisų tautų išpjovimu? Nei godumas, nei žiaurumas nežino saiko. Kol tai paslapčiomis daro kai kurie asmenys, žalos ir siaubo mažiau. Betgi žiauriausius veiksmus skelbia senato nutarimai ir tautos sprendimai, valstybė įsako atlikti tai, kas draudžiama atskiriems asmenims. Jei nusikaltimas įvykdomas slapta, už jį mokama galva, o jei apsirengus kareivio apsiaustu — visi giriame jį. Žmonės, švelniausioji gyvų būtybių giminė, nesigėdija džiaugdamiesi kito krauju, vykdydami karus ir palikdami juos tęsti vaikams, o tuo tarpu tarp gyvulių ir žvėrių viešpatauja taika. Prieš tokį galingą ir plačiai paplitusį pamišimą filosofija pasidarė veiklesnė įgydama tiek jėgų, kiek jų įgavo priešininkas. Lengva buvo priekaištauti vyno gerbėjams bei išrankesnio maisto mėgėjams: nereikėjo daug jėgų sugrąžinti tokių žmonių sielą į saiko kelią, iš kurio ji buvo tik šiek tiek iškrypusi.

Rankom duokite valią, mokslą parodykit savo3.

Malonumo ieškoma visur. Kiekviena yda neišsitenka savyje: prabangos troškimas nusirita iki godumo; garbingumas užmirštas; nesigėdijama nieko, kas žada malonų užmokestį. Žmogus - žmogui šventas daiktas — dabar yra žudomas pasilinksminimui ir pramogai. Tas, kurio negalima buvo išmokyti kirsti smūgių ar jų priimti, įvedamas į areną nuogas ir beginklis; miniai užtenka tik žmogaus mirties reginio. Šitaip pairus papročiams, reikia kažko stipresnio nei įprasta, kažko, kas įstengtų išrauti įsišaknijusį blogį. Reikia pagrindinių principų, kad jie įveiktų plačiai paplitusius klaidingus įtikinimus. Kartu su pamokymais, užuojautomis, paraginimais jie įgaus galios, o patys savaime jie nėra veiksmingi. Jeigu norime, kad žmonės įsipareigotų, jei norime ištraukti juos iš nelaimių, kuriose jie skęsta, tegul jie mokosi, kas yra blogis ir kas — gėris. Tegu žino, jog visa, išskyrus dorybę, keičia savo vardą ir vieną kartą gali būti laikoma blogiu, o kitą — gėriu, svarbiausias karo tarnybos dalykas yra pareigos šventumas, pagarba vėliavoms, įsitikinimas, kad bėgti — gėdingą, o paskui jau iš priesaiką davusių kareivių lengva reikalauti, jog šie vykdytų ir kitus įsakymus bei liepimus. Taip ir tiems, kuriuos tu nori vesti į lai­ingą gyvenimą, reikia padėti pirmuosius pamatus ir įdiegti jiems dorybę. Tegu ja vadovaujasi net šiek tiek prietaringai; tegu ją myli; tegu nori tik su ja gyventi, be jos — ne. „Kaipgi yra? Argi kai kurie žmonės ir be tokių subtilybių mokymo neprasiveržė pro ydas ir nenuveikė didelių darbų, paklusdami tik pamokymams?" Sutinku, bet juose glūdėjo teigiamos įgimtos savybės, kurios jiems leido prabėgomis perimti visa, kas yra išganinga. Kaip nemirtingieji dievai nėra mokęsi dorybės, nes gimė su ja, ir viena iš jų prigimties savybių yra dorumas, taip kai kurie ypatingais gabumais apdovanoti žmonės be ilgo mokymo suvokia tai, kas paprastai dėstoma, ir įsimena garbingus dalykus vos tik apie juos išgirdę. Tokie godūs dorybei ar savaime vaisingi jų protai. O kitų — silpnų ir atbukusių arba apaugusių blogais įpročiais ilgai reikia šveisti sielos rūdis. Beje, ir anuos, linkusius į gėrį, greičiau nuves į viršūnę, ir šiems, silpniems, padės ir ištrauks juos iš klaidingų įsitikinimų rato tas, kuris jiems išdėstys filosofijos principus. Kokie jie reikalingi, gali spręsti štai pagal ką: mumyse glūdi kažkas, kas vienur mus daro tingius, kitur — karštagalvius. Negalima nei veržlumo sutramdyti, nei nerangumo išjudinti, jeigu nebus pašalintos jų priežastys — klaidingas žavėjimasis ir klaidinga baimė. Kol jie mus valdo, kartok kiek nori: „Tai turi padaryti tėvui, tai —vaikams, tai — draugams, tai — svečiams". Godumas vis tiek sulaikys mėginantį veikti pagal tavo nurodymus. Nors jis žinos, kad reikia kautis už tėvynę, bet baimė jį atkalbės. Nors žinos, jog reikia iki paskutinio prakaito plūktis dėl draugų, jį sulaikys malonumai. Nors žinos, kad meilužė— didžiausia skriauda žmonai, bet geiduliai privers jį elgtis priešingai. Taigi patarimai nieko nepadės, jeigu prieš tai nepašalinsi visko, kas jiems priešinasi, kaip kad beprasmiška yra pasidėti šalia ginklus ar traukti juos vis arčiau savęs, jeigu rankos užimtos. Sielą reikia išlaisvinti tam, kad ji galėtų eiti prie mūsų duodamų pamokymų. įsivaizduokime, jog kas nors daro tai, ką reikia daryti. Bet jis nedarys to nuolatos, nedarys to vienodai, nes nežinos, kodėl jis turi taip daryti. Ar atsitiktinai, ar iš įpratimo jam išeis teisingai, bet jis neturės mato, kuriuo galėtų vadovautis, kuris įtikintų jį, jog jo poelgiai teisingi. Atsitiktinai doras žmogus nežadės būti toks amžinai. Be to, galbūt pamokymai tau pasakys, ką reikia daryti, bet jie nepasakys, kaip reikia daryti. Jei šito nepasakys, tai nenuves į dorybę. Sutinku, kad paragintas žmogus padarys, ką reikia, bet to maža, nes šlovę juk pelno ne pats darbas, o tai, kaip jis yra atliekamas. Kas gali būti gėdingiau už prašmatnius pietus, kurių vertė — raitelio turtas6?! Kas labiau nusipelno cenzoriaus pastabos, ypač jeigu pietūs, kaip sako ūžautojai, ruošiami savo ir savo genijaus garbei? Tačiau įstojamieji pietūs7 net ir labai saikingiems vyrams yra kainavę dešimteriopai daugiau. Tas pats dalykas yra gėdingas, jei pataikaujama gerklei, ir išvengia priekaišto, jei jis skirtas garbei. Juk jau ne prabanga, o švaistymas tapo įprastu reiškiniu. Tiberijus Cezaris jam atsiųstą didžiulę raudę (kodėl gi man nepridurti, koks jos svoris, kad paerzinčiau kai kuriuos rajūnus? Sako, ji svėrusi keturis su puse svaro) liepė nunešti į turgų, sakydamas: „Jei aš, draugai, neklystu, šią raudę nupirks Apicijus arba Publijus Oktavijus“. Jo spėliojimai pranoko visas viltis: tiedu susiginčijo, ir nugalėjo Oktavijus, pelnydamas tarp savo draugų didžiulę šlovę, nes už Cezario parduotą žuvį sumokėjo penkias sestercijas, kad tik jos nenupirktų Apicijus. Tiek mokėti buvo gėda Oktavijui, o ne tam, kuris prieš tai pirko šią žuvį norėdamas ją nusiųsti Tiberijui (nors jam aš taip pat papriekaištaučiau): jis susižavėjo daiktu, kurį pripažino esant vertą tik Cezario. O štai kas nors sėdi prie sergančio draugo. Giriame jį. O šis taip elgiasi dėl palikimo. Jis — kranklys, laukiąs lavono. Tie patys poelgiai gali būti ir gėdingi, ir kilnūs: viskas priklauso nuo to, kodėl ir kaip jie padaromi. Viskas bus garbinga, jei atsiduosime ir dorybei ir visa, kas iš jos išplaukia, laikysime vieninteliu žmogaus gėriu. Bet koks kitas gėris yra trumpalaikis. Toks įsitikinimas turi stipriai įsitvirtinti visam gyvenimui. Aš jį vadinu pagrindiniu filosofijos principu. Koks bus šis įsitikinimas, tokie bus ir veiksmai bei mintys. O kokie bus pastarieji, toks bus ir gyvenimas. Norint sutvarkyti visumą, neužtenka duoti patarimų dėl kai kurių dalių. Markas Brutas knygoje [...] duoda daugybę patarimų ir tėvams, ir vaikams, ir broliams. Bet niekas šių patarimų nevykdys taip, kaip reikia, jei neturės su kuo palyginti savo poelgių. Savo tikslu pasirinkime aukščiausiąjį gėrį, prie kurio veržtumės, į kurį žvelgtume atlikdami kiekvieną savo darbą — kaip jūrininkai, kurie nusistato kryptį pagal kokią nors žvaigždę. Gyvenimas be tikslo yra klaidžiojimas. O jeigu reikia tikslo, pasidarys būtini ir filosofijos principai. Manau, pritarsi, jog nieko nėra šlykštesnio už svyravimą, abejojimą, bailumą. Šie dalykai ištiks mus visur, jei neatsikratysime to, kas stabdo ir sulaiko sielą, neleidžia jai reikštis.

Paprastai mokoma, kaip garbinti dievus. Šeštadieniais drauskime uždegti žibintus, nes ir dievams nereikia šviesos, ir žmonių nedžiugina suodžiai. Uždrauskime rytinius dievų sveikinimus ir sėdėjimą prie šventyklų durų: šitaip įtinkama tik žmogaus garbės troškimui, o dievą garbina tas, kas jį pažįsta. Drauskime nešti Jupiteriui drobes bei gremžtukus ir laikyti prieš Junoną veidrodį — dievams nereikia tarnų. Kodėl? Todėl, kad jie patys tarnauja žmonių giminei ir yra pasiruošę visur ir visiems padėti. Tačiau ir girdėdamas, kiek reikia turėti aukojant, kaip atsikratyti sunkių prietarų, žmogus niekuomet toli nenužengs, jeigu kaip reikiant protu nesuvoks, koks yra viską turintis, visa duodantis, veltui darantis gera dievas. Kodėl dievai daro gera? Tokia jų prigimtis. Klysta tas, kas mano, kad dievai nenori kenkti žmonėms,— jie šito neįstengia. Neįmanoma jų nuskriausti, ir jie negali ko nors nuskriausti. Įžeisti ir būti įžeistam — susiję dalykai. Iš visų aukščiausioji ir tobuliausioji jų prigimtis juos ir nuo pavojaus apsaugo, ir daro nepavojingus kitiems. Pirmoji dievų garbinimo sąlyga — tikėjimas. Po to — jų didybės, taip pat gerumo, be kurio nebūna didybės, pripažinimas; supratimas, kad jie yra pasaulio valdovai, savo jėga tvarkantieji visatą, kad jie — žmonių giminės globėjai, kartais nesirūpinantys kai kuriais asmenimis. Dievai nelemia blogio ir neturi jo. Tačiau kai kuriuos jie peikia, tramdo, baudžia retkarčiais bausmei suteikdami kokio nors gėrio regimybę. Trokšti dievų palankumo? Būk doras.  Kas jais seka, tas pakankamai juos gerbia. Bet štai kitas klausimas: kaip elgtis su žmonėmis? Ką veikti? Ką patarti? Kad turime gailėtis žmogaus kraujo? Kaip tai paprasta: nekenk tam, kam gali padėti! Aišku, gailestingumas kitam žmogui — girtinas dalykas. Taigi, ar mokysime, kad reikia ištiesti ranką skęstančiam, parodyti kelią paklydusiam, dalytis duona su išalkusiu? Užuot viską išsakęs, ką jis privalo daryti ir ko turi vengti, aš galiu trumpai jam išdėstyti šitokią žmogaus pareigų taisyklę: visa, ką matai ir kame glūdi dieviškų ir žmogiškų dalykų visuma, yra vieninga; mes esame didelio kūno nariai. Gamta sukūrė mus brolius, pagimdydama iš to paties ir tam pačiam tikslui. Ji įskiepijo mums abipusę meilę ir polinkį bendrauti. Ji nustatė, kas yra teisinga ir leistina. Pagal jos įstatymus blogiau yra kam nors kenkti negu pačiam patirti skriaudą. Tegu, jai įsakius, bus ištiesta ranka žmogui, kuriam reikia pagalbos. Tegu ir širdyje, ir lūpose bus žodžiai:

Kadangi aš esu žmogus, tai ir manau,

Jog visa žmogiška nesvetima ir man9

Laikykimės kartu, nes tam esame gimę. Mūsų bendruomenė labai panaši į akmenų skliautą, kuris subyrėtų, jei akmenys vienas kito nelaikytų ir neremtų. Pakalbėję apie dievus ir žmones, aptarkime, kaip reikia elgtis su daiktais. Tuščiai švaistysimės pamokymais, jeigu iš anksto nenurodysime, ką turime manyti apie kiekvieną daiktą, ką turime manyti apie skurdą ir turtus, apie garbę ir nešlovę, apie tėvynę ir ištrėmimą. Įvertinkime viską atskirai ir, atmetę paplitusią apie juos nuomonę, ištirkime, kas tai iš tikro yra, o ne kaip yra vadinama. Pereikime prie dorybių. Kas nors mus mokys didžiai vertinti išmintį, mylėti narsumą, kiek galima stropiau diegti sau teisingumą. Bet jis nieko nepasieks, jei mes nežinosime, kas yra dorybė, ar ji yra viena, ar dorybių yra daugiau, ar jos yra po vieną, ar susipynusios, ar, turėdamas vieną iš jų, žmogus turi kitas, kuo jos skiriasi. Kalviui nebūtina teirautis apie kalvės išradimą ar jos naudą, taip pat ir mimui nebūtina teirautis apie šokio meną. Jei šių menų atstovai išmano savo sritis, tai nieko netrūksta. Jie neapima viso gyvenimo. O dorybė yra ir kitų, ir savęs pažinimas. Norint jos išmokti, reikia mokytis visko, kas su ja susiję. Be teisingų ketinimų nebus teisingų poelgių. Juk poelgiai išplaukia iš ketinimų. Antra vertus, be teisingo sielos nusistatymo nebus teisingų ketinimų. Juk ketinimai išplaukia iš teisingo sielos nusistatymo. O sielos nusistatymas nebus puikus, jeigu nebus suprasti visą gyvenimą tvarkantys dėsniai ir nebus nurodyta, kaip reikia įvertinti kiekvieną dalyką, ir nebus išaiškinta, kas jis yra iš tikrųjų. Dvasios ramybė tenka tik tiems, kurie sugeba spręsti nepalenkiamai ir tvirtai. Kiti daug kartų išsižada ir vėl sugrįžta ir taip paeiliui plaukioja tarp to, ko išsižadėjo, ir to, ko siekia. Kokia tokio blaškymosi priežastis? — Ta, kad besivadovaujantiems nepatikimu vadovu — gandais viskas yra labai neaišku. Jeigu nori visada trokšti to paties, reikia, kad trokštum tik tiesos. O tiesos be filosofijos principų nepasieksi: jie apima visą gyvenimą. Gėris ir blogis, kilnumas ir niekšybė, teisingumas ir neteisingumas, sąžiningumas ir nesąžiningumas, dorybė ir jos įgyvendinimas, patogių daiktų turėjimas, geras vardas ir savigarba, sveikata, jėga, grožis, jausmų aštrumas — visam tam reikia žinovo, kuris juos įvertintų. Tegu bus mums leista žinoti, kokią vertę reikia priskirti kiekvienam daiktui. Juk tu klysti: kai kuriems dalykams priskiri didesnę vertę, negu jie iš tikrųjų verti. Ir labai klysti: turtai, garbė, galia ir visa, ką mes labiausiai vertiname, iš tikrųjų neverta nė sestercijaus. Šito nesuprasi, jei neperprasi paties principo, pagal kurį visa tai palyginama ir įvertinama. Kaip lapai negali gyventi be šakų, ant kurių jie kybo ir iš kurių čiulpia sultis, taip ir tie pamokymai, jeigu bus vieni, nuvys: jie turi būti suaugę su žinių visuma. Be to, atmetantieji pagrindinius principus nesupranta, kad, juos atmesdami, iš tikrųjų juos sustiprina. Juk ką jie sako? Tvirtina, jog, norint sutvarkyti gyvenimą, užtenka pamokymų, todėl išminties principai, tai yra dogmos, yra nebūtini. Bet ir tai, ką jie sako, jau yra principas, taip pat, dievaži, jei aš sakyčiau, jog reikia atsisakyti pamokymų kaip nebūtinų ir naudotis tik pagrindiniais principais ir tik jais užsiimti. Teigdamas, jog nereikia rūpintis pamokymais, aš kaip tik mokyčiau. Kai kuriems dalykams filosofijoje reikia priminimo, kai kuriems — įrodymų, be to, daug, nes neakivaizdūs dalykai yra vos atrandami net ieškant uoliausiai ir atsargiausiai. Jei yra būtini įrodymai, tai būtini ir įrodymais tiesą grindžiantys principai. Kai kurie dalykai yra akivaizdūs, kai kurie — neaiškūs. Akivaizdūs — tie, kuriuos pažįstame juslėmis ir aprėpiame atmintimi, neaiškūs— tie, kurių juslės ir atmintis neaprėpia. Protas nepasitenkina vien akivaizdžiais dalykais: didesnioji ir gražesnioji jo dalis užsiima neaiškiais dalykais. O šiems reikia įrodymų, o jų negali būti be pagrindinių principų. Taigi principai yra būtini. Kas įgalina suprasti apskritai, tas taip pat įgalina suprasti tiksliai: tai — tvirtas įsitikinimas. Jeigu be jo sieloje viskas plaukioja, tai yra būtini principai, kurie užtikrina sielos sprendimų tvirtumą. Pagaliau, ką nors ragindami, kad draugą vertintų taip pat, kaip ir save, kad manytų, jog priešas taip pat gali tapti draugu, kad pirmąjį stengtųsi pamilti, o antrojo nustotų nekęsti, priduriame: „Tai yra teisinga ir garbinga". O juk teisingumas ir garbingumas ir yra mūsų filosofinių principų esmė. Vadinasi, jie būtini, jei be jų negali būti anų. Susiekime viena ir kita. Juk šakos be šaknų yra niekam vetos, tačiau ir šaknys gauna stiprybės iš išaugusio medžio. Visi žino, kokia nauda iš rankų, nes jos padeda akivaizdžiai. Užtat širdis, kurios dėka rankos yra gyvos, veikia ir juda, lieka pasislėpusi. Tą patį galiu pasakyti apie pamokymus: jie — čia pat, o išminties principų nematyti. Kaip pačias didžiausias šventenybių paslaptis žino tik išrinktieji, taip ir filosofijos paslaptys atskleidžiamos tik išrinktiesiems ir prileistiesiems prie šventų dalykų, o pamokymai ir kiti panašūs dalykai yra žinomi ir neišrinktiesiems. Poseidonijas ne tik pamokymą (niekas nedraudžia ir mums vartoti šį žodį) mano esant būtiną, bet ir patarimą, ir užuojautą, ir paraginimą. Prie to jis dar prideda priežasčių tyrinėjimą, kurio nežinau kodėl mes nedrįstame vadinti etiologija, nors gramatikai, lotynų kalbos sargai, laisvai vartoja šį pavadinimą. Tvirtindamas, jog bus naudingas ir kiekvienos darybės aprašymas, Poseidonijas vadina jį etiologija, o kiti — charakteristika, nes nurodo kiekvienos dorybės ir ydos bruožus bei požymius, pagal kuriuos atskiriami panašūs reiškiniai. Toks nurodymas turi tiek pat reikšmės, kaip ir pamokymai. Mokytojas sako: „Taip daryk, jei nori būti susivaldantis", o prašinėtojas: „Susivaldantis yra tas, kuris daro tai, o šito vengia". Klausi, kuo jie skiriasi? Vienas duoda dorybės pamokymus, kitas pateikia pavyzdį. Pripažįstu, kad šitie aprašymai ir (pasinaudosiu verteivų žodžiu) pavyzdėliai yra naudingi: išdėsčius girtiną dalyką, atsiras ir sekėjų. Ar tu manai, jog beprasmiška nurodyti žymes, pagal kurias galima atskirti grynaveislį arklį, kad neapsiriktum pirkdamas ir nevargtum su rambiu? Kur kas naudingiau yra pažinti kilnios sielos požymius, kuriuos galime perimti iš kito.

Kur grynakraujis, tuojau pamatysi: jis laksto po lauką,

Keldamas koja. aukščiau ir dailiai dėdamas žemėn,

Pirmas bėga i keliu, grėsmingos upės nelenkia.

Drąsiai žengia per tiltą, kurio dar niekad nematė,

Ir šlamesių tuščių nesibaido. Galva išraiškinga,

Sprandas iškeltas, pilvas trumputis, aptukusio kryžiaus,

O krūtinėj drąsioj vos raumenys telpa. Brangiausi

Juodbėriai ir obuolainiai širmi, pigesni gi sartieji

Ir kur šviesiai širmi. Jei ginklai iš tolo sužvango —

Vietoj nerimsta, tik karpo ausim ir visas net dreba, ... 10

Kalbėdamas apie ką kita, mūsų Vergilijus aprašė narsų vyrą. Aš iš tiesų pateikčiau kaip tik tokį didaus vyro paveikslą. Jei man reikėtų aprašyti Marką Katoną, nesibijantį pilietinių karų žvangesio, užpuolantį jau prie Alpių priartėjusią kariuomenę ir kylantį prieš pilietinį karą, suteikčiau jam kaip tik tokį veidą ir tokią laikyseną. Iš tiesų niekas negalėjo iškilti aukščiau už jį. Jis pakilo iš karto ir prieš Cezarį, ir prieš Pompėjų, ir, vieniems šliejantis prie Cezario, o kitiems — prie Pompėjaus, jis metė iššūkį ir vienam, ir kitam įrodydamas, kad dar liko respublikos šalininkų. Tik per maža apie Katoną pasakyti: „Ir šlamesių tuščių nesibaido“. Kodėl? Todėl, kad jis nesibaidė ir tikro arti jo esančio gausmo, sviesdamas laisvės šūkį prieš dešimt legionų ir pagalbinę galų kariuomenę bei barbarų ir romėnų jėgas, ragindamas respubliką neatiduoti laisvės, viskam ryžtis dėl jos, nes garbingiau žūti negu patekti į vergiją. Kokia gyvybinga dvasia, koks pasitikėjimas savimi visiems drebant! Jis supranta esąs vienintelis, kuriam nesvarbi jo paties padėtis. Neįmanomas klausimas: ar bus laisvas Katonas? Svarbu kas kita: ar jis gyvens tarp laisvų? Iš čia jo panieka pavojui ir kalavijui. Žavintis šio nenugalimo, nesuklupusio viskam griūvant vyro tvirtybe, norisi pasakyti: „O krūtinėj drąsioj vos raumenys telpa". Naudinga ne tik kalbėti apie tai, kokie turi būti dori vyrai, aptariant jų laikyseną ir veido bruožus, bet ir papasakoti, kokie jie buvo iš tikrųjų: parodyti tą paskutinę narsiausią Katono žaizdą, atėmusią gyvybę laisvei; parodyti Lelijaus išmintį ir sutarimą su Scipionu, puikius kito Katono žygius namie ir svetur; parodyti medinius Tuberono gultus, kai jis davė viešus pietus, o vietoj užtiesalų — ožkos kailius, taip pat prieš paties Jupiterio statulą sudėtus svečiams skirtus molinius indus. Tuberonas pašventino Kapitolijuje skurdą. Net jei nežinočiau apie kitus jo darbus, argi maža šito, kad jis atsidurtų tarp Katonų? Tai buvo papročių teismas, o ne puota. O, kaip garbės ištroškusieji neišmano, kas ta garbė ir kaip jos reikia siekti! Tą dieną romėnų tauta matė daugelio indus, bet žavėjosi tik vieno indais. Visų kitų auksas ir sidabras buvo sulaužytas, tūkstantį kartų perlydomas, o Tuberono molis gyvens amžinai. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai