Pirmadienis, Birž 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - DEVYNIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

DEVYNIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Klysti, mielas Lucilijau, jei manai, jog prabanga, dorų papročių nepaisymas ir visa, dėl ko kiekvienas priekaištauja savo laikams, yra mūsų šimtmečio ydos Tai — žmonių, o ne laiko trūkumai. Visi amžiai turėjo nuodėmių. Jei pradėsi matuoti kiekvieno šimtmečio pasileidimą, tai — gėda sakyti — niekada nebuvo nusidedama taip atvirai, kaip Katono akivaizdoje. Kai kas mano, jog tik pinigai buvo įmaišyti tame teisme, kuriame Publijus Klodijus buvo kaltinamas slaptu paleistuvavimu su Cezario žmona ir išniekinimu apeigų, kurios, kaip sakoma, atliekamos tautos vardu ir kuriose visiems vyrams taip griežtai draudžiama dalyvauti, kad net nupiešti gyvulių patinai pridengiami1. Žinoma, teisėjams buvo duota ir pinigų, bet dar pridėta (o tai niekšiškiau už aną sandėrį) galimybė paištvirkauti su matronomis ir kilmingais jaunikaičiais. Nusikaltimas buvo mažiau nuodėmingas negu išteisinimas: kaltinamas ištvirkavimu žmogus platino ištvirkimą ir nenurimo dėl savo saugumo tol, kol savo teisėjus padarė panašius į save. Ir tai įvyko teisme, kuriame Katonas jei nieko kito nedarė, tai bent davė parodymus! Kadangi sunku tuo patikėti, pateiksiu Cicerono žodžius: „Jis šaukė juos pas save, žadėjo, tarpininkavo, davė. Čia jau, gerieji dievai, iš tiesų niekšybė! Kaip priedas prie užmokesčio kai kuriems teisėjams buvo naktys su jiems skirtomis moterimis ir pasimatymai su kilmingais paaugliais"2. Ne laikas sielotis dėl pinigų, kur kas svarbiau — priedas. „Nori ano griežto vyro žmonos? Duosiu tau ją. O gal nori šio turtuolio žmonos? Pristatysiu ją į lovą. Jei nenori ištvirkauti, pats kaltas. Ateis ir ta gražuolė, kurios trokšti. Naktį su šituo tau pažadu ir neapgausiu. Ištesėsiu pažadus dar prieš nuosprendį." Toks ištvirkavimų dalijimas yra blogiau negu pats ištvirkavimas: juk ne iš geros valios ten eidavo šeimų motinos. Klodijaus teisėjai prašė senatą apsaugos, kuri jiems būtų buvusi reikalinga tik tuo atveju, jeigu būtų jį nuteisę. Ir išprašė. Gražiai jiems pasakė Katulas, išteisinus kaltinamąjį: „Kam jūs prašėte iš mūsų apsaugos? Ar tam, kad iš jūsų neatimtų pinigų?" Tačiau kas iš tų juokų, jei liko nenubaustas žmogus, kuris iki teismo paleistuvavo, per teismą sąvadavo, o nuosprendžio išvengė dar niekšiškesniais būdais, negu kad užsitraukė jį. Ar tu manai, kad gali būti labiau pašliję papročiai, jei gašlumo nepažaboja nei šventenybės, nei teismas, o per ypatingu senato nutarimu sušauktą tardymą padaromi didesni nusikaltimai negu tie, dėl kurių tardoma. Buvo aiškinamasi, ar gali kas nors po paleistuvavimo likti saugus; paaiškėjo, kad niekas negali likti saugus. Ir tai įvyko prie Pompėjaus ir Cezario, prie Cicerono ir Katono. Prie to Katono, kuriam sėdint šalia žmonės nedrįsdavo reikalauti įprasto Floralijų3 reginio — nuogų paleistuvių. O gal manai, kad linksmindamiesi žmonės buvo griežtesni negu teisdami? Taip būdavo ir taip bus, o palaidumas miestuose kartais sumažėdavo dėl bausmių ir baimės, bet niekuomet — pats savaime. Todėl nemanyk, jog dabar mes daugiausia esame leidę goslumui Ir mažiausiai — įstatymams. Dabar jaunimas yra daug tyresnis negu tais laikais, kai kaltinamasis neigė savo paleistuvystę per teismą, o teisėjai kaltinamajam prisipažindavo paleistuvaują, kai ištvirkaujama buvo dėl būsimo teismo, kai Klodijus, pataikaudamas toms ydoms, dėl kurių buvo kaltas, sąvadavo vykstant teismui. Kas tuo galėtų patikėti?! Žmogus, kaltinamas dėl vienos paleistuvystės, atsipirko jų daugeliu. Visi laikai turi Klodijų, bet ne visi gimdo Katonus. Mes lengviau pasiduodame blogiui, nes mums netrūksta nei vadų, nei palydovų, ir viskas gerai sekasi net ir be vadų ar palydovų: prie ydų kelias veda ne nuokalne, bet skardžiu. Daugelį žmonių nepataisomus padaro štai kas: visos kitos klaidos lemia kaltininkui gėdą ir kenkia klystančiam, o gyvenimo nuodėmės yra malonios. Vairininkas nesidžiaugia apvirtus laivui; gydytojas nesidžiaugia dėl ligonio mirties; oratorius nesidžiaugia, jei dėl jo, gynėjo, kaltės kaltinamasis pralaimi bylą; o štai sava nuodėmė kiekvienam teikia džiaugsmo. Anas patenkintas paleistuvyste, kurios siekti jį kurstė pergalės sunkumas. Šitas patenkintas apgaule ir vagyste: tik nusivylęs sėkme, jis nusivils kalte. Visa tai atsiranda dėl blogų įpročių. Antra vertus, žinok, jog ir labiausiai į blogį linkusiose sielose išlieka gėrio supratimas: jos suvokia niekšybę, tiktai nepaiso jos. Tad kiekvienas nutyli savo nuodėmes ir, net viskam klostantis sėkmingai, naudojasi jų vaisiais, o pačias jas slepia. Tik švari sąžinė nori būti priekyje ir visų matoma. Blogis bijo net tamsos. Man atrodo, Epikūras yra gražiai pasakęs: „Gali būti, kad nusikaltėlis pasislėps, bet kad jis pasitikėtų slėptuve — šito negali būti“. Arba, jeigu tu manai, jog šitaip galima aiškiau išsakyti šią mintį, tarsime: nusikaltėliams neverta slėptis, nes, net jeigu jiems ir pavyksta pasislėpti, jie vis tiek nėra tuo tikri. Taip jau yra, kad piktadaris gali būti saugus, bet negali būti ramus. Manau, kad, taip išaiškinus šį teiginį, jis neprieštaraus mūsų mokymui. Kodėl? Todėl, kad pirmoji ir pati didžiausia bausmė nusidėjėliui yra pats jo nusidėjimas. Taigi jokia piktadarybė, nors likimas papuoštų ją savo dovanomis, nors jis globotų ir saugotų nusikaltėlį, neliks nenubausta, nes bausmė už nusikaltimą glūdi pačiame nusikaltime. Be to, slegia bei persekioja ir kitos bausmės: nuolatinė baimė, nuogąstavimas, nepasitikėjimas savo saugumu. Kodėl aš turėčiau išvaduoti niekšybę iš šios bausmės? Kodėl nepalikti jos amžinai neramios? Su Epikūru nesutinkame tada, kai jis sako, jog teisingo nieko nėra iš prigimties, o nusikaltimų reikia vengti todėl, kad, juos padarius, neįmanoma išvengti baimės. Bet ir jam pritariame dėl to, kad blogi darbai graužia sąžinę ir didžiausia jos kančia yra tai, jog ją slegia ir plaka nuolatinis nerimas, jog nusikaltėlis negali patikėti savo ramybės laiduotuojais. Tačiau, jei kiekvienas bijo ir būdamas saugus, tad, Epikūrai, šitai įrodo tai, kad pati prigimtis mus baido nuo nusikaltimų. Likimas daugelį Išvaduoja iš bausmės, o iš baimės — nė vieno. Galbūt taip yra todėl, kad mumyse glūdi priešiškumas viskam, ką smerkia prigimtis? Besislapstantis niekada nepasitiki slėptuve, nes jį smerkia ir pačiam sau išduoda jo sąžinė.

Nerimas yra nusikaltėlių dalia. Prasti būtų mūsų popieriai, jei daugybė nusikaltėlių, išvengusių įstatymų keršto ir jų skiriamos bausmės, tuoj pat neužmokėtų sunkia prigimties uždėta bausme, jei tardymo kankinimų nepakeistų baimė. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai