Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - DEVYNIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

DEVYNIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Niekada nelaikyk laimingu to, kuris priklauso nuo sėkmės. Jei toks pasitenkinimas yra kilęs iš šalies, tai jo pagrindas trapus: džiaugsmas išeis kaip atėjęs. Tik pats iš savęs atsiradęs džiaugsmas yra patikimas ir tvirtas, jis auga ir lydi mus iki pat galo. O bet koks kitas minios garbinamas gėris yra vienadienis. „Kaipgi yra? Ar negalima juo naudotis ir džiaugtis?" Kas sako, kad negalima? Galima, tačiau taip, kad jis nuo mūsų priklausytų, o ne mes nuo jo. Visos likimo dovanos yra naudingos ir malonios, kai jas turintis žmogus valdo save nepakliūdamas savo turto valdžion.

Klysta, Lucilijau, tie, kurie mano, jog likimas gali mums duoti kažką gero ar kažką blogo. Jis duoda tik dingstį gėriui ar blogiui, tik užuomazgas dalykų, mumyse virstančių blogiu ar gėriu. Mūsų siela yra stipresnė už likimą. Ji pati nukreipia savo reikalus vienur ar kitur, ji pati padaro savo gyvenimą laimingą arba nelaimingą. Bloga siela viską paverčia blogiu, net tai, kas jai atiteko kaip pats geriausias dalykas. Teisinga ir tyra siela ištaiso likimo piktadarybes, vargus ir nemalonumus sušvelnindama tuo, kad moka juos iškęsti, sėkmę sutikdama maloniai ir kukliai, o nelaimes — ištvermingai ir narsiai. Nors žmogus būtų ir protingas, nors viską darytų pirma apmąstęs, nors nesiimtų nieko, kas ne pagal jo jėgas — jis nepasieks to tobulo, aukščiau už visus pavojus esančio gėrio, jei nebus tikras, kad nugalės tai, kas netikra. Įsižiūrėk į kitus (apie svetimus reikalus mes sprendžiame laisviau) arba į patį save, nesigėrėdamas savimi, ir tu pamatysi bei pripažinsi, kad nė vienas iš tų trokštamų ir vertinamų dalykų nėra naudingas, jei tu neapsiginklavęs prieš atsitiktinumo nepastovumą ir padarinių atsitiktinumą, jei, įvykus nelaimei, nedejuoji ir nuolatos nekartoji: „Bet dievai pažiūrėjo kitaip"'. Dievaži, kad ši eilutė būtų dar stipresnė Ir teisingesnė, kad tu galėtum labiau sutvirtinti savo dvasią, kiekvieną kartą, kai kas nors įvyks kitaip negu tu tikėjaisi, sakyk: „Dievai nusprendė, kad taip geriau". Taip nusiteikusiam žmogui nieko neatsitiks. O taip nusiteikti jis gali tik mąstydamas apie žmogiškų dalykų nepastovumo jėgą ir, dar jos nepatyręs, žiūrėdamas į vaikus, žmoną, turtą taip, tartum ne visada juos turės Ir nebus nelaimingesnis, jeigu visa tai prarastų. Nuskriausta yra nerimaujanti dėl ateities siela. Dar nepatyręs nelaimės, žmogus jau yra nelaimingas, nes jaudinasi, kad dabartinis džiaugsmas netruks visą laiką. Jis nenurims nė akimirkai ir, laukdamas ateities, praras dabartį, kuria galėtų mėgautis. Juk gailėtis prarasto daikto ir bijoti jį prarasti yra tas pats. Tačiau aš, žinoma, nemokau tavęs nerūpestingumo. Tu tik venk visko, ko reikia bijoti. Numatyk tai, ką galima numatyti protu. Iš anksto žiūrėk, kas gali tau kirsti, ir nukreipk tai į šalį. Daugiausia tau padės pasitikėjimas savimi ir pasiruošusi viską ištverti stipri dvasia. Kas sugeba pakelti likimo smūgius, tas gali juos ir atremti. Jo ramybė yra nesutrikdoma. Nieko nėra labiau apgailėtino, nieko nėra kvailesnio už išankstinę baimę. Kokia beprotybė yra stengtis pralenkti savo nelaimę! Trumpai išdėstydamas tai, ką manau, aprašysiu tau žmones, kurie patys sau neduoda ramybės, patys sau tampa nepakeliami, kurie, ištikus nelaimei, taip pat nesivaldo kaip ir prieš ją. Tas, kuris sielvartauja anksčiau negu reikia, tas sielvartauja daugiau negu reikia. Juk tas pats silpnumas, kuris neleido jam laukti skausmo, taip pat neleidžia teisingai jo įvertinti. Tas pats nesaikingumas verčia jį įsivaizduoti, kad jo laimė amžina, verčia jį manyti, kad visa, kas tik jam teko, turi ne tik tęstis, bet ir didėti, ir jį, pamiršusį apie žmonių gyvenimus perverčiantį smagratį, verčia tikėti, kad jo atsitiktinė laimė bus pastovi. Man atrodo, puikiai pasakė Metrodoras tame laiške, kuriame jis guodė seserį, praradusią daug žadantį sūnų: „Kiekvienas mirtingųjų gėris yra mirtingas". Jis kalba apie tą gėrį, prie kurio visi veržiasi. Juk tikrasis gėris — išmintis ir dorybė — nemiršta, jis yra tvirtas ir amžinas. Tik jis yra vienintelis mirtingiesiems tenkantis nemirtingas dalykas. Tačiau žmonės yra tokie nedori ir lengvai užmiršta, kur jie eina, prie ko juos artina kiekviena diena, kad stebisi ko nors netekę, nors vieną dieną neteks visko. Turtas, kurio šeimininku esi vadinamas, yra tavo namuose, bet jis tau nepriklauso: silpnas negali tvarkyti nieko stipraus, trapus negali turėti nieko amžino ir nenugalimo. Žūti yra tokia pat būtinybė, kaip ir ko nors netekti. Jei tai suprasime, turėsime paguodą. Ramiai iškęsk praradimą: vis tiek viskas pražus. Iš kur mums laukti pagalbos, kad ištvertume šituos praradimus? — Stengiantis nepamiršti prarastų dalykų ir neleisti, kad su jais prarastume ir iš jų gautą naudą. Tai, ką turime, galima iš mūsų išplėšti, o to, ką turėjome, — ne. Labai nedėkingas yra tas, kuris, ko nors netekęs, nesijaučia esąs skolingas už tai, ką turėjo. Neganda išplėšia iš mūsų patį daiktą, bet palieka naudojimosi juo vaisius, kuriuos mes patys pražudome gailėdamiesi prarasto daikto. Sakyk sau, kad visa, kas atrodo siaubinga, nėra neįveikiama. Daugelis nugalėjo ką nors viena: Mucijus — ugnį, Regulas — kryžių, Sokratas — nuodus, Rutilijus — ištrėmimą, Katonas — mirtį nuo kardo. Ir mes ką nors nugalėkime. Antra vertus, daugelis paniekino tai, kas minią apakina savo išvaizda ir traukia ją kaip laimė. Būdamas vyriausiuoju kariuomenės vadu, Fabricijus atsisakė turtų, o būdamas cenzoriumi, juos pasmerkė. Tuberonas manė, jog skurdas vertas ir jo, ir Kapitolijaus: viešoje puotoje jis, išdėliodamas molinius indus, parodė, kad žmogus turi būti patenkintas tuo, kuo naudojasi dievai. Sekstijus, tėvas, atsisakė garbingų pareigų. Gimęs tam, kad valdytų valstybę, jis nepriėmė dieviškojo Julijaus siūlomo plataus antsiuvo2,suprasdamas, jog visa, kas duota, gali būti ir atimta. Padarykime ir mes ką nors didžiadvasiško! Ir mes tapkime pavyzdžiais! Kodėl nusilpstame dvasia? Kodėl nusiviliame? Kas galėjo įvykti seniau, gali — ir dabar. Tik apvalykime sielą ir elkimės pagal prigimtį, nuo kurios nuklydusieji trokšta, bijo ir vergauja atsitiktinumams. Dar galima grįžti į teisingą kelią, dar galima susigrąžinti buvusį tyrumą. Susigrąžinkime jį, kad įstengtume iškęsti visus kūną užpuolusius skausmus, kad galėtume likimui pasakyti: „Tu susidūrei su vyru. Jei nori nugalėti, pasiieškok kito. <...> Tokie ir panašūs žodžiai malšina žaizdos skausmą. Dievaži, aš linkiu jam, kad ji trauktųsi ir arba išgytų, arba bent nedidėtų ir sentų kartu su juo3. Bet dėl jo aš ramus; kalbu apie nuostolį mums, nes netenkame nuostabaus senio. Jis pats pasisotino gyvenimu ir nori jį kaip nors pratęsti, bet ne dėl savęs, o dėl tų, kuriems yra naudingas. Dosniai elgiasi, kad gyvena. Kitas jau būtų ir baigęs šias kančias, o jis mano, jog gėda ir bėgti nuo mirties, ir pabėgti į mirtį. ,,Kaip, ar jis neišeis, jei šito reikalaus aplinkybės?" O kodėl jam neišeiti, kai jau niekam nebebus naudingas, kai nebevargs dėl nieko, išskyrus savo skausmą? Tai yra, mielas Lucilijau, filosofijos mokymasis iš gyvenimo ir lavinimasis pagal teisingą pavyzdį matant, kiek protingas žmogus turi dvasios sutikdamas artėjančią mirtį ir slegiantį skausmą. Darbo reikia mokytis iš dirbančio. Iki šiol mes aiškinomės teiginius, ar galima priešintis skausmui, armirtis palaužia didžiadvasius. Bet kam šie žodžiai? Pažvelkime į tikrovę: ne mirtis daro jį stipresnį, kai reikia ištverti skausmą, ir ne skausmas stiprina dvasią, kai reikia sutikti mirtį. Ir vienam, ir kitam jis priešinasi, pasitikėdamas savimi. Ne mirties vildamasis kantriai kenčia ir ne skausmui įkyrėjus noriai miršta. Skausmą jis ištveria, mirties laukia. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai