Pirmadienis, Birž 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - DEVYNIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

DEVYNIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Siunčiu tau laišką, kurį parašiau netekusiam mažo sūnelio ir, anot gandų, -rastai pakeliančiam nelaimę Marului. Laiške nesilaikiau įprastų taisyklių manydamas, jog neverta švelniai elgtis su tuo, kuris labiau nusipelno priekaišto negu užuojautos. Reikia truputį nusileisti parblokštam ir sunkiai pakeliančiam didelį smūgį žmogui: tegu nusiramina, bent jau pirmąjį skausmą išlieja. O tie, kurie tyčia sumanė liūdėti, turi būti nubausti nedelsiant. Tegu žino, kad būna ir kvailų ašarų. Lauki užuojautos? Sulauksi priekaištų. Tu prastai pakeli sūnaus mirtį, o ką darytum netekęs draugo? Tave sūnus paliko dar kūdikis, jo ateitis neaiški. Pražuvo labai nedaug laiko. Mes ieškome priežasties sielvartauti ir neteisingai skundžiamės likimu, tarsi jis išduotų pagrįstų priežasčių skųstis juo. O man, dievaži, atrodė, jog tau užtektų dvasios susiremti ir su didelėmis nelaimėmis, ne tik su šiais jų šešėliais, dėl kurių žmonės vaitoja iš įpratimo. Jei nustotum draugo (tai pats didžiausias praradimas), ir tada prlvalėtum stengtis labiau džiaugtis, kad jį turėjai, negu liūdėti, kad jo netekai. Bet dauguma žmonių neskaičiuoja, kiek jie buvo gavę, kiek patyrė džiaugsmo. Jų liūdesys, be viso kito, turi ir tą trūkumą, kad jis yra ne tik nereikalingas, bet ir nedėkingas. Negi todėl, kad praradai draugą, dingo ir šios draugystės vaisiai? Nejaugi nieko nepadarė šitiek metų trukęs bendras gyvenimas ir toks didelis bendrų pomėgių artumas? Nejaugi kartu su draugu palaidoji ir draugystę? Ko tu sielvartauji netekęs jo, jei tau nebuvo jokios naudos iš prarasto daikto? Patikėk, kai mirtis pasigrobia mūsų mylimus žmones, didelė jų dalis lieka su mumis. Praėjęs laikas — mūsų, ir niekas nėra mums taip saugu, kaip tai, kas praėjo. Ateities viltys daro mus nedėkingus už tai, ką esame gavę, tarytum ateitis, jei tik ji bus, akimoju nevirs praeitimi. Labai siaurai supranta daiktų naudą tas, kuris džiaugiasi tik dabartimi. Juk mus džiugina ir ateitis, ir praeitis: viena — laukimu, kita — prisiminimais. Tačiau ateitis yra neaiški ir gali neišsipildyti, o praeitis tikrai buvo. Argi ne beprotybė nepamatyti to, kas labiausiai tikra?! Pasitenkinkime tuo, kuo jau pasinaudojome, jeigu tik tai semdama mūsų dvasia nebuvo panaši į rėtį. pro kurį išbėga visa, kas į jį įpilama. Nesuskaičiuojama daugybė pavyzdžių, kaip žmonės be ašarų atsisveikino su pačioje jaunystėje mirusiais vaikais, kaip nuo laidotuvių laužo grįžo tiesiai į senatą bei prie kitų visuomeninių pareigų arba tuoj pat ėmėsi kitų darbų. Ir visai teisingai. Juk, pirma, yra beprasmiška sielvartauti, jei sielvartaudamas niekuo nepadėsi. Antra, neteisinga vaitoti dėl to, kas atsitiko vienam, bet laukia visų. Be to, kvaila dejuoti iš liūdesio, kai tarp mirusiojo ir liūdinčiojo tėra visai mažytis laiko tarpelis: turime būti ramesni vien todėl, kad einame paskui tą, kurio netekome. Pažvelk, kaip be galo greitai bėga laikas, pamąstyk, kokia trumpa atkarpa, per kurią taip greitai pralekiame, pažiūrėk į ten pat keliaujančią žmonių giminės vilkstinę, suskaidytą labai mažais atstumais, nors jie ir atrodo didžiuliai, ir tu suprasi, jog tas, kurio manai netekęs, tik pralenkė tave. Kas gi yra paikiau negu apverkti žmogų, pirma tavęs nuėjusį tuo keliu, kurį ir tau reikės išmatuoti?! Kas gi verkia dėl to, kas, kaip žinoma iš anksto, įvyks? O jei kas nors nepagalvojo apie žmogaus laukiančią mirtį, tai pats yra kaltas. Kas gi verkia dėl to, kas, kaip buvo kalbama, negali neįvykti? Jei kas vaitoja, jog kas nors numirė, tas vaitoja, kad mirusysis buvo žmogus. Visus mus riša tas pats likimas: kas gimė, tas ir mirs. Tik laikas skirtingas, o baigtis — ta pati. Atstumas tarp pirmos ir paskutinės dienos yra kintantis ir nežinomas. Jei skaičiuosi sunkumus, tai ir vaikui atstumas atrodys ilgas, o jei vertinsi jį pagal greitį, tai ir seniui jis atrodys trumpas. Viskas netikra ir apgaulinga, viskas nepastovu kaip ir oras. Likimui įsakius, viskas blaškosi ir virsta priešybėmis, ir šitokioje žmogiškų dalykų maišalynėje tik mirtis yra tikras dalykas. Tačiau visi skundžiasi ja, vienintele, dar nieko neapgavusia. „Bet mirė dar vaikas." Nekalbėsiu apie tai, kad greitai užbaigiančiam savo gyvenimą yra geriau. Iš karto pereisime prie pasenusio. Ar daug jis pralenkė kūdikį? Pamėgink įsivaizduoti laiko gelmę ir mintimis aprėpti visatą, o po to su šia begalybe palygink tai, ką vadiname žmogaus amžiumi: tu suprasi, koks lašelis tėra tat, ko trokštame ir ką siekiame pratęsti. O kiek daug vietos čia užima ašaros bei nerimas! Kiek vietos užima mirtis, kurios kartais pageidaujame anksčiau, negu ji ateina? Kiek užima ligos, kiek baimė! Kiek daug atima ankstyvos kūdikystės arba nenaudingos senatvės metai! Pusę laiko pramiegame! Pridėk dar vargus, liūdesį, pavojus, ir tu suprasi, jog, ir labai ilgai gyvenant, gyvenimui lieka tik trumputė akimirka. Tačiau kas gi sutiks su tavimi, kad nėra geriau tam, kuriam leista greitai sugrįžti ir užbaigti kelionę dar nenuvargus? Gyvenimas yra nei gėris, nei blogis, o tiktai gėrio ir blogio buveinė. Taigi jis nieko neprarado, išskyrus galbūt blogą burtą. Jis galėjo tapti  protingu ir santūriu žmogumi, jis, tavo globojamas, galėjo pasidaryti geresnis, bet jis galėjo tapti ir panašus į daugelį, ir būgštauti dėl to yra didesnis pagrindas. Pažvelk į tuos jaunuolius, kuriuos pasileidimas iš kilmingiausių namų nusviedė į areną, pažvelk į tuos, kurie tapo dvigubi ištvirkėliai, nes tenkina ir savo, ir kitų geidulius, kurie kasdien girtuokliauja, kasdien padaro kokią nors didelę niekšybę; ir tu suprasi, kad buvo galima daugiau būgštauti negu kažko tikėtis. Tu neprivalai ieškoti priežasčių sielvartauti ar savo apmaudu išpūsti nedidelę nesėkmę. Aš neraginu tavęs išsitiesti ir pakilti. Ne taip blogai apie tave galvoju, kad manyčiau, jog, priešindamasis šiam skausmui, turėtum pasitelkti visą savo narsumą. Tai — ne sielvartas, o dūris. Sielvartą tu susikūrei pats. Be abejo, filosofija daug padarė, jei taip smarkiai liūdi dėl berniuko, kurį žindyvė pažinojo geriau už tėvą! Ar aš patariu tau virsti geležimi, liepiu, kad tavo veidas nė nevirptelėtų per laidotuves, neleidžiu, kad tau širdį suspaustų? Visai ne. Tai būtų ne dorybė, o nežmoniškumas, jeigu žmogus į artimųjų laidotuves žvelgtų tokiomis pat akimis, kokiomis žvelgė į juos pačius, jeigu nesijaudintų, kad artimieji pirmąkart atplėšiami nuo jo. Tačiau tarkime, kad aš iš tikrųjų tai draudžiu; kai kurie iš šių dalykų nepriklauso nuo mūsų. Ašaros bėga net tramdomos, o kai jos išsilieja, palengvėja širdžiai. Tai kaipgi yra? Leisime joms bėgti, bet neverksime. Tegu jų srūva tiek, kiek jų reikia jausmui, o ne kiek — apsimetinėjimui. Nieko nepridėkime prie savo širdgėlos, nedidinkime jos remdamiesi kitų pavyzdžiu. Parodomajam skausmui reikia daugiau negu paprastam skausmui. Ar daug tokių, kurie liūdi patys sau?! Kai kas nors girdi, žmonės vaitoja garsiau. Būdami vieni, jie — tylūs ir ramūs, o ką nors pamatę, vėl puola raudoti. Tuomet jie raunasi plaukus, nors laisviau galėjo tai daryti niekam netrukdant, tuomet šaukiasi mirties, raičiojasi ant žemės. Kai nėra žiūrovo, skausmas nurimsta. Tada, kaip ir visada, darome tą pačią klaidą: elgiamės remdamiesi daugumos pavyzdžiu, nepaisome to, ką reikia daryti, bet žiūrime, kaip įprasta daryti. Nutolstame nuo prigimties ir pasiduodame miniai, iš kurios nebūna nieko gero, kuri visur, ir čia, yra labai nepastovi. Pamačiusi tvirtai kenčiantį savo sielvartą žmogų, apšaukia jį bedieviu ir žvėrimi. Pamačiusi sukniubusį, apsikabinusį mirusį žmogų, vadina jį silpna moteriške. Todėl viską reikia daryti protingai. Nėra nieko kvailesnio kaip siekti šlovės liūdint ir liejant ašaras. Manau, jog išmintingam vyrui vienaip jos byra tada, kai jis joms tai leidžia, ir kitaip tada, kai jos pačios liejasi. Pasakysiu, kuo skiriasi šie dalykai. Kai mus pritrenkia žinia apie žiaurią mirtį, kai rankose laikome kūną, kuris iš mūsų glėbio pateks į ugnį, tada ašaras išspaudžia natūrali būtinybė, o skausmo smūgio pritrenkta širdis suvirpina visą kūną ir verčia akis išlieti susitvenkusias ašaras. Šios išsiveržusios ašaros byra mums nenorint. Bet esti ir tokių ašarų, kurioms mes patys duodame pradžią, prisimindami tuos, kurių netekome. Apima kažkoks saldus liūdesys, kai atminty iškyla malonios jų kalbos, smagūs pašnekesiai, sąžiningas prisirišimas prie mūsų; tuomet akys sudrėksta tarsi iš džiaugsmo. Šioms ašaroms duodame valią, o anos nugali mus. Tad nereikia nei sulaikyti, nei išspausti ašarų dėl stovinčių ar sėdinčių aplink. Gėda ne nustoti ar pradėti verkti, bet apsimesti verkiančiam. Tegu jos plūsta savaime. O jas gali lieti ir ramūs, ir santūrūs žmonės. Dažnai jos teka nemažindamos pagarbos išminčiui. Tada nenukenčia nei žmogiškumas nei savigarba. Kartoju, galima paklusti prigimčiai ir išsaugant orumą. Esu matęs garbingų žmonių per artimųjų laidotuves. Jų veiduose švietė meilė be jokios liūdesio kaukės: juose nebuvo nieko, išskyrus tikruosius jausmus. Yra tam tikras padorumas ir sielvartaujant. Išminčius turi jo laikytis. Kaip ir kitur, taip ir ašarojant esama tam tikro saikingumo. Neprotingų žmonių ir džiaugsmas, ir skausmas yra bekraštis. Ramiai sutik būtinybę. Ar kas nors atsitiko neįtikėtino ar naujo? Kiek daug žmonių dabar samdo laidotuvių ruošėjus, kiek daug žmonių perka mirties rūbus, kiek daug žmonių nešios gedulą po tavęs. Kai pagalvoji, kad jis buvo vaikas, pamąstyk, kad jis buvo žmogus, kuriam nieko tikro nežadama ir kurį likimas nebūtinai veda iki jo senatvės; jis pasitraukia nuo jo bet kada. Tačiau dažnai kalbėk apie jį, kiek galėdamas gerbk jo atminimą, kuris dažniau aplankys tave, jei neteiks skausmo. Niekas nenori bendrauti su gedinčiu, tuo labiau su pačiu gedulu. Jei tave džiugino kokie nors jo pasakymai, tegul ir vaikiški jo juokai, kartok juos dažniau, drąsiai tvirtink, kad jis būtų pateisinęs tavo viltis, sudygusias tėvo širdyje. Nežmoniška yra užmiršti, palaidoti savo artimųjų atminimą kartu su jais pačiais ir, baisiausiai apverkus, jų beveik neprisiminti. Taip myli savo jauniklius paukščiai ir žvėrys, kurių meilė yra pašėlusi, beveik pasiutusi, tačiau tuojau išblėstanti, kai jų netenka. Protingam vyrui tai nedera, jis privalo visada prisiminti mirusiuosius, bet turi liautis liūdėjęs. Jokiu būdu nesutinku su Metrodoru, jog esama liūdesiui giminiško malonumo, kurį ir reikia gaudyti tokiomis akimirkomis. Aš išrašiau paties Metrodoro žodžius: <...> Neabejoju, ką tu pamanysi apie juos. Ar gali būti didesnė gėda, negu gaudyti malonumą net liūdint, netgi siekti gauti jį iš liūdesio ir ieškoti tarp ašarų džiaugsmo? Štai kokie tie, kurie priekaištauja mums dėl per didelio griežtumo ir šmeižia mūsų pamokymus vadindami juos žiauriais todėl, kad mes liepiame arba neįsileisti skausmo į širdį, arba greitai išvaryti jį. Tačiau kas yra labiau neįtikima ir nežmoniška: ar nepasiduoti skausmui netekus draugo, ar pačiame skausme ieškoti malonumo? Mūsų pamokymai garbingi: kai jausmas išsilies su ašaromis, sakyčiau, išsisklaidys, nedera atsiduoti skausmui. O tu sakai, kad ir į skausmą reikia įmaišyti malonumo! Taip sausainiu paguodžiame vaiką, taip pienu numaldome kūdikio verksmą. Tu neleidi pasitraukti malonumui net tada, kai dega ant laužo sūnus ar paskutinį kartą atsidūsta draugas, tu nori, kad net pats sielvartas tave ramintų? Kas garbingiau — ar pašalinti iš širdies skausmą, ar malonumą susieti su skausmu? Ką ten susieti — gaudyti malonumą pačiame skausme. Jis sako: ..Esama tam tikro malonumo, giminiško liūdesiui". Tai mums galima taip sakyti, o jums — ne. Jūs (pripažįstate vieninteli gėrį — malonumą ir vienintelį blogį — skausmą. Kokia gali būti giminystė tarp gėrio ir blogio?! Tačiau tarkime, kad ji gali būti. Tad, ar dabar geriausia ją atskleisti tyrinėjant skausmą tam, kad sužinotume, ką jis turi malonaus ir mėgstamo? Kai kurie vaistai gydo vienas kūno dalis, bet netinka kitoms dėl bjaurumo ir šlykštumo. Jei vienoje vietoje jie teikia naudos nepažeisdami padorumo, tai nekuklu juos dėti prie žaizdos kitoje vietoje. O tau ar negėda liūdesį gydyti malonumu? Šiai opai reikia griežtesnių priemonių. Geriau prisimink, kad miręs nieko blogo jau nejaučia, nes jeigu jaustų, tai, vadinasi, jis dar nemiręs. Kartoju: niekas neužgauna to, kuris yra niekas, o jei užgauna, tai šis yra gyvas. Ar tu manai, jog jam gali būti blogai todėl, kad jis yra niekas, ar todėl, kad jis vis dar tebėra kažkas? Bet nebūtis negali jam teikti kančios, nes tas, kurio nėra, neturi pojūčių. Bet būti taip pat nėra kančia: juk jis išvengė nebūties — didžiausio mirtį lydinčio nemalonumo. Tam, kuris rauda ir liūdi dėl per anksti pagrobto žmogaus, pasakysime dar štai ką: Jei amžiaus trumpumą lyginsime su visata, tai visi — ir jaunuoliai, ir seniai — esame lygūs. Negalima net sakyti, kad iš viso pasaulio laiko mes gauname mažiausią dalelę, nes net mažiausia dalelė vis dėlto yra tam tikra dalis, o mūsų gyvenimo laikas yra beveik niekas. Ir, nepaisant šito — tokia mūsų beprotybė! — mūsų siekimai yra kuo plačiausi. Šitai parašiau tau ne todėl, kad lauktum iš manęs tokios vėlyvos paguodos (man juk aišku, kad tu pats sau kartojai visa, ką perskaitysi šiame laiške), bet norėdamas tave nubausti už tą trumpą akimirką, kai buvai nutolęs pats nuo savęs, taip pat norėdamas padrąsinti, kad sutelktum dvasią kovai su likimu ir numatytum visus jo smūgius, kurie ne tik gali tau tekti, bet ir tikrai teks. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai