Sekmadienis, Birž 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - ŠIMTAS LAIŠKAS

ŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Rašai, jog godžiai perskaitei Fabiano Papiro knygas „Apie piliečių reikalus", bet jos nepateisino tavo lūkesčių; o po to, užmiršęs, kad kalbi apie filosofiją, peiki jo stilių. Tarkim, yra taip, kaip tu sakai, tarkim, jo žodžiai liejasi, o ne sminga. Pirmiausia čia taip pat yra lėtai plaukiančią kalbą puošiančio grožio. Mano nuomone, kapota kalba labai skiriasi nuo sklandžios. Be to, jos labai skiriasi ir dėl to, ką tuojau pasakysiu. Man atrodo, kad Fabiano žodžiai liejasi ne audringai, bet gausiai: tokia plati, niekur neužkliūvanti jo kalba. Ji smagi, bet ne šuoliuojanti. Ji pati atvirai prisipažįsta ir parodo, kad nebuvo daug vartyta ar ilgai dailinta. Patikėkime, jog yra taip, kaip tu nori. Juk jis, beje, stengėsi tobulinti papročius, o ne žodžius ir rašė širdims, o ne ausims. Be to, jei jis sakytų kalbą, tu neturėtum laiko kreipti dėmesį į kai kurias dalis, tave patrauktų visuma. O tai, kas patinka kalboje, paimta į rankas atrodo ne taip patraukliai. Bet ir tai yra daug, jei iš pirmo žvilgsnio prikausto dėmesį, nors, kruopščiau patyrinėję, rasime ką papeikti. Jei tu paklaustum manęs, aš atsakyčiau, jog didesnis yra tas, kuris iš karto išsikovoja pripažinimą neleisdamas mums net jo įvertinti, negu tas, kuris ilgai stengėsi jį įsigyti. Žinau, jog antrasis jaučiasi saugiau,

jog jis drąsiau gali pasikliauti ateitimi. Filosofui netinka pernelyg rūpestinga kalba. Kaip galės būti drąsus ir ištvermingas, kaip žais su ugnimi tas, kuris bijo žodžių? Fabianas kalbėdamas buvo ne aplaidus, bet ramus. Jo kalboje nerasi šiukšlių: žodžiai parinkti, o ne atsitiktinai sugauti, nėra vartojami ne pagal jų reikšmę ir neiškraipyti pagal šių laikų papročius, jie spindi, nors ir paimti iš viduriniojo stiliaus. Mintys kilnios ir didingos, ne glaustais posakiais, bet plačiais paaiškinimais išreikštos. Pažymėsime, jog, pagal dabartinius stiliaus reikalavimus, kai kas per mažai apgenėta, kai kas per mažai sutrumpinta, bet, apžiūrėjęs viską, nerasi nereikalingo glaustumo. Nors čia ir nėra įvairaus marmuro, per miegamąjį tekančių vandens srovių, skurdžiaus kambarėlio ir viso kito, ko įterpia paprastais papuošalais nesitenkinanti prabanga, bet namas, sakytume, yra toks, kokio reikia. Be to, dėl stiliaus nėra bendros nuomonės. Vieni nori, kad jis būtų kuklus ir neišpuoštas, kitiems taip patinka nelygumai, kad net ten, kur jis pasidaro glotnesnis, stropiai pribarsto daug žodžių ir nukapoja pabaigą, kad būtų netikėta. Paskaityk Ciceroną: jo stilius sklandus, be staigių posūkių ir švelnus ne blogąja šio žodžio prasme. O Azinijaus Poliono kalba, priešingai — užsikertanti ir šokinėjanti, nutrūkstanti ten, kur mažiausiai to lauki. Ciceronas viską užbaigia, o Polionas staiga nukerta, išskyrus kelias tam tikru būdu pagal vieną pavyzdį sujungtas vietas. Be to, tu sakai, jog tau viskas atrodo pernelyg prasta, per maža išaukštinimo. Aš tvirtinu, jog jis neturi šios ydos. Jo išvados ne prastos, bet malonios, sukurtos ramiai ir susikaupusiai sielai; jos ne lėkštos, bet lygios. Trūksta iškalbingo gyvumo, aštrumo, kurių tu pasigendi, ir netikėtų sentencijų kirčių. Tačiau visa sąranga (pažiūrėk, kaip ji sutvarkyta!) — verta pagarbos. Jo kalba pati neturi orumo, bet pasiskolina jo iš paties dalyko. Išvardyk, ką tu galėtum labiau vertinti už Fabianą. Nurodyk Ciceroną, kurio filosofijos veikalų yra beveik tiek pat, kiek ir Fabiano. Sutinku, betgi mažesnis už patį didžiausią — dar ne menkysta. Nurodyk Azinijų Polioną. Sutiksiu ir atsakysiu: būti dėl tokio dalyko trečiam — vadinasi, būti neeiliniam. Paminėk dar Titą Livijų, juk ir jis yra parašęs dialogų, kurie gali būti priskirti ir filosofijai, ir istorijai, ir tikrai filosofijos knygų. Ir šiam skirsiu pirmenybę. Tačiau žiūrėk, kiek daug pralenkė tas, kurį nugalėjo tik trys, ir tai — trys patys iškalbingiausi vyrai. Jis turi trūkumų: jo kalba, nors ir išaukštinta, neturi pakankamai jėgos; ji, nors ir plačiai išsiliejanti, nėra veržli ir audringa; ji, nors ir švari, nėra skaidri. Tu kartoji: „Pageidautina, kad apie ydas būtų kalbama rūsčiai, apie pavojus — drąsiai, apie likimą — išdidžiai, o apie garbės troškimą — paniekinamai. Aš noriu, kad prabanga būtų peikiama, geiduliai išjuokiami, nesivaldymas pažabojamas. Tegul kalba turės oratoriaus aštrumo, tragedijos didingumo, komedijos menkumo".

Tu nori, kad jis sėdėtų prie tokio niekingo dalyko — prie žodžių. Jis atsidavė dideliems dalykams, o gražbylystė tarsi šešėlis eina jam iš paskos nevaroma Pripažįstu, jog kai ko, be abejonės, jis neapžvelgs ar neužbaigs, ne kiekvienas jo žodis ragins ar durs. Daugelis žodžių nepataikys į tikslą, ir kartais kalba, nieko nenuveikdama, plauks pro šalį; bet visur bus daug šviesos ir didžiulės nenuobodžios erdvės. Pagaliau jis duos tau galimybę išsiaiškinti, kad jis manė taip, kaip rašė. Tu suprasi, jog jis siekė ne tau patikti, bet kad tu suvoktum, kas jam patinka. Apskritai jo tikslas buvo tobulinti svarstymų mintį, o plojimų jis visai neieškojo. Neabejoju, kad jo raštai kaip tik tokie, nors daugiau juos prisimenu negu gerai žinau: mano atminty išliko jų stiliaus spalva, nors ne tokia ryški kaip po tiesioginio susitikimo, išliko bendri bruožai, kaip seniai sužinotas dalykas. Kai aš jo klausydavausi, man atrodė, jog jo mintys nėra per daug tvirtos, bet turtingos, galinčios patraukti gabų jaunuolį, kviečiančios mėgdžioti, teikiančios vilties nugalėti. O toks raginimas, man atrodo, pats veiksmingiausias. Atbaido tas mąstytojas, kuris žadina norą mėgdžioti, bet atima viltį pralenkti jį. Pagaliau Fabianui nestinga žodžių, ir, nors atskiros veikalo dalys turi trūkumų, apskritai jis yra puikus. Lik sveikas. 

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai