Antradienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - AŠTUONIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

AŠTUONIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Liepi man aprašyti kiekvieną dieną nuo pradžios iki galo. Gerai galvoji apie mane, jei manai, kad ištisomis dienomis neatsitinka nieko, ką norėčiau nuslėpti. Iš tiesų taip ir reikia gyventi, lyg gyventume kitų akivaizdoje, taip mąstyti, lyg kas nors galėtų kuo giliausiai pažvelgti į mūsų širdį. Ir gali! Kas iš to, kad šį tą nuslėpsi nuo žmonių? Nuo dievo nieko neužrakinsi. Jis mūsų sielose, jis įsiskverbia į mūsų mintis. Pasakiau „įsiskverbia", tarsi jis kada nors iš ten išeitų. Gerai, padarysiu tai, ko reikalauji, ir mielai tau parašysiu, ką ir kada veikiu. Dabar stebėsiu save (tai bus nepaprastai naudinga) ir prisiminsiu savo prabėgusią dieną. Nedori pasidarome todėl, kad niekas neatsigręžia atgal ir neapžvelgia savo praėjusio gyvenimo. Vis mąstome apie tai, ką veiksime. O juk ateities sumanymai kyla iš praeities. Ši diena priklauso tik man: niekas nieko iš jos neišplėšė. Visą ją praleidau gulėdamas ir skaitydamas. Kūno mankštai skyriau keletą akimirkų. Ir už tai dėkoju senatvei: nelabai man jau tai svarbu, nes vos tik pajudu — Ir tuojau pavargstu. O nuovargis — net ir didžiausių stipruolių pratybų tikslas. Tu klausi, kas mano progimnastas1. Man užtenka vieno Farijaus, mielo, kaip žinai, berniuko, bet ir jį aš pakeisiu. Ieškau kokio nors jaunesnio. Tiesa, Farijus sako, jog mes abu pereinamo amžiaus: ir vienam, ir kitam krinta dantys, tačiau bėgdamas aš vos bepaveju jį, o veikiai ir nebeįstengsiu to padaryti. Matai, kokia naudinga kasdienė mankštai! Beregint smarkiai vienas nuo kito nutolsta į skirtingas puses einantys keleiviai. Jis kopia, o aš leidžiuosi žemyn. Pats supranti, kad aš leidžiuosi greičiau. Netiesą sakau: mano gyvenimas ne leidžiasi žemyn, o krinta. Tu paklausi, kaip vis dėlto baigėsi šiandieninės mūsų varžybos? Taip, kaip bėgikams retai atsitinka: lygiosiomis. Labiau nuvargęs negu pasimankštinęs įlipau į šaltą vandenį (vadinu jį drungnu). Aš, šitoks šalto vandens mėgėjas, sausio pirmąją sveikindavęs Euripą2, naujuosius metus pradėdavęs ne tik skaitydamas, rašydamas ar ką nors pasakydamas, bet ir pasinerdamas į Mergelės Šaltinį3, iš pradžių persikėliau prie Tibro4, o paskui į šią vonią, kurią, net kai esu sveikas ir kai viskas daroma sąžiningai, dar turi sušildyti saulė. Nedaug berūksta, kad pradėčiau vaikščioti į pirtį. Paskui — Sausa duona pusryčiams (aš neinu net prie stalo), po kurių ir rankų plautis nereika. Miegu labai mažai. Žinai mano įprotį: numingu šiek tiek lyg išsikinkęs iš vežimo. Man užtenka tik užsnūsti. Kartais "tikrai žinau, jog miegojau, o kartais tik numanau. Štai sugaudė cirko varžybos5, ausys plyšta nuo įvairiausių stiprių šūksnių, tačiau jie neatitraukia manęs nuo mano apmąstymų, netgi nepertraukia jų. Triukšmą pakeliu nepaprastai lengvai. Daug susiliejusių garsų — man lyg upės čiurlenimas, vėjo ūžimas miške ar kiti jokių minčių nežadinantys garsai. Kam skiriu savo mintis dabar? Pasakysiu. Nuo vakar dienos man iš galvos neišeina tokia mintis: ko siekė protingiausi vyrai, pagražindami svarbiausius dalykus tuščiais ir painiais įrodymais, kurie, net teisingi būdami, panašūs į melą? Didis vyras, šitos labai stiprios bei garbingos filosofijos mokyklos įkūrėjas Zenonas nori atbaidyti mus nuo girtuokliavimo. Paklausyk, kaip jis išvedžioja, kad doras vyras nebus girtas: „Girtam niekas nepatiki paslapties, o doram vyrui — patiki. Vadinasi, doras vyras nebus girtas". Žiūrėk, kaip galima pasijuokti iš tokio įrodymo, panašiai išrikiavus kitus išprotavimus. Užtenka parinkti vieną iš daugelio: „Miegančiam niekas nepatiki paslapčių, o doram vyrui — patiki. Vadinasi, doras vyras nemiega". Poseidonijas gina mūsų Zenoną vieninteliu galimu būdu, tačiau ir taip, mano nuomone, jo neįmanoma apginti. Jis tvirtina, jog žodis „girtas“ turi dvi reikšmes. Viena jo reikšmė yra ta, kad žmogus yra prisigėręs vyno ir jau nebesivaldo, kita reikšmė — kad žmogus nuolatos esti girtas, jis yra pasidavęs šiai ydai. Pasak Poseidonijo, Zenonas turįs galvoje tą, kuris nuolatos esti girtas, o ne tą, kuris prisigėrė. Pirmajam niekas nepatikės paslapčių, kurias vynas gali priversti išplepėti. Bet tai juk — netiesa. Pirmasis išprotavimas kalba apie tą, kuris jau yra girtas, o ne apie tą, kuris bus girtas. Tu, aišku, sutiksi, kad girtas labai skiriasi nuo girtuoklio. Žmogus girtas gali būti pirmą kartą ir neturėti šios ydos, o girtuoklis gali dažnai ir nebūti girtas. Aš žodį „girtas" vartoju ta jo reikšme, kuria jis paprastai vartojamas, ypač kai jį pateikia žmogus, skelbiąs tikslumą ir pasveriantis savo žodžius. Dabar pridurk, kad, jeigu Zenonas iš tikrųjų šitaip jį suprato ir norėjo, jog ir mes taip suprastume, pati žodžio dviprasmybė vis tiek paliko vietos apgaulei, o ieškant tiesos, taip elgtis negalima. Tačiau net jei jis ir turėjo galvoje tokią reikšmę, vis tiek išvada, jog tam, kuris nuolatos girtas, nepatikimos paslaptys — klaidinga. Prisimink, kaip daugeliui ne visada blaivių karių ir imperatorius, ir tribūnas, ir centurionas yra pavedę tokius reikalus, apie kuriuos neleistina prasitarti nė puse žodžio. Ruošiantis nužudyti Gajų Cezarį (turiu omeny tą, kuris užėmė valdžią nugalėjęs Pompėjų), Tilijui Kimbrui buvo patikėta tiek pat, kiek Gajui Kasijui. Kasijus visą gyvenimą gėrė tik vandenį, o Tilijus Kimbras buvo į vyną įjunkęs priešgina. Net ir pats jis juokaudavo: „Kaip aš galėčiau išbūti ko nors neįveikęs, jei negaliu išbūti neįveikęs net vyno". Tegul dabar kiekvienas sau išvardys tuos, kuriems vyno negalima patikėti, o paslaptį — galima. Tačiau vieną į galvą atėjusį pavyzdį aš pateiksiu, kad jis nebūtų užmirštas. Gyvenime reikia turėti ryškių pavyzdžių ir ne visuomet kreiptis į senovę. Lucijus Pizonas, miesto sargybos viršininkas, vieną kartą nusigėręs, apskritai nebenustojo gerti. Didesnę dalį nakties jis praleisdavo puotaudamas, miegodavo beveik ligi šeštos valandos, nes tada jam buvo rytas. Bet miesto apsaugos reikalus jis tvarkydavo kuo uoliausiai. Slaptų pavedimų jam buvo davęs ir dieviškasis Augustas, paskyręs jį valdyti Trakiją, kurią šis sutramdė, ir Tiberijus, kuris, išvykdamas į Kampaniją, paliko Romoje daug įtartinų dalykų ir daug neapykantos. Vėliau, manyčiau, todėl, kad gerai klojosi su girtuokliu Pizonu, miesto prefektu jis padarė Kosą, rimtą ir kuklų vyrą, bet mirkstantį ir skęstantį vyne tiek, kad kartais iš senato, į kur ateidavo iš puotos, jį išnešdavo giliai įmigusį. Tačiau Tiberijus savo ranka jam parašydavo daug dalykų, kurių nepatikėdavo net savo patarėjams. Kosui neišsprūdo jokia, nei privati, nei valstybinė paslaptis. Vadinasi, meskite tokius šūkaliojimus: „Girtumo supančiota siela nebegali susivaldyti! Kaip vyno statinės sprogsta pačios, šilumos jėga išmesdamos į viršų visa, kas guli ant dugno, taip, kaitinant vynui, atsiskleidžia ir pasirodo giliai širdyje padėtos paslaptys. Vynui pučiant, girtuokliai išvaro atgal ir maistą, ir paslaptis, vienodai išlieja ir tai, kas sava, ir tai, kas svetima“. Būna ir šitaip, tačiau būna ir taip, kad su tais, kuriuos žinome mielai geriant, svarstome net svarbius reikalus. Vadinasi, Zenonui apginti pateikiamas tvirtinimas, jog girtuoklis nenulaiko liežuvio už dantų, yra klaidingas. Geriau atvirai kovoti su girtuokliavimu ir parodyti jo ydas, kurių turėtų vengti kiekvienas vidutinis, ne tik tobulas bei išmintingas žmogus. Išmintingam užtenka tik numalšinti troškulį, net kai kitų suruoštos linksmybės užsitęsia ilgiau, jis kauštelėja. bet nenusigeria. Vėliau pažiūrėsime, ar nuo per didelio vyno kiekio išminčiaus protas apsvaigsta ir apgirsta. O dabar kyla klausimas, kam reikia išprotavimo, norint įrodyti, kad doras vyras neturi girtuokliauti? Sakyk paprastai, jog bjauru prisipampti daugiau negu telpa ir nežinoti savo skrandžio talpumo; sakyk, jog girti žmonės padaro daug ką, dėl ko išsiblaivę rausta; išaiškink, jog girtumas yra ne kas kita, kaip savanoriška beprotybė. Pratęsk girto būseną kelioms dienoms: nebus jokių abejonių, kad jis pamišo. Ir dabar jis ne mažesnis, tik trumpesnis. Primink kaip pavyzdį Aleksandrą Makedonietį, kuris savo brangiausią ir ištikimiausią bičiulį Klitą6 užmušė puotoje, o supratęs, ką padarė, norėjo mirti. Ir iš tiesų privalėjo mirti. Girtumas uždega ir atskleidžia kiekvieną ydą, pašalina nedoriems sumanymams besipriešinančią gėdą. Daugelis susilaiko nenusidėję daugiau iš gėdos negu iš geros valios. O kai protą užvaldo per didelė vyno jėga, visi anksčiau slėpti blogi polinkiai išplaukia į paviršių. Girtuokliavimas ne gimdo ydas, o tik išvelka jas į šviesą: gašlūnas net nenueina į miegamąjį ir neatidėliodamas leidžia savo geismams tiek, kiek šie nori; ištvirkėlis prisipažįsta bei pasiskelbia sergąs; akiplėša nesulaiko nei liežuvio, nei rankų. Pasipūtėliui auga išdidumas, žiaurios širdies žmogui — nuožmumas, pavyduoliui — piktumas, žodžiu, kiekviena yda išauga ir iškyla į paviršių. Pridurk, kad girtas neatsimena savęs, kalba neaiškiai ir nerišliai, jo akys apsiblaususios, žingsnis netvirtas, galva sukasi, jam atrodo, kad lubos juda tarsi koks viesulas vartytų visą namą, skauda skrandį, kai vynas įkaista ir drasko vidurius. Visa tai dar galima pakęsti, kol nusigėręs dar turi jėgų. O kaip tada, kai mieguistumas atima jas ir girtumas virsta blogu virškinimu? Prisimink, kiek nelaimių pagimdė visuotinis girtavimas; negailestingiausias ir karingiausias tautas atidavė į priešų rankas, atvėrė daugelio metų ryžtingoje kovoje gintas tvirtoves, atkakliausiems ir nenuolankiausiems primetė svetimą jungą, vynu parblokšdamas nenugalėtuosius kautynėse. Aleksandro, apie kurį ką tik užsiminiau, nepražudė daugybė kelionių, daugybė mūšių, daugybė šaltų žiemų, kurias įveikė nugalėjęs vietovių ir klimato sunkumus, daugybė nežinia iš kur tekančių upių, daugybė jūrų, o pribaigė nesaikingas lėbavimas ir toji lemtinga Herkulio taurė7. Kokia čia garbė daug išgerti?! Kai tu jau būsi beveik pralenkęs visus ir tavo raginimus dar išgerti kiti atmes miegodami ar vemdami, kai iš visų puotautojų tik vienas laikysies ant kojų, kai šia savo šlovinga savybe būsi nugalėjęs visus ir niekas neįstengs prisisiurbti tiek vyno, kiek tu, tave vis tiek nugalės statinė. Kas pražudė ir prie svetimų papročių bei romėnams nežinomų ydų pripratino Marką Antonijų, didį, kilnios prigimties vyrą, jei ne girtuokliavimas ir aistra vynui, ne mažesnė už aistrą Kleopatrai?! Ji padarė jį valstybės priešu, ji padarė jį silpnesnį už savo priešus, ji padarė jį kraugerį, kai per pietus prieš jį buvo sudėtos pirmųjų valstybės vyrų galvos, kai šalia prašmatniausių valgių ir tiesiog karališkos prabangos jis bandė atpažinti užmuštųjų pagal sąrašus veidus ir rankas8, kai, prisprogęs vyno, troško naujo. Bjauru buvo, kad, taip darydamas, jis nusigerdavo, bet daug bjauriau, kad šitai darė būdamas girtas. Potraukis prie vyno gimdo žiaurumą. Mat dėl girtavimo sveikas protas sutrinka ir siautėja. Kaip ilgos ligos padaro žmones kietus, šėlstančius dėl menkiausio prieštaravimo, taip ir nesibaigiantis girtavimas šiurkština protą. Net kai dažnai negirtaujama, pamišimo įprotis vis tiek įsitvirtina, ir per vyną įgytos ydos keroja net ir negeriant. Taigi aiškink, kodėl Išminčius neturi nusigerti. Ne žodžiais, bet tiesiog pavyzdžiais parodyk, jog tai negražu ir žalinga. Tai labai nesunku: įrodyk, jog praradę saiką, vadinamieji malonumai virsta kančia. O jei įrodinėsi, kad ir daug vyno išgėręs išminčius neapsvaigsta ir net girtas elgiasi gerai, tai panašiai galėsi padaryti išvadą, jog nuo nuodų jis nemirs, nuo migdomųjų neužmigs, nuo čemerio neišvems ir neišleis visko, kas yra viduriuose. O jei jam pinasi kojos ir atsipalaidavo liežuvis, kaip galima nemanyti, jog jis pusiau blaivus, pusiau girtas?! Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai