Sekmadienis, Birž 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - ASTUONIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

ASTUONIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Manau, kad šitos tinginystę iškratančios kelionės naudingos ir sveikatai, ir užsiėmimams. Pats matai, kaip jos padeda sveikatai: kai meilė mokslams padaro mane nepaslankų ir abejingą savo kūnui, tada mane išjudina kiti. Paaiškinsiu, kokia iš to nauda užsiėmimams: nė akimirką nenustoju skaitęs. Laikau tai būtinu dalyku pirmiausia todėl, kad nebūčiau patenkintas vien savimi, antra, kad, sužinojęs, kas ištirta kitų, galėčiau pats vertinti atradimus ir pamąstyti, ką dar reikėtų atrasti, skaitymas maitina ir atgaivina mąstymo nuvargintą protą, o kartu verčia ir mąstyti. Negalima tik rašyti arba tik skaityti. Pirmoji veikla sekina ir čiulpia jėgas (turiu galvoje rašiklį), o antroji — atpalaiduoja ir ištežina. Pakaitomis reikia imtis tai vieno, tai kito, vieną kitu žabojant, kad rašikliu paverstų veikalu visa, kas surinkta beskaitant. Kaip sakoma, turime elgtis kaip skraidančios ir medingus žiedus skabančios bitės, kurios visa, ką turi susinešusios, išdėlioja ir išskirsto po korius, — pasak mūsų Vergilijaus:

...arba kai varvantį medų

Krauna ir korio akis saldaus nektaro pripildo1...

Tikrai nežinoma, ar jos iš gėlių iščiulpia sultis, kurios ir yra medus, ar, jas surinkusios, paverčia skanėstu, naudodamos kažkokį mišinį bei savo kvėpavimo savybes. Kai kas mano, jog jos sugeba ne gaminti medų, bet tik rinkti jį. Sakoma, kad indų kraštuose medus randamas nendrių lapuose, jis esąs arba tenykštė rasa, arba tirštas ir saldus pačios nendrės gaminamas skystis. Mūsų žolynuose jo taip pat esą, tik jis ne toks ryškus ir pastebimas, todėl tam sukurtas gyvūnėlis ieško jo ir čiulpia. O kai kurie mano, kad jos tai, ko prirenka iš švelnutėlių žaliuojančių bei žydinčių augalų, maišo su priedais ir, veikiant tam tikram raugui, jungiančiam skirtingas žaliavas, paverčia medumi. Tačiau, nenorėdamas nutolti nuo temos, kurią svarstome, pasakysiu, kad ir mes turime elgtis kaip bitės ir išskirstyti visa, ką esame surinkę iš įvairių knygų, nes atskyrus geriau saugoti. Paskui, pasitelkus proto sugebėjimus, reikia uoliai sulieti tuos įvairius mėginius ir suteikti jiems vieną skonį. Net jei bus aišku, iš kur kas nors paimta, tai turi atrodyti kitaip negu ten, iš kur paimta. Tą patį, mums visai nesikišant, prigimtis daro mūsų kūne: prarytas maistas būna apkrovęs skrandį tol, kol tebėra toks, koks buvo, ir plaukioja kąsniais, ir tik pakitęs virsta jėgomis ar krauju. Tą patį darykime ir su dvasios maistu: ką nors iščiulpę, neleiskime, kad tai liktų nepaliesta, nes tai bus mums svetima. Viską suvirškinkime, nes priešingu atveju tai eis į atmintį, bet nepraturtins proto. Būkime ištikimi ir perimkime tai, kam pritariame, kad iš daugelio dalykų pasidarytų vienas, kaip vienas skaičius pasidaro iš kelių atskirų, kai vienas veiksmas surenka mažesnius ir tarpusavy skirtingus kiekius. Tegul mūsų dvasia daro pat. Tegul ji paslepia viską, kas jai padėjo, o rodo tik tai, ką padarė pati. O jei tavyje išryškės panašumas į tą, kurį žavėdamasis būsi iškėlęs aukščiau, norėčiau, kad tu būtum panašus į jį kaip sūnus, o ne kaip atvaizdas, nes atvaizdas — negyvas daiktas. „Kaip gi yra? Ar nebus galima suprasti, kieno kalbą mėgdžioji? Kieno įrodymus? Kieno mintis?" Manau, jog kartais ir nebus galima suprasti, jei dideli vyrai <...> nes ne viskam, ką pasiskolino lyg iš pavyzdžio, suteikė savo pavidalą, ir atsirado darni visuma. Matai, chorą sudaro daug balsų, tačiau jie visi susilieja į vieną. Yra ten aukštų, yra žemų ir vidutinių balsų, vyrams pritaria moterys, įsiterpia fleitos. Bet atskirų balsų negirdime, girdime visus juos iš karto. Turiu galvoje chorą, kuris buvo žinomas seniesiems filosofams. Mūsų laikų varžybose dainininkų yra daugiau, negu kadaise teatruose buvo žiūrovų. Kai jie užima visus praėjimus, o žiūrovų vietas supa trimitininkai, nuo pakylos gaudžia įvairių rūšių fleitos ir vargonai, visi šie skirtingi garsai darniai susilieja. Norėčiau, kad tokia pat būtų mūsų dvasia: tegul joje bus daug menų, daug pamokymų, daug pavyzdžių iš įvairių amžių, tačiau tegul visi jie susijungs į visumą. Kaip to pasiekti? Nuolatos stengiantis. Darykime tik tai, ką pataria protas. Jei jo klausysi, jis tau pasakys: „Išsižadėk viso, ko vaikomasi. Išsižadėk turtų, kurie arba pavojingi savo šeimininkui, arba slegia jį. Išsižadėk kūno ir sielos malonumų, kurie silpnina ir lepina. Išsižadėk svarbių pareigų troškimo, nes jos — tuščias, nepastovus, neturintis galo dalykas, keliantis nerimą, kad ko nors nepamatytum prieky savęs ar ko nors užpakaly savęs, kenčiantis net nuo dvigubo pavydo. Matai, koks nelaimingas yra tas, kuriam pavydima, jeigu jis pats pavydi. Ar regi tuos galiūnų namus, tą susirinkusių sveikinti keliamą sąmyšį prie slenksčio? Daug įžeidimų sulauki, kol įeini, o daugiau — kai įeini. Apeik šiuos turtingųjų laiptus bei paaukštinimų pakeltus prieškambarius: ten ne tik statu, bet ir slidu. Geriau pasuk prie išminties, siekdamas jos teikiamos ramybės ir galios. O veržiantis prie kilniau atrodančių žmogiškų dalykų, kad ir menkų, kurie pastebimi tik lyginant juos su mažiausiais, kopiama sunkiais ir stačiais takais. Į garbės viršūnes veda nelygus kelias. Jei tau maga užlipti į tokią viršukalnę, kurios nepasiekia likimas, kopdamas pamatysi, jog labiausiai vertinami dalykai lieka apačioje, nors į aukštybes keliausi lyguma. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai