Antradienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - AŠTUONIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

AŠTUONIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Lig šiol aš gailėjausi tavęs apeidamas visa, kas yra supainiota, ir tenkindamasis tuo, kad duodu mėgautis mūsiškių skelbiamais teiginiais, įrodančiais, jog dorybė — vienintelis pakankamai veiksmingas dalykas, galintis padaryti gyvenimą laimingą. O tu man liepi išdėstyti visus, kokių tik esama, išprotavimus — ar mūsiškių sukurtus, ar sugalvotus kitų mums pajuokti. Užsimojus tai padaryti, reikėtų rašyti ne laišką, o knygą Daug kartų kartojau, kad šie įrodymai manęs nedžiugina. Gėda apsiginklavus yla kautis dėl dievų ir žmonių. „Protingas žmogus yra santūrus. Kas yra santūrus, tas yra ištvermingas. Kas yra ištvermingas, tas yra ramus. Kas yra ramus, tas neliūdi. Kas neliūdi, tas yra laimingas. Vadinasi, protingas žmogus yra laimingas, ir laimingam gyvenimui užtenka vien proto."

Prieštaraudami šiam išprotavimui, kai kurie peripatetikai sąvokas „ramus", „ištvermingas“, „neliūdi" aiškina šitaip: ramiu vadinamas tas, kuris retai sunerimsta ir saikingai jaudinasi, o ne tas, kuris niekada nesijaudina. „Neliūdi", pasak jų, reiškia nepasiduoda liūdesiui, nei dažnai, nei per daug linksta į šią ydą, o visiškai išvengti liūdesio žmonių prigimtis neleidžia niekam. Liūdesys išminčiaus nenugali, o tik aplanko jį. Ir kiti šios mokyklos teiginiai yra panašus į minėtuosius. Jie neatmeta aistrų, tik reikalauja jas tramdyti. Tačiau kaip menkai vertinamas išminčius, jeigu jis stipresnis tik už pačius silpniausius, linksmesnis tik už pačius liūdniausius, santūresnis tik už pačius palaidžiausius ir didesnis už pačius mažiausius! Kas būtų, jei Ladas girtųsi greitumu, lygindamas save su raišais ir luošais?!

Ir per lauką javų nepiautų praskristi galėtų,

Neprisilietus nė šiaudo, nė varpos vienos nenumynus;

Ji per marių bangas putotas rastų sau kelią,

Ir nė lašas ant kojų greitų užtikšt nesuspėtų1.

Štai koks yra greitumas, kuris vertinamas pats savaime, o ne giriamas lyginant jį su kuo nors lėtesniu. Kas būtų, jei tu šiek tiek karščiuojantį vadintum sveiku? Ne per daug sunki liga — dar ne sveikata! Jie sako: „Išminčius vadinamas ramiu taip pat, kaip bekauliais vadinami vaisiai, kurių kauliukai ne kieti, bet apyminkščiai". Tai nėra teisinga. Mano supratimu, doras vyras ne mažiau blogybių turi, bet apskritai jų neturi, jos privalo visiškai išnykti, o ne mažėti. Jei tik kokia nors pasiliks, ji išaugs ir apipins žmogų. Didelis akių valkius apakina, o nedidelis — trukdo matyti. Jei leisi išminčiui turėti kai kurių aistrų, protas su jomis nesusitvarkys, jis nuneš jį kaip srautas, ypač kai duosi išminčiui ne vieną aistrą, su kuria jis grumtųsi, bet visas. Daug ramių aistrų padaro daugiau negu viena didelė, nors ir labai galinga. Žmogus godus pinigų, bet ne taip jau smarkiai, jį traukia svarbios pareigos, bet ne taip jau stipriai, jis piktas, bet ir atlaidus, jis nepastovus, bet ne toks jau ir vėjo pučiamas ar besikeičiantis, gašlus, bet ne beprotiškai. Geriau tam, kuris apimtas vienos didelės ydos, negu tam, kurį valdo mažesnės, bet visos. Be to, nesvarbu, ar aistra didelė: kad ir maža būdama, ji nenori paklusti ir nepriima patarimo. Kaip įrodinėjimai neveikia nei laukinių, nei naminių ar prijaukintų gyvulių, nes jų prigimtis kurčia patarimams, taip ir aistros, kad ir visai mažos, prie nieko nesitaiko ir niekam nepaklūsta. Tigrai ar liūtai niekada nepraranda žvėriškumo; kartą, juos sutramdžius, pažabotas jų nuožmumas pasišiaušia tada, kai mažiausiai šito tikimasi Ir ydų neįmanoma patikimai prijaukinti. Jei protas ir įstengia kuo nors pagelbėti, tai tik tiek, kad stengiasi, jog yda neišdygtų, o jei ji, neklausydama proto, atsiras, tai neklausydama ir keros. Lengviau užgniaužti jos gimimą negu valdyti puolimą. Taigi šitas saikingumas yra melagingas ir nenaudingas. Jį reikia vertinti kaip kvietimą saikingai eiti iš proto ar saikingai sirgti. Juk dorybei įmanoma vadovauti, bet ne sielos negalavimams. Šiuos lengviau išrauti negu valdyti Argi galima abejoti, kad neįmanoma sutramdyti įsisenėjusių ir sustabarėjusių žmonių giminės ydų — vadinamųjų mūsų sielos ligų: šykštumo, žiaurumo, palaidumo, nepareigingumo? Vadinasi, neįmanoma sutramdyti ir aistrų, nuo kurių žmonės pereina prie ydų. Be to, jei liūdesiui, baimei, geismui bei kitiems netikusiems polinkiams duosi nors kiek teisių, nebevaldysi jų. Kodėl? Todėl, kad aplinkybės, kurios juos skatina, glūdi ne mumyse. Jie augs priklausomai nuo to, ar juos skatinančios priežastys bus dideles, ar menkesnės. Baimė bus tuo didesnė, kuo daugiau bus ją keliančių dalykų arba kuo arčiau jie bus. Geismas bus stipresnis viliantis gauti reikšmingesnį dalyką. Jei ne mūsų galioje yra išvengti aistrų, tai ne nuo mūsų priklauso ir jų dydis. Leidus išdygti, jos augs kartu augant jų priežastims ir bus tokios, kokias jas padarys šios priežastys. Pridėk dar, kad, ir menkos būdamos, jos visada auga. Niekada pražūtingi dalykai neišlaiko pradinio saiko. Pradžia ligos, kol ji sėlina, esti lengva, o kai serga visas kūnas, žmogų pražudo ir mažiausias jos paūmėjimas. Koks beprotiškas yra tikėjimas, jog įstengsime valdyti baigtį tų dalykų, kurių pradžios neįstengiame valdyti! Kaip aš pajėgsiu užkirsti kelią, tam, ko nepajėgiau sulaikyti?! O juk lengviau ko nors neleisti negu leidus užgniaužti. Kai kurie sako, jog taip skirstoma: „Nors santūrus bei išmintingas žmogus savo dvasios būkle ir savybėmis atrodo yra ramus, tačiau iš tikrųjų jis nėra ramus. Jo dvasios būklė tokia, kad jis nesijaudina, neliūdi, nebijo, tačiau atsiranda daugybė priežasčių iš išorės, kurios jį sujaudina". Jie nori pasakyti: ne piktas, tačiau retkarčiais supyksta, jis ne bailus, tačiau retkarčiais bijo, tai yra jis neturi baimės ydos, turi baimės jausmą. Vadinasi, jei su tuo sutiksime, nuolatinė baimė pereina į ydą, o į sielą įleistas pyktis pakeičia ją, nors anksčiau pyktis jai buvo svetimas. Be to, tas, kuris nemenkina išorės priežasčių ir ko nors bijo, dels, kai reikės narsiai stoti prieš ginklą ir ugnį už tėvynę, įstatymus, laisvę, o jeigu ir eis, tai nepritariant širdžiai. Išminčiaus siela negali taip suskilti. Be to, aš manau, jog būtina nesupainioti dviejų dalykų, kuriuos reikia nagrinėti atskirai. Viena, reikia įrodyti, garbingumas — vienintelis gėris, antra, kad dorybės užtenka norint pasiekti gyvenimo laimę. Jei garbinamas yra vienintelis gėris, tai visi sutiks, jog laimingam gyvenimui pakanka dorybės. Tačiau prieštaraujama dėl atvirkštinio teiginio; jei žmogų laimingą padaro tik dorybė, tai garbingumas — vienintelis gėris. Ksenokratas ir Speusipas mano, jog tik dėl dorybės žmogus tampa laimingas, tačiau jie nesutinka, jog gėris yra tik tai, kas garbinga. Epikūras taip pat tvirtina, jog nors dorybę turįs žmogus yra laimingas, tačiau pačios dorybės dar nepakanka laimingam gyvenimui, nes laimę užtikrina ne pati dorybė, o iš dorybės kylantis malonumas. Kvailas skirstymas! Juk jis pats teigia, kad dorybės nebūna be malonumo. Jei ji visada su juo susijusi ir neatskiriama nuo jo, tai jos vienos ir pakanka. Juk ji kartu teikia malonumą, ir be jo nebūna dorybės net tada, kai ji yra pati sau. Beprasmiška tvirtinti, jog žmogus tik dėl dorybės bus laimingas, bet nepasieks tobulos laimės. Nesuprantu, kaip tai galėtų būti. Juk laimingas gyvenimas turi savyje tobulą, nenugalimą gėrį. Jeigu jis yra, tai gyvenimas — tobulai laimingas. Jei nėra nieko didesnio ir geresnio už dievų gyvenimą, o dieviškas gyvenimas yra laimingas, tai nebėra kur jam kilti. Be to, jei laimingam gyvenimui nieko nestinga, tai laimingas gyvenimas yra tobulas: jis yra ir laimingas, ir laimingiausias. Nejaugi tu abejoji, kad laimingas gyvenimas yra aukščiausiasis gėris? O jeigu jame glūdi aukščiausiasis gėris, vadinasi, jis laimingiausias. Kaip neįmanoma nieko pridėti prie aukščiausiojo gėrio (kas dar gali pakilti virš to, kas aukščiausia?), taip neįmanoma ko nors pridėti ir prie laimingo gyvenimo, kurio nebūna be aukščiausiojo gėrio. Jei tu surasi ką nors dar laimingesnio, reikės surasti ir ką nors dar aukštesnio. Mano įsitikinimu, virš aukščiausiojo gėrio nebėra jokios pakopos. Jei vienas yra ne toks laimingas kaip kitas, tai jis labiau trokš laimingesnio kito gyvenimo negu savo. O laimingas žmogus nieko labiau nevertina už savąjį gyvenimą. Nė vienas iš dviejų teiginių neįtikina: nei tas, kad laimingam žmogui yra dar kas nors, ko jis labiau norėtų; nei tas, kad jis nenori turėti nieko geresnio už tai, ką turi. Kuo žmogus protingesnis, tuo labiau jis siekia to, kas geriausia, ir geidžia tai įsigyti įvairiais būdais. Kaip gali būti laimingas tas, kuris dar gali ir net privalo ko nors geisti?! Pasakysiu, iš kur kyla ši klaida: žmonės nežino, jog laimingas gyvenimas yra tik vienas. Ant aukščiausios pakopos jį užkelia kokybė, o ne dydis. Tad ilgas gyvenimas prilygsta trumpam, tekantis plačiai — skurdesniam, išsklaidytas į visas puses ir padalytas į daugelį dalių — sutelktam į visumą. Kas vertina jį pagal skaičius, matus ir dalis, tas atima iš jo tai, kas jame yra nuostabiausia. O kas gi laimingame gyvenime nuostabiausia? — Tai, kad jis yra tobulas. Valgymo ir gėrimo tikslas — pasisotinti. Vienas valgo daugiau, kitas — mažiau. Argi tai svarbu? Abu sotūs. Vienas geria daugiau, kitas — mažiau, bet argi tai svarbu? Abu jau nebeištroškę. Vienas gyvena ilgiau, kitas — trumpiau, bet tai nesvarbu, jeigu daugelis metų pirmąjį padarė tokį pat laimingą, kokį laimingą antrąjį padarė keleri metai. Tas, kurį tu vadini mažiau laimingu, apskritai nėra laimingas: šio žodžio negalima laipsniuoti.

„Kas yra drąsus, tas nepažįsta baimės. Kas nepažįsta baimės, tas neliūdi. Kas neliūdi, tas yra laimingas."

Tai — mūsiškių išprotavimas. Jam prieštarauti mėginama taip: esą mes laikome pripažintu klaidingą ir ginčytiną teiginį, jog drąsus nepažįsta baimės. „Kaipgi yra? Argi drąsuolis nebijo gresiančių nelaimių? Tai būtų pamišėlio ar bepročio, o ne drąsuolio savybė! Šis bijo nestipriai, tačiau visiškai nuo baimės nėra apsaugotas." Tie, kurie taip sako, grįžta prie tos pačios klaidos — dorybę pakeičia nedidele yda. Juk tas, kuris bijo, kad ir rečiau ar mažiau, vis tiek nėra atsikratęs blogybės, tik ji mažiau jam kenkia. „Mano nuomone, beprotis yra tas, kuris neišsigąsta gresiančių nelaimių." Tiesa, jei tai iš tiesų yra nelaimės. Tačiau jeigu jis supranta, jog tai nėra nelaimės, o nelaime laiko tik gėdą, jis privalės ramiai žvelgti į pavojus ir niekinti tai, ko kiti bijo. Jei nebijoti nelaimių — kvailio ir bepročio savybė, vadinasi, kuo žmogus protingesnis, tuo labiau jis turi bijoti. „Jūsų žodžiais tariant, drąsuolis pats puola į pavojus." Visai ne. Jis nebijo jų, bet vengia. Saugotis jam dera, bijoti — ne. „Kaipgi yra? Argi jis nebijos mirties, pančių, ugnies ir kitų likimo smūgių?" Nebijos. Mat jis žino, jog tai nėra nelaimės, o tik atrodo, jog tai — nelaimės. Jis mano, jog visa tai yra žmogaus gyvenimo baubai. Nupiešk jam nelaisvę, rykštes, grandines, neturtą, ligas ar prievartos draskomą kūną ir visa kita, kas tau šaus į galvą: jam tai bus tuščia baimė. Tegul šito bijo bailiai. Ar tu laikai nelaime tai, prie ko mums reikia eiti savo noru? Tu klausi, kas gi yra nelaimė? Nelaimė — tai pasiduoti vadinamosioms nelaimėms ir paaukoti joms savo laisvę, dėl kurios reikia viską iškęsti. Laisvė žūva, jei neniekiname to, kas pavergia. Jie nesvarstytų, kas tinka drąsiam vyrui, jeigu suprastų, kas yra drąsa. Ji nėra nei skubotas nutrūktgalviškumas, nei pavojingų nuotykių ieškojimas, nei stiprių išgyvenimų potraukis. Ji yra sugebėjimas atskirti, kas yra blogis, o kas —ne. Drąsos esmė — uoliausiai saugoti save ir ištvermingiausiai iškęsti visa, ką duoda apgaulinga nelaimių regimybė. „Kaipgi yra? Kai virš drąsaus vyro galvos pakimba kardas, kai viena po kitos subadomos jo kūno dalys, kai jis ant savo kelių išvysta išvirtusius savo vidurius, kai po kurio laiko kankinimai kartojami, kad jis stipriau juos justų, o iš apdžiūvusių žaizdų vėl bėga šviežias kraujas, tai ar tada jis nebijo? Ar tu sakai, kad jam neskauda?" Aišku, skauda. Narsumas negali atimti iš žmogaus jutimų. Bet jis nebijos ir nepalaužtas iš aukšto žvelgs į savo kančias. Tu klausi, apie ką jis tuomet mąsto? Apie tą patį kaip ir tie, kurie drąsina sergantį draugą.

„Nelaimė kenkia. Kas kenkia, tas daro žmogų blogesnį. Skausmas ir skurdas nedaro žmogaus blogesnio. Vadinasi, skausmas ir skurdas nėra nelaimės."

„Šis teiginys yra klaidingas. Ne visa, kas kenkia, daro žmogų blogesnį. Dargana ir audra kenkia vairininkui, tačiau nedaro jo blogesnio." Kai kurie stoikai tam prieštarauja taip: nuo darganos ir audros vairininkas pasidaro blogesnis, nes neįstengia padaryti to, ką buvo numatęs, ir negali vairuoti laivo reikiama kryptimi. Jis nėra pamiršęs savo amato, bet tą kartą blogiau atlieka savo darbą. Peripatetikai taip jiems atsako: „Vadinasi, ir išminčių padarys blogesnį skurdas, skausmas ir panašūs dalykai. Dorybės iš jo neišplėš, bet jo darbui kliudys". Tai būtų teisinga, jei vairininko ir išminčiaus padėtis būtų vienoda. Išminčiaus gyvenimo tikslas yra ne užbaigti tai, kas pradėta, bet viską daryti teisingai. Vairininko tikslas yra būtinai nuplukdyti laivą į uostą. Sugebėjimai yra tarnai, ir jie turi vykdyti tai, ką yra žadėję. Išmintis — valdovė ir karalienė. Sugebėjimai tarnauja gyvenimui, o išmintis jį valdo. Aš manau, jog reikia atsakyti kitaip: nei vairininko meno, nei jo meno pasireiškimo audra nepadaro blogesnio. Vairininkas tau pažadėjo ne sėkmingai plaukioti, bet naudingai dirbti ir mokėti valdyti laivą, o jo išmanymas atsiskleidžia tuo ryškiau, kuo labiau jam priešinasi kokia nors atsitiktinė jėga. Kas galėjo tarti: „Neptūne, šį laivą tu tik neapvirtusį..."2, tas pakankamai padarė savo menui. Audra kliudo ne vairininko darbui, bet jo sėkmei. „Kaipgi yra? Argi vairininkui nekenkia ta aplinkybė, kuri neleidžia jam pasiekti uosto, kuri jo pastangas padaro bergždžias, kuri arba padeda jam, arba sulaiko ir nuginkluoja?“ Kenkia, bet ne kaip vairininkui, o tik kaip jūrininkui. Antraip jis nebūtų vairininkas. Vairininko menui audra nekliudo, tik parodo jo sugebėjimus: ramiu oru, kaip sakoma, kiekvienas gali būti vairininku. Ji trukdo laivui, o ne vadui, kai šis eina vado pareigas. Vairininkas turi du vaidmenis: vienas iš jų yra tas pats visiems, įsėdusiems į šį laivą - būti keleiviu, o kitas vaidmuo yra tik jo — būti vairininku. Audra kenkia jam kaip keleiviui, o ne kaip vairininkui. Be to, vairininko menas nėra jo gėris: jis priklauso tiems, kuriuos jis veža, kaip gydytojo penas priklauso tiems, kuriuos šis gydo. Išminčiaus gėris priklauso visiems: ir tiems, su kuriais šis gyvena, ir jam pačiam. Galbūt pakenkti vairininkui gali tai, kad audra sutrukdė padaryti kitiems žadėtą paslaugą, tačiau išminčiui negali pakenkti nei skurdas, nei skausmas, nei kitos gyvenimo audros. Įmanoma sutrukdyti tik tuos jo darbus, kurie susiję su kitais žmonėmis. Pats jis visuomet yra veiklus, o labiausiai tada, kai likimas jam priešinasi. Tuomet jis daro išminties darbą, o ji, kaip sakėme, yra ir kitų, ir jo paties gėris. Be to, niekas netrukdo jam būti naudingam kitiems ir tada, kai jį prislegia kokia nors nedalia. Skurdas gali jam sutrukdyti parodyti, kaip reikia tvarkyti valstybę, tačiau jis leis mokyti, kaip reikia iškęsti neturtą. Išminties darbai trunka visą gyvenimą. Jokie atsitiktinumai, jokios aplinkybės neatima iš išminčiaus galimybės veikti. Jis tą patį daro ten, kur ką nors kita daryti drausta. Jis prisitaikęs prie visko; gėriui vadovauja, o blogį nugali. Kartoju, jis yra taip užsigrūdinęs, kad, esant sėkmei, ir nesėkmei, išsaugo dorybę žvelgdamas į ją pačią, o ne į tai, ką ji pasiekė. Vadinasi, jam netrukdo nei skurdas, nei skausmas, nei visa kita, kas atbaido ir nuveja neišmanėlius. Tu manai, jog nelaimės jį slegia? Ne, jos tarnauja jam. Fidijas mokėjo daryti statulas ne tik iš dramblio kaulo, jis darė jas iš bronzos. O jei tu būtum jam davęs marmuro ar dar prastesnės medžiagos, jis būtų padaręs tai, kas tik geriausia gali būti padaryta iš jos. Taip ir išminčius: jei galės, rodys dorybę turtuose, jeigu ne —skurde; jei galės — tėvynėje, jei ne — ištrėmime; jei galės— būdamas karvedys, jei ne — kareivis; jei galės — sveikas, jei ne — luošas. Kad ir koks jo likimas būtų, padarys ką nors įsimintina. Yra tramdytojų, kurie pačius nuožmiausius ir didžiausią baimę keliančius žvėris prijaukina prie žmogaus; be to, nesitenkindami išmušę jų žiaurumą, prijaukina juos tiek, kad jie tampa žmogaus draugais. Liūtui prižiūrėtojas kiša ranką į nasrus, sargas bučiuoja tigrą, neūžauga etiopas liepia drambliui atsiklaupti ir vaikščioti virve. Panašiai išminčius meniškai tramdo blogį. Kai prie jo prisiartina skausmas, elgetystė, nešlovė, kalėjimas, ištremtis, kurie kitiems kelia siaubą, jis juos prisijaukina. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai