Antradienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - AŠTUONIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

AŠTUONIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Rašau tau, poilsiaudamas paties Scipiono Afrikiečio sodyboje. Pagerbiau jo vėlę ir altorių, kuris, kaip man atrodo, yra šio garsaus vyro kapas. Esu įsitikinęs, kad jo siela grįžo į dangų, iš kurio buvo atėjusi. Jis grįžo ten ne todėl, kad vadovavo didžiulei kariuomenei (ją turėjo ir pašėlęs bei tuo pašėlimu sėkmingai naudojęsis Kambizas), bet todėl, kad buvo nepaprastai kuklus ir pareigingas; mano nuomone, šie jo bruožai dar nuostabiau atsiskleidė jam paliekant tėvynę negu tada, kai jis ją gynė. Arba Scipionas gyvens Romoje, arba Roma bus laisva. Jis pasakė: „Aš nenoriu pakeisti nė vieno įstatymo ar nuostato. Tegul lieka tos pačios teisės visiems piliečiams. Tėvyne, naudokis mano geradarybėmis be manęs. Aš suteikiau tau laisvę, aš ir įrodysiu, kad ji yra. Išeinu, jeigu išaugau didesnis negu tau naudinga". Kaip aš galėčiau nesižavėti tuo didžiadvasiškumu, dėl kurio jis savanoriškai pasitraukė į tremtį nenorėdamas apsunkinti valstybės?! Aplinkybės taip susiklostė, kad arba laisvė galėjo pakenkti Scipionui, arba Scipionas — laisvei. Ir viena, ir kita būtų buvę nedora,, ir jis užleido vietą įstatymams pasitraukdamas į Literną, nes manė, jog jo nusišalinimas valstybei yra pat naudingas, kaip ir Hanibalo pasitraukimas. Mačiau iš keturkampių akmenų pastatytą dvarą, mišką juosiančią sieną, iš abiejų dvaro pusių iškilusius gynybinius bokštus, pastatų bei žalumynų apsuptą vandens saugyklą, kurios atsargų užtektų visai kariuomei, ankštą ir, pagal senolių papročius, tamsią pirtelę. Mūsų protėviams atrodė, kad tai, kas šviesu, nėra šilta. Taigi, mąstydamas apie Scipiono įpročius ir mūsų papročius, jutau didelį malonumą: šioje skylėje kaimo darbų nuvargintą kūną prausė Kartaginos siaubas, karvedys, kuriam Roma skolinga už tai, kad buvo užimta tik vieną kartą1! Jis grūdinosi darbu ir, kaip buvo senovėje įprasta, pats įdirbdavo savo žemę. Jis stovėjo po šiuo apšiurusiu stogu, tenkinosi tokiomis pigiomis grindimis! O kaip dabar, kas šitaip prausiasi? Žmogus pats sau atrodo skurdus ir menkas, jei sienos nežėri didžiuliais brangiais skrituliais, jei Aleksandrijos marmuro nerėmina Numidijos plytelių raštai, jei viso nedengia kruopščiai užlietas bei tarsi paveikslas išmargintas dažų sluoksnis, jei stogas ne stiklinis, jei kadaise retai matomu kokioje nors šventykloje Taso akmeniu neiškloti tvenkiniai, į kuriuos pasineriame išsisunkę nuo smarkaus prakaitavimo, jei vanduo liejasi ne iš sidabrinio čiaupo. Kalbu apie plebėjų vamzdžius, o ką reikės pasakyti, kai pereisiu prie atleistinių pirčių? Kiek ten statulų, kiek kolonų, kurios nieko nelaiko ir pastatytos tik dėl grožio, kad viskas atrodytų brangiau! Kiek laiptuotais latakais čiurlena vandens srovių! Pasidarėme tokie prabangos mėgėjai, kad pageidaujame vaikščioti tik ant brangakmenių. Toje Scipiono pirtyje mažučiai, greičiau sakytum plyšiai, o ne langeliai, iškirsti akmenų sienoje, kad įleistų šviesos negadindami pastato. O dabar tarakonų landynėmis vadinamos pirtys, jeigu jos pastatytos ne taip, kad visą dieną pro langus šviestų saulė, jei negalima jose ir maudytis, ir degintis, jei iš vonios nematyti laukų ar jūros. Tačiau net tų pirčių, į kurias visi bėgo ir jomis žavėjosi, kai buvo pastatytos, dabar jau pradedami vengti, jos laikomos pasenusiomis, vos tik pati save pralenkianti prabanga išgalvoja ką nors nauja. O kadaise pirčių buvo nedaug, ir niekas jų nepuošdavo. Kam puošti skatiko vertą daiktą, kuris buvo išrastas naudai o ne malonumui?! Nesiliedavo, nebėgdavo be perstojo šviežias lyg iš karšto šaltinio vanduo. Buvo manoma, jog visai nesvarbu, ar jis skaidrutėlis, jei tik jis nuplauna purvą. Bet, dievaži, malonu įžengti į tas tamsias, prastu stogu dengtas pirtis, kai žinai, kad jose patys savo rankomis darė tvarką arba edilas Katonas, arba Fabijus Maksimas, arba kuris nors iš Kornelijų! Mat, būdami edilai, šie labai kilmingi vyrai eidavo į tas vietas, kur renkasi žmonės, reikalaudami švaros, naudingos bei sveikatai išganingos šilumos — ne tokios, kokia dabar išrasta, kuri kaitina tiek, kad maudytis būtų galima liepti kokiam nors vergui baudžiant jį už nusikaltimą. Man atrodo, šiais laikais nebėra skirtumo, ar pirtis dega, ar tik kūrenama. O kai kas Scipioną vadina prasčioku už tai, kad siauri langai neįleisdavo saulės ant jo plautų, kad jis nesikaitindavo ryškioje šviesoje ir nesišutindavo pirtyje. Nelaimingas žmogus! Jis nemokėjo gyventi. Prausėsi ne per karštu vandeniu, dažnai — drumzlinu, o kai stipriau lydavo — beveik purvinu. Jam nebuvo svarbu, kaip praustis, jis juk eidavo ten nusiplauti prakaito, o ne tepalų. Kaip manai, kokie žodžiai pasigirstų dabar iš kai kurių lūpų? „Nepavydžiu Scipionui, jis iš tiesų buvo tremtinys, jei taip prausėsi." O ką jie pasakytų, jei žinotų, kad jis ir prausdavosi ne kasdien! Kaip tvirtina senųjų Romos papročių pasakotojai, kasdien buvo mazgojamos rankos ir kojos, kurios, aišku, bedirbant išsipurvindavo, o visas kūnas — kartą per savaitę. Kas nors pasakys: „Aišku, kad jie buvo baisiai nešvarūs". Kaip manai, kuo jie atsiduodavo? — Karo tarnyba, darbu, vyru. Kai buvo išrastos švarios pirtys, daugelis pasidarė nešvaresni. Ką sako Horacijus Flakas norėdamas aprašyti šlykštų ir per daug išlepusį žmogų?

Kvepia Bukilas skaniai2...

O paimk Bukilą šiais laikais, jis iš tolo dvoks ožiu ir atsistos į vietą Gargonijaus, kurį Horacijus priešpriešino tam Bukilui. Dabar per maža išsitrinti tepalais, reikia tai kartoti du ar tris kartus per dieną, kad jie nespėtų išgaruoti nuo kūno. Kas yra, kad jie tuo kvapu giriasi kaip savo pačių? Jei visa, ką parašysiu toliau n pasirodys labai nuobodu, kaltink dvarą, kuriame iš Egialo, valdančio dabar šią žemę ir nepaprastai darbštaus šeimynos tėvo, sužinojau, jog galima persodint senus medžius. Šito reikia mokytis mums, seniams, sodinantiems alyvas kitiems. Mačiau, kad sodas, kuriame auga persodinti trejų ar ketverių metų medžiai duoda gausybę vaisių. Ir tave pridengs tas medis, kuris

Auga lėtai, ir jo atvašoms nesulaukti šešėlio4.

Kaip rašo mūsų Vergilijus, žiūrėjęs ne kaip teisingiau, bet kaip gražiau pasakyti, norėdamas ne pamokyti žemdirbius, o suteikti jiems malonumo skaitant. Praleisdamas visa kita, nurašysiu tai, už ką man šiandien reikia jį peikti:

Pupą pavasarį sėk; tuomet ir tave, o Liucerna,

Vagos ištrešę priglaus, o sorą atminti bus laikas5...

Ar reikia juos sodinti kartu ir ar šie augalai sėjami pavasarį, galima nuspręsti štai pagal ką: dabar, kai tau rašau, birželis jau baigiasi, artinasi liepa, o aš tą pačią dieną regėjau žmones pjaunant pupas ir sėjant soras. Bet grįžtu prie alyvų, nes mačiau jas persodinant dviem būdais: nugenėjęs ir sutrumpinęs šakas iki vienos pėdos, jis perkėlė didelių medžių kamienus kartu su šakniamazgiais, prieš tai apipjaustęs šaknis ir palikdamas tik patį gumburį, nuo kurio šios buvo nusvirusios. Aptepęs tokį kamieną mėšlu, nuleidžia į duobę, o po to ne tik žemėmis užpila, bet ir apmindo, prispaudžia. Jis sako, jog suplūkti žemę labai naudinga, nes prie šaknų neprasiskverbia šaltis ir vėjas. Be to, medis ne taip svyruoja ir dėl to leidžia išaugti ir į žemę įsirausti naujoms šaknims, nes priešingu atveju jos, peršviečiamos kaip vaškas ir silpnai besilaikančios, trūkinėja net ir menkai linguojant. Žemutinę liemens dalį prieš sodindamas jis apskuta. Ten, kur žievės nėra, pasak jo, išaugančios naujos šaknys. Kamienas neturi kyšoti iš žemės daugiau kaip per tris ar keturias pėdas. Tuomet nuo pat apačios išauga šakos, ir didesnė kamieno dalis nebus tokia sausa bei susisukusi kaip senų alyvų. Medžius galima sodinti dar ir taip: Egialas ėmė stiprius ūglius su dar jauna ir minkšta žieve ir sodino juos tokiu pat būdu. Jie auga šiek tiek lėčiau, bet kadangi kyla iš daigų, nėra šiurkštūs ar išstypę. Taip pat mačiau, kaip prie kito medžio persodinama daugiametė vynuogė: reikia pašalinti kiek galima visas mažas jos šakneles, o po to laisvai paguldyti, kad šaknis leistų iš kamieno. Mačiau persodinant vynuogę ne tik vasarį, bet ir besibaigiant kovui: jos jau pradeda vyniotis apie naujas atramas. Tačiau visus vadinamuosius storakamienius medžius, jo nuomone, reikia laistyti vandeniu iš saugyklos. Jei jis duoda naudos, tai lietūs — mūsų valdžioje. Daugiau neketinu tavęs mokyti, kad nepasidarytum mano varžovas, kaip aš pasidariau Egialo varžovas. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai