Sekmadienis, Birž 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - AŠTUONIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

AŠTUONIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Dar neįlipęs į laivą, patyriau laivo sudužimą. Kaip viskas atsitiko, nerašau, kad nemanytum, jog ir tai reikia priskirti prie stoikų paradoksų. Nė vienas iš jų nėra klaidingas ar toks keistas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Aš tai įrodysiu, jeigu šito norėsi ir net jeigu nenorėsi. O kol kas ši kelionė atskleidė man, kiek daug dalykų mums nereikia ir kaip lengvai savo noru galėtume atsisakyti daiktų, kurių netekimo net nejaučiame, kai juos atima būtinybė. Su keliais viename vežime tilpusiais vergais ir be jokių daiktų, išskyrus tuos, kurie ant mūsų kūno, aš ir manasis Maksimas leidžiame jau antrą nepaprastai laimingą dieną. Čiužinys guli ant žolės, o aš — ant jo. Vieną apsiaustą pasikloju, kitu — apsikloju. Pusryčiai tokie, kad nieko iš jų neatimsi:

paruošiami per valandėlę, ir visada yra džiovintų figų, be kurių negali išsiversti kaip ir be užrašų lentelių. Kai turiu duonos, figos atstoja užkandą, o neturiu, jos atstoja duoną. Kiekvieną dieną jos man padaro naujametine švente1, o sėkmingą ir laimingą padarau aš pats savo geromis mintimis, didybe sielos, kuri labiausiai išauga, kai, atmetusi visa, kas yra ne jos, ir atsikračiusi baimės, susikuria ramybę, o pažabojusi troškimus — turtus. Mano kelionės vežimas yra prastas. Mulai tik lėtai žengdami parodo, kad dar gyvi. Vežėjas basas, bet ne dėl karščio. Sunkiai prisiverčiu norėti, kad šis vežimas atrodytų priklausąs man. Dar tebesu linkęs nepagrįstai gėdintis to, kas teisinga: vos tik sutinkame keleivį su prašmatnesne palyda, aš nenorom raustu. Tai rodo, jog principai, kuriuos giriu ir kuriems pritariu, dar manyje neturi tvirtos ir pastovios buveinės. Kas rausta dėl kuklaus vežimo, tas girsis brangesniu. Kol kas nedaug esu pažengęs į priekį. Dar nedrįstu visų akivaizdoje tenkintis mažu. Man teberūpi prašalaičių nuomonė. O juk reikėtų tarti prieštaraujant visos žmonių giminės nuomonei: „Jūs einate iš proto, klystate stulbdami dėl nereikalingų dalykų, nieko nevertinate pagal tikrąją vertę! Vos tik iškeliami girto reikalai tų žmonių, kuriems ketinate paskolinti pinigų ar padaryti paslaugą (jūs ir paslaugas įrašote į išlaidų knygas), pradedate uoliausiai viską skaičiuoti: „Jis turtingas, bet turi daug skolų, jo namai gražūs, bet įrengti už svetimus pinigus, niekas greičiau už jį nesurinks išvaizdesnio vergų būrio, bet jis negrąžina skolų; jei užmokės kreditoriams, jam nieko nebeliks". Taip pat turite elgtis ir spręsdami kitus klausimus: tyrinėti, kiek kiekvienas yra vertas. Tu manai, kad anas yra turtingas, nes jis net į kelionę vežasi auksinius indus, nes visose provincijose turi ariamos žemės, nes jo skolininkų knyga stora, nes jo priemiesčio sklypas toks didelis, jog ir Apulijos dykynėse jam pavydėtų. Viską suminėsi, o juk jis — skurdžius. Kodėl? Todėl, kad turi skolų. Kiek? Viską. Ar tu manai, jog yra skirtumas, ar jis pasiskolino iš žmogaus, ar iš likimo? Argi svarbu, kad visi mulai nupenėti ir vienspalviai? Kad vežimas išpuoštas raižiniais?

Teukrams liepia visiems po žvengiantį žirgą nuvesti.

Purpuro gūnią užtiesus, šilkais ir auksu išsiūtą.

Aukso šorai gražiai ant krūtinių žėrėdami karo,

Auksu dengti, ir dantim jie kremta auksą geltoną2.

Nei šeimininkas nuo to nepasidaro geresnis, nei mulas. Buvęs cenzorius Markas Katonas, kurio gyvenimas valstybei buvo toks pat reikšmingas kaip Scipiono (mat vienas kariavo su priešais, o kitas — su blogais papročiais), važinėdavo kuinu, atsisėdęs ant dėžių, kuriose veždavosi mantą. Oi, kaip norėčiau, kad jis susitiktų kurį nors iš dabartinių turtingų dabitų, genančių prieky savęs pasiuntinius numidus ir keliančių milžinišką dulkių debesį! Be abejonės, jis dailesnis už Marką Katoną ir turi daugiau palydovų, tačiau tas, kuris skęsta tokioje prabangoje, negali spręsti, ar parsiduoti kardui, ar peiliui3.

Kokie puikūs buvo laikai, kai triumfuojantis4 karvedys, cenzorius, dar daugiau — pats Katonas tenkinosi vienu kuinu, kuris net ne visas jam priklausė, nes dar tempė prie abiejų šonų kabančias dėžes! Ar už visus tuos atšertus žviginius, bėgūnus, ristūnus tu nevertintum labiau to vienintelio, paties Katono botagu čaižyto arklio?! Matau, jog šiai temai nebus galo, jei aš pats jos nebaigsiu. Taigi nebekalbėsiu, kad jis numatė, jog ateitis ir bus tokia, kokia yra mūsų laikais, ir pirmas pavadino ją „nešuline". Dabar noriu tau pateikti trumpų mūsiškių samprotavimų apie dorybę, kurios, mūsų tvirtinimu, užtenka laimingam gyvenimui.

„Tai, kas yra gera, daro žmones gerus. Tai, kas gera muzikos mene, daro žmogų muzikantu. Atsitiktiniai dalykai nedaro žmogaus gero. Vadinasi, jie nėra gėris.

Peripatetikai prieštaraudami tvirtina, kad pirmoji prielaida yra klaidinga. „Tai, kas gera, ne visuomet padaro žmogų gerą. Muzikoje kažkas gero yra fleita arba styginis, arba koks nors kitas tinkamas groti instrumentas, tačiau nė vienas iš jų nepadaro žmogaus muzikantu. Mes atsakysime taip: „Jūs nesuprantate, kuria prasme mes sakome „tai, kas gera muzikoje". Mes turime galvoje ne muzikanto instrumentus, bet tai, kas jį daro muzikantu. Tu pereini prie muzikos reikmenų, o ne prie paties meno. Jei pačiame muzikos mene yra kažkas gero, tai žmogų padarys muzikantu". Paaiškinsiu išsamiau. Gėris muzikos mene yra dviejų rūšių: vienas yra tai, kas padeda tapti muzikantu, o antras — tai, kas padeda atsirasti pačiam menui. Tapti muzikantu padeda instrumentai: fleitos, vargonai, styginiai, bet jie neturi nieko bendra su pačiu menu. Menininku galima būti ir be jų, tik, aišku, tada negalima naudotis menu. O žmogaus gėris nėra dvilypis. Ir žmogaus, ir gyvenimo gėris yra tas pats.

„Kas tenka niekingiausiam ir šlykščiausiam, tas nėra gėris. Turtai tenka ir sąvadautojui, ir lanistai5. Vadinasi, turtai nėra gėris."

„Jūsų teiginys neteisingas,— tvirtina anie.— Juk matome, kad gėris tenka ir menkiausiam gramatikui, gydytojui ar vairininkui." Bet šitie menai ir nesiūlo dvasios didybės, nepakyla į aukštybes, neniekina atsitiktinumų. O dorybė žmogų iškelia virš visko, ką vertina mirtingieji. Ji nei per daug trokšta to, kas vadinama gėriu, nei per daug baidosi to, kas vadinama blogiu. Vienas iš Kleopatros numylėtinių — Chelidonas valdė didelį turtą. Neseniai Natalis, tokio pat nedoro, kaip ir nešvaraus liežuvio žmogus (moterys apsivalydavo į jo urną), buvo daugelio turtuolių turto paveldėtojas, ir pats paliko daug paveldėtojų. Kaipgi yra? Ar pinigai padarė jį nešvarų, ar jis pats suteršė pinigus? Į kai kurių žmonių rankas denarai patenka tarsi į pamazgų duobę. Dorybė yra aukščiau už visa tai, ji vertinama pagal jos pačios vertę. Nieko, kas atitenka pirmamg eresniam žmogui, ji nelaiko gėriu. O gydymas arba laivo vairavimas nedraudžia žavėtis tokiais dalykais,i r nesant doram žmogui, galima būti gydytoju, galima būti vairininku, galima būti gramatiku — taip pat, dievaži, kaip ir virėju. Kam pavyksta įsigyti ne bet kokį daiktą, to nepavadinsi bet kuo. Kiekvienas yra toks, kas ką turi. Pinigų dėžė verta tiek, kiek joje yra pinigų, nes pati ji yra tik priedas. Kas gi pilną maišą vertins kitaip, ne pagal tai, kiek jame pinigų? Taip būna ir dideliems turtų valdytojams; jie yra tik turtų perviršis ar priedas. Kodėl gi išminčius yra didis? Todėl, kad didi jo dvasia. Vadinasi, yra tiesa tai, kad niekingiausiam žmogui tekęs dalykas nėra gėris. Aš niekada nepasakysiu, jog skausmo nejautimas yra gėris: jo nepažįsta cikada, nepažįsta blakė. Nepasakysiu, jog ramybė ir gyvenimas be vargų yra gėris. Kur rasi nerūpestingesnį padarą už kirminą?! Tu klausi, kas žmogų daro išminčiumi? Tai, kas daro ir dievą. Išminčiui reikia pripažinti kažką dieviško, dangiško, didingo. Ne visiems gėris tenka, ne bet ką pakenčia kaip savo skelbėją. Žiūrėk,

Kas kur gali derėt ir kas kur nežada augti.

Čia vešlesni javai, ten vynuogės bus sultingesnės,

Vaismedžiai našūs kitur ir draug žaliuoja nesėtos

Piktžolės. Ar nematai, kad kroko kvepalus Tmolas,

Indai drambliakaulį duoda, smilkalą lepūs sabiečiai,

Plieną chalibai nuogi, beprotaukius dvokiančius Ponias6.

Visa tai paskirstyta tarp kraštų, kad mirtingieji privalėtų tarp savęs prekiauti, kad jie pradėtų vieni iš kitų ko nors norėti. Ir aukščiausiasis gėris turi savo buveinę. Jis atsiranda ne ten, kur daug dramblio kaulo ar geležies. Tu klausi, kas yra aukščiausiojo gėrio buveinė? Siela. Tik ji, skaisti ir tyra, priima dievą.

„Gėris neatsiranda iš blogio. Turtai atsiranda. Jie atsiranda iš godumo. Vadinasi, turtai nėra gėris." Kitas prieštarauja: „Netiesa, gėris gimsta ir iš blogio. Dėl šventvagysčių ir vagysčių atsiranda pinigai. Vadinasi, nors šventvagystė ir vagystė — blogis, bet tik todėl, kad daro daugiau žalos negu naudos. Jos duoda pelno, bet kartu su baime, nerimu, sielos ir kūno kančiomis". Kas taip kalba, būtinai prieis išvadą, kad šventvagystė, būdama blogis, nes daro daug bloga, šiek tiek yra ir gėris, nes padaro šį tą gera. Kas gali būti siaubingiau už tai?! Tiesa, mes jau įsitikinome, kad ir šventvagystė, ir vagystė, ir paleistuvystė laikomos gėriu. Daugelis nerausta pavogę, daugelis giriasi paleistuvaudami. Už mažas šventvagystes baudžiama, o didelės— triumfuoja7. Dar pridėk, kad šventvagystė, jei apskritai ji šiek tiek būtų gėris, turėtų būti pavadinta .garbinga, ir teisinga <...>, nes tai yra mūsų veiksmas. Su tuo niekas iš mirtingųjų nesutinka net mintimis. Vadinasi, gėris negali gimti iš blogio. Jeigu, kaip sakote, šventvagystė yra blogis vien todėl, kad daro daug žalos, tai, išlaisvinus ją nuo bausmės, pažadėjus jai ramybę, ji taps visiškai gera. O juk didžiausia bausmė už nusikaltimus slypi juose pačiuose. Sakau tau, klysti, jei bausmę suvoki kaip budelio sukeltas kančias ar kalėjimą: nusikaltėliai baudžiami vos tik padarę nusikaltimą. Ne! Jau darant nusikaltimą. Taigi iš blogio gėris negimsta, kaip figa neišauga iš alyvos. Kokios sėklos — tokie ir vaisiai. Gėris negali išsigimti. Kaip iš gėdingo dalyko negimsta garbingas, taip iš blogio negimsta gėris. Juk garbingumas ir gėris yra tas pats. Kai kurie mūsiškiai prieštaraus: „Tarkime, kad iš bet kur paimti pinigai yra gėris. Tačiau juk pinigai atsiranda ne iš šventvagystės, net jeigu įgyjami per šventvagystę. Tai suprask taip: tame pačiame inde yra aukso ir gyvatė. Jei auksą iš indo išimsi, tai todėl, kad ten yra gyvatė, aš nepasakysiu, jog indas auksą duoda todėl, kad turi ir gyvatę, bet pasakysiu, jog auksą duoda, nors turi ir gyvatę. Taip ir iš šventvagystės nauda būna ne todėl, kad šventvagystė yra gėda ir nusikaltimas, bet todėl, kad ji duoda ir pelno. Kaip tame inde blogis yra gyvatė, o ne auksas, kuris guli šalia gyvatės, taip šventvagystėje blogis yra nusikaltimas, o ne pelnas". [Nesutinku su jais], nes šie du dalykai skiriasi iš esmės: ten aš galiu auksą pasiimti be gyvatės, o čia negaliu gauti pelno be nusikaltimo. Tas pelnas nėra nusikaltimo priedas, jis ištirpęs jame. „Jei, norėdami ką nors įgyti, patiriame didelių nelaimių, vadinasi, tai nėra gėris. Norėdami įgyti turtų, kaip tik patiriame didelių nelaimių. Vadinasi, turtai nėra gėris."

Jis sako: „Jūsų teiginys turi dvi reikšmes. Norėdami įgyti turtų, patiriame didelių nelaimių. Bet didelių nelaimių patiriame ir tada, kai norime įgyti dorybę. Kai kas plaukdamas mokytis patiria laivo sudužimą, kai kas patenka į nelaisvę. Antroji teiginio reikšmė yra ši: tai, dėl ko patiriame nelaimių, nėra gėris. Iš šios prielaidos neišplaukia išvada, kad per turtus arba malonumus mus ištinka nelaimė; arba kad, jei per turtus patiriame didelių nelaimių, turtai ne tik nėra gėris, bet yra blogis. O jūs sakote, jog jie tik nėra gėris. Be to, — tęsia jis, — jūs sutinkate, kad turtai duoda šiek tiek naudos. Jūs juos priskiriate prie malonių dalykų, bet, samprotaujant tuo pačiu būdu, jie nebus malonūs, nes per juos mums atsitinka daug blogo". Į tai kai kurie atsako: „Jūs klystate priskirdami prie turtų nemalonumus. Jie niekam nedaro bloga: kiekvienam kenkia arba savas kvailumas, arba svetimas niekšiškumas. Juk kardas nieko nežudo, jis — žudiko ginklas. Jei dėl turtų patiri kokių nors nelaimių, tai dar nereiškia, kad jie tau jas neša". Mano nuomone, Poseidonijas atsako geriau tvirtindamas, jog turtai yra blogio priežastis ne todėl, kad patys daro ką nors bloga, bet todėl, kad skatina tai daryti. Mat vienas dalykas yra veikianti priežastis, kuri tiesiogiai kenkia, ir kitas dalykas — pirminė priežastis. Tokia pirminė priežastis yra turtai. Jie įkvepia pasipūtimą, gimdo išdidumą, žadina pavydą ir verčia pamesti protą tiek, kad net ir mums kenkianti turtuolio šlovė džiugina mus. O gėriui pridera būtį laisvam nuo bet kokios kaltės. Jis yra tyras, negadina sielos, nekelia nerimo. Nors jis pakelia ją ir išaukština, bet neskatina jos pasipūtimo. Gėris padeda įgyti pasitikėjimo, o turtai yra įžūlumo priežastis. Gėris teikia sielai dvasios didybės, o turtai žadina puikybę. Puikybė yra ne kas kita, kaip iškreiptas didybės šešėlis. „Taigi, — sako jis, — turtai ne tik nėra gėris, bet netgi yra blogis." Jie būtų blogis, jei patys savaime kenktų, jei, kaip esu sakęs, savyje turėtų veikiančią priežastį. Dabar gi jie turi pirminę priežastį, kuri  ne tiek kursto, kiek traukia sielą. Jie skleidžia panašią į tiesą ir daugeliui įtikimą

gėrio regimybę. Dorybė taip pat turi pirminę blogio priežastį: ji kelia pavydą, nes juk daug kam pavydima išminties ar teisingumo. Bet dorybė savaime nėra pirminė priežastis ir nepanaši j ją. Priešingai, įtikimesnis tas vaizdas, kurį dorybė duoda žmonių sieloms, skatindama mylėti ją ir žavėtis ja.

Poseidonijas sako, jog reikia taip protauti: „Tai, kas neteikia sielai nei didybės, nei pasitikėjimo, nei ramybės, nėra gėris. Turtai, gera sveikata ir panašūs dalykai neteikia to. Vadinasi, jie nėra gėris". Šį išprotavimą jis dar sustiprina šitaip: „Kas neteikia sielai nei didybės, nei pasitikėjimo, nei ramybės, o priešingai, gimdo įžūlumą, pasipūtimą, išdidumą, yra blogis. Į tai mus stumia atsitiktinai gauti dalykai. Vadinasi, jie nėra gėris".

„Bet, — tvirtina kitas, — šitaip mąstant, jie nebus ir nauda." Vienas dalykas yra nauda, o kitas — gėris. Nauda yra tai, kas duoda daugiau pelno negu sunkumų, gėris turi būti grynas ir visiškai nekenksmingas. Gėris yra ne tai, kas duoda daugiau naudos negu žalos, bet tai, kas yra tik naudinga. Be to, naudingais dalykais naudojasi ir gyvūnai, ir netobuli žmonės, ir kvailiai. Taigi juose gali slypėti dalis žalos, bet vadiname juos naudingais, nes vertiname pagal tai, kas juose vyrauja. Gėris yra tik išminčiaus dalia, jis turi būti be trūkumų.

Gerai sutelk dvasią. Tau liko vienas mazgas, bet — Herkulio mazgas: „Iš blogio gėris neatsiranda. Turtai atsiranda iš daugelio žmonių skurdo. Vadinasi, turtai nėra gėris". Šio išprotavimo mūsiškiai nepripažįsta, jį ir sugalvojo, ir aiškina peripatetikai. Poseidonijas sako, jog šį, visų dialektikų mokyklų nuvalkiotą sofizmą Antipatras atremia taip: „Neturtas reiškia ne turėti, bet trūkti, arba, kaip seniau sakydavo, ko nors netekti. Graikai sako: ... Tai reiškia ne tai, kad žmogus turi, bet tai, kad neturi. Juk daugeliu tuščių kibirų nieko nepripildysi. Turtus sudaro daugybė daiktų, o ne daug nepriteklių. Tu ne taip supranti skurdą, kaip reikia. Juk neturtas reiškia ne tai, kad žmogus mažai turi, bet tai, kad jis neturi daug. Jo vardas kilęs ne iš to, kad turime, bet iš to, kad stinga". Jei būtų lotyniškas atitikmuo, lengviausiai savo mintį pasakyčiau žodžiu ... . Juo Antipatras išreiškia neturtą, o aš nesuprantu, kas kita yra neturtas, jeigu ne mažai ko nors turėjimas. Jei kada nors turėsime daug laisvo laiko, išnagrinėsime, kokia turto ir kokia skurdo esmė. Bet tada taip pat pamąstysime, ar ne geriau skurdą sušvelninti, o turtams atimti išdidumą negu ginčytis dėl žodžių, tarsi dėl daiktų viskas būtų jau išspręsta. Įsivaizduokime, jog esame pašaukti į liaudies susirinkimą, kuriame priimamas įstatymas dėl turtų panaikinimo. Ar mes įtikinėsime ir atkalbinėsime žmones tokiais silogizmais? Ar naudodamiesi jais, pasieksime, kad romėnų tauta vėl grįžtų prie neturto ir šlovintų jį kaip savo viešpatavimo pagrindą bei priežastį, o savo turtų baimintųsi? Kad prisimintų, jog pasiėmė juos iš nugalėtųjų, kad iš ten į mūsų nepaprastai skaistų ir santūrų miestą įsiveržė garbės troškimas, papirkinėjimas ir sąmyšis? Kad pamąstytų, jog nugalėtų genčių plėšimas atvedė prie besaikės prabangos, jog tai, ką viena tauta atėmė iš visų kitų, gali būti dar lengviau visų kitų atimta iš jos vienos? Malšinant aistras, geriau įtikinėti pavyzdžiais, o ne žodžiais. Jei galime, kalbėkime drąsiau, jei negalime — atviriau. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai