Sekmadienis, Birž 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - AŠTUONIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

AŠTUONIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Nori žinoti, ką aš manau apie mokslus ir laisvuosius menus1? Nė vieno negerbiu, nė vieno nelaikau gėriu, nes jie duoda pinigų. Tai — parsiduodantys menai, naudingi tol, kol puošia protą ir netrukdo jam veržtis į priekį. Jais reikia domėtis tol, kol protas negali nuveikti nieko didesnio; jie — mūsų mokymosi priemonė, bet dar ne pats darbas. Pats matai, kodėl jie pavadinti laisvaisiais — todėl, kad verti laisvo žmogaus. Tačiau tik vienas mokslas yra iš tiesų laisvas, nes daro žmogų laisvą. Tai — išminties mokslas, kilnus, narsus, didžiadvasiškas. Visa kita yra menka ir vaikiška. Ar tu tiki, kad tuose moksluose ir menuose esama gėrio, juk matai, jog juos skelbia begėdiškiausi ir šlykščiausi žmonės? Ne mokytis jų turime, bet suprasti juos. Kai kas manė, jog reikia tyrinėti, ar laisvieji menai daro žmogų dorą. Jie šito net nežada ir net neapsimeta, jog sugeba tai daryti. Gramatikui rūpi kalba, o jeigu jis nori plačiau nuklysti —istorija. Paskutinioji jo riba yra eilės. Kas iš jų nutiesia kelią į dorybę? Skiemenų aiškinimas, žodžių parinkimas, dramų įsiminimas, eilėdaros ir jos normų išmokimas? Kas iš jų pašalina baimę, išveja godumą, pažaboja gašlumą? Pereikime prie geometrijos ir muzikos: čia nerasi nieko, kas draustų bijoti, draustų geisti. O kas nežino šito, tam visa kita yra nereikalinga. [Dabar reikia aptarti], ar šių menų mokytojai moko dorybės, ar ne. Jei nemoko, tai jos ir neperduoda; o jei moko, tai jie — filosofai. Ar nori žinoti, kad jie net neketina mokyti dorybės? Pažvelk, kokie skirtingi yra jų mokymai. Jie mokytų panašiai, jei mokytų to paties. Jie netgi įtikintų tave, kad Homeras buvo filosofas, jei šito nepaneigtų savo pačių įrodinėjimais. Vieni jį padaro stoiku, pripažįstančiu tik dorybę, vengiančiu malonumų ir neišsižadančiu garbingumo net dėl nemirtingumo. Kiti skelbia esant jį epikūrininką, giriantį ramią valstybės tvarką ir gyvenantį tarp puotų ir dainų. Treti jį mato peripatetiką, pripažįstantį tris gėrio rūšis2. Dar kiti laiko jį akademiku, kuriam viskas yra netikra. Aišku, jeigu pripažintume, kad jis atstovauja visoms šioms mokykloms, tai, vadinasi, jis neatstovauja nė vienai iš jų. O juk šie mokymai skiriasi. Nusileiskime šiems žmonėms ir sutikikime, kad Homeras buvo filosofas, bet išminčiumi jis tapo tikriausiai dar prieš susipažindamas su eilėmis. Tad mokykimės to, kas Homerą padarė išminčiumi. O jei tu manęs klausi, kuris iš dviejų poetų buvo vyresnis — Homeras ar Heziodas, tai čia — toks pat niekniekis, kaip ir klausimas, kodėl Hekuba, būdama jaunesnė už Eleną, taip senai atrodė. Kartoju, ar tu nemanai, jog Patroklo ir Achilo amžiaus nustatinėjimas yra niekniekis? Tu klausi, kur klaidžiojo Uliksas, užuot mėginęs padaryti galą mūsų pačių klaidžiojimams? Nėra laiko klausytis ginčų, ar jis buvo vėjų blaškomas tarp Italijos ir Sicilijos, ar už mums žinomo pasaulio, nes negalėjo taip ilgai klaidžioti tokiame nedideliame plote. Sielos audros blaško mus kasdien, lengvabūdiškumas stumia į visas Ulikso nelaimes. Netrūksta grožio, traukiančio akis, netrūksta ir priešų; čia mūsų tyko pabaisos ir žmogėdros, ten grasina ausis viliojantys, pavojingi balsai, o dar kitur — laivo sudužimas ir daugybė negandų. Išmokyk mane mylėti tėvynę, žmoną, tėvą, nuplaukti prie šių garbingų dalykų ir laivui sudužus. Ko knaisiojies, ar Penelopė buvo skaisti, ar apgavo savo amžininkus, ar ji numanė, kas yra Uliksas, prieš sužinodama apie tai? Geriau išmokyk mane, kas yra skaistybė ir kiek joje gėrio, ar ji yra kūno, ar sielos savybė. Pereinu prie muzikos. Tu mokai, kaip dera tarpusavy aukšti ir žemi tonai, kaip išgauti skirtingus garsus skleidžiančių stygų sąskambį. Geriau padaryk, kad sąskambis atsirastų mano sieloje, kad mano sumanymai neprieštarautų vieni kitiems. Tu aiškini, kokie garsai yra liūdni. Geriau parodyk, kaip nepravirkti liūdnu balsu užklupus nelaimėms. Geometras mane moko matuoti dvarus, užuot mokęs, kaip išmatuoti, kiek pakanka žmogui. Jis moko mane skaičiuoti pratindamas pirštus prie godumo, užuot mokęs, kad tokie skaičiavimai nėra svarbūs, kad nėra laimingesnis žmogus, kurio turtus skaičiuodami sąskaitininkai pavargsta, kuris valdo nereikalingus daiktus ir būtų labai nelaimingas, jei būtų priverstas pats suskaičiuoti, kiek jų turi. Ką man duos žinojimas, kaip padalyti lauką į dalis, jei aš nemoku pasidalyti su broliu? Ką man duos smulkus visų margų suskaičavimas neprarandant net dešimties pėdų mano lauko, jei mane nuliūdina nesivaržantis kaimynas, kuris šį tą atsirėžia nuo mano nuosavybės. Geometras moko, kaip neprarasti savo ežių, o aš noriu žinoti, kaip jų atsisakyti nesielvartaujant. „Bet esu varomas nuo savo tėvo ir senelio žemės." Štai kaip! O kas valdė šią žemę prieš tavo senelį? Aš net neklausiu, kuriam žmogui ji priklausė, o tik — kuriai tautai. Ar gali pasakyti? Tu esi ne šeimininkas jos, bet nuomininkas. Nuomininkas kam? Jei tau gerai klosis, tai savo paveldėtojui, Teisės žinovai sako, jog, ilgai naudojantis visuomeniniu turtu, jis nepasidaro savas; o tai, ką tu turi, apie ką tu kalbi, yra visuomeninis, netgi visos žmonių giminės turtas. Nuostabus menas! Tu moki matuoti apvalius kūnus, bet kokią figūrą paversti kvadratu, nustatyti atstumą tarp žvaigždžių. Nėra nieko, ko tu neįgalėtum išmatuoti. Jei esi toks menininkas, išmatuok žmogaus sielą. Pasakyk, kokia ji yra didelė, pasakyk, kokia ji menka. Tu žinai, kas yra tiesė. Kokia tau iš to nauda, jei neįžvelgi tiesos gyvenime? Dabar einu prie to, kuris giriasi išmanąs dangaus reiškinius.

Kur Saturno žvaigždė šaltoji kelią pakreipia,

Kur padangių skliautu Kileniečio rieda žibintas3.

Ką duoda toks žinojimas? Kad aš nerimaučiau, kai Saturnas su Marsu sustos priešpriešiais ar kai Merkurijus vakare leisis šviečiant Saturnui? Verčiau aš žinočiau, kad žvaigždės, nepaisant, kur jos yra, mums palankios ir šiuo požiūriu negali keistis. Nenukrypstamu keliu jas veda nesibaigianti likimų grandinė. Jos grįžta nustatyta tvarka arba paveikdamos visus įvykius, arba išpranašaudamos jų baigtį. Tačiau jei nuo jų priklauso visa, kas vyksta, ką mums padės žinojimas dalyko, kurio negalima pakeisti? Jeigu jos ir parodo ką nors iš anksto, tai ar svarbu pirma laiko matyti tai, ko negali išvengti? Ar tu žinai, ar nežinai, vis tiek taiįjvyks,

Jeigu į saulę danguj ir mėnesio kintantį veidą

Tu netingėsi pažvelgt, tavęs nei diena būsimoji

Nesuklaidins, nei giedros nakties neapgaus klastingumas4.

Tačiau ir taip pakankamai iš anksto numatyta, kad būčiau apsaugotas nuo spąstų. „Argi niekuomet manęs neapgauna rytdienos valanda? Juk apgauna visa, kas užgriūva nesitikint.“ Aš iš tikrųjų nežinau, kasb us, bet žinau, kas gali būti. Todėl niekada nenusivilsiu; aš laukiu visko: jei nieko neįvyks, būsiu patenkintas. Rytdiena mane nustebins, jei pasigailės, bet ir tuo nenustebins, nes, žinodamas, jog viskas gali įvykti, taip pat žinau, kad ne viskas būtinai įvyks. Nors laukiu geros kloties, esu pasiruošęs nelaimėms. Čia leisk man nukrypti nuo tavo nurodyto kelio. Tu gi neversi manęs prie laisvųjų menų atstovų priskirti tapytojų, skulptorių, marmuro apdirbėjų ar kitų prabangos tarnų. Taip pat iš laisvųjų menų atstovų aš pašalinu imtynininkus, kurių visi sugebėjimai — tai įsitrinimas aliejumi ir raičiojimasis dulkėse. Antraip man reikėtų priimti ir tepalų gamintojus, ir virėjus, ir kitus žmones, savo gabumais tarnaujančius mūsų malonumams.

Ką, meldžiu pasakyti, turi bendra su laisve tie išalkę vėmikai, kurių kūnai nutukę, o sielos išdžiūvusios ir suvytusios? Ar manysime, jog laisvieji menai yra tai, ko mūsų protėviai mokė jaunimą: mėtyti ietį, smogti basliu, jodinėti, kautis kardu? Jie savo vaikų nemokė nieko, ko reikia mokytis nejudant. Bet nei šie, nei kiti menai nemoko ir nemaitina dorybės. Kokia nauda iš sugebėjimo valdyti arklį pažabojus jį vadelėmis, jei esi pagautas nepažabotų aistrų?! Kokia nauda iš pergalės imtynėse arba kumštynėse, jei tave nugali pyktis? „Kaipgi yra? Argi laisvieji menai nieko mums neduoda?" Kitkam duoda daug, bet dorybei — nieko. Ir vadinamieji žemieji amatai, pagrįsti rankų darbu, duoda daug mūsų gyvenimui būtinų reikmenų, tačiau jie visiškai neveikia dorybės. „Tai kodėl mokome laisvųjų menų vaikus?" Ne todėl, kad šie menai gali duoti dorybę, bet todėl, kad paruošia sielą priimti dorybę. Kaip pradmenys, kuriuos seniau žmonės vadino raštu, berniukus supažindina su žinių pagrindais, bet neišmoko laisvųjų menų, o tik duoda pagrindą, kad šie juos priimtų, taip laisvieji menai neatveda sielos į dorybę, bet palengvina į ją kelią. Poseidonijas sako, jog yra keturios menų rūšys; kasdieniniai, arba žemesnieji, pramogų, vaikų ir laisvieji. Kasdieniniai menai — tai amatai, kuriuos sudaro rankų darbas ir kurių tikslas — tenkinti gyvenimo reikmes. Jie neapsimeta kilniais ar garbingais. Pramogų menų tikslas — teikti malonumą mūsų akims ir ausims. Prie tokių priskirk mechanikų sukurtus savaime pasikeliančius tiltus, tyliai aukštyn kylančias dekoracijas ir kitokias netikėtas įvairoves teatre, kai tai, kas buvo vientisa, išsiskiria arba tai, kas buvo toli vienas nuo kito, savaime suartėja arba iškilę pamažu nusileidžia5. Tokie dalykai pribloškia neišmanėlius, kurie, nesuprasdami priežasčių, stebisi viskuo, kas netikėta. Vaikiški menai (jie šiek tiek primena laisvuosius) yra tie, kuriuos graikai ..., o mes — laisvaisiais. Tačiau iš tikrųjų laisvieji, aš juos vadinčiau išlaisvinančiais, yra tie, kuriems rūpi dorybė. Kaip, — tęsia Poseidonijas, — viena filosofijos dalis ta gamtos, kita — dorovės, trečia — mąstymo taisyklių tyrinėjimui, taip ir ši laisvųjų menų grupė reikalauja sau vietos filosofijoje. Kai pereiname prie gamtos klausimų, remiamės geometrija. Vadinasi, ji yra dalis to, kam padeda." Daug kas mums padeda, bet nėra mūsų dalis. Dar daugiau, jei iš tikrųjų būtų mūsų dalis, nepadėtų: maistas padeda kūnui, bet nėra jo dalis. Šiek tiek mums tarnauja geometrija, bet ji tiek reikalinga filosofijai, kiek jai pačiai — kalvio patarnavimai6. Bet nei šie yra geometrijos dalis, nei geometrija yra filosofijos dalis. Be to, abi turi savo tikslus. Išminčius nori pažinti ir tyrinėja gamtos reiškinių priežastis, geometras suranda ir apskaičiuoja jų kiekį i rdydį. Išminčius žino, pagal kokius principus juda dangaus kūnai, kokia jų jėga ir prigimtis, o matematikas surenka stebėjimų duomenis apie jų nutolimą bei grįžimą, stengiasi išaiškinti, kodėl jie leidžiasi ir teka ir kaip sukuria stovėjimo vietoje regimybę, nors dangaus kūnai sustoti negali. Išminčius stengiasi suprasti, kodėl veidrodis atspindi daiktą, o geometras gali tau pasakyti, kiek turi būti nutolęs daiktas nuo savo vaizdo ir kaip atspindi įvairių formų veidrodžiai. Filosofas įrodys, kad saulė yra didelė, o kokio ji dydžio, tau pasakys matematikas, remdamasis tam tikrais įgūdžiais bei patyrimu. Bet, norėdamas tai atrasti, jis turi remtis tam tikrais pamatiniais principais. Mokslas, kuris savo pagrindus ima iš kitur, nėra savarankiškas mokslas. Filosofija nieko neprašo iš šalies, visą savo pastatą ji stato nuo pat pamatų. Matematika, sakyčiau, yra įsikūrusi paviršiuje, ji stato svetimoje žemėje. Savo pradus ji gauna iš šalies ir stato savo pastatą toliau. Jei ji pati savaime siektų tiesos, jei pati galėtų suprasti viso pasaulio prigimtį, aš pripažinčiau, kad ji daug duos mūsų protams, kurie auga mąstydami apie dieviškus dalykus ir šį bei tą pasiima iš aukštybių. Bet sielą tobulina tik vienas dalykas — pastovus gėrio ir blogio pažinimas, kurį gali pasiekti tik filosofija. Joks kitas mokslas netyrinėja gėrio ir blogio. Dabar aptarkime kiekvieną dorybę. Drąsa yra baimės niekinimas. Į tai, kas mus baugina, kas uždeda jungą mūsų laisvei, ji žiūri iš aukšto, meta tam iššūkį ir parbloškia. Argi laisvieji menai ir mokslai stiprina šią dorybę? Ištikimybė yra švenčiausias žmogaus širdies gėris, jokia būtinybė nepriverčia jos meluoti, joks atlyginimas nepaperka. Ji sako: „Degink, smok, žudyk! Aš neišduosiu! Kuo labiau skausmas brausis prie paslapties, tuo giliau ją slėpsiu". Argi laisvieji mokslai gali sielą padaryti tokią? Saikingumas valdo malonumus: vienų neapkenčia ir išveja, kitus sutramdo ir nurodo jiems sveikas ribas, niekuomet su niekuo nesutikdamas tik dėl jų pačių. Jis žino, kad geriausias troškimų saikas yra imti ne tiek, kiek nori, bet tiek, kiek privalai. Žmogiškumas draudžia būti išdidžiam su draugais, draudžia būti šykščiam. Jis liepia būti visiems maloniam ir žodžiais, ir darbais, ir jausmais, jokios nelaimės nelaiko svetima, o savo sėkme labiausiai džiaugiasi tada, kai ji gali būti naudinga kam nors kitam. Ar laisvieji mokslai moko tokių įpročių? Ne, kaip nemoko paprastumo, kuklumo, susilaikymo; kaip nemoko tenkintis mažu ir taupumo; kaip nemoko gailestingumo, saugančio svetimą kraują taip pat, kaip ir savo, ir suvokiančio, kad žmogus neturi išlaidžiai naudotis kito žmogaus jėgomis. Kas nors pasakys: „Kadangi tvirtinate, jog be laisvųjų mokslų neįmanoma pasiekti dorybės, tai kodėl teigiate, kad jie dorybei nieko neduoda?" Tvirtiname todėl, kad ir be maisto dorybės nepasieksi, tačiau maistas neturi nieko bendra su dorybe. Medis nieko neduoda laivui, nors laivai būna tik mediniai. Kartoju: nemanyk, jog daiktą padaro pagalbinė priemonė, be kurios jis apskritai negali atsirasti. Galima ir taip pasakyti: išmintį įmanoma pasiekti ir be laisvųjų menų. Nors dorybės reikia mokytis, tačiau jos mokomės be šių menų pagalbos. Kodėl aš turėčiau manyti, kad nemokąs rašto žmogus nebus išminčius, jei išmintis glūdi ne raštuose? Ją atskleidžia darbai, o ne žodžiai, ir aš nežinau, ar ne tikresnis tas žinojimas, kuris neturi jokios paspirties iš išorės. Išmintis — didis ir platus dalykas. Jai reikia daug erdvės. Reikia mokytis dieviškų ir žmogiškų, praėjusių ir būsimų, laikinų ir amžinų dalykų. Reikia visko mokytis apie laiką, kiek daug klausimų kyla vien dėl jo. Pirmiausia, ar jis yra kažkas savaime? Antra, ar kas nors buvo prieš atsirandant laikui ir ar gali kas nors egzistuoti be laiko? Ar jis prasidėjo kartu su pasauliu, ar jau prieš atsirandant pasauliui, nes jeigu kažkas buvo, tai buvo ir laikas? Nesuskaičiuojama daugybė klausimų kyla vien dėl sielos: iš kur ji ir kokia ji, kada atsirado kaip ilgai būna? Ar ji iš vienur pereina kitur keisdama savo buveinę, įsikūnydama vis kitose būtybėse, ar vergauja ne daugiau kaip vieną kartą ir, išsilaisvinusi iš kūno, klaidžioja visatoje? Ar ji yra kūniška, ar ne? Ką ji darys, kai mes nustosime būti jos įrankiai? Kaip naudosis savo laisve, kai ištrūks iš šio kalėjimo? Ar ji pamirš, kas buvo, ar pažins save tuomet, kai, palikusi kūną, pakils į aukštybes? Kad ir kurią žmogiškų ar dieviškų dalykų sritį aptartum, nuvargsi nuo daugybės klausimų, kuriuos reikia ištirti ir pažinti. Kad tiek daug tokių plačių klausimų rastų mumyse laisvą prieglobstį, privalome iš proto pašalinti visa, kas nedalinga. Dorybė neis ten, kur ankšta: dideliam dalykui reikia didelės erdvės. Viską išvaryk, tegul visa širdis atsivers tik jai. „O juk malonu studijuoti daugelį mokslų ir menų." Tebūna jų atmintyje tiek, kiek būtina. Ar tu manai, kad reikia smerkti tik tą, kuris įsigyja nereikalingų bei nenaudojamų daiktų ir namuose išdėsto brangenybių parodą, ir nesmerkti to, kuris prisikimšęs visiškai nereikalingų mokslų rakandų? Noras žinoti daugiau negu reikia yra viena iš nesaikingumo atmainų. Kodėl? Mat šis laisvųjų menų vaikymasis daro žmones įkyriais plepiais ir savimi patenkintais išsišokėliais. Jie nesimoko būtinų dalykų todėl, kad prisimokė nereikalingų. Gramatikas Didimas parašė keturis tūkstančius knygų. Aš gailėčiau net to, kuris būtų šitiek perskaitęs. Vienose knygose jis tyrinėja, kur Homero tėvynė, kitose — sprendžia, kas buvo tikroji Enėjo motina, trečiose — svarsto, ar Anakreontas buvo didesnis gašlūnas ar girtuoklis, ketvirtose — stengiasi išaiškinti, ar Sapfo buvo gatvės merga, nagrinėja ir kitus dalykus, kuriuos reikėtų užmiršti, jei ir žinotum juos. Dabar pamėgink man sakyti, kad mūsų gyvenimas trumpas! Bet jeigu tu remsies mūsiškių mokymu, aš parodysiu, jog ir čia daug ką reikia apkapoti kirviu. Nemaža laiko kainuoja ir didžiai įgrysta kitų ausims toks pagyrimas: „Tai — apsiskaitęs žmogus!" Todėl pasitenkinkime paprastesnių vardu: „Tai — doras žmogus!" Ar ne taip yra? Ar privalau išvynioti visų tautų metraščius ir ieškoti, kas pirmasis pradėjo rašyti eiles? Ar privalau skaičiuoti, koks laiko tarpas skiria Orfėją nuo Homero, neturėdamas net tos epochos kalendoriaus? O gal turiu atpažinti visas kvailystes, kurių Aristarchas prikimšo į svetimus eilėraščius, ir žudyti laiką laiką skaičiuodamas skiemenis? Ar taip pat turiu būti prirakintas prie geometrinių figūrų dėliodamas jas smėlyje? Ar jau man iškrito iš galvos išganingas pamokymas: „Taupyk laiką!" Ar visa tai aš privalau žinoti? O ko tada nežinosiu? Gramatikas Apionas Gajaus Cezario laikais išvažinėjo visą Graikiją ir visuose miestuose buvo priimtas dėl Homero vardo. Jis sakydavo, jog Homeras, užbaigęs „Odisėją" ir „Iliadą", vėliau prie savo kūrinio pridėjo pradžią, kurioje aprašė visą Trojos karą7. Jis pateikdavo tokį įrodymą: pirmoje eilutėje Homeras parašė dvi raides, reiškiančias jo parašytų knygų skaičių8. Reikia, kad tokius dalykus žinotų tas, kuris nori per daug žinoti ir negalvoja, kiek laiko iš jo pagrobia ligos, kiek visuomeniniai ir asmeniniai reikalai, kiek kasdieniniai darbai ir kiek miegas. Pažvelk į savo amžių: tiek daug užsiėmimų jame netilps! Ką ten kalbėti apie laisvuosius menus, jei net filosofai turi daug ko nereikalinga, daug ko nenaudinga. Pavydėdami gramatikams, pavydėdami geometrams, jie patys taip pat nusileido iki skiemenų, jungtukų ir prielinksnių savybių aiškinimo. Tai, kas šiuose menuose buvo nereikalinga, perkėlė į savąjį. Taip ir įvyko, jog jie moka uoliau kalbėti negu gyventi. Tik paklausyk, kiek blogo padaro per didelis gilinimasis į smulkmenas ir koks jis pavojingas tiesai. Protagoras tvirtina, jog apie kiekvieną dalyką galima samprotauti ir vienaip, ir kitaip, kartu galima samprotauti ir apie tai, ar apie kiekvieną dalyką galima samprotauti ir vienaip, ir kitaip. Nausifanas įrodinėja, jog visa, kas egzistuoja, egzistuoja ne tikriau negu neegzistuoja. Parmenidas sako, jog iš viso to, ką matome, neegzistuoja nieko, išskyrus būtį. Zenonas Elėjietis pašalino visą šio sunkaus klausimo keblumą, sakydamas, kad nieko nėra. Beveik prie tos pačios išvados prieina ir Pirono sekėjai, ir megariečiai9, ir eretrijiečiai10, ir akademikai papildydami ją nauju žinojimu — kad nieko nežino. Visa tai mesk į tą pačią nereikalingų laisvųjų menų krūvą: vieni skelbia man nenaudingas žinias, kiti atima viltį ką nors žinoti. Geriau jau žinoti nereikalingus dalykus, negu nieko nežinoti. Pirmieji neneša deglo, kuris 'nukreiptų mano žvilgsnį į tiesą, antrieji išduria man akis. Jei tikėsiu Protagoru, žinosiu, kad pasaulyje nėra nieko tikra; jei Nausifanu — kad vienintelis tikras dalykas yra tai, jog nėra nieko tikra; jei Parmenidu — kad nėra nieko, išskyrus vienį, jei Zenonu — kad ir vienio nėra. Tai kas gi esame mes patys ir visa, kas mus supa, maitina, palaiko? Visas pasaulis — arba tuščias, arba apgaulingas šešėlis! Nelengva pasakyti, ant kurių aš labiau širstu: ar ant tų, kurie skelbia, kad nieko nežinome, ar ant tų, kurie nepalieka mums galimybės nieko nežinoti. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai