Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - AŠTUONIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

AŠTUONIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tu trokšti naudingo ir išminties siekiančiam žmogui būtino dalyko, norėdamas, kad aš parašyčiau apie filosofijos skirstymą ir parodyčiau milžiniško jos kūno dalis. Juk pažįstant dalis, lengviau suvokti visumą. O kad visa filosofija galėtų prieš mus iškilti taip, kaip pasaulis, iškylantis visas prieš mus! Kokie panašūs būtų šie du reginiai! Tuomet iš tiesų visi mirtingieji pultų ja žavėtis ir paliktų tai, ką mes dabar laikome didžiu, nes nepažįstame to, kas iš tikrųjų yra didu Bet kadangi šitaip įvykti negali, turime į ją žvelgti taip, kaip žiūrime į pasaulio paslaptis. Tik išminčiaus siela apima visą jos didumą, aprėpdama ją taip pat žaibiškai, kaip mūsų žvilgsnis aprėpia dangų. O mums, kuriems reikia prasibrauti pro tamsą ir kurių regėjimas klaidina net žiūrint iš arti, lengviau apžiūrėti viską atskirai, nes dar nesugebame suvokti visumos. Taigi įvykdysiu tavo prašymą ir suskirstysiu filosofiją į dalis, bet ne į gabalus. Naudinga ją suskirstyti, o ne sutrupinti: labai mažus dalykus taip pat sunku suvokti, kaip ir labai didelius. Tauta skaidoma į tribas1, o kariuomenė — į centurijas2. Didesnis daiktas lengviau suprantamas tada, kai skaidomas į tam tikras dalis, kurios, kaip sakiau, neturi būti nesuskaičiuojamos ir mažytės. Per smulkus skaidymas turi tų pačių trūkumų kaip ir visiškas neskaidymas. Tai, kas sutrinta į miltus, vėl panašu į painiavą. Tad pirmiausia, jei šito nori, pasakysiu tau, kuo skiriasi išmintis nuo filosofijos. Išmintis yra tobulas žmogaus sielos gėris, o filosofija yra išminties meilė bei veržimasis į ją: ji skuba ten, kur išmintis jau yra nukeliavusi. Aišku, iš kur kilęs filosofijos vardas. Pačiu savo vardu ji parodo, ką myli3. Kai kurie išmintį apibūdina kaip dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimą, o kai kas — ir šitaip; išmintis — tai dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų bei jų priežasčių pažinimas. Man atrodo, kad to pridurti nereikia, nes žmogiškųjų ir dieviškųjų dalykų priežastys taip pat yra sudedamoji dieviškųjų dalykų dalis. Įvairūs rašytojai apibūdindavo filosofiją vis kitaip. Vieni ją vadino dorybingumo mokslu, kiti — sielos tobulinimo mokslu, o kai kurie ją vadino teisingo mąstymo troškimu. Lyg ir aišku buvo viena: filosofija skiriasi nuo išminties. Juk negali būti, kad tai, ko siekiama, ir tai, kas siekia, yra tas pats dalykas. Kaip skiriasi godumas nuo pinigų, nes godumas trokšta, o pinigai yra trokštamas dalykas, taip ir filosofija skiriasi nuo išminties. Mat antroji yra pirmosios išdava ir atlyginimas. Filosofija ateina, o prie išminties ateinama. Išmintis yra tai, ką graikai vadina .... Romėnai taip pat vartodavo šį žodį, kaip iki šiol vartoja graikišką žodį „filosofija". Tai gali tau įrodyti ir senosios togatos, ir užrašas ant Doseno paminklo:

Keleivi, stok! Skaityk Doseno tu sofiją.

Kai kurie mūsiškiai, nepaisydami to, kad filosofija yra dorybės siekimas ir kad dorybė yra filosofijos tikslas, buvo tos nuomonės, jog negalima jų atskirti, nes filosofijos nėra be dorybės nei dorybės — be filosofijos. Filosofija yra rūpinimasis dorybe, bet rūpinamasi per pačią dorybę. Negali būti nei dorybės be dorybės mokslo, nei dorybės mokslo be jos pačios. Čia yra ne taip, kaip būna tada, kai žmogus iš tolo taiko į kokį nors daiktą: besitaikantis yra vienur, o taikinys — kitur. Keliai, vedantys į dorybę — ne vieškeliai, vedantys į miestą, jie veda į dorybę tik pačios dorybės keliu. Tad filosofija ir dorybė viena nuo kitos priklauso. Daugumas dižiųjų autorių sako, jog filosofija skirstoma į tris dalis: dorovės filosofiją, gamtos filosofiją ir logiką. Pirmoji tobulina sielą; antroji tyrinėja visų daiktų esmę; trečioji atskleidžia teiginių savybes, jų struktūrą, įrodymų rūšis, kad vietoj tiesos slapta neįsėlintų melas. Be to, buvo ir tokių, kurie filosofiją skaidė į mažiau dalių, ir tokių, kurie išskyrė daugiau jos dalių. Kai kurie peripatetikai prideda dar ir ketvirtą jos dalį — mokymą apie valstybę, nes šis mokslas remiasi ypatingu tyrimo būdu ir turi savarankišką tyrimo objektą.

Kai kurie pridėjo dar vieną dalį, pavadinę ją ... — mokslu, kaip tvarkyti savo turtą. Kai kurie dar išskyrė mokslą apie įvairius gyvenimo būdus. Tačiau visa tai telpa į tą filosofijos dalį, kuri aiškina dorovę. Epikūrininkai skyrė dvi filosofijos dalis: gamtos ir dorovės filosofiją, o logiką jie atmetė. Po to, kai pačios aplinkybės vertė juos atskirti neteisingus sprendimus ir išaiškinti tiesos skraiste prisidengusį melą, jie patys pripažino dar ir trečią filosofijos dalį, pavadinę ją filosofijos skyriumi „Apie samprotavimo sprendimus ir taisykles"; taigi jie kitaip pavadino logiką, nors ją laiko gamtos filosofijos priedėliu. Kirėniečiai4 atmetė logiką ir gamtos filosofiją, palikdami tik dorovės filosofiją; bet ir jie taip pat kitu pavidalu grąžina tai, ką buvo pašalinę. Mat jie dorovės filosofiją  skirsto į penkias dalis: viena — apie tai, ko reikia vengti ir ko reikia siekti, kita — apie aistras, trečia — apie veiklą, ketvirta — apie priežastis, penkta —apie įrodymus. Betgi daiktų priežastis nagrinėja gamtos filosofija, o įrodymus— logika. Aristonas Chijietis tvirtino, jog gamtos filosofija ir logika ne tik nereikalingos, bet ir žalingos. O pripažindamas tik dorovės filosofiją, jis apkarpė ją atmesdamas raginimų skyrių, nes, anot jo, tai — auklėtojo, o ne filosofo dalykas. Lyg filosofas neauklėtų žmonių giminės!

Taigi, kadangi filosofiją sudaro trys dalys, pirmiausia pradėsime dėstyti tą jos dalį, kurioje kalbama apie dorovę. Ji taip pat skirstoma į tris skyrius. Pirmasis iš jų — apie svarstymą — yra naudingiausias, nes svarstymas kiekvienam pripažįsta tai, kas jam priklauso, ir viską įvertina. Kas gali būti reikalingiau kaip nustatyti daiktų vertę?! Antrasis skyrius aiškina apie troškimą, o trečiasis — apie veikimą. Pirmiausia reikia nuspręsti, kiek kas yra verta; antra — pajusti deramą ir protingą troškimą; trečia — siekti, kad tavo troškimas atitiktų veiksmą, kad visur būtum ištikimas pats sau. Jei trūksta vieno iš šių trijų dalykų, griūva ir kiti. Kas iš to, kad tu savyje viską įvertinai, jei tavo troškimai per dideli? Kas iš to, kad pažaboji savo troškimus ir valdai savo aistras, jei savo veikimui nerandi tinkamo laiko, jei neišmanai, kada, ką, kur ir kaip reikia veikti? Mat viena yra žinoti gerąsias daiktų savybes ir jų vertę, kita — mokėti parinkti akimirką, trečia — pažaboti troškimus ir veikti protingai, o ne aklai veržtis prie veiklos. Gyvenimas harmoningas tada, kai veiksmas neapgauna troškimo, o šį skatina gerosios kiekvieno daikto savybės, kurios jį pristabdo arba sustiprina priklausomai nuo to, kiek verta šio daikto siekti. Gamtos filosofija skirstoma į du skyrius: viename nagrinėjami materialūs, kitame — nematerialūs dalykai. Savo ruožtu abu jie dalomi į, sakyčiau, pakopas. Materialūs daiktai skirstomi į tuos, kurie kuria, ir tuos, kurie iš jų atsiranda; o atsiranda pradai. Vienų nuomone, skyrius apie pradus yra nedalomas, tačiau kai kurie jame nori išskirti dalį, skirtą materijai, ir kitą dalį, kurioje aptariame priežastis, išjudinanti viską, taip pat ir pradus. Dar mums reikta suskirstyti logiką. Kiekviena kalba yra arba ištisinė, arba išskaidyta tarp klausiančiojo ir atsakančiojo. Šią nutarta vadinti ..., o pirmąją -...; ... rūpinasi parinkti žodžius, jų reikšmes ir teisingai juos surikiuoti. ... yra ir mokslas apie žodžius, ir mokslas apie sąvokas, tai yra mokslas apie išsakomų dalykų turinį ir mokslas apie šio turinio išsakymą. Visa tai galima dar daug kartų skirstyti. Daugiau aš nebeaptarinėsiu to ir

Minėsiu svarbiausia5.

Priešingu atveju, pradėjus dalis skaidyti į vis naujas dalis, bus visas mokslinis veikalas.

Lucilijau, puikiausias vyre, nesiruošiu atbaidyti tavęs nuo tokių veikalų skaitymo, jei visa, ką perskaitysi, tuoj pritaikysi papročiams. Pažabok juos, išjudink iš suglebimo, sustabdyk jų irimą, sutramdyk išdidumą, kiek galėdamas apribok savo ir kitų aistras, o tiems, kurie tau sakys: „Ar ilgai dar kartosi tą patį?", atsakyk: tai aš turėčiau jus klausti: „Ar ilgai vis taip pat nusidėsite?" Norite, kad vaistai baigtųsi anksčiau negu liga? Aš dar smarkiau ir atkakliau jums tai kartosiu, nes jūs nenorite šito girdėti. Gydymas tada pradeda būti naudingas, kai apmiręs kūnas dėl jo poveikio ima jausti skausmą. Net jums ir nenorint, teigsiu tiesą, galinčią jums padėti. Tegul retkarčiais jus pasieks mano nemeilikaujantis balsas, o kadangi tiesos nenorit klausytis po vieną, klausykitės visi kartu. Ar ilgai dar plėsite savo valdas? Užkariavęs visą tautą, vienas šeimininkas neišsitenka jos laukuose. Kiek dar plėsite savo dirvas, jei jums neužtenka provincijos dydžio sklypų?

Garsios upės plaukia tik vienam žmogui priklausančioje žemėje, didelės upės, kuriomis eina didelių tautų sienos, nuo ištakų iki žiočių yra jūsų nuosavybė. Bet ir šito per maža, jūs norite savo dvarais apjuosti marias, norite, kad jūsų prievaizdas viešpatautų anapus Adrijos, Jonijos ir Egėjo jūrų, kad salos, kažkada didelių valdovų buveinės, tarp jūsų valdų būtų laikomos menkniekiu. Valdykite kokias tik norite platybes, tegul jūsų žemės sklypu bus laikomas seniau valstybe vadintas plotas, savinkitės, ką galite, bet vis tiek visko nepasiglemšite. Dabar kreipiuos į tuos, kurių prabangos pomėgis išsikerojo taip plačiai, kaip anų godumas. Jums sakau! Ar ilgai bebus ežerų, virš kurių nestūksotų jūsų vilų stogai? Ar ilgai bebus upių, kurių krantų neužstoja jūsų vilos? Kad ir kur išsiveržtų šiltųjų vandenų šaltinis, ten iškyla naujas prabangos prieglobstis. Kad ir kur išsilenktų lanku jūros krantas, ten jūs tuojau klojate pagrindą ir, padarę dirbtinį dugną, varote marias į užtvarą. Bet, nors visur spindi jūsų namai, vienur užkelti ant kalnų ir atveriantys platų žemės ir jūros vaizdą, kitur lygumoje pastatyti aukštumo sulig kalnu, nors ir daug, nors milžiniškų statinių dar suręsite, vis tiek turite tik vieną, be to, mažą kūną. Kas iš daugybės miegamųjų? Juk gulite viename. O kur jūsų nėra, tas — ne jūsų. Dabar pereinu prie tų, kurių bedugnės ir nepasotinamos gerklės įgeidžiai išnaršo jūras ir žemes. Čia užmetami kabliukai, ten spendžiami spąstai, o ten įvairiausiais tinklais ir be galo vargstant gaudomi įvairiausi gyvūnai. Ramybėje paliekami tik tie, kuriais esate persisotinę. Ar ne trupinėlį iš tų daugybės rankų ruoštų valgių teparagaujate pailsusiomis nuo malonumų lūpomis? Ar ne trupinėlį tos, rizikuojant gyvybe, pagautos žvėrienos tepaskanauja vemiąs ir žagsintis šeimininkas? Ar ne trupinėlis iš toli atgabentų austrių nukrenta į tą nepasotinamą skrandį? Nelaimingieji, nejaugi nesuprantate, kad jūsų alkis didesnis už pilvą?! Lucilijau, kartok tai kitiems ir kartodamas pats klausyk. Rašyk kitiems ir berašydamas pats skaityk, tokiu būdu stenkis tobulinti įpročius ir pažaboti aistrų siautėjimą. Tad stenkis žinoti daugiau, bet geriau. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai