Pirmadienis, Birž 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai - DEVYNIASDEŠIMTAS LAIŠKAS

DEVYNIASDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kas, mielas Lucilijau, gali abejoti, jog gyvenimas yra dievų dovana, o geras gyvenimas — filosofijos dovana?! Taigi filosofijai esame skolingi daugiau negu dievams: tiek daugiau, kiek dorybingas gyvenimas yra didesnė geradarybė už gyvenimą apskritai. Tai būtų tiesa jei filosofija nebūtų mums siųsta dievų. Jie niekam nedavė filosofijos žinojimo, nors visiems davė galimybę pažinti. Jeigu jie filosofijos žinojimą būtų padarę visuotiniu gėriu, jeigu mes gimtume žinodami, išmintis prarastų tai, kas joje gražiausia — tai, kad ji nėra atsitiktinumo dovana. Juk dabar joje vertinga ir didu yra tai, kad ji mums tenka neatsitiktinai, kad kiekvienas ją įgyja pats, kad iš ko nors kito jos gauti neįmanoma. Ką tu darytum, ko tikėtumeis iš filosofijos, jei ji būtų dalijama iš malonės? Vienintelis jos uždavinys — pažinti dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų tiesą. Nuo jos niekuomet nenutolsta sąžiningumas, pareigingumas, teisingumas ir kitos susipynusios ir viena nuo kitos priklausomos dorybės. Tai ji išmokė mus gerbti visa, kas dieviška, mylėti visa, kas žmogiška; ji išmokė, jog dievų pareiga — valdyti, o žmonių — gyventi santarvėje. Toji santarvė gana ilgai buvo nepažeista, kol godumas suardė vienybę ir tapo skurdo priežastimi net tų, kuriuos buvo padaręs pačius turtingiausius. Užsigeidę nuosavybės, jie prarado galimybę valdyti viską. Tačiau pirmieji mirtingieji bei jų vaikai, būdami nesugadinti, klausė prigimties ir, paklusę geresniam, pripažino jį savo vadu ir įstatymų leidėju. Mat blogesniųjų paklusimas geresniems atitinka tai, ko reikalauja prigimtis. Net gyvulių bandoms vadovauja arba didesni, arba stipresni vadai. Galvijų bandos priekyje stovi ne išsigimęs jautis, bet toks, kuris didumu ir raumenimis pralenkia kitus patinus, dramblių bandą veda didžiausias dramblys. Tarp žmonių aukščiausias tas, kuris doriausias. Taigi vadas būdavo renkamas pagal dvasios savybes, ir laimingiausios buvo tos tautos, kuriose galingiausiu galėjo tapti tik dorybingiausias. Nebijodamas gali daryti tai, ką nori, žmogus, kuris nemano, jog gali daugiau negu privalo. Taigi vadinamajame aukso amžiuje, Poseidonijo nuomone, karaliavo išminčiai. Jie sulaikydavo pakeltą ranką saugodami silpnesnį nuo stipresnio, patardavo ir atkalbinėdavo, parodydavo, kas naudinga, o kas žalinga. Jų įžvalgus protas žiūrėdavo, kad saviesiems ko nors netrūktų, jų narsa atremdavo pavojus, jų dosnumas turtindavo ir puošdavo valdinius. Pareiga buvo valdyti, o ne viešpatauti. Niekas nebandė išmėginti savo galios prieš tuos, kurių dėka pasidarė galingas; skriausti nebuvo nei noro, nei priežasties, nes žmonės buvo paklusnūs gerai valdžiai, o pats didžiausias karaliaus grasinimas valdiniams būdavo jo pažadas pasitraukti. Bet vėliau, suvešėjus ydoms, karalystės virto tironijomis ir prireikė įstatymų, kuriuos iš pradžių taip pat sudarinėjo išminčiai. Lygias teises Atėnams padovanojęs Solonas buvo vienas iš septynių garsių išminčių1. Likurgas, jei būtų gyvenęs tais laikais, būtų buvęs aštuntasis šio švento skaičiaus narys. Šlovinami ir Zaleuko, ir Charondo įstatymai. Ne forume, ne teisės žinovo menėje, bet kaip tylūs ir skaistūs atsiskyrėliai pitagorininkai jie mokėsi teisės principų, kuriuos perdavė tuomet klestėjusiai Sicilijai ir Italijos graikams. Apskritai aš pritariu Poseidonijui, tačiau nesutinku, kad filosofija išrado menus, kuriais naudojamasi kasdieniniame gyvenime. Nepripažinčiau, kad ji išrado ir amatus. „Ji, — sako Poseidonijas, — išmokė išsibarsčiusius ir besislapstančius arba urvuose, arba duobėse po uolomis, arba medžių drevėse žmones statytis būstus." O aš tvirtinu, jog ne filosofija išgalvojo šias stogų raizgalynes, iškylančias virš kitų stogų, ir ant miestų stūksančius miestus, nuo jūros atitvertus žuvų tvenkinius, kad besotei gerklei negrėstų audrų pavojai ir, net smarkiausiai šėlstant jūrai, prabanga turėtų savo užutekį, kuriame galėtų penėti įvairias žuvų bandas. Ką tu sakai? Argi filosofija išmokė žmones pasidaryti raktus ir velkes? Koks gi dar galėjo būti godumo požymis? Argi filosofija uždėjo šituos didžiausią pavojų gyventojams keliančius stogus? Žmogui pasidarė per maža atsitiktinės pastogės ar natūralaus prieglobsčio, susirasto nestatant ir nevargstant. Patikėk, laimingi buvo laikai, neturėję architektų ir nepažinoję stogdengių. Atsiradus prabangos troškimui, atsirado įprotis skaldyti rąstus į stačiakampius ir, įgudusia ranka traukiant pjūklą per pažymėtą brūkšnį, supjaustyti sienoją.

Skalų rąstą pleištu senovėj skeldavo žmonės2,

nes tada nebuvo statomi rūmai valgomiesiems, kuriuose būtų puotaujama, ir ilga, gatves drebinanti vežimų eilė neveždavo pušų ar eglių, kad jas supjaustytų pagražinimais išpuoštoms ir paauksuotoms luboms paramstyti. Dvišakiai ramsčiai iš abiejų pusių laikė pirkelę, per nuolaidžiai sudėtus tankius žagarus bei šakas nubėgdavo žemyn net labai smarkus lietus. Nors ir gyveno po tokiu stogu, žmonės buvo saugūs. Tada šiaudinės pastogės glaudė laisvuosius, o šiandien po marmuro ir aukso stogais gyvena vergai. Nesutinku su Poseidoniju ir dėl to, kad geležies dirbinius sukūrė išminčiai. Šitaip mąstant, galima būtų tvirtinti, jog išminčiai buvo tie, kurie

Tuosyk spęst žabangus žvėrims ir amalu masint,

Ir su šunim apsupt kalnagūbrius žmonės pramanė3.

Visa tai išrado žmonių apsukrumas, o ne išmintis. Nesutinku taip pat ir su tuo, kad išminčiai buvo tie, kurie atrado geležį ir varį, kai nuo miškų gaisrų išdegusi žemė išliejo negiliai glūdėjusias ir ištirpusias rūdų gyslas. Tokius dalykus paprastai atranda tie, kurie juos vertina. Ir ne toks jau sunkus kaip Poseidonijui man atrodo klausimas, ar pirma buvo pradėtas naudoti kūjis, ar replės. Ir viena, ir kita, ir viską, ko ieškoma susilenkus ir mintimis atsigręžus į žemę, išrado kažkoks miklaus, aštraus, tačiau nedidelio ir nekilnaus proto žmogus. Išminčiui buvo lengva prasimaitinti, ar ne? Juk jis net šiais laikais kratosi rūpesčių. Meldžiu pasakyti, kaip tu gali žavėtis ir Diogenu, ir Dedalu? Kuris iš jų tau atrodo išminčius? Ar tas, kuris sumanė pjūklą, ar anas, kuris, pamatęs rieškučiomis geriantį vandenį berniuką, tučtuojau išsitraukė iš maišelio puoduką ir sudaužė jį taip sau priekaištaudamas: „O, kaip ilgai aš, kvailys, tampiausi nereikalingą naštą!"; kuris miegojo susirietęs statinėje? Kurį šiandien tu laikai išmintingesniu: ar tą, kuris išrado, kaip, paslėpus vamzdžius, labai aukštai išpurkšti šafranu kvepiantį skystį4, kaip, akimoju plūstant vandeniui, pripildyti arba ištuštinti kanalus, kaip sujungti sukamas, pjaustytais pagražinimais išpuoštas valgomojo lubas, kad atsivertų vis kitoks vaizdas, kad jis pasikeistų kiekvieną kartą, kai atnešami nauji valgiai; ar tą, kuris ir kitiems, ir sau rodo, kad prigimtis nereikalauja iš mūsų nieko vargingo ir sunkaus, kad galime gyventi be marmuro meistro ir kalvio, kad galime apsirengti nepirkdami šilkų, galime turėti visa, kas reikalinga, naudodamiesi tuo, ko žemė nepaslėpė savo gelmėse?! Jei žmonių giminė išgirstų tokį žmogų, ji suprastų, jog virėjas jai taip pat nereikalingas kaip ir kareivis. Išminčiai arba panašūs į juos buvo tie, kurie mažai rūpinosi savo kūnu. Būtiniems dalykams tereikia prasčiausio rūpesčio, vargstame tik dėl malonumų. Nepasigesi jokių amatininkų, tik gyvenk pagal prigimtį. Ji nenorėjo, kad mes kankintumės, ir išmokė visko, ką verčia mus daryti. „Bet nuogas kūnas nepakelia šalčio." Kaip, ar žvėrių ir kitų gyvūnų kailiai negali pakankamai ir visiškai apginti mūsų nuo šalčio? Argi daugelis tautų nepridengia kūno medžių žieve? Argi supintos paukščių plunksnos nenešiojamos kaip drabužis? Argi ir šiandien daugumas skitų nesirengia lapių bei pelių kailiais, švelniais pačiupinėti ir neperpučiamais vėjo? „Bet nuo vasaros saulės karščio reikia ūksmingesnio šešėlio." Kaip? Argi senovė nepaliko daugybės nuošlių vietų, kurios dėl laiko ar kokios nors kitos priežasties virto olomis? Kaip? Argi žmonės nepynė rankomis rezginio iš šakelių, neaptepdavo jo paprasčiausiu moliu po to iš sausos žolės ar kitokių miško augalų nedengė stogo ir, juo lietui nutekant žemyn, nepraleisdavo ramiai žiemos? Kaip? Argi nesislepia žeminėse ties Sirtėmis gyvenančios tautos, kurioms nėra kitos tokios patikimos priedangos nuo per daug kaitrios saulės, kaip pati išdžiūvusi žemė? Gamta, dovanojusi visiems gyviams lengvą gyvenimą, nebuvo priešiška žmogui ir nenustatė, kad jis vienintelis negalėtų gyventi be daugybės amatų. Ji neliepia mums jais užsiimti, dėl nieko nereikia vargti, kad būtų galima pragyventi. Gimę randame visa paruošta, tik paniekinę, kas lengva, patys sau prikuriame sunkumų. Stogai, pastogės, kūno dangalai, maistas ir visa, kas dabar virto didžiuliu vargu, tuomet buvo čia pat, veltui ir lengvai pasiekiama, nes viskam saiką rodydavo būtinybė. O mes padarėme tai brangiais, stebėtinais, daugelio sudėtingų amatų pagaminamais dalykais. Juk pati prigimtis pakankamai duoda to, ko reikalauja. Prabangos pomėgis, kuris kasdien pats save skatina ir per daugelį amžių vis didėja savo išradingumu padėdamas mūsų ydoms, yra nutolimas nuo prigimties. Iš pradžių jis ėmė trokšti to, kas nereikalinga, vėliau — to, kas žalinga, ir pagaliau sielą padarė kūno verge įsakydamas jai tarnauti kūno geiduliams. Visi tie amatai, kurie mieste kelia tiek daug šurmulio ir triukšmo, tarnauja kūnui. Kadaise jam visa buvo duodama kaip vergui, o dabar tiekiama kaip šeimininkui. Todėl atsirado audyklos ir kalvės, kvepalų virėjų dirbtuvės, lanksčių kūno judesių ir tęsiamo bei nepertraukiamo dainavimo mokyklos. Išnyko natūralus saikas patenkinant būtinus poreikius. Kas nori tiek, kiek jam užtenka, dabar suprantamas kaip netašytas stuobrys arba elgeta. Net neįtikima, mielas Lucilijau, kaip lengvai saldūs žodžiai net didžiausius vyrus išveda iš tiesos kelio. Štai Poseidonijas, mano nuomone, vienas iš tų, kurių indėlis į filosofiją yra didžiausias, pirmiausia nori aprašyti, kaip iš minkštos ir purios vilnos sukami ir verpiami siūlai, kaip, prikabinus svarsčius, staklėse išsitempia tiesūs metmenys, kaip perkišti ataudai, iš abiejų pusių atpalaiduojantieji juos spaudžiančių apmatų standumą, muštuvo verčiami prisišlieti ir priglusti vienas prie kito. Poseidonijas sako, jog ir audimo meną išrado išminčiai. Jis pamiršo, jog vėliau buvo išrastas dar subtilesnis jo būdas, kai:

Velenas riša stakles, o metmenis praskiria nendrė,

Ataudus šauna šeiva, pritrinta ant virbalo smailo.

Pirštai pataiso vikriai ir, į metmenis dailiai įleidę,

Primuša juos dantimis, tvirtai įstatytais į skietą5.

O jeigu jis būtų matęs mūsų laikų audinius, iš kurių siuvami nieko nepridengiantys drabužiai, kurie, sakyčiau, ne tik kūno, bet ir gėdos nepaslepia?! Po to Poseidonijas aptaria žemdirbius ir ne mažiau iškalbingai aprašo arklo išvagotą ir atkartotą dirvą, kad į puresnę žemę lengviau skverbtųsi šaknys. Jis pasakoja, kaip po to sėjama sėkla ir rankomis ravimos piktžolės, kad kartais neišaugtų pasėliams kenkiantys laukiniai augalai. Ir vėl jis tvirtina, jog tai — išminčių nuopelnas, tarytum dabar valstiečiai neišrastų daug žemdirbystės naujovių, duodančių gausų derlių. Pagaliau, nesitenkindamas šiais amatais, jis nusiunčia išminčių į malūną ir pasakoja, kaip šis, mėgdžiodamas gamtą, pradėjo kepti duoną; „Įdėtus į burną grūdus sutrupina kąsdami kieti dantys, o kas lieka nesusmulkinta, liežuvis vėl stumia prie dantų. Po to košė susimaišo, kad lengviau praslystų pro ryklę. Kai ji pasiekia pilvą, vienoda jo šiluma suvirškina ją, ir tik tada pagaliau pereina į kūną. Kažkas, remdamasis šiuo pavyzdžiu, uždėjo vieną ant kito du šiurkščius akmenis. Jis nusižiūrėjo į dantis, kurių viena eilė nejudėdama laukia antrajai judant. Po to, trindamas vieną akmenį į kitą, grūdus susmulkino ir vėl atgal supylė, kol, keletą kartų permalti, jie visai susitrynė. Tuomet, pašlakstęs miltus vandeniu, ilgai juos minkė, kol pasidarė tąsi tešla.

Iš jos padarė kepalą, kurį iš pradžių kepė karštuose pelenuose ar ant įkaitusios plytos, o paskui pamažu buvo išrastos krosnys ir kiti įrengimai, leidžiantys pasiekti reikiamą karštį". To betrūksta, kad ir batsiuvystės amatą sakytų esant išrastą išminčiaus. Visa tai, žinoma, sumanė protas, bet ne tobulas protas. Tai — žmogaus, o ne išminčiaus išradimai. Taip pat, dievaži, ir laivai, kuriais persikeliame per upes ir jūras, pritaikę vėjų gūsius gaudančias bures ir pastatę į vieną ar kitą pusę laivą sukančius vairus. Tai padaryta pamėgdžiojant žuvis, kurios vairuoja uodega ir, lengvai ją kreipdamos, akimoju šen ar ten pasisuka. „Visa tai, — tvirtina Poseidonijas, — išrado išminčius, bet kadangi tuo užsiimti jam buvo per menka, viską perdavė paprastiems vykdytojams!" Betgi tai ir sumanyta ne kieno nors kito, o tų, kurie ir šiandien tuo užsiima! Kai kuriuos išradimus mes net atsimename, pavyzdžiui, stiklo plokštes, persišviečiančias ir praleidžiančias ryškią šviesą, pirčių skliautus ir sienose įstatytus vamzdžius, kuriais plūsta šiluma, įkaitinanti ir pastato viršų, ir apačią. Ar man minėti šventyklose ir namuose spindintį marmurą? Ką pasakyti apie portikus remiančius apvaliai nugludintus didžiulius akmenis bei rūmus, kuriuose telpa daugybė žmonių? Ar kalbėti apie ženklus, pakeičiančius žodžius ir užrašančius net pačią greičiausią kalbą, kai ranka spėja judėti paskui liežuvį6? Tai sugalvojo patys paprasčiausi vergai! Išmintis glūdi aukščiau; ji nemoko darbuotis rankomis, bet yra dvasios mokytoja. Nori žinoti, ką ji išrado, ką nuveikė? Ji nekuria negražių kūno judesių, trimito ar fleitos giesmių, kai, veržiantis orui į vidų ar pučiant jį lauk, atsiranda garsas. Ji nekuria ir ginklų, ir gynybinių sienų nestato, ir kitų karo reikmenų nedaro, bet globoja taiką ir šaukia žmonių giminę gyventi santarvėje. Ji, kartoju, nėra būtiniausių įrankių kūrėja. Kodėl ją vertini taip menkai? Juk matai prieš save gyvenimo mokytoją. Visi kiti menai yra pavaldūs jai. Juk kam priklauso gyvenimas, tam priklauso ir visos jo puošmenos. Išmintis siekia laimės, į ją eina, į ją skina kelius. Ji atskleidžia, kas yra blogis, o kas tik atrodo blogis. Ji veja iš žmonių galvų tuštybę; ji duoda tikrą didybę ir gniuždo puikybę bei nepagrįstą išdidumą; ji neleidžia, kad būtų nesuvokiama, kuo skiriasi didybė nuo puikybės; ji leidžia pažinti visą gamtą ir save. Ji aiškina, kas yra dievai ir kokie jie, kas yra požemio dievybės ir larai, kas yra genijai ir kas — antrosios rūšies dievybėmis virtusios sielos; ji aiškina, kur jos būna, ką veikia, ką gali ir ko trokšta. Tokie yra išminties įšventinimai, atveriantys mums ne miesto šventyklą, bet milžinišką visų dievų šventovę — patį pasaulį, kurio tikrąjį paveikslą ir tikruosius pavidalus gali įžvelgti tik dvasios, nes žmonių akys nepajėgia aprėpti tokių didingų reginių. Po to ji grįžta prie daiktų pradžios ir visur glūdinčio amžinojo proto, prie jėgos, slypinčios visose sėklose ir kiekvienai iš jų suteikiančios tikrąjį pavidalą. Tada pradeda tyrinėti sielą: iš kur ji atsirado, kur būna, kaip ilgai egzistuoja, į kokias dalis skirstoma. Dar vėliau nuo kūniškųjų dalykų ji pereina prie nekūniškųjų, nagrinėja tiesą ir jos įrodymus, kad po to mokytų atskirti gyvenimo ir kalbų dviprasmybes, nes ir vienur, ir kitur tiesa yra sumišusi su apgaule. Aš kartoju, išminčius ne pasitraukė, kaip atrodo Poseidonijui, nuo anų mokslų, bet apskritai nebuvo su jais susidūręs. Jis nemanė, jog verta išradinėti tai, kuo amžinai naudotis neverta, jis nesiėmė to, ką reikėtų palikti. „Anacharsis, — sako Poseidonijas, — išrado puodžiaus ratą, kuris sukdamasis suteikia indui pavidalą." Kadangi apie puodžiaus ratą užsimenama Homero poemoje, kai kas nori įtikinti, jog ne šis teiginys, o tos eilės yra melagingos. Aš nesiginčiju, kad ratą sukūrė Anacharsis. Nors jį išrado išminčius, bet išrado ne kaip išminčius. Daug ką išminčiai daro kaip paprasti žmonės, o ne kaip išminčiai. Įsivaizduok, kad išminčius yra labai greitas. Jis visus pralenks bėgdamas todėl, kad yra greitas, o ne todėl, kad yra išminčius. Norėčiau parodyti Poseidonijui kokį nors stiklo pūtiką, kuris pūsdamas suteikia stiklui daugybę pavidalų, vargu ar nulipdomų ir patyrusia ranka. O juk tai atrasta tada, kai jau nebesutinkame išminčių. „Sakoma, jog Demokritas išrado skliautą,— tvirtina Poseidonijas, — kuriame vidurinis akmuo sujungia pasvirusį akmenų lanką. Sakyčiau, jog tai netiesa. Juk ir prieš Demokritą būtinai turėjo būti ir tiltų, ir vartų, kurių viršūnė išlenkta. Be to, jums išėjo iš galvos tai, kad tas pats Demokritas išrado būdą, kaip suminkštinti dramblio kaulą ir kaip lydytus akmenukus paversti smaragdu. Dar ir šiandien taip lydant gražinami rieduliai, kurie tinka šiam dalykui. Tarkim, jog tai iš tikrųjų išrado išminčius; bet tai jis padarė ne kaip išminčius. Juk jis daro daug dalykų, kuriuos taip pat, o kartais net sumaniau bei vikriau darant matome ir neišmintingus žmones. Tu klausi, ką išminčius ištyrė, ką iškėlė į dienos šviesą? Pirmiausia — tiesą ir visų daiktų esmę, į kurią žvelgė ne taip, kaip kitos gyvos būtybės, bet sugebančiomis dievybę aprėpti akimis. Antra — gyvenimo dėsnį, kurį suderino su visatos įstatymais, išmokydamas ne tik pažinti dievus, bet ir sekti jais, o į visa, kas mus ištinka, žiūrėti kaip į jų įsakymus. Jis uždraudė paklusti klaidingai nuomonei ir, vadovaudamasis teisingu sprendimu, įvertino, kas kiek yra vertas. Jis pasmerkė su atgaila sumišusius malonumus ir pagyrė visada pasitenkinimą keliantį gėrį. Jis visiems parodė, jog laimingiausias yra tas, kuriam nereikia laimės, o galingiausias — tas, kuris valdo pats save. Aš kalbu ne apie tokią filosofiją, kuri atskiria pilietį nuo tėvynės, o dievus — nuo pasaulio ir kuri dovanoja dorybę malonumui, bet apie tokią, kuri tik dorybę pripažįsta gėriu, kurios negali patraukti nei žmonių, nei likimo dovanos, kurios vertė yra tai, kad jos negalima įsigyti už jokią kainą.

Aš netikiu, kad tokia filosofija egzistavo tais tamsiais laikais, kai dar nebuvo jokių amatų ir žmonės dirbdami mokėsi to, kas jiems buvo naudinga. Jos neturėjo ir laimingieji laikai, kada gamtos gėrybės buvo prieinamos visiems, kai mirtingieji dar nebuvo susvetimėję dėl godumo ir prabangos ir išsibėgioję iš bendruomenės prisiplėšti. Jie dar nebuvo išmintingi vyrai, net jeigu ir elgėsi kaip išminčiai. Visi labiausiai žavisi šia žmonių giminės raidos pakopa, ir jeigu dievai kam nors pavestų tvarkyti žemės reikalus ir sudaryti tautų įstatymus, niekas neišsirinktų geresnių už tuos, kurie, kaip mename, klestėjo, kai

...niekad artojai dirvų nespaudė,

Ežios ženklą statyt ir lauką sklypais raižyti

Buvo užginta: drauge jie dirbo, o žemė savaime

Viską davė mieliau, kai niekas nereikalavo7.

Ar buvo žmonių giminė, laimingesnė už šitą?! Jie visi kartu naudojosi gamtos gėrybėmis, kurių ji, visų motina ir globėja, duodavo pakankamai, leisdama ramiai valdyti bendrus turtus. Kodėl gi aš negalėčiau pavadinti turtingiausia tą žmonių giminę, kurioje neįmanoma rasti vargšo? Bet į tą puikią tvarką įsiveržė godumas ir, trokšdamas šį bei tą atskirti sau ir pasisavinti, padarė taip, kad viskas tapo svetima, o milžiniškas gėrybių perteklius virto jų trūkumu. Godumas atnešė skurdą ir, daug ko trokšdamas, prarado viską. Tegul dabar jis mėgina susigrąžinti, ką prarado, tegul prie laukų prijungia laukus, išstumdamas kaimyną pinigais ar skriaudomis, tegul žemės tęsiasi kaip provincijos ir tegul ilga kelionė per jas bus vadinama „valdymu", vis tiek joks ežių plėtimas nenuves mūsų ten, iš kur esame išėję. Kai visa tai padarysime, turėsime daug; tačiau kažkada turėjome visą pasaulį. Pati žemė, nors ir neįdirbta, buvo derlingesnė ir dosni neplėšikaujančioms tautoms, gamtos duodamas gėrybes žmonės atrasdavo ir su didžiausiu malonumu rodydavo jas kitiems. Sutartinai viską tarpusavy dalydamiesi, jie nepatyrė nei pertekliaus, nei nepritekliaus. Stipresnis dar nekėlė rankos prieš silpnesnį, šykštuolis nekaupė atsargų atimdamas iš kitų būtiniausius dalykus, kiekvienas rūpinosi kitu taip, kaip savimi. Ginklai gulėjo nenaudojami, žmogaus krauju nesuteptos rankos visą neapykantą buvo nukreipusios į žvėris. Tie, kuriuos nuo saulės dengė kokia nors tanki giraitė, kurie žiemos ar lietaus rūstybę saugiai praleisdavo nieko nekainuojančioje lapų pastogėje, ramiai ir nedūsaudami praleisdavo naktį. Nerimas verčia mus vartytis nuo šono ant šono savo purpuruose, badydamas skaudžiausiais dygliais. O kokius saldžius sapnus jie sapnuodavo ant kietos žemės! Ne raižytos lubos kybojo virš jų, bet plaukė virš jų, gulinčių lauke, žvaigždynai ir nuostabus nakties reginys, o pasaulis tykiai sukosi atlikdamas tokį didelį darbą. Ir dieną, ir naktį jiems buvo atvertas šio puikiausio rūmo vaizdas. Gera jiems buvo žiūrėti į žvaigždes matant, kaip vienos pradeda leistis nuo dangaus vidurio, o kitos dar tik pateka iš savo slėptuvių. Ar jiems nebuvo malonu klajoti tarp šių taip plačiai išsibarsčiusių stebuklų? O jus gąsdina kiekvienas stogo ar išpieštų sienų girgžtelėjimas; vos tik kas nors barkšteli — ir bėgate persigandę8. Anie neturėjo į miestą panašių rūmų. Bet jie turėjo orą ir laisvą erdvių vėją, lengvą uolos arba medžio šešėlį, skaidrių šaltinių bei upelių, nedrumsčiamų nei darbų, nei vamzdžių, neverčiamų tekėti kitu, priverstiniu keliu, bet laisvai tekančių, gražių natūralių pievų, o tarp jų — kaimiečio rankų dailiai pastatytų lauko pirkelių. Toks namas atitiko prigimtį, jame buvo malonu gyventi nebijant nei jo, nei dėl jo. Dabar gi

daugiausia baimės kelia mūsų būstai. Tačiau, nors jų gyvenimas buvo ir nuostabus, ir be apgaulės, jie nebuvo išminčiai, nes šis vardas reiškia galimybę nepaprastai tobulėti. Aš neneigiu, kad jie buvo kilnios dvasios vyrai ir, sakyčiau, gimę iš dievų. Nėra abejonės, jog pasaulis, dar nepavargęs nuo kūrimo, davė geresnių vaisių. Tačiau kiek jų prigimtis buvo stipresnė ir labiau linkusi į darbą, tiek jų išmintis dar nebuvo subrendusi. Mat gamta nedovanoja dorybės, tapti dorybingam — sunkus menas. Jie neieškojo žemės gelmėse nei aukso, nei sidabro, nei skaidrių akmenų ir gailėjosi net laukinių gyvūnų. Dar labai toli buvo laikai, kai žmogus žmogų užmuš ne iš pykčio, ne iš baimės, bet dėl reginio. Jie dar nenešiojo margų drabužių, neausdavo auksu, net nekasė jo. Kaipgi yra? Jie buvo nekalti, nes nežinojo blogio. Juk didelis skirtumas, ar kas nors nenori nusidėti, ar nemoka. Jiems trūko teisingumo, trūko proto, trūko susivaldymo ir drąsos. Jų atšiaurus gyvenimas turėjo tam tikrų šių dorybių bruožų, tačiau dorybė būdinga tik apšviestai, mokytai, nuolatiniu lavinimu aukštybes pasiekusiai sielai. Mes ir gimstame tam, tačiau be šito. Net patys doriausieji prieš lavindamiesi turi polinkį į dorybę, bet ne dorybę. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai