Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai

Seneka 81-100 laiškai

AŠTUONIASDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS. 

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tu skundiesi, jog sutikai nedėkingą žmogų. Jeigu tai — tik pirmas kartas, dėkok likimui arba savo apdairumui. Beje, apdairumas šiuo atveju nieko nepajėgia, nebent jis tik gali padaryti tave piktą, o tokio pavojaus vengdamas, geradarys nebūsi. Taigi bijodamas, kad geradarybė nežūtų kitame žmoguje, tu pražudysi ją savyje. Geriau jau nesulaukti padėkos negu visai nedaryti geradarybės. Ir neužderėjus javams vis tiek reikia sėti: nuolatinius nenašios žemės nuostolius dažnai atlygina vienerių metų derlius. Norint rasti dėkingą, verta išmėginti ir nedėkinguosius. Joks geradarys neturi taiklios, niekad neapgaunančius rankos. Prašaukime ir pro šalį, kad tik retkarčiais pataikytume. Ir laivui sudužus, jūrininkai vėl leidžiasi j jūrą. Išlaidūnas neatbaido palūkininko nuo sandėrio.

Dykinėjant gyvenimas greitai sustings, jei trauksimės nuo kliūčių. Tegul šis atsitikimas padaro tave dar dosnesnį. Mat jeigu kokios nors veiklos rezultatas nėra aiškus, reikia jos imtis dažniau tam, kad kada nors ji pasisektų. Bei apie tai pakankamai esame kalbėję knygoje, pavadintoje „Apie geradarybes". Atrodo, dabar reikia patyrinėti tai, kas, man regis, dar ne visai išaiškinta: ar iš pradžių mums padėjęs, o vėliau pakenkęs žmogus atliko lygiaverčius darbus ir atpalaidavo mus nuo dėkingumo skolos? Jei nori, pridurk ir tai, jog vėliau jis daugiau pakenkė negu anksčiau buvo padėjęs. Jei tu paprašysi griežtą teisėją teisingai nuspręsti, tai jis, atskyręs viena nuo kito, tars; „Nors skriauda ir nusveria, tačiau skriaudos likutį reikia priskirti geradarybei". Pakenkė daugiau, bet anksčiau padėjo. Taigi reikia turėti galvoje ir laiką. Aišku, tau galima ir nepriminti, jog reikia atsižvelgti ir į tai, ar noriai tau padėjo, ar pakenkė nenoromis, nes ir geradarybės, ir skriaudos vertinamos pagal nusistatymą. „Nenorėjau daryti gera; tai daryti mane privertė gėdos jausmas, nuolatiniai prašymai ir viltis." Už viską reikia atlyginti ne pagal tai, kiek buvo duota, o pagal tai, kaip noriai tai buvo mums duota. Dabar atidėkime šiuos samprotavimus, ir tegul tai bus geradarybė, o šitai — skriauda, didesnė už ankstesnę geradarybę. Doras žmogus abu akmenėlius sudės ant svarstyklių taip lyg pats save apgautų: geradarybei kažkiek pridės, o nuo skriaudos kažkiek nuims. Kitas, gailestingesnis teisėjas, kuriuo aš labiau norėčiau būti, lieps užmiršti skriaudą ir atsiminti tik gerą darbą. „Tačiau iš tiesų,— sakai tu,— teisingumas privalo kiekvienam atiduoti tai, kas jam priklauso: geradarybei —padėką, skriaudai — kerštą arba bent jau nedėkingumą." Tai bus teisinga, jei vienas mus nuskriaudė, o kitas padarė mums gera, o jei tai — vienas ir tas pats žmogus, tai geradarybė sunkina skriaudos galią. Tam, kuriam vis tiek reikės atleisti, net jeigu jis neturėtų nuopelnų, dar labiau reikia dovanoti dėl gero jo darbo. Šių dviejų dalykų aš nevertinu vienodai: geradarybę vertinu labiau už skriaudą. Ne visi dėkingieji moka būti skolingi už geradarybę. Atsilyginti gali net žioplys, stuobrys ir prastuolis, ypač jeigu tuoj po geradarybės praėjo nedaug laiko, bet jie nenumano, kiek yra skolingi. Tik išminčius žino, kas yra kiek verta. Mat minėtas kvailys, net ir gerų norų kupinas, atlygina arba mažiau negu yra skolingas, arba <...> ne laiku ir ne vietoje: tai, ką reikia grąžinti, jis nešdamas išbarsto ir išmėto. Kartais žodžiai nuostabiai tiksliai išreiškia dalyką, kalba senu papratimu nurodo veiksmingais bei pamokančiais ženklais, ką daryti. Mes paprastai sakome: „Jis jam padėkojo". Padėka — tai savanoriškas skolos atidavimas. Nesakome: „Jis užmokėjo padėka", nes mokama tuomet, kai šito reikalaujama, mokama nenoromis, mokama bet kur, mokama per tarpininką. Nesakome: „Jis atsiteisė geradarybe" arba: „Atsiskaitė". Mūsų nepatenkina nė vienas žodis, apibūdinantis piniginę skolą. Padėka yra dėkingumas tam, iš kurio esi ką nors gavęs. Šis žodis reiškia grąžinti be prievartos. Grąžintojas pats save šaukia. Išminčius vienas įvertins viską: kiek yra gavęs, iš ko, kada, kur, kaip. Todėl mes tvirtiname, jog niekas, išskyrus išminčių, nemoka dėkoti. Taip pat niekas kitas nemokės padaryti gero darbo, tik išminčius, tai yra tas, kuris labiau džiaugiasi duodamas negu gaudamas. Kas nors tai priskirs prie pasakymų, kurie atrodo prieštaraują visuotinei nuomonei ir kuriuos graikai vadina ..., ir paklaus: „Nejaugi niekas, išskyrus išminčių, nemoka padėkoti? Nejaugi niekas kitas nemoka atiduoti skolos savo skolintojui, o pirkdamas daiktą — sumokėti pardavėjui?" Kad neužsitrauktume neapykantos tik mes, tebūnie tau žinoma, kad ir Epikūras sakė tą patį. Metrodoras tiesiai tvirtina, jog tik išminčius sugeba dėkoti. O paskui tas pats rašytojas stebisi, kai sakome: „Tik išminčius moka mylėti. Tik išminčius sugeba būti draugas". Bet juk padėka yra meilės ir draugystės dalis, ji net prieinamesnė ir tenka didesniam būriui žmonių negu draugystė. Jis stebisi, kai mes sakome, jog ištikimybė būdinga tik išminčiui, tarytum jis pats kitaip kalbėtų. Ar tau atrodo, jog gali būti ištikimas žmogus, nemokantis padėkoti? Taigi tegu jie nustoja mus šmeižti, kad mes nuolatos keliame neįtikimus teiginius, ir tegu žino, jog dorybė būdinga išminčiui, o miniai — tik dorybės atvaizdas ir šešėlis. Niekas nemoka dėkoti, išskyrus išminčių. Kvailys taip pat dėkoja kaip mokėdamas ir galėdamas: jam daugiau trūksta mokėjimo negu noro. Nereikia noro mokytis. Išminčius viską palygins: mat ta pati geradarybė dėl laiko, aplinkybių, priežasčių pasidaro tai didesnė, tai mažesnė. Dažnai į namus plaukiantys turtai neįstengia padaryti tiek, kiek laiku duotas tūkstantis denarų1. Mat toli gražu ne tas pats, ar tu dovanoji, ar padedi; ar tavo dosnumas išgelbės žmogų, ar praturtins jį. Dažnai dovanotas niekniekis pasidaro svarbus daiktas. Kaip tu manai, ar labai didelis skirtumas, kai žmogus atima iš savęs tai, ką duoda kitam, ir kai jis priima labdarybę, kad galėtų duoti? Bet nebegrįžkime prie to, ką esame pakankamai išnagrinėję. Lygindamas geradarybę su skriauda, doras žmogus padarys patį teisingiausią sprendimą, tačiau labiau pagerbs geradarybę ir labiau links į ją. Čia labai svarbu ir požiūris į asmenybę: „Tu padarei man gera padėdamas mano vergui, bet įžeidei tėvą. Tu išgelbėjai mano sūnų, bet pražudei tėvą!“ Taip lygindamas, jis peržvelgs ir kitas aplinkybes ir, jei skirtumas bus menkas, nekreips j jį dėmesio. O jei šis skirtumas bus didelis, jis nusileis tiek, kiek tai galima padaryti nenusidedant pareigai ar ištikimybei, tai yra jei skriauda bus tik jam pačiam. Išvada tokia: vykstant mainams, jis bus nuolaidus, sutiks, kad iš jo būtų atskaičiuojama daugiau, ir nenoriai priims geradarybę kaip atlyginimą už skriaudą. Jis links į štai ką ir sieks štai ko: jaustis skolingam ir norėti atsidėkoti. Klysta tas, kuris mieliau priima geradarybę negu atsilygina už ją. Kaip yra smagiau tam, kuris grąžina pinigus, negu tam, kuris skolinasi jų, taip turi būti linksmiau tam, kuris nusimeta didžiausią skolos — gautos geradarybės — naštą, negu tam, kurį tokia skola prislegia. Nedėkingieji taip pat apsirinka priskaičiuodami skolintojui daugiau negu pridera, tačiau manydami, jog geradarybė teikiama veltui. O juk ji auga bėgant laikui, ir kuo toliau, tuo daugiau reikia mokėti. Nedėkingas tas, kuris be palūkanų atsilygina už geradarybę. Taigi tai reikės turėti galvoje skaičiuojant pajamas ir išlaidas. Reikia daryti viską, kad mūsų dėkingumas būtų kuo didžiausias. Šis dėkingumas yra mūsų gėris, kuris, kaip teisingumas, nepriklauso niekam kitam: didesnė jo dalis sugrįžta. Kiekvienas, kuris padeda kitam, padeda sau. Turiu omeny ne tai, kad patyręs pagalbą žmogus mielai pagelbės, o apgintas — užstos; kad doras darbas, apėjės ratą, grįžta pas tą, kuris jį padarė, kaip ir blogas darbas atsigręžia prieš patį kaltininką; kad niekas nesigaili nuskriaustųjų, kurie savo darbais mokė skriausti. Noriu pasakyti, kad visų dorybių vertė glūdi jose pačiose. Čia siekiama ne pelno: atlyginimas už gerą poelgį — jis pats. Aš dėkingas ne todėl, kad kitas man mieliau patarnautų paskatintas mano vyzdžio, bet todėl, kad darau labai malonų ir gražų arbą. Aš esu dėkingas ne todėl, kad tai naudinga, bet todėl, kad tai malonu. Kad taip yra, spręsk štai iš ko: padėkoti įstengsiu tik atrodydamas nedėkingas, jei geradarybę galėsiu atsilyginti tik prisidengdamas skriaudos skraiste, tai visai ramia širdimi veršiuos prie garbingo sumanymo, nors kelias vestų per nešlovę. Man regis, jog niekas labiau nevertina dorybės, niekas nėra labiau jai atsidavęs už tą, kuris praranda doro vyro vardą siekdamas neprarasti sąžinės. Taigi, kaip sakiau, atsidėkojimas yra didesnis gėris tau negu kitam. Jam tenka tai, kas įprasta, kasdieniška — priimti , kas duota, o tau — tai, kas didu, kas plaukia iš laimingiausios sielos būklės — atsidėkojimas. Jei blogis daro mus nelaimingus, o dorybė — laimingus, jei atsidėkojimas yra dorybė, vadinasi, tu atidavei paprastą daiktą, o gavai tai, ko negalima įkainoti — atsidėkojimo suvokimą, kuris įsiskverbia tik į kilnią ir laimingą sielą. O kieno jausmai kitokie, tą slegia baisiausia nesėkmė; kiekvienas nedėkingas žmogus bus nelaimingas, ką ten bus,— jis yra nelaimingas. Tad ne dėl kitų, o dėl savęs venkime būti nedėkingi. Kitiems atitenka tik mažiausia ir lengviausia mūsų niekšiškumo dalis, o blogiausia, didžiausia jo dalis lieka mumyse ir slegia mus pačius. Anot mūsų Atalo: „Blogis pats išgeria didžiąją savo nuodų dalį". Nuodai, kuriuos gyvatės, nekenkdamos sau, gamina kitiems pražudyti, yra kitokie. O šie labiausiai kenksmingi tiems, kurie juos turi. Nedėkingasis kankinasi ir kamuojasi, jis nekenčia ir stengiasi sumenkinti tai, ką gavo, nes turės grąžinti, o patirtas skriaudas išpučia ir padidina. Vargšas tas, kuriam iš galvos iškrenta geradarybės, bet stipriai į širdį įstringa skriaudos. Išmintis, priešingai, šlovina geradarybę, pati sau ją priskiria ir nuolatos džiūgauja ją prisiminusi. Blogas žmogus turi vieną, vos akimirką trunkantį malonumą — priimti geradarybę, o išminčiui tai teikia ilgą, net amžiną džiaugsmą. Jį džiugina ne tai, kad kažką gavo, bet tai, kad įgijo kažką nemirtingo ir tvirto. Jis nekreipia dėmesio į įžeidimus ir pamiršta skriaudas ne dėl savo nerūpestingumo, o sąmoningai. Jis neaiškina visko esant blogai, neieško, ką apkaltinti dėl savo nelaimių, o žmonių nuodėmes yra linkęs verčiau suversti atsitiktinumui. Jis nekimba nei prie žodžių, nei prie žvilgsnių. Kad ir kas jam atsitiktų, jis viską palengvina priimdamas tai maloniai. Jis labiau linkęs prisiminti ne įžeidimus, bet paslaugas. Kiek galėdamas, stengiasi gyventi ankstesniais ir geresniais atsiminimais ir savo požiūrį j jam padėjusius žmones pakeičia tik tuomet, kai labai blogi jų poelgiai užgožia geruosius ir tai tampa akivaizdu. Tačiau net ir tuomet jis pasikeičia tik tiek, kad po didžiausios skriaudos pasidaro toks pat, koks buvo iki geradarybės. O jei skriauda prilygsta geradarybei, sieloje lieka šiek tiek buvusio palankumo. Kaip kaltinamąjį išteisina, kai teisėjų balsai pasiskirsto po lygiai. Kaip žmogiškumas abejotinus dalykus visuomet linksta laikyti gerais, taip išminčiaus siela, kai piktadarybės prilygsta geriems poelgiams, nebesijaučia esanti skolinga dėkingumo, bet nenustoja norėti būti skolinga ir elgiasi lyg asmuo, kuris užmoka, nors jo skola ir panaikinta. Tačiau niekas negali būti dėkingas, jei neniekina to, dėl ko minia eina iš proto Jei nori išreikšti padėką, reikės keliauti į ištrėmimą, lieti kraują, kęsti neturtą, suteršti savo gerą vardą atiduodant jį bjaurioms apkalboms. Dėkingumas žmogui kainuoja nemažai. Kol laukiame geradarybės, laikome ją brangiausiu dalyku, o kai gauname ją — pačiu pigiausiu. Klausi, kas atsitinka, kad užmirštame gautą paslaugą? — Trokštame gauti jų dar. Mąstome ne apie tai, ką jau gavome, bet apie tai, ką dar norime gauti. Turtai, svarbios pareigos, valdžia ir visa kita, kas, mūsų nuomone, yra vertinga, iš tikrųjų yra beverčiai dalykai, kurie veda mus iš kelio. Nemokame vertinti daiktų, kurių kainos reikia klausti ne minią, bet jų pačių prigimtį. Jie neturi nieko puikaus, kad patrauktų mūsų mintis, neturi nieko didaus, tik mes pripratome jais žavėtis. Tie dalykai giriami ne todėl, kad jų reikėtų geisti, bet jie geidžiami todėl, kad giriami; kai klystama pavieniui, pradedama klysti visuotinai, o kai klystama visuotinai, pradedama klysti pavieniui. Jei tikime tuo, tikėkime ir žmonėmis, ir štai kodėl: nieko nėra garbingiau už dėkingą sielą. Tai pasakys visi miestai, visos, net barbarų kraštų, tautos. Dėl to nesiginčys nei dorieji, nei blogieji. Kai kurie girs malonumus, bet bus ir tokių, kurie rinksis vargą, kai kurie didžiausiu blogiu laikys skausmą, bet bus ir tokių, kurie apskritai nepripažins skausmą esant blogiu. Vienas turtus priskirs prie aukščiausiojo gėrio, o kitas tvirtins, jog jie buvo išrasti tam, kad žmonių gyvenimą padarytų nelaimingą ir kad turtingiausias yra tas, kuriam likimas nežino, ką dovanoti. Nepaisant tokių nuomonių skirtumų, visi vienu balsu tvirtins, jog darantiems gera  reikia atsidėkoti. Dėl to sutars ir tokia įvairi minia, nors mes tuo tarpu už geradarybes mokame skriaudomis. Pagrindinė nedėkingumo priežastis yra tai, kad nesugebame deramai atsidėkoti. Pamišimas tapo toks didelis, jog kam nors teikti didelę geradarybę pasidarė nepaprastai pavojinga. Tas, kuris mano, jog gėda nepadėkoti, nenori, kad reikėtų kam nors dėkoti. Turėk sau, ką esi gavęs! Aš to neprimenu ir nereikalauju grąžinti. Tegul mano pagalba tau bus man bent nepavojinga. Pati pražūtingiausia neapykanta yra ta, kuri kyla iš gėdos dėl neatlygintos geradarybės. Lik sveikas.


AŠTUONIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Nustojau nerimauti dėl tavęs. Kurį dievą, tu paklausi, išsirinkau savo laiduotoju? Žinoma, tą. kuris nieko neapgauna: teisingumą ir gėrį mylinčią tavo sielą. Geresnė tavo esybės dalis yra visiškai saugi. Likimas gali tave nuskriausti, tačiau — ir tai yra svarbiausia — aš nebebijau, kad tu pats save nuskriausi. Eik tuo keliu, kuriuo pradėjai eiti, ir gyvenk kaip esi pasiryžęs: ramiai, bet ne lengvai. Geriau tegu man bus bloga negu lengva. Šį „bloga" suprask taip, kaip paprastai jį vadina žmonės: nemalonu, sunku, varginga. Apie tuos, kurių gyvenimas giriamas, kuriems pavydima, paprastai girdime: „Lengvai gyvena". Iš tikrųjų tai reiškia: „Jis — lepūnas". Mat siela pamažu išpaiksta ir suskysta įgaudama ją supančio dykinėjimo ir tinginystės bruožų. Ar ne verčiau vyrui sukietėti į titnagą? Išlepėliai bijo mirties, bet savo gyvenimą padaro panašų į ją. Tačiau poilsiauti ir ilsėtis kape — toli gražu ne tas pats. „Kaipgi yra? — paklausi tu. — Ar ne geriau šitaip tysoti negu suktis įvairių pareigų sūkuriuose?" Bjaurūs yra abu dalykai: ir traukuliai, ir sustingimas. Mano nuomone, lavonas yra ir tas, kuris guli iškvėpintas kvepalais, ir tas, kurį išvelka su kabliu1. Laisvalaikis neužsiimant mokslais yra mirtis ir gyvo žmogaus palaidojimas. Kuo tada padės atsiskyrėliškumas?! Ir už marių mus pasivys nerimo priežastys. Kur yra toji slėptuvė, į kurią neįžengia mirties baimė? Kur toji aukšta ramaus gyvenimo tvirtovė, kurios negąsdina skausmas? Kad ir kur pasislėptum, aplinkui siautės žmogaus blogybės. Daug jų išorėje, jos supa mus norėdamos arba apgauti, arba prislėgti; daug jų viduje, jos šėlsta ir esant visiškai vienatvei. Reikia apsistatyti nesugriaunama filosofijos siena, kurios neįstengia likimas pramušti ir daužydamas daugeliu savo mašinų. Siela, palikusi išorę ir užsidariusi savo pilyje, yra nenugalima: visos ietys pralekia žemiau jos. Likimas ne toks ilgarankis, kaip mes manome, jis čiumpa tik tuos, kurie linksta prie jo. Taigi, kiek galėdami, traukimės šalin, o tai padaryti padės savęs ir savo prigimties pažinimas. Tegu kiekvienas žino, kur ketina eiti, iš kur kilęs, kas jam yra gera, o kas — bloga, ko reikia siekti, o ko — vengti, kas yra tas protas, atskiriantis tai, kas siektina, nuo to, kas vengtina, tramdantis geismų beprotybę, numalšinantis baimės šėlimą. Kai kurie mano, jog jie ir be filosofijos tai užgniaužė. Tačiau, kai ramiai begyvenančius ištinka kokia nors nelaimė, tuomet išsiveržia pavėluotas prisipažinimas. Kai budelis tiesia ranką, kai artinasi mirtis, didingi žodžiai išlekia iš galvos. Dabar tokiam galima pasakyti: „Lengva tau buvo mesti iššūkį tolimoms nelaimėms. Štai skausmas, apie kurį sakei, kad jis iškenčiamas; štai mirtis, apie priešinimąsi jai esi kalbėjęs daug ir su įkvėpimu; pliaukši botagai ir blykčioja kalavijas.

Reikia dabar drąsos ir širdies tvirtumo. Enėjau2".

O narsi ji pasidarys nuolat mąstant, kai mankštinsi ne liežuvį, o sielą, kai iš anksto pasiruoši mirčiai, prieš kurią neišdrįs sukilti tas, kuris išvedžiojimais bandys įrodyti, jog mirtis nėra blogybė. Juk malonu, Lucilijau, puikiausias vyre, pasijuokti iš graikų kvailysčių, kurių dar (pats tuo stebiuosi) nesu išmetęs iš savo galvos. Mūsų Zenonas taip protauja; „Joks blogis nėra šlovingas. Mirtis yra šlovinga. Vadinasi, mirtis nėra blogis". Tu pasiekei savo: aš išsilaisvinau iš baimės ir nesvyruodamas ištiesiu kaklą budeliui. Tačiau ar nenorėtum kalbėti rimčiau, nejuokindamas einančio mirti? Dievaži, nelengva pasakyti, katras kvailesnis: ar tas, kuris mano, jog šitokie samprotavimai ištirpdo mirties baimę, ar tas, kuris bando juos išpainioti, tarytum tai būtų svarbu. Juk ir pats Zenonas pateikė priešingų samprotavimų, besiremiančių tuo, kad mirtį laikome vienu iš beskirčių dalykų, kuriuos graikai vadina <...>3. „Beskirtiškumas, — tvirtina jis,— nėra šlovingas. Mirtis yra šlovinga. Vadinasi, mirtis nėra beskirtis dalykas." Matai, kur suka toks samprotavimas. Juk ne bet kokia mirtis yra šlovinga, o tik narsi mirtis. Kai tu tvirtini: „Beskirtiškumas nėra šlovė", sutinku su tavim ta prasme, kad jokios šlovės negalima įgyti kitaip, kaip per beskirčius dalykus. Bekirčiais, tai yra nei gerais, nei blogais, aš vadinu tokius dalykus kaip liga, skausmas, skurdas, ištremtis, mirtis. Nė vienas iš šių dalykų pats savaime nėra šlovingas, tačiau be šių dalykų nebūna šlovės. Giriame ne skurdą, o žmogų, kurio skurdas nepalaužia ir nepalenkia. Giriame ne ištremtį, o tą, kuris pats noriau išėjo tremtin, negu kad būtų jon išsiuntęs kitą. Giriame ne skausmą, bet tą, kurio skausmas neįveikė. Niekas negiria mirties, bet tą, kurio sielą mirtis išplėšė anksčiau negu ją sujaudino. Visi šie dalykai patys savaime nėra nei garbingi, nei šlovingi, tačiau visa, prie ko prisiartina ir ką paliečia dorybė, tampa garbinga ir šlovinga. Tie dalykai tarytum vidury, svarbu tik tai, kas prie jų pridės ranką: blogis ar dorybė. Ta pati mirtis, bet Katono mirtis šlovinga, o Bruto — šlykšti ir gėdinga. Juk žinodamas, kad žus, Brutas ieškojo progų uždelsti žūties akimirką, nuėjo nusilengvinti, o kai jį pašaukė mirti ir liepė padėti galvą, tarė: „Padėsiu, prisiekiu gyvybe". Kokia beprotybė trauktis, kai atgal eiti nebeįmanomai „Padėsiu, — tarė jis, — prisiekiu gyvybe", vos nepridurdamas: „Net ir gyvybe Antonijaus rankose". Iš tiesų vertėjo jį pasmerkti gyventi. Tačiau, kaip esu sakęs iš pradžių, pati mirtis nėra nei gėris, nei blogis. Katonas ja pasinaudojo labai garbingai, Brutas — labai gėdingai. Kiekvienas, nors ir negražus, daiktas pagražėja pridėjus prie jo dorybės. Sakome, jog miegamasis šviesus, o naktį jame labai tamsu. Diena įlieja į jį šviesos, o naktis ją. pasiglemžia. Taip ir mūsų vadinamiesiems beskirčiams, arba viduriniams, dalykams: turtams, jėgoms, grožiui, svarbioms pareigoms, karaliavimui, ir jų priešybėms: mirčiai, ištremčiai, ligai, skausmams ir kitiems, kurių daugiau ar mažiau bijomės, gėrio ar blogio vardą suteikia arba piktadarybė, arba dorybė. Geležies gabalas nėra nei karštas, nei šaltas, įmestas į krosnį, jis įkaista, o įmestas į vandenį — ataušta. Mirtį padaro garbingą tai, kas garbinga, o tai yra dorybė ir išorinį gėrį niekinanti siela. Esama, Lucilijau, didelių skirtumų ir tarp mūsų vadinamųjų vidurinių dalykų. Mirtis nėra tokia beskirtė kaip tai, lyginis ar nelyginis i skaičius plaukų auga ant galvos. Mirtis priklauso tiems dalykams, kurie nėra blogi, bet turi blogio regimybę. Mumyse glūdi meilė sau, troškimas išlikti, nenoras išsiskirti su kūnu. Mums atrodo, jog mirtis atima daug gėrybių, išplėšia iš mūsų gausybę daiktų, prie kurių esame pripratę. Mirtis mus baido ir todėl, kad jau žinome, kas yra čia, bet nežinome, prie ko pereisime, kaip visa tai atrodo, ir bijome nežinomybės. Be to, natūralu, kad bijome ir tamsos, į kurią, kaip manoma, veda mirtis. Vadinasi, net jei mirtis yra beskirtė, ji vis tiek nėra daiktas, į kurį lengva nekreipti dėmesio. Reikia stipriai užgrūdinti sielą, kad ištvertų jos vaizdą arba artėjimą. Mirtį reikia labiau niekinti, negu esame įpratę tai daryti. Mat ją supa daugybė prietarų, daugelis talentų varžėsi didindami jos nešlovę. Aprašytas ir požemių kalėjimas, ir amžinos nakties apgaubta šalis, kurioje

Neneša smurto tau ginklai, tegu per amžius baisusis

Vartsargis loja oloj ir gąsdina Šmėklas bekūnes...4

Vandenys STikso tavęs nusigando ir vartsargis Orko,

Urzgiąs urve kruvinam ant kaulų krūvos apgraužtųjų5.

Net jeigu manysi, jog tai — tik pasakos ir mirusių nelaukia niekas, dėl ko reikėtų nuogąstauti, atsiranda kitokia baimė. Mat žmonės vienodai bijo atsidurti požemio karalystėje ir neatsidurti niekur. Tai argi ne šlovė, ne vienas iš didžiausių žmogaus dvasios žygių yra narsi mirtis, besipriešinanti tam, ką mums įdiegė seni įsitikinimai?! Niekada nepakils iki dorybes siela, kuri mirtį laiko blogiu. Ji pakils tada, kai manys, jog mirtis nėra beskirtė. Prigimtis neleidžia žmogui didžiadvasiškai eiti prie to, ką jis laiko blogiu: jis artinsis gaišdamas ir delsdamas. Visa, kas daroma nenoromis ar vengiant, nėra šlovinga. Dorybė nieko nedaro prievarta. Nebus garbingo poelgio, jei neatsiduosime jam visa širdimi, jei nors truputėlį jam priešinsimės. O kai daroma kas nors bloga bijant kažko dar blogesnio ar viliantis įsigyti kokį nors gėrį, dėl kurio verta vieną kartą priimti ir iškęsti kokį nors blogį, tada žmoguje kovoja priešingos mintys: vienos ragina įvykdyti sumanymus, kitos stabdo ir liepia vengti įtartinų bei pavojingų dalykų. Žmogus plėšosi į skirtingas puses. Kai taip atsitinka, šlovė žūva. Mat dorybė savo sprendimus vykdo esant visiškai vidinei harmonijai ir nebijo to, ką daro.

Tu nesilenk vargų, bet eik, pasitiki juos drąsiai6...

Tu nežengsi narsiau, jei manysi, kad tat — blogis. Išmesk šią mintį iš galvos, nes priešingu atveju joje įstrigs mūsų įkarštį gesinantis įtarimas. Vilkte vilksies prie to, ką reikia pulti. Mūsų šalininkai nori, kad Zenono samprotavimai atrodytų teisingi, o kiti, jiems prieštaraujantys,— apgaulingi bei klaidingi. Aš viso to neapriboju dialektikų dėsniu nei sukriošusių gudragalviavimų painiava, bet manau, jog reikia atmesti viską, dėl ko paklaustasis yra įsitikinęs esąs suklaidintas, tačiau, priverstas sutikti, jis viena sako, o kita mano. Dėl tiesos reikia veikti paprasčiau, o kovoti su baime — narsiau. Man labiau patiktų išpainioti jų nagrinėjamus dalykus ir ne priversti kitus pritarti, bet įtikinti juos. Kaip ragina vadas savo karius, einančius mirti už žmonas ir vaikus? Štai Fabijai'— giminė, ant savo pečių užsikrovusi visos valstybės karą. Antai siaurame Termopilų tarpeklyje išsidėstę spartiečiai. Jie nesitiki nei nugalėti, nei sugrįžti. Čia bus jų kapas. Kaip tu juos paraginsi, kad, atstatę krūtines, žūtų už visą tautą, nusprendę verčiau pasitraukti p gyvenimo, negu iš tos vietos? Gal taip kalbėsi: Blogis nėra šlovė. Mirtis yra šlovė. Vadinasi, mirtis nėra blogis"? Labai veiksminga kalba! Po jos iš tiesų nedelsdami mesis ant priešų durklų ir mirs stovėdami. O kaip tvirtai kreipėsi į juos Leonidas! Jis tarė: papusryčiaukime, bendražygiai, nes pietausime požemio karalystėje". Niekam nesustojo kąsnis burnoje, neįstrigo gerklėje, nekrito iš rankų, visi žvaliai pažadėjo eiti ir pusryčių, ir pietų. O romėnų vadas8, siųsdamas karius užimti vietovės, prie kurios reikėjo veržtis per priešų gretas, kreipėsi į juos šitaip: „Bendražygiai! Būtina ten prasiskverbti, grįžti — nebūtinai" Matai, koks paprastas ir koks garbingas yra narsumas! O kūrį jūsų išprotavimai padaro drąsesnį ar tiesesnį? Jie palaužia dvasią, kurios jokiu būdu negalima menkinti, silpninti bei versti nagrinėti šios painiavos tada, kai ruošiamas didis žygis. Ne tris šimtus9, o visus mirtinguosius reikia išlaisvinti nuo mirties baimės. Kaip įrodysi, kad mirtis nėra blogis? Kaip nugalėsi nuo kūdikystės įsišaknijusią ir visą amžių kerojusią pažiūrą? Kur rasi pagalbą silpniems žmonėms? Ką pasakysi, kad jie užsidegę pultų į patį pavojų? Kokia kalba pašalinsi bendrą baimę, kokiomis proto jėgomis išrausi tau prieštaraujantį žmonių giminės prietarą? Dėliosi painius žodžius ir regsi klastingus klausinius? Meškos smilga nenudursi. Baisią, siaubingesnę už patį karą, Afrikos gyvatę romėnų legionieriai veltui bandė užmušti strėlėmis ir laidyklėmis10. Net pitijumi11 neįmanoma buvo jos sužeisti, nes dėl nepaprastai didelio bei plataus ir tvirto kūno ji nublokšdavo geležį ir visus sviedinius, ir tik girnapusės dydžio akmenys pagaliau ą suknežino. O tu tokias plonas strėles svaidai į mirtį? Yla nori įveikti liūtą? Tavo žodžiai aštrūs. Akuotas taip pat aštrus, tačiau kai kada trapumas daro daiktą nenaudingą ir neveiksmingą. Lik sveikas.


AŠTUONIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Liepi man aprašyti kiekvieną dieną nuo pradžios iki galo. Gerai galvoji apie mane, jei manai, kad ištisomis dienomis neatsitinka nieko, ką norėčiau nuslėpti. Iš tiesų taip ir reikia gyventi, lyg gyventume kitų akivaizdoje, taip mąstyti, lyg kas nors galėtų kuo giliausiai pažvelgti į mūsų širdį. Ir gali! Kas iš to, kad šį tą nuslėpsi nuo žmonių? Nuo dievo nieko neužrakinsi. Jis mūsų sielose, jis įsiskverbia į mūsų mintis. Pasakiau „įsiskverbia", tarsi jis kada nors iš ten išeitų. Gerai, padarysiu tai, ko reikalauji, ir mielai tau parašysiu, ką ir kada veikiu. Dabar stebėsiu save (tai bus nepaprastai naudinga) ir prisiminsiu savo prabėgusią dieną. Nedori pasidarome todėl, kad niekas neatsigręžia atgal ir neapžvelgia savo praėjusio gyvenimo. Vis mąstome apie tai, ką veiksime. O juk ateities sumanymai kyla iš praeities. Ši diena priklauso tik man: niekas nieko iš jos neišplėšė. Visą ją praleidau gulėdamas ir skaitydamas. Kūno mankštai skyriau keletą akimirkų. Ir už tai dėkoju senatvei: nelabai man jau tai svarbu, nes vos tik pajudu — Ir tuojau pavargstu. O nuovargis — net ir didžiausių stipruolių pratybų tikslas. Tu klausi, kas mano progimnastas1. Man užtenka vieno Farijaus, mielo, kaip žinai, berniuko, bet ir jį aš pakeisiu. Ieškau kokio nors jaunesnio. Tiesa, Farijus sako, jog mes abu pereinamo amžiaus: ir vienam, ir kitam krinta dantys, tačiau bėgdamas aš vos bepaveju jį, o veikiai ir nebeįstengsiu to padaryti. Matai, kokia naudinga kasdienė mankštai! Beregint smarkiai vienas nuo kito nutolsta į skirtingas puses einantys keleiviai. Jis kopia, o aš leidžiuosi žemyn. Pats supranti, kad aš leidžiuosi greičiau. Netiesą sakau: mano gyvenimas ne leidžiasi žemyn, o krinta. Tu paklausi, kaip vis dėlto baigėsi šiandieninės mūsų varžybos? Taip, kaip bėgikams retai atsitinka: lygiosiomis. Labiau nuvargęs negu pasimankštinęs įlipau į šaltą vandenį (vadinu jį drungnu). Aš, šitoks šalto vandens mėgėjas, sausio pirmąją sveikindavęs Euripą2, naujuosius metus pradėdavęs ne tik skaitydamas, rašydamas ar ką nors pasakydamas, bet ir pasinerdamas į Mergelės Šaltinį3, iš pradžių persikėliau prie Tibro4, o paskui į šią vonią, kurią, net kai esu sveikas ir kai viskas daroma sąžiningai, dar turi sušildyti saulė. Nedaug berūksta, kad pradėčiau vaikščioti į pirtį. Paskui — Sausa duona pusryčiams (aš neinu net prie stalo), po kurių ir rankų plautis nereika. Miegu labai mažai. Žinai mano įprotį: numingu šiek tiek lyg išsikinkęs iš vežimo. Man užtenka tik užsnūsti. Kartais "tikrai žinau, jog miegojau, o kartais tik numanau. Štai sugaudė cirko varžybos5, ausys plyšta nuo įvairiausių stiprių šūksnių, tačiau jie neatitraukia manęs nuo mano apmąstymų, netgi nepertraukia jų. Triukšmą pakeliu nepaprastai lengvai. Daug susiliejusių garsų — man lyg upės čiurlenimas, vėjo ūžimas miške ar kiti jokių minčių nežadinantys garsai. Kam skiriu savo mintis dabar? Pasakysiu. Nuo vakar dienos man iš galvos neišeina tokia mintis: ko siekė protingiausi vyrai, pagražindami svarbiausius dalykus tuščiais ir painiais įrodymais, kurie, net teisingi būdami, panašūs į melą? Didis vyras, šitos labai stiprios bei garbingos filosofijos mokyklos įkūrėjas Zenonas nori atbaidyti mus nuo girtuokliavimo. Paklausyk, kaip jis išvedžioja, kad doras vyras nebus girtas: „Girtam niekas nepatiki paslapties, o doram vyrui — patiki. Vadinasi, doras vyras nebus girtas". Žiūrėk, kaip galima pasijuokti iš tokio įrodymo, panašiai išrikiavus kitus išprotavimus. Užtenka parinkti vieną iš daugelio: „Miegančiam niekas nepatiki paslapčių, o doram vyrui — patiki. Vadinasi, doras vyras nemiega". Poseidonijas gina mūsų Zenoną vieninteliu galimu būdu, tačiau ir taip, mano nuomone, jo neįmanoma apginti. Jis tvirtina, jog žodis „girtas“ turi dvi reikšmes. Viena jo reikšmė yra ta, kad žmogus yra prisigėręs vyno ir jau nebesivaldo, kita reikšmė — kad žmogus nuolatos esti girtas, jis yra pasidavęs šiai ydai. Pasak Poseidonijo, Zenonas turįs galvoje tą, kuris nuolatos esti girtas, o ne tą, kuris prisigėrė. Pirmajam niekas nepatikės paslapčių, kurias vynas gali priversti išplepėti. Bet tai juk — netiesa. Pirmasis išprotavimas kalba apie tą, kuris jau yra girtas, o ne apie tą, kuris bus girtas. Tu, aišku, sutiksi, kad girtas labai skiriasi nuo girtuoklio. Žmogus girtas gali būti pirmą kartą ir neturėti šios ydos, o girtuoklis gali dažnai ir nebūti girtas. Aš žodį „girtas" vartoju ta jo reikšme, kuria jis paprastai vartojamas, ypač kai jį pateikia žmogus, skelbiąs tikslumą ir pasveriantis savo žodžius. Dabar pridurk, kad, jeigu Zenonas iš tikrųjų šitaip jį suprato ir norėjo, jog ir mes taip suprastume, pati žodžio dviprasmybė vis tiek paliko vietos apgaulei, o ieškant tiesos, taip elgtis negalima. Tačiau net jei jis ir turėjo galvoje tokią reikšmę, vis tiek išvada, jog tam, kuris nuolatos girtas, nepatikimos paslaptys — klaidinga. Prisimink, kaip daugeliui ne visada blaivių karių ir imperatorius, ir tribūnas, ir centurionas yra pavedę tokius reikalus, apie kuriuos neleistina prasitarti nė puse žodžio. Ruošiantis nužudyti Gajų Cezarį (turiu omeny tą, kuris užėmė valdžią nugalėjęs Pompėjų), Tilijui Kimbrui buvo patikėta tiek pat, kiek Gajui Kasijui. Kasijus visą gyvenimą gėrė tik vandenį, o Tilijus Kimbras buvo į vyną įjunkęs priešgina. Net ir pats jis juokaudavo: „Kaip aš galėčiau išbūti ko nors neįveikęs, jei negaliu išbūti neįveikęs net vyno". Tegul dabar kiekvienas sau išvardys tuos, kuriems vyno negalima patikėti, o paslaptį — galima. Tačiau vieną į galvą atėjusį pavyzdį aš pateiksiu, kad jis nebūtų užmirštas. Gyvenime reikia turėti ryškių pavyzdžių ir ne visuomet kreiptis į senovę. Lucijus Pizonas, miesto sargybos viršininkas, vieną kartą nusigėręs, apskritai nebenustojo gerti. Didesnę dalį nakties jis praleisdavo puotaudamas, miegodavo beveik ligi šeštos valandos, nes tada jam buvo rytas. Bet miesto apsaugos reikalus jis tvarkydavo kuo uoliausiai. Slaptų pavedimų jam buvo davęs ir dieviškasis Augustas, paskyręs jį valdyti Trakiją, kurią šis sutramdė, ir Tiberijus, kuris, išvykdamas į Kampaniją, paliko Romoje daug įtartinų dalykų ir daug neapykantos. Vėliau, manyčiau, todėl, kad gerai klojosi su girtuokliu Pizonu, miesto prefektu jis padarė Kosą, rimtą ir kuklų vyrą, bet mirkstantį ir skęstantį vyne tiek, kad kartais iš senato, į kur ateidavo iš puotos, jį išnešdavo giliai įmigusį. Tačiau Tiberijus savo ranka jam parašydavo daug dalykų, kurių nepatikėdavo net savo patarėjams. Kosui neišsprūdo jokia, nei privati, nei valstybinė paslaptis. Vadinasi, meskite tokius šūkaliojimus: „Girtumo supančiota siela nebegali susivaldyti! Kaip vyno statinės sprogsta pačios, šilumos jėga išmesdamos į viršų visa, kas guli ant dugno, taip, kaitinant vynui, atsiskleidžia ir pasirodo giliai širdyje padėtos paslaptys. Vynui pučiant, girtuokliai išvaro atgal ir maistą, ir paslaptis, vienodai išlieja ir tai, kas sava, ir tai, kas svetima“. Būna ir šitaip, tačiau būna ir taip, kad su tais, kuriuos žinome mielai geriant, svarstome net svarbius reikalus. Vadinasi, Zenonui apginti pateikiamas tvirtinimas, jog girtuoklis nenulaiko liežuvio už dantų, yra klaidingas. Geriau atvirai kovoti su girtuokliavimu ir parodyti jo ydas, kurių turėtų vengti kiekvienas vidutinis, ne tik tobulas bei išmintingas žmogus. Išmintingam užtenka tik numalšinti troškulį, net kai kitų suruoštos linksmybės užsitęsia ilgiau, jis kauštelėja. bet nenusigeria. Vėliau pažiūrėsime, ar nuo per didelio vyno kiekio išminčiaus protas apsvaigsta ir apgirsta. O dabar kyla klausimas, kam reikia išprotavimo, norint įrodyti, kad doras vyras neturi girtuokliauti? Sakyk paprastai, jog bjauru prisipampti daugiau negu telpa ir nežinoti savo skrandžio talpumo; sakyk, jog girti žmonės padaro daug ką, dėl ko išsiblaivę rausta; išaiškink, jog girtumas yra ne kas kita, kaip savanoriška beprotybė. Pratęsk girto būseną kelioms dienoms: nebus jokių abejonių, kad jis pamišo. Ir dabar jis ne mažesnis, tik trumpesnis. Primink kaip pavyzdį Aleksandrą Makedonietį, kuris savo brangiausią ir ištikimiausią bičiulį Klitą6 užmušė puotoje, o supratęs, ką padarė, norėjo mirti. Ir iš tiesų privalėjo mirti. Girtumas uždega ir atskleidžia kiekvieną ydą, pašalina nedoriems sumanymams besipriešinančią gėdą. Daugelis susilaiko nenusidėję daugiau iš gėdos negu iš geros valios. O kai protą užvaldo per didelė vyno jėga, visi anksčiau slėpti blogi polinkiai išplaukia į paviršių. Girtuokliavimas ne gimdo ydas, o tik išvelka jas į šviesą: gašlūnas net nenueina į miegamąjį ir neatidėliodamas leidžia savo geismams tiek, kiek šie nori; ištvirkėlis prisipažįsta bei pasiskelbia sergąs; akiplėša nesulaiko nei liežuvio, nei rankų. Pasipūtėliui auga išdidumas, žiaurios širdies žmogui — nuožmumas, pavyduoliui — piktumas, žodžiu, kiekviena yda išauga ir iškyla į paviršių. Pridurk, kad girtas neatsimena savęs, kalba neaiškiai ir nerišliai, jo akys apsiblaususios, žingsnis netvirtas, galva sukasi, jam atrodo, kad lubos juda tarsi koks viesulas vartytų visą namą, skauda skrandį, kai vynas įkaista ir drasko vidurius. Visa tai dar galima pakęsti, kol nusigėręs dar turi jėgų. O kaip tada, kai mieguistumas atima jas ir girtumas virsta blogu virškinimu? Prisimink, kiek nelaimių pagimdė visuotinis girtavimas; negailestingiausias ir karingiausias tautas atidavė į priešų rankas, atvėrė daugelio metų ryžtingoje kovoje gintas tvirtoves, atkakliausiems ir nenuolankiausiems primetė svetimą jungą, vynu parblokšdamas nenugalėtuosius kautynėse. Aleksandro, apie kurį ką tik užsiminiau, nepražudė daugybė kelionių, daugybė mūšių, daugybė šaltų žiemų, kurias įveikė nugalėjęs vietovių ir klimato sunkumus, daugybė nežinia iš kur tekančių upių, daugybė jūrų, o pribaigė nesaikingas lėbavimas ir toji lemtinga Herkulio taurė7. Kokia čia garbė daug išgerti?! Kai tu jau būsi beveik pralenkęs visus ir tavo raginimus dar išgerti kiti atmes miegodami ar vemdami, kai iš visų puotautojų tik vienas laikysies ant kojų, kai šia savo šlovinga savybe būsi nugalėjęs visus ir niekas neįstengs prisisiurbti tiek vyno, kiek tu, tave vis tiek nugalės statinė. Kas pražudė ir prie svetimų papročių bei romėnams nežinomų ydų pripratino Marką Antonijų, didį, kilnios prigimties vyrą, jei ne girtuokliavimas ir aistra vynui, ne mažesnė už aistrą Kleopatrai?! Ji padarė jį valstybės priešu, ji padarė jį silpnesnį už savo priešus, ji padarė jį kraugerį, kai per pietus prieš jį buvo sudėtos pirmųjų valstybės vyrų galvos, kai šalia prašmatniausių valgių ir tiesiog karališkos prabangos jis bandė atpažinti užmuštųjų pagal sąrašus veidus ir rankas8, kai, prisprogęs vyno, troško naujo. Bjauru buvo, kad, taip darydamas, jis nusigerdavo, bet daug bjauriau, kad šitai darė būdamas girtas. Potraukis prie vyno gimdo žiaurumą. Mat dėl girtavimo sveikas protas sutrinka ir siautėja. Kaip ilgos ligos padaro žmones kietus, šėlstančius dėl menkiausio prieštaravimo, taip ir nesibaigiantis girtavimas šiurkština protą. Net kai dažnai negirtaujama, pamišimo įprotis vis tiek įsitvirtina, ir per vyną įgytos ydos keroja net ir negeriant. Taigi aiškink, kodėl Išminčius neturi nusigerti. Ne žodžiais, bet tiesiog pavyzdžiais parodyk, jog tai negražu ir žalinga. Tai labai nesunku: įrodyk, jog praradę saiką, vadinamieji malonumai virsta kančia. O jei įrodinėsi, kad ir daug vyno išgėręs išminčius neapsvaigsta ir net girtas elgiasi gerai, tai panašiai galėsi padaryti išvadą, jog nuo nuodų jis nemirs, nuo migdomųjų neužmigs, nuo čemerio neišvems ir neišleis visko, kas yra viduriuose. O jei jam pinasi kojos ir atsipalaidavo liežuvis, kaip galima nemanyti, jog jis pusiau blaivus, pusiau girtas?! Lik sveikas.


ASTUONIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Manau, kad šitos tinginystę iškratančios kelionės naudingos ir sveikatai, ir užsiėmimams. Pats matai, kaip jos padeda sveikatai: kai meilė mokslams padaro mane nepaslankų ir abejingą savo kūnui, tada mane išjudina kiti. Paaiškinsiu, kokia iš to nauda užsiėmimams: nė akimirką nenustoju skaitęs. Laikau tai būtinu dalyku pirmiausia todėl, kad nebūčiau patenkintas vien savimi, antra, kad, sužinojęs, kas ištirta kitų, galėčiau pats vertinti atradimus ir pamąstyti, ką dar reikėtų atrasti, skaitymas maitina ir atgaivina mąstymo nuvargintą protą, o kartu verčia ir mąstyti. Negalima tik rašyti arba tik skaityti. Pirmoji veikla sekina ir čiulpia jėgas (turiu galvoje rašiklį), o antroji — atpalaiduoja ir ištežina. Pakaitomis reikia imtis tai vieno, tai kito, vieną kitu žabojant, kad rašikliu paverstų veikalu visa, kas surinkta beskaitant. Kaip sakoma, turime elgtis kaip skraidančios ir medingus žiedus skabančios bitės, kurios visa, ką turi susinešusios, išdėlioja ir išskirsto po korius, — pasak mūsų Vergilijaus:

...arba kai varvantį medų

Krauna ir korio akis saldaus nektaro pripildo1...

Tikrai nežinoma, ar jos iš gėlių iščiulpia sultis, kurios ir yra medus, ar, jas surinkusios, paverčia skanėstu, naudodamos kažkokį mišinį bei savo kvėpavimo savybes. Kai kas mano, jog jos sugeba ne gaminti medų, bet tik rinkti jį. Sakoma, kad indų kraštuose medus randamas nendrių lapuose, jis esąs arba tenykštė rasa, arba tirštas ir saldus pačios nendrės gaminamas skystis. Mūsų žolynuose jo taip pat esą, tik jis ne toks ryškus ir pastebimas, todėl tam sukurtas gyvūnėlis ieško jo ir čiulpia. O kai kurie mano, kad jos tai, ko prirenka iš švelnutėlių žaliuojančių bei žydinčių augalų, maišo su priedais ir, veikiant tam tikram raugui, jungiančiam skirtingas žaliavas, paverčia medumi. Tačiau, nenorėdamas nutolti nuo temos, kurią svarstome, pasakysiu, kad ir mes turime elgtis kaip bitės ir išskirstyti visa, ką esame surinkę iš įvairių knygų, nes atskyrus geriau saugoti. Paskui, pasitelkus proto sugebėjimus, reikia uoliai sulieti tuos įvairius mėginius ir suteikti jiems vieną skonį. Net jei bus aišku, iš kur kas nors paimta, tai turi atrodyti kitaip negu ten, iš kur paimta. Tą patį, mums visai nesikišant, prigimtis daro mūsų kūne: prarytas maistas būna apkrovęs skrandį tol, kol tebėra toks, koks buvo, ir plaukioja kąsniais, ir tik pakitęs virsta jėgomis ar krauju. Tą patį darykime ir su dvasios maistu: ką nors iščiulpę, neleiskime, kad tai liktų nepaliesta, nes tai bus mums svetima. Viską suvirškinkime, nes priešingu atveju tai eis į atmintį, bet nepraturtins proto. Būkime ištikimi ir perimkime tai, kam pritariame, kad iš daugelio dalykų pasidarytų vienas, kaip vienas skaičius pasidaro iš kelių atskirų, kai vienas veiksmas surenka mažesnius ir tarpusavy skirtingus kiekius. Tegul mūsų dvasia daro pat. Tegul ji paslepia viską, kas jai padėjo, o rodo tik tai, ką padarė pati. O jei tavyje išryškės panašumas į tą, kurį žavėdamasis būsi iškėlęs aukščiau, norėčiau, kad tu būtum panašus į jį kaip sūnus, o ne kaip atvaizdas, nes atvaizdas — negyvas daiktas. „Kaip gi yra? Ar nebus galima suprasti, kieno kalbą mėgdžioji? Kieno įrodymus? Kieno mintis?" Manau, jog kartais ir nebus galima suprasti, jei dideli vyrai <...> nes ne viskam, ką pasiskolino lyg iš pavyzdžio, suteikė savo pavidalą, ir atsirado darni visuma. Matai, chorą sudaro daug balsų, tačiau jie visi susilieja į vieną. Yra ten aukštų, yra žemų ir vidutinių balsų, vyrams pritaria moterys, įsiterpia fleitos. Bet atskirų balsų negirdime, girdime visus juos iš karto. Turiu galvoje chorą, kuris buvo žinomas seniesiems filosofams. Mūsų laikų varžybose dainininkų yra daugiau, negu kadaise teatruose buvo žiūrovų. Kai jie užima visus praėjimus, o žiūrovų vietas supa trimitininkai, nuo pakylos gaudžia įvairių rūšių fleitos ir vargonai, visi šie skirtingi garsai darniai susilieja. Norėčiau, kad tokia pat būtų mūsų dvasia: tegul joje bus daug menų, daug pamokymų, daug pavyzdžių iš įvairių amžių, tačiau tegul visi jie susijungs į visumą. Kaip to pasiekti? Nuolatos stengiantis. Darykime tik tai, ką pataria protas. Jei jo klausysi, jis tau pasakys: „Išsižadėk viso, ko vaikomasi. Išsižadėk turtų, kurie arba pavojingi savo šeimininkui, arba slegia jį. Išsižadėk kūno ir sielos malonumų, kurie silpnina ir lepina. Išsižadėk svarbių pareigų troškimo, nes jos — tuščias, nepastovus, neturintis galo dalykas, keliantis nerimą, kad ko nors nepamatytum prieky savęs ar ko nors užpakaly savęs, kenčiantis net nuo dvigubo pavydo. Matai, koks nelaimingas yra tas, kuriam pavydima, jeigu jis pats pavydi. Ar regi tuos galiūnų namus, tą susirinkusių sveikinti keliamą sąmyšį prie slenksčio? Daug įžeidimų sulauki, kol įeini, o daugiau — kai įeini. Apeik šiuos turtingųjų laiptus bei paaukštinimų pakeltus prieškambarius: ten ne tik statu, bet ir slidu. Geriau pasuk prie išminties, siekdamas jos teikiamos ramybės ir galios. O veržiantis prie kilniau atrodančių žmogiškų dalykų, kad ir menkų, kurie pastebimi tik lyginant juos su mažiausiais, kopiama sunkiais ir stačiais takais. Į garbės viršūnes veda nelygus kelias. Jei tau maga užlipti į tokią viršukalnę, kurios nepasiekia likimas, kopdamas pamatysi, jog labiausiai vertinami dalykai lieka apačioje, nors į aukštybes keliausi lyguma. Lik sveikas.


AŠTUONIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Lig šiol aš gailėjausi tavęs apeidamas visa, kas yra supainiota, ir tenkindamasis tuo, kad duodu mėgautis mūsiškių skelbiamais teiginiais, įrodančiais, jog dorybė — vienintelis pakankamai veiksmingas dalykas, galintis padaryti gyvenimą laimingą. O tu man liepi išdėstyti visus, kokių tik esama, išprotavimus — ar mūsiškių sukurtus, ar sugalvotus kitų mums pajuokti. Užsimojus tai padaryti, reikėtų rašyti ne laišką, o knygą Daug kartų kartojau, kad šie įrodymai manęs nedžiugina. Gėda apsiginklavus yla kautis dėl dievų ir žmonių. „Protingas žmogus yra santūrus. Kas yra santūrus, tas yra ištvermingas. Kas yra ištvermingas, tas yra ramus. Kas yra ramus, tas neliūdi. Kas neliūdi, tas yra laimingas. Vadinasi, protingas žmogus yra laimingas, ir laimingam gyvenimui užtenka vien proto."

Prieštaraudami šiam išprotavimui, kai kurie peripatetikai sąvokas „ramus", „ištvermingas“, „neliūdi" aiškina šitaip: ramiu vadinamas tas, kuris retai sunerimsta ir saikingai jaudinasi, o ne tas, kuris niekada nesijaudina. „Neliūdi", pasak jų, reiškia nepasiduoda liūdesiui, nei dažnai, nei per daug linksta į šią ydą, o visiškai išvengti liūdesio žmonių prigimtis neleidžia niekam. Liūdesys išminčiaus nenugali, o tik aplanko jį. Ir kiti šios mokyklos teiginiai yra panašus į minėtuosius. Jie neatmeta aistrų, tik reikalauja jas tramdyti. Tačiau kaip menkai vertinamas išminčius, jeigu jis stipresnis tik už pačius silpniausius, linksmesnis tik už pačius liūdniausius, santūresnis tik už pačius palaidžiausius ir didesnis už pačius mažiausius! Kas būtų, jei Ladas girtųsi greitumu, lygindamas save su raišais ir luošais?!

Ir per lauką javų nepiautų praskristi galėtų,

Neprisilietus nė šiaudo, nė varpos vienos nenumynus;

Ji per marių bangas putotas rastų sau kelią,

Ir nė lašas ant kojų greitų užtikšt nesuspėtų1.

Štai koks yra greitumas, kuris vertinamas pats savaime, o ne giriamas lyginant jį su kuo nors lėtesniu. Kas būtų, jei tu šiek tiek karščiuojantį vadintum sveiku? Ne per daug sunki liga — dar ne sveikata! Jie sako: „Išminčius vadinamas ramiu taip pat, kaip bekauliais vadinami vaisiai, kurių kauliukai ne kieti, bet apyminkščiai". Tai nėra teisinga. Mano supratimu, doras vyras ne mažiau blogybių turi, bet apskritai jų neturi, jos privalo visiškai išnykti, o ne mažėti. Jei tik kokia nors pasiliks, ji išaugs ir apipins žmogų. Didelis akių valkius apakina, o nedidelis — trukdo matyti. Jei leisi išminčiui turėti kai kurių aistrų, protas su jomis nesusitvarkys, jis nuneš jį kaip srautas, ypač kai duosi išminčiui ne vieną aistrą, su kuria jis grumtųsi, bet visas. Daug ramių aistrų padaro daugiau negu viena didelė, nors ir labai galinga. Žmogus godus pinigų, bet ne taip jau smarkiai, jį traukia svarbios pareigos, bet ne taip jau stipriai, jis piktas, bet ir atlaidus, jis nepastovus, bet ne toks jau ir vėjo pučiamas ar besikeičiantis, gašlus, bet ne beprotiškai. Geriau tam, kuris apimtas vienos didelės ydos, negu tam, kurį valdo mažesnės, bet visos. Be to, nesvarbu, ar aistra didelė: kad ir maža būdama, ji nenori paklusti ir nepriima patarimo. Kaip įrodinėjimai neveikia nei laukinių, nei naminių ar prijaukintų gyvulių, nes jų prigimtis kurčia patarimams, taip ir aistros, kad ir visai mažos, prie nieko nesitaiko ir niekam nepaklūsta. Tigrai ar liūtai niekada nepraranda žvėriškumo; kartą, juos sutramdžius, pažabotas jų nuožmumas pasišiaušia tada, kai mažiausiai šito tikimasi Ir ydų neįmanoma patikimai prijaukinti. Jei protas ir įstengia kuo nors pagelbėti, tai tik tiek, kad stengiasi, jog yda neišdygtų, o jei ji, neklausydama proto, atsiras, tai neklausydama ir keros. Lengviau užgniaužti jos gimimą negu valdyti puolimą. Taigi šitas saikingumas yra melagingas ir nenaudingas. Jį reikia vertinti kaip kvietimą saikingai eiti iš proto ar saikingai sirgti. Juk dorybei įmanoma vadovauti, bet ne sielos negalavimams. Šiuos lengviau išrauti negu valdyti Argi galima abejoti, kad neįmanoma sutramdyti įsisenėjusių ir sustabarėjusių žmonių giminės ydų — vadinamųjų mūsų sielos ligų: šykštumo, žiaurumo, palaidumo, nepareigingumo? Vadinasi, neįmanoma sutramdyti ir aistrų, nuo kurių žmonės pereina prie ydų. Be to, jei liūdesiui, baimei, geismui bei kitiems netikusiems polinkiams duosi nors kiek teisių, nebevaldysi jų. Kodėl? Todėl, kad aplinkybės, kurios juos skatina, glūdi ne mumyse. Jie augs priklausomai nuo to, ar juos skatinančios priežastys bus dideles, ar menkesnės. Baimė bus tuo didesnė, kuo daugiau bus ją keliančių dalykų arba kuo arčiau jie bus. Geismas bus stipresnis viliantis gauti reikšmingesnį dalyką. Jei ne mūsų galioje yra išvengti aistrų, tai ne nuo mūsų priklauso ir jų dydis. Leidus išdygti, jos augs kartu augant jų priežastims ir bus tokios, kokias jas padarys šios priežastys. Pridėk dar, kad, ir menkos būdamos, jos visada auga. Niekada pražūtingi dalykai neišlaiko pradinio saiko. Pradžia ligos, kol ji sėlina, esti lengva, o kai serga visas kūnas, žmogų pražudo ir mažiausias jos paūmėjimas. Koks beprotiškas yra tikėjimas, jog įstengsime valdyti baigtį tų dalykų, kurių pradžios neįstengiame valdyti! Kaip aš pajėgsiu užkirsti kelią, tam, ko nepajėgiau sulaikyti?! O juk lengviau ko nors neleisti negu leidus užgniaužti. Kai kurie sako, jog taip skirstoma: „Nors santūrus bei išmintingas žmogus savo dvasios būkle ir savybėmis atrodo yra ramus, tačiau iš tikrųjų jis nėra ramus. Jo dvasios būklė tokia, kad jis nesijaudina, neliūdi, nebijo, tačiau atsiranda daugybė priežasčių iš išorės, kurios jį sujaudina". Jie nori pasakyti: ne piktas, tačiau retkarčiais supyksta, jis ne bailus, tačiau retkarčiais bijo, tai yra jis neturi baimės ydos, turi baimės jausmą. Vadinasi, jei su tuo sutiksime, nuolatinė baimė pereina į ydą, o į sielą įleistas pyktis pakeičia ją, nors anksčiau pyktis jai buvo svetimas. Be to, tas, kuris nemenkina išorės priežasčių ir ko nors bijo, dels, kai reikės narsiai stoti prieš ginklą ir ugnį už tėvynę, įstatymus, laisvę, o jeigu ir eis, tai nepritariant širdžiai. Išminčiaus siela negali taip suskilti. Be to, aš manau, jog būtina nesupainioti dviejų dalykų, kuriuos reikia nagrinėti atskirai. Viena, reikia įrodyti, garbingumas — vienintelis gėris, antra, kad dorybės užtenka norint pasiekti gyvenimo laimę. Jei garbinamas yra vienintelis gėris, tai visi sutiks, jog laimingam gyvenimui pakanka dorybės. Tačiau prieštaraujama dėl atvirkštinio teiginio; jei žmogų laimingą padaro tik dorybė, tai garbingumas — vienintelis gėris. Ksenokratas ir Speusipas mano, jog tik dėl dorybės žmogus tampa laimingas, tačiau jie nesutinka, jog gėris yra tik tai, kas garbinga. Epikūras taip pat tvirtina, jog nors dorybę turįs žmogus yra laimingas, tačiau pačios dorybės dar nepakanka laimingam gyvenimui, nes laimę užtikrina ne pati dorybė, o iš dorybės kylantis malonumas. Kvailas skirstymas! Juk jis pats teigia, kad dorybės nebūna be malonumo. Jei ji visada su juo susijusi ir neatskiriama nuo jo, tai jos vienos ir pakanka. Juk ji kartu teikia malonumą, ir be jo nebūna dorybės net tada, kai ji yra pati sau. Beprasmiška tvirtinti, jog žmogus tik dėl dorybės bus laimingas, bet nepasieks tobulos laimės. Nesuprantu, kaip tai galėtų būti. Juk laimingas gyvenimas turi savyje tobulą, nenugalimą gėrį. Jeigu jis yra, tai gyvenimas — tobulai laimingas. Jei nėra nieko didesnio ir geresnio už dievų gyvenimą, o dieviškas gyvenimas yra laimingas, tai nebėra kur jam kilti. Be to, jei laimingam gyvenimui nieko nestinga, tai laimingas gyvenimas yra tobulas: jis yra ir laimingas, ir laimingiausias. Nejaugi tu abejoji, kad laimingas gyvenimas yra aukščiausiasis gėris? O jeigu jame glūdi aukščiausiasis gėris, vadinasi, jis laimingiausias. Kaip neįmanoma nieko pridėti prie aukščiausiojo gėrio (kas dar gali pakilti virš to, kas aukščiausia?), taip neįmanoma ko nors pridėti ir prie laimingo gyvenimo, kurio nebūna be aukščiausiojo gėrio. Jei tu surasi ką nors dar laimingesnio, reikės surasti ir ką nors dar aukštesnio. Mano įsitikinimu, virš aukščiausiojo gėrio nebėra jokios pakopos. Jei vienas yra ne toks laimingas kaip kitas, tai jis labiau trokš laimingesnio kito gyvenimo negu savo. O laimingas žmogus nieko labiau nevertina už savąjį gyvenimą. Nė vienas iš dviejų teiginių neįtikina: nei tas, kad laimingam žmogui yra dar kas nors, ko jis labiau norėtų; nei tas, kad jis nenori turėti nieko geresnio už tai, ką turi. Kuo žmogus protingesnis, tuo labiau jis siekia to, kas geriausia, ir geidžia tai įsigyti įvairiais būdais. Kaip gali būti laimingas tas, kuris dar gali ir net privalo ko nors geisti?! Pasakysiu, iš kur kyla ši klaida: žmonės nežino, jog laimingas gyvenimas yra tik vienas. Ant aukščiausios pakopos jį užkelia kokybė, o ne dydis. Tad ilgas gyvenimas prilygsta trumpam, tekantis plačiai — skurdesniam, išsklaidytas į visas puses ir padalytas į daugelį dalių — sutelktam į visumą. Kas vertina jį pagal skaičius, matus ir dalis, tas atima iš jo tai, kas jame yra nuostabiausia. O kas gi laimingame gyvenime nuostabiausia? — Tai, kad jis yra tobulas. Valgymo ir gėrimo tikslas — pasisotinti. Vienas valgo daugiau, kitas — mažiau. Argi tai svarbu? Abu sotūs. Vienas geria daugiau, kitas — mažiau, bet argi tai svarbu? Abu jau nebeištroškę. Vienas gyvena ilgiau, kitas — trumpiau, bet tai nesvarbu, jeigu daugelis metų pirmąjį padarė tokį pat laimingą, kokį laimingą antrąjį padarė keleri metai. Tas, kurį tu vadini mažiau laimingu, apskritai nėra laimingas: šio žodžio negalima laipsniuoti.

„Kas yra drąsus, tas nepažįsta baimės. Kas nepažįsta baimės, tas neliūdi. Kas neliūdi, tas yra laimingas."

Tai — mūsiškių išprotavimas. Jam prieštarauti mėginama taip: esą mes laikome pripažintu klaidingą ir ginčytiną teiginį, jog drąsus nepažįsta baimės. „Kaipgi yra? Argi drąsuolis nebijo gresiančių nelaimių? Tai būtų pamišėlio ar bepročio, o ne drąsuolio savybė! Šis bijo nestipriai, tačiau visiškai nuo baimės nėra apsaugotas." Tie, kurie taip sako, grįžta prie tos pačios klaidos — dorybę pakeičia nedidele yda. Juk tas, kuris bijo, kad ir rečiau ar mažiau, vis tiek nėra atsikratęs blogybės, tik ji mažiau jam kenkia. „Mano nuomone, beprotis yra tas, kuris neišsigąsta gresiančių nelaimių." Tiesa, jei tai iš tiesų yra nelaimės. Tačiau jeigu jis supranta, jog tai nėra nelaimės, o nelaime laiko tik gėdą, jis privalės ramiai žvelgti į pavojus ir niekinti tai, ko kiti bijo. Jei nebijoti nelaimių — kvailio ir bepročio savybė, vadinasi, kuo žmogus protingesnis, tuo labiau jis turi bijoti. „Jūsų žodžiais tariant, drąsuolis pats puola į pavojus." Visai ne. Jis nebijo jų, bet vengia. Saugotis jam dera, bijoti — ne. „Kaipgi yra? Argi jis nebijos mirties, pančių, ugnies ir kitų likimo smūgių?" Nebijos. Mat jis žino, jog tai nėra nelaimės, o tik atrodo, jog tai — nelaimės. Jis mano, jog visa tai yra žmogaus gyvenimo baubai. Nupiešk jam nelaisvę, rykštes, grandines, neturtą, ligas ar prievartos draskomą kūną ir visa kita, kas tau šaus į galvą: jam tai bus tuščia baimė. Tegul šito bijo bailiai. Ar tu laikai nelaime tai, prie ko mums reikia eiti savo noru? Tu klausi, kas gi yra nelaimė? Nelaimė — tai pasiduoti vadinamosioms nelaimėms ir paaukoti joms savo laisvę, dėl kurios reikia viską iškęsti. Laisvė žūva, jei neniekiname to, kas pavergia. Jie nesvarstytų, kas tinka drąsiam vyrui, jeigu suprastų, kas yra drąsa. Ji nėra nei skubotas nutrūktgalviškumas, nei pavojingų nuotykių ieškojimas, nei stiprių išgyvenimų potraukis. Ji yra sugebėjimas atskirti, kas yra blogis, o kas —ne. Drąsos esmė — uoliausiai saugoti save ir ištvermingiausiai iškęsti visa, ką duoda apgaulinga nelaimių regimybė. „Kaipgi yra? Kai virš drąsaus vyro galvos pakimba kardas, kai viena po kitos subadomos jo kūno dalys, kai jis ant savo kelių išvysta išvirtusius savo vidurius, kai po kurio laiko kankinimai kartojami, kad jis stipriau juos justų, o iš apdžiūvusių žaizdų vėl bėga šviežias kraujas, tai ar tada jis nebijo? Ar tu sakai, kad jam neskauda?" Aišku, skauda. Narsumas negali atimti iš žmogaus jutimų. Bet jis nebijos ir nepalaužtas iš aukšto žvelgs į savo kančias. Tu klausi, apie ką jis tuomet mąsto? Apie tą patį kaip ir tie, kurie drąsina sergantį draugą.

„Nelaimė kenkia. Kas kenkia, tas daro žmogų blogesnį. Skausmas ir skurdas nedaro žmogaus blogesnio. Vadinasi, skausmas ir skurdas nėra nelaimės."

„Šis teiginys yra klaidingas. Ne visa, kas kenkia, daro žmogų blogesnį. Dargana ir audra kenkia vairininkui, tačiau nedaro jo blogesnio." Kai kurie stoikai tam prieštarauja taip: nuo darganos ir audros vairininkas pasidaro blogesnis, nes neįstengia padaryti to, ką buvo numatęs, ir negali vairuoti laivo reikiama kryptimi. Jis nėra pamiršęs savo amato, bet tą kartą blogiau atlieka savo darbą. Peripatetikai taip jiems atsako: „Vadinasi, ir išminčių padarys blogesnį skurdas, skausmas ir panašūs dalykai. Dorybės iš jo neišplėš, bet jo darbui kliudys". Tai būtų teisinga, jei vairininko ir išminčiaus padėtis būtų vienoda. Išminčiaus gyvenimo tikslas yra ne užbaigti tai, kas pradėta, bet viską daryti teisingai. Vairininko tikslas yra būtinai nuplukdyti laivą į uostą. Sugebėjimai yra tarnai, ir jie turi vykdyti tai, ką yra žadėję. Išmintis — valdovė ir karalienė. Sugebėjimai tarnauja gyvenimui, o išmintis jį valdo. Aš manau, jog reikia atsakyti kitaip: nei vairininko meno, nei jo meno pasireiškimo audra nepadaro blogesnio. Vairininkas tau pažadėjo ne sėkmingai plaukioti, bet naudingai dirbti ir mokėti valdyti laivą, o jo išmanymas atsiskleidžia tuo ryškiau, kuo labiau jam priešinasi kokia nors atsitiktinė jėga. Kas galėjo tarti: „Neptūne, šį laivą tu tik neapvirtusį..."2, tas pakankamai padarė savo menui. Audra kliudo ne vairininko darbui, bet jo sėkmei. „Kaipgi yra? Argi vairininkui nekenkia ta aplinkybė, kuri neleidžia jam pasiekti uosto, kuri jo pastangas padaro bergždžias, kuri arba padeda jam, arba sulaiko ir nuginkluoja?“ Kenkia, bet ne kaip vairininkui, o tik kaip jūrininkui. Antraip jis nebūtų vairininkas. Vairininko menui audra nekliudo, tik parodo jo sugebėjimus: ramiu oru, kaip sakoma, kiekvienas gali būti vairininku. Ji trukdo laivui, o ne vadui, kai šis eina vado pareigas. Vairininkas turi du vaidmenis: vienas iš jų yra tas pats visiems, įsėdusiems į šį laivą - būti keleiviu, o kitas vaidmuo yra tik jo — būti vairininku. Audra kenkia jam kaip keleiviui, o ne kaip vairininkui. Be to, vairininko menas nėra jo gėris: jis priklauso tiems, kuriuos jis veža, kaip gydytojo penas priklauso tiems, kuriuos šis gydo. Išminčiaus gėris priklauso visiems: ir tiems, su kuriais šis gyvena, ir jam pačiam. Galbūt pakenkti vairininkui gali tai, kad audra sutrukdė padaryti kitiems žadėtą paslaugą, tačiau išminčiui negali pakenkti nei skurdas, nei skausmas, nei kitos gyvenimo audros. Įmanoma sutrukdyti tik tuos jo darbus, kurie susiję su kitais žmonėmis. Pats jis visuomet yra veiklus, o labiausiai tada, kai likimas jam priešinasi. Tuomet jis daro išminties darbą, o ji, kaip sakėme, yra ir kitų, ir jo paties gėris. Be to, niekas netrukdo jam būti naudingam kitiems ir tada, kai jį prislegia kokia nors nedalia. Skurdas gali jam sutrukdyti parodyti, kaip reikia tvarkyti valstybę, tačiau jis leis mokyti, kaip reikia iškęsti neturtą. Išminties darbai trunka visą gyvenimą. Jokie atsitiktinumai, jokios aplinkybės neatima iš išminčiaus galimybės veikti. Jis tą patį daro ten, kur ką nors kita daryti drausta. Jis prisitaikęs prie visko; gėriui vadovauja, o blogį nugali. Kartoju, jis yra taip užsigrūdinęs, kad, esant sėkmei, ir nesėkmei, išsaugo dorybę žvelgdamas į ją pačią, o ne į tai, ką ji pasiekė. Vadinasi, jam netrukdo nei skurdas, nei skausmas, nei visa kita, kas atbaido ir nuveja neišmanėlius. Tu manai, jog nelaimės jį slegia? Ne, jos tarnauja jam. Fidijas mokėjo daryti statulas ne tik iš dramblio kaulo, jis darė jas iš bronzos. O jei tu būtum jam davęs marmuro ar dar prastesnės medžiagos, jis būtų padaręs tai, kas tik geriausia gali būti padaryta iš jos. Taip ir išminčius: jei galės, rodys dorybę turtuose, jeigu ne —skurde; jei galės — tėvynėje, jei ne — ištrėmime; jei galės— būdamas karvedys, jei ne — kareivis; jei galės — sveikas, jei ne — luošas. Kad ir koks jo likimas būtų, padarys ką nors įsimintina. Yra tramdytojų, kurie pačius nuožmiausius ir didžiausią baimę keliančius žvėris prijaukina prie žmogaus; be to, nesitenkindami išmušę jų žiaurumą, prijaukina juos tiek, kad jie tampa žmogaus draugais. Liūtui prižiūrėtojas kiša ranką į nasrus, sargas bučiuoja tigrą, neūžauga etiopas liepia drambliui atsiklaupti ir vaikščioti virve. Panašiai išminčius meniškai tramdo blogį. Kai prie jo prisiartina skausmas, elgetystė, nešlovė, kalėjimas, ištremtis, kurie kitiems kelia siaubą, jis juos prisijaukina. Lik sveikas.


AŠTUONIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Rašau tau, poilsiaudamas paties Scipiono Afrikiečio sodyboje. Pagerbiau jo vėlę ir altorių, kuris, kaip man atrodo, yra šio garsaus vyro kapas. Esu įsitikinęs, kad jo siela grįžo į dangų, iš kurio buvo atėjusi. Jis grįžo ten ne todėl, kad vadovavo didžiulei kariuomenei (ją turėjo ir pašėlęs bei tuo pašėlimu sėkmingai naudojęsis Kambizas), bet todėl, kad buvo nepaprastai kuklus ir pareigingas; mano nuomone, šie jo bruožai dar nuostabiau atsiskleidė jam paliekant tėvynę negu tada, kai jis ją gynė. Arba Scipionas gyvens Romoje, arba Roma bus laisva. Jis pasakė: „Aš nenoriu pakeisti nė vieno įstatymo ar nuostato. Tegul lieka tos pačios teisės visiems piliečiams. Tėvyne, naudokis mano geradarybėmis be manęs. Aš suteikiau tau laisvę, aš ir įrodysiu, kad ji yra. Išeinu, jeigu išaugau didesnis negu tau naudinga". Kaip aš galėčiau nesižavėti tuo didžiadvasiškumu, dėl kurio jis savanoriškai pasitraukė į tremtį nenorėdamas apsunkinti valstybės?! Aplinkybės taip susiklostė, kad arba laisvė galėjo pakenkti Scipionui, arba Scipionas — laisvei. Ir viena, ir kita būtų buvę nedora,, ir jis užleido vietą įstatymams pasitraukdamas į Literną, nes manė, jog jo nusišalinimas valstybei yra pat naudingas, kaip ir Hanibalo pasitraukimas. Mačiau iš keturkampių akmenų pastatytą dvarą, mišką juosiančią sieną, iš abiejų dvaro pusių iškilusius gynybinius bokštus, pastatų bei žalumynų apsuptą vandens saugyklą, kurios atsargų užtektų visai kariuomei, ankštą ir, pagal senolių papročius, tamsią pirtelę. Mūsų protėviams atrodė, kad tai, kas šviesu, nėra šilta. Taigi, mąstydamas apie Scipiono įpročius ir mūsų papročius, jutau didelį malonumą: šioje skylėje kaimo darbų nuvargintą kūną prausė Kartaginos siaubas, karvedys, kuriam Roma skolinga už tai, kad buvo užimta tik vieną kartą1! Jis grūdinosi darbu ir, kaip buvo senovėje įprasta, pats įdirbdavo savo žemę. Jis stovėjo po šiuo apšiurusiu stogu, tenkinosi tokiomis pigiomis grindimis! O kaip dabar, kas šitaip prausiasi? Žmogus pats sau atrodo skurdus ir menkas, jei sienos nežėri didžiuliais brangiais skrituliais, jei Aleksandrijos marmuro nerėmina Numidijos plytelių raštai, jei viso nedengia kruopščiai užlietas bei tarsi paveikslas išmargintas dažų sluoksnis, jei stogas ne stiklinis, jei kadaise retai matomu kokioje nors šventykloje Taso akmeniu neiškloti tvenkiniai, į kuriuos pasineriame išsisunkę nuo smarkaus prakaitavimo, jei vanduo liejasi ne iš sidabrinio čiaupo. Kalbu apie plebėjų vamzdžius, o ką reikės pasakyti, kai pereisiu prie atleistinių pirčių? Kiek ten statulų, kiek kolonų, kurios nieko nelaiko ir pastatytos tik dėl grožio, kad viskas atrodytų brangiau! Kiek laiptuotais latakais čiurlena vandens srovių! Pasidarėme tokie prabangos mėgėjai, kad pageidaujame vaikščioti tik ant brangakmenių. Toje Scipiono pirtyje mažučiai, greičiau sakytum plyšiai, o ne langeliai, iškirsti akmenų sienoje, kad įleistų šviesos negadindami pastato. O dabar tarakonų landynėmis vadinamos pirtys, jeigu jos pastatytos ne taip, kad visą dieną pro langus šviestų saulė, jei negalima jose ir maudytis, ir degintis, jei iš vonios nematyti laukų ar jūros. Tačiau net tų pirčių, į kurias visi bėgo ir jomis žavėjosi, kai buvo pastatytos, dabar jau pradedami vengti, jos laikomos pasenusiomis, vos tik pati save pralenkianti prabanga išgalvoja ką nors nauja. O kadaise pirčių buvo nedaug, ir niekas jų nepuošdavo. Kam puošti skatiko vertą daiktą, kuris buvo išrastas naudai o ne malonumui?! Nesiliedavo, nebėgdavo be perstojo šviežias lyg iš karšto šaltinio vanduo. Buvo manoma, jog visai nesvarbu, ar jis skaidrutėlis, jei tik jis nuplauna purvą. Bet, dievaži, malonu įžengti į tas tamsias, prastu stogu dengtas pirtis, kai žinai, kad jose patys savo rankomis darė tvarką arba edilas Katonas, arba Fabijus Maksimas, arba kuris nors iš Kornelijų! Mat, būdami edilai, šie labai kilmingi vyrai eidavo į tas vietas, kur renkasi žmonės, reikalaudami švaros, naudingos bei sveikatai išganingos šilumos — ne tokios, kokia dabar išrasta, kuri kaitina tiek, kad maudytis būtų galima liepti kokiam nors vergui baudžiant jį už nusikaltimą. Man atrodo, šiais laikais nebėra skirtumo, ar pirtis dega, ar tik kūrenama. O kai kas Scipioną vadina prasčioku už tai, kad siauri langai neįleisdavo saulės ant jo plautų, kad jis nesikaitindavo ryškioje šviesoje ir nesišutindavo pirtyje. Nelaimingas žmogus! Jis nemokėjo gyventi. Prausėsi ne per karštu vandeniu, dažnai — drumzlinu, o kai stipriau lydavo — beveik purvinu. Jam nebuvo svarbu, kaip praustis, jis juk eidavo ten nusiplauti prakaito, o ne tepalų. Kaip manai, kokie žodžiai pasigirstų dabar iš kai kurių lūpų? „Nepavydžiu Scipionui, jis iš tiesų buvo tremtinys, jei taip prausėsi." O ką jie pasakytų, jei žinotų, kad jis ir prausdavosi ne kasdien! Kaip tvirtina senųjų Romos papročių pasakotojai, kasdien buvo mazgojamos rankos ir kojos, kurios, aišku, bedirbant išsipurvindavo, o visas kūnas — kartą per savaitę. Kas nors pasakys: „Aišku, kad jie buvo baisiai nešvarūs". Kaip manai, kuo jie atsiduodavo? — Karo tarnyba, darbu, vyru. Kai buvo išrastos švarios pirtys, daugelis pasidarė nešvaresni. Ką sako Horacijus Flakas norėdamas aprašyti šlykštų ir per daug išlepusį žmogų?

Kvepia Bukilas skaniai2...

O paimk Bukilą šiais laikais, jis iš tolo dvoks ožiu ir atsistos į vietą Gargonijaus, kurį Horacijus priešpriešino tam Bukilui. Dabar per maža išsitrinti tepalais, reikia tai kartoti du ar tris kartus per dieną, kad jie nespėtų išgaruoti nuo kūno. Kas yra, kad jie tuo kvapu giriasi kaip savo pačių? Jei visa, ką parašysiu toliau n pasirodys labai nuobodu, kaltink dvarą, kuriame iš Egialo, valdančio dabar šią žemę ir nepaprastai darbštaus šeimynos tėvo, sužinojau, jog galima persodint senus medžius. Šito reikia mokytis mums, seniams, sodinantiems alyvas kitiems. Mačiau, kad sodas, kuriame auga persodinti trejų ar ketverių metų medžiai duoda gausybę vaisių. Ir tave pridengs tas medis, kuris

Auga lėtai, ir jo atvašoms nesulaukti šešėlio4.

Kaip rašo mūsų Vergilijus, žiūrėjęs ne kaip teisingiau, bet kaip gražiau pasakyti, norėdamas ne pamokyti žemdirbius, o suteikti jiems malonumo skaitant. Praleisdamas visa kita, nurašysiu tai, už ką man šiandien reikia jį peikti:

Pupą pavasarį sėk; tuomet ir tave, o Liucerna,

Vagos ištrešę priglaus, o sorą atminti bus laikas5...

Ar reikia juos sodinti kartu ir ar šie augalai sėjami pavasarį, galima nuspręsti štai pagal ką: dabar, kai tau rašau, birželis jau baigiasi, artinasi liepa, o aš tą pačią dieną regėjau žmones pjaunant pupas ir sėjant soras. Bet grįžtu prie alyvų, nes mačiau jas persodinant dviem būdais: nugenėjęs ir sutrumpinęs šakas iki vienos pėdos, jis perkėlė didelių medžių kamienus kartu su šakniamazgiais, prieš tai apipjaustęs šaknis ir palikdamas tik patį gumburį, nuo kurio šios buvo nusvirusios. Aptepęs tokį kamieną mėšlu, nuleidžia į duobę, o po to ne tik žemėmis užpila, bet ir apmindo, prispaudžia. Jis sako, jog suplūkti žemę labai naudinga, nes prie šaknų neprasiskverbia šaltis ir vėjas. Be to, medis ne taip svyruoja ir dėl to leidžia išaugti ir į žemę įsirausti naujoms šaknims, nes priešingu atveju jos, peršviečiamos kaip vaškas ir silpnai besilaikančios, trūkinėja net ir menkai linguojant. Žemutinę liemens dalį prieš sodindamas jis apskuta. Ten, kur žievės nėra, pasak jo, išaugančios naujos šaknys. Kamienas neturi kyšoti iš žemės daugiau kaip per tris ar keturias pėdas. Tuomet nuo pat apačios išauga šakos, ir didesnė kamieno dalis nebus tokia sausa bei susisukusi kaip senų alyvų. Medžius galima sodinti dar ir taip: Egialas ėmė stiprius ūglius su dar jauna ir minkšta žieve ir sodino juos tokiu pat būdu. Jie auga šiek tiek lėčiau, bet kadangi kyla iš daigų, nėra šiurkštūs ar išstypę. Taip pat mačiau, kaip prie kito medžio persodinama daugiametė vynuogė: reikia pašalinti kiek galima visas mažas jos šakneles, o po to laisvai paguldyti, kad šaknis leistų iš kamieno. Mačiau persodinant vynuogę ne tik vasarį, bet ir besibaigiant kovui: jos jau pradeda vyniotis apie naujas atramas. Tačiau visus vadinamuosius storakamienius medžius, jo nuomone, reikia laistyti vandeniu iš saugyklos. Jei jis duoda naudos, tai lietūs — mūsų valdžioje. Daugiau neketinu tavęs mokyti, kad nepasidarytum mano varžovas, kaip aš pasidariau Egialo varžovas. Lik sveikas.


AŠTUONIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Dar neįlipęs į laivą, patyriau laivo sudužimą. Kaip viskas atsitiko, nerašau, kad nemanytum, jog ir tai reikia priskirti prie stoikų paradoksų. Nė vienas iš jų nėra klaidingas ar toks keistas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Aš tai įrodysiu, jeigu šito norėsi ir net jeigu nenorėsi. O kol kas ši kelionė atskleidė man, kiek daug dalykų mums nereikia ir kaip lengvai savo noru galėtume atsisakyti daiktų, kurių netekimo net nejaučiame, kai juos atima būtinybė. Su keliais viename vežime tilpusiais vergais ir be jokių daiktų, išskyrus tuos, kurie ant mūsų kūno, aš ir manasis Maksimas leidžiame jau antrą nepaprastai laimingą dieną. Čiužinys guli ant žolės, o aš — ant jo. Vieną apsiaustą pasikloju, kitu — apsikloju. Pusryčiai tokie, kad nieko iš jų neatimsi:

paruošiami per valandėlę, ir visada yra džiovintų figų, be kurių negali išsiversti kaip ir be užrašų lentelių. Kai turiu duonos, figos atstoja užkandą, o neturiu, jos atstoja duoną. Kiekvieną dieną jos man padaro naujametine švente1, o sėkmingą ir laimingą padarau aš pats savo geromis mintimis, didybe sielos, kuri labiausiai išauga, kai, atmetusi visa, kas yra ne jos, ir atsikračiusi baimės, susikuria ramybę, o pažabojusi troškimus — turtus. Mano kelionės vežimas yra prastas. Mulai tik lėtai žengdami parodo, kad dar gyvi. Vežėjas basas, bet ne dėl karščio. Sunkiai prisiverčiu norėti, kad šis vežimas atrodytų priklausąs man. Dar tebesu linkęs nepagrįstai gėdintis to, kas teisinga: vos tik sutinkame keleivį su prašmatnesne palyda, aš nenorom raustu. Tai rodo, jog principai, kuriuos giriu ir kuriems pritariu, dar manyje neturi tvirtos ir pastovios buveinės. Kas rausta dėl kuklaus vežimo, tas girsis brangesniu. Kol kas nedaug esu pažengęs į priekį. Dar nedrįstu visų akivaizdoje tenkintis mažu. Man teberūpi prašalaičių nuomonė. O juk reikėtų tarti prieštaraujant visos žmonių giminės nuomonei: „Jūs einate iš proto, klystate stulbdami dėl nereikalingų dalykų, nieko nevertinate pagal tikrąją vertę! Vos tik iškeliami girto reikalai tų žmonių, kuriems ketinate paskolinti pinigų ar padaryti paslaugą (jūs ir paslaugas įrašote į išlaidų knygas), pradedate uoliausiai viską skaičiuoti: „Jis turtingas, bet turi daug skolų, jo namai gražūs, bet įrengti už svetimus pinigus, niekas greičiau už jį nesurinks išvaizdesnio vergų būrio, bet jis negrąžina skolų; jei užmokės kreditoriams, jam nieko nebeliks". Taip pat turite elgtis ir spręsdami kitus klausimus: tyrinėti, kiek kiekvienas yra vertas. Tu manai, kad anas yra turtingas, nes jis net į kelionę vežasi auksinius indus, nes visose provincijose turi ariamos žemės, nes jo skolininkų knyga stora, nes jo priemiesčio sklypas toks didelis, jog ir Apulijos dykynėse jam pavydėtų. Viską suminėsi, o juk jis — skurdžius. Kodėl? Todėl, kad turi skolų. Kiek? Viską. Ar tu manai, jog yra skirtumas, ar jis pasiskolino iš žmogaus, ar iš likimo? Argi svarbu, kad visi mulai nupenėti ir vienspalviai? Kad vežimas išpuoštas raižiniais?

Teukrams liepia visiems po žvengiantį žirgą nuvesti.

Purpuro gūnią užtiesus, šilkais ir auksu išsiūtą.

Aukso šorai gražiai ant krūtinių žėrėdami karo,

Auksu dengti, ir dantim jie kremta auksą geltoną2.

Nei šeimininkas nuo to nepasidaro geresnis, nei mulas. Buvęs cenzorius Markas Katonas, kurio gyvenimas valstybei buvo toks pat reikšmingas kaip Scipiono (mat vienas kariavo su priešais, o kitas — su blogais papročiais), važinėdavo kuinu, atsisėdęs ant dėžių, kuriose veždavosi mantą. Oi, kaip norėčiau, kad jis susitiktų kurį nors iš dabartinių turtingų dabitų, genančių prieky savęs pasiuntinius numidus ir keliančių milžinišką dulkių debesį! Be abejonės, jis dailesnis už Marką Katoną ir turi daugiau palydovų, tačiau tas, kuris skęsta tokioje prabangoje, negali spręsti, ar parsiduoti kardui, ar peiliui3.

Kokie puikūs buvo laikai, kai triumfuojantis4 karvedys, cenzorius, dar daugiau — pats Katonas tenkinosi vienu kuinu, kuris net ne visas jam priklausė, nes dar tempė prie abiejų šonų kabančias dėžes! Ar už visus tuos atšertus žviginius, bėgūnus, ristūnus tu nevertintum labiau to vienintelio, paties Katono botagu čaižyto arklio?! Matau, jog šiai temai nebus galo, jei aš pats jos nebaigsiu. Taigi nebekalbėsiu, kad jis numatė, jog ateitis ir bus tokia, kokia yra mūsų laikais, ir pirmas pavadino ją „nešuline". Dabar noriu tau pateikti trumpų mūsiškių samprotavimų apie dorybę, kurios, mūsų tvirtinimu, užtenka laimingam gyvenimui.

„Tai, kas yra gera, daro žmones gerus. Tai, kas gera muzikos mene, daro žmogų muzikantu. Atsitiktiniai dalykai nedaro žmogaus gero. Vadinasi, jie nėra gėris.

Peripatetikai prieštaraudami tvirtina, kad pirmoji prielaida yra klaidinga. „Tai, kas gera, ne visuomet padaro žmogų gerą. Muzikoje kažkas gero yra fleita arba styginis, arba koks nors kitas tinkamas groti instrumentas, tačiau nė vienas iš jų nepadaro žmogaus muzikantu. Mes atsakysime taip: „Jūs nesuprantate, kuria prasme mes sakome „tai, kas gera muzikoje". Mes turime galvoje ne muzikanto instrumentus, bet tai, kas jį daro muzikantu. Tu pereini prie muzikos reikmenų, o ne prie paties meno. Jei pačiame muzikos mene yra kažkas gero, tai žmogų padarys muzikantu". Paaiškinsiu išsamiau. Gėris muzikos mene yra dviejų rūšių: vienas yra tai, kas padeda tapti muzikantu, o antras — tai, kas padeda atsirasti pačiam menui. Tapti muzikantu padeda instrumentai: fleitos, vargonai, styginiai, bet jie neturi nieko bendra su pačiu menu. Menininku galima būti ir be jų, tik, aišku, tada negalima naudotis menu. O žmogaus gėris nėra dvilypis. Ir žmogaus, ir gyvenimo gėris yra tas pats.

„Kas tenka niekingiausiam ir šlykščiausiam, tas nėra gėris. Turtai tenka ir sąvadautojui, ir lanistai5. Vadinasi, turtai nėra gėris."

„Jūsų teiginys neteisingas,— tvirtina anie.— Juk matome, kad gėris tenka ir menkiausiam gramatikui, gydytojui ar vairininkui." Bet šitie menai ir nesiūlo dvasios didybės, nepakyla į aukštybes, neniekina atsitiktinumų. O dorybė žmogų iškelia virš visko, ką vertina mirtingieji. Ji nei per daug trokšta to, kas vadinama gėriu, nei per daug baidosi to, kas vadinama blogiu. Vienas iš Kleopatros numylėtinių — Chelidonas valdė didelį turtą. Neseniai Natalis, tokio pat nedoro, kaip ir nešvaraus liežuvio žmogus (moterys apsivalydavo į jo urną), buvo daugelio turtuolių turto paveldėtojas, ir pats paliko daug paveldėtojų. Kaipgi yra? Ar pinigai padarė jį nešvarų, ar jis pats suteršė pinigus? Į kai kurių žmonių rankas denarai patenka tarsi į pamazgų duobę. Dorybė yra aukščiau už visa tai, ji vertinama pagal jos pačios vertę. Nieko, kas atitenka pirmamg eresniam žmogui, ji nelaiko gėriu. O gydymas arba laivo vairavimas nedraudžia žavėtis tokiais dalykais,i r nesant doram žmogui, galima būti gydytoju, galima būti vairininku, galima būti gramatiku — taip pat, dievaži, kaip ir virėju. Kam pavyksta įsigyti ne bet kokį daiktą, to nepavadinsi bet kuo. Kiekvienas yra toks, kas ką turi. Pinigų dėžė verta tiek, kiek joje yra pinigų, nes pati ji yra tik priedas. Kas gi pilną maišą vertins kitaip, ne pagal tai, kiek jame pinigų? Taip būna ir dideliems turtų valdytojams; jie yra tik turtų perviršis ar priedas. Kodėl gi išminčius yra didis? Todėl, kad didi jo dvasia. Vadinasi, yra tiesa tai, kad niekingiausiam žmogui tekęs dalykas nėra gėris. Aš niekada nepasakysiu, jog skausmo nejautimas yra gėris: jo nepažįsta cikada, nepažįsta blakė. Nepasakysiu, jog ramybė ir gyvenimas be vargų yra gėris. Kur rasi nerūpestingesnį padarą už kirminą?! Tu klausi, kas žmogų daro išminčiumi? Tai, kas daro ir dievą. Išminčiui reikia pripažinti kažką dieviško, dangiško, didingo. Ne visiems gėris tenka, ne bet ką pakenčia kaip savo skelbėją. Žiūrėk,

Kas kur gali derėt ir kas kur nežada augti.

Čia vešlesni javai, ten vynuogės bus sultingesnės,

Vaismedžiai našūs kitur ir draug žaliuoja nesėtos

Piktžolės. Ar nematai, kad kroko kvepalus Tmolas,

Indai drambliakaulį duoda, smilkalą lepūs sabiečiai,

Plieną chalibai nuogi, beprotaukius dvokiančius Ponias6.

Visa tai paskirstyta tarp kraštų, kad mirtingieji privalėtų tarp savęs prekiauti, kad jie pradėtų vieni iš kitų ko nors norėti. Ir aukščiausiasis gėris turi savo buveinę. Jis atsiranda ne ten, kur daug dramblio kaulo ar geležies. Tu klausi, kas yra aukščiausiojo gėrio buveinė? Siela. Tik ji, skaisti ir tyra, priima dievą.

„Gėris neatsiranda iš blogio. Turtai atsiranda. Jie atsiranda iš godumo. Vadinasi, turtai nėra gėris." Kitas prieštarauja: „Netiesa, gėris gimsta ir iš blogio. Dėl šventvagysčių ir vagysčių atsiranda pinigai. Vadinasi, nors šventvagystė ir vagystė — blogis, bet tik todėl, kad daro daugiau žalos negu naudos. Jos duoda pelno, bet kartu su baime, nerimu, sielos ir kūno kančiomis". Kas taip kalba, būtinai prieis išvadą, kad šventvagystė, būdama blogis, nes daro daug bloga, šiek tiek yra ir gėris, nes padaro šį tą gera. Kas gali būti siaubingiau už tai?! Tiesa, mes jau įsitikinome, kad ir šventvagystė, ir vagystė, ir paleistuvystė laikomos gėriu. Daugelis nerausta pavogę, daugelis giriasi paleistuvaudami. Už mažas šventvagystes baudžiama, o didelės— triumfuoja7. Dar pridėk, kad šventvagystė, jei apskritai ji šiek tiek būtų gėris, turėtų būti pavadinta .garbinga, ir teisinga <...>, nes tai yra mūsų veiksmas. Su tuo niekas iš mirtingųjų nesutinka net mintimis. Vadinasi, gėris negali gimti iš blogio. Jeigu, kaip sakote, šventvagystė yra blogis vien todėl, kad daro daug žalos, tai, išlaisvinus ją nuo bausmės, pažadėjus jai ramybę, ji taps visiškai gera. O juk didžiausia bausmė už nusikaltimus slypi juose pačiuose. Sakau tau, klysti, jei bausmę suvoki kaip budelio sukeltas kančias ar kalėjimą: nusikaltėliai baudžiami vos tik padarę nusikaltimą. Ne! Jau darant nusikaltimą. Taigi iš blogio gėris negimsta, kaip figa neišauga iš alyvos. Kokios sėklos — tokie ir vaisiai. Gėris negali išsigimti. Kaip iš gėdingo dalyko negimsta garbingas, taip iš blogio negimsta gėris. Juk garbingumas ir gėris yra tas pats. Kai kurie mūsiškiai prieštaraus: „Tarkime, kad iš bet kur paimti pinigai yra gėris. Tačiau juk pinigai atsiranda ne iš šventvagystės, net jeigu įgyjami per šventvagystę. Tai suprask taip: tame pačiame inde yra aukso ir gyvatė. Jei auksą iš indo išimsi, tai todėl, kad ten yra gyvatė, aš nepasakysiu, jog indas auksą duoda todėl, kad turi ir gyvatę, bet pasakysiu, jog auksą duoda, nors turi ir gyvatę. Taip ir iš šventvagystės nauda būna ne todėl, kad šventvagystė yra gėda ir nusikaltimas, bet todėl, kad ji duoda ir pelno. Kaip tame inde blogis yra gyvatė, o ne auksas, kuris guli šalia gyvatės, taip šventvagystėje blogis yra nusikaltimas, o ne pelnas". [Nesutinku su jais], nes šie du dalykai skiriasi iš esmės: ten aš galiu auksą pasiimti be gyvatės, o čia negaliu gauti pelno be nusikaltimo. Tas pelnas nėra nusikaltimo priedas, jis ištirpęs jame. „Jei, norėdami ką nors įgyti, patiriame didelių nelaimių, vadinasi, tai nėra gėris. Norėdami įgyti turtų, kaip tik patiriame didelių nelaimių. Vadinasi, turtai nėra gėris."

Jis sako: „Jūsų teiginys turi dvi reikšmes. Norėdami įgyti turtų, patiriame didelių nelaimių. Bet didelių nelaimių patiriame ir tada, kai norime įgyti dorybę. Kai kas plaukdamas mokytis patiria laivo sudužimą, kai kas patenka į nelaisvę. Antroji teiginio reikšmė yra ši: tai, dėl ko patiriame nelaimių, nėra gėris. Iš šios prielaidos neišplaukia išvada, kad per turtus arba malonumus mus ištinka nelaimė; arba kad, jei per turtus patiriame didelių nelaimių, turtai ne tik nėra gėris, bet yra blogis. O jūs sakote, jog jie tik nėra gėris. Be to, — tęsia jis, — jūs sutinkate, kad turtai duoda šiek tiek naudos. Jūs juos priskiriate prie malonių dalykų, bet, samprotaujant tuo pačiu būdu, jie nebus malonūs, nes per juos mums atsitinka daug blogo". Į tai kai kurie atsako: „Jūs klystate priskirdami prie turtų nemalonumus. Jie niekam nedaro bloga: kiekvienam kenkia arba savas kvailumas, arba svetimas niekšiškumas. Juk kardas nieko nežudo, jis — žudiko ginklas. Jei dėl turtų patiri kokių nors nelaimių, tai dar nereiškia, kad jie tau jas neša". Mano nuomone, Poseidonijas atsako geriau tvirtindamas, jog turtai yra blogio priežastis ne todėl, kad patys daro ką nors bloga, bet todėl, kad skatina tai daryti. Mat vienas dalykas yra veikianti priežastis, kuri tiesiogiai kenkia, ir kitas dalykas — pirminė priežastis. Tokia pirminė priežastis yra turtai. Jie įkvepia pasipūtimą, gimdo išdidumą, žadina pavydą ir verčia pamesti protą tiek, kad net ir mums kenkianti turtuolio šlovė džiugina mus. O gėriui pridera būtį laisvam nuo bet kokios kaltės. Jis yra tyras, negadina sielos, nekelia nerimo. Nors jis pakelia ją ir išaukština, bet neskatina jos pasipūtimo. Gėris padeda įgyti pasitikėjimo, o turtai yra įžūlumo priežastis. Gėris teikia sielai dvasios didybės, o turtai žadina puikybę. Puikybė yra ne kas kita, kaip iškreiptas didybės šešėlis. „Taigi, — sako jis, — turtai ne tik nėra gėris, bet netgi yra blogis." Jie būtų blogis, jei patys savaime kenktų, jei, kaip esu sakęs, savyje turėtų veikiančią priežastį. Dabar gi jie turi pirminę priežastį, kuri  ne tiek kursto, kiek traukia sielą. Jie skleidžia panašią į tiesą ir daugeliui įtikimą

gėrio regimybę. Dorybė taip pat turi pirminę blogio priežastį: ji kelia pavydą, nes juk daug kam pavydima išminties ar teisingumo. Bet dorybė savaime nėra pirminė priežastis ir nepanaši j ją. Priešingai, įtikimesnis tas vaizdas, kurį dorybė duoda žmonių sieloms, skatindama mylėti ją ir žavėtis ja.

Poseidonijas sako, jog reikia taip protauti: „Tai, kas neteikia sielai nei didybės, nei pasitikėjimo, nei ramybės, nėra gėris. Turtai, gera sveikata ir panašūs dalykai neteikia to. Vadinasi, jie nėra gėris". Šį išprotavimą jis dar sustiprina šitaip: „Kas neteikia sielai nei didybės, nei pasitikėjimo, nei ramybės, o priešingai, gimdo įžūlumą, pasipūtimą, išdidumą, yra blogis. Į tai mus stumia atsitiktinai gauti dalykai. Vadinasi, jie nėra gėris".

„Bet, — tvirtina kitas, — šitaip mąstant, jie nebus ir nauda." Vienas dalykas yra nauda, o kitas — gėris. Nauda yra tai, kas duoda daugiau pelno negu sunkumų, gėris turi būti grynas ir visiškai nekenksmingas. Gėris yra ne tai, kas duoda daugiau naudos negu žalos, bet tai, kas yra tik naudinga. Be to, naudingais dalykais naudojasi ir gyvūnai, ir netobuli žmonės, ir kvailiai. Taigi juose gali slypėti dalis žalos, bet vadiname juos naudingais, nes vertiname pagal tai, kas juose vyrauja. Gėris yra tik išminčiaus dalia, jis turi būti be trūkumų.

Gerai sutelk dvasią. Tau liko vienas mazgas, bet — Herkulio mazgas: „Iš blogio gėris neatsiranda. Turtai atsiranda iš daugelio žmonių skurdo. Vadinasi, turtai nėra gėris". Šio išprotavimo mūsiškiai nepripažįsta, jį ir sugalvojo, ir aiškina peripatetikai. Poseidonijas sako, jog šį, visų dialektikų mokyklų nuvalkiotą sofizmą Antipatras atremia taip: „Neturtas reiškia ne turėti, bet trūkti, arba, kaip seniau sakydavo, ko nors netekti. Graikai sako: ... Tai reiškia ne tai, kad žmogus turi, bet tai, kad neturi. Juk daugeliu tuščių kibirų nieko nepripildysi. Turtus sudaro daugybė daiktų, o ne daug nepriteklių. Tu ne taip supranti skurdą, kaip reikia. Juk neturtas reiškia ne tai, kad žmogus mažai turi, bet tai, kad jis neturi daug. Jo vardas kilęs ne iš to, kad turime, bet iš to, kad stinga". Jei būtų lotyniškas atitikmuo, lengviausiai savo mintį pasakyčiau žodžiu ... . Juo Antipatras išreiškia neturtą, o aš nesuprantu, kas kita yra neturtas, jeigu ne mažai ko nors turėjimas. Jei kada nors turėsime daug laisvo laiko, išnagrinėsime, kokia turto ir kokia skurdo esmė. Bet tada taip pat pamąstysime, ar ne geriau skurdą sušvelninti, o turtams atimti išdidumą negu ginčytis dėl žodžių, tarsi dėl daiktų viskas būtų jau išspręsta. Įsivaizduokime, jog esame pašaukti į liaudies susirinkimą, kuriame priimamas įstatymas dėl turtų panaikinimo. Ar mes įtikinėsime ir atkalbinėsime žmones tokiais silogizmais? Ar naudodamiesi jais, pasieksime, kad romėnų tauta vėl grįžtų prie neturto ir šlovintų jį kaip savo viešpatavimo pagrindą bei priežastį, o savo turtų baimintųsi? Kad prisimintų, jog pasiėmė juos iš nugalėtųjų, kad iš ten į mūsų nepaprastai skaistų ir santūrų miestą įsiveržė garbės troškimas, papirkinėjimas ir sąmyšis? Kad pamąstytų, jog nugalėtų genčių plėšimas atvedė prie besaikės prabangos, jog tai, ką viena tauta atėmė iš visų kitų, gali būti dar lengviau visų kitų atimta iš jos vienos? Malšinant aistras, geriau įtikinėti pavyzdžiais, o ne žodžiais. Jei galime, kalbėkime drąsiau, jei negalime — atviriau. Lik sveikas.


AŠTUONIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Nori žinoti, ką aš manau apie mokslus ir laisvuosius menus1? Nė vieno negerbiu, nė vieno nelaikau gėriu, nes jie duoda pinigų. Tai — parsiduodantys menai, naudingi tol, kol puošia protą ir netrukdo jam veržtis į priekį. Jais reikia domėtis tol, kol protas negali nuveikti nieko didesnio; jie — mūsų mokymosi priemonė, bet dar ne pats darbas. Pats matai, kodėl jie pavadinti laisvaisiais — todėl, kad verti laisvo žmogaus. Tačiau tik vienas mokslas yra iš tiesų laisvas, nes daro žmogų laisvą. Tai — išminties mokslas, kilnus, narsus, didžiadvasiškas. Visa kita yra menka ir vaikiška. Ar tu tiki, kad tuose moksluose ir menuose esama gėrio, juk matai, jog juos skelbia begėdiškiausi ir šlykščiausi žmonės? Ne mokytis jų turime, bet suprasti juos. Kai kas manė, jog reikia tyrinėti, ar laisvieji menai daro žmogų dorą. Jie šito net nežada ir net neapsimeta, jog sugeba tai daryti. Gramatikui rūpi kalba, o jeigu jis nori plačiau nuklysti —istorija. Paskutinioji jo riba yra eilės. Kas iš jų nutiesia kelią į dorybę? Skiemenų aiškinimas, žodžių parinkimas, dramų įsiminimas, eilėdaros ir jos normų išmokimas? Kas iš jų pašalina baimę, išveja godumą, pažaboja gašlumą? Pereikime prie geometrijos ir muzikos: čia nerasi nieko, kas draustų bijoti, draustų geisti. O kas nežino šito, tam visa kita yra nereikalinga. [Dabar reikia aptarti], ar šių menų mokytojai moko dorybės, ar ne. Jei nemoko, tai jos ir neperduoda; o jei moko, tai jie — filosofai. Ar nori žinoti, kad jie net neketina mokyti dorybės? Pažvelk, kokie skirtingi yra jų mokymai. Jie mokytų panašiai, jei mokytų to paties. Jie netgi įtikintų tave, kad Homeras buvo filosofas, jei šito nepaneigtų savo pačių įrodinėjimais. Vieni jį padaro stoiku, pripažįstančiu tik dorybę, vengiančiu malonumų ir neišsižadančiu garbingumo net dėl nemirtingumo. Kiti skelbia esant jį epikūrininką, giriantį ramią valstybės tvarką ir gyvenantį tarp puotų ir dainų. Treti jį mato peripatetiką, pripažįstantį tris gėrio rūšis2. Dar kiti laiko jį akademiku, kuriam viskas yra netikra. Aišku, jeigu pripažintume, kad jis atstovauja visoms šioms mokykloms, tai, vadinasi, jis neatstovauja nė vienai iš jų. O juk šie mokymai skiriasi. Nusileiskime šiems žmonėms ir sutikikime, kad Homeras buvo filosofas, bet išminčiumi jis tapo tikriausiai dar prieš susipažindamas su eilėmis. Tad mokykimės to, kas Homerą padarė išminčiumi. O jei tu manęs klausi, kuris iš dviejų poetų buvo vyresnis — Homeras ar Heziodas, tai čia — toks pat niekniekis, kaip ir klausimas, kodėl Hekuba, būdama jaunesnė už Eleną, taip senai atrodė. Kartoju, ar tu nemanai, jog Patroklo ir Achilo amžiaus nustatinėjimas yra niekniekis? Tu klausi, kur klaidžiojo Uliksas, užuot mėginęs padaryti galą mūsų pačių klaidžiojimams? Nėra laiko klausytis ginčų, ar jis buvo vėjų blaškomas tarp Italijos ir Sicilijos, ar už mums žinomo pasaulio, nes negalėjo taip ilgai klaidžioti tokiame nedideliame plote. Sielos audros blaško mus kasdien, lengvabūdiškumas stumia į visas Ulikso nelaimes. Netrūksta grožio, traukiančio akis, netrūksta ir priešų; čia mūsų tyko pabaisos ir žmogėdros, ten grasina ausis viliojantys, pavojingi balsai, o dar kitur — laivo sudužimas ir daugybė negandų. Išmokyk mane mylėti tėvynę, žmoną, tėvą, nuplaukti prie šių garbingų dalykų ir laivui sudužus. Ko knaisiojies, ar Penelopė buvo skaisti, ar apgavo savo amžininkus, ar ji numanė, kas yra Uliksas, prieš sužinodama apie tai? Geriau išmokyk mane, kas yra skaistybė ir kiek joje gėrio, ar ji yra kūno, ar sielos savybė. Pereinu prie muzikos. Tu mokai, kaip dera tarpusavy aukšti ir žemi tonai, kaip išgauti skirtingus garsus skleidžiančių stygų sąskambį. Geriau padaryk, kad sąskambis atsirastų mano sieloje, kad mano sumanymai neprieštarautų vieni kitiems. Tu aiškini, kokie garsai yra liūdni. Geriau parodyk, kaip nepravirkti liūdnu balsu užklupus nelaimėms. Geometras mane moko matuoti dvarus, užuot mokęs, kaip išmatuoti, kiek pakanka žmogui. Jis moko mane skaičiuoti pratindamas pirštus prie godumo, užuot mokęs, kad tokie skaičiavimai nėra svarbūs, kad nėra laimingesnis žmogus, kurio turtus skaičiuodami sąskaitininkai pavargsta, kuris valdo nereikalingus daiktus ir būtų labai nelaimingas, jei būtų priverstas pats suskaičiuoti, kiek jų turi. Ką man duos žinojimas, kaip padalyti lauką į dalis, jei aš nemoku pasidalyti su broliu? Ką man duos smulkus visų margų suskaičavimas neprarandant net dešimties pėdų mano lauko, jei mane nuliūdina nesivaržantis kaimynas, kuris šį tą atsirėžia nuo mano nuosavybės. Geometras moko, kaip neprarasti savo ežių, o aš noriu žinoti, kaip jų atsisakyti nesielvartaujant. „Bet esu varomas nuo savo tėvo ir senelio žemės." Štai kaip! O kas valdė šią žemę prieš tavo senelį? Aš net neklausiu, kuriam žmogui ji priklausė, o tik — kuriai tautai. Ar gali pasakyti? Tu esi ne šeimininkas jos, bet nuomininkas. Nuomininkas kam? Jei tau gerai klosis, tai savo paveldėtojui, Teisės žinovai sako, jog, ilgai naudojantis visuomeniniu turtu, jis nepasidaro savas; o tai, ką tu turi, apie ką tu kalbi, yra visuomeninis, netgi visos žmonių giminės turtas. Nuostabus menas! Tu moki matuoti apvalius kūnus, bet kokią figūrą paversti kvadratu, nustatyti atstumą tarp žvaigždžių. Nėra nieko, ko tu neįgalėtum išmatuoti. Jei esi toks menininkas, išmatuok žmogaus sielą. Pasakyk, kokia ji yra didelė, pasakyk, kokia ji menka. Tu žinai, kas yra tiesė. Kokia tau iš to nauda, jei neįžvelgi tiesos gyvenime? Dabar einu prie to, kuris giriasi išmanąs dangaus reiškinius.

Kur Saturno žvaigždė šaltoji kelią pakreipia,

Kur padangių skliautu Kileniečio rieda žibintas3.

Ką duoda toks žinojimas? Kad aš nerimaučiau, kai Saturnas su Marsu sustos priešpriešiais ar kai Merkurijus vakare leisis šviečiant Saturnui? Verčiau aš žinočiau, kad žvaigždės, nepaisant, kur jos yra, mums palankios ir šiuo požiūriu negali keistis. Nenukrypstamu keliu jas veda nesibaigianti likimų grandinė. Jos grįžta nustatyta tvarka arba paveikdamos visus įvykius, arba išpranašaudamos jų baigtį. Tačiau jei nuo jų priklauso visa, kas vyksta, ką mums padės žinojimas dalyko, kurio negalima pakeisti? Jeigu jos ir parodo ką nors iš anksto, tai ar svarbu pirma laiko matyti tai, ko negali išvengti? Ar tu žinai, ar nežinai, vis tiek taiįjvyks,

Jeigu į saulę danguj ir mėnesio kintantį veidą

Tu netingėsi pažvelgt, tavęs nei diena būsimoji

Nesuklaidins, nei giedros nakties neapgaus klastingumas4.

Tačiau ir taip pakankamai iš anksto numatyta, kad būčiau apsaugotas nuo spąstų. „Argi niekuomet manęs neapgauna rytdienos valanda? Juk apgauna visa, kas užgriūva nesitikint.“ Aš iš tikrųjų nežinau, kasb us, bet žinau, kas gali būti. Todėl niekada nenusivilsiu; aš laukiu visko: jei nieko neįvyks, būsiu patenkintas. Rytdiena mane nustebins, jei pasigailės, bet ir tuo nenustebins, nes, žinodamas, jog viskas gali įvykti, taip pat žinau, kad ne viskas būtinai įvyks. Nors laukiu geros kloties, esu pasiruošęs nelaimėms. Čia leisk man nukrypti nuo tavo nurodyto kelio. Tu gi neversi manęs prie laisvųjų menų atstovų priskirti tapytojų, skulptorių, marmuro apdirbėjų ar kitų prabangos tarnų. Taip pat iš laisvųjų menų atstovų aš pašalinu imtynininkus, kurių visi sugebėjimai — tai įsitrinimas aliejumi ir raičiojimasis dulkėse. Antraip man reikėtų priimti ir tepalų gamintojus, ir virėjus, ir kitus žmones, savo gabumais tarnaujančius mūsų malonumams.

Ką, meldžiu pasakyti, turi bendra su laisve tie išalkę vėmikai, kurių kūnai nutukę, o sielos išdžiūvusios ir suvytusios? Ar manysime, jog laisvieji menai yra tai, ko mūsų protėviai mokė jaunimą: mėtyti ietį, smogti basliu, jodinėti, kautis kardu? Jie savo vaikų nemokė nieko, ko reikia mokytis nejudant. Bet nei šie, nei kiti menai nemoko ir nemaitina dorybės. Kokia nauda iš sugebėjimo valdyti arklį pažabojus jį vadelėmis, jei esi pagautas nepažabotų aistrų?! Kokia nauda iš pergalės imtynėse arba kumštynėse, jei tave nugali pyktis? „Kaipgi yra? Argi laisvieji menai nieko mums neduoda?" Kitkam duoda daug, bet dorybei — nieko. Ir vadinamieji žemieji amatai, pagrįsti rankų darbu, duoda daug mūsų gyvenimui būtinų reikmenų, tačiau jie visiškai neveikia dorybės. „Tai kodėl mokome laisvųjų menų vaikus?" Ne todėl, kad šie menai gali duoti dorybę, bet todėl, kad paruošia sielą priimti dorybę. Kaip pradmenys, kuriuos seniau žmonės vadino raštu, berniukus supažindina su žinių pagrindais, bet neišmoko laisvųjų menų, o tik duoda pagrindą, kad šie juos priimtų, taip laisvieji menai neatveda sielos į dorybę, bet palengvina į ją kelią. Poseidonijas sako, jog yra keturios menų rūšys; kasdieniniai, arba žemesnieji, pramogų, vaikų ir laisvieji. Kasdieniniai menai — tai amatai, kuriuos sudaro rankų darbas ir kurių tikslas — tenkinti gyvenimo reikmes. Jie neapsimeta kilniais ar garbingais. Pramogų menų tikslas — teikti malonumą mūsų akims ir ausims. Prie tokių priskirk mechanikų sukurtus savaime pasikeliančius tiltus, tyliai aukštyn kylančias dekoracijas ir kitokias netikėtas įvairoves teatre, kai tai, kas buvo vientisa, išsiskiria arba tai, kas buvo toli vienas nuo kito, savaime suartėja arba iškilę pamažu nusileidžia5. Tokie dalykai pribloškia neišmanėlius, kurie, nesuprasdami priežasčių, stebisi viskuo, kas netikėta. Vaikiški menai (jie šiek tiek primena laisvuosius) yra tie, kuriuos graikai ..., o mes — laisvaisiais. Tačiau iš tikrųjų laisvieji, aš juos vadinčiau išlaisvinančiais, yra tie, kuriems rūpi dorybė. Kaip, — tęsia Poseidonijas, — viena filosofijos dalis ta gamtos, kita — dorovės, trečia — mąstymo taisyklių tyrinėjimui, taip ir ši laisvųjų menų grupė reikalauja sau vietos filosofijoje. Kai pereiname prie gamtos klausimų, remiamės geometrija. Vadinasi, ji yra dalis to, kam padeda." Daug kas mums padeda, bet nėra mūsų dalis. Dar daugiau, jei iš tikrųjų būtų mūsų dalis, nepadėtų: maistas padeda kūnui, bet nėra jo dalis. Šiek tiek mums tarnauja geometrija, bet ji tiek reikalinga filosofijai, kiek jai pačiai — kalvio patarnavimai6. Bet nei šie yra geometrijos dalis, nei geometrija yra filosofijos dalis. Be to, abi turi savo tikslus. Išminčius nori pažinti ir tyrinėja gamtos reiškinių priežastis, geometras suranda ir apskaičiuoja jų kiekį i rdydį. Išminčius žino, pagal kokius principus juda dangaus kūnai, kokia jų jėga ir prigimtis, o matematikas surenka stebėjimų duomenis apie jų nutolimą bei grįžimą, stengiasi išaiškinti, kodėl jie leidžiasi ir teka ir kaip sukuria stovėjimo vietoje regimybę, nors dangaus kūnai sustoti negali. Išminčius stengiasi suprasti, kodėl veidrodis atspindi daiktą, o geometras gali tau pasakyti, kiek turi būti nutolęs daiktas nuo savo vaizdo ir kaip atspindi įvairių formų veidrodžiai. Filosofas įrodys, kad saulė yra didelė, o kokio ji dydžio, tau pasakys matematikas, remdamasis tam tikrais įgūdžiais bei patyrimu. Bet, norėdamas tai atrasti, jis turi remtis tam tikrais pamatiniais principais. Mokslas, kuris savo pagrindus ima iš kitur, nėra savarankiškas mokslas. Filosofija nieko neprašo iš šalies, visą savo pastatą ji stato nuo pat pamatų. Matematika, sakyčiau, yra įsikūrusi paviršiuje, ji stato svetimoje žemėje. Savo pradus ji gauna iš šalies ir stato savo pastatą toliau. Jei ji pati savaime siektų tiesos, jei pati galėtų suprasti viso pasaulio prigimtį, aš pripažinčiau, kad ji daug duos mūsų protams, kurie auga mąstydami apie dieviškus dalykus ir šį bei tą pasiima iš aukštybių. Bet sielą tobulina tik vienas dalykas — pastovus gėrio ir blogio pažinimas, kurį gali pasiekti tik filosofija. Joks kitas mokslas netyrinėja gėrio ir blogio. Dabar aptarkime kiekvieną dorybę. Drąsa yra baimės niekinimas. Į tai, kas mus baugina, kas uždeda jungą mūsų laisvei, ji žiūri iš aukšto, meta tam iššūkį ir parbloškia. Argi laisvieji menai ir mokslai stiprina šią dorybę? Ištikimybė yra švenčiausias žmogaus širdies gėris, jokia būtinybė nepriverčia jos meluoti, joks atlyginimas nepaperka. Ji sako: „Degink, smok, žudyk! Aš neišduosiu! Kuo labiau skausmas brausis prie paslapties, tuo giliau ją slėpsiu". Argi laisvieji mokslai gali sielą padaryti tokią? Saikingumas valdo malonumus: vienų neapkenčia ir išveja, kitus sutramdo ir nurodo jiems sveikas ribas, niekuomet su niekuo nesutikdamas tik dėl jų pačių. Jis žino, kad geriausias troškimų saikas yra imti ne tiek, kiek nori, bet tiek, kiek privalai. Žmogiškumas draudžia būti išdidžiam su draugais, draudžia būti šykščiam. Jis liepia būti visiems maloniam ir žodžiais, ir darbais, ir jausmais, jokios nelaimės nelaiko svetima, o savo sėkme labiausiai džiaugiasi tada, kai ji gali būti naudinga kam nors kitam. Ar laisvieji mokslai moko tokių įpročių? Ne, kaip nemoko paprastumo, kuklumo, susilaikymo; kaip nemoko tenkintis mažu ir taupumo; kaip nemoko gailestingumo, saugančio svetimą kraują taip pat, kaip ir savo, ir suvokiančio, kad žmogus neturi išlaidžiai naudotis kito žmogaus jėgomis. Kas nors pasakys: „Kadangi tvirtinate, jog be laisvųjų mokslų neįmanoma pasiekti dorybės, tai kodėl teigiate, kad jie dorybei nieko neduoda?" Tvirtiname todėl, kad ir be maisto dorybės nepasieksi, tačiau maistas neturi nieko bendra su dorybe. Medis nieko neduoda laivui, nors laivai būna tik mediniai. Kartoju: nemanyk, jog daiktą padaro pagalbinė priemonė, be kurios jis apskritai negali atsirasti. Galima ir taip pasakyti: išmintį įmanoma pasiekti ir be laisvųjų menų. Nors dorybės reikia mokytis, tačiau jos mokomės be šių menų pagalbos. Kodėl aš turėčiau manyti, kad nemokąs rašto žmogus nebus išminčius, jei išmintis glūdi ne raštuose? Ją atskleidžia darbai, o ne žodžiai, ir aš nežinau, ar ne tikresnis tas žinojimas, kuris neturi jokios paspirties iš išorės. Išmintis — didis ir platus dalykas. Jai reikia daug erdvės. Reikia mokytis dieviškų ir žmogiškų, praėjusių ir būsimų, laikinų ir amžinų dalykų. Reikia visko mokytis apie laiką, kiek daug klausimų kyla vien dėl jo. Pirmiausia, ar jis yra kažkas savaime? Antra, ar kas nors buvo prieš atsirandant laikui ir ar gali kas nors egzistuoti be laiko? Ar jis prasidėjo kartu su pasauliu, ar jau prieš atsirandant pasauliui, nes jeigu kažkas buvo, tai buvo ir laikas? Nesuskaičiuojama daugybė klausimų kyla vien dėl sielos: iš kur ji ir kokia ji, kada atsirado kaip ilgai būna? Ar ji iš vienur pereina kitur keisdama savo buveinę, įsikūnydama vis kitose būtybėse, ar vergauja ne daugiau kaip vieną kartą ir, išsilaisvinusi iš kūno, klaidžioja visatoje? Ar ji yra kūniška, ar ne? Ką ji darys, kai mes nustosime būti jos įrankiai? Kaip naudosis savo laisve, kai ištrūks iš šio kalėjimo? Ar ji pamirš, kas buvo, ar pažins save tuomet, kai, palikusi kūną, pakils į aukštybes? Kad ir kurią žmogiškų ar dieviškų dalykų sritį aptartum, nuvargsi nuo daugybės klausimų, kuriuos reikia ištirti ir pažinti. Kad tiek daug tokių plačių klausimų rastų mumyse laisvą prieglobstį, privalome iš proto pašalinti visa, kas nedalinga. Dorybė neis ten, kur ankšta: dideliam dalykui reikia didelės erdvės. Viską išvaryk, tegul visa širdis atsivers tik jai. „O juk malonu studijuoti daugelį mokslų ir menų." Tebūna jų atmintyje tiek, kiek būtina. Ar tu manai, kad reikia smerkti tik tą, kuris įsigyja nereikalingų bei nenaudojamų daiktų ir namuose išdėsto brangenybių parodą, ir nesmerkti to, kuris prisikimšęs visiškai nereikalingų mokslų rakandų? Noras žinoti daugiau negu reikia yra viena iš nesaikingumo atmainų. Kodėl? Mat šis laisvųjų menų vaikymasis daro žmones įkyriais plepiais ir savimi patenkintais išsišokėliais. Jie nesimoko būtinų dalykų todėl, kad prisimokė nereikalingų. Gramatikas Didimas parašė keturis tūkstančius knygų. Aš gailėčiau net to, kuris būtų šitiek perskaitęs. Vienose knygose jis tyrinėja, kur Homero tėvynė, kitose — sprendžia, kas buvo tikroji Enėjo motina, trečiose — svarsto, ar Anakreontas buvo didesnis gašlūnas ar girtuoklis, ketvirtose — stengiasi išaiškinti, ar Sapfo buvo gatvės merga, nagrinėja ir kitus dalykus, kuriuos reikėtų užmiršti, jei ir žinotum juos. Dabar pamėgink man sakyti, kad mūsų gyvenimas trumpas! Bet jeigu tu remsies mūsiškių mokymu, aš parodysiu, jog ir čia daug ką reikia apkapoti kirviu. Nemaža laiko kainuoja ir didžiai įgrysta kitų ausims toks pagyrimas: „Tai — apsiskaitęs žmogus!" Todėl pasitenkinkime paprastesnių vardu: „Tai — doras žmogus!" Ar ne taip yra? Ar privalau išvynioti visų tautų metraščius ir ieškoti, kas pirmasis pradėjo rašyti eiles? Ar privalau skaičiuoti, koks laiko tarpas skiria Orfėją nuo Homero, neturėdamas net tos epochos kalendoriaus? O gal turiu atpažinti visas kvailystes, kurių Aristarchas prikimšo į svetimus eilėraščius, ir žudyti laiką laiką skaičiuodamas skiemenis? Ar taip pat turiu būti prirakintas prie geometrinių figūrų dėliodamas jas smėlyje? Ar jau man iškrito iš galvos išganingas pamokymas: „Taupyk laiką!" Ar visa tai aš privalau žinoti? O ko tada nežinosiu? Gramatikas Apionas Gajaus Cezario laikais išvažinėjo visą Graikiją ir visuose miestuose buvo priimtas dėl Homero vardo. Jis sakydavo, jog Homeras, užbaigęs „Odisėją" ir „Iliadą", vėliau prie savo kūrinio pridėjo pradžią, kurioje aprašė visą Trojos karą7. Jis pateikdavo tokį įrodymą: pirmoje eilutėje Homeras parašė dvi raides, reiškiančias jo parašytų knygų skaičių8. Reikia, kad tokius dalykus žinotų tas, kuris nori per daug žinoti ir negalvoja, kiek laiko iš jo pagrobia ligos, kiek visuomeniniai ir asmeniniai reikalai, kiek kasdieniniai darbai ir kiek miegas. Pažvelk į savo amžių: tiek daug užsiėmimų jame netilps! Ką ten kalbėti apie laisvuosius menus, jei net filosofai turi daug ko nereikalinga, daug ko nenaudinga. Pavydėdami gramatikams, pavydėdami geometrams, jie patys taip pat nusileido iki skiemenų, jungtukų ir prielinksnių savybių aiškinimo. Tai, kas šiuose menuose buvo nereikalinga, perkėlė į savąjį. Taip ir įvyko, jog jie moka uoliau kalbėti negu gyventi. Tik paklausyk, kiek blogo padaro per didelis gilinimasis į smulkmenas ir koks jis pavojingas tiesai. Protagoras tvirtina, jog apie kiekvieną dalyką galima samprotauti ir vienaip, ir kitaip, kartu galima samprotauti ir apie tai, ar apie kiekvieną dalyką galima samprotauti ir vienaip, ir kitaip. Nausifanas įrodinėja, jog visa, kas egzistuoja, egzistuoja ne tikriau negu neegzistuoja. Parmenidas sako, jog iš viso to, ką matome, neegzistuoja nieko, išskyrus būtį. Zenonas Elėjietis pašalino visą šio sunkaus klausimo keblumą, sakydamas, kad nieko nėra. Beveik prie tos pačios išvados prieina ir Pirono sekėjai, ir megariečiai9, ir eretrijiečiai10, ir akademikai papildydami ją nauju žinojimu — kad nieko nežino. Visa tai mesk į tą pačią nereikalingų laisvųjų menų krūvą: vieni skelbia man nenaudingas žinias, kiti atima viltį ką nors žinoti. Geriau jau žinoti nereikalingus dalykus, negu nieko nežinoti. Pirmieji neneša deglo, kuris 'nukreiptų mano žvilgsnį į tiesą, antrieji išduria man akis. Jei tikėsiu Protagoru, žinosiu, kad pasaulyje nėra nieko tikra; jei Nausifanu — kad vienintelis tikras dalykas yra tai, jog nėra nieko tikra; jei Parmenidu — kad nėra nieko, išskyrus vienį, jei Zenonu — kad ir vienio nėra. Tai kas gi esame mes patys ir visa, kas mus supa, maitina, palaiko? Visas pasaulis — arba tuščias, arba apgaulingas šešėlis! Nelengva pasakyti, ant kurių aš labiau širstu: ar ant tų, kurie skelbia, kad nieko nežinome, ar ant tų, kurie nepalieka mums galimybės nieko nežinoti. Lik sveikas.


AŠTUONIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tu trokšti naudingo ir išminties siekiančiam žmogui būtino dalyko, norėdamas, kad aš parašyčiau apie filosofijos skirstymą ir parodyčiau milžiniško jos kūno dalis. Juk pažįstant dalis, lengviau suvokti visumą. O kad visa filosofija galėtų prieš mus iškilti taip, kaip pasaulis, iškylantis visas prieš mus! Kokie panašūs būtų šie du reginiai! Tuomet iš tiesų visi mirtingieji pultų ja žavėtis ir paliktų tai, ką mes dabar laikome didžiu, nes nepažįstame to, kas iš tikrųjų yra didu Bet kadangi šitaip įvykti negali, turime į ją žvelgti taip, kaip žiūrime į pasaulio paslaptis. Tik išminčiaus siela apima visą jos didumą, aprėpdama ją taip pat žaibiškai, kaip mūsų žvilgsnis aprėpia dangų. O mums, kuriems reikia prasibrauti pro tamsą ir kurių regėjimas klaidina net žiūrint iš arti, lengviau apžiūrėti viską atskirai, nes dar nesugebame suvokti visumos. Taigi įvykdysiu tavo prašymą ir suskirstysiu filosofiją į dalis, bet ne į gabalus. Naudinga ją suskirstyti, o ne sutrupinti: labai mažus dalykus taip pat sunku suvokti, kaip ir labai didelius. Tauta skaidoma į tribas1, o kariuomenė — į centurijas2. Didesnis daiktas lengviau suprantamas tada, kai skaidomas į tam tikras dalis, kurios, kaip sakiau, neturi būti nesuskaičiuojamos ir mažytės. Per smulkus skaidymas turi tų pačių trūkumų kaip ir visiškas neskaidymas. Tai, kas sutrinta į miltus, vėl panašu į painiavą. Tad pirmiausia, jei šito nori, pasakysiu tau, kuo skiriasi išmintis nuo filosofijos. Išmintis yra tobulas žmogaus sielos gėris, o filosofija yra išminties meilė bei veržimasis į ją: ji skuba ten, kur išmintis jau yra nukeliavusi. Aišku, iš kur kilęs filosofijos vardas. Pačiu savo vardu ji parodo, ką myli3. Kai kurie išmintį apibūdina kaip dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimą, o kai kas — ir šitaip; išmintis — tai dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų bei jų priežasčių pažinimas. Man atrodo, kad to pridurti nereikia, nes žmogiškųjų ir dieviškųjų dalykų priežastys taip pat yra sudedamoji dieviškųjų dalykų dalis. Įvairūs rašytojai apibūdindavo filosofiją vis kitaip. Vieni ją vadino dorybingumo mokslu, kiti — sielos tobulinimo mokslu, o kai kurie ją vadino teisingo mąstymo troškimu. Lyg ir aišku buvo viena: filosofija skiriasi nuo išminties. Juk negali būti, kad tai, ko siekiama, ir tai, kas siekia, yra tas pats dalykas. Kaip skiriasi godumas nuo pinigų, nes godumas trokšta, o pinigai yra trokštamas dalykas, taip ir filosofija skiriasi nuo išminties. Mat antroji yra pirmosios išdava ir atlyginimas. Filosofija ateina, o prie išminties ateinama. Išmintis yra tai, ką graikai vadina .... Romėnai taip pat vartodavo šį žodį, kaip iki šiol vartoja graikišką žodį „filosofija". Tai gali tau įrodyti ir senosios togatos, ir užrašas ant Doseno paminklo:

Keleivi, stok! Skaityk Doseno tu sofiją.

Kai kurie mūsiškiai, nepaisydami to, kad filosofija yra dorybės siekimas ir kad dorybė yra filosofijos tikslas, buvo tos nuomonės, jog negalima jų atskirti, nes filosofijos nėra be dorybės nei dorybės — be filosofijos. Filosofija yra rūpinimasis dorybe, bet rūpinamasi per pačią dorybę. Negali būti nei dorybės be dorybės mokslo, nei dorybės mokslo be jos pačios. Čia yra ne taip, kaip būna tada, kai žmogus iš tolo taiko į kokį nors daiktą: besitaikantis yra vienur, o taikinys — kitur. Keliai, vedantys į dorybę — ne vieškeliai, vedantys į miestą, jie veda į dorybę tik pačios dorybės keliu. Tad filosofija ir dorybė viena nuo kitos priklauso. Daugumas dižiųjų autorių sako, jog filosofija skirstoma į tris dalis: dorovės filosofiją, gamtos filosofiją ir logiką. Pirmoji tobulina sielą; antroji tyrinėja visų daiktų esmę; trečioji atskleidžia teiginių savybes, jų struktūrą, įrodymų rūšis, kad vietoj tiesos slapta neįsėlintų melas. Be to, buvo ir tokių, kurie filosofiją skaidė į mažiau dalių, ir tokių, kurie išskyrė daugiau jos dalių. Kai kurie peripatetikai prideda dar ir ketvirtą jos dalį — mokymą apie valstybę, nes šis mokslas remiasi ypatingu tyrimo būdu ir turi savarankišką tyrimo objektą.

Kai kurie pridėjo dar vieną dalį, pavadinę ją ... — mokslu, kaip tvarkyti savo turtą. Kai kurie dar išskyrė mokslą apie įvairius gyvenimo būdus. Tačiau visa tai telpa į tą filosofijos dalį, kuri aiškina dorovę. Epikūrininkai skyrė dvi filosofijos dalis: gamtos ir dorovės filosofiją, o logiką jie atmetė. Po to, kai pačios aplinkybės vertė juos atskirti neteisingus sprendimus ir išaiškinti tiesos skraiste prisidengusį melą, jie patys pripažino dar ir trečią filosofijos dalį, pavadinę ją filosofijos skyriumi „Apie samprotavimo sprendimus ir taisykles"; taigi jie kitaip pavadino logiką, nors ją laiko gamtos filosofijos priedėliu. Kirėniečiai4 atmetė logiką ir gamtos filosofiją, palikdami tik dorovės filosofiją; bet ir jie taip pat kitu pavidalu grąžina tai, ką buvo pašalinę. Mat jie dorovės filosofiją  skirsto į penkias dalis: viena — apie tai, ko reikia vengti ir ko reikia siekti, kita — apie aistras, trečia — apie veiklą, ketvirta — apie priežastis, penkta —apie įrodymus. Betgi daiktų priežastis nagrinėja gamtos filosofija, o įrodymus— logika. Aristonas Chijietis tvirtino, jog gamtos filosofija ir logika ne tik nereikalingos, bet ir žalingos. O pripažindamas tik dorovės filosofiją, jis apkarpė ją atmesdamas raginimų skyrių, nes, anot jo, tai — auklėtojo, o ne filosofo dalykas. Lyg filosofas neauklėtų žmonių giminės!

Taigi, kadangi filosofiją sudaro trys dalys, pirmiausia pradėsime dėstyti tą jos dalį, kurioje kalbama apie dorovę. Ji taip pat skirstoma į tris skyrius. Pirmasis iš jų — apie svarstymą — yra naudingiausias, nes svarstymas kiekvienam pripažįsta tai, kas jam priklauso, ir viską įvertina. Kas gali būti reikalingiau kaip nustatyti daiktų vertę?! Antrasis skyrius aiškina apie troškimą, o trečiasis — apie veikimą. Pirmiausia reikia nuspręsti, kiek kas yra verta; antra — pajusti deramą ir protingą troškimą; trečia — siekti, kad tavo troškimas atitiktų veiksmą, kad visur būtum ištikimas pats sau. Jei trūksta vieno iš šių trijų dalykų, griūva ir kiti. Kas iš to, kad tu savyje viską įvertinai, jei tavo troškimai per dideli? Kas iš to, kad pažaboji savo troškimus ir valdai savo aistras, jei savo veikimui nerandi tinkamo laiko, jei neišmanai, kada, ką, kur ir kaip reikia veikti? Mat viena yra žinoti gerąsias daiktų savybes ir jų vertę, kita — mokėti parinkti akimirką, trečia — pažaboti troškimus ir veikti protingai, o ne aklai veržtis prie veiklos. Gyvenimas harmoningas tada, kai veiksmas neapgauna troškimo, o šį skatina gerosios kiekvieno daikto savybės, kurios jį pristabdo arba sustiprina priklausomai nuo to, kiek verta šio daikto siekti. Gamtos filosofija skirstoma į du skyrius: viename nagrinėjami materialūs, kitame — nematerialūs dalykai. Savo ruožtu abu jie dalomi į, sakyčiau, pakopas. Materialūs daiktai skirstomi į tuos, kurie kuria, ir tuos, kurie iš jų atsiranda; o atsiranda pradai. Vienų nuomone, skyrius apie pradus yra nedalomas, tačiau kai kurie jame nori išskirti dalį, skirtą materijai, ir kitą dalį, kurioje aptariame priežastis, išjudinanti viską, taip pat ir pradus. Dar mums reikta suskirstyti logiką. Kiekviena kalba yra arba ištisinė, arba išskaidyta tarp klausiančiojo ir atsakančiojo. Šią nutarta vadinti ..., o pirmąją -...; ... rūpinasi parinkti žodžius, jų reikšmes ir teisingai juos surikiuoti. ... yra ir mokslas apie žodžius, ir mokslas apie sąvokas, tai yra mokslas apie išsakomų dalykų turinį ir mokslas apie šio turinio išsakymą. Visa tai galima dar daug kartų skirstyti. Daugiau aš nebeaptarinėsiu to ir

Minėsiu svarbiausia5.

Priešingu atveju, pradėjus dalis skaidyti į vis naujas dalis, bus visas mokslinis veikalas.

Lucilijau, puikiausias vyre, nesiruošiu atbaidyti tavęs nuo tokių veikalų skaitymo, jei visa, ką perskaitysi, tuoj pritaikysi papročiams. Pažabok juos, išjudink iš suglebimo, sustabdyk jų irimą, sutramdyk išdidumą, kiek galėdamas apribok savo ir kitų aistras, o tiems, kurie tau sakys: „Ar ilgai dar kartosi tą patį?", atsakyk: tai aš turėčiau jus klausti: „Ar ilgai vis taip pat nusidėsite?" Norite, kad vaistai baigtųsi anksčiau negu liga? Aš dar smarkiau ir atkakliau jums tai kartosiu, nes jūs nenorite šito girdėti. Gydymas tada pradeda būti naudingas, kai apmiręs kūnas dėl jo poveikio ima jausti skausmą. Net jums ir nenorint, teigsiu tiesą, galinčią jums padėti. Tegul retkarčiais jus pasieks mano nemeilikaujantis balsas, o kadangi tiesos nenorit klausytis po vieną, klausykitės visi kartu. Ar ilgai dar plėsite savo valdas? Užkariavęs visą tautą, vienas šeimininkas neišsitenka jos laukuose. Kiek dar plėsite savo dirvas, jei jums neužtenka provincijos dydžio sklypų?

Garsios upės plaukia tik vienam žmogui priklausančioje žemėje, didelės upės, kuriomis eina didelių tautų sienos, nuo ištakų iki žiočių yra jūsų nuosavybė. Bet ir šito per maža, jūs norite savo dvarais apjuosti marias, norite, kad jūsų prievaizdas viešpatautų anapus Adrijos, Jonijos ir Egėjo jūrų, kad salos, kažkada didelių valdovų buveinės, tarp jūsų valdų būtų laikomos menkniekiu. Valdykite kokias tik norite platybes, tegul jūsų žemės sklypu bus laikomas seniau valstybe vadintas plotas, savinkitės, ką galite, bet vis tiek visko nepasiglemšite. Dabar kreipiuos į tuos, kurių prabangos pomėgis išsikerojo taip plačiai, kaip anų godumas. Jums sakau! Ar ilgai bebus ežerų, virš kurių nestūksotų jūsų vilų stogai? Ar ilgai bebus upių, kurių krantų neužstoja jūsų vilos? Kad ir kur išsiveržtų šiltųjų vandenų šaltinis, ten iškyla naujas prabangos prieglobstis. Kad ir kur išsilenktų lanku jūros krantas, ten jūs tuojau klojate pagrindą ir, padarę dirbtinį dugną, varote marias į užtvarą. Bet, nors visur spindi jūsų namai, vienur užkelti ant kalnų ir atveriantys platų žemės ir jūros vaizdą, kitur lygumoje pastatyti aukštumo sulig kalnu, nors ir daug, nors milžiniškų statinių dar suręsite, vis tiek turite tik vieną, be to, mažą kūną. Kas iš daugybės miegamųjų? Juk gulite viename. O kur jūsų nėra, tas — ne jūsų. Dabar pereinu prie tų, kurių bedugnės ir nepasotinamos gerklės įgeidžiai išnaršo jūras ir žemes. Čia užmetami kabliukai, ten spendžiami spąstai, o ten įvairiausiais tinklais ir be galo vargstant gaudomi įvairiausi gyvūnai. Ramybėje paliekami tik tie, kuriais esate persisotinę. Ar ne trupinėlį iš tų daugybės rankų ruoštų valgių teparagaujate pailsusiomis nuo malonumų lūpomis? Ar ne trupinėlį tos, rizikuojant gyvybe, pagautos žvėrienos tepaskanauja vemiąs ir žagsintis šeimininkas? Ar ne trupinėlis iš toli atgabentų austrių nukrenta į tą nepasotinamą skrandį? Nelaimingieji, nejaugi nesuprantate, kad jūsų alkis didesnis už pilvą?! Lucilijau, kartok tai kitiems ir kartodamas pats klausyk. Rašyk kitiems ir berašydamas pats skaityk, tokiu būdu stenkis tobulinti įpročius ir pažaboti aistrų siautėjimą. Tad stenkis žinoti daugiau, bet geriau. Lik sveikas.


DEVYNIASDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kas, mielas Lucilijau, gali abejoti, jog gyvenimas yra dievų dovana, o geras gyvenimas — filosofijos dovana?! Taigi filosofijai esame skolingi daugiau negu dievams: tiek daugiau, kiek dorybingas gyvenimas yra didesnė geradarybė už gyvenimą apskritai. Tai būtų tiesa jei filosofija nebūtų mums siųsta dievų. Jie niekam nedavė filosofijos žinojimo, nors visiems davė galimybę pažinti. Jeigu jie filosofijos žinojimą būtų padarę visuotiniu gėriu, jeigu mes gimtume žinodami, išmintis prarastų tai, kas joje gražiausia — tai, kad ji nėra atsitiktinumo dovana. Juk dabar joje vertinga ir didu yra tai, kad ji mums tenka neatsitiktinai, kad kiekvienas ją įgyja pats, kad iš ko nors kito jos gauti neįmanoma. Ką tu darytum, ko tikėtumeis iš filosofijos, jei ji būtų dalijama iš malonės? Vienintelis jos uždavinys — pažinti dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų tiesą. Nuo jos niekuomet nenutolsta sąžiningumas, pareigingumas, teisingumas ir kitos susipynusios ir viena nuo kitos priklausomos dorybės. Tai ji išmokė mus gerbti visa, kas dieviška, mylėti visa, kas žmogiška; ji išmokė, jog dievų pareiga — valdyti, o žmonių — gyventi santarvėje. Toji santarvė gana ilgai buvo nepažeista, kol godumas suardė vienybę ir tapo skurdo priežastimi net tų, kuriuos buvo padaręs pačius turtingiausius. Užsigeidę nuosavybės, jie prarado galimybę valdyti viską. Tačiau pirmieji mirtingieji bei jų vaikai, būdami nesugadinti, klausė prigimties ir, paklusę geresniam, pripažino jį savo vadu ir įstatymų leidėju. Mat blogesniųjų paklusimas geresniems atitinka tai, ko reikalauja prigimtis. Net gyvulių bandoms vadovauja arba didesni, arba stipresni vadai. Galvijų bandos priekyje stovi ne išsigimęs jautis, bet toks, kuris didumu ir raumenimis pralenkia kitus patinus, dramblių bandą veda didžiausias dramblys. Tarp žmonių aukščiausias tas, kuris doriausias. Taigi vadas būdavo renkamas pagal dvasios savybes, ir laimingiausios buvo tos tautos, kuriose galingiausiu galėjo tapti tik dorybingiausias. Nebijodamas gali daryti tai, ką nori, žmogus, kuris nemano, jog gali daugiau negu privalo. Taigi vadinamajame aukso amžiuje, Poseidonijo nuomone, karaliavo išminčiai. Jie sulaikydavo pakeltą ranką saugodami silpnesnį nuo stipresnio, patardavo ir atkalbinėdavo, parodydavo, kas naudinga, o kas žalinga. Jų įžvalgus protas žiūrėdavo, kad saviesiems ko nors netrūktų, jų narsa atremdavo pavojus, jų dosnumas turtindavo ir puošdavo valdinius. Pareiga buvo valdyti, o ne viešpatauti. Niekas nebandė išmėginti savo galios prieš tuos, kurių dėka pasidarė galingas; skriausti nebuvo nei noro, nei priežasties, nes žmonės buvo paklusnūs gerai valdžiai, o pats didžiausias karaliaus grasinimas valdiniams būdavo jo pažadas pasitraukti. Bet vėliau, suvešėjus ydoms, karalystės virto tironijomis ir prireikė įstatymų, kuriuos iš pradžių taip pat sudarinėjo išminčiai. Lygias teises Atėnams padovanojęs Solonas buvo vienas iš septynių garsių išminčių1. Likurgas, jei būtų gyvenęs tais laikais, būtų buvęs aštuntasis šio švento skaičiaus narys. Šlovinami ir Zaleuko, ir Charondo įstatymai. Ne forume, ne teisės žinovo menėje, bet kaip tylūs ir skaistūs atsiskyrėliai pitagorininkai jie mokėsi teisės principų, kuriuos perdavė tuomet klestėjusiai Sicilijai ir Italijos graikams. Apskritai aš pritariu Poseidonijui, tačiau nesutinku, kad filosofija išrado menus, kuriais naudojamasi kasdieniniame gyvenime. Nepripažinčiau, kad ji išrado ir amatus. „Ji, — sako Poseidonijas, — išmokė išsibarsčiusius ir besislapstančius arba urvuose, arba duobėse po uolomis, arba medžių drevėse žmones statytis būstus." O aš tvirtinu, jog ne filosofija išgalvojo šias stogų raizgalynes, iškylančias virš kitų stogų, ir ant miestų stūksančius miestus, nuo jūros atitvertus žuvų tvenkinius, kad besotei gerklei negrėstų audrų pavojai ir, net smarkiausiai šėlstant jūrai, prabanga turėtų savo užutekį, kuriame galėtų penėti įvairias žuvų bandas. Ką tu sakai? Argi filosofija išmokė žmones pasidaryti raktus ir velkes? Koks gi dar galėjo būti godumo požymis? Argi filosofija uždėjo šituos didžiausią pavojų gyventojams keliančius stogus? Žmogui pasidarė per maža atsitiktinės pastogės ar natūralaus prieglobsčio, susirasto nestatant ir nevargstant. Patikėk, laimingi buvo laikai, neturėję architektų ir nepažinoję stogdengių. Atsiradus prabangos troškimui, atsirado įprotis skaldyti rąstus į stačiakampius ir, įgudusia ranka traukiant pjūklą per pažymėtą brūkšnį, supjaustyti sienoją.

Skalų rąstą pleištu senovėj skeldavo žmonės2,

nes tada nebuvo statomi rūmai valgomiesiems, kuriuose būtų puotaujama, ir ilga, gatves drebinanti vežimų eilė neveždavo pušų ar eglių, kad jas supjaustytų pagražinimais išpuoštoms ir paauksuotoms luboms paramstyti. Dvišakiai ramsčiai iš abiejų pusių laikė pirkelę, per nuolaidžiai sudėtus tankius žagarus bei šakas nubėgdavo žemyn net labai smarkus lietus. Nors ir gyveno po tokiu stogu, žmonės buvo saugūs. Tada šiaudinės pastogės glaudė laisvuosius, o šiandien po marmuro ir aukso stogais gyvena vergai. Nesutinku su Poseidoniju ir dėl to, kad geležies dirbinius sukūrė išminčiai. Šitaip mąstant, galima būtų tvirtinti, jog išminčiai buvo tie, kurie

Tuosyk spęst žabangus žvėrims ir amalu masint,

Ir su šunim apsupt kalnagūbrius žmonės pramanė3.

Visa tai išrado žmonių apsukrumas, o ne išmintis. Nesutinku taip pat ir su tuo, kad išminčiai buvo tie, kurie atrado geležį ir varį, kai nuo miškų gaisrų išdegusi žemė išliejo negiliai glūdėjusias ir ištirpusias rūdų gyslas. Tokius dalykus paprastai atranda tie, kurie juos vertina. Ir ne toks jau sunkus kaip Poseidonijui man atrodo klausimas, ar pirma buvo pradėtas naudoti kūjis, ar replės. Ir viena, ir kita, ir viską, ko ieškoma susilenkus ir mintimis atsigręžus į žemę, išrado kažkoks miklaus, aštraus, tačiau nedidelio ir nekilnaus proto žmogus. Išminčiui buvo lengva prasimaitinti, ar ne? Juk jis net šiais laikais kratosi rūpesčių. Meldžiu pasakyti, kaip tu gali žavėtis ir Diogenu, ir Dedalu? Kuris iš jų tau atrodo išminčius? Ar tas, kuris sumanė pjūklą, ar anas, kuris, pamatęs rieškučiomis geriantį vandenį berniuką, tučtuojau išsitraukė iš maišelio puoduką ir sudaužė jį taip sau priekaištaudamas: „O, kaip ilgai aš, kvailys, tampiausi nereikalingą naštą!"; kuris miegojo susirietęs statinėje? Kurį šiandien tu laikai išmintingesniu: ar tą, kuris išrado, kaip, paslėpus vamzdžius, labai aukštai išpurkšti šafranu kvepiantį skystį4, kaip, akimoju plūstant vandeniui, pripildyti arba ištuštinti kanalus, kaip sujungti sukamas, pjaustytais pagražinimais išpuoštas valgomojo lubas, kad atsivertų vis kitoks vaizdas, kad jis pasikeistų kiekvieną kartą, kai atnešami nauji valgiai; ar tą, kuris ir kitiems, ir sau rodo, kad prigimtis nereikalauja iš mūsų nieko vargingo ir sunkaus, kad galime gyventi be marmuro meistro ir kalvio, kad galime apsirengti nepirkdami šilkų, galime turėti visa, kas reikalinga, naudodamiesi tuo, ko žemė nepaslėpė savo gelmėse?! Jei žmonių giminė išgirstų tokį žmogų, ji suprastų, jog virėjas jai taip pat nereikalingas kaip ir kareivis. Išminčiai arba panašūs į juos buvo tie, kurie mažai rūpinosi savo kūnu. Būtiniems dalykams tereikia prasčiausio rūpesčio, vargstame tik dėl malonumų. Nepasigesi jokių amatininkų, tik gyvenk pagal prigimtį. Ji nenorėjo, kad mes kankintumės, ir išmokė visko, ką verčia mus daryti. „Bet nuogas kūnas nepakelia šalčio." Kaip, ar žvėrių ir kitų gyvūnų kailiai negali pakankamai ir visiškai apginti mūsų nuo šalčio? Argi daugelis tautų nepridengia kūno medžių žieve? Argi supintos paukščių plunksnos nenešiojamos kaip drabužis? Argi ir šiandien daugumas skitų nesirengia lapių bei pelių kailiais, švelniais pačiupinėti ir neperpučiamais vėjo? „Bet nuo vasaros saulės karščio reikia ūksmingesnio šešėlio." Kaip? Argi senovė nepaliko daugybės nuošlių vietų, kurios dėl laiko ar kokios nors kitos priežasties virto olomis? Kaip? Argi žmonės nepynė rankomis rezginio iš šakelių, neaptepdavo jo paprasčiausiu moliu po to iš sausos žolės ar kitokių miško augalų nedengė stogo ir, juo lietui nutekant žemyn, nepraleisdavo ramiai žiemos? Kaip? Argi nesislepia žeminėse ties Sirtėmis gyvenančios tautos, kurioms nėra kitos tokios patikimos priedangos nuo per daug kaitrios saulės, kaip pati išdžiūvusi žemė? Gamta, dovanojusi visiems gyviams lengvą gyvenimą, nebuvo priešiška žmogui ir nenustatė, kad jis vienintelis negalėtų gyventi be daugybės amatų. Ji neliepia mums jais užsiimti, dėl nieko nereikia vargti, kad būtų galima pragyventi. Gimę randame visa paruošta, tik paniekinę, kas lengva, patys sau prikuriame sunkumų. Stogai, pastogės, kūno dangalai, maistas ir visa, kas dabar virto didžiuliu vargu, tuomet buvo čia pat, veltui ir lengvai pasiekiama, nes viskam saiką rodydavo būtinybė. O mes padarėme tai brangiais, stebėtinais, daugelio sudėtingų amatų pagaminamais dalykais. Juk pati prigimtis pakankamai duoda to, ko reikalauja. Prabangos pomėgis, kuris kasdien pats save skatina ir per daugelį amžių vis didėja savo išradingumu padėdamas mūsų ydoms, yra nutolimas nuo prigimties. Iš pradžių jis ėmė trokšti to, kas nereikalinga, vėliau — to, kas žalinga, ir pagaliau sielą padarė kūno verge įsakydamas jai tarnauti kūno geiduliams. Visi tie amatai, kurie mieste kelia tiek daug šurmulio ir triukšmo, tarnauja kūnui. Kadaise jam visa buvo duodama kaip vergui, o dabar tiekiama kaip šeimininkui. Todėl atsirado audyklos ir kalvės, kvepalų virėjų dirbtuvės, lanksčių kūno judesių ir tęsiamo bei nepertraukiamo dainavimo mokyklos. Išnyko natūralus saikas patenkinant būtinus poreikius. Kas nori tiek, kiek jam užtenka, dabar suprantamas kaip netašytas stuobrys arba elgeta. Net neįtikima, mielas Lucilijau, kaip lengvai saldūs žodžiai net didžiausius vyrus išveda iš tiesos kelio. Štai Poseidonijas, mano nuomone, vienas iš tų, kurių indėlis į filosofiją yra didžiausias, pirmiausia nori aprašyti, kaip iš minkštos ir purios vilnos sukami ir verpiami siūlai, kaip, prikabinus svarsčius, staklėse išsitempia tiesūs metmenys, kaip perkišti ataudai, iš abiejų pusių atpalaiduojantieji juos spaudžiančių apmatų standumą, muštuvo verčiami prisišlieti ir priglusti vienas prie kito. Poseidonijas sako, jog ir audimo meną išrado išminčiai. Jis pamiršo, jog vėliau buvo išrastas dar subtilesnis jo būdas, kai:

Velenas riša stakles, o metmenis praskiria nendrė,

Ataudus šauna šeiva, pritrinta ant virbalo smailo.

Pirštai pataiso vikriai ir, į metmenis dailiai įleidę,

Primuša juos dantimis, tvirtai įstatytais į skietą5.

O jeigu jis būtų matęs mūsų laikų audinius, iš kurių siuvami nieko nepridengiantys drabužiai, kurie, sakyčiau, ne tik kūno, bet ir gėdos nepaslepia?! Po to Poseidonijas aptaria žemdirbius ir ne mažiau iškalbingai aprašo arklo išvagotą ir atkartotą dirvą, kad į puresnę žemę lengviau skverbtųsi šaknys. Jis pasakoja, kaip po to sėjama sėkla ir rankomis ravimos piktžolės, kad kartais neišaugtų pasėliams kenkiantys laukiniai augalai. Ir vėl jis tvirtina, jog tai — išminčių nuopelnas, tarytum dabar valstiečiai neišrastų daug žemdirbystės naujovių, duodančių gausų derlių. Pagaliau, nesitenkindamas šiais amatais, jis nusiunčia išminčių į malūną ir pasakoja, kaip šis, mėgdžiodamas gamtą, pradėjo kepti duoną; „Įdėtus į burną grūdus sutrupina kąsdami kieti dantys, o kas lieka nesusmulkinta, liežuvis vėl stumia prie dantų. Po to košė susimaišo, kad lengviau praslystų pro ryklę. Kai ji pasiekia pilvą, vienoda jo šiluma suvirškina ją, ir tik tada pagaliau pereina į kūną. Kažkas, remdamasis šiuo pavyzdžiu, uždėjo vieną ant kito du šiurkščius akmenis. Jis nusižiūrėjo į dantis, kurių viena eilė nejudėdama laukia antrajai judant. Po to, trindamas vieną akmenį į kitą, grūdus susmulkino ir vėl atgal supylė, kol, keletą kartų permalti, jie visai susitrynė. Tuomet, pašlakstęs miltus vandeniu, ilgai juos minkė, kol pasidarė tąsi tešla.

Iš jos padarė kepalą, kurį iš pradžių kepė karštuose pelenuose ar ant įkaitusios plytos, o paskui pamažu buvo išrastos krosnys ir kiti įrengimai, leidžiantys pasiekti reikiamą karštį". To betrūksta, kad ir batsiuvystės amatą sakytų esant išrastą išminčiaus. Visa tai, žinoma, sumanė protas, bet ne tobulas protas. Tai — žmogaus, o ne išminčiaus išradimai. Taip pat, dievaži, ir laivai, kuriais persikeliame per upes ir jūras, pritaikę vėjų gūsius gaudančias bures ir pastatę į vieną ar kitą pusę laivą sukančius vairus. Tai padaryta pamėgdžiojant žuvis, kurios vairuoja uodega ir, lengvai ją kreipdamos, akimoju šen ar ten pasisuka. „Visa tai, — tvirtina Poseidonijas, — išrado išminčius, bet kadangi tuo užsiimti jam buvo per menka, viską perdavė paprastiems vykdytojams!" Betgi tai ir sumanyta ne kieno nors kito, o tų, kurie ir šiandien tuo užsiima! Kai kuriuos išradimus mes net atsimename, pavyzdžiui, stiklo plokštes, persišviečiančias ir praleidžiančias ryškią šviesą, pirčių skliautus ir sienose įstatytus vamzdžius, kuriais plūsta šiluma, įkaitinanti ir pastato viršų, ir apačią. Ar man minėti šventyklose ir namuose spindintį marmurą? Ką pasakyti apie portikus remiančius apvaliai nugludintus didžiulius akmenis bei rūmus, kuriuose telpa daugybė žmonių? Ar kalbėti apie ženklus, pakeičiančius žodžius ir užrašančius net pačią greičiausią kalbą, kai ranka spėja judėti paskui liežuvį6? Tai sugalvojo patys paprasčiausi vergai! Išmintis glūdi aukščiau; ji nemoko darbuotis rankomis, bet yra dvasios mokytoja. Nori žinoti, ką ji išrado, ką nuveikė? Ji nekuria negražių kūno judesių, trimito ar fleitos giesmių, kai, veržiantis orui į vidų ar pučiant jį lauk, atsiranda garsas. Ji nekuria ir ginklų, ir gynybinių sienų nestato, ir kitų karo reikmenų nedaro, bet globoja taiką ir šaukia žmonių giminę gyventi santarvėje. Ji, kartoju, nėra būtiniausių įrankių kūrėja. Kodėl ją vertini taip menkai? Juk matai prieš save gyvenimo mokytoją. Visi kiti menai yra pavaldūs jai. Juk kam priklauso gyvenimas, tam priklauso ir visos jo puošmenos. Išmintis siekia laimės, į ją eina, į ją skina kelius. Ji atskleidžia, kas yra blogis, o kas tik atrodo blogis. Ji veja iš žmonių galvų tuštybę; ji duoda tikrą didybę ir gniuždo puikybę bei nepagrįstą išdidumą; ji neleidžia, kad būtų nesuvokiama, kuo skiriasi didybė nuo puikybės; ji leidžia pažinti visą gamtą ir save. Ji aiškina, kas yra dievai ir kokie jie, kas yra požemio dievybės ir larai, kas yra genijai ir kas — antrosios rūšies dievybėmis virtusios sielos; ji aiškina, kur jos būna, ką veikia, ką gali ir ko trokšta. Tokie yra išminties įšventinimai, atveriantys mums ne miesto šventyklą, bet milžinišką visų dievų šventovę — patį pasaulį, kurio tikrąjį paveikslą ir tikruosius pavidalus gali įžvelgti tik dvasios, nes žmonių akys nepajėgia aprėpti tokių didingų reginių. Po to ji grįžta prie daiktų pradžios ir visur glūdinčio amžinojo proto, prie jėgos, slypinčios visose sėklose ir kiekvienai iš jų suteikiančios tikrąjį pavidalą. Tada pradeda tyrinėti sielą: iš kur ji atsirado, kur būna, kaip ilgai egzistuoja, į kokias dalis skirstoma. Dar vėliau nuo kūniškųjų dalykų ji pereina prie nekūniškųjų, nagrinėja tiesą ir jos įrodymus, kad po to mokytų atskirti gyvenimo ir kalbų dviprasmybes, nes ir vienur, ir kitur tiesa yra sumišusi su apgaule. Aš kartoju, išminčius ne pasitraukė, kaip atrodo Poseidonijui, nuo anų mokslų, bet apskritai nebuvo su jais susidūręs. Jis nemanė, jog verta išradinėti tai, kuo amžinai naudotis neverta, jis nesiėmė to, ką reikėtų palikti. „Anacharsis, — sako Poseidonijas, — išrado puodžiaus ratą, kuris sukdamasis suteikia indui pavidalą." Kadangi apie puodžiaus ratą užsimenama Homero poemoje, kai kas nori įtikinti, jog ne šis teiginys, o tos eilės yra melagingos. Aš nesiginčiju, kad ratą sukūrė Anacharsis. Nors jį išrado išminčius, bet išrado ne kaip išminčius. Daug ką išminčiai daro kaip paprasti žmonės, o ne kaip išminčiai. Įsivaizduok, kad išminčius yra labai greitas. Jis visus pralenks bėgdamas todėl, kad yra greitas, o ne todėl, kad yra išminčius. Norėčiau parodyti Poseidonijui kokį nors stiklo pūtiką, kuris pūsdamas suteikia stiklui daugybę pavidalų, vargu ar nulipdomų ir patyrusia ranka. O juk tai atrasta tada, kai jau nebesutinkame išminčių. „Sakoma, jog Demokritas išrado skliautą,— tvirtina Poseidonijas, — kuriame vidurinis akmuo sujungia pasvirusį akmenų lanką. Sakyčiau, jog tai netiesa. Juk ir prieš Demokritą būtinai turėjo būti ir tiltų, ir vartų, kurių viršūnė išlenkta. Be to, jums išėjo iš galvos tai, kad tas pats Demokritas išrado būdą, kaip suminkštinti dramblio kaulą ir kaip lydytus akmenukus paversti smaragdu. Dar ir šiandien taip lydant gražinami rieduliai, kurie tinka šiam dalykui. Tarkim, jog tai iš tikrųjų išrado išminčius; bet tai jis padarė ne kaip išminčius. Juk jis daro daug dalykų, kuriuos taip pat, o kartais net sumaniau bei vikriau darant matome ir neišmintingus žmones. Tu klausi, ką išminčius ištyrė, ką iškėlė į dienos šviesą? Pirmiausia — tiesą ir visų daiktų esmę, į kurią žvelgė ne taip, kaip kitos gyvos būtybės, bet sugebančiomis dievybę aprėpti akimis. Antra — gyvenimo dėsnį, kurį suderino su visatos įstatymais, išmokydamas ne tik pažinti dievus, bet ir sekti jais, o į visa, kas mus ištinka, žiūrėti kaip į jų įsakymus. Jis uždraudė paklusti klaidingai nuomonei ir, vadovaudamasis teisingu sprendimu, įvertino, kas kiek yra vertas. Jis pasmerkė su atgaila sumišusius malonumus ir pagyrė visada pasitenkinimą keliantį gėrį. Jis visiems parodė, jog laimingiausias yra tas, kuriam nereikia laimės, o galingiausias — tas, kuris valdo pats save. Aš kalbu ne apie tokią filosofiją, kuri atskiria pilietį nuo tėvynės, o dievus — nuo pasaulio ir kuri dovanoja dorybę malonumui, bet apie tokią, kuri tik dorybę pripažįsta gėriu, kurios negali patraukti nei žmonių, nei likimo dovanos, kurios vertė yra tai, kad jos negalima įsigyti už jokią kainą.

Aš netikiu, kad tokia filosofija egzistavo tais tamsiais laikais, kai dar nebuvo jokių amatų ir žmonės dirbdami mokėsi to, kas jiems buvo naudinga. Jos neturėjo ir laimingieji laikai, kada gamtos gėrybės buvo prieinamos visiems, kai mirtingieji dar nebuvo susvetimėję dėl godumo ir prabangos ir išsibėgioję iš bendruomenės prisiplėšti. Jie dar nebuvo išmintingi vyrai, net jeigu ir elgėsi kaip išminčiai. Visi labiausiai žavisi šia žmonių giminės raidos pakopa, ir jeigu dievai kam nors pavestų tvarkyti žemės reikalus ir sudaryti tautų įstatymus, niekas neišsirinktų geresnių už tuos, kurie, kaip mename, klestėjo, kai

...niekad artojai dirvų nespaudė,

Ežios ženklą statyt ir lauką sklypais raižyti

Buvo užginta: drauge jie dirbo, o žemė savaime

Viską davė mieliau, kai niekas nereikalavo7.

Ar buvo žmonių giminė, laimingesnė už šitą?! Jie visi kartu naudojosi gamtos gėrybėmis, kurių ji, visų motina ir globėja, duodavo pakankamai, leisdama ramiai valdyti bendrus turtus. Kodėl gi aš negalėčiau pavadinti turtingiausia tą žmonių giminę, kurioje neįmanoma rasti vargšo? Bet į tą puikią tvarką įsiveržė godumas ir, trokšdamas šį bei tą atskirti sau ir pasisavinti, padarė taip, kad viskas tapo svetima, o milžiniškas gėrybių perteklius virto jų trūkumu. Godumas atnešė skurdą ir, daug ko trokšdamas, prarado viską. Tegul dabar jis mėgina susigrąžinti, ką prarado, tegul prie laukų prijungia laukus, išstumdamas kaimyną pinigais ar skriaudomis, tegul žemės tęsiasi kaip provincijos ir tegul ilga kelionė per jas bus vadinama „valdymu", vis tiek joks ežių plėtimas nenuves mūsų ten, iš kur esame išėję. Kai visa tai padarysime, turėsime daug; tačiau kažkada turėjome visą pasaulį. Pati žemė, nors ir neįdirbta, buvo derlingesnė ir dosni neplėšikaujančioms tautoms, gamtos duodamas gėrybes žmonės atrasdavo ir su didžiausiu malonumu rodydavo jas kitiems. Sutartinai viską tarpusavy dalydamiesi, jie nepatyrė nei pertekliaus, nei nepritekliaus. Stipresnis dar nekėlė rankos prieš silpnesnį, šykštuolis nekaupė atsargų atimdamas iš kitų būtiniausius dalykus, kiekvienas rūpinosi kitu taip, kaip savimi. Ginklai gulėjo nenaudojami, žmogaus krauju nesuteptos rankos visą neapykantą buvo nukreipusios į žvėris. Tie, kuriuos nuo saulės dengė kokia nors tanki giraitė, kurie žiemos ar lietaus rūstybę saugiai praleisdavo nieko nekainuojančioje lapų pastogėje, ramiai ir nedūsaudami praleisdavo naktį. Nerimas verčia mus vartytis nuo šono ant šono savo purpuruose, badydamas skaudžiausiais dygliais. O kokius saldžius sapnus jie sapnuodavo ant kietos žemės! Ne raižytos lubos kybojo virš jų, bet plaukė virš jų, gulinčių lauke, žvaigždynai ir nuostabus nakties reginys, o pasaulis tykiai sukosi atlikdamas tokį didelį darbą. Ir dieną, ir naktį jiems buvo atvertas šio puikiausio rūmo vaizdas. Gera jiems buvo žiūrėti į žvaigždes matant, kaip vienos pradeda leistis nuo dangaus vidurio, o kitos dar tik pateka iš savo slėptuvių. Ar jiems nebuvo malonu klajoti tarp šių taip plačiai išsibarsčiusių stebuklų? O jus gąsdina kiekvienas stogo ar išpieštų sienų girgžtelėjimas; vos tik kas nors barkšteli — ir bėgate persigandę8. Anie neturėjo į miestą panašių rūmų. Bet jie turėjo orą ir laisvą erdvių vėją, lengvą uolos arba medžio šešėlį, skaidrių šaltinių bei upelių, nedrumsčiamų nei darbų, nei vamzdžių, neverčiamų tekėti kitu, priverstiniu keliu, bet laisvai tekančių, gražių natūralių pievų, o tarp jų — kaimiečio rankų dailiai pastatytų lauko pirkelių. Toks namas atitiko prigimtį, jame buvo malonu gyventi nebijant nei jo, nei dėl jo. Dabar gi

daugiausia baimės kelia mūsų būstai. Tačiau, nors jų gyvenimas buvo ir nuostabus, ir be apgaulės, jie nebuvo išminčiai, nes šis vardas reiškia galimybę nepaprastai tobulėti. Aš neneigiu, kad jie buvo kilnios dvasios vyrai ir, sakyčiau, gimę iš dievų. Nėra abejonės, jog pasaulis, dar nepavargęs nuo kūrimo, davė geresnių vaisių. Tačiau kiek jų prigimtis buvo stipresnė ir labiau linkusi į darbą, tiek jų išmintis dar nebuvo subrendusi. Mat gamta nedovanoja dorybės, tapti dorybingam — sunkus menas. Jie neieškojo žemės gelmėse nei aukso, nei sidabro, nei skaidrių akmenų ir gailėjosi net laukinių gyvūnų. Dar labai toli buvo laikai, kai žmogus žmogų užmuš ne iš pykčio, ne iš baimės, bet dėl reginio. Jie dar nenešiojo margų drabužių, neausdavo auksu, net nekasė jo. Kaipgi yra? Jie buvo nekalti, nes nežinojo blogio. Juk didelis skirtumas, ar kas nors nenori nusidėti, ar nemoka. Jiems trūko teisingumo, trūko proto, trūko susivaldymo ir drąsos. Jų atšiaurus gyvenimas turėjo tam tikrų šių dorybių bruožų, tačiau dorybė būdinga tik apšviestai, mokytai, nuolatiniu lavinimu aukštybes pasiekusiai sielai. Mes ir gimstame tam, tačiau be šito. Net patys doriausieji prieš lavindamiesi turi polinkį į dorybę, bet ne dorybę. Lik sveikas.


DEVYNIASDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Manasis Liberalis nuliūdo atėjus žiniai apie gaisrą, sudeginusį Lugdūno koloniją. Tokia nelaimė sujaudins kiekvieną, o ką jau kalbėti apie labai savo gimtąjį miestą mylintį žmogų. Šis atsitikimas privertė jį pasiemti dvasios stiprybe, kurią ugdė, kad įstengtų iškęsti visa, ko, jo nuomone, galima bijoti. Nesistebiu, kad jis net nenuogąstavo dėl šitos nelauktos ir beveik negirdėtos nelaimės, nes dar nebuvo atsitikę tokio įvykio. Daugelį miestų siaubė gaisrai, bet nė vieno nesunaikino. Net namus padegusi priešo ugnis daug kur užgęsta ir, net nuolatos kurstoma, retai kada praryja viską, nieko nepalikdama kardui. Ir žemės drebėjimas vargu ar kada nors buvo toks smarkus ir pražūtingas, kad sugriautų ištisus miestus. Niekuomet pagaliau neliepsnojo toks nelemtas gaisras, po kurio kitas gaisras būtų nebeįmanomas. Viena naktis nušlavė daugybę puikiausių pastatų, kurių kiekvienas galėjo išgarsinti bet kokį miestą. Taikos metu atsitiko tai, ko žmonės nebijo net per karą. Kas galėtų tuo patikėti?! Nurimus ginklams, dabar, kai visame pasaulyje viešpatauja ramybė, paklauskite, kur yra Lugdūnas, Galijos puošmena.

Prislėgdamas visą bendruomenę, likimas visada duodavo laiko pasibaiminti dėl gresiančių įvykių. Bet koks didelis daiktas paprastai sunaikinamas ne iš karto, o čia per vieną naktį dingo didžiausias miestas. Pagaliau aš ilgiau tau pasakoju apie jo pražūtį, negu iš tikrųjų ji truko. Visa tai pakirto mūsų Liberalio dvasią, tokią tvirtą ir nepalaužiamą nelaimių. Kodėl jis sugniužo — aišku: netikėtos nelaimės labiau slegia. Staigi neganda visuomet atrodo didesnė, ir ja besistebėdami, žmonės dar smarkiau kenčia. Todėl nieko mums neturi būti nelaukta. Viską reikia numatyti ir visko tikėtis: ne tik to, kas paprastai įvyksta, bet ir to, kas gali įvykti. Ar yra kas nors, kurio panorėjęs likimas nepalaužia pačiame žydėjime, kurio nepuola ir kuriam nesmogia tuo stipriau, kuo puikiau tas žėri? Ar likimui yra kas nors per sunku ir neįmanoma? Jis užgriūva ne visados tuo pačiu keliu, kartais sustoja pusiaukelėje; kartais jis mūsų pačių rankas pasitelkia prieš mus pačius; kartais savo jėgomis randa pavojų kaltininko. Neganda tyko visada. Malonumų įkarštyje gimsta skausmų priežastys, karas kyla klestint taikai, o saugumo ramsčiai virsta baimės šakiniu, draugas tampa nedraugu, o sąjungininkas — priešu. Vasaros giedra staiga virsta audra, baisesne negu žiemą. Priešiškumą patiriame ir nesusidūrę su priešu, per didelė sėkmė pražudo pati save. Saikingiausius užpuola liga, stipriausius — džiova, nekalčiausius — bausmė, o didžiausius atsiskyrėlius įtraukia sumaištis. Likimas renkasi vis naujus kelius tarsi rodydamas savo jėgą primiršusiems jį žmonėms. Viena diena išbarsto ir išsklaido tai,kas su dideliu vargu buvo statoma ilgus metus laiminant didžiai palankiems dievams. Tas, kuris ištaria „viena diena", skiria daug laiko nelaimės kelionei; valstybei sunaikinti užtenka valandos ir net akimirkos. Būtų šiokia tokia paguoda dėl mūsų silpnumo bei aplinkybių, jei viskas žūtų taip pat pamažu, kaip ir atsiranda. O dabar augama lėtai, bet žlungama greitai. Nei asmeniniame, nei viešajame gyvenime nėra nieko tikra, apsiverčia ir žmonių, ir miestų likimas. Esant ramybės palaimai, atsiranda baimė, be jokių išankstinių priežasčių nelaimės įsiveržia iš ten, iš kur jų mažiausiai laukiama. Per vidaus ir išorės karus išsilaikiusios karalystės žlunga be jokio smūgio. Kiek valstybių sėkmingai pragyvena laiminguosius savo metus?! Taigi reikia viską numatyti ruošiant dvasią tam, kas gali atsitikti. Ruoškis ištrėmimui, ligos kančioms, karams, laivo sudužimui. Neganda gali tave išplėšti iš tėvynės arba gali tėvynę išplėšti iš tavęs; gali nuvaryti tave į dykumą, gali sukurti dykumą žmonių minioje. Tegul tau prieš akis visada bus žmogaus dalia, iš anksto nuteikime dvasią ruoštis ne tik tam, kas įvyksta dažnai, bet ir tam, kas gali įvykti blogiausia, jei nenorime sugniužti ir apstulbti dėl nematytų dalykų kaip dėl nebūtų. Reikia turėti galvoje visas likimo jėgas. Kiek Azijos ir Achajos miestų žuvo nuo vieno žemės drebėjimo smūgio! Kiek Sirijos ir Makedonijos tvirtovių prarijo žemė! Kiek kartų ši nelaimė niokojo Kiprą! Kiek kartų virto dulkėmis Pafas! Dažnai sužinome apie ištisų miestų žuvimą, tačiau kuri pasaulio dalis esame mes, kuriuos pasiekia tokios žinios?! Tad pakilkime sutikti atsitiktinumo ir, kad ir kas įvyktų, žinokime, jog nelaimė nėra tokia didelė, kaip skelbia gandai. Štai sudegė turtingas miestas, kelių provincijų puošmena, panašus į daugelį kitų ir kartu — išimtis, nes buvo pastatytas tik ant vieno nelabai plataus kalno. Bet laikas nutrins visų miestų, kuriuos dabar girdi vadinant didingais bei garsiais, pėdsakus. Tu gi matai: išnyko net pamatai pačių garsiausių Achajos pilių, nebeliko nė žymės, jog jos kadaise yra buvusios. Griūva ne tik žmonių kūriniai, laikas nusineša ne tik žmogaus meno bei darbštumo vaisius: išsiskiria kalnagūbriai, prasmenga ištisos sritys, bangos užplūsta smarkiai nutolusias nuo jūros vietas. Baisi ugnies jėga išgraužia švytėjusias liepsnomis kalvas ir labai aukštas viršūnes — jūreivių paguodą bei kelrodžius — ir sulygina jas su žeme. Žūva net pačios gamtos kūriniai, todėl turime ramiai iškęsti miestų pražūtį. Viskas atsiranda tam, kad išnyktų. Pražus viskas: ar uždarytų dujų vidinė jėga bei pašėlęs spaudimas susprogdins jas spaudžiantį svorį, ar gelmėje sustiprėjęs įkaitusių požeminių srovių išsiveržimas sulaužys jų kelyje esančias kliūtis, ar liepsnų išsiveržimas praplės žemės paviršių, ar ką nors pamažu sunaikins senatvė, nuo kurios niekas negali apsisaugoti, ar pasikeitęs klimatas išvarys žmones, paversdamas gyvenvietes dykynėmis. Ilgai reikėtų vardyti visus likimo kelius. Žinau viena: visi mirtingųjų darbai yra pasmerkti mirčiai, gyvename tarp laikinų dalykų. Tokius ir panašius paguodos žodžius aš sakau Liberaliui, liepsnojančiam neįtikima meile savo gimtam miestui, kuris žuvo galbūt todėl, kad vėl išaugtų gražesnis. Dažnai nelaimė paruošia vietą didesnei buvusiai laimei. Daug kas krito tam, kad pakiltų aukščiau. Timagenas, nekentęs klestinčios Romos, sakydavo, kad jos gaisrai liūdina jį tik dėl vienos priežasties: jis žino, jog ji pakils dar gražesnė negu buvo prieš sudegdama. Ir aname mieste tikriausiai visi varžysis stengdamiesi atstatyti jį dar didingesnį ir tvirtesnį. Tegu jis bus neramus, tegu palankūs būrimo iš paukščių ženklai lems jam ilgaamžiškumą! Juk šiai kolonijai — šimtieji metai nuo įkūrimo, o toks amžius ir žmogui — ne riba! Planko įsteigta dėl patogios vietos, ji traukė daug gyventojų ir išaugo. Tačiau kiek sunkiausių nelaimių patyrė ji per tokį laiko tarpą, kurio užtenka susenti žmogui! Tad tegul mūsų dvasia mokysis suprasti ir iškęsti savo dalią! Tegul ji žino, jog likimas išdrįsta viską, jog jis tiek pat valdo valstybes, kiek ir valdovus, tiek pat — miestus, kiek ir kiekvieną žmogų. Nereikia tuo piktintis. Mes atėjome į pasaulį, kuriame gyvenama pagal tokius įstatymus. Jei jie tau patinka, paklusk, jei nepatinka- išeik, kur nori. Piktinkis, jei kokia nors neteisybė padaryta tik tau, bet jeigu neišvengiama būtinybė taip pat varžo ir aukščiausiai iškilusius, ir žemiausiai nusileidusius, tada susitaikyk su likimu, kuris visa sunaikina ir visa valdo. Nereikia mūsų vertinti pagal nevienodą pakelėse iškilusių kapų ir antkapių aukštį: pelenai visų vienodi. Gimstame nelygūs, o mirštame lygūs. Apie miestus galiu pasakyti tą patį, ką ir apie miestų gyventojus. Ardėja buvo paimta taip, kaip ir Roma. Žmonių teisės kūrėjas leido mums skirtis kilmingumu ir vardo garsumu tik tol, kol gyvename. O kai mirtingajam ateina galas, jis taria: „Išeik, pasipūtime! Visiems, ką tik nešioja žemė, tebus vienas įstatymas!" Kentėdami esame lygūs: nė vienas nėra silpnesnis už kitus, nė vienas nėra labiau tikras dėl rytojaus. Makedonijos karalius Aleksandras pradėjo mokytis geometrijos. Vargšas! Mokėsi, kad sužinotų, kokia maža žemė, kurios tik menką dalį tebuvo užkariavęs. Aš pasakiau „vargšas", nes jis buvo priverstas suvokti, koks klaidingas jo vardas. Kas gi gali būti didis turėdamas tokią menką dalį?! Jam buvo dėstomi tikslūs ir pernelyg didelio dėmesio reikalaujantys dalykai, kurių negalėjo suprasti pakvaišęs, mintimis net per okeaną persikėlęs žmogus. Jis kalbėdavo: „Mokyk mane ko nors lengvesnio". Mokytojas atsakydavo: „Tai visiems vienodai sunku". Įsivaizduok, jog ir prigimtis tau sako: „Tai, dėl ko skundies, yra visiems vienoda. Niekam negaliu duoti nieko lengvesnio, bet kiekvienas, kuris nori, pats gali tai sau palengvinti". Kaip? Pasitelkęs sielos ramybę. Reikia, kad patirtum ir sielvartą, ir alkį, ir troškulį, ir senatvę, o jeigu tu ilgiau užsibūsi tarp žmonių, privalai ir sirgti, ir ko nors netekti, ir mirti. Tačiau netikėk tais, kurie ūžia apie tave; visa tai nėra nei nelaimė, nei nepakeliama našta ar sunkenybė. Šito bijoma todėl, kad tokia visų nuomonė. Mirties tu bijai taip pat, kaip ir gandų. Tačiau argi ne kvaila bijoti žodžių?! Sąmojingai apie tai kalba mūsų Demetrijas: neišmanėlių kalbos jam esą tas pats, kaip pilvo skleidžiami garsai. „Kas man darbo, ar jie eina iš priekio ar iš užpakalio", — sako jis. Kokia beprotybė yra nuogąstauti, kad tavo garbę suterš tie, kurie patys neturi garbės! Kaip be priežasties baiminatės gandų, taip be priežasties baiminatės ir to, ko niekuomet nebijotumėte, jei šito bijoti neverstų visų nuomonė.  Ar doras žmogus patirs kokią nors žalą, jei apie jį plis apkalbos? Tegul mūsų akyse jos nepakenkia net mirčiai, nors ir prastas apie ją sklinda garsas. Nė vienas iš tų, kurie ją kaltina, nėra jos išbandęs. Kvaila pasmerkti tai, ko nežinai. Bet tu puikiai supranti, kad daugeliui mirtis būna naudinga, kad daugelį ji išvaduoja iš kančių, skurdo, aimanų, mirties bausmės ir nuobodulio. Kol mirtis yra mums pavaldi, tol mes nepavaldūs niekam. Lik sveikas.


DEVYNIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Manau, mes abu tos pačios nuomonės, jog visi išorės dalykai yra įgyjami kūnui, o kūnu rūpinamasi dėl sielos, jog sieloje esama pagalbinių dalių, kurios padeda mums judėti ir maitintis ir kurios yra mums duotos dėl paties pagrindo, o šį pagrindą sudaro neprotinga ir protinga dalys. Tai, kas neprotinga tarnauja protingajai daliai, o ši nesitaiko prie nieko, bet viską verčia taikytis prie jos. Dieviškasis protas valdo viską, o pats nėra niekam pavaldus. Iš jo kilęs mūsų protas yra toks pat. Jeigu dėl to sutariame, vadinasi, sutariame ir dėl to, jog vienintelė laimingo gyvenimo sąlyga yra tobulas mūsų protas. Tik jis nesumenkina sielos ir sukyla prieš likimą, bet kokiomis aplinkybėmis padėdamas mums išlikti ramiems. Tai vienintelis ir niekada nepalaužiamas gėris. Aš kartoju: laimingas tas, kurio niekas negali pažeminti. Jis stovi pačioje viršūnėje ir remiasi ne kuo kitu, o tik savimi. Tas, kurį ramsto svetimi ramsčiai, gali nukristi. Priešingu atveju mus pradeda valdyti tai, kas — ne mūsų. O kas gi nori priklausyti nuo likimo, koks protingas žmogus žavisi savimi, kai viskas jame yra svetima? Kas yra laimingas gyvenimas? Rūpesčių neturėjimas ir amžina ramybė. Ją suteiks dvasios didybė, suteiks nepalaužiama teisingo apsisprendimo tvirtybė. Kaipgi tai pasiekiama? Pažįstant visą tiesą, visuose veiksmuose žiūrint deramos tvarkos, saiko, padorumo ir geros valios: dosnios, visada paklūstančios protui ir niekada su juo nesiskiriančios, vertos meilės bei susižavėjimo. Pagaliau, trumpai tariant, taisyklė yra tokia: išmintingo žmogaus siela turi būti tokia pat, kaip dievo. Ko dar gali trokšti tas, kuriam jau atiteko visa, kas garbinga? Jeigu, be garbingumo, dar kas nors galėtų iškelti žmogų iki palaimos, tada laimingas gyvenimas priklausytų nuo kitų dalykų, be kurių garbingumas apsieina. Kas gali būti bjauresnio ir kvailesnio už nuomonę, jog protingosios sielos gėrį sudaro neprotingi dalykai?! Tačiau kai kurie mano, kad didžiausias gėris gali augti, nes jis yra nevisiškas, jeigu jam gali pakenkti atsitiktinumas. Vienas iš didžiųjų šios filosofijos krypties kūrėjų Antipatras sakosi, jog išorės aplinkybės turinčios šiek tiek reikšmės, tačiau visai nedaug. Betgi tu pats matai, jog tai yra tas pats, kaip nepasitenkinimas diena, kai papildomai nešviečia kokia nors liepsnelė. Ar ką nors reiškia kibirkštėlė skaisčioje saulės šviesoje? Jei tu nepasitenkinsi vien garbingumu, tai būtinai norėsi prie jos pridėti arba ramybę, kurią graikai vadina ..., arba malonumą. Ramybę dar galima šiaip taip priimti: neprislėgta siela gali laisvai atsidėti pasaulio pažinimui, ir niekas jos neatitrauks nuo daiktų esmės tyrinėjimo. O malonumas yra gyvulių gėris. Prie proto pridedame neprotingumą, prie garbingumo — negarbingumą. Kūno kasymas taip pat teikia malonumo. Kodėl gi jūs nesiryžtate pasakyti, jog žmogui gera tada, kai gera jo gomuriui? Ir tu priskiri prie žmonių;. nesakau jau — prie vyrų, tokį, kuriam aukščiausias gėris susideda iš gardumynų, spalvų, garsų. Tegul jis nešdinasi iš puikių, užimančių antrąją vietą po dievų būtybių tarpo, tegul jis prisijungs prie gyvulių pats būdamas pašaru patenkintas galvijas. Neprotingąją sielos dalį sudaro dar dvi kitos dalys: viena yra drąsi, garbėtroškiška, nesuvaldoma, atsidavusi aistroms, kita — baili, ištižusi, atsidavusi malonumams. Kai kas nekalba apie pirmąją — nepažabotą, tačiau geresnę ir stipresnę, vertesnę vyro dalį, o laimingam gyvenimui laiko būtina antrąją dalį — silpną ir niekingą. Jie liepia protui tarnauti jai, o aukščiausiąjį tauriausios būtybės gėrį pažemino ir paniekino, padarė jį kažkuo nevienalyčiu ir keistu, sudarytu iš įvairių, viena prie kitos nederančių dalių. Taip mūsų Vergilijus kalba apie Scilę:

Veidas ir pusė žmogaus, gražiausia merga iš krūtinės

Ir iš juosmens, o žemiau vandenynų pabaisa siaubinga,

Pilvas vilko stambaus, uodega jai seno delfino1.

Prie šios Scilės priaugę žiaurūs, baisūs, greiti gyvūnai. O iš kokių pabaisų anie sukūrė išmintį?! „Pagrindinis žmogaus menas yra dorybė. Jai patikėtas nenaudingas ir laikinas kūnas, tinkantis tiktai priimti maistą“, — sako Poseidonijas. Toji dieviškoji dorybė pereina į kažką netikra, kai prie viršutinių, garbinamų ir dangiškų jos dalių prijungiamas tingus, bejėgis gyvulys. Tuoj po dorybės minima ramybė nieko sielai neduoda, bet pašalina prieš ją esančias kliūtis, o malonumas išlepina ją ir susilpnina visą jos tvirtybę. Kur rasi tokių skirtingų kūnų sąjungą? Prie stipriausios dalies prijungiama labiausiai ištižusi, prie griežčiausios — visai negriežta, prie skaisčiausios — nesivaldanti tiek, kad nesipriešina net kraujomaišai. „Kaipgi čia yra? Jei dorybei netrukdo gera sveikata, ramybė, kančių neturėjimas, nejaugi tu jų netrokšti?" Kodėl gi netrokšiu? Tačiau trokšiu ne todėl, kad jie — gėris, bet todėl, kad atitinka prigimtį, ir aš renkuosi juos gerai pamąstęs. O kas tuomet juose yra gera? Tik vienas dalykas — teisingas jų pasirinkimas. Kai velkuosi sau deramą drabužį, kai vaikščioju kiek reikia, kai pietauju kaip privalau, tada ne pietūs, ne vaikščiojimas, ne drabužis yra gėris, bet mano nusiteikimas jų atžvilgiu, mokėjimas visur išsaugoti protingą saiką. Dar pridursiu, kad žmogus turi siekti išsirinkti švarų drabužį, nes iš prigimties žmogus yra švari ir tvarkinga būtybė. Vadinasi švarus drabužis savaime nėra gėris, gėris — švaraus drabužio pasirinkimas, nes gėris glūdi ne daikte, bet mūsų pasirinkime. Garbingi yra mūsų veiksmai, o ne daiktai, kuriuos vartojame ką nors darydami. Tai, ką pasakiau apie drabužį, tinka ir kūnui. Juk juo tarsi kokiu drabužiu gamta apsupo siela, jis yra jos apdangalas. Bet kas gi vertina drabužį pagal rūbų skrynią? Makštis nei pagerina, nei pablogina kardą. Taigi tą patį aš tau pasakysiu ir apie kūną: jei bus leista pasirinkti, aš imsiu ir sveikatą, ir jėgų, bet jos bus gėris dėl mano nuomonės apie jas, o ne pačios savaime. Kai kas sako: „Išminčius yra laimingas. Tačiau aukščiausiojo gėrio, neturėdamas atitinkamų natūralių priemonių, jis nepasieks. Tas, kuris įgijo dorybę, negali būti nelaimingas, bet jis nėra ir labai laimingas, jeigu jam trūksta natūralių gėrybių: sveikatos, nesužaloto kūno“. Tu sutinki (nors tai atrodo visiškai neįtikinama), kad žmogus, be perstojo kamuojamas didžiausių skausmų, nėra nelaimingas, jis netgi jaučiasi laimingas; tačiau tu neigi tai, su kuo sutikti lengviau: kad jis gali būti labai laimingas. Jeigu dorybė gali padaryti taip, kad kas nors nebūtų nelaimingas, tai jai nieko nereiškia padaryti taip, kad jis būtų labai laimingas. Juk nuo laimingo iki paties laimingiausio mažesnis atstumas negu nuo nelaimingo iki laimingo. Jei yra toks galingas dalykas, pajėgiantis nunešti iš nelaimių išplėštą žmogų į laimingųjų tarpą, tai ar jis negali pridėti tiek, kiek trūksta, kad padarytų šį žmogų labai laimingą? Negi jis pristinga jėgų prie pat viršūnės? Gyvenime būna malonių ir nemalonių dalykų, bet ir vieni, ir kiti yra už mūsų. Jei doras vyras nesijaučia nelaimingas tada, kai jį slegia įvairiausios nesėkmės, tai ar jis galėtų nesijausti labai laimingas, kai jam nesisektų tik kai kurie reikalai? Kaip nesėkmių našta jo nesugniuždo, nepadaro nelaimingo, taip ir sėkmės trūkumas neatima didelės laimės jausmo. Toks žmogus yra labai laimingas be sėkmės, kaip kad jis nebūna nelaimingas slegiamas nesėkmių. Priešingu atveju, jeigu galima sumažinti jo gėrį, tai galima ir visai jį išplėšti. Šiek tiek anksčiau kalbėjau, jog liepsnelė nieko neprideda prie saulės šviesos, paskandinančios visa, kas žėruoja be jos pagalbos. „Bet, — kas nors prieštaraus, — kai kas užtemdo ir saulę." Tačiau saulė lieka nepaliesta, net jei atsiranda užtvara ar nusileidžia uždanga, trukdanti mums ją matyti, ji dirba savo darbą ir eina savo keliu. Šviesdama pro debesis, ji nepasidaro mažesnė ar silpnesnė negu šviesdama giedrame danguje. Mat yra labai didelis skirtumas, ar jai tik kliudo, ar apskritai ją uždengia. Taip užtvaros nieko neatima ir iš dorybės: ji nepasidaro mažesnė, tik mažiau spindi. Galbūt mums ji nėra tokia matoma ir aiški, bet pati sau ji lieka tokia pati ir nematoma, tarsi miglų uždengta saulė, rodo savo jėgą. Taigi nelaimės, nuostoliai, skriaudos tiek tegali pakenkti dorybei, kiek debesys — saulei. Atsiranda tokių, kurie sako, jog nelabai žydinčios sveikatos išminčius esąs nei nelaimingas-, nei laimingas. Jie taip pat klysta prilygindami atsitiktinai žmogui tenkantį daiktą dorybėms ir garbingiems vyrams priskirdami tą patį, ką priskiria ir negarbingiems. Kas gali būti begėdiškiau negu pagarbos vertų dalykų prilyginimas tiems, kurie nusipelno paniekos! Teisingumas, pareigos vykdymas, ištikimybė, narsumas, protas — pagarbos verti dalykai. Priešingai, nieko neverta yra tai, kas dažniausiai tenka pagarbos nevertiems žmonėms: stiprios, sveikos ir tvirtos blauzdos, rankos bei dantys. Be to, jei išminčius, turintis paliegusį kūną, nebus laikomas nei nelaimingu, nei laimingu, o tikv idutiniškai laimingu ar nelaimingu, tai ir tokio gyvenimo nebus verta nei siekti, nei vengti. Rask didesnę nesąmonę už teiginį, kad išminčiaus gyvenimo nereikia siekti! Kas patikės, jog esama tokio gyvenimo, kurioo nereikia nei siekti, nei vengti? Pagaliau, jei kūno trūkumai nedaro žmogaus nelaimingo, tai leidžia būti laimingam. Kas neturi galios pabloginti mūsų būklę, tas neturi galios sunaikinti ir geriausią būklę. „Pripažįstame, — sakoma, — esant šaltį ir karštį, o tarp jų esant šilumą. Panašiai, jei vienas yra laimingas, o kitas nelaimingas, tai trečiasis — nei laimingas, nei nelaimingas." Norėčiau sugriauti šį prieš mus nukreiptą palyginimą. Jei prie šilumos pridėsiu daugiau šalčio, viskas pasidarys šalta. Jei įmaišysiu daugiau karščio, galų gale bus karšta. O jei šitam nei nelaimingam, nei laimingam pridėsiu daugybę nelaimių, jis nepasidarys nelaimingas, kaip jūs sakote. Taigi jūs lyginate skirtingus dalykus. Antra, štai tau žmogus, kuris nėra nei nelaimingas, nei laimingas. Pridedu jam aklumą — jis nepasidaro nelaimingas. Pridedu raišumą — nepasidaro nelaimingas. Pridedu pastovius stiprius skausmus — nepasidaro nelaimingas. Jeigu daugybė negandų neprivertė jo pripažinti savo gyvenimo nelaimingu, tai jos neatims iš jo ir visiškos laimės jausmo. Jeigu, kaip patys sakote, išminčius negali iš laimingo pasidaryti nelaimingas, tai jis negali tapti ir mažiau laimingas. Ar krintantis žemyn kur nors sustos? Tai, kas neleidžia nusiristi žemyn, išlaikys jį ir viršūnėje. Taigi, ar apskritai negalima sudaužyti laimės? Jos negalima net sumažinti, todėl jai pasiekti užtenka vien dorybės. „Kaipgi čia yra? — klausiama. — Ar išminčius, kuris ilgai gyveno, kurio nevargino joks skausmas, nėra laimingesnis už tą, kuris nuolatos grūmėsi su pavydžiu likimu?" Atsakyk man: ar jis doresnis, ar garbingesnis? Jei ne, vadinasi, jis nėra ir laimingesnis. Jis turi teisingiau gyventi, kad laimingiau gyventų, o jei teisingiau gyventi negali, tai negali ir laimingiau gyventi. Dorybė nedidėja, vadinasi, ir iš jos kilusi gyvenimo laimė taip pat nedidėja. Dorybė yra toks didelis gėris, kad net nejunta tų menkų priedų: amžiaus trumpumo, skausmo, įvairių kūno negalavimų. Malonumas nevertas to, kad dorybė rūpintųsi juo. Kas dorybėje ypatinga? Tai, kad ji nesitiki ateities ir neskaičiuoja savo dienų: ir per akimirką ji gali pasinaudoti amžinuoju gėriu. Tai mums atrodo neįtikima ir esant aukščiau žmogaus prigimties. Mat jos didybę matuojame savo silpnumu ir dorybe vadiname savo ydas. Bet argi neatrodo neįtikimi ir tokie žodžiai: „Aš esu laimingas!", kai juos ištaria baisiausiai kankinamas žmogus? O juk šie žodžiai pasigirdo iš pačios malonumų kalyklos. „Man ši diena nepaprastai laiminga", — tarė Epikūras, kamuojamas pūslės nepraeinamumo ir negyjančių pilvo žaizdų skausmo. Tai kodėl gi tokie žodžiai turėtų būti neįtikimi dorybės garbintojų lūpose, jei juos sutinkame ir ten, kur viešpatauja malonumas? O šie niekingi išgamos tvirtina, jog didžiausiuose skausmuose, didžiausiose nelaimėse išminčius nebus nei nelaimingas, nei laimingas. Juk šis tvirtinimas iš tiesų yra neįtikimas, dar daugiau, jis yra neįtikinamesnis už aną. Nesuprantu, kaip negali nusiristi žemyn nuo viršūnės nustumta dorybė. Ji turi arba teikti visišką laimę, arba, jeigu bus nuo jos atstumta, netrukdyti pasidaryti nelaimingam. Kol ji stovi vietoje, jos negalima išvaryti. Ji arba pralaimi, arba mus nugali. Sakoma: „Vien nemirtingiesiems dievams tenka dorybė ir laimingas gyvenimas, o mums — tik tų gėrybių šešėlis ir atspindys. Mes tik priartėjame prie jų, bet nepasiekiame jų". Bet juk dievų ir žmonių protas yra tas pats. Jų protas yra tobulas, o mes galime savąjį tobulinti. Ir mūsų ydos neša nusivylimą. Juk žmonių protas nelabai ištvermingai saugo aukščiausius dalykus, ką nors spręsdamas, jis dar svyruoja bei dvejoja. Toks norėtų šviesių akių, gerų ausų, stiprios sveikatos, nebjauraus pažiūrėti ir nesilpstančio kūno, pagaliau ilgesnio amžiaus. Šitaip galima leisti gyvenimą nieko negailint, bet netobulame žmoguje glūdi kažkokia blogio jėga, nes jo siela linkusi pasiduoti blogio įtakai. Šis išryškėjantis ir išjudintas piktumas yra tolimas gėriui. Toks žmogus dar nėra doras, bet darosi doras, o tas, kuriam dar ko nors trūksta iki gėrio, yra blogas. Bet,

...kas turi jėgų ir drąsos širdy nestokoja2,

tas prilygsta dievams ir, atsimindamas savo kilmę, prie jų veržiasi. Niekam nėra gėda bandyti kopti ten, iš kur nusileido. Kaipgi yra, kodėl tu manai, jog neturi dieviškumo tas, kuris yra dievo dalelė? Visa, kas mus supa, yra vienybė ir dievas. Mes — dievo bendrininkai ir jo kūno dalys. Mūsų siela sugeba jį aprėpt, ir jeigu jos neslėgtų ydos, kiltų prie dievybės. Kaip mūsų kūno laikysena yra nukreipta tiesiai į dangų, taip siela, galinti pakilti kiek tik nori, yra gamtos sukurta taip, kad trokšta prilygti dievams. Ir jei ji savo jėgomis pakyla į erdvę, tai veržiasi į aukštybes jai pažįstamu keliu. Sunku kopti į dangų, todėl siela ne kartą grįžta. Bet kai ji atranda šį kelią, žengia drąsiai niekindama viską, nesižvalgydama į pinigus, auksą ir sidabrą laikydama vertais tamsos, kurioje jie gulėjo, įkainodama juos ne pagal neišmanančių žmonių akis akinantį blizgesį, bet pagal ankstesnįjį urvą, iš kurio mūsų godumas juos susirinko ar iškasė. Sakau, ji žino, jog turtai slypi ne ten, kur jie kaupiami: reikia pripildyti sielą, o ne piniginę. Tegu siela viešpataus visur, tegu valdys visą pasaulį nubrėždama savo sienas nuo rytų ligi vakarų, kaip dievai viską tvarkydama, savo turtais išdidžiai niekindama turtuolius, kurie paprastai nesidžiaugia savo geru, bet pavydi svetimo. Pakilusi į tokią aukštybę, ji rūpinasi kūnu nemylėdama jo, tik iš pareigos globodama jį ir nevergauja apvalkalui, kuriame buvo įkurdinta. Kūno vergas nėra laisvas žmogus. Nekalbant jau apie kitus šeimininkus, kuriuos prisišaukia per didelė kūno globa, paties kūno valdžia yra užgaidi ir išlepinta. Siela arba ramiai nuo jos pasitraukia, arba staiga išsiveržia neklausdama, kas bus su paliekamu būstu. Kaip nevertiname barzdos bei nukirptų plaukų, taip ir toji dieviška siela, išeidama iš žmogaus, nesirūpina, kur atsidurs jos buvęs prieglobstis: ar ugnis jį praris, ar žemė paslėps, ar žvėrys sudraskys. Jai tai rūpi ne daugiau negu naujagimiui rūpi placentos likimas. Kas darbo tam, kurio jau nėra. Nejaugi sielai svarbu, ar išmestą kūną išnešios paukščiai, ar jis bus suėstas, „kad draskytų šunys lotynų ir paukščiai"3, jei ji jame nebegyvena? Bet, dar tebebūdamas tarp žmonių, išminčius nebijo jokių pomirtinių grasinimų tų, kuriems maža, kad jų bijo iki pat mirties. Jis taria: „Manęs neįbaugins nei kankinimų kablys, nei baisus išniekinto lavono vaizdas jį draskant. Nieko neprašau atlikti man paskutinę pareigą, niekam nepavedu savo palaikų. Gamta įžvalgiai pasirūpino, kad niekas neliktų nepalaidotas. Laikas palaidos tą, kurį žiaurumas išmetė lauk". Mecenatas yra puikiai pasakęs:

Kapas nerūpi man, gamta palaidoja viską.

Galėtum pamanyti, jog tai aukštajuosčio žodžiai. Jo prigimtis buvo galinga ir narsi, tik sėkmė nurišo visas juostas4. Lik sveikas.


DEVYNIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Laiške, kuriame dejavai dėl filosofo Metronaklo mirties, tarytum jis galėjo ir turėjo ilgiau gyventi, ieškojau teisingumo, kuris niekuomet tavęs neapleidžia kad ir ką tu veiktum ir kurio tau trūksta ten, kur ir visiems. Daug esu sutikęs vyrų, teisingų žmonėms, bet nesutikau nė vieno — teisingo dievams. Kasdien priekaištaujame lemčiai: kodėl pasigrobė šitą gyvenimo kelio vidury? Kodėl nepagrobia ano? Kodėl ilgina ir pačiam sau, ir kitiems nemalonią senatvę? Meldžiu tave teisingiau spręsti: ar tu turi paklusti prigimčiai, ar ji — tau? Juk nesvarbu, ar greitai išeisi, ar ne, jeigu vis tiek reikės išeiti. Reikia rūpintis ne tuo, kad ilgai gyventum, bet tuo, kad pakankamai gyventum. Ilgas gyvenimas — likimo reikalas, pakankamas gyvenimas— tavo sielos reikalas. Gyvenimas ilgas tada, kai jis turiningas. O turinio jis prisipildo tada, kai siela pati tampa savo gėriu ir pradeda save valdyti. Ar ją džiugins aštuoniasdešimt metų neveiklumo? Toks žmogus ne gyvena, bet gaišta žemėje, jis ne per vėlai miršta, bet per ilgai. Jis nugyveno aštuoniasdešimt metų! Svarbu, nuo kurios dienos laikysi jį mirusiu. O anas mirė žydinčio amžiaus. Tačiau jis atliko doro piliečio, doro draugo, doro sūnaus pareigas niekur nieko neapleisdamas. Gal jo amžius ir nebaigtas, bet gyvenimas — baigtas. Nugyveno aštuoniasdešimt metų! Iš tiesų jis prabuvo aštuoniasdešimt metų, nebent žodį ,,gyventi" vartotume ta prasme, kaip kad sakome „medis gyvena". Meldžiu tave, Lucilijau, elkimės taip, kad mūsų gyvenimas, kaip brangenybės, ne daug vietos užimtų, bet daug svertų. Matuokime jį darbais, o ne laiku. Nori žinoti, kuo skiriasi žvalus likimo niekintojas, įvykdęs visas žmogaus gyvenimo pareigas ir pasiekęs aukščiausiąjį jo gėrį, nuo to, kuris tik praleido daugelį metų? Pirmasis gyvena ir po mirties, antrasis išnyko dar prieš mirdamas. Todėl šlovinkime ir priskirkime prie laimingųjų tą, kuris gerai išnaudojo laiką, nors ir nedaug jam jo teko. Jis matė tikrąją šviesą. Jis nebuvo vienas iš daugelio. Jis gyveno ir parodė savo jėgą. Kartais dangus jam buvo giedras, kartais, kaip paprastai būna, galingos žvaigždės šviesa mirkčiojo jam pro debesis, todėl tu klausi, kiek gyveno? Jis tebegyvena, jis pasiekė ainius palikdamas apie save atminimą. Aš neatsisakyčiau pridėti sau ir daugiau metų, bet netvirtinčiau, jei mano laikas baigtųsi, kad man ko nors trūksta iki laimės. Aš neprisirišau prie tos dienos, kurią godi viltis buvo man žadėjusi kaip paskutinę, o į kiekvieną dieną žiūriu kaip į paskutinę. Kam klausinėji, kada esu gimęs, ar dar priklausau prie jaunesnių. Aš jau turiu, kas man priklauso. Kaip ir mažesnio kūno žmogus gali būti tobulas, taip ir trumpesnį laiko tarpą besi tęsiantis gyvenimas gali būti užbaigtas. Amžius — išorinis dalykas. Kiek aš gyvensiu — priklauso ne nuo manęs, o kaip gyvensiu — priklauso nuo manęs. Reikalauk iš manęs, kad neskaičiuočiau savo metų paskendęs tamsioje nežinomybėje, reikalauk, kad gyvenčiau, o ne leisčiau gyvenimą pro šalį. Tu klausi, koks yra pats ilgiausias gyvenimas? — Gyventi tol, kol pasieksi išmintį. Prie jos priartėjęs žmogus pasiekia ne toliausią, bet svarbiausią tikslą. Tuomet jis jau gali drąsiai girtis bei dėkoti dievams, o būdamas tarp jų, gali sau ir gamtai priskirti nuopelną, kad jis gyveno. Ir pagrįstai priskirs: jis grąžino jai geresnį gyvenimą negu gavo. Jis pateikė doro žmogaus pavyzdį, parodė, koks jis yra ir koks jis yra didis. O jeigu jam būtų pridėta daugiau laiko, jis būtų praleidęs jį panašiai kaip ir ankstesnį. Ir vis dėlto, kiek mums gyventi? Mes jau paragavome visokio pažinimo. Žinome, koks yra gamtos pradas, kaip ji tvarko pasaulį, kaip tuo pačiu ratu sugrąžina metus, kaip užbaigia visa, kas buvo, ir kaip ji grįžta į save. Žinome, jog žvaigždės juda pačios savaime, jog niekas, išskyrus žemę, nestovi vietoje, jog visa lekia nepaprastu greičiu. Žinome, kaip mėnulis praeina pro saulę, kodėl lėtesnis šviesulys pralenkia greitesnį, kaip gauna iš jo šviesą ir kaip jos netenka, kodėl ateina naktis ir sugrįžta diena. Reikia eiti ten, kad iš arčiau šitai pamatytum. Išminčius sako: „Aš drąsiai išeinu ne todėl, kad manau, jog šis kelias veda pas dievus. Aš nusipelniau, kad jie mane priimtų, aš jau esu buvęs tarp jų, aš pasiunčiau jiems savo sielą, o jie man atsiuntė savąją. Tarkime, kad aš išnyksiu, kad po mirties iš žmogaus nieko nelieka: aš ramus, net jeigu išeinu į nebūtį. Kažkas gyveno trumpiau negu galėjo gyventi. Ir nedidelė eilėraščių knygelė gali susilaukti šlovės ir teikti naudos. O Tanuzijaus metraščiai, — tu gerai žinai, kokie jie sunkūs ir kaip vadinami. Kai kurių žmonių gyvenimas yra ilgas, nes panašus į Tanuzijaus metraščius. Tu laikai laimingesniu tą, kuris per žaidynes užmušamas vakare, o ne vidurdienį? Ar manai, jog yra taip kvailai trokštančių gyventi gladiatorių, labiau norinčių būti užmuštiems drabužinėje, o ne arenoje? Ne taip jau daug mes aplenkiame vienas kitą. Mirtis neaplenkia nieko, žudikas skuba paskui nužudytąjį. Tu nerimauji dėl smulkmenos. Kas iš  to, jei ilgai vengsi to, kas neišvengiama?! Lik sveikas.


DEVYNIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kai kas pripažįsta tik tą filosofijos dalį, kuri neugdo žmogaus apskritai ir duoda patarimus tam tikrais atvejais. Ji vyrui pataria, kaip elgtis su žmona, tėvui — kaip auklėti vaikus, šeimininkui — kaip valdyti vergus. Kitus jos skyrius jie atmetė kaip nenaudingus, tarsi būtų įmanoma duoti naudingų patarimų kai kuriais gyvenimo atvejais, pirma neaprėpus viso gyvenimo esmės. O stoikas Aristonas, priešingai, šią dalį laiko nesvarbia, neįkrentančia giliai į sielą. Jis teigia, jog daugiausia naudos duoda pagrindiniai filosofijos principai ir aukščiausiojo gėrio apibūdinimas. Kas gerai juos suprato ir išmoko, tas pats sau nurodys, ką ir kada reikia daryti. Kaip besimokantis svaidyti ietį taiko į tam tikrą vietą ir mankština ranką, kad toji nukreiptų ginklą kur reikia, o po to šiuo sugebėjimu, įgytu lavinantis ir įgundant, naudojasi, nes jis išmoko smogti ne tik į tą ar kitą daiktą, bet ir į ką tik nori, taip ir pasiruošusiam visiems gyvenimo atvejams nereikia kiekvienąkart priminti. Jis žinos, ne kaip sugyventi su žmona ar sūnumi, bet kaip gyventi dorai. Čia slypi ir tai, kaip jis turi gyventi su žmona ir vaikais. Kleantas pripažįsta esant naudingą ir šią filosofijos dalį, bet laiko ją bejėge, jei ji neišplaukia iš visumos, jei nepažįsta pačių filosofijos pagrindų bei esmės. Taigi ši tema skyla į du klausimus: ar ši dalis yra naudinga, ar nenaudinga ir ar gali ji viena padaryti žmogų dorą, tai yra ar ji pati nereikalinga, ar visas kitas dalis daro nereikalingas. Norintieji, kad ši dalis atrodytų nereikalinga, sako šitaip: kai kokia nors kliūtis prieš akis trukdo žiūrėti, reikia ją pašalinti. Ir veltui gaišta laiką tas, kuris, esant tai kliūčiai, moko: eik taip, ten tiesk ranką. Panašiai, kai kas nors užtemdo sielą ir trukdo įžvelgti pareigas, nieko nepasieks tas, kuris tokį žmogų moko: taip gyvenk su tėvu, o taip — su žmona. Nieko negelbės pamokymai, kol siela skęsta paklydimuose. Tik jų atsikratę, pamatysime, ko reikalauja kiekviena pareiga. Priešingu atveju tu mokysi, kaip turi elgtis sveikas, bet sveiko jo nepadarysi. Skurdžiui liepi, kad elgtųsi kaip turtingas. O kaip jis tai padarys, jei tebėra skurdžius? Išalkusiam nurodinėji, ką jis turėtų daryli būdamas sotus. Geriau numalšink jį graužiantį badą. Tą patį sakau tau apie visas ydas: reikia jas pašalinti, o ne mokyti to, kas yra neįmanoma, kol jos tebėra. Jeigu neišguisi labai mums žalingo visuotinio įsitikinimo, tai ir šykštuolis neklausys, kaip naudotis pinigais, ir bailys — kaip niekinti pavojų. Tu turi pasiekti, kad jis suprastų, jog pinigai nėra nei gėris, nei blogis. Parodyk jam, kokie nelaimingi turtuoliai. Padaryk, kad jis suprastų, jog tai, kas kelia visuotinę baimę, — taip pat mirtis ir skausmas nėra taip baisu, kaip skelbia gandai. Didelė paguoda dėl mirties, nors ji — būtinas dėsnis, gali būti tai, kad pas nieką ji nesugrįžta; o nuo skausmo vaistai bus tvirtybė sielos, kuri, narsiai kentėdama, viską sau pasilengvina. Skausmo prigimtyje geriausia yra tai, kad ilgas skausmas nebūna stiprus, o stiprus skausmas nebūna ilgas. Reikia drąsiai sutikti visa, ką mums įsako pasaulio būtinybė. Kai šitaip teigdamas tu priversi jį matyti savo padėtį, ir jis supras, jog laimingas yra ne malonumų ieškantis, bet prigimtį atitinkantis gyvenimas, kai pamils dorybę — vienintelį žmogaus gėrį, kai vengs gėdos kaip vienintelio blogio ir žinos, jog visa kita — turtai, garbingos pareigos, gera sveikata, jėga, valdžia yra vidury ir jų negalima priskirti nei prie gėrio, nei prie blogio, tuomet jam nereikės to, kuris tam tikrais atvejais ragintų ir sakytų: taip vaikščiok, o taip pietauk; šitai tinka vyrui, o tai — moteriai; tai — vedusiam, o tai — viengungiui. Kas labai uoliai ragina kitus, tas dažnai pats negali to padaryti. Taigi auklėtojas nurodinėja vaikui, senelė — anūkei, o pikčiausias mokytojas įtikinėja, kad nereikia pykti. Atėjęs į mokyklą, kurioje moko gramatikos, sužinosi, jog filosofų išdidžiai teigiamos tiesos yra jau vaikų užrašuose. Toliau. Ar tu privalai patarti dėl aiškių ar abejotinų dalykų? Bet, kai aišku, nereikia ir patarimo, o kai abejotina, tai ir patarimais niekas netiki. Vadinasi, pamokymai nereikalingi. Todėl įsidėmėk štai ką. Jeigu duodi neaiškius ir abejotinus nurodymus, reikia juos pagrįsti įrodymais. Jeigu imsies įrodinėti, pavyzdžiai bus stipresni už tavo aiškinimus ir vien jų užteks. Taip elkis su draugu, taip — su piliečiu, ir taip — su sąjungininku. Kodėl? Todėl, kad taip teisinga. Betgi viso to mane moko svarstymai apie teisingumą. Iš jų aš sužinau, jog teisingumo reikia siekti dėl jo paties, jog ne baimė priverčia mus jo ieškoti. Be užmokestis veda prie jo, jog nėra teisingas tas, kuriam šioje dorybėje patinka kas nors, išskyrus ją pačią. Kai tuo įsitikinsiu ir perimsiu, ką man duos patarimai, mokantieji mokytą?! Išminčiui patarimų nereikia, o neišmanėliui jų per maža. Juk jis turi girdėti ne tik tai, kas jam liepiama, bet ir tai, kodėl liepiama. Kuriam, kartoju, reikia pamokymų: ar susidariusiam teisingą nuomonę apie gėrį ir blogį, ar nesusidariusiam jos? Kas jos nesusidarė, tam tu niekuo nepadėsi, nes jo ausys užkimštos kalbų, priešingų tavo pamokymams. Tas, kuris yra tvirtai nusprendęs, ko vengti ir ko siekti, ir be tavo žodžių žino, ką jam daryti. Taigi visą šitą filosofijos dalį galima panaikinti. Yra dvi mūsų nusižengimų priežastys: arba sieloje glūdi klaidingų nuoklonių išugdytas piktumas, arba, net jeigu klaidingi teiginiai jos dar neužkariavo, ji yra linkusi klysti ir greitai susivilioja kokia nors regimybe, kuri traukia ją ten, kur nedera. Vadinasi, turime arba išgydyti sergančią sielą ir išlaisvinti ją iš ydų, arba laiku ją užvaldyti, kol ji dar laisva, bet jau linksta į blogį. Ir viena, ir kita daro filosofijos teiginiai, tad kitoks mokymas nieko neduoda. Be to, jeigu mokysime kiekvieną, tai tas darbas bus neaprėpiamas. Vienokių patarimų reikės duoti palūkininkui, kitokių — žemdirbiui, trečių —pirkliui, ketvirtų — ieškančiam valdovų draugystės, penktų — mylintiems sau lygius žmones, šeštų — mylintiems žemesnius už save. Esant santuokos reikalams, tau reikės mokyti, kaip elgtis su žmona tam, kuris vedė merginą, ir kaip elgtis tam, kuris vedė jau gyvenusią su vyru, kaip elgtis su turtinga, o kaip — su bekraite. Ar tu manai, jog nėra skirtumo tarp nevaisingos ir vaisingos, tarp pagyvenusios ir jaunutės, tarp motinos ir pamotės? Visų atvejų apimli negalime, kiekvienas iš jų reikalauja savo nurodymo. O filosofijos pamokymai trumpi ir viską susieja. Pridėk, kad išminties pamokymai turi būti apibrėžti ir tvirti, o jei ko nors negalima apibrėžti, vadinasi, tai nepriklauso išminčiai. Išmintis žino daiktų ribas. Taigi šią pamokymų dalį reikia atmesti, nes ji negali duoti visiems tai, ką žada tik nedaugeliui; o išmintis aprėpia visus. Tarp visuotinės beprotybės ir tos, kurią patiki gydyti gydytojams, tėra tik toks skirtumas, kad antroji susijusi su kūno liga, o pirmoji — su klaidingais įsitikinimais. Vienos siautėjimo priežastis — kūno negalavimai, kitos — sielos negalia. Jei kas nors pataria pamišėliui, kaip šis turi kalbėti, kaip vaikščioti, kaip elgtis viešumoje, kaip — namie, jis yra dar didesnis kvailys už tą, kurį moko. Tada reikia gydyti tulžies juodavimą ir pašalinti pačią pamišimo priežastį. Tą patį reikia daryti prasidėjus sielos pamišimui. Reikia išvyti patį pamišimą, antraip ragintojo žodžiai plauks tuščiai. Šitaip kalba Aristonas. Atsakysime į kiekvieną jo teiginį. Pirmiausia — į tą, kuris sako, jog reikia pašalinti kliūtį, trukdančią akims matyti. Pripažįstu, jog tokiam žmogui reikia ne pamokymų, kaip žiūrėti, bet vaistų, pravalančių akis ir pašalinančių regėjimo kliūtį. Tačiau mes juk matome dėl prigimties, tad, pašalinus kliūtį, grąžinami tikrieji jos sugebėjimai. Bet prigimtis nemoko, ko iš mūsų reikalauja kiekviena pareiga. Be to, tas, kuriam išgydytas valkius, negali, vos tik atgavęs regėjimą, grąžinti jo kitiems. Bet tas, kuris išlaisvintas iš blogio, gali išlaisvinti nuo jo ir kitus. Nereikia raginti, netgi ir patarti, kad akis suvoktų įvairias spalvas: baltą nuo juodos atskirs be jokio pamokymo. O sielai, priešingai, reikia daugybės pamokymų, kad ji žinotų, ką privalo veikti gyvenime. Net ir sergančius akimis gydytojas ne tik gydo, bet ir paragina. „Negalima,— sako jis,— silpno regėjimo varginti pernelyg ryškia šviesa: nuo tamsos pirma pereik prie prieblandos, paskui įsidrąsink ir pamažu pratinkis prie ryškios šviesos, Neskaityk ir nerašyk pavalgęs, nevargink ištinusių ar karščiuojančių akių, venk tiesiai į veidą pučiančio vėjo bei šalčio." Tokie ir panašūs raginimai veikia ne blogiau už vaistus. Prie vaistų medicina prideda ir patarimą. „Paklydimas,— sako jis,—yra nuodėmės priežastis. Patarimai neišgelbsti mūsų nuo jo, nesutriuškina klaidingų Įsitikinimų apie blogį ir gėrį“. Sutinku, jog pamokymai patys savaime nėra veiksminga priemonė norint įveikti sieloje įsišaknijusias klaidingas pažiūras, bet kartu su kitais dalykais jie šiek tiek padeda. Pirmiausia jie gaivina atmintį. Be to, tai, kas apskritai atrodo sumaišyta, gali būti tiksliai ištyrinėta dalimis. Juk taip pat galėtum nereikalingais vadinti ir padrąsinimus, ir užuojautas. Jie nėra nereikalingi, tad nėra nereikalingi ir raginimai. „Kvaila, — sako jis, — mokyti ligonį, ką jis turi daryti būdamas sveikas. Reikia jam grąžinti sveikatą, be kurios tokie pamokymai yra beprasmiški." Bet ar ligoniai ir sveikieji neturi kai kurių bendrų polinkių, dėl kurių verta juos įspėti? Pavyzdžiui, reikia priminti, kad ne taip godžiai valgytų, kad vengtų nuovargio. Kai kurie pamokymai yra bendri ir vargšams, ir turtingiems. „Gydyk šykštumą, — sako jis, — ir nebeturėsi ko mokyti nei vargšą, nei turtingą, jei sumažės jų godumas." Betgi viena yra trokšti pinigų, kita — mokėti jais naudotis. Godūs neturi saiko dėl pinigų, tačiau dažnai jais naudotis nemoka ir negodūs. Jis sako: „Pašalink ydas, ir pamokymų nebereikės“. Tai netiesa. Įsivaizduok, jog godumas nurimo, prabangos troškimas suvaržytas, ūmumas pažabotas, ištižimas virtęs veiklumu: tačiau net ir atsikratę ydų, mes privalėsime mokytis, ką ir kaip daryti. Jis sako: „Raginimai bejėgiai, kai ydos sunkios". Ir medicina nieko nepadaro ligoms, kurios neišgydomos; jos griebiamasi kartais gydyti vienus, o kartais palengvinti kitus negalavimus. Taip ir net visas savo galias sutelkusi filosofijos jėga neištrauks įsisenėjusios bei sukietėjusios sielos rakšties, tačiau ne todėl, kad ji nieko neišgydo, bet todėl, kad išgydo ne viską. „Ar daug padės, — klausia jis,— akivaizdžių dalykų   nurodinėjimas?" Labai daug. Kartais mes kažką žinome, bet nekreipiame į tai dėmesio. Perspėjimas ne moko mus, bet sutelkia į ką nors mūsų dėmesį, išjudina ir įtempia mūsų atmintį ir niekam neleidžia iš jos išslysti. Abejingai praeiname pro daugelį aiškiai matomų dalykų; perspėjimas yra savotiškas priminimas. Dažnai siela apsimeta nematanti net akivaizdžių dalykų. Vadinasi, reikia priversti ją atpažinti net žinomiausius dalykus. Šioje vietoje turiu pakartoti Kalvo pasakytą mintį kalboje prieš Vatinijų: „Jūs žinote, jog buvo papirkta, ir visi žino, jog jūs tai žinote". Tu žinai, kad draugystę reikia šventai saugoti, bet nedarai šito. Žinai, jog svetimų žmonų suvedžiotojui nedera reikalauti skaistumo iš savo žmonos. Žinai, jog jai nedera turėti meilužio kaip ir tau — sugulovės, bet nedarai šito.Todėl retkarčiais reikia priversti tave įtempti atmintį. Tai turi būti ne atsargų sandėlyje, bet visada — po ranka. Visa, kas yra išganinga, turi būti dažnai perkratoma ir vartoma, kad tai ne tik žinotume, bet ir pasiruoštume tam. Be to, ir aiškūs dalykai tuomet pasidaro dar aiškesni. „Tačiau, — sakoma, — jei mokai ne visuotinai priimtų tiesų, turi jas papildyti įrodymais; vadinasi, tuomet jie, o ne patys pamokymai teiks naudos." O jei net be įrodymų įtikina pats ragintojo autoritetas — taip, kaip tikima teisininkų atsakymais net nereikalaujant jų pagrindimo? Be to, pamokymai patys savaime yra labai svarūs, ypač kai jie įpinami į eilėraštį arba pasakojant paverčiami posakiu. Pavyzdžiui, Katono mintis: „Pirk ne tai, ko reikia, bet tai, kas būtina. Už nebūtiną prekę ir asą mokėti per brangu". O kokie puikūs yra orakulo ištarti arba kiti panašūs pasakymai! „Taupyk laiką!" „Pažink pats save!" Argi tu reikalausi pagrindimo, kai kas nors ištars tau šias eilutes: Geriausiai skriaudą gydo užmiršimas"1 arba „Laimė lydi drąsius"2; „Tinginys — pats sau yra kliūtis"3? Tokiems žodžiams nereikia gynėjo. Jie patys veikia mūsų jausmus, padedant prigimčiai, kuri tada parodo savo jėgą, ir pasidaro naudingi. Sielose glūdi visų garbingų dalykų sėklos. Jas sudaigina priminimai — kaip kad lengvai papūsta kibirkštis blyksteli ryškia liepsna. Dorybė tiesiasi paliesta arba pažadinta. Be to, kai kurios dorybės tikrai yra mūsų sieloje, bet jos menkai išryškėja ir tik nurodytos išsilaisvina. Kai kurios kitos glūdi visur išbarstytos, o neišlavintas protas neįstengia jų surinkti į visumą. Taigi reikia jas surinkti ir sujungti į visumą, kad būtų stipresnės ir keltų sielą aukštyn. O jei pamokymai nieko nepadeda, turime atmesti visus mokslus apskritai ir pasitenkinti pačia prigimtimi. Tie, kurie šito reikalauja, nemato, jog vienas yra judrios ir veiklios prigimties, kitas — lėtos ir tingios, pagaliau jie nesupranta, jog vienas gali būti gabesnis už kitą. Proto jėga stiprėja ir auga dėl pamokymų, prie įgimtų polinkių jis prideda naujų, o klaidingus įsitikinimus taiso. „Jei kas nors, – sakoma,— neturi teisingų principų, kuo jam, susipainiojusiam tarp klaidingų pažiūrų, padės priminimai?!" Žinoma, padės tiek, kad jis išsilaisvins iš jų. Juk natūralus ir įgimtas jo kilnumas nenuvyto, jis tik pritemdytas ir prislėgtas. Jis ir pats mėgina prasiveržti ir priešinasi negerovėms, o padėjus ir pastiprinus įspėjimams, sutvirtėja, jei tik ilgalaikis užsikrėtimas nenumarino ir neužmušė jo. Priešingu atveju net labai sustiprintas filosofijos mokymas jo neatgaivins. Ar kuo nors skiriasi filosofijos teiginiai nuo pamokymų, išskyrus tuo, jog pirmieji yra bendrieji pamokymai, o antrieji skirti tam tikriems atvejams? Ir vieni, ir kiti moko, tik vieni moko apskritai, kiti — iš dalies. Yra sakoma: „Kas įsisąmoninęs teisingus ir kilnius principus, to nereikia raginti". Visai ne. Nors jis žino, ką turi daryti, bet nepakankamai tai supranta. Juk ne tik aistros kliudo mums dorai elgtis, bet ir nemokėjimas rasti to, ko iš mūsų reikia esant vienam ar kitam dalykui. Kartais mūsų siela yra darni, bet neveikli ir neprityrusi ieškoti savo pareigos kelio. Jį nurodo paraginimas. Yra sakoma: „Atsikratyk klaidingų įsitikinimų apie gėrį ir blogį, pakeisk juos teisingais, ir tada paraginimas neturės ko veikti". Nėra abejonės, kad siela tokiu būdu gali būti nukreipiama į teisingą kelią, bet ne tik tokiu būdu. Nors tai, kas yra gėris ir blogis, nustatoma įrodymais, pamokymai vis tiek turi prasmės. Juk ir išmintis, ir teisingumas atsiskleidžia vykdant pareigas, o pareigas nurodo pamokymai. Be to, patį blogio ir gėrio supratimą patvirtina pareigų atlikimas, prie kurio mus veda pamokymai. Taigi ir pagrindiniai principai, ir pamokymai susiję: pirmieji negali išsiveržti į priekį tiek, kad paskui juos neitų antrieji, o šie eina paskui juos parodydami, jog pirmieji eina priekyje. Yra sakoma: „Pamokymų be galo daug". Netiesa. Pamokymų dėl didžiausių ir būtiniausių dalykų nėra be galo daug. Jie ne per daug skiriasi priklausomai nuo laiko, vietos ar asmens; be to, ir šiuo atveju galima pateikti bendrų pamokymų. „Niekas,— sakoma,— pamokymais negydo beprotybės, vadinasi, blogio — taip pati" Tai — skirtingi dalykai. Jeigu įveiksi beprotybę, grįš sveikata, o atsikratęs klaidingų įsitikinimų, žmogus ne iš karto mato, ką reikia daryti. Jeigu jis ir mato, priminimas vis tiek sutvirtins teisingą jo nuomonę apie gėrį ir blogį. Netiesa ir tai, kad pamokymai nepagelbsti bepročiams. Nors jie ir neišgydo, bet palengvina gydymą. Ir perspėjimas, ir papeikimas tramdo bepročius. Aš kalbu apie bepročius, kurių protas sutrikęs, bet ne visiškai prarastas, „Įstatymai, — sakoma, — negali pasiekti to, kad elgtumės taip, kaip dera, o juk įstatymai yra ne kas kita, kaip su grasinimais sumišę pamokymai." Pirmiausia jie todėl ir neįtikina, kad grasina. O pamokymai ne verčia, bet prašo. Antra, įstatymai atbaido nuo nusikaltimo, o pamokymai ragina atlikti pareigą. Prie to pridėk dar tai, kad įstatymai taip pat naudingi dorovei, jei jie ne tik įsakinėja, bet ir moko. Čia aš nesutinku su Poseidoniju, kuris dėsto: „Man nepatinka, kad prie Platono įstatymų pridėti jų pagrindai. Juk įstatymas turi būti trumpas, kad neišmanantys lengviau jį perprastų. Tegul jis bus dievo žodis iš aukštybių, tegul jis liepia, o ne įrodinėja. Mano nuomone, nėra nieko šaltesnio ir paikesnio kaip įstatymas su įžanga. Ragink, sakyk, ką apturėčiau padaryti: aš — ne mokinys, bet vykdytojas“. Įstatymai iš tiesų naudingi: blogus įstatymus turinčiose valstybėse ir papročiai yra sugedę. „Tačiau įstatymai visų nepataiso." Taip pat yra ir dėl filosofijos, bet dėl to jos vis tiek negalima pripažinti nenaudinga ar nesugebančia formuoti sielų. Kaipgi yra? Argi filosofija nėra gyvenimo įstatymas? Tarkime, jog įstatymai nenaudingi; iš to dar neišplaukia, kad paraginimai taip pat nenaudingi. Priešingu atveju sakyk, jog nenaudinga ir užjausti, ir atkalbinėti nuo ko nors, ir raginti, ir priekaištauti, ir girti. Juk tai — savotiški raginimai, per juos pasiekiamas sielos tobulumas. Niekas taip nekilnina abejojančių ir į blogį krypstančių sielų, niekas jų taip nešaukia atgal į teisingumo kelią kaip bendravimas su dorais žmonėmis. Tai, kas dažnai matoma ir dažnai girdima, pamažu įsiskverbia į širdį ir įgauna pamokymų jėgą. Dievaži, padeda net susitikimas su išminčiais: iš didžio vyro sklinda kažkas dorinančio net tada, kai jis tyli. Man nelengva paaiškinti, kaip tai padeda, bet aš jaučiu, kad padeda. Pasak Fedono, neįmanoma pajusti, kaip mums įkanda kai kurie smulkūs gyviai: tokia apgaulinga ir silpna, bet pavojinga yra jų jėga. Pagal patinimą gali spręsti apie įkandimą, bet d net ir patinus nematyti žaizdos. Panašiai atsitinka bendraujant su išmintingais vyrais: nė nepastebėsi, kaip ir kada jie tau padeda, bet pastebėsi, kad padėjo. Klausi, kam visa tai? Ogi geri pamokymai, jei jie dažnai tave lydės, padės tau taip pat, kaip ir geri pavyzdžiai. Pitagoras sako, jog įeinančių į šventyklą, iš arti žvelgiančių į dievų atvaizdus ir laukiančių kokio nors orakulo kalbos žmonių siela pasidaro kitokia. Kas neigs, kad kai kurie pamokymai labai paveikia net ir didžiausius neišmanėlius? Pavyzdžiui, šie labai trumpi, bet tokie svarūs pasakymai: „Nieko per daug“4, „Gobšuolio maišas kiauras — niekad neprikrausi“5, „Kaip šauksi, taip ir atsilieps"6. Šie žodžiai tiesiog smogia mums, juos girdint, neįmanoma nei abejoti, nei klausti „kodėl?" Štai kaip pati tiesa traukia mus net be jokio įrodinėjimo. Jeigu pagarba jai pažaboja sielas ir švelnina ydas, kodėl gi to paties negalėtų įstengti paraginimas? Jei peikimas sugėdina, kodėl gi to nepadarys paraginimas, net jeigu jis remiasi tik pavyzdžiais? Aišku, veiksmingesnis ir geriau suprantamas toks pamokymas, kuris remiasi įrodinėjimais, paaiškinančiais, kodėl ir ką reikia daryti, taip pat — koks atpildas laukia tai darančiojo bei paklūstančiojo pamokymams. Jei duoda naudos įsakymas, tai jos duoda ir raginimas. Įsakymas duoda naudos daug, vadinasi, daug jos duoda ir raginimas. Dorybė skirstoma į dvi dalis: į tiesos ieškojimą ir veiksmą. Ieškoti tiesos pratina mokymas, veikti — raginimas. Teisingas veikimas ugdo dorybę ir atskleidžia ją. Jei besiruošiančiam veikti padeda patarėjas, tai jam padės ir ragintojas. Vadinasi, jei dorybei reikia teisingo veikimo, o teisingą veikimą nurodo priminimas, vadinasi, yra būtinas ir priminimas. Du dalykai teikia sielai daugiausia stiprybės: ištikimybė tiesai ir pasitikėjimas savimi. Viena ir kita mums duoda paraginimas, nes juo tikime, o tikint siela įgauna didžiadvasiškumo ir prisipildo pasitikėjimo. Taigi paraginimas nėra nereikalingas. Markas Agripa, didžios sielos žmogus, vienintelis iš visų, kuriuos pilietiniai karai padarė garsius ir galingus, paskyręs savo sėkmę žmonių gerovei, mėgdavo sakyti, jog esąs labai skolingas šiam posakiui: „Santaikoje ir mažos valstybės klesti, nesantaikoje ir didžiausios žlunga“. Jis kalbėjo, jog dėl šių žodžių jis pasidarė ir geras brolis, ir draugas. Jei tokie posakiai, stipriai įstrigę į sielą, atitinkamai ją formuoja, kodėl to paties negalėtų padaryti ir ta filosofijos dalis, kuri remiasi tokiais posakiais? Dorybę ugdo iš dalies mokslas, iš dalies — pratybos. Taigi tu turi mokytis ir veiksmu sutvirtinti tai, ką esi išmokęs. O jei taip yra, tai išminčiai yra naudingas ne tik įgytas žinojimas, bet ir pamokymai, kurie tarsi kokie ediktas sutramdo bei pažaboja mūsų aistras. „Filosofija, — sakoma,— skirstoma į šias dalis: žinias ir atitinkamą dvasios būseną. Tas, kuris išmoko ir suprato, ką reikia daryti ir ko reikia vengti, dar nėra išminčius, jeigu jo siela nepasikeitė pagal visa tai, ko išmoko. Trečioji filosofijos dalis — pamokymai išplaukia iš dviejų pirmųjų; ir iš mokslinių teiginių, ir iš atitinkamos dvasios būsenos. Taigi šios trečiosios nebereikia siekiant tobulos dorybės, nes užtenka pirmųjų dviejų." Taip mąstant, nereikalinga ir užuojauta, nes ir ją sudaro pirmosios dvi, taip pat nereikalingas ir paraginimas, ir patarimas, ir pats įrodinėjimas, nes visa tai išplaukia iš darnios ir stiprios dvasios būsenos. Tačiau nors jie ir išauga iš geriausios dvasios būsenos, geriausioji dvasios būsena kyla iš jų kartu sukurdama juos ir pati atsiųsdama iš jų. Pagaliau tai, apie ką tu kalbi, yra tobulo, žmogaus laimės viršūnę pasiekusio vyro dalia. Prie to prieinama ne iš karto; o ir netobulam, bet į priekį žengiančiam žmogui reikia parodyti tikrąjį jo veiksmų kelią. Galbūt išmintis jį susiras ir be paraginimų, ji jau nuvedė sielą ten, kur ši gali judėti tik teisingu keliu. O silpnesnės prigimties žmonėms reikia, kad kas nors jiems vadovautų: to venk, o tai daryk. Jei lauksime, kol jie patys sužinos, ką geriausia daryti, tai jie ilgą laiką klaidžios, ir šis klaidžiojimas trukdys jiems pasiekti tai, kas jiems leistų pasitenkinti savimi. Vadinasi, toks žmogus turi būti valdomas, kol pradės valdyti pats save. Berniukai mokosi rašyti pagal pavyzdžius. Kito ranka, apglėbusi jų pirštus, vedžioja juos per raidžių pavyzdžius, ir tik po to jiems liepiama mėgdžioti šiuos pavyzdžius ir pagal juos kurti savo rašysena. Panašiai ir mūsų siela ugdoma pagal pavyzdžius. Tai įrodo, jog ši filosofijos dalis nėra nereikalinga. Toliau kyla klausimas, ar užtenka jos vienos norint ką nors padaryti išminčiumi. Šiam klausimui skirsime kitą dieną, o tuo tarpu argi ir be įrodinėjimų nėra aišku, jog mums reikia kažkokio patarėjo, kuris mokytų prieštaraudamas minios pamokymams? Kiekvienas mūsų ausis pasiekęs balsas — žalingas: kenkia tie, kurie mums linki gero, ir tie, kurie mus keikia. Šių prakeikimai pasėja mumyse nepagrįstą baimę, o linkinčių mums gero meilė moko blogio. Ji liepia mums ieškoti tolimo, neaiškaus, klaidingo gėrio, nors laimę galime rasti ir namie. Sunku, kartoju, eiti teisingu keliu. Į šunkelį traukia tėvai, traukia ir vergai. Niekas neklysta pats sau vienas. Kiekvienas užkrečia beprotybe artimuosius, kartu užsikrečia ja ir nuo jų. Taigi kiekvienam būdingos minios ydos, nes jas įdiegė minia. Kas daro blogesnį kitą, tas tampa blogesnis ir pats. Išmokęs niekšybių moko jų ir kitus; pagaliau gaunasi nepaprasta šlykštynė, kai į vieną vietą sunešama visa, ką kiekvienas žino blogiausia. Tad tegul bus koks nors sargas, kartais nusukantis mums ausis, išvejantis gandus ir peršaukiantis minios pagyras. Klysti, jei manai, kad ydos gimsta kartu su mumis: jos atėjo vėliau, buvo mums atneštos iš šalies. Tad tegul dažni raginimai apgins mus nuo aplink skambančių visuotinių įsitikinimų. Gamta nepasmerkia mūsų nė vienai ydai: ji pagimdė mus tyrus ir laisvus. Ji nepadėjo atviroje vietoje nieko, kas skatintų mūsų godumą. Ji numetė mums po kojomis auksą bei sidabrą ir liepė trypti ir mindžioti tai, dėl ko patys esame trypiami ir mindomi. Ji pakėlė mūsų veidą į dangų ir norėjo, kad, žvelgdami aukštyn, pamatytume visa, ką ji sukūrė didingo ir nuostabaus: saulėtekius ir saulėlydžius, sklandų skubančio pasaulio bėgimą, dieną parodantį mums žemės, o naktį — dangaus vaizdus, ir žvaigždynų žingsnį — lėtą, palyginti su visuma, bet labai spartų turint galvoje, kokias erdves jie pralekia nenutrūkstamu greičiu, ir vienas kitą pakaitomis užstojančių saulės ir mėnulio užtemimus. Tai ji leidžia mums matyti ir visus kitus nuostabos vertus dalykus, kurie arba iš eilės pasirodo, arba atsiranda staiga dėl netikėtų priežasčių, pavyzdžiui, nakties ugnių keliai, be jokio smūgio ir garso danguje atsiveriantys žaibai ir liepsnos, panašios į stulpus, ruožus ir dar į daug ką. Visa tai gamta išdėliojo virš mūsų, o auksą bei sidabrą ir geležį, niekada neturinčią dėl jų ramybės, paslėpė kaip nešančius nelaimę. Mes patys iškėlėme į dienos šviesą visa, dėl ko kovojame. Mes patys, išrausę žemių krūvas, iškasėme savo pavojaus priežastis ir įrankius. Mes patys įteikėme likimui savo nelaimes ir neraustame, kad labiausiai vertiname tai, kas gulėjo žemiausiai. Ar nori žinoti, kaip apgaulingas blizgesys apakino tave? Kol tie metalai tūno giliai paslėpti ir aplipę purvu, nieko nėra už juos šlykštesnio ir blankesnio, argi ne? Jie tempiami per ilgiausių požeminių urvų tamsybes. Kol jie apdirbami, kol atskiriami nuo nuosėdų, nieko nėra bjauresnio už juos. Pagaliau pažvelk į pačius meistrus, kurių rankos nuvalo gryną gelmių žemę: pamatysi, kokios jos dulkėtos ir pajuodusios. O juk sielą tie metalai purvina labiau nei kūną, ir juos valdantis yra dar nešvaresnis negu anas amatininkas. Vadinasi, raginimai yra būtini. Reikia turėti kokį nors sveiku protu pasižymintį patarėją ir, smarkiai gaudžiant bei maišantis klaidinantiems žodžiams, įsiklausyti tik į vieną balsą. Koks tai bus balsas? Aišku toks, kuris tau, apkurtintam smarkių garbės troškimo šauksmų, pašnibždės išganingus žodžius, kuris tau pasakys: „Nereikia pavydėti tiems, kuriuos minia vadina didžiais ir laimingais. Nereikia leisti, kad dėl plojimų prarastum dvasios susikaupimą ir sveiką protą. Nercikia pradėti niekinti savo ramybės todėl, kad štai aną, lydimą rykščių ryšulių, dengia purpuro drabužis. Nereikia laikyti laimingesnių to, kuriam skinamas kelias, o tave liktorius varo į šalį"7. Jei nori naudingos sau ir kitų neslegiančios valdžios, atsikratyk savo ydų. Daug atsiranda tokių, kurie padega miestus, kurie parbloškia tai, ko nenugalėjo laikas ir ilgi amžiai, kurie supila bokštams prilygstantį pylimą, kurie nepaprasto aukščio sienas daužo taranais bei kitokiais įrengimais. Daug yra tokių, kurie atremia didžiausias kariuomenes, nuolatos smarkiai grasina priešui iš užnugario ir, susitepę žmonių krauju, ateina prie didžiosios jūros; bet ir juos — nugalėtojus — nugali godumas. Niekas neapsigynė nuo jų puolimo, bet ir jie patys neatsispyrė garbės troškimui ir žiaurumui: jiems atrodė, kad jie veja kitus, o iš tikro patys buvo vejami. Nelaimingąjį Aleksandrą vijo ir siuntė į nežinomybę svetimų kraštų grobimo kvaitulys. Ar tu manai, jog sveiko proto buvo tas, kuris pradėjo pirmiausia sutriuškindamas Graikiją, kurioje išsimokslino? Ar tu manai, buvo sveiko proto tas, kuris iš kiekvieno miesto išplėšė tai, kas ten buvo geriausia, priversdamas Lakedemoną vergauti, o Atėnus tylėti; tas, kuris, nesitenkindamas daugybės arba Pilypo nupirktų, arba nugalėtų valstybių nuniokojimu, pradėjo triuškinti kitas, esančias kituose kraštuose, nešdamas savo ginklą per visą pasaulį; tas, kurio žiaurumas niekuomet nepailso,— tarsi didžiulio laukinio žvėries, griebiančio daugiau negu reikia numalšinti alkiui? Jau daugelį valstybių jis sujungė į vieną; jau ir graikai, ir persai jo bijo, jau pavergtos net nuo Darėjo valdžios laisvos tautos. O jis eina už okeano, už saulės, jis nepatenkintas, kad reikia pasukti į šalį nuo Herkulio ir Liberio8 kelių, jis pasiruošęs išprievartauti pačią gamtą. Toliau eiti nenori, bet stovėti negali — kaip į bedugnę mestas sunkus daiktas, kurio kritimo galas — dugnas. Ir Gnėjui Pompėjui tęsti išorės ir pilietinius karus patarė ne dorybė ar protas, bet beprotiškas apgaulingos didybės troškimas. Jis žygiavo tai į Ispaniją prieš Sertorijaus kariuomenę, tai tramdyti piratų ir išvyti jų iš jūrų. Šios priežastys buvo sugalvojamos įtvirtinti jo galybei. Kas jį traukė į Afriką, į šiaurę, prieš Mitridalą, į Armėniją ir į visus Azijos kampelius? Aišku, begalinis didybės troškimas, nors tik pats sau jis atrodė nepakankamai didis. Kas siuntė Gajų Cezarį j savo, kartu ir į valstybės pražūtį? Šlovės ir garbės troškimas, noras bet kokiais būdais iškilti virš kitų. Jis negalėjo pakęsti net vieno, aukščiau jo stovinčio, nors respublika pakentė du. Ar, tavo nuomone, Gajus Marijus, konsulavęs vieną kartą (tik vieną konsulatą jis gavo per rinkimus, o kitus — išplėšė prievarta), kai sumušė teutonus ir kimbrus, kai Afrikos dykumose persekiojo Jugurtą, tiek pavojų užsitraukė skatinamas dorybės? Marijus vedė kariuomenę, o Marijų vedė garbės troškimas. Šie žmonės, kurie viską sumaišė ir patys maišėsi lyg vėjo sūkuriai, kurie susuka tai, ką yra pagrobę, bet pirmiau patys susisuka ir todėl taip smarkiai puola, kad patys savęs nebevaldo. Daugeliui atnešę nelaimę, jie patys pajunta tą žudančią jėgą, kuria kenkė kitiems. Netikėk, jog galima pasidaryti laimingam svetimos nelaimės kaina. Reikia sugriauti visus šiuos mūsų ausims ir akims pateikiamus pavyzdžius, reikia iki galo ištuštinti pilną nelabų sumanymų širdį, o į laisvą vietą įvesti dorybę, kuri išraus apgaulę ir neteisybės pamėgimą, kuri atskirs mus nuo minios, nes per daug ja tikime, ir grąžins mus į teisingų nuomonių glėbį. Išmintis yra atsigręžimas į prigimtį ir grįžimas ten, iš kur buvo išstūmęs visuotinis paklydimas. Nemažas žingsnis sveikstant — palikti beprotybės skatintojus, pasišalinti iš to visiems kenksmingo sambūrio. Jei nori įsitikinti, jog tai — tiesa, žiūrėk, kaip skirtingai gyvenama dėl žmonių akių ir dėl savęs. Atsiskyrėliškumas pats savaime dar nėra nekaltybės mokytojas, o kaimas neugdo mūsų santūrumo, bet ten, kur nėra nei liudininko, nei žiūrovo, silpnėja ydos, mėgstančios pašalinių dėmesį bei žvilgsnius. Kas vilksis purpuro drabužį, kurio nėra kam rodyti? Kas, vakarieniaudamas vienas, naudosis aukso indais? Kas, išsitiesęs vienas kokio nors kaimo medžio pavėsyje, išdėlios savo prabangą rodyti? Niekas nesigražina tik dėl savęs arba dėl nedaugelio, netgi dėl artimųjų, bet kiekvienas išryškina savo ydų puošmenas priklausomai nuo stebėtojų minios didumo. Taip jau yra: mūsų garbintojas ir bendramintis skatina visa, dėl ko mes einame iš proto. Pasiek, kad negalėtume pasirodyti, ir pasieksi, kad mes šito ir negeistume. Garbės troškimas, prabanga, nesivaldymas ilgisi scenos. Tu išsigydysi nuo jų, jeigu pasislėpsi. Todėl, jei gyvename apsupti miesto gaudesio, tegul prie mūsų stovės patarėjas, kuris, prieštaraudamas didžiulių dvarų gyrėjams, girs tą, kuris jaučiasi esąs turtuolis mažai turėdamas ir matuoja išteklius poreikiais. Tegul jis, priešingai lems, kurie aukština stipriųjų malonę ir galybę, garbins mokslams atiduotą ramybę ir sielą, pasukusią nuo išorinių jai dalykų prie savų reikalų. Tegu jis parodys, kaip tie, minios laikomi laimingaisiais, dreba ir stingsta iš baimės toje savo pavydėtinoje viršūnėje ir apie save toli gražu yra ne tokios nuomonės, kokios apie juos yra kiti. Visa, kas kitiems atrodo aukštybės, jiems patiems yra skardis. Tad jie netenka kvapo ir dreba pažvelgę į tą savo didybės bedugnę. Jie galvoja apie įvairius atsitiktinumus, kurie padaro viršūnę tokią slidžią, nuogąstauja dėl to, ką pasiekė, o sėkmė, dėl kurios jie slegia kitus, dar sunkiau užgula juos pačius. Tuomet jie pradeda girti ramų ir nepriklausomą poilsį, nekenčia blizgesio, stengiasi pabėgti nuo susiklosčiusių aplinkybių. Tada tu pamatysi filosofus iš baimės ir išgirsi sveikų liūdnos dalios žmonių patarimų. Atrodo, tarsi sėkmė ir sveikas protas yra nesuderinami dalykai, nes, ištikus nelaimei, mes protaujame daug teisingiau, o sėkmė pasigrobia iš mūsų tiesą. Lik sveikas.


DEVYNIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Prašai, jog dabar atsiskaityčiau su tavim ir parašyčiau apie tai, apie ką sakiau, kad turi būti atidėta kitai dienai, ir būtent: ar užtenka įgyti išminčiai tos filosofijos dalies, kurią graikai vadina „parenetiken“, o mes — pamokomąja. Žinau, jog būsi patenkintas, jei ir atsisakysiu tęsėti pažadą. Bet aš pažadu tai padaryti, nes noriu, kad būtų patvirtinta patarlė: „Neprašyk to, ko nenori gauti". Juk kartais primygtinai siekiame to, ko atsisakytume, jei mums kas nors tai pasiūlytų. Ar tai yra lengvabūdiškumas, ar pataikavimas, reikia jį nubausti greitai sutinkant. Mes dažnai norime parodyti, jog trokštame to, ko iš tikrųjų visai netrokštame. Kas nors atsineša paskaityti ilgiausią, smulkiomis raidėmis surašytą, kietai suvyniotą istoriją ir, perskaitęs didesnę dalį, sako: „Jei norite, galiu baigti skaitęs". Visi šaukia: „Skaityk, skaityk!“ O juk trokšta, kad jis nutiltų. Dažnai norime vieno, o meldžiame kito, net dievams nepasakome teisybės; bet dievai arba mūsų neišklauso, arba pasigaili. O aš, atmetęs gailestingumą, atkeršysiu surašydamas tau ilgiausią laišką. Jei jį skaitysi nenoromis, sakyk: „Aš pats tai užsitraukiau“. Priskirk save prie tų, kuriuos kankina po ilgų prašymų ištekėjusi žmona, prie tų, kuriems įgriso marias prakaito išliejus sukrauti turtai, prie tų, kuriuos kamuoja įvairiomis pastangomis ir būdais gautos svarbios pareigos, bei prie kitų savo nelaimės bendrininkų. Praleidęs įžangą, pereisiu prie paties dalyko. Sakoma: „Laimingas gyvenimas susideda iš teisingų poelgių. Prie gerų poelgių veda pamokymai. Vadinasi, laimingam gyvenimui užtenka pamokymų". Ne visuomet pamokymai nuveda prie teisingų poelgių, tik tada, kai protas jų klauso. Kartais, kai sielą apgulę neteisingi įsitikinimai, pamokymai yra bergždi. Be to, net ir teisingai elgdamiesi, žmonės nežino, kad elgiasi teisingai. Tiktai tas, kuris nuo pat pradžios lavinosi, pasiekė mokslo esmę, gali laikytis visų straipsnių, kad žinotų, ką reikia daryti, kada, kiek, su kuo, kaip ir kodėl. O kitas negalės visa širdimi siekti garbingų dalykų, net jei ir nuolatos, ir mielai tai darys; jis vis tiek gręžiosis atgal ir svyruos. Sakoma: „Jei garbingas poelgis gimsta iš pamokymų, tai laimingam gyvenimui užtenka pamokymų! Kadangi pirmas teiginys teisingas, tai ir antrasis — teisingas". Mes atsakysime, jog garbingi poelgiai atsiranda dėl pamokymų, bet ne vien dėl pamokymų. Sakoma: „Jei kiti menai tenkinasi pamokymais, tai ir išmintis tenkinasi jais, nes ji yra gyvenimo menas. Vairininku žmogų daro tas, kuris jį moko: taip suk vairą, taip nuleisk bures, taip išnaudok palankų vėją, taip priešinkis priešpriešiniam, taip pasitelk savo naudai nei piktą, gerą šoninį vėją. Panašiai pamokymai lavina ir kitus amatininkus, vadinasi, taip pat jie gali mokyti gyvenimo meno". Bet visiems tiems menams rūpi gyvenimo priemonės, o ne pats gyvenimas. Todėl daug kas juos sulaiko ir trukdo jiems iš išorės: viltis, noras, baimė. O tam sugebėjimui, kuris laikomas gyvenimo menu, niekas negali trukdyti veikti. Jis įveikia kliūtis ir prasiveržia pro užtvaras. Ar nori žinoti, kuo skiriasi šitas menas nuo kitų? Aniems labiau atleistinos sąmoningos klaidos negu atsitiktinės, o šio didžiausia nuodėmė yra suklysti savo valia. Turiu galvoje štai ką: gramatikas neparaus tyčia pavartojęs netinkamą pasakymą, bet jis paraus, kai šis išsprūs netyčia. Gydytojas labiau nusideda savo mokslui, kai nesupranta, kad ligonis silpsta, negu kai apsimeta, jog šito nesupranta. O šiame gyvenimo mene pati šlykščiausią yra sąmoninga kaltė. Pridėk dar tai, kad visi mokslai ir menai, net patys laisviausi, turi ne tik pamokymų, bet ir pagrindinių savo principų, pavyzdžiu, medicina. Hipokratas turi savo mokyklą, Asklepiadas — savo ir Temisonas — savo. Be to, kiekvienas teorinis mokslas turi savo principus, kuriuos graikai vadina „dogmata", o mes — „pagrindais" arba „pirminiais teiginiais", arba „bendromis taisyklėmis", kurių galima rasti ir geometrijoje, ir astronomijoje. O filosofija yra ir teorinis, ir taikomasis mokslas: ji ir stebi, ir veikia. Klysti, jei manai, jog ji tau žada padėti vien žemiškuose reikaluose: jos siekimai aukštesni. Ji tvirtina: aš tyrinėju visą pasaulį ir nepasilieku tarp mirtingųjų siekdama juos įtikinti ar atkalbėti. Mane vilioja tai, kas didu, tai, kas virš jūsų.

Aš ketinu ir dangaus, ir dievų aukščiausiąją esmę

dėstyti tau ir daiktų pirmykščius pradus atidengti:

viską iš jų sudaro gamta, augina, maitina,

juos ir išskaido gamta, kai daiktas koksai susibaigia1, —

kaip sako Lukrecijus. Vadinasi, kaip teorinis mokslas ji turi savo principus. Kaipgi yra? Niekas teisingai nesupras, ką turi daryti, išskyrus tą, kuris turės pagrindą, nurodantį, kaip ir kur reikia atlikti visas pareigas. Jų neįstengs įvykdyti tas, kuris gavo pamokymų tik tam tikram atvejui, o ne apskritai. Silpni, sakyčiau, be šaknų yra tie atskirai duodami nurodymai. Principai yra tai, kas mus stiprina, kas užtikrina mūsų saugumą ir ramybę, kas sudaro viso gyvenimo prasmę ir visų daiktų esmę. Filosofijos principai nuo pamokymų skiriasi tiek, kiek pirminiai pradai —nuo daiktų: pastarieji priklauso nuo jų, o jie yra ir pastarųjų, ir visa ko priežastys. Sakomai „Senoji išmintis nemokė nieko kito, o tik to, ką reikia daryti ir ko reikia vengti, ir tada žmonės buvo daug geresni. O kai atsirado daug mokytų, pradėjo stigti dorų, nes ana paprasta ir akivaizdi dorybė virto neaiškiu ir išgudrautu žinojimu. Mes esame mokomi ginčytis, o ne gyventi". Be abejo, kaip jūs sakote, senoji išmintis pradiniu laikotarpiu buvo nesudėtinga, kaip ir kiti menai, kurių subtilumai atsirado jiems besirutuliojant. Bet tada ir nereikėjo kruopštaus gydymo. Sugedimas dar nebuvo nei taip išaugęs, nei taip paplitęs. Paprastas ydas galėjo išgydyti paprasti vaistai. O dabar tuo rūpestingiau reikia statyti įtvirtinimus, kuo smarkiau esame puolami. Kadaise gydymo menas buvo pažinimas keleto žolelių, nuo kurių nustodavo bėgti kraujas ir užsitraukdavo žaizdos, bet paskui jis pamažu išsiplėtė iki plačios dabartinių vaistų įvairovės. Nenuostabu, kad tada turėta mažiau rūpesčių: žmonės buvo stipraus ir tvirto kūno, jų maistas buvo lengvas ir dirbtinai nesugadintas, siekiant malonumo. Tik vėliau jis buvo pradėtas vartoti ne tam, kad numalšintų alkį, bet tam, kad jį sukeltų, buvo ieškoma ir surasta tūkstančiai rajumą žadinančių prieskonių, ir tai, kas išbadėjusiems buvo valgis, persisotinusiems pasidarė našta. Dėl to atsiranda blyškumas, vynu persisunkusių raumenų drebulys ir apgailėtinas, labiau vidurių laisvumo negu bado sąlygotas liesumas. Dėl to atsiranda ir kojų silpnumas, svyrinėjimas lyg eitų girias, dėl to — išpurtusi oda ir išsipūtęs pilvas, sunkiai priprantantis priimti daugiau negu gali, dėl to — tulžies išsiliejimas, nuo kurio pagelsta veidas, dėl to — puvimas viduje, išdžiūvę pirštai su sukaulėjusiais sąnariais, nieko nejaučiančių gyslų sustingimas arba nuolatinis purtomo kūno drebėjimas. Ką ten kalbėti apie galvos sukimąsi, apie akių ar ausų skausmus, įkaitusių smegenų dilgčiojimą ir pilnas vidinių žaizdų tas kūno dalis, per kurias nusilengviname. O dar nesuskaičiuojama daugybė karštligės rūšių: vienos užgriūva žiauriais priepuoliais, kitos prisėlina tyliai suimdamos, o trečios ateina siaubingai purtydamos visus sąnarius. Ar minėti nesuskaičiuojamą daugybę už prabangą baudžiančių ligų? Šios nelaimės nelankė tų, kurie neatsiduodavo malonumams, kurie ir save valdydavo, ir sau tarnaudavo. Jų kūnas užsigrūdindavo nuo darbo ir vargo, nualsintas bėgimo, medžioklės ar arimo. Jų laukdavo tik išalkusiems galintis patikti maistas. Todėl ir nereikėjo tiek daug gydymo priemonių, tiek daug geležėlių bei dėželių. Dėl paprastų priežasčių atsirandančios ligos buvo paprastos, o ligų gausybę pagimdė gausybė patiekalų. Žiūrėk, kiek per vieną gerklę pereinančių daiktų sumaišė prabanga, sausumos ir jūros niokotoja. Būdami tokie skirtingi, tie daiktai negali susijungti ir prarijus blogai virškinami, nes vienas trukdo kitam. Nenuostabu, kad dėl visokiausio maisto atsirandančios ligos yra besikeičiančios ir įvairios ir kad sumaišyti skirtingos rūšies valgiai išeina atgal. Todėl mes ir sergame taip įvairiai, kaip ir gyvename. Pats didžiausias gydytojas, šio mokslo kūrėjas2 sakė, kad moterims neslenka plaukai ir jos neserga podagra. O štai dabar jos ir plinka, ir podagra serga. Moterų prigimtis nepasikeitė, bet buvo tarytum perdirbta. Susilyginusios su vyrais ištvirkimu, jos pradėjo negaluoti taip pat, kaip ir jie. Jos taip pat nemiega naktimis, tiek pat geria, aliejaus3 ir vyno kiekiu varžosi su vyrais, taip pat išvemia nenoromis suvartotą maistą, o visą išgertą vyną dar kartą išmatuoja vėmalais, taip pat graužia ledą norėdamos numalšinti įkaitusį skrandį. Ir geiduliais jos, gimusios kentėti, nenusileidžia patinams, tegu jas dievai Ir deivės nutrenkia! Sugalvojusios atvirkščią begėdystės rūšį, pačios gula su vyrais kaip vyrai. Kas gi nuostabaus, kad didžiausias, labiausiai pažįstantis žmogaus prigimtį gydytojas sugaunamas meluojant, kai tiek moterų serga podagra ir plinka?! Dėl ydų jos neteko savo lyties pranašumų ir, išsižadėjusios moteriškumo, tapo pasmerktos vyrų ligoms. Senovės gydytojai nemokėjo dažninti mitybos ir vynu stiprinti silpno širdies mušimo, nemokėjo nuleisti kraujo ar palengvinti ilgo negalavimo voniomis bei prakaitavimu, nemokėjo, surišę kojas ir rankas, nuleisti į galūnes žmogaus kūno vidury pasislėpusią negerą jėgą. Jiems nereikėjo dairytis daugybės pagalbos būdų, nes buvo labai mažai pavojų. Kaip toli dabar pažengė sveikatos gadinimas! Juo mes mokame už besaikius, neleistinus, aistringai trokštamus malonumus. Suskaičiuok virėjus ir nebesistebėsi, kad tiek daug ligų. Nebesidomim mokslais, laisvųjų menų mokytojai sėdi niekieno nelankomi, tuščiuose kampuose; retorių Ir filosofų mokyklose — tuščia, užtat kaip tiršta virtuvėse! Kiek jaunimėlio apgulę smagurių krosnis! Nekalbu jau apie būrius nelaimingų berniukų, kurių po puotos laukia nauji barniai miegamajame. Nekalbu apie virtines jauniklių meilužių, suskirstytų pagal tautybę ir spalvą, kad visi būtų nuglaistyti, visi su pirmaisiais pūkeliais, su vienodais plaukais, kad tik tiesiaplaukis neįsimaišytų tarp garbanių. Nekalbu apie minias kepėjų, patarnautojų, kurie, davus ženklą, išbėgioja atnešti valgių. Gerieji dievai, kiek žmonių varinėja vienas pilvas! Nejaugi tu manai, jog grybai, tas gardus nuodas, nekenkia paslapčia, net jei šiuo metu ir nieko nejauti? Nejaugi tu manai, jog nuo vasaros ledų nesukietėja kepenys? Nejaugi tu tvirtini, jog taip riebiai purve nutukusios austrės nepalieka sunkių nuosėdų? Nejaugi tu tikiesi, kad šis sąjungininkų padažas, brangios padvėsusių žuvų sultys4 nedegina mūsų vidurių sūriomis srutomis? Nejaugi tu manai, kad tie pūdyti patiekalai, tiesiog nuo ugnies pakliuvę į burną, aušta nekenkdami viduriams? Kaip šlykščiai ir nesveikai paskui raugėjam! Kaip bjaurimės patys savimi, Koduodami dvokiančiu vynu! Žinok, prarytas maistas nėra virškinamas, jis pūva. Atsimenu, kadaise visi kalbėjo apie prašmatnų patiekalą, į kurį smaližiai savo pražūčiai paskubėjo įmaišyti visa, prie ko paprastai leidžia dienas: tarp venerinių ir dygliuotųjų moliuskų bei austrių valgomųjų dalių pridėliota jūros ežių, ant viršaus — sluoksnis raudžių be ašakų. Jau gėda valgyti viską atskirai: gardėsiai sumetami krūvon. Valgant vyksta tai, kas turi pasidaryti pačiame pilve. Laukiu, kada jiems neš jau sukramtytus patiekalus. Kiek čia trūksta: kiautai ir kaulai išimti, vietoj dantų padirbėjo virėjas. „Vargas mėgautis kiekvienu valgiu. Tegu viską patiekia iš karto, kad tik skonis būtų tas pats. Kam man tiesti ranką prie ko nors vieno? Tegu iš karto paduoda visus valgius, kurių užtektų papuošti daugelį nešimų, tegu jie būna kartu ir susimaišo. Tegu tie, kurie kalba, jog taip siekiu pasigirti ir išgarsėti, žino: tai darau ne pasirodyti norėdamas, o leisdamas išmėginti. Tegu visa, kas paprastai patiekiama atskirai, bus kartu ir užpilta vienu padažu. Tegu austrės, jūrų ežiai, dygliuotieji moliuskai, raudės bus sumaišyti ir išvirti bei patiekiami neatskiriant jų." Maistas susimaišęs dar labiau negu vėmaluose. Kadangi tie patiekalai yra sudėtingi, dėl jų ir ligos atsiranda ne paprastos, o nesuprantamos, skirtingos, įvairių rūšių; ir gydymo menas pradėjo ginkluotis prieš jas daugybe gydymo būdų ir daugybe stebėjimų. Tą patį tau pasakysiu ir apie filosofiją. Kadaise ji tarp mažesnių nusidėjėlių, išgydomų be didelio slaugymo, buvo daug paprastesnė. Bet prieš šitokį papročių apvirtimą aukštyn kojomis reikia išbandyti visas priemones. Kad nors kokiais būdais būtų galima įveikti šį marą! Einame iš proto ne po vieną, bet visa visuomenė. Tramdome žmogžudystes ir atskirus nužudymus; o kaipgi su karais ir šlovę teikiančiu nusikaltimu — ištisų tautų išpjovimu? Nei godumas, nei žiaurumas nežino saiko. Kol tai paslapčiomis daro kai kurie asmenys, žalos ir siaubo mažiau. Betgi žiauriausius veiksmus skelbia senato nutarimai ir tautos sprendimai, valstybė įsako atlikti tai, kas draudžiama atskiriems asmenims. Jei nusikaltimas įvykdomas slapta, už jį mokama galva, o jei apsirengus kareivio apsiaustu — visi giriame jį. Žmonės, švelniausioji gyvų būtybių giminė, nesigėdija džiaugdamiesi kito krauju, vykdydami karus ir palikdami juos tęsti vaikams, o tuo tarpu tarp gyvulių ir žvėrių viešpatauja taika. Prieš tokį galingą ir plačiai paplitusį pamišimą filosofija pasidarė veiklesnė įgydama tiek jėgų, kiek jų įgavo priešininkas. Lengva buvo priekaištauti vyno gerbėjams bei išrankesnio maisto mėgėjams: nereikėjo daug jėgų sugrąžinti tokių žmonių sielą į saiko kelią, iš kurio ji buvo tik šiek tiek iškrypusi.

Rankom duokite valią, mokslą parodykit savo3.

Malonumo ieškoma visur. Kiekviena yda neišsitenka savyje: prabangos troškimas nusirita iki godumo; garbingumas užmirštas; nesigėdijama nieko, kas žada malonų užmokestį. Žmogus - žmogui šventas daiktas — dabar yra žudomas pasilinksminimui ir pramogai. Tas, kurio negalima buvo išmokyti kirsti smūgių ar jų priimti, įvedamas į areną nuogas ir beginklis; miniai užtenka tik žmogaus mirties reginio. Šitaip pairus papročiams, reikia kažko stipresnio nei įprasta, kažko, kas įstengtų išrauti įsišaknijusį blogį. Reikia pagrindinių principų, kad jie įveiktų plačiai paplitusius klaidingus įtikinimus. Kartu su pamokymais, užuojautomis, paraginimais jie įgaus galios, o patys savaime jie nėra veiksmingi. Jeigu norime, kad žmonės įsipareigotų, jei norime ištraukti juos iš nelaimių, kuriose jie skęsta, tegul jie mokosi, kas yra blogis ir kas — gėris. Tegu žino, jog visa, išskyrus dorybę, keičia savo vardą ir vieną kartą gali būti laikoma blogiu, o kitą — gėriu, svarbiausias karo tarnybos dalykas yra pareigos šventumas, pagarba vėliavoms, įsitikinimas, kad bėgti — gėdingą, o paskui jau iš priesaiką davusių kareivių lengva reikalauti, jog šie vykdytų ir kitus įsakymus bei liepimus. Taip ir tiems, kuriuos tu nori vesti į lai­ingą gyvenimą, reikia padėti pirmuosius pamatus ir įdiegti jiems dorybę. Tegu ja vadovaujasi net šiek tiek prietaringai; tegu ją myli; tegu nori tik su ja gyventi, be jos — ne. „Kaipgi yra? Argi kai kurie žmonės ir be tokių subtilybių mokymo neprasiveržė pro ydas ir nenuveikė didelių darbų, paklusdami tik pamokymams?" Sutinku, bet juose glūdėjo teigiamos įgimtos savybės, kurios jiems leido prabėgomis perimti visa, kas yra išganinga. Kaip nemirtingieji dievai nėra mokęsi dorybės, nes gimė su ja, ir viena iš jų prigimties savybių yra dorumas, taip kai kurie ypatingais gabumais apdovanoti žmonės be ilgo mokymo suvokia tai, kas paprastai dėstoma, ir įsimena garbingus dalykus vos tik apie juos išgirdę. Tokie godūs dorybei ar savaime vaisingi jų protai. O kitų — silpnų ir atbukusių arba apaugusių blogais įpročiais ilgai reikia šveisti sielos rūdis. Beje, ir anuos, linkusius į gėrį, greičiau nuves į viršūnę, ir šiems, silpniems, padės ir ištrauks juos iš klaidingų įsitikinimų rato tas, kuris jiems išdėstys filosofijos principus. Kokie jie reikalingi, gali spręsti štai pagal ką: mumyse glūdi kažkas, kas vienur mus daro tingius, kitur — karštagalvius. Negalima nei veržlumo sutramdyti, nei nerangumo išjudinti, jeigu nebus pašalintos jų priežastys — klaidingas žavėjimasis ir klaidinga baimė. Kol jie mus valdo, kartok kiek nori: „Tai turi padaryti tėvui, tai —vaikams, tai — draugams, tai — svečiams". Godumas vis tiek sulaikys mėginantį veikti pagal tavo nurodymus. Nors jis žinos, kad reikia kautis už tėvynę, bet baimė jį atkalbės. Nors žinos, jog reikia iki paskutinio prakaito plūktis dėl draugų, jį sulaikys malonumai. Nors žinos, kad meilužė— didžiausia skriauda žmonai, bet geiduliai privers jį elgtis priešingai. Taigi patarimai nieko nepadės, jeigu prieš tai nepašalinsi visko, kas jiems priešinasi, kaip kad beprasmiška yra pasidėti šalia ginklus ar traukti juos vis arčiau savęs, jeigu rankos užimtos. Sielą reikia išlaisvinti tam, kad ji galėtų eiti prie mūsų duodamų pamokymų. įsivaizduokime, jog kas nors daro tai, ką reikia daryti. Bet jis nedarys to nuolatos, nedarys to vienodai, nes nežinos, kodėl jis turi taip daryti. Ar atsitiktinai, ar iš įpratimo jam išeis teisingai, bet jis neturės mato, kuriuo galėtų vadovautis, kuris įtikintų jį, jog jo poelgiai teisingi. Atsitiktinai doras žmogus nežadės būti toks amžinai. Be to, galbūt pamokymai tau pasakys, ką reikia daryti, bet jie nepasakys, kaip reikia daryti. Jei šito nepasakys, tai nenuves į dorybę. Sutinku, kad paragintas žmogus padarys, ką reikia, bet to maža, nes šlovę juk pelno ne pats darbas, o tai, kaip jis yra atliekamas. Kas gali būti gėdingiau už prašmatnius pietus, kurių vertė — raitelio turtas6?! Kas labiau nusipelno cenzoriaus pastabos, ypač jeigu pietūs, kaip sako ūžautojai, ruošiami savo ir savo genijaus garbei? Tačiau įstojamieji pietūs7 net ir labai saikingiems vyrams yra kainavę dešimteriopai daugiau. Tas pats dalykas yra gėdingas, jei pataikaujama gerklei, ir išvengia priekaišto, jei jis skirtas garbei. Juk jau ne prabanga, o švaistymas tapo įprastu reiškiniu. Tiberijus Cezaris jam atsiųstą didžiulę raudę (kodėl gi man nepridurti, koks jos svoris, kad paerzinčiau kai kuriuos rajūnus? Sako, ji svėrusi keturis su puse svaro) liepė nunešti į turgų, sakydamas: „Jei aš, draugai, neklystu, šią raudę nupirks Apicijus arba Publijus Oktavijus“. Jo spėliojimai pranoko visas viltis: tiedu susiginčijo, ir nugalėjo Oktavijus, pelnydamas tarp savo draugų didžiulę šlovę, nes už Cezario parduotą žuvį sumokėjo penkias sestercijas, kad tik jos nenupirktų Apicijus. Tiek mokėti buvo gėda Oktavijui, o ne tam, kuris prieš tai pirko šią žuvį norėdamas ją nusiųsti Tiberijui (nors jam aš taip pat papriekaištaučiau): jis susižavėjo daiktu, kurį pripažino esant vertą tik Cezario. O štai kas nors sėdi prie sergančio draugo. Giriame jį. O šis taip elgiasi dėl palikimo. Jis — kranklys, laukiąs lavono. Tie patys poelgiai gali būti ir gėdingi, ir kilnūs: viskas priklauso nuo to, kodėl ir kaip jie padaromi. Viskas bus garbinga, jei atsiduosime ir dorybei ir visa, kas iš jos išplaukia, laikysime vieninteliu žmogaus gėriu. Bet koks kitas gėris yra trumpalaikis. Toks įsitikinimas turi stipriai įsitvirtinti visam gyvenimui. Aš jį vadinu pagrindiniu filosofijos principu. Koks bus šis įsitikinimas, tokie bus ir veiksmai bei mintys. O kokie bus pastarieji, toks bus ir gyvenimas. Norint sutvarkyti visumą, neužtenka duoti patarimų dėl kai kurių dalių. Markas Brutas knygoje [...] duoda daugybę patarimų ir tėvams, ir vaikams, ir broliams. Bet niekas šių patarimų nevykdys taip, kaip reikia, jei neturės su kuo palyginti savo poelgių. Savo tikslu pasirinkime aukščiausiąjį gėrį, prie kurio veržtumės, į kurį žvelgtume atlikdami kiekvieną savo darbą — kaip jūrininkai, kurie nusistato kryptį pagal kokią nors žvaigždę. Gyvenimas be tikslo yra klaidžiojimas. O jeigu reikia tikslo, pasidarys būtini ir filosofijos principai. Manau, pritarsi, jog nieko nėra šlykštesnio už svyravimą, abejojimą, bailumą. Šie dalykai ištiks mus visur, jei neatsikratysime to, kas stabdo ir sulaiko sielą, neleidžia jai reikštis.

Paprastai mokoma, kaip garbinti dievus. Šeštadieniais drauskime uždegti žibintus, nes ir dievams nereikia šviesos, ir žmonių nedžiugina suodžiai. Uždrauskime rytinius dievų sveikinimus ir sėdėjimą prie šventyklų durų: šitaip įtinkama tik žmogaus garbės troškimui, o dievą garbina tas, kas jį pažįsta. Drauskime nešti Jupiteriui drobes bei gremžtukus ir laikyti prieš Junoną veidrodį — dievams nereikia tarnų. Kodėl? Todėl, kad jie patys tarnauja žmonių giminei ir yra pasiruošę visur ir visiems padėti. Tačiau ir girdėdamas, kiek reikia turėti aukojant, kaip atsikratyti sunkių prietarų, žmogus niekuomet toli nenužengs, jeigu kaip reikiant protu nesuvoks, koks yra viską turintis, visa duodantis, veltui darantis gera dievas. Kodėl dievai daro gera? Tokia jų prigimtis. Klysta tas, kas mano, kad dievai nenori kenkti žmonėms,— jie šito neįstengia. Neįmanoma jų nuskriausti, ir jie negali ko nors nuskriausti. Įžeisti ir būti įžeistam — susiję dalykai. Iš visų aukščiausioji ir tobuliausioji jų prigimtis juos ir nuo pavojaus apsaugo, ir daro nepavojingus kitiems. Pirmoji dievų garbinimo sąlyga — tikėjimas. Po to — jų didybės, taip pat gerumo, be kurio nebūna didybės, pripažinimas; supratimas, kad jie yra pasaulio valdovai, savo jėga tvarkantieji visatą, kad jie — žmonių giminės globėjai, kartais nesirūpinantys kai kuriais asmenimis. Dievai nelemia blogio ir neturi jo. Tačiau kai kuriuos jie peikia, tramdo, baudžia retkarčiais bausmei suteikdami kokio nors gėrio regimybę. Trokšti dievų palankumo? Būk doras.  Kas jais seka, tas pakankamai juos gerbia. Bet štai kitas klausimas: kaip elgtis su žmonėmis? Ką veikti? Ką patarti? Kad turime gailėtis žmogaus kraujo? Kaip tai paprasta: nekenk tam, kam gali padėti! Aišku, gailestingumas kitam žmogui — girtinas dalykas. Taigi, ar mokysime, kad reikia ištiesti ranką skęstančiam, parodyti kelią paklydusiam, dalytis duona su išalkusiu? Užuot viską išsakęs, ką jis privalo daryti ir ko turi vengti, aš galiu trumpai jam išdėstyti šitokią žmogaus pareigų taisyklę: visa, ką matai ir kame glūdi dieviškų ir žmogiškų dalykų visuma, yra vieninga; mes esame didelio kūno nariai. Gamta sukūrė mus brolius, pagimdydama iš to paties ir tam pačiam tikslui. Ji įskiepijo mums abipusę meilę ir polinkį bendrauti. Ji nustatė, kas yra teisinga ir leistina. Pagal jos įstatymus blogiau yra kam nors kenkti negu pačiam patirti skriaudą. Tegu, jai įsakius, bus ištiesta ranka žmogui, kuriam reikia pagalbos. Tegu ir širdyje, ir lūpose bus žodžiai:

Kadangi aš esu žmogus, tai ir manau,

Jog visa žmogiška nesvetima ir man9

Laikykimės kartu, nes tam esame gimę. Mūsų bendruomenė labai panaši į akmenų skliautą, kuris subyrėtų, jei akmenys vienas kito nelaikytų ir neremtų. Pakalbėję apie dievus ir žmones, aptarkime, kaip reikia elgtis su daiktais. Tuščiai švaistysimės pamokymais, jeigu iš anksto nenurodysime, ką turime manyti apie kiekvieną daiktą, ką turime manyti apie skurdą ir turtus, apie garbę ir nešlovę, apie tėvynę ir ištrėmimą. Įvertinkime viską atskirai ir, atmetę paplitusią apie juos nuomonę, ištirkime, kas tai iš tikro yra, o ne kaip yra vadinama. Pereikime prie dorybių. Kas nors mus mokys didžiai vertinti išmintį, mylėti narsumą, kiek galima stropiau diegti sau teisingumą. Bet jis nieko nepasieks, jei mes nežinosime, kas yra dorybė, ar ji yra viena, ar dorybių yra daugiau, ar jos yra po vieną, ar susipynusios, ar, turėdamas vieną iš jų, žmogus turi kitas, kuo jos skiriasi. Kalviui nebūtina teirautis apie kalvės išradimą ar jos naudą, taip pat ir mimui nebūtina teirautis apie šokio meną. Jei šių menų atstovai išmano savo sritis, tai nieko netrūksta. Jie neapima viso gyvenimo. O dorybė yra ir kitų, ir savęs pažinimas. Norint jos išmokti, reikia mokytis visko, kas su ja susiję. Be teisingų ketinimų nebus teisingų poelgių. Juk poelgiai išplaukia iš ketinimų. Antra vertus, be teisingo sielos nusistatymo nebus teisingų ketinimų. Juk ketinimai išplaukia iš teisingo sielos nusistatymo. O sielos nusistatymas nebus puikus, jeigu nebus suprasti visą gyvenimą tvarkantys dėsniai ir nebus nurodyta, kaip reikia įvertinti kiekvieną dalyką, ir nebus išaiškinta, kas jis yra iš tikrųjų. Dvasios ramybė tenka tik tiems, kurie sugeba spręsti nepalenkiamai ir tvirtai. Kiti daug kartų išsižada ir vėl sugrįžta ir taip paeiliui plaukioja tarp to, ko išsižadėjo, ir to, ko siekia. Kokia tokio blaškymosi priežastis? — Ta, kad besivadovaujantiems nepatikimu vadovu — gandais viskas yra labai neaišku. Jeigu nori visada trokšti to paties, reikia, kad trokštum tik tiesos. O tiesos be filosofijos principų nepasieksi: jie apima visą gyvenimą. Gėris ir blogis, kilnumas ir niekšybė, teisingumas ir neteisingumas, sąžiningumas ir nesąžiningumas, dorybė ir jos įgyvendinimas, patogių daiktų turėjimas, geras vardas ir savigarba, sveikata, jėga, grožis, jausmų aštrumas — visam tam reikia žinovo, kuris juos įvertintų. Tegu bus mums leista žinoti, kokią vertę reikia priskirti kiekvienam daiktui. Juk tu klysti: kai kuriems dalykams priskiri didesnę vertę, negu jie iš tikrųjų verti. Ir labai klysti: turtai, garbė, galia ir visa, ką mes labiausiai vertiname, iš tikrųjų neverta nė sestercijaus. Šito nesuprasi, jei neperprasi paties principo, pagal kurį visa tai palyginama ir įvertinama. Kaip lapai negali gyventi be šakų, ant kurių jie kybo ir iš kurių čiulpia sultis, taip ir tie pamokymai, jeigu bus vieni, nuvys: jie turi būti suaugę su žinių visuma. Be to, atmetantieji pagrindinius principus nesupranta, kad, juos atmesdami, iš tikrųjų juos sustiprina. Juk ką jie sako? Tvirtina, jog, norint sutvarkyti gyvenimą, užtenka pamokymų, todėl išminties principai, tai yra dogmos, yra nebūtini. Bet ir tai, ką jie sako, jau yra principas, taip pat, dievaži, jei aš sakyčiau, jog reikia atsisakyti pamokymų kaip nebūtinų ir naudotis tik pagrindiniais principais ir tik jais užsiimti. Teigdamas, jog nereikia rūpintis pamokymais, aš kaip tik mokyčiau. Kai kuriems dalykams filosofijoje reikia priminimo, kai kuriems — įrodymų, be to, daug, nes neakivaizdūs dalykai yra vos atrandami net ieškant uoliausiai ir atsargiausiai. Jei yra būtini įrodymai, tai būtini ir įrodymais tiesą grindžiantys principai. Kai kurie dalykai yra akivaizdūs, kai kurie — neaiškūs. Akivaizdūs — tie, kuriuos pažįstame juslėmis ir aprėpiame atmintimi, neaiškūs— tie, kurių juslės ir atmintis neaprėpia. Protas nepasitenkina vien akivaizdžiais dalykais: didesnioji ir gražesnioji jo dalis užsiima neaiškiais dalykais. O šiems reikia įrodymų, o jų negali būti be pagrindinių principų. Taigi principai yra būtini. Kas įgalina suprasti apskritai, tas taip pat įgalina suprasti tiksliai: tai — tvirtas įsitikinimas. Jeigu be jo sieloje viskas plaukioja, tai yra būtini principai, kurie užtikrina sielos sprendimų tvirtumą. Pagaliau, ką nors ragindami, kad draugą vertintų taip pat, kaip ir save, kad manytų, jog priešas taip pat gali tapti draugu, kad pirmąjį stengtųsi pamilti, o antrojo nustotų nekęsti, priduriame: „Tai yra teisinga ir garbinga". O juk teisingumas ir garbingumas ir yra mūsų filosofinių principų esmė. Vadinasi, jie būtini, jei be jų negali būti anų. Susiekime viena ir kita. Juk šakos be šaknų yra niekam vetos, tačiau ir šaknys gauna stiprybės iš išaugusio medžio. Visi žino, kokia nauda iš rankų, nes jos padeda akivaizdžiai. Užtat širdis, kurios dėka rankos yra gyvos, veikia ir juda, lieka pasislėpusi. Tą patį galiu pasakyti apie pamokymus: jie — čia pat, o išminties principų nematyti. Kaip pačias didžiausias šventenybių paslaptis žino tik išrinktieji, taip ir filosofijos paslaptys atskleidžiamos tik išrinktiesiems ir prileistiesiems prie šventų dalykų, o pamokymai ir kiti panašūs dalykai yra žinomi ir neišrinktiesiems. Poseidonijas ne tik pamokymą (niekas nedraudžia ir mums vartoti šį žodį) mano esant būtiną, bet ir patarimą, ir užuojautą, ir paraginimą. Prie to jis dar prideda priežasčių tyrinėjimą, kurio nežinau kodėl mes nedrįstame vadinti etiologija, nors gramatikai, lotynų kalbos sargai, laisvai vartoja šį pavadinimą. Tvirtindamas, jog bus naudingas ir kiekvienos darybės aprašymas, Poseidonijas vadina jį etiologija, o kiti — charakteristika, nes nurodo kiekvienos dorybės ir ydos bruožus bei požymius, pagal kuriuos atskiriami panašūs reiškiniai. Toks nurodymas turi tiek pat reikšmės, kaip ir pamokymai. Mokytojas sako: „Taip daryk, jei nori būti susivaldantis", o prašinėtojas: „Susivaldantis yra tas, kuris daro tai, o šito vengia". Klausi, kuo jie skiriasi? Vienas duoda dorybės pamokymus, kitas pateikia pavyzdį. Pripažįstu, kad šitie aprašymai ir (pasinaudosiu verteivų žodžiu) pavyzdėliai yra naudingi: išdėsčius girtiną dalyką, atsiras ir sekėjų. Ar tu manai, jog beprasmiška nurodyti žymes, pagal kurias galima atskirti grynaveislį arklį, kad neapsiriktum pirkdamas ir nevargtum su rambiu? Kur kas naudingiau yra pažinti kilnios sielos požymius, kuriuos galime perimti iš kito.

Kur grynakraujis, tuojau pamatysi: jis laksto po lauką,

Keldamas koja. aukščiau ir dailiai dėdamas žemėn,

Pirmas bėga i keliu, grėsmingos upės nelenkia.

Drąsiai žengia per tiltą, kurio dar niekad nematė,

Ir šlamesių tuščių nesibaido. Galva išraiškinga,

Sprandas iškeltas, pilvas trumputis, aptukusio kryžiaus,

O krūtinėj drąsioj vos raumenys telpa. Brangiausi

Juodbėriai ir obuolainiai širmi, pigesni gi sartieji

Ir kur šviesiai širmi. Jei ginklai iš tolo sužvango —

Vietoj nerimsta, tik karpo ausim ir visas net dreba, ... 10

Kalbėdamas apie ką kita, mūsų Vergilijus aprašė narsų vyrą. Aš iš tiesų pateikčiau kaip tik tokį didaus vyro paveikslą. Jei man reikėtų aprašyti Marką Katoną, nesibijantį pilietinių karų žvangesio, užpuolantį jau prie Alpių priartėjusią kariuomenę ir kylantį prieš pilietinį karą, suteikčiau jam kaip tik tokį veidą ir tokią laikyseną. Iš tiesų niekas negalėjo iškilti aukščiau už jį. Jis pakilo iš karto ir prieš Cezarį, ir prieš Pompėjų, ir, vieniems šliejantis prie Cezario, o kitiems — prie Pompėjaus, jis metė iššūkį ir vienam, ir kitam įrodydamas, kad dar liko respublikos šalininkų. Tik per maža apie Katoną pasakyti: „Ir šlamesių tuščių nesibaido“. Kodėl? Todėl, kad jis nesibaidė ir tikro arti jo esančio gausmo, sviesdamas laisvės šūkį prieš dešimt legionų ir pagalbinę galų kariuomenę bei barbarų ir romėnų jėgas, ragindamas respubliką neatiduoti laisvės, viskam ryžtis dėl jos, nes garbingiau žūti negu patekti į vergiją. Kokia gyvybinga dvasia, koks pasitikėjimas savimi visiems drebant! Jis supranta esąs vienintelis, kuriam nesvarbi jo paties padėtis. Neįmanomas klausimas: ar bus laisvas Katonas? Svarbu kas kita: ar jis gyvens tarp laisvų? Iš čia jo panieka pavojui ir kalavijui. Žavintis šio nenugalimo, nesuklupusio viskam griūvant vyro tvirtybe, norisi pasakyti: „O krūtinėj drąsioj vos raumenys telpa". Naudinga ne tik kalbėti apie tai, kokie turi būti dori vyrai, aptariant jų laikyseną ir veido bruožus, bet ir papasakoti, kokie jie buvo iš tikrųjų: parodyti tą paskutinę narsiausią Katono žaizdą, atėmusią gyvybę laisvei; parodyti Lelijaus išmintį ir sutarimą su Scipionu, puikius kito Katono žygius namie ir svetur; parodyti medinius Tuberono gultus, kai jis davė viešus pietus, o vietoj užtiesalų — ožkos kailius, taip pat prieš paties Jupiterio statulą sudėtus svečiams skirtus molinius indus. Tuberonas pašventino Kapitolijuje skurdą. Net jei nežinočiau apie kitus jo darbus, argi maža šito, kad jis atsidurtų tarp Katonų? Tai buvo papročių teismas, o ne puota. O, kaip garbės ištroškusieji neišmano, kas ta garbė ir kaip jos reikia siekti! Tą dieną romėnų tauta matė daugelio indus, bet žavėjosi tik vieno indais. Visų kitų auksas ir sidabras buvo sulaužytas, tūkstantį kartų perlydomas, o Tuberono molis gyvens amžinai. Lik sveikas.


DEVYNIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tu vis kuo nors piktinies arba skundies ir nesupranti, jog pati didžiausia blogybė ir yra tai, kad tu piktinies ir skundies. Mano nuomone, pasaulyje vyrui nėra jokios nelaimės, jei tik jis kokios nors nesėkmės nevadina nelaime. Pajutęs, kad nebeįstengiu ko nors pakęsti, aš pradėsiu nekęsti pats savęs. Sergu — tokia mano dalia. Šeimyna atsigulė ligos patalan, užgriuvo skolų našta, sukiužo troba, užklupo nuostoliai, žaizdos, kančios, baimė — tai įprasti įvykiai. Maža to: taip turi būti. Tai — būtinybė, o ne atsitiktinumas. Patikėk manimi, aš tau atskleidžiu visas savo sielos paslaptis. Visa, kas atrodo nelaimė ar nesėkmė, aš išmokau sutikti šitaip: ne paklūstu dievui, bet sutinku su juo. Einu paskui jį nuoširdžiai, o ne todėl, kad tai būtina. Nėra nemalonumo, kuriam užgriuvus priimčiau jį liūdnas ir prislėgtas. Noriai moku kiekvieną duoklę. O juk visa, dėl ko vaitojame, dėl ko būgštaujame, yra duoklė gyvenimui. Nuo jos mokėjimo, mielas Lucilijau, nesitikėk būti atleistas ir neprašyk. Akmenligės skausmai nedavė tau ramybės, atėjo ne visai malonūs laiškai, persekioja kasdieniniai nuostoliai; dar daugiau pasakysiu: drebi dėl savo galvos. Bet argi tu nežinojai, jog trokšti šito trokšdamas senatvės? Visa tai reikia iškęsti ilgai gyvenant, kaip ilgai keliaujant — dulkes, purvą, lietų. „O aš norėčiau gyventi nepatirdamas jokių nelaimių.“ Tai moters žodžiai. Jie nedera vyrui. Pamąstyk pats, kaip priimsi tokį mano linkėjimą (jis plaukia ne tiek iš geros, kiek iš kietos širdies): tegu tavęs dievai ir deivės nepadaro likimo numylėtiniu. Pats save paklausk: jei koks nors dievas duotų galimybę pasirinkti, kur labiau norėtum praleisti gyvenimą — tarp apsirijėlių ar karo stovykloje? O juk gyvenimas, Lucilijau, yra kova. Tik tie, kuriuos blaško likimas, kurie kopia į stačiausias ir aukščiausias viršūnes ir leidžiasi į bedugnes, kurie atstato krūtinę pavojingiausiems išpuoliams, vadinami narsuoliais ir geriausiais kariais. O tie, kuriuos švelniai gaubia gėdinga ramybė, kai kiti vargsta, panašūs į turkliukus, kurių niekas neliečia, nes visi jais bjaurisi. Lik sveikas.


DEVYNIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Klysti, mielas Lucilijau, jei manai, jog prabanga, dorų papročių nepaisymas ir visa, dėl ko kiekvienas priekaištauja savo laikams, yra mūsų šimtmečio ydos Tai — žmonių, o ne laiko trūkumai. Visi amžiai turėjo nuodėmių. Jei pradėsi matuoti kiekvieno šimtmečio pasileidimą, tai — gėda sakyti — niekada nebuvo nusidedama taip atvirai, kaip Katono akivaizdoje. Kai kas mano, jog tik pinigai buvo įmaišyti tame teisme, kuriame Publijus Klodijus buvo kaltinamas slaptu paleistuvavimu su Cezario žmona ir išniekinimu apeigų, kurios, kaip sakoma, atliekamos tautos vardu ir kuriose visiems vyrams taip griežtai draudžiama dalyvauti, kad net nupiešti gyvulių patinai pridengiami1. Žinoma, teisėjams buvo duota ir pinigų, bet dar pridėta (o tai niekšiškiau už aną sandėrį) galimybė paištvirkauti su matronomis ir kilmingais jaunikaičiais. Nusikaltimas buvo mažiau nuodėmingas negu išteisinimas: kaltinamas ištvirkavimu žmogus platino ištvirkimą ir nenurimo dėl savo saugumo tol, kol savo teisėjus padarė panašius į save. Ir tai įvyko teisme, kuriame Katonas jei nieko kito nedarė, tai bent davė parodymus! Kadangi sunku tuo patikėti, pateiksiu Cicerono žodžius: „Jis šaukė juos pas save, žadėjo, tarpininkavo, davė. Čia jau, gerieji dievai, iš tiesų niekšybė! Kaip priedas prie užmokesčio kai kuriems teisėjams buvo naktys su jiems skirtomis moterimis ir pasimatymai su kilmingais paaugliais"2. Ne laikas sielotis dėl pinigų, kur kas svarbiau — priedas. „Nori ano griežto vyro žmonos? Duosiu tau ją. O gal nori šio turtuolio žmonos? Pristatysiu ją į lovą. Jei nenori ištvirkauti, pats kaltas. Ateis ir ta gražuolė, kurios trokšti. Naktį su šituo tau pažadu ir neapgausiu. Ištesėsiu pažadus dar prieš nuosprendį." Toks ištvirkavimų dalijimas yra blogiau negu pats ištvirkavimas: juk ne iš geros valios ten eidavo šeimų motinos. Klodijaus teisėjai prašė senatą apsaugos, kuri jiems būtų buvusi reikalinga tik tuo atveju, jeigu būtų jį nuteisę. Ir išprašė. Gražiai jiems pasakė Katulas, išteisinus kaltinamąjį: „Kam jūs prašėte iš mūsų apsaugos? Ar tam, kad iš jūsų neatimtų pinigų?" Tačiau kas iš tų juokų, jei liko nenubaustas žmogus, kuris iki teismo paleistuvavo, per teismą sąvadavo, o nuosprendžio išvengė dar niekšiškesniais būdais, negu kad užsitraukė jį. Ar tu manai, kad gali būti labiau pašliję papročiai, jei gašlumo nepažaboja nei šventenybės, nei teismas, o per ypatingu senato nutarimu sušauktą tardymą padaromi didesni nusikaltimai negu tie, dėl kurių tardoma. Buvo aiškinamasi, ar gali kas nors po paleistuvavimo likti saugus; paaiškėjo, kad niekas negali likti saugus. Ir tai įvyko prie Pompėjaus ir Cezario, prie Cicerono ir Katono. Prie to Katono, kuriam sėdint šalia žmonės nedrįsdavo reikalauti įprasto Floralijų3 reginio — nuogų paleistuvių. O gal manai, kad linksmindamiesi žmonės buvo griežtesni negu teisdami? Taip būdavo ir taip bus, o palaidumas miestuose kartais sumažėdavo dėl bausmių ir baimės, bet niekuomet — pats savaime. Todėl nemanyk, jog dabar mes daugiausia esame leidę goslumui Ir mažiausiai — įstatymams. Dabar jaunimas yra daug tyresnis negu tais laikais, kai kaltinamasis neigė savo paleistuvystę per teismą, o teisėjai kaltinamajam prisipažindavo paleistuvaują, kai ištvirkaujama buvo dėl būsimo teismo, kai Klodijus, pataikaudamas toms ydoms, dėl kurių buvo kaltas, sąvadavo vykstant teismui. Kas tuo galėtų patikėti?! Žmogus, kaltinamas dėl vienos paleistuvystės, atsipirko jų daugeliu. Visi laikai turi Klodijų, bet ne visi gimdo Katonus. Mes lengviau pasiduodame blogiui, nes mums netrūksta nei vadų, nei palydovų, ir viskas gerai sekasi net ir be vadų ar palydovų: prie ydų kelias veda ne nuokalne, bet skardžiu. Daugelį žmonių nepataisomus padaro štai kas: visos kitos klaidos lemia kaltininkui gėdą ir kenkia klystančiam, o gyvenimo nuodėmės yra malonios. Vairininkas nesidžiaugia apvirtus laivui; gydytojas nesidžiaugia dėl ligonio mirties; oratorius nesidžiaugia, jei dėl jo, gynėjo, kaltės kaltinamasis pralaimi bylą; o štai sava nuodėmė kiekvienam teikia džiaugsmo. Anas patenkintas paleistuvyste, kurios siekti jį kurstė pergalės sunkumas. Šitas patenkintas apgaule ir vagyste: tik nusivylęs sėkme, jis nusivils kalte. Visa tai atsiranda dėl blogų įpročių. Antra vertus, žinok, jog ir labiausiai į blogį linkusiose sielose išlieka gėrio supratimas: jos suvokia niekšybę, tiktai nepaiso jos. Tad kiekvienas nutyli savo nuodėmes ir, net viskam klostantis sėkmingai, naudojasi jų vaisiais, o pačias jas slepia. Tik švari sąžinė nori būti priekyje ir visų matoma. Blogis bijo net tamsos. Man atrodo, Epikūras yra gražiai pasakęs: „Gali būti, kad nusikaltėlis pasislėps, bet kad jis pasitikėtų slėptuve — šito negali būti“. Arba, jeigu tu manai, jog šitaip galima aiškiau išsakyti šią mintį, tarsime: nusikaltėliams neverta slėptis, nes, net jeigu jiems ir pavyksta pasislėpti, jie vis tiek nėra tuo tikri. Taip jau yra, kad piktadaris gali būti saugus, bet negali būti ramus. Manau, kad, taip išaiškinus šį teiginį, jis neprieštaraus mūsų mokymui. Kodėl? Todėl, kad pirmoji ir pati didžiausia bausmė nusidėjėliui yra pats jo nusidėjimas. Taigi jokia piktadarybė, nors likimas papuoštų ją savo dovanomis, nors jis globotų ir saugotų nusikaltėlį, neliks nenubausta, nes bausmė už nusikaltimą glūdi pačiame nusikaltime. Be to, slegia bei persekioja ir kitos bausmės: nuolatinė baimė, nuogąstavimas, nepasitikėjimas savo saugumu. Kodėl aš turėčiau išvaduoti niekšybę iš šios bausmės? Kodėl nepalikti jos amžinai neramios? Su Epikūru nesutinkame tada, kai jis sako, jog teisingo nieko nėra iš prigimties, o nusikaltimų reikia vengti todėl, kad, juos padarius, neįmanoma išvengti baimės. Bet ir jam pritariame dėl to, kad blogi darbai graužia sąžinę ir didžiausia jos kančia yra tai, jog ją slegia ir plaka nuolatinis nerimas, jog nusikaltėlis negali patikėti savo ramybės laiduotuojais. Tačiau, jei kiekvienas bijo ir būdamas saugus, tad, Epikūrai, šitai įrodo tai, kad pati prigimtis mus baido nuo nusikaltimų. Likimas daugelį Išvaduoja iš bausmės, o iš baimės — nė vieno. Galbūt taip yra todėl, kad mumyse glūdi priešiškumas viskam, ką smerkia prigimtis? Besislapstantis niekada nepasitiki slėptuve, nes jį smerkia ir pačiam sau išduoda jo sąžinė.

Nerimas yra nusikaltėlių dalia. Prasti būtų mūsų popieriai, jei daugybė nusikaltėlių, išvengusių įstatymų keršto ir jų skiriamos bausmės, tuoj pat neužmokėtų sunkia prigimties uždėta bausme, jei tardymo kankinimų nepakeistų baimė. Lik sveikas.


DEVYNIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Niekada nelaikyk laimingu to, kuris priklauso nuo sėkmės. Jei toks pasitenkinimas yra kilęs iš šalies, tai jo pagrindas trapus: džiaugsmas išeis kaip atėjęs. Tik pats iš savęs atsiradęs džiaugsmas yra patikimas ir tvirtas, jis auga ir lydi mus iki pat galo. O bet koks kitas minios garbinamas gėris yra vienadienis. „Kaipgi yra? Ar negalima juo naudotis ir džiaugtis?" Kas sako, kad negalima? Galima, tačiau taip, kad jis nuo mūsų priklausytų, o ne mes nuo jo. Visos likimo dovanos yra naudingos ir malonios, kai jas turintis žmogus valdo save nepakliūdamas savo turto valdžion.

Klysta, Lucilijau, tie, kurie mano, jog likimas gali mums duoti kažką gero ar kažką blogo. Jis duoda tik dingstį gėriui ar blogiui, tik užuomazgas dalykų, mumyse virstančių blogiu ar gėriu. Mūsų siela yra stipresnė už likimą. Ji pati nukreipia savo reikalus vienur ar kitur, ji pati padaro savo gyvenimą laimingą arba nelaimingą. Bloga siela viską paverčia blogiu, net tai, kas jai atiteko kaip pats geriausias dalykas. Teisinga ir tyra siela ištaiso likimo piktadarybes, vargus ir nemalonumus sušvelnindama tuo, kad moka juos iškęsti, sėkmę sutikdama maloniai ir kukliai, o nelaimes — ištvermingai ir narsiai. Nors žmogus būtų ir protingas, nors viską darytų pirma apmąstęs, nors nesiimtų nieko, kas ne pagal jo jėgas — jis nepasieks to tobulo, aukščiau už visus pavojus esančio gėrio, jei nebus tikras, kad nugalės tai, kas netikra. Įsižiūrėk į kitus (apie svetimus reikalus mes sprendžiame laisviau) arba į patį save, nesigėrėdamas savimi, ir tu pamatysi bei pripažinsi, kad nė vienas iš tų trokštamų ir vertinamų dalykų nėra naudingas, jei tu neapsiginklavęs prieš atsitiktinumo nepastovumą ir padarinių atsitiktinumą, jei, įvykus nelaimei, nedejuoji ir nuolatos nekartoji: „Bet dievai pažiūrėjo kitaip"'. Dievaži, kad ši eilutė būtų dar stipresnė Ir teisingesnė, kad tu galėtum labiau sutvirtinti savo dvasią, kiekvieną kartą, kai kas nors įvyks kitaip negu tu tikėjaisi, sakyk: „Dievai nusprendė, kad taip geriau". Taip nusiteikusiam žmogui nieko neatsitiks. O taip nusiteikti jis gali tik mąstydamas apie žmogiškų dalykų nepastovumo jėgą ir, dar jos nepatyręs, žiūrėdamas į vaikus, žmoną, turtą taip, tartum ne visada juos turės Ir nebus nelaimingesnis, jeigu visa tai prarastų. Nuskriausta yra nerimaujanti dėl ateities siela. Dar nepatyręs nelaimės, žmogus jau yra nelaimingas, nes jaudinasi, kad dabartinis džiaugsmas netruks visą laiką. Jis nenurims nė akimirkai ir, laukdamas ateities, praras dabartį, kuria galėtų mėgautis. Juk gailėtis prarasto daikto ir bijoti jį prarasti yra tas pats. Tačiau aš, žinoma, nemokau tavęs nerūpestingumo. Tu tik venk visko, ko reikia bijoti. Numatyk tai, ką galima numatyti protu. Iš anksto žiūrėk, kas gali tau kirsti, ir nukreipk tai į šalį. Daugiausia tau padės pasitikėjimas savimi ir pasiruošusi viską ištverti stipri dvasia. Kas sugeba pakelti likimo smūgius, tas gali juos ir atremti. Jo ramybė yra nesutrikdoma. Nieko nėra labiau apgailėtino, nieko nėra kvailesnio už išankstinę baimę. Kokia beprotybė yra stengtis pralenkti savo nelaimę! Trumpai išdėstydamas tai, ką manau, aprašysiu tau žmones, kurie patys sau neduoda ramybės, patys sau tampa nepakeliami, kurie, ištikus nelaimei, taip pat nesivaldo kaip ir prieš ją. Tas, kuris sielvartauja anksčiau negu reikia, tas sielvartauja daugiau negu reikia. Juk tas pats silpnumas, kuris neleido jam laukti skausmo, taip pat neleidžia teisingai jo įvertinti. Tas pats nesaikingumas verčia jį įsivaizduoti, kad jo laimė amžina, verčia jį manyti, kad visa, kas tik jam teko, turi ne tik tęstis, bet ir didėti, ir jį, pamiršusį apie žmonių gyvenimus perverčiantį smagratį, verčia tikėti, kad jo atsitiktinė laimė bus pastovi. Man atrodo, puikiai pasakė Metrodoras tame laiške, kuriame jis guodė seserį, praradusią daug žadantį sūnų: „Kiekvienas mirtingųjų gėris yra mirtingas". Jis kalba apie tą gėrį, prie kurio visi veržiasi. Juk tikrasis gėris — išmintis ir dorybė — nemiršta, jis yra tvirtas ir amžinas. Tik jis yra vienintelis mirtingiesiems tenkantis nemirtingas dalykas. Tačiau žmonės yra tokie nedori ir lengvai užmiršta, kur jie eina, prie ko juos artina kiekviena diena, kad stebisi ko nors netekę, nors vieną dieną neteks visko. Turtas, kurio šeimininku esi vadinamas, yra tavo namuose, bet jis tau nepriklauso: silpnas negali tvarkyti nieko stipraus, trapus negali turėti nieko amžino ir nenugalimo. Žūti yra tokia pat būtinybė, kaip ir ko nors netekti. Jei tai suprasime, turėsime paguodą. Ramiai iškęsk praradimą: vis tiek viskas pražus. Iš kur mums laukti pagalbos, kad ištvertume šituos praradimus? — Stengiantis nepamiršti prarastų dalykų ir neleisti, kad su jais prarastume ir iš jų gautą naudą. Tai, ką turime, galima iš mūsų išplėšti, o to, ką turėjome, — ne. Labai nedėkingas yra tas, kuris, ko nors netekęs, nesijaučia esąs skolingas už tai, ką turėjo. Neganda išplėšia iš mūsų patį daiktą, bet palieka naudojimosi juo vaisius, kuriuos mes patys pražudome gailėdamiesi prarasto daikto. Sakyk sau, kad visa, kas atrodo siaubinga, nėra neįveikiama. Daugelis nugalėjo ką nors viena: Mucijus — ugnį, Regulas — kryžių, Sokratas — nuodus, Rutilijus — ištrėmimą, Katonas — mirtį nuo kardo. Ir mes ką nors nugalėkime. Antra vertus, daugelis paniekino tai, kas minią apakina savo išvaizda ir traukia ją kaip laimė. Būdamas vyriausiuoju kariuomenės vadu, Fabricijus atsisakė turtų, o būdamas cenzoriumi, juos pasmerkė. Tuberonas manė, jog skurdas vertas ir jo, ir Kapitolijaus: viešoje puotoje jis, išdėliodamas molinius indus, parodė, kad žmogus turi būti patenkintas tuo, kuo naudojasi dievai. Sekstijus, tėvas, atsisakė garbingų pareigų. Gimęs tam, kad valdytų valstybę, jis nepriėmė dieviškojo Julijaus siūlomo plataus antsiuvo2,suprasdamas, jog visa, kas duota, gali būti ir atimta. Padarykime ir mes ką nors didžiadvasiško! Ir mes tapkime pavyzdžiais! Kodėl nusilpstame dvasia? Kodėl nusiviliame? Kas galėjo įvykti seniau, gali — ir dabar. Tik apvalykime sielą ir elkimės pagal prigimtį, nuo kurios nuklydusieji trokšta, bijo ir vergauja atsitiktinumams. Dar galima grįžti į teisingą kelią, dar galima susigrąžinti buvusį tyrumą. Susigrąžinkime jį, kad įstengtume iškęsti visus kūną užpuolusius skausmus, kad galėtume likimui pasakyti: „Tu susidūrei su vyru. Jei nori nugalėti, pasiieškok kito. <...> Tokie ir panašūs žodžiai malšina žaizdos skausmą. Dievaži, aš linkiu jam, kad ji trauktųsi ir arba išgytų, arba bent nedidėtų ir sentų kartu su juo3. Bet dėl jo aš ramus; kalbu apie nuostolį mums, nes netenkame nuostabaus senio. Jis pats pasisotino gyvenimu ir nori jį kaip nors pratęsti, bet ne dėl savęs, o dėl tų, kuriems yra naudingas. Dosniai elgiasi, kad gyvena. Kitas jau būtų ir baigęs šias kančias, o jis mano, jog gėda ir bėgti nuo mirties, ir pabėgti į mirtį. ,,Kaip, ar jis neišeis, jei šito reikalaus aplinkybės?" O kodėl jam neišeiti, kai jau niekam nebebus naudingas, kai nebevargs dėl nieko, išskyrus savo skausmą? Tai yra, mielas Lucilijau, filosofijos mokymasis iš gyvenimo ir lavinimasis pagal teisingą pavyzdį matant, kiek protingas žmogus turi dvasios sutikdamas artėjančią mirtį ir slegiantį skausmą. Darbo reikia mokytis iš dirbančio. Iki šiol mes aiškinomės teiginius, ar galima priešintis skausmui, armirtis palaužia didžiadvasius. Bet kam šie žodžiai? Pažvelkime į tikrovę: ne mirtis daro jį stipresnį, kai reikia ištverti skausmą, ir ne skausmas stiprina dvasią, kai reikia sutikti mirtį. Ir vienam, ir kitam jis priešinasi, pasitikėdamas savimi. Ne mirties vildamasis kantriai kenčia ir ne skausmui įkyrėjus noriai miršta. Skausmą jis ištveria, mirties laukia. Lik sveikas.


DEVYNIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Siunčiu tau laišką, kurį parašiau netekusiam mažo sūnelio ir, anot gandų, -rastai pakeliančiam nelaimę Marului. Laiške nesilaikiau įprastų taisyklių manydamas, jog neverta švelniai elgtis su tuo, kuris labiau nusipelno priekaišto negu užuojautos. Reikia truputį nusileisti parblokštam ir sunkiai pakeliančiam didelį smūgį žmogui: tegu nusiramina, bent jau pirmąjį skausmą išlieja. O tie, kurie tyčia sumanė liūdėti, turi būti nubausti nedelsiant. Tegu žino, kad būna ir kvailų ašarų. Lauki užuojautos? Sulauksi priekaištų. Tu prastai pakeli sūnaus mirtį, o ką darytum netekęs draugo? Tave sūnus paliko dar kūdikis, jo ateitis neaiški. Pražuvo labai nedaug laiko. Mes ieškome priežasties sielvartauti ir neteisingai skundžiamės likimu, tarsi jis išduotų pagrįstų priežasčių skųstis juo. O man, dievaži, atrodė, jog tau užtektų dvasios susiremti ir su didelėmis nelaimėmis, ne tik su šiais jų šešėliais, dėl kurių žmonės vaitoja iš įpratimo. Jei nustotum draugo (tai pats didžiausias praradimas), ir tada prlvalėtum stengtis labiau džiaugtis, kad jį turėjai, negu liūdėti, kad jo netekai. Bet dauguma žmonių neskaičiuoja, kiek jie buvo gavę, kiek patyrė džiaugsmo. Jų liūdesys, be viso kito, turi ir tą trūkumą, kad jis yra ne tik nereikalingas, bet ir nedėkingas. Negi todėl, kad praradai draugą, dingo ir šios draugystės vaisiai? Nejaugi nieko nepadarė šitiek metų trukęs bendras gyvenimas ir toks didelis bendrų pomėgių artumas? Nejaugi kartu su draugu palaidoji ir draugystę? Ko tu sielvartauji netekęs jo, jei tau nebuvo jokios naudos iš prarasto daikto? Patikėk, kai mirtis pasigrobia mūsų mylimus žmones, didelė jų dalis lieka su mumis. Praėjęs laikas — mūsų, ir niekas nėra mums taip saugu, kaip tai, kas praėjo. Ateities viltys daro mus nedėkingus už tai, ką esame gavę, tarytum ateitis, jei tik ji bus, akimoju nevirs praeitimi. Labai siaurai supranta daiktų naudą tas, kuris džiaugiasi tik dabartimi. Juk mus džiugina ir ateitis, ir praeitis: viena — laukimu, kita — prisiminimais. Tačiau ateitis yra neaiški ir gali neišsipildyti, o praeitis tikrai buvo. Argi ne beprotybė nepamatyti to, kas labiausiai tikra?! Pasitenkinkime tuo, kuo jau pasinaudojome, jeigu tik tai semdama mūsų dvasia nebuvo panaši į rėtį. pro kurį išbėga visa, kas į jį įpilama. Nesuskaičiuojama daugybė pavyzdžių, kaip žmonės be ašarų atsisveikino su pačioje jaunystėje mirusiais vaikais, kaip nuo laidotuvių laužo grįžo tiesiai į senatą bei prie kitų visuomeninių pareigų arba tuoj pat ėmėsi kitų darbų. Ir visai teisingai. Juk, pirma, yra beprasmiška sielvartauti, jei sielvartaudamas niekuo nepadėsi. Antra, neteisinga vaitoti dėl to, kas atsitiko vienam, bet laukia visų. Be to, kvaila dejuoti iš liūdesio, kai tarp mirusiojo ir liūdinčiojo tėra visai mažytis laiko tarpelis: turime būti ramesni vien todėl, kad einame paskui tą, kurio netekome. Pažvelk, kaip be galo greitai bėga laikas, pamąstyk, kokia trumpa atkarpa, per kurią taip greitai pralekiame, pažiūrėk į ten pat keliaujančią žmonių giminės vilkstinę, suskaidytą labai mažais atstumais, nors jie ir atrodo didžiuliai, ir tu suprasi, jog tas, kurio manai netekęs, tik pralenkė tave. Kas gi yra paikiau negu apverkti žmogų, pirma tavęs nuėjusį tuo keliu, kurį ir tau reikės išmatuoti?! Kas gi verkia dėl to, kas, kaip žinoma iš anksto, įvyks? O jei kas nors nepagalvojo apie žmogaus laukiančią mirtį, tai pats yra kaltas. Kas gi verkia dėl to, kas, kaip buvo kalbama, negali neįvykti? Jei kas vaitoja, jog kas nors numirė, tas vaitoja, kad mirusysis buvo žmogus. Visus mus riša tas pats likimas: kas gimė, tas ir mirs. Tik laikas skirtingas, o baigtis — ta pati. Atstumas tarp pirmos ir paskutinės dienos yra kintantis ir nežinomas. Jei skaičiuosi sunkumus, tai ir vaikui atstumas atrodys ilgas, o jei vertinsi jį pagal greitį, tai ir seniui jis atrodys trumpas. Viskas netikra ir apgaulinga, viskas nepastovu kaip ir oras. Likimui įsakius, viskas blaškosi ir virsta priešybėmis, ir šitokioje žmogiškų dalykų maišalynėje tik mirtis yra tikras dalykas. Tačiau visi skundžiasi ja, vienintele, dar nieko neapgavusia. „Bet mirė dar vaikas." Nekalbėsiu apie tai, kad greitai užbaigiančiam savo gyvenimą yra geriau. Iš karto pereisime prie pasenusio. Ar daug jis pralenkė kūdikį? Pamėgink įsivaizduoti laiko gelmę ir mintimis aprėpti visatą, o po to su šia begalybe palygink tai, ką vadiname žmogaus amžiumi: tu suprasi, koks lašelis tėra tat, ko trokštame ir ką siekiame pratęsti. O kiek daug vietos čia užima ašaros bei nerimas! Kiek vietos užima mirtis, kurios kartais pageidaujame anksčiau, negu ji ateina? Kiek užima ligos, kiek baimė! Kiek daug atima ankstyvos kūdikystės arba nenaudingos senatvės metai! Pusę laiko pramiegame! Pridėk dar vargus, liūdesį, pavojus, ir tu suprasi, jog, ir labai ilgai gyvenant, gyvenimui lieka tik trumputė akimirka. Tačiau kas gi sutiks su tavimi, kad nėra geriau tam, kuriam leista greitai sugrįžti ir užbaigti kelionę dar nenuvargus? Gyvenimas yra nei gėris, nei blogis, o tiktai gėrio ir blogio buveinė. Taigi jis nieko neprarado, išskyrus galbūt blogą burtą. Jis galėjo tapti  protingu ir santūriu žmogumi, jis, tavo globojamas, galėjo pasidaryti geresnis, bet jis galėjo tapti ir panašus į daugelį, ir būgštauti dėl to yra didesnis pagrindas. Pažvelk į tuos jaunuolius, kuriuos pasileidimas iš kilmingiausių namų nusviedė į areną, pažvelk į tuos, kurie tapo dvigubi ištvirkėliai, nes tenkina ir savo, ir kitų geidulius, kurie kasdien girtuokliauja, kasdien padaro kokią nors didelę niekšybę; ir tu suprasi, kad buvo galima daugiau būgštauti negu kažko tikėtis. Tu neprivalai ieškoti priežasčių sielvartauti ar savo apmaudu išpūsti nedidelę nesėkmę. Aš neraginu tavęs išsitiesti ir pakilti. Ne taip blogai apie tave galvoju, kad manyčiau, jog, priešindamasis šiam skausmui, turėtum pasitelkti visą savo narsumą. Tai — ne sielvartas, o dūris. Sielvartą tu susikūrei pats. Be abejo, filosofija daug padarė, jei taip smarkiai liūdi dėl berniuko, kurį žindyvė pažinojo geriau už tėvą! Ar aš patariu tau virsti geležimi, liepiu, kad tavo veidas nė nevirptelėtų per laidotuves, neleidžiu, kad tau širdį suspaustų? Visai ne. Tai būtų ne dorybė, o nežmoniškumas, jeigu žmogus į artimųjų laidotuves žvelgtų tokiomis pat akimis, kokiomis žvelgė į juos pačius, jeigu nesijaudintų, kad artimieji pirmąkart atplėšiami nuo jo. Tačiau tarkime, kad aš iš tikrųjų tai draudžiu; kai kurie iš šių dalykų nepriklauso nuo mūsų. Ašaros bėga net tramdomos, o kai jos išsilieja, palengvėja širdžiai. Tai kaipgi yra? Leisime joms bėgti, bet neverksime. Tegu jų srūva tiek, kiek jų reikia jausmui, o ne kiek — apsimetinėjimui. Nieko nepridėkime prie savo širdgėlos, nedidinkime jos remdamiesi kitų pavyzdžiu. Parodomajam skausmui reikia daugiau negu paprastam skausmui. Ar daug tokių, kurie liūdi patys sau?! Kai kas nors girdi, žmonės vaitoja garsiau. Būdami vieni, jie — tylūs ir ramūs, o ką nors pamatę, vėl puola raudoti. Tuomet jie raunasi plaukus, nors laisviau galėjo tai daryti niekam netrukdant, tuomet šaukiasi mirties, raičiojasi ant žemės. Kai nėra žiūrovo, skausmas nurimsta. Tada, kaip ir visada, darome tą pačią klaidą: elgiamės remdamiesi daugumos pavyzdžiu, nepaisome to, ką reikia daryti, bet žiūrime, kaip įprasta daryti. Nutolstame nuo prigimties ir pasiduodame miniai, iš kurios nebūna nieko gero, kuri visur, ir čia, yra labai nepastovi. Pamačiusi tvirtai kenčiantį savo sielvartą žmogų, apšaukia jį bedieviu ir žvėrimi. Pamačiusi sukniubusį, apsikabinusį mirusį žmogų, vadina jį silpna moteriške. Todėl viską reikia daryti protingai. Nėra nieko kvailesnio kaip siekti šlovės liūdint ir liejant ašaras. Manau, jog išmintingam vyrui vienaip jos byra tada, kai jis joms tai leidžia, ir kitaip tada, kai jos pačios liejasi. Pasakysiu, kuo skiriasi šie dalykai. Kai mus pritrenkia žinia apie žiaurią mirtį, kai rankose laikome kūną, kuris iš mūsų glėbio pateks į ugnį, tada ašaras išspaudžia natūrali būtinybė, o skausmo smūgio pritrenkta širdis suvirpina visą kūną ir verčia akis išlieti susitvenkusias ašaras. Šios išsiveržusios ašaros byra mums nenorint. Bet esti ir tokių ašarų, kurioms mes patys duodame pradžią, prisimindami tuos, kurių netekome. Apima kažkoks saldus liūdesys, kai atminty iškyla malonios jų kalbos, smagūs pašnekesiai, sąžiningas prisirišimas prie mūsų; tuomet akys sudrėksta tarsi iš džiaugsmo. Šioms ašaroms duodame valią, o anos nugali mus. Tad nereikia nei sulaikyti, nei išspausti ašarų dėl stovinčių ar sėdinčių aplink. Gėda ne nustoti ar pradėti verkti, bet apsimesti verkiančiam. Tegu jos plūsta savaime. O jas gali lieti ir ramūs, ir santūrūs žmonės. Dažnai jos teka nemažindamos pagarbos išminčiui. Tada nenukenčia nei žmogiškumas nei savigarba. Kartoju, galima paklusti prigimčiai ir išsaugant orumą. Esu matęs garbingų žmonių per artimųjų laidotuves. Jų veiduose švietė meilė be jokios liūdesio kaukės: juose nebuvo nieko, išskyrus tikruosius jausmus. Yra tam tikras padorumas ir sielvartaujant. Išminčius turi jo laikytis. Kaip ir kitur, taip ir ašarojant esama tam tikro saikingumo. Neprotingų žmonių ir džiaugsmas, ir skausmas yra bekraštis. Ramiai sutik būtinybę. Ar kas nors atsitiko neįtikėtino ar naujo? Kiek daug žmonių dabar samdo laidotuvių ruošėjus, kiek daug žmonių perka mirties rūbus, kiek daug žmonių nešios gedulą po tavęs. Kai pagalvoji, kad jis buvo vaikas, pamąstyk, kad jis buvo žmogus, kuriam nieko tikro nežadama ir kurį likimas nebūtinai veda iki jo senatvės; jis pasitraukia nuo jo bet kada. Tačiau dažnai kalbėk apie jį, kiek galėdamas gerbk jo atminimą, kuris dažniau aplankys tave, jei neteiks skausmo. Niekas nenori bendrauti su gedinčiu, tuo labiau su pačiu gedulu. Jei tave džiugino kokie nors jo pasakymai, tegul ir vaikiški jo juokai, kartok juos dažniau, drąsiai tvirtink, kad jis būtų pateisinęs tavo viltis, sudygusias tėvo širdyje. Nežmoniška yra užmiršti, palaidoti savo artimųjų atminimą kartu su jais pačiais ir, baisiausiai apverkus, jų beveik neprisiminti. Taip myli savo jauniklius paukščiai ir žvėrys, kurių meilė yra pašėlusi, beveik pasiutusi, tačiau tuojau išblėstanti, kai jų netenka. Protingam vyrui tai nedera, jis privalo visada prisiminti mirusiuosius, bet turi liautis liūdėjęs. Jokiu būdu nesutinku su Metrodoru, jog esama liūdesiui giminiško malonumo, kurį ir reikia gaudyti tokiomis akimirkomis. Aš išrašiau paties Metrodoro žodžius: <...> Neabejoju, ką tu pamanysi apie juos. Ar gali būti didesnė gėda, negu gaudyti malonumą net liūdint, netgi siekti gauti jį iš liūdesio ir ieškoti tarp ašarų džiaugsmo? Štai kokie tie, kurie priekaištauja mums dėl per didelio griežtumo ir šmeižia mūsų pamokymus vadindami juos žiauriais todėl, kad mes liepiame arba neįsileisti skausmo į širdį, arba greitai išvaryti jį. Tačiau kas yra labiau neįtikima ir nežmoniška: ar nepasiduoti skausmui netekus draugo, ar pačiame skausme ieškoti malonumo? Mūsų pamokymai garbingi: kai jausmas išsilies su ašaromis, sakyčiau, išsisklaidys, nedera atsiduoti skausmui. O tu sakai, kad ir į skausmą reikia įmaišyti malonumo! Taip sausainiu paguodžiame vaiką, taip pienu numaldome kūdikio verksmą. Tu neleidi pasitraukti malonumui net tada, kai dega ant laužo sūnus ar paskutinį kartą atsidūsta draugas, tu nori, kad net pats sielvartas tave ramintų? Kas garbingiau — ar pašalinti iš širdies skausmą, ar malonumą susieti su skausmu? Ką ten susieti — gaudyti malonumą pačiame skausme. Jis sako: ..Esama tam tikro malonumo, giminiško liūdesiui". Tai mums galima taip sakyti, o jums — ne. Jūs (pripažįstate vieninteli gėrį — malonumą ir vienintelį blogį — skausmą. Kokia gali būti giminystė tarp gėrio ir blogio?! Tačiau tarkime, kad ji gali būti. Tad, ar dabar geriausia ją atskleisti tyrinėjant skausmą tam, kad sužinotume, ką jis turi malonaus ir mėgstamo? Kai kurie vaistai gydo vienas kūno dalis, bet netinka kitoms dėl bjaurumo ir šlykštumo. Jei vienoje vietoje jie teikia naudos nepažeisdami padorumo, tai nekuklu juos dėti prie žaizdos kitoje vietoje. O tau ar negėda liūdesį gydyti malonumu? Šiai opai reikia griežtesnių priemonių. Geriau prisimink, kad miręs nieko blogo jau nejaučia, nes jeigu jaustų, tai, vadinasi, jis dar nemiręs. Kartoju: niekas neužgauna to, kuris yra niekas, o jei užgauna, tai šis yra gyvas. Ar tu manai, jog jam gali būti blogai todėl, kad jis yra niekas, ar todėl, kad jis vis dar tebėra kažkas? Bet nebūtis negali jam teikti kančios, nes tas, kurio nėra, neturi pojūčių. Bet būti taip pat nėra kančia: juk jis išvengė nebūties — didžiausio mirtį lydinčio nemalonumo. Tam, kuris rauda ir liūdi dėl per anksti pagrobto žmogaus, pasakysime dar štai ką: Jei amžiaus trumpumą lyginsime su visata, tai visi — ir jaunuoliai, ir seniai — esame lygūs. Negalima net sakyti, kad iš viso pasaulio laiko mes gauname mažiausią dalelę, nes net mažiausia dalelė vis dėlto yra tam tikra dalis, o mūsų gyvenimo laikas yra beveik niekas. Ir, nepaisant šito — tokia mūsų beprotybė! — mūsų siekimai yra kuo plačiausi. Šitai parašiau tau ne todėl, kad lauktum iš manęs tokios vėlyvos paguodos (man juk aišku, kad tu pats sau kartojai visa, ką perskaitysi šiame laiške), bet norėdamas tave nubausti už tą trumpą akimirką, kai buvai nutolęs pats nuo savęs, taip pat norėdamas padrąsinti, kad sutelktum dvasią kovai su likimu ir numatytum visus jo smūgius, kurie ne tik gali tau tekti, bet ir tikrai teks. Lik sveikas.


ŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Rašai, jog godžiai perskaitei Fabiano Papiro knygas „Apie piliečių reikalus", bet jos nepateisino tavo lūkesčių; o po to, užmiršęs, kad kalbi apie filosofiją, peiki jo stilių. Tarkim, yra taip, kaip tu sakai, tarkim, jo žodžiai liejasi, o ne sminga. Pirmiausia čia taip pat yra lėtai plaukiančią kalbą puošiančio grožio. Mano nuomone, kapota kalba labai skiriasi nuo sklandžios. Be to, jos labai skiriasi ir dėl to, ką tuojau pasakysiu. Man atrodo, kad Fabiano žodžiai liejasi ne audringai, bet gausiai: tokia plati, niekur neužkliūvanti jo kalba. Ji smagi, bet ne šuoliuojanti. Ji pati atvirai prisipažįsta ir parodo, kad nebuvo daug vartyta ar ilgai dailinta. Patikėkime, jog yra taip, kaip tu nori. Juk jis, beje, stengėsi tobulinti papročius, o ne žodžius ir rašė širdims, o ne ausims. Be to, jei jis sakytų kalbą, tu neturėtum laiko kreipti dėmesį į kai kurias dalis, tave patrauktų visuma. O tai, kas patinka kalboje, paimta į rankas atrodo ne taip patraukliai. Bet ir tai yra daug, jei iš pirmo žvilgsnio prikausto dėmesį, nors, kruopščiau patyrinėję, rasime ką papeikti. Jei tu paklaustum manęs, aš atsakyčiau, jog didesnis yra tas, kuris iš karto išsikovoja pripažinimą neleisdamas mums net jo įvertinti, negu tas, kuris ilgai stengėsi jį įsigyti. Žinau, jog antrasis jaučiasi saugiau,

jog jis drąsiau gali pasikliauti ateitimi. Filosofui netinka pernelyg rūpestinga kalba. Kaip galės būti drąsus ir ištvermingas, kaip žais su ugnimi tas, kuris bijo žodžių? Fabianas kalbėdamas buvo ne aplaidus, bet ramus. Jo kalboje nerasi šiukšlių: žodžiai parinkti, o ne atsitiktinai sugauti, nėra vartojami ne pagal jų reikšmę ir neiškraipyti pagal šių laikų papročius, jie spindi, nors ir paimti iš viduriniojo stiliaus. Mintys kilnios ir didingos, ne glaustais posakiais, bet plačiais paaiškinimais išreikštos. Pažymėsime, jog, pagal dabartinius stiliaus reikalavimus, kai kas per mažai apgenėta, kai kas per mažai sutrumpinta, bet, apžiūrėjęs viską, nerasi nereikalingo glaustumo. Nors čia ir nėra įvairaus marmuro, per miegamąjį tekančių vandens srovių, skurdžiaus kambarėlio ir viso kito, ko įterpia paprastais papuošalais nesitenkinanti prabanga, bet namas, sakytume, yra toks, kokio reikia. Be to, dėl stiliaus nėra bendros nuomonės. Vieni nori, kad jis būtų kuklus ir neišpuoštas, kitiems taip patinka nelygumai, kad net ten, kur jis pasidaro glotnesnis, stropiai pribarsto daug žodžių ir nukapoja pabaigą, kad būtų netikėta. Paskaityk Ciceroną: jo stilius sklandus, be staigių posūkių ir švelnus ne blogąja šio žodžio prasme. O Azinijaus Poliono kalba, priešingai — užsikertanti ir šokinėjanti, nutrūkstanti ten, kur mažiausiai to lauki. Ciceronas viską užbaigia, o Polionas staiga nukerta, išskyrus kelias tam tikru būdu pagal vieną pavyzdį sujungtas vietas. Be to, tu sakai, jog tau viskas atrodo pernelyg prasta, per maža išaukštinimo. Aš tvirtinu, jog jis neturi šios ydos. Jo išvados ne prastos, bet malonios, sukurtos ramiai ir susikaupusiai sielai; jos ne lėkštos, bet lygios. Trūksta iškalbingo gyvumo, aštrumo, kurių tu pasigendi, ir netikėtų sentencijų kirčių. Tačiau visa sąranga (pažiūrėk, kaip ji sutvarkyta!) — verta pagarbos. Jo kalba pati neturi orumo, bet pasiskolina jo iš paties dalyko. Išvardyk, ką tu galėtum labiau vertinti už Fabianą. Nurodyk Ciceroną, kurio filosofijos veikalų yra beveik tiek pat, kiek ir Fabiano. Sutinku, betgi mažesnis už patį didžiausią — dar ne menkysta. Nurodyk Azinijų Polioną. Sutiksiu ir atsakysiu: būti dėl tokio dalyko trečiam — vadinasi, būti neeiliniam. Paminėk dar Titą Livijų, juk ir jis yra parašęs dialogų, kurie gali būti priskirti ir filosofijai, ir istorijai, ir tikrai filosofijos knygų. Ir šiam skirsiu pirmenybę. Tačiau žiūrėk, kiek daug pralenkė tas, kurį nugalėjo tik trys, ir tai — trys patys iškalbingiausi vyrai. Jis turi trūkumų: jo kalba, nors ir išaukštinta, neturi pakankamai jėgos; ji, nors ir plačiai išsiliejanti, nėra veržli ir audringa; ji, nors ir švari, nėra skaidri. Tu kartoji: „Pageidautina, kad apie ydas būtų kalbama rūsčiai, apie pavojus — drąsiai, apie likimą — išdidžiai, o apie garbės troškimą — paniekinamai. Aš noriu, kad prabanga būtų peikiama, geiduliai išjuokiami, nesivaldymas pažabojamas. Tegul kalba turės oratoriaus aštrumo, tragedijos didingumo, komedijos menkumo".

Tu nori, kad jis sėdėtų prie tokio niekingo dalyko — prie žodžių. Jis atsidavė dideliems dalykams, o gražbylystė tarsi šešėlis eina jam iš paskos nevaroma Pripažįstu, jog kai ko, be abejonės, jis neapžvelgs ar neužbaigs, ne kiekvienas jo žodis ragins ar durs. Daugelis žodžių nepataikys į tikslą, ir kartais kalba, nieko nenuveikdama, plauks pro šalį; bet visur bus daug šviesos ir didžiulės nenuobodžios erdvės. Pagaliau jis duos tau galimybę išsiaiškinti, kad jis manė taip, kaip rašė. Tu suprasi, jog jis siekė ne tau patikti, bet kad tu suvoktum, kas jam patinka. Apskritai jo tikslas buvo tobulinti svarstymų mintį, o plojimų jis visai neieškojo. Neabejoju, kad jo raštai kaip tik tokie, nors daugiau juos prisimenu negu gerai žinau: mano atminty išliko jų stiliaus spalva, nors ne tokia ryški kaip po tiesioginio susitikimo, išliko bendri bruožai, kaip seniai sužinotas dalykas. Kai aš jo klausydavausi, man atrodė, jog jo mintys nėra per daug tvirtos, bet turtingos, galinčios patraukti gabų jaunuolį, kviečiančios mėgdžioti, teikiančios vilties nugalėti. O toks raginimas, man atrodo, pats veiksmingiausias. Atbaido tas mąstytojas, kuris žadina norą mėgdžioti, bet atima viltį pralenkti jį. Pagaliau Fabianui nestinga žodžių, ir, nors atskiros veikalo dalys turi trūkumų, apskritai jis yra puikus. Lik sveikas. 

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 81-100 laiškai