Trečiadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai

ŠIMTAS PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kiekviena diena, kiekviena valanda skelbia, kad esame niekas, kokiu nors įrodymu mums, užuomaršoms, primindama mūsų būties trapumą ir versdama mus, užuot svajojus apie amžinybę, pažvelgti į mirtį. Kam tokia įžanga? — paklausi. Tu pažinojai Kornelijų Senecioną, puikų ir paslaugų romėnų raitelį.

Labai kukliai pradėjęs, jis pats savo jėgomis prasibrovė aukštyn, o po to jau nuolaidus kelias vedė jį prie viso kito. Mat visuomeninis žmogaus svoris auga greičiau negu atsiranda. Didžiausia kliūtis norint įsigyti pinigų yra skurdas, ir, tik išlipus iš jo, jie įgyjami pastoviai. Senecionas jau buvo priartėjęs prie turtų, kuriuos jam žadėjo du sėkmę užtikrinantys dalykai: mokėjimas įgyti pinigų ir mokėjimas saugoti juos. Ir vienas iš šių požymių gali padaryti kiekvieną turtingą. Šis labai santūrus ir besirūpinantis savo kūnu ne mažiau negu turtu žmogus kaip paprastai rytą aplankė mane, po to visą dieną iki vėlyvo vakaro prasėdėjo prie sunkiai sergančio ir be vilties pagyti gulinčio draugo, linksmai pavakarieniavo ir tada staiga buvo užkluptas netikėto negalavimo — anginos, kuri užspaudė jam gerklę taip, kad šis kvėpavo tik iki aušros. Taigi, praėjus vos kelioms valandoms po to, kai atliko visas sveiko ir stipraus žmogaus pareigas, jis mirė. Jis, vaikęsis pinigų jūroje ir sausumoje, pasidaręs net valstybinių pajamų nuomotoju ir nepalikęs neišmėgintos nė vienos pelno dalies, puikiai besiklostant reikalams, buvo pagrobtas iš paties vis didėjančio pinigų srauto vidurio.

Kriaušes dabar, Melibėjau, sodink tu, vynuoges veiski!1

Kaip kvaila numatyti veiklos metmenis visam savo amžiui, kai nesi net rytdienos šeimininkas! Kokia beprotybė puoselėti tolimas viltis: pirksiu, statysiu, paskolinsiu, išreikalausiu, eisiu svarbias pareigas, o po to, nuvargęs ir pasisotinęs, ilsėsiuos senatvėje. Tikėk manimi, net ir laimingųjų ateitis netikra. Niekas neprivalo ko nors žadėti sau ateityje. Netgi tai, ką laikome rankose, išsprūsta, ir mūsų jau sugautą valandą nusineša atsitiktinumas. Laikas rieda pagal nustatytą, tačiau mums nesuprantamą dėsnį. Kas man darbo, ar gamtai aišku. Jei man pačiam tai nėra aišku. Mes tikimės toli nukeliauti mariomis ir, paklaidžioję po svetimus krantus, kada nors grįžti į tėvynę, tikimės vėlesnio atlyginimo už karo tarnyba ir stovyklos vargus, tikimės valdyti provinciją, nuo vienų pareigų pereiti prie kitų, o tuo tarpu mirtis — jau visai šalia. Kadangi mąstome tik apie kitų mirtį, tai, nors pavyzdžiai nuolatos mums primena, kad esame mirtingi, apie tai mes mąstome tik tol, kol stebimės. Ar gali būti kas nors kvailiau kaip stebėtis, kad vieną dieną įvyksta tai, kas gali vykti kasdien?! Mūsų laukia nepermaldaujamos lemties užbrėžta riba, bet niekas nežino, ar toli ta riba. Tad nuteikime sielą taip, lyg būtume jau baigę savo kelionę. Nieko neatidėliokime. Kasdien atsiskaitykime su gyvenimu. Didžiausia gyvenimo klaida yra tai, kad jis visuomet laikomas nebaigtu, kad vis kas nors atidėliojama. Kasdien užbaigiančiam savo gyvenimą žmogui nestinga laiko. O juk kaip tik trūkstant laiko, gimsta baimė ir sielą graužiantis ateities troškimas. Labiausiai apgailėtinas dalykas — tai ateinančių nežinojimas, kur išeiti. Sunerimusį protą kankina suprantama baimė dėl to, kiek ir kokio gyvenimo yra likę. Kaip išvengti tokio nerimo? Yra tik vienas būdas: nesistengti skubinti savo gyvenimo, jis privalo tarytum susikaupti, nes nuo ateities priklauso tik tas, kuris tuščiai leidžia dabartį. O kai aš pasiimu tai, kas mano, kai nurimusi dvasia suvokia, jog tarp dienos ir šimtmečio nėra jokio skirtumo, tada ji iš aukšto žvelgia į ateities dienas bei darbus ir, smagiai juokdamasi, mąsto apie laiko pynę. Ar tave jaudins atstiktinumų įvairovė ir kaita, jei tu būsi tikras dėl netikrų dalykų? Todėl skubėk, mielas Lucilijau, gyventi ir tikėk, jog kiekviena diena yra visas gyvenimas. Kas pasirengė šitaip gyventi, kam gyvenimas užsibaigia kasdien, tas ramus, o viltimis gyvenantiems žmonėms laikas nuplaukia, atsiranda gyvenimo godulys ir pasigailėtina, visus daranti pasigailėtinus mirties baimė. Štai iš kur atsirado ta gėdingiausią Mecenato malda, kurioje jis nesipriešina nei bejėgiškumui, nei luošumui, nei net kančioms — kad tik tokių nelaimių kaina išprašytų gyvybę:

Galit kirsti abi rankas.

Galit kojas abi

Ir Į kuprą suriest mane.

Ir dantis išdaužyt.

Jei gyvybė rusens — gerai,

Jos maldauju karštai

Net ant kryžiaus prikaltas aš.

Maldaudamas kančių pratęsimo lyg gyvybės, jis meldžia paties blogiausio, kas gali atsitikti. Mano nuomone, didžiausios paniekos yra vertas tas, kuris nori gyventi net nukryžiuotas. O jis sako: „Suluošink mane, kad tik sulaužytame ir nenaudingame kūne išliktų gyvastis. Sužalok mane, tik pridėk suklypusiai baidyklei laiko. Gali mane prikalti ant kryžiaus, pasodinti ant kuolo...“ Ar verta užspausti žaizdą ir karoti nukryžiuotam atitolinant geriausią iš nelaimių — kančių pabaigą? Ar verta sulaikyti sielą, jei vis tiek su ja išsiskirsi? Ko tokiam palinkėti, jeigu ne to, kad dievai būtų jam palankūs? Ko trokšta šios bjauriai išglebusios eilės? Ar tai — sandėris su beprotiška baime? Ar tai — šlykštus gyvybės meldimas? Ar manai, Vergilijus jam kada nors skaitė:

Argi mirtis žmogaus nedalia?2

Jis trokšta pačių baisiausių nelaimių, nori pratęsti tai, ką sunkiausia iškęsti. Dėl ko? Aišku, dėl ilgesnio gyvenimo. Bet ar lėta mirtis yra gyvenimas? Nejaugi atsiras žmogus, norintis pamažu tirpti kančiose ir, netekdamas vieno sąnario po kito, atiduoti gyvybę po lašą, užuot iš karto ją iškvėpęs? Nejaugi atsiras toks, kuris, atvestas prie to nelaimingo stulpo jau luošas,paverstas šlykščia menčių ir krūtinės kupra, sutriuškintais kaulais, turėjęs daugybę priežasčių mirti dar iki kryžiaus, norės pratęsti gyvenimą pratęsiant kankinimus?! Štai ir prieštarauk dabar, kad neišvengiama mirties būtinybė — didelė gyvenimo geradarybė! Daugelis pasiruošę susitaikyti su dar blogesniais dalykais: išduoda net draugus, kad tik galėtų ilgiau gyventi, patys atveda išniekintojui savo vaikus, kad tik galėtų ilgiau žvelgti į šviesą — tokios daugybės nusikaltimų liudytoją. Reikia atsikratyti troškimo gyventi ir įsikalti, jog neturi reikšmės, kada tave ištiks tai, kas vis tiek kada nors turės ištikti. Svarbu, kaip gyveni, o ne kiek gyveni. Dažnai net gerai, kad gyveni neilgai. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai