Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS ANTRAS LAIŠKAS

ŠIMTAS ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kaip nemielas būna žmogus, pažadinęs mus iš saldaus sapno ir atėmęs tegul ir tariamą, tačiau pagal savo veikimą prilygstantį tikram malonumą, taip mane nuliūdino tavo laiškas. Jis atitraukė mane nuo išganingų apmąstymų, kuriems buvau atsidavęs ir k­tinau eiti toliau, jei tik bus galima. Man buvo malonu mąstyti apie sielų nemirtingumą ir, dievaži, netgi tikėti juo. Mat aš lengvai pasiduodavau didžiųjų vyrų nuomonėms, veikiau žadančioms negu įrodančioms tą labai mielą dalyką. Jau buvau įtikėjęs tokia didele viltimi, jau nekenčiau pats savęs, jau niekinau tai, kas liko iš mano palūžusio gyvenimo, ruošdamasis pereiti į tą begalinį laiką ir valdyti amžinybę, kai staiga mane pažadino tavo laiškas ir aš netekau tokio gražaus sapno. Bet, sutriuškinęs tave, aš susigrąžinsiu jį, vėl jį atpirksiu. Laiško pradžioje tu tvirtini, kad aš neišaiškinau iki galo to samprotavimo, kai mėginau įrodyti, jog, kaip teigia mūsiškiai, pomirtinė šlovė yra gėris. Esą aš nepaneigiau šio mums pateikiamo prieštaravimo: „Gėrio negali sudaryti dalys, atskirtos nuo jo, o jį sudaro būtent tokios dalys". Tavo klausimas, mielas Lucilijau, susijęs su kita to paties samprotavimo dalimi, todėl aš ir neaptariau ne tik šito, bet ir dar kai ko, susijusio taip pat su ta dalimi. Tu gi žinai, kad kai kurie dorovės dalykai susiję su tam tikromis logikos problemomis. Aš nagrinėju tą dalį, kuri tiesiogiai liečia dorovę, aiškindamasis, ar nėra kvaila ir ar reikalinga rūpintis tuo, kas bus po paskutinės mūsų valandos. Ar mūsų gėrybės žūva kartu su mumis, ar lieka kas nors iš to, kuris pats tapo nieku? Ar galima iš anksto gauti ir siekti kokios nors naudos iš to, kas įvyks vėliau ir ko jau nebejausime? Visus šiuos klausimus nagrinėja mokslas apie dorovę, todėl jie buvo deramai keliami. Tai, ką, prieštaraudami mano nuomonei, sako dialektikai, reikėjo atskirti ir atidėti i šalį. Dabar, kadangi reikalauji iš manęs visko, pirmiausia

pateiksiu tai, ką jie sako, o po to atsakysiu į kiekvieną jų priekaištą. Čia dar reikia tam tikros įžangos, nes antraip bus neįmanoma suprasti, kokia atmetamų priekaištų esmė. Ką aš noriu pasakyti įžangoje? Kai kurie kūnai yra vientisi, pavyzdžiui žmogus, kai kurie — sudėtiniai, pavyzdžiui laivas, namas, pagaliau visi kiti, kurių įvairios dalys sujungtos į visumą. Kai kurie kūnai sudaryti iš nuo jų atskirtų dalių, egzistuojančių tarytum atskirai. Tokie yra, pavyzdžiui, kariuomenė, tauta, senatas. Tie, kurie sudaro tokias visumas, tarpusavy siejami teisės ar pareigos, o iš prigimties jie yra atskiri ir nepriklausomi vienas nuo kito. Ką dar norėčiau tau pasakyti įžangoje? Mes manome, jog nėra gėrio, kurį sudarytų atskirtos dalys. Mat gėris turi būti palaikomas ir valdomas vienos dvasios: vienas gėris savy turi vieną pagrindinį pradą. Tu gali manyti, jog tai savaime aišku, bet dabar reikėjo tai išdėstyti, nes priešas čia prieš mus vartoja mūsų pačių ginklą. Jis sako: „Jūs tvirtinate, kad nėra gėrio, sudaryto iš atskirtų dalių. Bet juk pripažinimas yra palanki dorų žmonių nuomonė. Kaip negali būti šlovė vieno žmogaus atsiliepimas, kaip negali būti nešlovė blogas vieno žmogaus įvertinimas, taip ir pripažinimas nepriklauso nuo vieno doro žmogaus. Pripažinimas — bendra daugelio žymių ir garbingų vyrų nuomonė. Taigi jis susidaro iš daugelio žmonių sprendimų, tai yra iš atskirtų dalių. Vadinasi, jis nėra gėris." „Pripažinimas, — tęsia mūsų priešininkas, — yra dorų žmonių pagyrimas doram žžmogui. Pagyrimas yra kalba, kalba yra kažką reiškiantis garsas, o garsas, nors ir plaukia iš dorų vyrų lūpų, nėra gėris. Juk ne visa, ką daro doras vyras, yra gėris. Jis ir ploja, ir švilpia, tačiau net labai juo besižavintis ir jį giriantis žmogus nepasakys, jog plojimas ar švilpimas yra gėris. Taip pat niekas nevadins čiaudulio ar kosulio gėriu. Vadinasi, pripažinimas nėra gėris. O svarbiausia, pasakykite mums, ar pripažinimas yra ginančiojo ar giriamojo gėris. Jeigu jūs sakote, jog jis yra giriamojo gėris, tai krečiate juokus — lyg tvirtintumėte, jog gera kito žmogaus sveikata yra mano sveikata. Tačiau girti pagyrimo vertus žmones — garbingas poelgis. Vadinasi, tai — giriančiojo arba taip besielgiančiojo, gėris, o ne mūsų, kurie esame giriami. Šito mes ir ieškojome.“ Dabar trumpai atsakysiu į kiekvieną teiginį. Pirmiausia dar nėra išaiškinta, ar koks nors gėris gali susidėti iš atskirtų viena nuo kitos dalių; ir abi priešingos nuomonės turi šalininkų. Antra, ar pripažinimui tikrai reikia visuotinio balsavimo? Man atrodo, jam gali pakakti ir vieno doro vyro sprendimo Užtenka, kad vienas doras nusprendžia, jog mes dori. „Kaipgi yra? — sako jis. — Ar šlovė taip pat remsis vieno žmogaus vertinimu, o nešlovė — nepalankia vieno žmogaus kalba? Šlovė, mano supratimu, taip pat yra plačiau sklindantis dalykas, kuriam reikia bendros daugelio nuomonės." Bet šlovė ar nešlovė ir pripažinimas — tai ne tas pats. Kodėl? Todėl, kad kai apie mane gerai mano doras vyras, tai yra tas pats, lyg apie mane tą patį manytų visi dorieji, nes jie visi manytų tą patį, jei tik mane pažinotų. Jų sprendimas turi būti vienodas, nes jis kyla iš tiesos. Jie negali būti skirtingų nuomonių, vadinasi, visi manytų tą patį, nes kitaip jie negalėtų manyti. O garbei arba šlovei neužtenka vieno žmogaus vertinimų, o nešlovė — nepalankia vieno žmogaus kalba? Šlovė, mano supratimu, taip pat yra plačiau sklindantis dalykas, kuriam reikia bendros daugelio nuomonės." Bet šlovė ar nešlovė ir pripažinimas — tai ne tas pats. Kodėl? Todėl, kad kai apie mane gerai mano doras vyras, tai yra tas pats, lyg apie mane tą patį manytų visi dorieji, nes jie visi manytų tą patį, jei tik mane pažinotų. Jų sprendimas turi būti vienodas, nes jis kyla iš tiesos. Jie negali būti skirtingų nuomonių, vadinasi, visi manytų tą patį, nes kitaip jie negalėtų manyti. O garbei arba šlovei neužtenka vieno žmogaus nuomonės. Pirmuoju atveju viena nuomonė reiškia tą patį, ką ir visų nuomonė, nes, jei paklaustume jų, visų nuomonė būtų vienoda, o antruoju atveju kiekvieno žmogaus sprendimas yra skirtingas, jausmai — sunkūs, viskas tampa abejotina, nepastovu, įtartina. Ar tu manai, kad tuomet gali būti vienoda visų nuomonė? Netgi ir vienas neturi vienos nuomonės! Doram žmogui patinka tiesa, o tiesos esmė ir pavidalas visada yra tas pats. Anie pritaria klaidingiems dalykams. Klaidingos pažiūros niekuomet nebūna pastovios, jos keičiasi ir prieštarauja viena kitai. „Bet pagyrimas,  - sako jis, — yra ne kas kita, kaip garsas, o garsas nėra gėris." Kai jie tvirtina, kad pripažinimas yra dorųjų pagyrimas doriesiems, jie turi galvoje ne garsą, bet nuomonę. Jei doras žmogus net tylėdamas nusprendžia, jog kas nors yra vertas pagyrimo, tas yra pagirtas. Be to, vienas dalykas yra šlovė, kitas — pagyrimas. Šiam ir reikia balso. Todėl niekas nesako „paskutinė šlovė", bet sako „paskutinis pagyrimas", kurį tariantysis turi sakyti kalbą. Teigdami, jog kas nors vertas šlovės, mes žadame jam ne malonių žodžių, bet sprendimų. Vadinasi, šlovė yra neišsakyta gerai apie dorą vyrą manančio ir tyliai savyje jį giriančio žmogaus nuomonė. Toliau. Kaip jau minėjau, kalbėdami apie šlovę, turime galvoje šlovinančių sprendimus, o ne žodžius, išreiškiančius tik sieloje subrandintą šlovę ir skelbiančius apie ją daugeliui. Giria tas, kuris mano, jog reikia pagirti. Tragikas, sakydamas, jog puiku yra būti pagirtam pagirto vyro, turi galvoje šlovės vertą vyrą1. Kai senovės poetas taria: „Šlovė maitina mus“2, jis kalba ne apie pagyras, smukdančias menus. Mat niekas taip nesugadino iškalbos ir kitų žodžio menų, kaip minios pritarimas. Taigi šlovei reikia ištartų žodžių, o pripažinimas gali tenkintis ir nebyliu įvertinimu. Jis yra visiškas ne tik miniai tylint, bet ir nepalankiai šaukiant. Pasakysiu, kuo skiriasi pripažinimas tuo garbės: garbė yra daugelio žmonių sprendimai, pripažinimas — dorų žmonių sprendimai. Jis klausia: „Kieno gėris yra pripažinimas arba šlovė, tai yra dorų žmonių pagyrimas doram vyrui? Ar giriamojo, ar giriančiojo?" — Abiejų. Mano, kuris esu giriamas, nes prigimtis sukūrė mane mylintį visus žmones, aš džiaugiuosi gerais savo darbais. Man smagu, kad atsirado dėkingų mano dorybių vertintojų. Tai yra daugelio žmonių gėris, nes jie dėkingi, bet kartu ir mano. Juk taip esu nusistatęs sieloje, kad kitų gėrį laikau savu, ypač tų, prie kurių gėrio aš pats esu prisidėjęs. Tačiau pripažinimas yra ir giriančiųjų gėris, nes jį veda dorybė, o kiekvienas dorybės darbas yra gėris. Bet šito jie nebūtų gavę, jeigu ir aš nebūčiau toks. Vadinasi, pelnytas pagyrimas yra abiejų gėris, taip pat, dievaži, kaip palankus nuosprendis yra ir teisiančiojo, ir to, kurio naudai teisiama, gėris. Nejaugi tu abejoji, kad teisingumas yra gėris ir to, kuris jį turi, ir to, kuriam atiduodama tai, kas jam priklauso? Pelnytas gyrimas yra teisingas poelgis, vadinasi, tai — abiejų gėris. Su kaupu atsakėme į tuos išvedžiojimus. Bet mūsų tikslas neturi būti gudragalviški svarstymai Ir filosofijos, nublokštos nuo didingos jos viršūnės, įspraudimas į tokius siaurus rėmus. Ar ne geriau eiti atviru ir tiesiu keliu, užuot darius vingius, kuriuos, labai vargdamas, pats turi įveikti?! Juk šie ginčai yra ne kas kita, kaip mikliai vienas kitą gaudančių žmonių žaidimas. Geriau sakyk, jog iš prigimties mūsų siela veržiasi į begalybę. Didelis ir kilnus dalykas — žmogaus siela! Ji nepakenčia, kad jai būtų statomos kitos, negu dievams, ribos. Pirmiausia Ji atsisako tokios mažos tėvynės kaip Efesas ar Aleksandrija, ar kita dar tankiau apgyventa ir labiau apstatyta žemė. Jos tėvynė — visa, ką apjuosia paskutinis ir aukščiausias visatos ratas, visas tas lankas, kuriame tįso jūros ir žemės, kuriame oras atskiria dievus nuo žmonių ir kartu sujungia juos, kuriame išdėstyta tiek savo darbą atliekančių dangaus šviesulių. Antra, siela neleidžia apriboti jai amžiaus. Ji sako: „Man priklauso visi metai. Nė vienas amžius nėra uždarytas didžiam protui, mintis pasiekia visus laikus. Kai ateis toji diena, kuri atskirs tai, kas dabar sumaišyta — tai, kas dieviška ir kas žmogiška, aš paliksiu kūną ten, kur jį radau, o pati sugrįšiu pas dievus. Ir dabar aš su jais, tik man kliudo tas sunkus žemiškas būstas". Tas mirtingo būvio tarpsnis — tik įžanga į geresnį ir ilgesnį gyvenimą. Kaip motinos įsčios slepia mus devynis mėnesius, ruošdamos gyventi ne jose, bet kitoje vietoje, į kurią ateiname jau sugebėdami kvėpuoti ir būti be apvalkalo, taip per laiką, trunkantį nuo kūdikystės iki senatvės, bręstame kitam gimimui. Mūsų laukia kita pradžia ir kita daiktų tvarka. Kol kas dangų galime patirti tik iš tolo. Todėl nedrebėdamas lauk tos žadėtosios valandos: ji paskutinė ne sielai, bet kūnui. Kad ir kokie daiktai tave suptų, žiūrėk į juos kaip į užvažiuojamojo kiemo rakandus: reikia keliauti pro šalį. Išeinant gamta mus iškrato kaip ir ateinant. Neleidžiama išsinešti daugiau negu atsinešei; net daug ką iš to, ką atsinešei į gyvenimą, reikės palikti: nusivilksi tave dengiantį viršutinį apsiaustą — odą, neteksi raumenų ir po visą kūną tekančio kraujo, neteksi kaulų ir gyslų, sutvirtinančių tai, kas tąsu ir nestipru. Ta diena, kurios tu bijai kaip paskutinės, bus gimimo amžinajam gyvenimui diena. Nusimesk tą naštą! Ko delsi, tarsi jau anksčiau nebuvai palikęs kūno, kuriame tūnojai? Tu gaišti, priešiniesi, bet ir tada tave taip pat stumte išstūmė smarkiai įsiręžusi motina. Vaitoji, raudi. Taip verkia naujagimiai. Tačiau tuomet tau buvo galima atleisti: atėjai neprotingas ir nepatyręs. Palikus šiltas, švelnias motinos įsčias, į tave padvelkė laisvas oras, o po to skaudino kietų rankų prisilietimas, ir gležnas, dar nieko nesuprantantis, tu apstulbai prieš nežinomybę. Dabar tau ne naujiena atsiskirti nuo to, kieno dalimi buvai. Ramiai atsisveikink su nebereikalingais sąnariais, palik šį kūną, kuriame taip ilgai gyvenai. Jis gal bus sudraskytas ar užkastas, ar sudegintas. Ko tu liūdi? Taip visada būna. Juk naujagimių placenta paprastai yra sunaikinama. Kodėl taip prisirišęs prie jo, tarsi jis priklauso tau? Tu tik apvilktas juo. Ateis diena, kuri nurengs ir išves tave iš šių bjaurių ir dvokiančių įsčių. Ir dabar kiek galėdamas jai atsiduok, o malonumui — tik būtinam ir rimtam. Jausdamasis čia svetimas, mąstyk apie ką nors aukštesnio ir kilnesnio. Kada nors tau atsiskleis gamtos paslaptys, išsisklaidys migla ir iš visų pusių tave nutvieks ryški šviesa. Įsivaizduok, koks bus tas spindėjimas žibant begalinei daugybei žvaigždžių! Joks debesėlis netemdys giedros, vienodai spindės visos dangaus pusės. Dienos ir nakties kaitaliojimasis vyksta tik žemutiniuose oro sluoksniuose. Kai tu visa savo esybe suvoksi visą šią šviesą, kurią dabar neaiškiai regi per siaurą akių plyšį ir kuria vis tiek iš tolo žaviesi, tu sakysi, jog anksčiau gyvenai tamsybėse. O kokia pasirodys tau dieviškoji šviesa, kai ją išvysi jos vietoje! Tokios mintys neleidžia pasilikti sieloje purvui, menkybei, žiaurumui. Ji teigia, kad dievai — visų mūsų reikalų liudytojai — liepia siekti jų pagyrimo, ruoštis būsimam susitikimui su jais, savo tikslu laikyti amžinybę. Jai užvaldžius mūsų protą, nebijosime nei kariuomenės, nei mūšį skelbiančio trimito garso, nedrebėsime kam nors grasinant. Ar ko nors bijo mirties laukiantis žmogus? Netgi tas, kuris tvirtina, jog siela egzistuoja tol, kol ją laiko kūno pančiai, o išsilaisvinusi tučtuojau suyra, netgi jis rūpinasi, kad po mirties galėtų būti naudingas. Nors jis pats išnyks iš žmonių akių, tačiau

Neina jai iš galvos to vyro didis narsumas3.

Pamąstyk, kaip mums padeda geri pavyzdžiai, ir tu suprasi, kad didžių vyrų atminimas yra ne mažiau naudingas negu jų buvimas. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai