Antradienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS TRYLIKTAS LAIŠKAS

ŠIMTAS TRYLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Liucilijų

Nori, kad parašyčiau tau, ką manau apie taip dažnai mūsų šalininkų keliamą klausimą: ar teisingumas, narsa, išmintis ir kitos dorybės yra gyvos būtybės. Tokiomis subtilybėmis, brangiausias Lucilijau, ir pasiekėme tai, kad žmonėms mes darome įspūdį, jog savo protus užimame tuščiais pratimais ir beprasmiškais svarstymais trumpiname savo dykinėjimą. Tačiau įvykdysiu tavo prašymą ir išdėstysiu, ką apie tai mano mūsų šalininkai. Bet pareiškiu, jog aš pats esu kitokios nuomonės: manau, kad yra dalykų tik baltus sandalus ir trumpą apsiaustą dėvintiems žmonėms1. Taigi pasakysiu, kas įkvėpdavo senovės žmones arba ką įkvėpdavo senovės žmonės. Aišku, kad siela yra gyva, nes ji daro mus gyvus, ir iš jos gyvos būtybės gavo savo vardą2. O dorybė yra ne kas kita, kaip tam tikra sielos būsena; vadinasi, ji yra gyva. Be to, dorybė ką nors veikia, o veikti įmanoma tik judant. Jeigu jai būdingas tik gyvoms būtybėms būdingas judėjimas, tai ji — gyva būtybė. „Jeigu dorybė yra gyva būtybė, — teigiama, — tai ir ji pati turi dorybę". O kodėl jai neturėti pačios savęs? Kaip išminčius viską daro dorybės pagalba, taip dorybė — savo pačios pagalba. „Vadinasi, gyvos būtybės yra ir visi menai, ir visa, ką mes manome ir aprėpiame protu. Vadinasi, šiose ankštose krūtinėse knibžda daug tūkstančių gyvų būtybių, ir kiekvienas iš mūsų esame gyvų būtybių aibė, arba mumyse yra daugybė gyvų būtybių." Tu klausi, ką galima į tai atsakyti? Kiekvienas iš šių minėtų daiktų yra gyva būtybė; bet visi kartu jie nebus gyvų būtybių daugybė. Kodėl? Pasakysiu tau, jei labai įsigilinsi ir susikaupsi. Pavienė gyva būtybė privalo turėti savo tam tikrą esmę. Bet visos jos turi tik vieną sielą. Vadinasi, jos gali egzistuoti po vieną, bet negali egzistuoti kaip daugybė. Aš esu ir gyva būtybė, ir žmogus; tačiau tu nepasakysi, kad mūsų yra du. Kodėl? Todėl, kad turėtume egzistuoti po vieną. Aš taip pasakysiu: kad būtų du, vienas turi būti atskirtas nuo kito. O tai, kas yra daugeriopa viename, turi vieną prigimtį, taigi egzistuoja kaip vienas. Ir mano siela yra gyva būtybė, ir aš esu gyva būtybe, tačiau mes nesame dvi būtybės. Kodėl? Todėl, kad siela yra dalis manęs. Bet koks dalykas yra skaičiuojamas atskirai tik tada, kai egzistuoja savarankiškai. O būdamas sudedamoji ko nors kito dalis, negali būti laikomas atskira būtimi. Kodėl? Pasakysiu tau: tai, kas yra pavienė būtis, turi priklausyti sau, būti tik savo nuosavybe ir būti kažkas užbaigta ir nepriklausoma savaime. Aš jau pareiškiau, jog pats esu kitokios nuomonės. Juk jeigu sutiksime su šiuo teiginiu, tai gyvos būtybės bus ne tik dorybės, bet ir priešingi joms dalykai — ydos bei aistros, pavyzdžiui, pyktis, baimė, liūdesys, įtarumas. Toliau šitaip mąstant, gyvomis būtybėmis reikės pripažinti visas mintis, visus sumanymus. Su šituo niekaip neįmanoma sutikti. Juk ne visa, kas kyla iš žmogaus, yra žmogus. Klausiama: „Kas yra teisingumas? Tam tikra sielos būsena. Vadinasi, jei siela yra gyva būtybė, tai teisingumas taip pat yra gyva būtybė". Jokiu būdu ne. Jis yra ir sielos būsena, ir tam tikra jėga. Ta pati siela įgauna įvairių pavidalų, bet kiekvieną kartą, darydama ką nors kita, ji nepasidaro kita gyva būtybė. Tai, kas kyla iš sielos, taip pat nėra gyva būtybė. Jei teisingumas yra gyva būtybė, jei tokia yra drąsa, jei tokios yra ir kitos dorybės, tai ar jos kartais nustoja būti gyvos būtybės, o po to vėl atsiranda, ar visuomet egzistuoja? Dorybės negali išnykti. Vadinasi, sieloje glūdi nesuskaičiuojama daugybė gyvų būtybių. „Daugybės nėra, — sakoma, — nes visa kyla iš vieno, visa yra to paties dalys ir nariai.“ Taigi sielą turime įsivaizduoti tarytum daugiagalvę hidrą, kurios kiekviena galva kaunasi pati ir pati gelia. Tačiau nė viena iš tų galvų nėra gyva būtybė, bet visos jos — vienos būtybės galvos, jos visos sudaro vieną gyvūną. Niekas nesako, kad chimeroje3 yra gyvas liūtas ar slibinas, nes jie yra tik jos dalys. O dalys nėra gyvūnai. Kuo remdamasis tu darai išvadą, kad teisingumas yra gyva būtybė? „Jis veikia, — sakoma, — ir teikia naudos. O kas veikia ir teikia naudos, tam būdingas judėjimas, o kam būdingas judėjimas, tas yra gyva būtybė." Tai būtų teisinga, jeigu jis turėtų savo judėjimą; tačiau teisingumas pats savaime nejuda, jis juda tik sielos dėka. Kiekviena gyva būtybė iki mirties yra tokia pati, kokia gimė: žmogus iki mirties būna žmogumi, arklys — arkliu, šuo — šunimi. Jie negali virsti kuo nors kitu. Teisingumas, tai yra tam tikra sielos būsena, yra gyva būtybė. Tarkime, kad tuo patikėjome. Tuomet ir drąsa, būdama tam tikra sielos būsena, yra gyva būtybė. Kokios sielos? Ar tos, kuri ką tik buvo teisingumas? Bet ji lieka pirmojoje gyvoje būtybėje ir negali pereiti į kitą gyvą būtybę, o privalo likti ten, kur pirmiausia pradėjo būti. Be to, viena siela negali priklausyti dviem gyvoms būtybėms, tuo labiau — daugeliui. Jei teisingumas, drąsa, susivaldymas ir kitos dorybės yra gyvos būtybės, kaip jos gali turėti vieną sielą? Reikia, kad kiekviena iš jų turėtų savo sielą, arba jos nėra gyvos būtybės. Vienas kūnas negali priklausyti daugeliui gyvūnų. Mūsų priešininkai ir patys tai pripažįsta. Kas tada yra teisingumo kūnas? Siela. Kaip? O kas yra drąsos kūnas? Ta pati siela. Bet juk negali vienas kūnas priklausyti dviem gyvoms būtybėms. „Tačiau ta pati siela, — sakoma, — įgyja ir teisingumo, ir drąsos, ir susivaldymo pavidalą." Taip galėtų būti, jei siela, tapusi teisingumu, nebebūtų drąsa, o tapusi drąsa, nebebūtų susivaldymas; betgi visos dorybės egzistuoja kartu. Tad kaip dorybės gali būti atskiros būtybės, jei yra tik viena siela, galinti sukurti tik vieną gyvą būtybę? Pagaliau jokia gyva būtybė nėra kitos gyvos būtybės dalis. Teisingumas yra sielos dalis, vadinasi, jis nėra gyva būtybė. Man regis, kad aš vargstu įrodinėdamas akivaizdų dalyką. Dėl to reikėtų labiau piktintis negu ginčytis. Jokia gyva būtybė nėra kitos gyvos būtybės dalis. Įsižiūrėk į jų kūnus: kiekvienas turi savo spalvą, savo pavidalą ir savo dydį. Prie kitų dalykų, verčiančių žavėtis dieviškojo kūrėjo protu, priskiriu ir tai, kad tokioje daiktų daugybėje jis niekada nepasikartojo: net iš pažiūros panašūs daiktai, palyginus juos, pasirodo esą skirtingi. Kiek rūšių lapų jis sukūrė! Ir kiekvienas išskirtas savu ženklu. Kiek gyvūnų! Ir nė vienas iš jų nesutampa su kitu, būtinai kuo nors skiriasi. Jis pats iš savęs pareikalavo, kad visa, kas yra kitos rūšies, būtų ir nepanašu, ir nevienoda. Visos dorybės, pasak jūsų, yra vienodos. Vadinasi, jos nėra gyvos būtybės. Kiekviena gyva būtybė veikia pati savaime, o dorybė savaime neveikia, tik kartu su žmogumi. Visos gyvos būtybės yra arba protingos, kaip žmonės ir dievai, arba neprotingos, kaip žvėrys ir gyvuliai. Dorybės tikrai yra protingos. Bet jos nėra nei žmonės, nei dievai. Vadinasi, jos nėra gyvos būtybės. Kiekviena protinga būtybė, kad veiktų, turi būti pirmiausia paskatinta veikti kokio nors daikto reginio, po to ji turi pajusti akstiną judėti, ir pagaliau jai reikia pritarimo, sustiprinančio tą akstiną. Pasakysiu, kas yra pritarimas. Man reikia pasivaikščioti. Vaikštinėsiu tik tada, kai būsiu sau įsakęs tai ir pats pritaręs šiai savo nuomonei. Man reikia sėdėti. Sėdėsiu tik po tokio paties pritarimo. Dorybėje tokio pritarimo nėra. Įsivaizduok, pavyzdžiui, įžvalgumą. Kaip jis gali pritarti minčiai „Man reikia pasivaikščioti"? Prigimtis šito nenumatė. Mat įžvalgumas rūpinasi tuo, kam jis priklauso, o ne pačiu savimi. Juk jis negali nei vaikščioti, nei sėdėti. Vadinasi, jis neturi galimybės pritarti, nėra protinga gyva būtybė. Jei dorybė yra gyva būtybė, tai ji yra protinga būtybė. Bet ji nėra protinga būtybė. Vadinasi, ji nėra gyva būtybė. Jei dorybė yra gyva būtybė, o dorybė yra gėris, tai ar gėris yra gyva būtybė? Taip, mūsų šalininkai tai pripažįsta. Gelbėti tėvą yra gėris, išmintingai pareikšti savo nuomonę senate yra gėris, teisingai spręsti yra gėris. Vadinasi, ir tėvo išgelbėjimas yra gyva būtybė, ir išmintingas nuomonės pareiškimas senate yra gyva būtybė. Nueiname taip toli, kad negali susilaikyti nesijuokęs: išmintingai tylėti yra gera, pietauti yra gera, vadinasi, ir tyla, ir pietūs yra gyvos būtybes! Aš, dievaži, nenustosiu šaipytis ir juoktis iš šių įžvalgių kvailysčių. Jei teisingumas ir drąsa yra gyvos būtybės, tai jie — ir žemiškos būtybės. Kiekviena žemiška būtybė šąla, alksta, trokšta. Vadinasi, teisingumas šąla, drąsa alksta, atlaidumas trokšta. Kas toliau? Gal paklausti jų, kokia tų gyvų būtybių išvaizda? Žmogaus, arklio ar žvėries? Jei jie suteikė joms apvalų pavidalą kaip dievybės, tada aš paklausiu, ar godumas ir palaidumas, ir beprotybė taip pat yra apvalūs. Juk tai — taip pat gyvos būtybės. Jei jie ir jas suapvalins, pasiteirausiu, ar atsargus vaikščiojimas yra gyva būtybė. Jie būtinai turi tai pripažinti, o po to pasakyti, jog vaikščiojimas yra gyvas ir netgi apvalus. Nemanyk, kad aš pirmas iš mūsiškių kalbu ne taip, kaip parašyta, o remiuosi savo nuomone. Jau Kleantas ir jo mokinys Chrisipas nesutarė dėl to, kas yra vaikščiojimas. Kleantas sako, jog tai yra dvasios, kuri pereina iš pagrindo į kojas, reikalas, o Chrisipas mano, jog tai — paties pagrindo reikalas. Kodėl gi paties Chrisipo pavyzdžiu kiekvienas iš mūsų negali pripažinti savęs sau laisvu ir išjuokti tą daugybę gyvų būtybių, kurių ir visas pasaulis nesutalpintų? Sakoma: „Dorybės nėra gyvų būtybių daugybė, tačiau jos gyvos būtybės. Kaip koks nors žmogus yra ir poetas, ir oratorius, tačiau jis yra vienas asmuo, taip ir dorybės yra gyvos būtybės, bet jų nėra daugybė. Ta pati siela yra ir teisinga, ir išmintinga, ir drąsi siela, tik tam tikru būdu prisitaikanti prie kiekvienos dorybės". Gerai, ginčas baigtas. Mat ir aš kol kas pripažįstu, jog siela yra gyva būtybė, nors vėliau pažiūrėsiu, ką galutinai dėl to nuspręsiu. Tačiau aš neigiu, kad jos veiksmai yra gyvos būtybės. Antraip ir visi žodžiai, ir visos eilės bus gyvos būtybės. Juk jeigu išmintinga kalba yra gėris, o kiekvienas gėris — gyva būtybė, tai ir kalba yra gyva būtybė. Išmintingos eilės yra gėris, o kiekvienas gėris yra gyva būtybė; vadinasi, eilės — gyva būtybė.

Taigi

Žygį apgiedu ir vyrą, kuris iš Trojos pakrančių5

yra gyva būtybė. Tačiau jie negalės pavadinti jos apvalia, nes ji turi šešias pėdas6. „Po šimts pypkių, — sakai tu. — Dabar labiausiai tinka užsiimti šiais raizgalais!“ Bet aš sprogstu iš juoko, kai įsivaizduoju, kad gyvos būtybės yra ir solecizmas, ir barbarizmas, ir silogizmas, ir kai lyg dailininkas pritaikau jiems deramą išvaizdą. O mes svarstome tai suraukę antakius, apniukusia kakta! Šiuo atveju negaliu nepakartoti Celiano žodžių: „O nuobodžios kvailystės!" Juokinga visa tai!

Verčiau siekime to, kas mums naudinga ir išganinga. Klauskime, kaip įgyti dorybių ir kaip rasti į jas kelią. Mokyk mane ne to, kad drąsa yra gyva būtybė, bet to, kad jokia gyva būtybė nėra laiminga be drąsos, jei neįgijo stiprybės prieš atsitiktinius dalykus ir mintyse nenugalėjo visų nelaimių, dar jų nepatyrusi. Kas yra drąsa? Nenugalima žmogaus silpnumo apsauga. Kas ja apsitvėrė, tas saugus iškęs šio gyvenimo apgulimą, nes naudosis savo jėgomis ir savo ginklais. Čia noriu tau pateikti Poseidonijo nuomonę: „Nėra pagrindo manyti, jog nuo pavojų tave apsaugos likimo ginklai. Kaukis savais! Likimas neapginkluoja prieš save patį. Taigi net tie, kurie apsiginklavę sutinka priešus, prieš jį yra beginkliai". Nors Aleksandras nuniokojo ir privertė trauktis ir persus, ir hirkanus7, ir indus, ir visas tautas, esančias iki Rytų vandenyno, bet pats, vieną draugą užmušęs, o kitą praradęs8, gulėjo tamsoje, vieną kartą sielvartaudamas dėl savo nusikaltimo, o kitą — liūdėdamas dėl praradimo. Nugalėjęs tiek karalių ir tautų, palinko po pykčio ir liūdesio našta. Juk jis stengėsi valdyti viską, išskyrus aistras. Kaip baisiai klysta žmonės, trokštantys už jūrų išplėsti savo viešpatavimo teisę ir laikantys save nepaprastai laimingais, jei valdo daug provincijų ir prie senų prijungia naujas! Jie nežino, kas yra beribis ir prilygstantis dieviškam karaliavimas. Juk didžiausia valdžia yra valdyti save. Tegu ji moko mane, koks šventas yra teisingumas, saugantis svetimą gėrį ir nesiekiantis sau nieko, išskyrus galimybę reikštis. Tegul jam neūupi nei tuščiagarbiškumas, nei šlovė; tegul jis būna patenkintas pats savimi. Tegul kiekvienas pirmiausia įtikina save štai kuo: „Aš turiu būti teisingas be atlyginimo". Maža to. Nuo šiol tegul įtikina save štai kuo: „Aš su džiaugsmu atiduodu viską šiai pačiai gražiausiai dorybei". Tegul visi tavo sumanymai kuo toliau nukryps nuo asmeninės naudos. Nežiūrėk, koks atlyginimas laukia už teisingą poelgį, didesnis atpildas slypi pačiame teisingume. Prie to pridurk ir neseniai mano pasakytą tau mintį: nesvarbu, ar daugelis žino apie tavo teisingumą. Kas nori paskelbti apie savo dorybę, tas rūpinasi ne dorybe, bet garbe. O ar tu nenorėtum būti teisingas be šlovės? Dievaži, dažnai už teisingumą pelnysi nešlovę. Ir tuomet, jeigu esi išmintingas, tegul tave džiugins blogos kalbos apie gerus tavo darbus. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai