Antradienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS KETURIOLIKTAS LAIŠKAS

ŠIMTAS KETURIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Klausi, kodėl kai kada atsiranda bloga iškalba ir kaip žmonių protuose išsirutulioja polinkis į tam tikras ydas, nes kartais klesti išpūstas, o kartais — iškleręs ar lyg daina ištęstas stilius. Kodėl vienais laikais patinka drąsios ir neįtikimos, kitais — nebaigtos ir paslaptingos, daugiau numanomos negu išgirstamos mintys? Kodėl vienu metu buvo piktnaudžiaujama perkeltinėmis prasmėmis? Apie tai tu daug kartų esi girdėjęs, o graikai turi net priežodį: koks žmonių gyvenimas, tokia ir kalba. Kaip kiekvieno žmogaus minčių reiškimo būdas yra panašus į jį patį, taip vyraujanti iškalbos rūšis atspindi visuomenės papročius. Kai valstybės tvarka pašlijusi ir piliečiai pasinėrę į pramogas, tada visuotinį prabangos troškimą rodo ne vienam ar kitam oratoriui būdingas, bet visų giriamas ir visiems priimtinas kalbos įmantrumas. Protas negali būti vienos spalvos, o dvasia — kitos. Kai dvasia sveika, rami, rimta ir santūri, tai ir protas aiškus ir blaivus; kai dvasia ydinga, užsikrečia ir protas. Gal pastebėjai, kai siela būna ištižusi, tai ir žmogus vos velka savo kūną tingiai kilnodamas kojas; kai siela išlepusi — ir eisena minkšta; kai siela šiurkšti ir žiauri — žingsnis skubus; kai sielą apėmęs šėlimas arba panašus į šėlimą pyktis — judesiai padriki, žmogus ne eina, o blaškosi. Tai nejaugi manai, jog ne tas pats atsitinka protui, kuris susiliejęs su dvasia, yra jos formuojamas, jai paklūsta, iš jos gauna elgesio taisykles? Visiems puikiai žinoma, ir dabar nereikia pasakoti, kaip gyveno Mecenatas, kaip jis eidavo pasivaikščioti, koks buvo lepus, kaip troško pasirodyti, kaip nenorėjo slėpti savo ydų. Na ir kaip? Ar jo kalba nebuvo tokia pat nerišli, koks buvo palaidas jis pats? Ar jo žodžiai išsiskirdavo ne taip pat, kaip ir jo gyvenimo būdas, tarnų palyda, namai, žmona? Jis būtų pagarsėjęs kaip didelių gabumų vyras, jei būtų nukreipęs juos teisingesniu keliu, jei nebūtų vengęs būti suprastas, jei bent jo kalba nebūtų išskydusi. Žiūrėk, jo iškalba — tai girto žmogaus šneka: sujaukta, padrika ir netaisyklinga. [Mecenatas. „Apie savo gyvenimo būdą"] Kas gali būti šlykštesnio už eilutę: „Upė ir krantas miškais plaukuotas"?! Žvelk, kaip „jie vagoja srovę laiveliais ir, kapodami brastą, sodus siunčia atgal". Na kaip? „Kaip moters sruogas garbanodamas ir baksnodamasis su ja kaip balandis, — pradeda atsidusęs, — taip nuvarginę kaklą, dūksta girios valdovai." „Nepagydoma gauja šniukštinėja puotose ir ieško butelio po namus, ir jų viltis reikalauja mirties." „Genijų, kuris vargu ar atvyks į savo šventę... Plonas vaško siūlas ir girgždančios girnos... Židinį puošia motina ar žmona..." Argi vos perskaitęs beregint nesuprasi, jog čia tas, kuris mieste visuomet vaikščiodavo su palaida tunika (net tada, kai pavadavo išvykusį Cezarį, sargyba gaudavo slaptažodį iš nesusijuosusio vado), jog čia tas, kuris ir teisme, ir ant kalbėtojų pakylos, visuose viešuose susirinkimuose pasirodydavo apsimuturiavęs galvą apsiaustu, tik abi jo ausys kyšodavo, kaip mimuose pabėgėlių turtuolių?! Ar čia ne tas, kuris, baisiausiai sklindant pilietinių karų žvangesiui ir nerimaujant apsiginklavusiam miestui, išeidavo į gatvę lydimas dviejų kastratų — vyriškesnių negu jis pats?! Ar čia ne tas, kuris tūkstantį kartų vedė vis tą pačią žmoną?! Šiec jo taip netaisyklingai sujungti, taip nerūpestingai numesti, taip neįprastai pavartoti žodžiai rodo, jog jo būdas buvo ne mažiau negirdėtas, iškrypęs ir keistas. Labiausiai jis šlovinamas už atlaidumą: jis nelietė kardo, neliejo kraujo ir ne kuo nors kitu, o tik įpročių laisve rodė savo galią. Bet ir šią savo šlovę jis sutepė tokios siaubingos kalbos pomėgiu! Iš jos aišku, kad jis buvo išlepęs, o ne atlaidus. Tai kiekvienam parodys jo sakinių sandaros vingiai, atvirkščiai vartojami žodžiai ir keistos mintys, dažnai didingos, bet prarandančios jėgą dar neišreiškus jų. Nuo per didelės laimės jam apsisuko galva. Kartais dėl to būna kaltas žmogus, kartais — laikas. Kai sėkmė sėja prabangos aistrą, pirmiausia pradedama uoliau rūpintis kūnu, po to vargstamą dėl indų, po to užgriūva rūpesčiai dėl namų, kad šie būtų erdvūs kaip dvaras, kad sienos žvilgėtų iš už jūrų atvežtu marmuru, kad stogas žibėtų auksu, kad pjaustytais pagražinimais išpuoštos lubos atsispindėtų grindyse. Po to prašmatnumas persikelia į puotas; čia malonumą teikia nauji valgiai ir įprastos jų atnešimo tvarkos pakeitimas: tai, kuo puota paprastai užsibaigdavo, pateikiama pirmiausia, o tai, kas būdavo duodama atėjus, duodama išeinant. Kai siela pradeda bjaurėtis šiokiadieniais, kai įprasti dalykai pasidaro per menki, ji ir kalboje pradeda ieškoti naujovių: arba ištraukia ir vartoja senus ir užmirštus žodžius, arba kuria naujus, arba iškreipia žinomus, arba visai neseniai peikti drąsūs ir dažni prasmės perkėlinėjimai dabar laikomi laimėjimu. Atsiranda tokių, kurie nutraukia mintį, įsitikinę, jog kalbos grožis slypi tame, kai tik puse lūpų išsakoma mintis, kai prasmė pakimba ore. Atsiranda tokių, kurie kiekvieną mintį tęsia ir negali baigti. Pasitaiko tokių, kurie ne atsitiktinai priartėja prie šios ydos, nes turinčiam didelių užmojų taip elgtis būtina, bet myli pačią ydą. Taigi, kai sužinosi, kad giriama bloga iškalba, gali neabejoti, jog ten ir papročiai nukrypę nuo tiesos kelio. Kaip puotų prabanga, kaip drabužių prašmatnumas yra ligotos valstybės požymis, taip dažnai besikartojantis kalbos palaidumas rodo, jog sielos, iš kurių plaukia žodžiai, yra smukusios. Nesistebėk, kad sugadintą kalbą palankiai priima ne tik prastuomenės ratas, bet ir išsilavinusiųjų būrys: jis skiriasi tik togomis, o ne nuomonėmis. Labiau stebėkis tuo, kad giriami ne tik trūkumų turintys dalykai, bet ir patys trūkumai. Taip buvo visuomet: kiekvienam vertinamam talentui kas nors atleidžiama. Primink bet kurio didžio vyro vardą, ir aš tau pasakysiu, ką jo laikai jam atleisdavo, ko apsimesdavo nepastebį jį vertindami. Išvardysiu daugybę žmonių, kuriems trūkumai nepakenkė, ir keletą tokių, kuriems jie net padėjo. Kartoju, galiu išvardyti milžiniškos šlovės ir susižavėjimo apgaubtus vyrus, kuriuos kas nors, mėgindamas pataisyti, viską sugriautų: trūkumai čia taip neatskiriami nuo teigiamų bruožų, kad visuomet nusitemps juos su savimi. Be to, kalba neturi griežtų taisyklių: jas keičia niekuomet ilgai neišsilaikantys piliečių įpročiai.

Daugelis skolinasi žodžių iš kito amžiaus, kalba Dvylikos lentelių1 kalba. Jiems Grakehas, Krasas ir Kurionas atrodo per daug įmantrūs ir nauji, jie grįžta prie Apijaus ir net Korunkanijaus. Kiti, priešingai, pripažindami tik nuvalkiotus ir visų vartojamus žodžius, puola į kažkokias nešvankybes. Ir viena, ir kita yra sugedimas, tik skirtingos rūšies, kaip, dievaži, ir noras vartoti tik ryškius, skambančius, poetiškus žodžius vengiant būtinų ir įprastų. Aš sakyčiau, jog ir vienas, ir kitas klysta: šis prižiūri save daugiau negu reikia, anas neprižiūri savęs daugiau negu reikia. Vienas ir blauzdų plaukus išsipešioja, kitas neišsipešioja net pažastų. Dabar pereikime prie žodžių jungimo tvarkos. Kiek klaidų rūšių tau nurodyti? Kai kurie gina laužytą ir šiurkščią kalbą. Kai kalba ramiai liejasi, jie tyčia ją sudarko, nepakenčia lygių junginių, manydami, jog vyriška ir stipri yra tik šiurkštumu ausis žeidžianti kalba. O kai kurių — ne sakinys, bet priedainis: taip maloniai ir švelniai teka jų kalba. Ir ką pasakyti apie tokį junginį, kuriame žodžiai sukeičiami vietomis ir ilgai laukti pasirodo tik pačioje pabaigoje? Arba apie ramią pabaigą, būdingą Cicerono stiliui, kuri palengva leidžiasi žemyn nė kiek nepažeisdama tam tikro įprasto jos būdui žingsniavimo. Kalbos ydos atsiskleidžia ne tik tada, kai mintys yra menkos, vaikiškos, nešvankios ar įžūlios tiek, kad įžeidžia padorumą, bet ir tada, kai jos pernelyg puošnios, per švelnios ar tuščios ir neteikia jokios naudos, išskyrus skambesį. Paprastai visus šiuos trūkumus pradeda vartoti koks nors vienas žymiausias kalbėtojas, o kiti jį mėgdžioja ir perduoda vieni kitiems klaidas. Pavyzdžiui, tada, kai didžiausią įtaką darė Salustijus, buvo vertinamos nebaigtos mintys, žodžiai, nukirsti anksčiau negu tikimasi, nesuprantamas glaustumas. Lucijus Aruncijus, nepaprastai santūrus vyras, parašęs pūnų karų istoriją, buvo Salustijaus stiliaus šalininkas ir labai stengėsi. Pavyzdžiui, Salustijus sako: „Kariuomenę sidabru padarė", tai yra pasamdė ją už pinigus. Aruncijus pamėgo šį žodį ir kiekviename puslapyje jį vartojo. Vienoje vietoje jis rašo: „Jie padarė mūsiškių bėgimą", kitoje: „Hieronas, Sirakūzų karalius, padarė karą", trečioje: „Išgirsta žinia padarė tai, kad panormiečiai pasidavė romėnams". Čia aš tau pateikiu tik šiek tiek pavyzdžių, o šitaip išmarginta visa jo knyga. Tai, ką Salustijus vartojo retai, šis — dažnai, beveik pastoviai. Aišku, kodėl taip yra: Salustijus pasakė taip atsitiktinai, o šis sąmoningai to ieškodamas. Matai, kaip būna, kai trūkumas tampa pavyzdžiu. Salustijus pasakė: „Vandenims žiemojant". Aruncijus pirmoje knygoje apie pūnų karus rašo: „Staiga orai ėmė žiemoti“. Ir kitoje vietoje, norėdamas pasakyti, jog buvo šalti metai, rašo: „Visi metai žiemojo". Dar kitoje vietoje: „Iš ten išsiuntė šešiasdešimt lengvųjų krovininių laivų, susodinęs tik karius ir jūrininkų tiek, kiek būtina, nes šiaurės vėjas žiemojo". Jis be paliovos visur kaišioja šiuos žodžius. Salustijus kažkur pasakė: „Jie siekia, kad, vykstant pilietiniams karams, gandai skelbtų, jog jis esąs teisingas ir geras žmogus". Aruncijus nesusilaikė ir jau pirmoje knygoje tuoj įrašė: „Milžiniški gandai apie Regulą". Tačiau šie mėgdžiojimo sąlygojamos ydos nėra palaidumo ar sugedusios sielos požymis. Trūkumai, pagal kuriuos tu gali vertinti kieno nors aistras, turi priklausyti tik jam, būti gimę tik iš jo: pikto žmogaus ir kalba pikta, susijaudinusio — per greita, lipšnaus — švelni ir sklandi. Matai, kas būna tiems, kurie išsipešioja arba visą barzdą, arba vietomis, kurie trumpai skuta arba gremžia lūpas leisdami apaugti likusiai galvos daliai, kurie vilki nederamos spalvos apsiaustą arba persišviečiančią togą, kurie nedaro nieko, kas praslystų pro žmonių akis, kurie erzina kitus ir atkreipia į save dėmesį, pakęsdami viską, net plūdimą, kad tik būtų pamatyti. Tokia yra Mecenato ir visų, kurie klysta ne atsitiktinai, bet sąmoningai, kalba. Priežastis — stipri sielos liga. Kaip nuo vyno liežuvis pradeda .pintis tada, kai palaužtas ar išduotas protas suklumpa po našta, taip ir kalbos keistenybės, kurios yra ne kas kita, kaip girto vapaliojimas, nieko neslegia, kol nesvyruoja siela. Todėl pirmiausia reikia gydyti sielą: iš jos kyla jausmai, iš jos kyla žodžiai, iš jos kyla mūsų laikysena, veido išraiška ir eisena. Kai dvasia sveika ir stipri, kalba taip pat galinga, tvirta ir narsi. Kai smunka siela, griūva ir visa kita.

...Baisus sutarimas, kol bitinas gyvas.

Mirė jisai —iširo ryšys2...

Mūsų karalius yra siela. Kol ji stipri, visi atlieka savo pareigas, klauso ir paklūsta, o šiek tiek jai sunegalavus, iš karto viskas susvyruoja. Kai tik pradedama pasiduoti malonumams, visa, ką ji moka ir ką gali veikti, tirpsta, visi jos darbai tampa tingūs ir padriki. Pasinaudojęs šiuo palyginimu, remsiuos juo ir toliau. Mūsų siela būna tai karalius, tai tironas. Ji karaliauja, kai siekia garbingumo, kai rūpinasi jai patikėto kūno gerove, nereikalaudama iš jo nieko begėdiško ar niekšiško. O kai ji yra nesuvaldoma, godi ir lepi, ji pakeičia vardą — gauna prakeiktą ir baisų tirono vardą. Tuomet ją pagauna ir nepalieka nesuvaldomos aistros, kurios iš pradžių net džiugina, kaip paprastai kenksmingo dosnumo pasotinta minia čiupinėja net tai, ko jau neįstengia praryti. O kai liga vis labiau ir labiau ėda jėgas ir ištvirkimas įsisiurbia į širdį bei kraują, tada žmogui belieka džiaugtis žiūrint į tai, ką per didelis godumas atėmė iš jo paties, ir vietoj savo malonumų jis regi svetimus, tapdamas tvarkytoju bei liudytoju tų gašlybių, kurias pats atėmė iš savęs be saiko joms atsiduodamas. Ir jam ne tiek miela skęsti malonumuose, kiek yra pikta, kad nebegali visos tos prabangos perleisti per gerklę ir pilvą, voliotis su visa berniukų ar moterų minia, ir liūdna, kad netenka didelės tokios laimės dalies todėl, jog toks netalpus kūnas. Mielas Lucilijau, argi nėra beprotybė tai, kad niekas iš mūsų nesupranta esąs mirtingas, kad niekas nesupranta esąs silpnas? Ne! Beprotybė yra tai, kad niekas iš mūsų nesupranta ęsąs vienas. Pažvelk į mūsų virtuves ir tarp gausybės viryklių bėgiojančius virėjus! Ar įstengi įsivaizduoti, jog ši maišatis ruošia valgį tik vienam pilvui? Pažvelk į mūsų rūsius ir sandėlius, pilnus daugybės praėjusių amžių vynų! Ar įstengi įsivaizduoti, jog vienam pilvui saugomi daugybės konsulų3 ir kraštų vynai? Pažvelk, į daugybėje vietovių vagojamą žemę, į tūkstančius ją ariančių bei purenančių valstiečių! Ar įstengi įsivaizduoti, jog vienam pilvui sėjama ir Sicilijoje, ir Afrikoje? Būsime sveiki ir mūsų troškimai taps saikingi, jei kiekvienas suskaičiavęs pamatys esąs vienas, jei, išmatavęs savo kūną, supras, kaip nedaug ir kaip neilgai jis sugeba ką nors talpinti. Tačiau niekas taip nepadės ugdyti visokeriopo santūrumo, kaip dažnos mintys apie trumpą ir neužtikrintą mūsų amžių. Kad ir ką darytum, mąstyk apie mirtį. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai