Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS PENKIOLIKTAS LAIŠKAS

ŠIMTAS PENKIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Liucilijų

Mielas Lucilijau, nenoriu, kad per daug sielotumeisi dėl žodžių ir jų junginių. Yra svarbesnių dalykų, kuriais privalai rūpintis. Mąstyk, ką rašyti, o ne kaip rašyti. Ką rašai, tą jausk, o tai, ką jauti, perimk ir tarsi pažymėk savo antspaudu. Pamatęs kieno nors rūpestingai nugludintą kalbą, žinok, jog ir to žmogaus sielai rūpi tik menki dalykai. Didis vyras kalba laisviau ir nerūpestingiau; kad ir ką jis pasakytų, tai atrodo įtikima, o ne išdailinta. Tu juk pažįsti gražučių, tiesiog šiugždančių jaunuolių su puikiomis barzdomis ir šukuosenomis: nesitikėk iš jų nieko drąsaus, nieko tvirto. Kalba — sielos rūbas: kai ji apkirpta, padažyta ir papuošta, tada aišku, kad ir sieloje nėra nuoširdumo, o tik kažkoks apsimetimas. Grakšti kalba nėra vyro papuošalas. Jei įstengtume pažvelgti į tobulo vyro sielą, kokį gražų, kokį šventą, kaip didingai ir ramiai spindintį reginį pamatytume! Kaip žibėtų ir teisingumas, ir drąsa, ir saikingumas, ir protingumas. Be to, į tą žėrėjimą dar įsilietų kuklumas ir susivaldymas, kantrybė ir dosnumas, mandagumas ir — kas tuo patikėtų?! — reta žmogaus vertybė — žmoniškumas. Kiek grožio, o gerieji dievai! Kiek svarumo bei didingumo pridėtų įžvalgumas, subtilus skonis ir iš visų vertingiausia savybė —didžiadvasiškumas! Koks puikus ir mielas būtų pavyzdys! Visi sakytų, kad tokia siela verta ne tik meilės, bet ir pagarbos. Jei kas nors išvystų šį reginį — kilnesnį ir smarkiau spindintį negu žmogaus veidas, ar nesustotų apstulbęs tarsi būtų sutikęs dievybę, ar nebyliai nemaldautų, kad jam būtų leista jį matyti? Po to, pakviestas malonaus tokios sielos žvilgsnio, priėjęs garbintų ją ir klauptųsi prieš ją; ilgai žiūrėjęs į ją, gerokai iškilusią virš įprasto mums ūgio ir turinčią ramias, bet gyvai liepsnojančias akis, maldingai nustėręs ištartų mūsų Vergilijaus žodžius:

Bet, mergele, tave kaip vadint? Nemirtingas juk tavo

Žvilgsnis, ir balsas ne žmogaus: tu deivė tikriausiai...

Neški mums laimę, vis tiek, kas būtum, palengvinki vargą1.

Ji padės ir palengvins vargą, jei tik norėsime ją garbinti. O garbinama ji ne pjaunant aukoms geriausius jaučius, ne kabinant šventykloje auksą ir sidabrą, ne žeriant pinigų į jos iždą, bet dorais ir teisingais norais. Kartoju, kiekvienas užsidegtų meile ja,. jei mums būtų leista ją išvysti. O dabar daug kas tam trukdo, ir mūsų žvilgsnį arba apakina per didelis žėrėjimas, arba užtemdo neįžvelgiama tamsa. Bet mes, jei norėtume išlaisvinti mūsų sielos regėjimą nuo bet kokių kliūčių, kaip kad mes stipriname akis, vartodami tam tikrus vaistus, ir aštriname jų regėjimą, galėtume įžiūrėti net kūne įkalintą, net vargo prislėgtą, net pažeminimo ir nešlovės užgniaužtą dorybę. Kartoju, matytume jos grožį net ir po purvo sluoksniu. Antra vertus, taip pat įžiūrėtume prislėgtos sielos niekšybę ir tingumą, net jei mums kliudytų ryškus spinduliuojančių turtų blizgesys ir tviekstų į akis apgaulinga garbės bei didelės galios šviesa. Tuomet mes suprastume, kokie niekingi dalykai mus žavi, kokie mes esame panašūs į vaikus, besigrožinčius bet kokiu žaisliuku. Pigius karolius jie brangina labiau už brolius ar tėvus. Kuo gi mes skiriamės nuo jų, pasak Aristono, jei einame iš galvos dėl paveikslų ir statulų?! — Tik tuo, kad mūsų kvailumas daugiau kainuoja. Vaikai džiaugiasi pakrantėje rastais nugludintais įvairiaspalviais akmenėliais, o mes — milžiniškomis ar iš Egipto smėlynų, ar iš Afrikos dykumų atvežtomis kolonomis, kurios remia kokį nors portiką ar valgomojo, galinčio sutalpinti minias žmonių, lubas. Žavimės plonu marmuro sluoksniu išklotomis sienomis, nors ir žinome, kas po juo paslėpta. Dumiame sau akis ir, dengdami stogus auksu, argi ne apgaule esame patenkinti? Juk puikiai suvokiame, kad po šiuo auksu — neišvaizdus medis. Ne tik sienos ir lubos dengiamos plonu puošniu sluoksniu: visų, kuriuos matai didingai žengiant, sėkmė taip pat apkalta spindinčia auksine skarda. Pažvelk ir sužinosi, kiek blogio slypi po šia plona gero vardo plėvele. O tas dalykas, kuriuo užsiima tiek daug valdininkų ir tiek daug teisėjų ir kuris daro ir valdininkus, ir teisėjus, yra pinigai. Nuo tada, kai jie gerbiami, išnyko tikroji pagarba: tapdami tai pardavėjais, tai pirkėjais, mes neklausiame, kokia prekė, bet klausiame, kiek ji kainuoja. Už užmokestį esame dori, už užmokestį — nedori. Šloviname garbingumą, kol tikimės iš to ko nors, visada pasiruošę pereiti į priešingą pusę, jei už piktadarybę bus pasiūlyta daugiau. Tėvai išmokė mus žavėtis auksu ir sidabru, ir iš mažens įdiegtas giliai įsišaknijęs godumas auga kartu su mumis. Be to, visi žmonės būdami skirtingų nuomonių dėl kitų dalykų, sutaria dėl vieno: į pinigus žiūri su pagarba, pinigų linki artimiesiems, pinigus, kaip vertingiausia iš žmogiškų dalykų, aukoja dievams, kai nori jiems įtikti. Pagaliau mūsų papročiai taip smuko, kad neturtas tapo prakeiksmu ir gėda, turtingieji jį niekina, o vargšai jo nekenčia. Dar poetai siūlo savo eilių, uždegančių mūsų aistras ir šlovinančių brangenybes kaip vienintelį gyvenimo papuošalą. Atrodo, jog net nemirtingieji dievai nieko geresnio negali nei mums duoti, nei patys turėti.

Sauliaus rūmai aukšti su remiančiom dangų kolonom

Žalvario degė liepsnom ir auksu žėrėjo iš tolo2.

Žiūrėk, koks jo vežimas:

Žėri auksinė ašis, auksinis rodiklis, iš gryno

Aukso tekinių laukai, o jų stipinai sidabriniai3.

Pagaliau netgi amžių, kuris, jų nuomone, buvo geriausias, jie vadina aukso amžiumi. Ir tarp graikų tragikų yra tokių, kurie nekaltybę, sveikatą, gerą vardą iškeičia į naudą:

Niekšu lai šauks, kad tik vadintų turtuoliu.

Neklausiam, ar jis doras, tik ar turto daug.

Kodėl? Iš kur? —Nerūpi. Vien tik, ką turi.

Kiek kas turėjo, tiek ir buvo jo vertės.

Ar ką turėti gėda? Ne. Turėk bet ką.

Gyvent turtingas trokštu, jei nuskursiu — mirt.

Laimingas miršta tas, kas pelno gauna dar4.

Didžiausias gėris žmogui, aišku, pinigai,

Jiems motinos glamonių džiaugsmas neprilygs,

Nei tėvo rūpestingojo stropi globa,

Saldybė jie, kaip ir Veneros Šypsena,

Kuri dievus ir žmones užburia visad5.

Kai buvo ištartos šios Euripido tragedijos eilutės, visi žiūrovai pašoko iš savo vietų, pasiryžę vienu kartu ir išvyti aktorių, ir nutraukti kūrinį. Tada Euripidas puolė į vidurį, prašydamas palaukti ir pažiūrėti, koks galas ištiks aukso garbintoją. Belerofontas šioje dramoje buvo nubaustas, kaip kiekvienas iš mūsų nubaudžiamas savo dramoje. Godumas visada sulaukia bausmės, nors ir jis pats savaime yra pakankama bausmė. Kiek ašarų, kiek triūso jis reikalauja! Kaip jis trokšta atrodyti vargšas ir koks jis vargšas, kai pasiekia savo! O kur dar kasdienis nerimas, kankinantis kiekvieną žmogų pagal jo turto dydį?! Turėti pinigų — didesnė kančia negu jų įsigyti. Kaip žmonės dejuoja dėl nuostolių, kurie iš tikrųjų būna dideli, bet atrodo dar didesni! Pagaliau, net kai likimas nieko iš jų neatima, jiems nuostoliu tampa tai, ko neįsigijo. „Bet žmonės tokį vadina laimingu ir turtingu, trokšta jam prilygti ir turėti tiek, kiek jis turi.“ Sutinku, kad taip yra. Bet kas iš to? Ar gali būti blogiau gyvenančių už tuos, kurie ir vargą kenčia, ir patiria žmonių pavydą?! O kad svajojantys apie turtus pasitartų su turtuoliais, o siekiantys svarbių tarnybų pasikalbėtų su ant aukščiausiojo padėties laiptelio užkopusiais garbėtroškomis! Tada jie tikrai pakeistų troškimus, o dabar, prakeikė vienus troškimus, griebiasi kitų. Nėra nė vieno, kuriam užtektų savos laimės, net jeigu ji bėgte bėga pas jį. Visi nepatenkinti savo sumanymais ir pasiekimais ir visuomet labiau trokšta to, kas pasiliko nuošaly. O filosofija duos tau tokį dalyką, už kurį, mano nuomone, nėra nieko didesnio: tu niekada nesigailėsi. Prie šios tvirtos, jokios audros neparbloškiamos laimės neatveš tavęs nei deramai suregzti žodžiai, nei lėtai besiliejanti kalba. Tegul ji teka kaip nori, kad tik išliktų nepažeista dvasia, kad tik ji būtų didi ir nesijaudintų dėl svetimos nuomonės. Tegul jai patinka kaip tik tai, kas nepatinka kitiems, tegul savo sėkmę ji įvertina gyvenimu ir sprendžia apie savo išmintį pagal tai, kiek ji netrokšta ir nebijo. Lik sveikas

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai