Antradienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS SEPTYNIOLIKTAS LAIŠKAS

ŠIMTAS SEPTYNIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Pridarysi man daug vargo ir, pats to nejausdamas, įklampinsi į ilgą ir nemalonų ginčą, jei uždavinėsi tokius klausimus, į kuriuos atsakydamas aš negaliu prieštarauti mūsiškių nuomonei nesusipykdamas su jais, negaliu ir pritarti jiems nesusipykdamas su savo sąžine. Tu klausi, ar teisingai stoikai skelbia, jog išmintis yra gėris, o būti išminčiumi nėra gėris. Pirmiausia išdėstysiu stoikų pažiūras, o po to išdrįsiu pareikšti ir savo nuomonę. Mūsų šalininkai teigia, jog gėris yra kūnas, nes gėris veikia, o tai, kas veikia, yra kūnas. Gėris padeda. Kad padėtų, jis turi veikti. Jeigu veikia, vadinasi, tai yra kūnas. Jų žodžiais tariant, išmintis yra gėris. Vadinasi, reikia pripažinti ją esant kūnišką. Tačiau būti išminčiumi, jų nuomone,— visai kitas dalykas. Jis yra nekūniškas, tai — priedas prie kito dalyko — prie išminties. Vadinasi, jis nieko neveikia ir nepadeda. „Kaipgi yra? — klausiama.—Ar mes nesakome, jog būti išminčiumi yra gėris?" Sakome, priskirdami jį prie to, nuo ko jis priklauso, tai yra prie pačios išminties. Paklausyk, kaip jiems prieštarauja kiti, o po to ir aš pradėsiu nuo jų tolti ir užimsiu kitą poziciją. „Jeigu taip, tai ir laimingai gyventi nėra gėris. Norom nenorom jums reikia atsakyti, jog laimingas gyvenimas yra gėris, o laimingai gyventi nėra gėris." Be to, mūsų šalininkams prieštaraujama šitaip: „Jūs norite būti išminčiais. Tad būti išminčiumi yra dalykas, kurio reikia siekti. Bet tai, kas siektina, yra gėris". Mūsiškiai yra verčiami iškraipyti žodžius ir į žodį „siekti" įterpti vieną skiemenį, kurį įkišti mūsų kalba draudžia. Bet aš, tau leidus, pridėsiu jį. „Siektina, — sako jie — yra tai, kas yra gėris. Pasiekta yra tai, kas mums tenka, kai jau pasiekėme gėrį. Šito nesiekiama kaip gėrio, bet tai gaunama kaip priedas pasiekus gėrį." Aš taip negalvoju ir manau, jog mūsiškiai nusirita iki šito todėl, kad juos supančioja pirmasis teiginys neleisdamas keisti formuluotės. Mes paprastai labai vertiname visuotinius sprendimus, o teisingumo įrodymu laikome tai, ką pripažįsta visi. Pavyzdžiui, išvadą, kad egzistuoja dievai, mes darome remdamiesi tuo, kad visi šituo įsitikinę ir kad nėra tautos, tiek atmetančios įstatymus ir papročius, kuri netikėtų kokius nors dievus. Samprotaujant apie sielų amžinybę, nemažą reikšmę turi žmonių, arba bijančių požemių karalystės gyventojų, arba garbinančių juos, sutarimas. Ir aš galėčiau pasinaudoti visuotiniu įsitikinimu: nerasi tokio, kuris manytų, jog ir išmintis, ir būti išminčiumi nėra gėris. Ne, nedarysiu, kaip paprastai elgiasi nugalėtieji: nesikreipsiu į minią1, bandysime grumtis savo ginklais. Ar tai, kas yra pridedama prie ko nors, yra išorėje to, prie ko pridedama, ar slypi jame? Jei slypi tame, prie ko pridedama, vadinasi, tai yra kūnas, kaip ir tai, prie ko pridedama. Niekas negali būti pridėtas prie ko nors ir neprisiliesti prie to. O tai, kas liečia, yra kūnas. Jei yra išorėje, tai po to, kai buvo prie kažko pridėtas, gali nuo to ir atsiskirti. O tai, kas atsiskiria, juda. Tai, kas juda, yra kūnas. Tikiesi, jog aš pasakysiu, kad bėgimas ir bėgti — tas pats, kad šiluma ir šildyti, šviesa ir šviesti — taip pat tas pats. Ne, aš sutinku, kad tai — skirtingi dalykai, bet jie nėra skirtingos rūšies. Jei sveikata yra beskirtis dalykas, tai ir būti sveikam taip pat yra beskirtiška. Jei grožis yra beskirtis dalykas, tai ir būti gražiam taip pat yra beskirtiška. Jei teisingumas yra gėris, tai ir būti teisingam — gėris. Jei niekšybė yra blogis, tai ir būti niekšu — blogis, taip kaip, dievaži, jei žlibumas yra blogis, tai ir apžlibti — blogis. Žinok, kad nė vienas iš šių dalykų negali būti be kito: kas yra išmintingas, tas yra išminčius; kas yra išminčius, tas yra išmintingas. Negalima abejoti, kad koks yra vienas, toks yra ir kitas. Kai kuriems žmonėms atrodo, jog viena ir kita yra tas pats. Tačiau norėčiau paklausti: jei viskas yra arba blogis, arba gėris, arba beskirtybė, kur tuomet dėti „būti išmintingam"? Tvirtinant, jog tai nėra gėris, negalima teigti, jog tai yra blogis. Vadinasi, tai yra kažkoks vidurys. Bet beskirčiu dalyku vadiname tai, kas gali tekti tiek blogam, tiek geram žmogui: pavyzdžiui, pinigai, grožis, kilmė. O būti išmintingas gali tik geras žmogus, vadinasi, tai nėra beskirtis dalykas. Be to, nėra blogis ir tai, kas negali tekti blogam žmogui. Vadinasi, tai yra gėris. Tai, ką turi tik doras žmogus, yra gėris. Būti išminčiumi — tik doro žmogaus savybė; vadinasi, tai yra gėris. Sakoma: „Bet tai — tik išminties priedas". Ar tai, ką tu vadini „būti išminčiumi", sukuria išmintį, ar tik išplaukia iš jos? Abiem atvejais tai yra kūnas, nes ir tai, kas pasidaro, ir tai, kas daro, yra kūnas. Jei yra kūnas, tai yra ir gėris, nes jam, kad būtų gėris, tik to vieno trūko — kūniškumo. Peripatetikai mano, jog išmintis ir būti išmintingam yra tas pats, nes viename glūdi kita. Nejaugi manai, kad yra išmintingų neišminčių? Nejaugi manai, kad išminčius neturi išminties? Senieji dialektikai skyrė šiuos dalykus, o iš jų šį skirstymą perėmė stoikai. Dabar pasakysiu, koks jis yra. Laukas — tai viena, turėti lauką — kita, ar ne? Lauko turėjimas susijęs ne su lauku, bet su turėtoju. Taip pat viena yra išmintis, kita — būti išmintingam. Manau, sutiksi su manimi, jog tai, kas turima, ir tai, kas turi, yra du dalykai: turima išmintis, o turi ją tas, kuris yra išmintingas. Išmintis yra tobulas, viršūnę ir gėrį pasiekęs protas. Ji — gyvenimo menas. O kas yra „būti išmintingam"? Aš negaliu atsakyti: „Tobulas protas", bet: „Tai, kas tenka žmogui, turinčiam tobulą protą". Taigi vienas dalykas yra tobulas protas, kitas — turėti tobulą protą. Sakoma: „Kūnų prigimtys skirtingos: pavyzdžiui, šis kūnas yra žmogus, o anas — arklys. Jos sąlygoja sielos judesius, gaunančius pranešimą apie kūną. Šiuose judesiuose yra kažkas sava, nepriklausoma nuo kūno. Pavyzdžiui, aš matau vaikštinėjantį Katoną. Pojūtis parodė tai, o siela patikėjo juo. Kūnas yra tai, ką matau, į ką kreipiu ir akis, ir sielą. Paskui tariu: „Katonas vaikštinėja". Tai, ką dabar sakau, yra ne kūnas, bet tam tikras pranešimas apie kūną, kurį vieni vadina pasakymu, kiti — paskelbimu, treti — kalba. Taip pat, sakydami „išmintis", suvokiame esant kažką kūniška; o kai sakome „jis išmintingas", kalbame apie kūną. Tačiau yra didelis skirtumas, ar sakai „jis", ar „apie jį". Kol kas tarkime, kad tai yra du dalykai (aš dar neišsakiau savo paties nuomonės). Ar tai kliudo būti ir kitam dalykui, taip pat gėriui? Truputį anksčiau sakiau, jog vienas dalykas yra laukas, kitas — turėti lauką. Ar ne taip yra? Juk skirtingos prigimties yra tas, kuris turi, ir tai, kas turima: pirmuoju atveju tai — žmogus, antruoju — žemė. Tačiau tai, apie ką mes kalbame, yra tos pačios prigimties: ir tas, kuris turi išmintį, ir pati išmintis. Ten vienas dalykas yra tai, kas turima, kitas — kas turi; čia ir tai, kas turima, ir tas, kuris turi, yra tas pats. Laukas įgyjamas pagal nustatytą tvarką, išmintis — iš prigimties. Lauko galima atsisakyti, perduoti jį kitam, o išmintis savininko nepalieka. Taigi nelygink skirtingų dalykų. Anksčiau užsiminiau, jog daiktai gali būti skirtingi, tačiau ir vienas, ir kitas gali būti gėris. Pavyzdžiui, išmintis ir išminčius yra du dalykai, ir tu sutinki, kad abu yra gėris. Kaip niekas nekliudo, kad gėris būtų ir išmintis, ir tas, kuris ją turi, taip niekas nekliudo vadinti gėriu ir išmintį, ir išminties turėjimą, tai yra būti išmintingam. Aš noriu būti išminčiumi todėl, kad būčiau išmintingas. Kaipgi yra? Ar nėra gėris tai, be ko ir anas dalykas nėra gėris? Jūs sakote, jog neverta semtis išminties, jeigu ji niekur nepanaudojama. O kas yra panaudoti išmintį? Būti išmintingam. Tai — pati didžiausia jos vertybė, be kurios ji pasidarytų bereikšmė. Jei kankinimai yra blogis, tai ir būti kankinamam — blogis. Jei antrasis dalykas nebūtų blogis, nereikėtų taip vadinti ir pirmojo. Išmintis yra tobulo proto savybė, būti išminčiumi— tobulo proto panaudojimas. Kaip gali nebūti gėris panaudojimas to, kas nenaudojamas nustoja būti gėris? Klausiu tave, ar reikia siekti išminties. Tu pritari. Klausiu, ar reikia siekti panaudoti išmintį. Tu pritari. Juk atsisakai ją priimti, jeigu tau bus draudžiama ja naudotis. Tai, ko reikia siekti, yra gėris. Būti išmintingam yra išminties panaudojimas, kaip sklandi kalba — iškalbos panaudojimas, kaip matymas — akių panaudojimas. Taigi būti išminčiumi yra išminties panaudojimas, o išminties panaudojimas yra siektinas dalykas. Vadinasi, būti išminčiumi yra siektinas dalykas.

Seniai smerkiu save už tai, kad, kaltindamas kitus, pats juos mėgdžioju ir švaistau žodžius įrodinėdamas tai, kas akivaizdu. Ar galima abejoti, kad jei kaitra yra blogis, tai ir kepti nuo kaitros — taip pat blogis? Jei šaltis — blogis, tai ir sušalti — blogis? Jei gyvybė—gėris, tat ir gyventi — gėris? Visi šie klausimai sukasi apie išmintį, bet tai — dar ne ji. O mums reikia sustoti prie jos. Tačiau jei norėsis paklajoti, ji leis nuklysti į tolimas erdves: tyrinėkime dievų prigimtį, dangaus šviesulių kurą, įvairiausius žvaigždžių kelius; susimąstykime, ar nuo jų judėjimo priklauso mūsų reikalai; ar iš ten į visus kūnus ir sielas ateina skatinanti jėga; ar tai, kas vadinama atsitiktinumu, yra valdoma tam tikro dėsnio ir šiame pasaulyje nevyksta nieko nenumatyto ir netvarkingo. Šie dalykai yra labai toli nuo dorovės tobulinimo, bet jie pakylėja sielą ir priartina ją prie nagrinėjamų klausimų didybės. O tie dalykai, apie kuriuos neseniai kalbėjau, menkina ir slegia ją, be to, ne aštrina mintį, kaip kad jūs manote, bet bukina ją. Meldžiu pasakyti, ar neeikvojame pastangų, tokių būtinų didesniems ir geresniems dalykams, nežinau, ar klaidingam, bet tikrai nenaudingam reikalui? Kas man iš to, jei žinosiu, kad išmintis yra viena, o būti išmintingam — kita? Kas man iš to, jei žinosiu, kad pirmas dalykas yra gėris, o antras — ne? Pasielgsiu įžūliai, užbursiu tokį troškimą: tegul tau bus lemta išmintis, o man — būti išmintingam. Tuomet abu būsime lygūs. Geriau stenkis parodyti man kelią, kuriuo galėčiau prie to ateiti. Pasakyk, ko privalome vengti, o ko siekti, kokiais mokslais stiprinti svyruojančią sielą, kaip nustumti tolyn nuo savęs iš visų pusių trenkiančius ir blaškančius blogio smūgius, kaip susidoroti su negandų griūtimi, kaip atremti tas nelaimes, kurios užpuolė mane, ir kaip atremti tas, į kurias aš pats papuoliau. Išmokyk mane, kaip nedejuojant iškęsti sielvartą, o laimę — neverčiant dejuoti kito, kaip nelaukti paskutiniosios neišvengiamos valandos, bet pačiam pabėgti, kai reikės. Man regis, pats gėdingiausias dalykas — šauktis mirties. Jei nori gyventi, tai kam jos šauktis? Jei nenori, kam prašyti dievus to, ką jie davė tau gimstant? Juk nustatyta, kad ir nenorint mirtis kada nors ateis, o jei nori — ji tavo rankose. Pirma yra neišvengiama, antra — leista. Šiomis dienomis perskaičiau iš tiesų iškalbingo vyro labai gėdingą įžangos eilutę: „O kad kuo greičiau numirčiau!" Beproti! Tu ieškai to, ko nepametei. „O kad kuo greičiau numirčiau!" Tu gal ir pasenai šitaip šūkaliodamas. Kas gi tau trukdo? Niekas nelaiko: išeik, kada tau patiks. Pasirink bet kurią gamtos dalį ir įsakyk jai atverti išėjimą. Štai pasaulį valdančios stichijos: vanduo, žemė, oras. Visos jos yra ir gyvybės šaltinis ir kelias į mirtį. „O kad kuo greičiau numirčiau!" Kas, tavo nuomone, yra tas „kuo greičiau"? Kokią dieną jam paskirs!? Gali tai įvykti ir greičiau, negu pats norėtum. Tokie žodžiai — požymis silpnos dvasios, kuri, pasmerkdama save, ieško užuojautos. Kas šaukiasi mirties, tas nenori mirti. Dievų prašyk gyvybės ir sveikatos, o jei nusprendei mirti, tai mirties nauda ir bus tai, kad nustosi jos šauktis. Štai apie ką samprotaukime, mielas Lucilijau, ir tokiais samprotavimais nuteikime sielą. Tai yra išmintis, tai yra būti išmintingam, o ne svaidymasis beprasmiškomis subtilybėmis tuščiai samprotaujant. Lemtis pateikė tau daugybę klausimų, kurių dar neišsprendei. Tai ko gudragalviauji? Kvaila, išgirdus mūšio signalą, mojuoti ore kardu. Mesk šituos pramogų ginklus: dabar reikia griebtis lemiamų. Pasakyk man, kaip elgtis, kad sielos nedrumstų joks liūdesys ir jokia baimė, kaip nusimesti geismų naštą. Tebūnie kas nors nuveikta! „Išmintis yra gėris, būti išminčiumi nėra gėris." Taip ir yra, kai pradedama tvirtinti, kad mes nesame išmintingi, kai visas šis užsiėmimas išjuokiamas kaip pasmerktas beprasmybei. Ką tu pasakysi sužinojęs, jog tyrinėjama ir štai kas: „Ar būsima išmintis yra gėris?" Bet, meldžiamasis, ar galima abejoti, jog klėtys nė nesapnuoja būsimo derliaus, o vaikystė nieko nenumano apie jaunystės jėgą bei stiprumą?! Jokios naudos ligoniui iš to, kad po daugelio metų jis bus sveikas. Bėgikai ar imtynininkai taip pat neatgaus dabar jėgų, jei pailsėti jiems bus leista kažkada ateityje. Kas nežino, jog būsimas gėris todėl ir nėra gėris, kad jis — būsimas?! Gėris būtinai padeda; o padėti gali tik dabar; jei dar nepadeda, tai nėra gėris; jei padeda, tai dabar. Aš — būsimasis išminčius. Kai juo tapsiu, tai bus gėris, o kol kas — ne. Pirma turi kas nors būti, tik po to — būti toks ar kitoks. Prašom pasakyti, kaip tai, ko dar nėra, jau yra gėris? Ar nori, kad ir toliau įrodinėčiau, jog to, apie ką sakau „būsimas", dar nėra? Kas ateina, tas dar neatėjo. Atkeliaus pavasaris, bet aš žinau, jog dabar yra žiema. Atkeliaus vasara, bet aš žinau, jog vasaros dar nėra. Svarbiausiu įrodymu, jog ko nors dar nėra, laikome aplinkybę, kad tai turi įvykti. Tikiuosi būti išmintingas, tačiau kol kas dar nesu išmintingas. Jei turėčiau šį gėrį, jau būčiau atsikratęs ano blogio. Aš būsiu išmintingas; tuo remdamasis, tu gali suprasti, jog aš dar nesu išmintingas. Negaliu iš karto būti ir būsimo gėrio, ir šio blogio valdžioje. Šie du dalykai nesusitinka, nes viename žmoguje ir gėris, ir blogis nebūna kartu. Palikę nuošaly išradingiausius niekniekius, skubėkime prie to, kas mums pagelbės. Tas, kuris rūpinasi pakviesti priėmėją besiruošiančiai gimdyti dukteriai, neskaito žaidynių skelbimų bei jų programos. Bėgantis gesinti savo namo žmogus nespoksos į lošimo lentą, norėdamas sužinoti, kaip iš apsupimo prasiverš akmenėlis. O juk, dievaži, iš visų pusių tau plaukia pranešimai ir apie namų gaisrą, ir apie pavojun pakliuvusius vaikus, ir apie apsuptą tėvynę, ir apie išplėštus turtus. Pridėk dar laivų sudužimus, žemės drebėjimus ir visa kita, kas kelia baimę. Ar tu, draskomas tokių kančių, turi laiko užsiimti dalykais, kurie neduoda nieko kito, išskyrus smagumą širdžiai? Aiškinies, kuo skiriasi išmintis ir būti išmintingam?! Mazgioji ir atrišinėji mazgelius, kai virš galvos paki­usi didžiulė uola! Ne taip maloniai ir dosniai gamta apdovanojo mus laiku, kad jo užtektų ir praradimams. Žiūrėk, kiek daug laiko pražūva ir uoliausiems žmonėms: dalį jo nusineša savo, dalį — artimųjų liga; dalį atima asmeniniai, dalį — valstybiniai reikalai; gyvenimą pusiau dalijamės su miegu. Koks gi malonumas tuščiai išeikvoti didesnę dalį trumpo, veržliai tekančio ir mus nusinešančio laiko?! Dar turėk galvoje tai, kad siela lengviau įpranta linksmintis negu gydytis ir filosofiją, kuri yra vaistas, paverčia pramoga. Aš nežinau, kuo skiriasi išmintis ir „būti išmintingam"; žinau, jog man nesvarbu, ar aš žinau tai, ar ne. Pasakyk, ar aš pasidarysiu išmintingas supratęs, kuo skiriasi išmintis nuo „būti išmintingam"? Kodėl verti mane kalbėti apie išmintį, užuot vertęs veikti? Padaryk mane drąsesnį, padaryk ramesnį, padaryk lygų likimui, padaryk stipresnį už jį. Aš galiu būti stipresnis, jeigu sutelksiu šiam tikslui visa, ko mokausi. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai