Antradienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS DEVYNIOLIKTAS LAIŠKAS

ŠIMTAS DEVYNIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Ką nors radęs, nelaukiu, kol man tarsi: „Dalykimės". Pats tai sau tariu. Klausi, ką radau. Laikyk rieškučias, tavęs laukia tikras lobis. Išmokysiu, kaip akimoju pasidaryti turtingam. Oi, kaip stipriai trokšti tai išgirsti! Ir ne veltui: kaipmat nuvesiu tave prie didžiausių turtų. Bet tau reikės kreditoriaus. Verslo pradžiai būtina pasiskolinti; tačiau nenoriu, kad susipainiotum su tarpininkais, nenoriu, kad tavo vardą valkiotų vertelgos. Pasiūlysiu tau užtikrintą kreditorių — Katono patarimą: „Skolinkis pats iš savęs". Užteks ir mažmožių, jei to, ko mums trūksta, prašysime patys savęs. Mielas Lucilijau, juk nėra jokio skirtumo, ar tu netrokši kokio nors daikto, ar turėsi jį. Dalyko esmė čia ta pati: tu nesikankinsi. Nemokau tavęs eiti prieš prigimtį: jinai atkakli, jos neįmanoma nugalėti, ji reikalauja savo. Tačiau žinok, jog visa, ko prigimtis neprašo, yra pageidautina, bet nebūtina. Aš alkanas — reikia pavalgyti. Bet prigimčiai tas pats, ar aš krimsiu juodą duoną, ar pyragą. Ji nori tik prikimšti pilvą, o ne smaginti jį. Aš noriu gerti. Prigimčiai tas pats, ar pasisemsiu vandens iš artimiausio ežero, ar gersiu vandens, laikyto sniege, kad atšaltų. Ji liepia viena — numalšinti troškulį. Visai nesvarbu, ar iš aukso, ar iš krištolo, ar iš lydyto špato taurės, ar iš tiburietiško1 dubenėlio, ar iš rieškučių gersi. Stenkis visada žiūrėti į dalyko esmę atmesdamas visa, ko nereikia. Badas mane šaukia: ranka tiesiasi į bet kokį pirmą pasitaikiusį maistą, bus gerai viskas, ką tik sugriebsiu. Išalkęs nieko neniekina. Tu klausi: „O kas mane pradžiugins?" Man regis, puikiai pasakyta: „Išminčius godžiai ieško prigimtį atitinkančių turtų". Tu droži: „Kaipgi yra? Man dovanojai kiaurą maišą. Aš jau ruošiau dėžes, dairiausi, į kurią jūrą leisiuosi prekiauti, kokių valstybės pajamų nuomotoju būsiu, kokias prekes vešiu. Tai apgaulė: pažadėjęs turtą, mokai skurdo". Negi tu vadini skurdžiumi tą. kuriam nieko netrūksta? Tu sakai: „Jis dėkoja savo kantrybei, o ne likimui". Negi tu nelaikai jo turtingu todėl, kad jo turtai neišsemiami? Kas geriau: turėti užtektinai ar turėti daug? Kas daug turi, tas dar daugiau trokšta, tai rodo, jog jam negana to, ką turi. Kas turi užtektinai, tas pasiekė tai, ko niekuomet nepasiekia turtingas. Ar tai ne turtas, jei žmogaus neįtrauks į proskripcijų sąrašą, jei jo nenunuodys sūnus ar žmona? Jei saugu kare, jei neslegia pareigos taikos metu, jei nėra jokio pavojaus ar vargo? Tvirtini, jog maža yra tik nealkti, nešalti, netrokšti. Bet daugiau pats Jupiteris neturi. Nėra maža, jei užtenka, ir niekada nėra daug, jei neužtenka. Nukariavęs Darijų ir indus, Aleksandras pasidarė skurdžius. Ar aš sakau netiesą? Betgi jis ėmė ieškoti, ką dar užgrobus, šmižinėjo po nepažįstamas jūras, vis siuntė laivyną į okeaną norėdamas, sakyčiau, pralaužti pasaulio ribas. Ko užtenka prigimčiai, neužtenka žmogui. Ir, turėdamas viską, jis randa, ko trokšti. Kaip aklai elgiasi žmonės, kaip jie užmiršta, nuo ko pradėjo nusišypsojus laimei! Nežinomo užkampio valdovas (ir tai dar ginčytina) Aleksandras, pasiekęs žemės ribas, liūdėjo grįždamas atgal per užkariautą pasaulį2. Pinigai nė vieno nepadarė turtingo, priešingai, kiekviename pažadino dar didesnį godumą. Kodėl? Kas turi daugiau, tas pradeda galėti turėti dar daugiau. Pakviesk bet kurį iš tų, kurie minimi šalia Kraso ar Licinijaus vardų. Tegul atneša savo turto sąskaitą ir tegul suskaičiuoja, kiek tikisi. Mano nuomone, jis — skurdžius, tavo nuomone, jis gali toks pasidaryti. O žmogus, paklūstantis prigimties reikalavimams, skurdo ne tik nejaučia, bet ir nebijo. Tačiau žinok, kad nepaprastai sunku matuoti savo poreikius prigimties saiku. Juk net tas, apie kurį kalbame, kurį tu vadini skurdžiumi, turi kažką nereikalingo. Turtai apakina žmones ir atkreipia jų dėmesį. Jei iš kurių nors namų plaukia daug pinigų, jei stogas smarkiai paauksuotas, o šeimyna išsiskiria kūno grožiu ar puošniais drabužiais, tokia gerovė yra visiems kaip ant delno. Tas, kurį mes paslėpėme ir nuo minios, ir nuo likimo, yra laimingas iš vidaus. Kalbėdami apie tą, pas kurį turto vardu prisidengęs gyvena skurdas, mes neteisingai sakome, kad jis valdo turtus, kaip ir kalbėdami apie drugį, mes neteisingai sakome: jis susigriebė drugį. Priešingai, jį ima drugys. Taigi reikėtų sakyti: jį valdo turtai. Todėl norėčiau tave paraginti daryti tai, ką žmonės labai greitai užmiršta — viską matuoti prigimties poreikiais, kuriuos patenkinti galima arba veltui, arba nedidele kaina. Tik nemaišyk savo poreikių su ydomis. Klausi, koks turi būti stalas, kokio sidabro induose turi būti paduoti valgiai, ar reikia, kad vergai būtų vienodo ūgio ir bebarzdžiai? Prigimtis nereikalauja nieko kito, išskyrus valgį.

Ar kai baisus troškulys išdegins gerklę, ieškosi

Gryno aukso taurės? Išbadėjęs nevalgysi nieko

Kito, tiktai plekšnes ar povą?3

Badas nėra įnoringas. Jis patenkintas, kai jį numalšina, o kuo numalšina — jam per daug nerūpi. Nelaimingoji prabanga gimdo kančias: pasisotinęs žmogus stengiasi išalkti, pavalgęs vėl kemša, atsigėręs skuba ištrokšti. Horacijus puikiai pasakė, jog troškuliui nesvarbu, į kokią taurę buvo įpiltas vanduo ir ar žavi rankutė jį padavė. O jei tau svarbu, kad vaiskią taurę ištiestų ilgaplaukis berniukas, tai tu nesi ištroškęs. Be kita ko, prigimtis sukūrė nuostabų dalyką: tai, kas būtina, neįkyri. Perteklius skatina išrankumą: tas netinka, anas nepriimta, į šitą gėda žiūrėti. Gyvenimo įstatymus mums davęs pasaulio kūrėjas norėjo, kad būtume sveiki, o ne išrankūs. Visa, kas sveika, yra čia pat, o prabangos dalykai įgyjami vargstant ir kenčiant. Tad naudokimės šia prigimties malone ir, didžiai ją vertindami, galvokime ,jog geriausia jos dovana yra dėsnis; tai, kas būtina, neįgrysta.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai