Antradienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS DVIDEŠIMTAS LAIŠKAS

ŠIMTAS DVIDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tavo laiškas užkabina daug klausimėlių, tačiau apsistoja ties vienu, trokšdamas išsiaiškinti, kaip mes pažįstame gėrį ir garbingumą. Kiti šiuos du dalykus laiko priešingais, o mes — tik skirtingais. Turiu galvoje štai ką: kai kas mano, jog gėris yra tai, kas naudinga, ir pavadina gėriu ir turtus, ir arklį, ir vyną, ir avalynę smarkiai nupigindami gėrį, sutepdami jį ir pažemindami. Jie mano, jog garbingumas — tai pareigos vykdymas: atidus rūpinimasis nusenusiu tėvu, pagalba skurstančiam draugui, narsus žygis, išmintingas ir santūrus pasiūlymas senate. Mes čia skiriame du dalykus, tačiau laikome juos kilusiais iš vieno. Nėra gėris tai, kas nėra garbinga. Kas garbinga, yra ir gėris. Manau, nėra reikalo pridurti, koks tarp jų skirtumas, nes apie tai esu nemažai kalbėjęs. Tik viena pasakysiu: mums neatrodo, jog gėris yra tai, ką gali kas nors panaudoti piktam. O juk matai, kad daugelis piktnaudžiauja turtais, kilmingumu, jėga.

Dabar grįžtu prie to, ką prašei paaiškinti: iš kur mumyse atsiranda pirminis gėrio ir garbingumo pažinimas. Prigimtis negalėjo mūsų išmokyti: ji davė mums tik žinojimo pradmenis, bet nedavė paties žinojimo. Kai kurie tvirtina, jog šis pažinimas teko mums atsitiktinai. Tačiau neįtikima, kad kam nors netyčia pasipintų dorybės pavyzdys. Mums atrodo, kad jį sukūrė stebėjimas ir dažnų poelgių lyginimas, kiti mūsų šalininkai mano, kad garbingumas ir gėris suvokiami per analogiją. Man regis, jog reikia ne smerkti, kad lotynų gramatikai suteikė šiam žodžiui pilietybės teises, o priimti jį į savo valstybę. Taigi naudosiuosi juo ne kaip skoliniu, bet kaip visuotinai vartojamu. Pasakysiu, kas yra ta analogija. Mes žinojome esant kūno sveikatą ir iš to padarėme išvada, kad yra ir sielos sveikata. Mes žinojome esant kūno jėgą, tuo remdamiesi, priėjome išvadą, kad egzistuoja ir dvasios stiprybė. Mus apstulbino kai kurie gailestingi, žmogiški, narsūs poelgiai, ir pradėjome jais žavėtis kaip tobulybe. Už jų tūnojo daugybė ydų, kurias slėpė kokio nors nuostabaus žygio spindesys, bet mes tų ydų nepastebėjome. Prigimtis verčia didinti tai, kas verta pagyrimo, ir šlovė visuomet atrodo didesnė negu yra iš tikrųjų. Taigi iš čia paėmėme didžiulio gėrio pavyzdį. Fabricijus atstūmė karaliaus Pyro auksą, nusprendęs, jog panieka karališkiems turtams yra didesnis dalykas už karalystę. O kai  Pyro gydytojas pažadėjo duoti karaliui nuodų, jis perspėjo Pyrą, kad šis saugotųsi išdavystės. Tokios pat dvasios stiprybės reikėjo norint neleisti nugalėti savęs auksu ir nesiekti pergalės nuodais. Mes susižavėjome didžios sielos vyru, kurio nepalenkė nei karaliaus pažadai, nei pažadai nužudyti karalių; vyru, kuris liko ištikimas savo doram nusistatymui ir — o tai yra sunkiausia— sąžiningas net kare; vyru, kuris buvo įsitikinęs, jog, susidūrus ir su priešais, leistinos ne visos priemonės; vyru, kuris, būdamas baisiausiai nuskurdęs, manė, jog tai teikia jam garbės, ir vengė turų taip, kaip ir nuodų. „Gyvenk, — tarė jis, — Pyrai, dėl mano malonės ir džiaukis tuo, kuo ligi šiol buvai nepatenkintas — kad negalima Fabricijaus papirkti.“ Horacijus Koklitas vienas atsistojo ant siauro tilto ir, liepęs atkirsti jam kelią atgal, kad ir priešai negalėtų pereiti, tol priešinosi puolantiems, kol supoškėjo baisiai griūdami rąstai. Kai jis atsigręžė ir pamatė, jog, nubloškęs save į pavojų, jau išgelbėjo nuo pavojaus tėvynę, tarė: „Jei norite, persekiokite mane šiuo keliui" Po to jis stačia galva puolė nuo tilto žemyn, labiau susirūpinęs, kad iš smarkios upės srovės išliptų ginkluotas negu gyvas, ir, nepaleisdamas iš rankų ką tik pergale papuošto ginklo, grįžo pas savus ramus, tarsi būtų ėjęs tiltu. Šie ir panašūs žygdarbiai išryškina mums dorybės paveikslą. Pridursiu tai, kas galbūt pasirodys keista: kartais blogis išryškina garbingumą, o gėris labiau spindi šalia savo priešybės. Juk, kaip žinai, yra ydų, artimų dorybei, o bjaurūs ir gėdingi dalykai panašūs į teisingus. Štai išlaidus žmogus vaidina dosnų, nors mokantis duoti nuo nemokančio saugoti labai skiriasi. Aš pasakysiu, Lucilijau, jog daugelis ne dovanoja, bet išmėto; nevadinu dosniu to, kuris yra savo pinigų priešas. Abejingas apsimeta nuolaidžiu, karštagalvis — narsuoliu. Toks panašumas mus privertė būti apdairius, nepainioti iš išorės panašių kaip du vandens lašai, o iš tikro labai skirtingų dalykų ir, stebint tuos, kuriuos nepaprastas darbas padarė žymius, atkreipti dėmesį į tai, kas iš tikrųjų ką nors padarė kilniadvasiškai ir labai ryžtingai, tačiau padarė tai tik vieną kartą. Pamatėme, kad vienas kare yra narsuolis, o forume — bailys, vyriškai kenčia skurdą, bet nepakelia šmeižto. Mes gyrėme jo poelgį, bet smerkėme jį kaip žmogų. Kitą matėme esant malonų su draugais, susivaldantį su priešais, sąžiningai atliekantį ir valstybines, ir asmenines pareigas, nepristingantį ištvermės, kai reikia kęsti, o kai reikia veikti — išminties. Matėme jį pilna sauja seikėjantį, kai reikia duoti, ir stiprų, kantrų, dvasios jėgomis gaivinantį nuilsusį kūną, kai reikia vargti. Be to, visados, ką nors darydamas, jis yra ištikimas sau, ne pasiryžęs būti geras, bet, verčiamas savo būdo, jis gali elgtis tik teisingai ir negali elgtis neteisingai. Supratome; jog jo dorybė yra tobula. Suskaldėme ją į dalis; paaiškėjo, kad reikia išskirti norų tramdymą, baimės pažabojimą, būsimų darbų numatymą, atidavimą visiems to, kas priklauso; sužinojome, kad yra susivaldymas, narsumas, protingumas, teisingumas ir kokia kiekvieno iš jų pareiga. Kaip mes supratome, kas yra dorybė? Ją mums parodė to žmogaus nuoseklumas, grožis, ištvermė, visų poelgių dermė ir didybė, iškylanti virš visko. Supratome, kad toks gyvenimas yra laimingas, plaukiantis be audrų ir priklausantis nuo savo paties valios. Kaip tai mums paaiškėjo? Pasakysiu. Anas tobulas vyras, kuris pasiekė dorybę, niekuomet nekeikė likimo, niekada nesutiko įvykių liūdnas, manydamas, jog jis — pasaulio pilietis ir karys, ir kentė vargus tarsi lieptas įsakymo. Kad ir kas įvyktų, jis nieko nesikratė kaip atsitiktinai jį ištikusios nelaimės, bet elgėsi taip, lyg ji būtų buvusi jam skirta. „Kad ir kas būtų, — sakė jis, — tai yra mano: ar vargas, ar sunkumai — vis tiek stropiai darbuosimės." Tad aiškiai atsiskleidė didybė to, kuris niekuomet nevaitojo dėl nelaimių, niekuomet nesiskundė lemtimi, daugelį privertė suvokti, koks jis yra, ir suspindo tarytum žvaigždė tamsybėse, traukdamas prie savęs visų sielas, nes buvo ramus ir malonus, vienodai santūrus žmogiškuose ir dieviškuose dalykuose. Turėjo tobulą sielą, pasiekusią viršūnę, virš kurios nieko nėra, išskyrus dievo dvasią, kurios dalelė įsiliejo į šią mirtingą širdį. O ji niekuomet nebūna labiau dieviška, kaip tada, kai mąsto apie savo mirtingumą ir žino, jog žmogus gimė tam, kad baigtų gyvenimą, jog kūnas yra ne namai, o laikinas prieglobstis, kurį reikia palikti, kai pamatai, kad esi našta šeimininkui. Aš taip pasakysiu, mielas Lucilijau: svarbiausias įrodymas, kad siela ateina iš aukščiau, yra tas, jog savo būstą ji laiko menku ir ankštu, jog nebijo iš jo išeiti. Mat ji žino, kur išeis, atsimena, iš kur atėjusi. Ar nematome, kiek daug nemalonumų mums suteikia  ir kaip mums netinka šitas kūnas?

Skundžiamės tai galvos skausmu, tai pilvu, tai širdimi ar gerkle. Kartais vargina sausgyslės, kartais — kojos, viduriavimas, sloga, kai kada trūksta kraujo, kai kada jo per daug. Esame tampomi ir stumdomi tai šen, tai ten. Taip paprastai atsitinka gyvenant svetimoje pastogėje. Ir, gavę tokį trapų kūną, mes vis tiek turime ilgalaikių sumanymų, kuriems įgyvendinti reikia žmogaus amžiaus, susikuriame daugybę vilčių, nepatenkinti jokiais pinigais, jokia valdžia. Kas gali būti kvailesnio ir gėdingesnio už tokį elgesį?! Mums nieko negana net ruošiantis mirti ir netgi mirštant! Juk kasdien vis labiau artėjame prie paskutiniosios, kiekviena valanda stumia mus ten, kur reikės nužengti. Žiūrėk, kaip aklai mes protaujame: tai, ką vadiname ateitimi, jau dabar vyksta, ir didesnė mūsų gyvenimo dalis jau praėjo. Klystame bijodami paskutiniosios dienos: kiekviena diena mus artina prie mirties. Tas žingsnis, kurį žengdami pristingame jėgų, nenualina, jis tik parodo, jog esame nuvargę. Mirtį pasiekia paskutinė diena, o artėja prie jos kiekviena diena. Mirtis skina mus pamažu, o ne pagrobia. Tad, žinodama esanti aukštesnės prigimties, kilni siela stengiasi jai skirtoje vietoje elgtis garbingai ir stropiai, tačiau nieko iš to, kas ją supa, ji nelaiko savu ir, tarsi skubąs pakeleivis, viskuo naudojasi kaip skolintu daiktu. Kaip, matant šitokią tvirtybę, mums gali neiškilti neregėtos prigimties paveikslas?! Tuo labiau kad pastovumas, kaip sakiau, parodė, jog tai — tikroji didybė. Tiesa ir lieka nepakitusi, o melas — trumpalaikis. Kai kurie pakaitomis esti tai Vatinijai, tai Katonai. Kartais jiems atrodo nepakankamai griežtas pats Kurijus, nepakankamai neturtingas pats Fabricijus, nepakankamai kuklus ir neišrankus pats Tuberonas. Kartais jie lenktyniauja turtais su Licinijumi, pietumis — su Apicijumi, ištaigos pomėgiu — su Mecenatu. Svarbiausias nesveikos sielos įrodymas yra blaškymasis ir nuolatinis puldinėjimas tarp apsimetinėjimo doru ir polinkio į ydas.

Kartais laikė šimtus vergų, o kartais tik dešimt.

Tai didžius karalius, tetrarchus be perstojo gyrė.

Tai; „Man stalo užteks trikojo ir trupinio druskos,

Togos storos, šiurkščios, nuo šalčio apsaugo — ir viskas".

Jei milijoną tu jam, mažu patenkintam duotum.

Ir taupiam, per penkias dieneles neliks nė skatiko1.

Daug yra tokių žmonių kaip šis, aprašytas Horacijaus Flako. Jis visuomet vis kitas, nepanašus net į patį save, nes blaškosi iš vienos pusės į kitą. Aš pasakiau „daug“. Ne, beveik visi. Kiekvienas kasdien keičia ir sprendimus, ir pažadus. Jis nori turėti tai žmoną, tai meilužę; jis tai nori valdyti, tai elgiasi kaip paslaugiausias vergas; tai pučiasi tiek, kad visi jo neapkenčia, tai sumažėja susitraukdamas daugiau už mažiausią, tai švaisto pinigus, tai glemžia juos. Neprotinga siela geriausiai atsiskleidžia štai kaip: vienąkart ji iškyla vienokia, kitąkart — kitokia, ir, mano nuomone, nėra nieko gėdingesnio už šį nepastovumą. Patikėk, didelis dalykas yra vaidinti tą patį vaidmenį, bet niekas, išskyrus išminčių, nevaidina to paties vaidmens. Visi esarne daugiaveidžiai. Kartais pasirodysime saikingi ir rimti, kartais — išlaidūs ir tušti. Keičiame kaukę, užsidėdami visai priešingą negu ta, kurią nusiėmėme. Taigi pareikalauk iš savęs, kad iki mirties būtum toks, koks ketinai būti iš pradžių. Stenkis, kad tave girtų ar bent atpažintų. Apie kai kuriuos vakar sutiktus žmones šiandien pagrįstai galima klausti: „Kas jis toks?" Taip pasikeitė! Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai