Pirmadienis, Birž 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS DVIDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

ŠIMTAS DVIDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Matau, jog ginčysies, kai išdėstysiu šiandieninį klausimą. Prie jo jau pakankamai ilgai buvome sustoję. Vėl sušuksi: „Kas čia bendro su dorove?" Gali šaukti, tik pirmiausia priminsiu kitus, su jais pasiginčyk — su Poseidoniju ir Archidemu: tegul jie ir išspręs. O po to pasakysiu: ne visa, kas susiję su dorove, ją ir stiprina. Vieno reikia žmogui norint prasimaitinti, kito — mankštintis, trečio — apsirengti, ketvirto — mokytis, penkto — pramogauti. Viskas susiję su žmogumi, nors ir ne viskas daro jį geresnį. Ir su papročiais kiekvienas dalykas susijęs savaip: kai kas juos taiso ir tvarko, kai kas atskleidžia jų prigimtį ir kilmę. Manai, aš labai nutolstu nuo dorovės klausdamas, kodėl gamta sukūrė žmogų, kodėl iškėlė jį aukščiau visų gyvų būtybių? Ne. Kaip mes sužinosime, kokių papročių reikia, jei nenustatysime, kas žmogui yra geriausia, jei nepažinsime jo prigimties? Tik tada suprasi, ką turi daryti, o ko vengti, kai sužinosi, ko reikalauja tavo prigimtis. „Aš, — sakai, — noriu išmokti mažiau trokšti ir mažiau bijoti. Išpurtyk iš manęs prietarus, įtikink, jog tai, kas paprastai vadinama laime, yra laikinas ir tuščias dalykas; juk prie jo taip lengvai limpa dar vienas skiemuo." Įvykdysiu tavo norą, skatinsiu tave siekti dorybių, o kartu plaksiu tavo ydas. Tegul kas nors apšauks mane besaikiu, vis tiek nenustosiu persekioti ištižimo, tramdyti laukiniškiausių aistrų, malšinti skausmu virstančių malonumų, trukdyti maldoms. Kodėl? Todėl, kad patys sau išmeldžiame didžiausių negandų, kad dabartinės aimanos yra gimusios iš džiūgavimų.

O kol kas leisk man tyrinėti dalyką, kuris atrodo šiek tiek tolesnis. Kėlėme klausimą, ar visi gyvūnai jaučia savo kūno sandarą. Kad jaučia, geriausiai įrodo tai, jog sąnarius jie judina tinkamai ir sklandžiai tarsi būtų mokyti. Juk kiekvienas gyvūnas laisvai valdo visą savo kūną. Amatininkas lengvai naudojasi savo įrankiais, įgudęs laivo vadas tiksliai sukioja vairą, dailininkas, nors prieš jį daug įvairių spalvų, nepaprastai greitai randa tą, kurios jam reikia, kad perteiktų panašumą, ir jo žvilgsnis bei rankos smagiai skraido tarp vaško1 ir darbo. Taip ir gyvūnai lengvai valdo save. Paprastai stebimės prityrusiais šokėjais: įgudusios išreikšti bet kokį veiksmą ar jausmą jų rankos sparčiais judesiais palydi žodžius. Šito juos išmoko menas, o gyvūnus — prigimtis. Nė vienas iš jų nevelka savo sąnarių sunkiai, nė vienas nekliudo pats sau. Jie taip elgiasi vos atsiradę, gimsta viską mokėdami ir žinodami. „Tačiau, — tvirtinama, — sklandžiai judėti gyvūnus verčia baimė. Jei jie kitaip judėtų, justų skausmą. Taigi jie taip juda ne savo valia." Tai netiesa. Varomi jie velkasi lėtai, o savo noru juda vikriai.

Ne skausmo baimė verčia juos natūraliai judėti net tada, kai skausmas neleidžia. Kai kūdikis, mėginantis atsistoti ir besipratinantis išsilaikyti ant kojų, vos išbandęs savo jėgas, parpuola, jis vis tiek verkdamas stojasi, kol per skausmą išmoksta to, ko reikalauja prigimtis. Kai kurie tvirtesnės nugaros gyvūnai pargriauti tol kankinasi, tabaluoja kojomis ir vartosi, kol vėl yra pastatomi ant kojų. Apverstas vėžlys nejaučia skausmo, bet jam neramu, jis stengiasi vėl atsidurti natūralioje padėtyje ir, tik atsistojęs ant kojų, liaujasi spardęsis. Vadinasi, visi jaučia savo kūno būseną ir todėl taip laisvai judina sąnarius. Svarbiausias įrodymas, kad gimstama tai mokant, yra tai, kad visi gyvūnai sugeba save valdyti. Sakoma: „Natūrali būsena, kaip jūs tvirtinate, yra sielos, tam tikru būdu vadovaujančios kūnui, veikla. Tai — labai paini ir subtili sąvoka, kurią net jums sunkiai sekasi paaiškinti. Tai kaipgi šitai gali suvokti kūdikis? Visi gyvūnai turėtų gimti dialektikais, kad suprastų šį ir daugumai togomis apsisiautusių vyrų nesuprantamą apibrėžimą". Tavo prieštaravimai būtų teisingi, jei aš sakyčiau, kad gyvūnai suvokia, kaip apibūdinti savo įgimtą būseną, o ne ją pačią. Prigimtis lengviau suvokiama negu paaiškinama. Taigi kūdikis nežino, kas yra jo natūrali būsena, bet pažįsta tą savo būseną. Gyvūnas nežino, kas yra gyvūnas, bet jaučia, jog jis — gyvūnas. Be to, ir pačią savo būseną jis suvokia tik apgraibomis ir netiksliai. Mes taip pat žinome, jog turime sielą, o kas yra siela, kur ji yra, kokia yra ir iš kur atsiranda — šito nežinome. Kaip mus pasiekia mūsų sielos pojūtis, nors ir nežinome, kokia jos prigimtis ir buveinė, taip ir visi gyvūnai turi savo kūno būsenos pojūtį. Jie būtinai turi jausti tai, per ką jaučia visa kita; būtinai turi jausti tai, kam paklūsta, kas juos valdo. Kiekvienas iš mūsų suvokia, jog yra kažkas, skatinantis mus judėti, bet nesupranta, kas tai yra. Kiekvienas jaučia savo troškimus, o kas jie, iš kur atsiranda — nežino. Taip ir kūdikiai, ir gyvūnai jaučia vadovaujančią savo sielos dalį, nors ir nepakankamai aiškiai, nepakankamai tiksliai. „Sakote, — kalbama, — jog kiekvienas gyvūnas prisitaiko prie savo kūno būsenos, o žmogaus būsena yra protinga, todėl žmogus prisitaiko prie savęs ne kaip prie gyvos būtybės, bet kaip prie protingos būtybės. Mat žmogus save ir brangina dėl to, kas daro jį žmogumi. O kaip kūdikis gali prisitaikyti prie protingos būsenos, jei jis dar nėra protinga būtybė?" Kiekvieną amžių atitinka jam būdinga natūrali būsena. Viena būdinga kūdikiui, kita — vaikui, trečia — seniui. Visi jie prisitaiko prie savo sandaros. Kūdikis neturi dantų: jis prisitaiko prie tokios savo būsenos. Prasikalė dantys: prisitaiko prie šitos naujos savo būsenos. Juk ir želmuo, pavirsiantis javu bei grūdu, kol jaunutis, yra vienoks, bet, kai vos kyšo iš dirvos, yra kitoks, o kai jis sutvirtėja ir tampa liaunas, bet jau išlaikantis savo naštą, yra dar kitoks ir pagaliau tada, kai pageltęs žvelgia į klėtį, o jo varpa jau sukietėjusi, vėl pasikeičia. Kad ir koks jis būtų, prisitaiko prie savo būsenos ir saugo ją. Vis kitas yra kūdikio, vaiko, jaunuolio, senio amžius, tačiau aš, kuris buvau ir kūdikis, ir vaikas, ir jaunuolis, esu tas pats. Nors būsena vis keičiasi ir keičiasi, prisitaikymas prie jos yra tas pats. Juk prigimtis man paveda ne berniuko, jaunuolio ar senio būseną, o mane patį. Taigi kūdikis prisitaiko prie tos savo būsenos, kuri yra būdinga kūdikiui, o ne prie tos, kuri yra būdinga jaunuoliui. Jeigu kūdikiui lemta augti ir pereiti į kitą būseną, tai negalima teigti, jog ta būsena, su kuria jis atėjo į pasaulį, prieštarauja prigimčiai. Gyva būtybė pirmiausia prisitaiko prie savęs pačios, mat turi būti kažkas viena, prie ko veržtųsi visa kita. Kam siekiu malonumo? Sau. Vadinasi, rūpinuosi savimi. Vengiu skausmo. Kodėl? Dėl savęs. Vadinasi, rūpinuosi savimi. Jei viską darau dėl savęs, šis rūpinimasis savimi tampa svarbiausiu dalyku. Tai būdinga visoms gyvoms būtybėms, tai nėra įgyjama, o yra įgimta. Gamta savo vaikus augina ir neapleidžia jų. Ir kadangi pati patikimiausia yra artimiausia globa, kiekvienas yra pavestas pats sau. Kaip esu minėjęs ankstesniuose laiškuose, mažučiai, vos iš motinos įsčių ar kiaušinio išsiritę gyvūnai ir savo priešus pažįsta, ir vengia visko, kas jiems pražūtinga. Net praskrendančio paukščio šešėlio bijos tie, kurie yra jo grobis. Visi gyvūnai ateina į žemę nešini mirties baime. „Kaip, — klausiama, — tik atsiradęs gyvūnas gali suvokti, kas jį gelbsti, o kas pražudo?" Pirmiausia reikia klausti, ar apskritai jie suvokia, o ne kaip suvokia. O kad suvokia, rodo tai, jog jie elgiasi lyg suvoktų. Kodėl gi višta nebėga nuo povo ar žąsies, o bėga nuo daug mažesnio ir net niekuomet jos neregėto vanago? Kodėl viščiukai bijo katės, o nebijo šuns? Aišku, kad juose glūdi ne iš patirties įgytas žinojimas, kas jiems pražūtinga, nes jie daug ko saugosi dar nespėję išbandyti. Antra, kad nemanytum, jog tai vyksta atsitiktinai, žinok, kad jie nebijo to, ko nereikia bijoti, ir niekuomet neužmiršta pasislėpti ar apsižiūrėti; jie visada vienodai bėga nuo pražūties. Be to, gyvendami jie nepasidaro bailesni. Vadinasi, aišku, kad jie taip elgiasi ne iš pripratimo, bet iš įgimto savisaugos poreikio. Patirtis ateina vėlai ir būna įvairi; o tai, ką duoda prigimtis, duoda visiems vienodai ir nedelsiant. Tačiau, jei reikalauji, pasakysiu, kaip gyvūnai mėgina suprasti, kas jiems pražūtinga. Mat jie jaučia esą sudaryti iš kūno. Taip pat jaučia, kuo kūnas gali būti pjaustomas, kuo deginamas, kuo sumaigomas, kuo galėtų jiems pakenkti kiti gyvūnai, kuri jų rūšis yra pavojinga ir priešiška. Viskas čia susiję: kiekviena būtybė taikosi prie to, kas ją gelbsti, siekia to, kas jai naudinga, ir bijo to, kas jai žalinga. Veržtis prie naudingų dalykų yra natūralu, kaip natūralu ir vengti priešiškų dalykų. Tai, ko moko prigimtis, išmokstama be išankstinio ketinimo, be jokio vadovaujančio mąstymo. Ar nematai, kaip dailiai bitės stato savo būstus, kaip jos pasidalija darbą ir sutaria? Ar nematai, jog nė vienas mirtingasis neįstengia prilygti vorui sugebėjimais austi? Kiek reikia triūso ištempiant siūlus taip, kad vieni iš jų eitų tiesiai ir laikytų kitus, dalį iš jų reikia tempti tai tankiau, tai rečiau, kad eitų ratu, kad į juos, tarytum į pražūtingus tinklus, įsipainiotų mažesnieji gyviai? Šis menas įgimtas, o ne išmoktas. Nė vienas gyvūnas nėra mokytesnis už kitą: visi voratinkliai vienodi, visų korių akys tokio pat dydžio. Tai, ką mums pateikia mokslas, yra nevienoda ir nepatikima; ką duoda gamta, duoda visiems po lygiai. Ji nieko daugiau taip gerai neįskiepijo kaip savisaugą ir visa, ko šiai reikia. Todėl gyvos būtybės iš karto pradeda ir mokytis, ir gyventi. Nenuostabu, kad jos gimsta su tuo, ko neturėdamos būtų gimusios veltui. Kad išliktų gyvos, gamta pirmiausia davė joms ginklą — prisitaikymą ir savisaugą. Jos negalėtų išlikti, jei nenorėtų šito. Tik noras joms nepadėtų, bet be jo nepadėtų niekas. Nerasi nė vieno, kuris nevertintų ir neprižiūrėtų savęs. Netgi tyliems ir bukiems, visiškai nerangiems gyvūnams užtenka išradingumo gyventi. Gali pamatyti, jog net tie, kurie kitiems nėra naudingi, neužmiršta rūpintis savimi. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai