Antradienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS DVIDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

ŠIMTAS DVIDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Dienos jau mažiau lieka. Ji gerokai sutrumpėjo, tačiau žmogui, keliančiam su saule, kol kas pakanka laiko. Dar dosnesnė ir geresnė ji yra tam, kuris jos laukia sutikdamas aušra. Gėda tam, kuris guli snūduriuodamas, kai saulė aukštai pakilusi, ar kuris pabunda vidurdienį — beje, daugeliui tai reiškia keltis švintant. Yra ir tokių, kurie naktį paverčia diena ir pramerkia apsunkusias nuo vakarykščio girtavimo akis tik temstant. Sakoma, jog tie, kuriuos gamta, pasak Vergilijaus, įkurdino po mūsų kojomis, yra priešingoje pusėje.

Ir kai Ryto Žirgai prunkšdami mums tylą sudrumsčia.

Ten vėlyvus deglus paraudęs Vakaras dega1.

Šių žmonių ne padėtis, bet gyvenimas priešingoje pusėje. Ir mūsų mieste yra antipodų, kurie, pasak Marko Katono, nemato nei saulėtekio, nei saulėlydžio. Ar tu manai, jog žino, kaip gyventi, tie, kurie nežino, kada gyventi; jog bijo mirties pasaulio, kuriame atsidūrė dar būdami gyvi? Jie yra grėsmingi kaip naktiniai paukščiai. Jie per naktis mirksta vyne ir kvepaluose, leidžia aukštyn kojom apverstą laiką daugelį pertraukų turinčiuose pokyliuose, tačiau juk jie ne puotauja, o atlieka savo pačių laidotuvių apeigas. Beje, ir mirusieji pagerbiami dieną. O užimtam žmogui, dievaži, nėra per ilgų dienų. Pratęskime gyvenimą! Juk jo prasmė ir pagrindas yra veikla. Nors šiek tiek sutrumpinkime naktį dienos naudai. Puotoms penimi paukščiai laikomi tamsoje, kad nejudėdami greičiau tuktų. Be jokios mankštos tįstantis žmogaus kūnas taip pat bjauriai išplersta ir, nematydamas dienos šviesos, apauga taukais. Todėl tokie šlykštūs atrodo tamsai save pasmerkusių žmonių kūnai. Jų veido spalva dar įtartinesnė negu išbalusių ligonių: išglebę ir silpni jie išblykšta ir, dar būdami gyvi, jau tampo numirėlio kūną. Tačiau tai — mažiausia nelaimė. Kur kas daugiau tamsos jų sieloje, kuri sustingsta savyje, aptemsta ir pavydi akliesiems. Juk ne tamsoje žiūrėti duotos akys. Klausi, kaip siela taip iškrypsta, kad žmogus šalinasi dienos ir visą gyvenimą perkelia į naktį. Ydos visada kovoja su prigimtim, visos jos prieštarauja reikiamai tvarkai. Lėbautojai siekia džiaugtis priešingais dalykais, ne tik nukrypti, bet ir kuo toliau nueiti nuo tiesaus kelio sustojant priešingoje pusėje. Ar tau neatrodo, jog ne pagal prigimtį gyvena tie, kurie geria prieš valgį, kurie prisisiurbia vyno į tuščias gyslas ir prie pietų stalo ateina girti? įprasta jaunuolių, besirūpinančių jėga, yda yra tai, kad }ie pradeda gerti beveik ant pirties slenksčio, tarp nuo­gų, siekdami išprakaituoti ir nugremžti prakaitą, va­romą daugybės karštų gėrimų. Gerti po valgio ar pie­tų esą prasčiokiška, taip darą tik kaimo Šeimų tėvai, kurie neišmano, kas yra tikras malonumas. Grynas vy­nas džiuginąs tik tuomet, kai neplaukioja maiste, bet laisvai prasiskverbia į gyslas. Smagus esąs tik per tuščią pilvą ateinantis apsvaigimas. Ar tau neatrodo, jog ne pagal prigimtį gyvena ir tie, kurie vilki moteriškus drabužius? Ar pagal prigimtį gyvena tie, kurie trokšta spindėti vaikyste jau būdami brandesnio amžiaus? Kas gali būti žiauriau ir labiau apgailėtina?! Niekada nebus vyras tas, kuris ilgai būna vyro pramoga. Jei išniekinus galima išplėšti iš jo lytį, kodėl gi neišplėšus amžiaus? Ne pagal prigimtį gyvena tie, kurie žiemą užsigeidžia rožių ir, karšto vandens šildytuvais išsaugodami reikiamą šilumą, per žiemos šalčius priverčia pražysti leliją, pavasario gėlę. Ar ne prieštaraudami prigimčiai gyvena tie, kurie aukštuose bokštuose sodina sodus? Tie, ant kurių namų stogų siūbuoja miškai, suleidę šaknis ten, ko paprastai nepasiektų ir viršūnėmis? Ar ne prieštaraudami prigimčiai gyvena tie, kurie pirčių pamatus stato jūroje, manydami, jog jie nepakankamai išrankiai maudosi, jei šilto baseino sienų nedaužo audringos bangos? Kai pradedama trokšti to, kas priešinga prigimčiai, galų gale visai nuo jos atprantama. „Išaušo: laikas gulti. Naktis: dabar mankštinsimės, keliausime neštuvais, pusryčiausime. Brėkšta: laikas vakarieniauti. Negalima elgtis taip, kaip elgiasi visi žmonės, negarbinga eiti pramintu, visiems įprastu keliu. Diena telieka kitiems. Mūsų rytas bus ypatingas ir savitas!" Tokius aš laikau lavonais. Gyvenantys prie deglų ir žvakių nėra toli nuo laidotuvių, ir per ankstyvų laidotuvių. Aš atsimenu, kad vienu metu taip gyveno daugelis, tarp jų ir buvęs pretorius Acilijus Butas. Kai jis iššvaistė didžiulį palikimą ir pasiskundė Tiberijui dėl savo skurdo, tas atsakė: „Per vėlai pabudai“. Kartą Montanas Julijus, neblogas poetas, pagarsėjęs tuo, kad Tiberijus, parodęs jam draugiškumą, vėliau atšalo nuo jo, skaitė klausytojams eiles, kuriose buvo prikaišiota žodžių „saulėtekis" ir „saulėlydis". Kai kažkas, pasipiktinęs tuo, kad jis skaitąs visą dieną, atsisakė ateiti į skaitymus, Nata Pinarijus tarė: „Niekuomet neįstengsiu būti dosnesnis: esu pasiruošęs klausytis jo nuo saulėtekio iki saulėlydžio". Kai Montanas pažėrė tokias eilutes:

Febas karštąsias liepsnas uždegti jau pradeda vėlei,

Ir raudonskruostė diena pabyra. Nuliūdusios kregždės

Pradeda grįžt su maistu prie savo krykščiančio lizdo

Ir švelniu snapeliu iš eilės visiems padalija...

Marko Vinicijaus palydovas romėnų raitelis Varas, medžiotojas gerų pietų, kuriuos pelnydavo savo palaidu liežuviu, sušuko: „Butas pradeda snausti!“4 Po to, kai Montanas perskaitė:

Piemenys jau suvarė į tvartus jaučius savuosius.

Jau naktis pamažu snūduriuojančia, žemę migdyti

Pradeda...

tas pats Varas tarė: „Ką kalbi? Ar jau naktis? Eisiu sveikinti Buto“. Nebuvo nieko geresnio už Buto išvirkščiai išverstą gyvenimą, nors, kaip sakiau, tuo metu taip gyveno daugelis. Kai kurie taip elgiasi ne todėl, kad naktis jiems malonesnė, bet todėl, kad jų nedžiugina tai, kas neatkreipia kitų dėmesio; be to, todėl, kad šviesa nepakeliama negrynai sąžinei, kuri visko trokšta ir viską niekina pagal tai, ar pirkta kas nors brangiai ar pigiai, kuri kratosi veltui duotos šviesos. Be to, lėbautojai trokšta, kad apie jų gyvenimą būtų šnekama, kol jie gyvi. Jeigu apie juos nekalbama, jie mano, jog veltui stengiasi. Jiems nepatinka, kai koks nors jų poelgis nesukelia gandų. Daugelis perleidžia savo turtus per gerklę, daugelis turi meilužių. Tad, norint tarp tokių pagarsėti, reikia ne šiaip paleistuvauti, bet elgtis ypatingai. Mieste, kur visi užsiėmę tuo pačiu, dykinėjimu neišsiskirs! Aš girdėjau, kaip nepaprastai sąmojingas pašnekovas Pedonas Albinovanas pasakojo apie Sokstą Papinijų, kurio namas stovėjo žemiau jo namo. Papinijus buvo iš tų, kurie vengia šviesos. „Girdžiu, — pasakoja, — apie trečią valandą nakties botagų pliauškėjimą. Klausiu, ką jis darąs. Man atsako, jog suvedinėjąs sąskaitas. Apie šeštą valandą girdžiu siaubingą riksmą. Klausiu, kas atsitikę. Man atsako, lavinąs balsą. Apie aštuntą valandą klausiu, ką reiškiąs šis ratų bildesys. Man atsako, kad vykstąs pasivažinėti. Apyaušriu prasideda bėgiojimas, vergų šaukimas, subruzda vyno pilstytojai ir virėjai. Klausiu, Kas yra. Sako, jog išėjęs iš vonios, paprašęs midaus ir kvietinės košės, Taigi baisiai santūriai gyveno: dienų puotose beveik neleisdavo, jei ką nors švaistydavo, tai tik naktis.“ O manantiems, jog jis godus ir šykštus, Pedonas sakydavo: „Jūs jį ir nakviša pavadinsite“.

Tu neturi stebėtis radęs tiek daug ydų bruožų: ydos yra įvairios ir daugiaveidės, neįmanoma rasti visų jų atmainų. Tiesus kelias — vienas, o kreivų — daugybė, ir visi jie dar šakojasi. Tas pats ir su papročiais. Pagal prigimtį gyvenantiems jie yra lengvi, laisvi, jų papročiai nedaug skiriasi tarpusavy. O anų papročiai baisiausiai iškrypę ir visiškai nepanašūs vieni į kitus. Tačiau man atrodo, jog svarbiausia šios ligos priežastis yra jų panieka visų priimtam gyvenime būdui. Skirdamiesi nuo kitų drabužiais, puotų prabanga, vežimų puošnumu, jie trokšta išsiskirti ir kitokiu laiko pasirinkimu. Jie nenori nusidėti įprastai, nes siekia blogos šlovės kaip atlyginimo už savo nuodėmes. Tos nešlovės vaikosi visi, kurie, taip sakant, gyvena atvirkščiai. Štai kodėl, Lucilijau, mums reikia eiti prigimties nurodytu keliu ir nenukrypti i šoną. Juo einantiems viskas yra lengva, nesunku. Pasukusieji priešinga kryptimi gyvena taip, lyg irtųsi prieš srovę. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai