Antradienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS DVIDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

ŠIMTAS DVIDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Nuvargintas ne tiek ligos, kiek sunkios kelionės, į savo dvarą ties Alba atvykau gilią naktį. Čia nieko neparuošta, tik aš vienas pasiruošęs. Taigi mėginu pailsėti išsitiesęs guolyje. Nesipiktinu dėl virėjo ar kepėjo nerangumo. Pats sau kartoju: nieko nėra sunkaus, jei sakai, jog tai lengva, dėl nieko neverta širsti, jei tik pats širsdamas neperdedi. Mano kepėjas neiškepė duonos, bet jos turi ūkvedys, turi namų prižiūrėtojas, turi nuomininkas. Prasta duona, sakai. Palauk, pasidarys gera. Alkis pavers ją tau šviežia ir kvietine. Nereikia valgyti, kol jis neverčia. Taigi palauksiu ir valgysiu tada, kai turėsiu geros duonos arba kai nustosiu bjaurėtis prasta. Būtina priprasti tenkintis mažu. Net turtingųjų ir viskuo aprūpintųjų malonumams dažnai trukdo vieta ir laikas. Niekas negali turėti visko, ko tik užsigeidžia; bet kiekvienas gali nenorėti to, ko neturi, ir patenkintas naudotis pirmu pasitaikiusiu daiktu. Daug laisvės teikia pilvas, kuris pripratęs laukti ir pakelia prastą maistą. Neįmanoma pervertinti malonumo, kurį patirsiu tada, kai nuovargis pats praeis: man nereikia nei tepalų, nei vonios, nei jokio kito vaisto, reikia tik laiko. Nuovargis prislėgė, o poilsis pakels. Šiokia tokia vakarienė bus malonesnė už įstojimo1 puotą. Netikėtai išmėginau sielą, o toks išmėginimas yra ir paprastesnis, ir tikslesnis. Kai žmogus pasiruošia ir iš anksto priverčia save būti kantrų, neaišku, kiek jis turi tikros tvirtybės. Patikimiausi įrodymai yra tie, kuriuos gauna be pasiruošimo, kai jis ne <...> tik abejingai, bet ir ramiai žvelgia į sunkumus, kai nesikarščiuoja ir nesibara, kai tai, ką privalo gauti, pakeičia nenoru turėti, manydamas, jog šio bei to trūksta tik jo pripratimui, o jis pats nieko nepasigenda. Tik netekę kai kurių daiktų, suvokiame, kad jie mums nereikalingi: naudojomės jais ne todėl, kad jie būtini, bet todėl, kad juos turėjome. Kiek daug dalykų įsigyjame tik todėl, kad jų įsigijo kiti, kad jų turi daugelis. Viena iš mūsų nelaimių priežasčių yra tai, kad gyvename vadovaudamiesi ne protu, bet kitų pavyzdžiu, kad mus klaidina taisyklė „Taip jau įprasta". Kai ko nenorėtume mėgdžioti, jei šitai darytų nedaugelis, bet mėgdžiojame, nes daro tai visi, tarsi kas nors būtų garbingiau todėl, kad vyksta dažniau. Paklydimas, kai jis tampa visuotinis, užima teisingumo vietą. Visi šiandien keliauja taip, kad priekyje veržiasi numidų raiteliai ir bėga būrys bėgikų. Gėda, kai nėra tarnų, kurie nubloškia nuo kelio sutiktus keleivius, ar kai dulkių stulpai nerodo artinantis žymų žmogų. Jau visi turi mulų, vežančių krištolo ar muros2 taures bei garsių menininkų raižytus indus. Gėda, kai tavo manta atrodo nebijanti kratymo. Visi gabenasi berniukus ištepę jiems veidus, kad saulė ar šaltis nepakenktų švelniai jų odai.

Gėda, jei tavo palydoje nėra nė vieno neištepto berniuko. Reikia vengti kalbėti su tokiais žmonėmis, nes jie perduoda ir persodina ydas iš vienos vietos į kitą. Atrodytų, blogiausi yra gandus nešiojantys žmonės, tačiau yra ir tokių, kurie išnešioja ydas. Kalbėtis su jais labai žalinga: gal jie pakenkia ne staiga, bet sieloje lieka blogio sėklų, ir vėliau išsikerojantis blogis lydi mus net ir išsiskyrus su jais. Kaip muzikos klausytojai išsineša ausyse harmoningų garsų, kurie trukdo mąstyti ir neleidžia susikaupti prie rimtų dalykų, taip pataikūnų ir nedorybes giriančių žmonių kalba įstringa mumyse ilgiau negu girdime ją. Nelengva išmesti iš sielos tą malonų skambesį: jis persekioja, įsitvirtina, po tam tikro laiko vėl sugrįžta. Todėl ausis reikia užsikimšti dar prieš išgirstant žalingus balsus: kai žodžiai jau ištarti, kai leidžiama jiems įsmigti, jie dar labiau suįžūlėja. Galų gale pradedama kalbėti net taip: „Filosofija, dorybė, teisingumas — tik tuščiui skambantys žodžiai. Tėra viena laimė — pataikauti gyvenimui. Valgyti, gerti, švaistyti turtą — tai gyventi neužmirštant, jog esi mirtingas. Dienos plaukia, gyvenimas bėga nesugrąžinamai. Ko abejoti? Kodėl drausti žmogui malonumus, kol jis gali, kol jų nori? Juk ne amžinai jais naudosis. Kam aplenkti mirtį atsisakant to, ką ji vis tiek nusineš? Neturi nei meilužės, nei berniuko, kuriam net meilužė pavydi; kasdien esi blaivus, pietauji taip kukliai, tarytum ruoštumeis tėvui atiduoti sąskaitas: tai ne gyvenimas, o žiūrėjimas, kaip gyvena kiti. Kokia kvailystė rūpintis savo įpėdinio nauda, o pačiam visko atsisakyti tik tam, kad didelis palikimas tavo draugą paverstų priešu. Juk jis tuo labiau džiaugsis dėl tavo mirties, kuo daugiau gaus. Neduok nė skatiko už tuos rimtus ir griežtus svetimo gyvenimo vertintojus, o savojo — priešus, tuos viešuosius globotojus; neabejok, ką rinktis: gerą gyvenimą ar gerą vardą". Tokių balsų reikia vengti taip, kaip tų, pro kuriuos Uliksas praplaukė tik pririštas3. Jų galia tokia pati: nuveda toli nuo tėvynės, nuo draugų, nuo dorybių ir tarp vilčių <...> tyčiojasi iš bet kokio gyvenimo, išskyrus gėdingą. Daug geriau eiti tiesiai ir pasiekti, kad tau būtų malonu tik tai, kas garbinga. Mes sugebėsime tai pasiekti, jei žinosime, jog yra dvi dalykų rūšys: vieni mus vilioja, kiti atgraso. Vilioja turtai, malonumai, grožis, garbė ir visa, kas meilinasi ir šypsosi; o atgraso vargas, mirtis, skausmas, šmeižtai, skurdus maistas. Vadinasi, turime pratintis, kad vienų nebijotume, o kitų netrokštume. Stenkimės elgtis priešingai: nusigręžę nuo viliojančių dalykų, pulkime priešiškus. Ar nematai, kokia skirtinga lipančių žemyn ir kopiančių aukštyn laikysena? Kas leidžiasi nuožulniai, tas atsilošia, kas ropščiasi stačiai, tas susilenkia. Svorio perkėlimas į priekį einant žemyn ir jo perkėlimas atgal kopiant į viršų yra, Lucilijau, tas pats, kaip pataikauti ydoms. Prie malonumų leidžiamės žemyn, prie sunkių ir nemalonių dalykų reikia ropštis aukštyn: tad čia paraginkime savo kūną, o ten jį pristabdykime. Manai, kad aš tvirtinu, jog mūsų ausims kenkia tik tie, kurie giria malonumus, kurie kursto savaime siaubingą skausmo baimę? Aš manau, kad mums taip pat žalingi ir tie, kurie, prisidengdami stoikų mokyklos vardu, žadina mūsų ydas. Štai kuo jie svaidosi: „Tik mokytas išminčius gali būti meilužis. Jis vienintelis išmano šį meną. Gerti ir valgyti puotoje geriausiai moka taip pat išminčius. Panagrinėkime, iki kokio amžiaus galima mylėti jaunuolius". Tebūnie tai įprasta graikų krašte, o mes geriau ištempkime ausis šiems žodžiams: „Niekas nėra doras atsitiktinai. Dorybės reikia mokytis. Malonumas — niekingas, menkas, nieko nevertas dalykas, bendras žmonėms ir nebyliems gyvūnams. Prie jo sulekia mažiausi ir niekingiausi padarai. Garbė — skraji, už vėją nepastovesnė tuštybė. Skurdas niekam nėra blogis, išskyrus tuos, kurie jam priešinasi. Mirtis nėra blogis. Klausi, kas ji? Tai — vienintelis dalykas, į kurį visi žmonės turi lygias teises. Prietarai — beprotiškas <...> paklydimas: bijo tų, kuriuos reikia mylėti, ir įžeidinėja tuos, kuriuos gerbia. Koks skirtumas — ar neigti dievus, ar juos šmeižti?" Štai ko reikia mokytis ir išmokti. Filosofija neturi tarnauti ydų pateisinimui. Nėra vilties pasveikti ligoniui, kurį gydytojas ragina būti nesaikingą. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai