Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai

Seneka 101-124 laiškai - ŠIMTAS DVIDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

ŠIMTAS DVIDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Daugel aš tau galiu tėvų patarimų priminti,

Jei nebėgsi šalin, smulkių reikalų neišklausęs1.

 

Tu nebėgi, jokios subtilybės tavęs nebaido. Tavo išrankumas neapsiriboja tik dideliais dalykais <...>, aš giriu tave, kad visur sieki tam tikros naudos ir priekaištauju tik tuomet, kai didžiausios subtilybės apskritai niekam netarnauja. Pasistengsiu, kad dabar taip neatsitiktų. Klausimas toks: ar gėris suvokiamas juslėmis, ar protu? Be to, teigiama, jog nebylūs gyvūnai ir kūdikiai gėrio nepažįsta. Tie, kurie virš visko iškelia malonumus, mano, jog gėris juntamas juslėmis, o mes, priskiriantieji jį sielai, manome priešingai: jis suvokiamas protu. Jeigu apie gėrį spręstų jutimai, mes neišsižadėtume jokių malonumų, nes kiekvienas iš jų vilioja, kiekvienas džiugina, ir, priešingai, savanoriškai nekentėtume jokio skausmo, nes bet koks jutimas kratosi jo. Be to, nebūtų verti priekaištų tie, kuriems pernelyg patinka malonumai, ir tie, kurie labiausiai bijo skausmo. Mes smerkiame apsirijėlius ir paleistuvius, niekiname tuos, kurie, bijodami skausmo, nieko nedrįsta ir praranda vyriškumą. Tačiau kuo jie kalti, jei jie paklūsta jutimams, kuriems jūs patys pavedėte spręsti, kas yra gėris ir blogis ir ko reikia vengti, ko — siekti? Juk aišku, kad šis dalykas yra pavaldus protui: jis sprendžia apie laimingą gyvenimą, apie dorybę ir garbingumą, vadinasi, ir apie gėrį bei blogį. O anie suteikia pačiai prasčiausiai mūsų daliai teisę teisti patį kilniausią dalyką: apie gėrį turi spręsti jutimas, bukas ir kvailas, kurį žmogus turi silpnesnį negu kitos gyvos būtybės. Kas būtų, jei kas nors bandytų atskirti smilteles ne akimis, bet lytėjimu? O juk, norint atpažinti gėrį ir blogį, reikia dar jautresnio ir stipresnio už akių aštrumą dalyko. Matai, kaip nežino, kas yra tiesa, ir kaip nusviedžia ant žemės aukštus ir dieviškus dalykus tas, kuris yra įsitikinęs, jog apie gėrį ir blogį sprendžia lytėjimas. „Kaip bet koks žinojimas ir menas, — sakoma, — turi atsirasti ir augti iš kažko akivaizdaus ir sugaunamo juslėmis, taip laimingo gyvenimo pradžia ir pagrindas yra akivaizdūs ir juslėms pavaldūs dalykai. Juk ir jūs tvirtinate, kad laimingas gyvenimas prasideda nuo to, kas aišku." Tvirtiname, jog laiminga yra tai, kas atitinka prigimtį, o tai, kas atitinka prigimtį, nedelsiant ryškiai atsiskleidžia, kaip ir visa, kas yra tobula. Dalis to, kas atitinka prigimtį, jau tenka ir naujagimiui, bet aš šito nevadinu gėriu, o tik gėrio užuomazga. Tu gi dovanoji kūdikystei didžiausią gėrį — malonumą, kad ateinantis į pasaulį pradėtų nuo to, ką pasiekia tik subrendęs žmogus. Tu sukeiti šaknis su viršūne. Jei kas nors sakytų, jog motinos įsčiose esantis vaisius, dar būdamas neaiškios lyties, neišsivystęs ir nebaigtas, be tikslaus pavidalo, jau pažįsta kažkokį gėrį, tas, aišku, atrodytų klystąs. O kuo gi skiriasi tas, kuris vos pradėjo gyventi, nuo to, kuris tebėra slapta motinos kūno našta? Ir vienas, ir kitas yra tiek pat subrendę, kad suvoktų gėrį ir blogį. Kūdikis supranta gėrį ne geriau negu medis ar koks nors nebylus gyvūnas. Kodėl gi nei medis, nei nebylus gyvūnas nesupranta gėrio? Todėl, kad jie neturi proto. Todėl ir kūdikis nesupranta gėrio, nes ir jam trūksta proto. Pažinti gėrį jis galės tik tada, kai įgys proto. Yra neprotingų gyvų būtybių, yra kol kas neprotingų, yra protingų, bet netobulų. Nė viena iš jų neturi gėrio supratimo, kurį suteikia protas. Tad kuo skiriasi minėtos gyvų būtybių rūšys? Toje, kuri neprotinga, gėrio niekuomet nebus. Toje, kuri dar neprotinga, gėrio dar negali būti. Toje, kuri protinga, bet netobula, gėris gali būti, tačiau iš tikrųjų jo nėra. Aš taip pasakysiu, Lucilijau: gėris glūdi ne bet kokiame kūne ir ne bet kokio amžiaus; jis tiek nutolęs nuo kūdikystės, kiek pabaiga nuo pradžios, kiek tobulybė nuo jos užuomazgos. Vadinasi, jo nėra nei jauname, nei paaugusiame kūne. Kodėl negali ten jo būti? Jo nėra taip pat, kaip nėra sėkloje. Jei sakytume, jog žinome tam tikrą gėrį esant medyje ar pasėlyje, tai jo nėra daiguose, kai šie dygdami kalasi iš žemės. Esama tam tikro gėrio kviečiuose, bet jis — ne sultinguose stiebuose, ne minkštų varpų šepetėliuose, o kaitros ir brandos sunokintuose grūduose. Kaip visa gamtoje atskleidžia savo gėrį tik visiškai subrendus, taip ir žmogaus gėris pasirodo jo protui pasiekus tobulumą. Koks tas gėris? Atsakysiu: laisva, kilni, visa valdanti ir niekam nepavaldi siela. Toks gėris svetimas kūdikystei, nėra ko tikėtis jo vaikystei, o ir jaunystė vargu ar gali jo laukti. Gerai, jei jis ateina senatvėje po ilgų ir įtemptų pastangų. Jei tai yra gėris, jis pažįstamas protu. „Tvirtinai, — sakoma, — jog kažkokio gėrio esama ir medyje, ir žolėje; vadinasi, kažkokio gėrio gali būti ir kūdikyje." Tikrojo gėrio nėra nei medžiuose, nei nebyliuose gyvūnuose. Tai, kas juose yra gera, negalima vadinti tikru gėriu. „Kas gi tai yra?" — klausi. Tai, kas atitinka kiekvieno daikto prigimtį. Gėris jokiu būdu negali tekti nebyliam gyvūnui: gėris skirtas laimingesnės ir geresnės prigimties būtybėms. Kai nėra vietos protui, nėra ir gėrio. Yra keturios prigimties rūšys: medžiai, gyvūnai, žmonės, dievas. Paskutinės dvi yra protingos ir turi panašią prigimtį, o skiriasi tarpusavy tuo, kad viena nemirtinga, o kita — mirtinga. Vienai iš jų, aišku, dievui, gėrį suteikė pati prigimtis, antrajai, tai yra žmogui — jo paties pastangos. Visos kitos būtybės tobulos tik pagal savo galimybes; jos nėra iš tiesų tobulos, nes joms trūksta proto. Tikrai tobula yra tik tai, kas tobulai atitinka visuotinę prigimtį, o visuotinė prigimtis yra protinga. Visa kita gali būti tobula tik savo rūšyje. Čia nėra laimingo gyvenimo, nėra ir to, kas sukuria laimingą gyvenimą. Laimingą gyvenimą sukuria gėris. Nebylus gyvūnas neturi laimingo gyvenimo ir to, kas padaro gyvenimą laimingą; taigi nebyliame gyvūne nėra gėrio. Nebylus gyvūnas jutimais aprėpia dabartį, o praeitį prisimena tik tada, kai atsitinka kas nors, kas primena pojūčius: arkliai atsimena kelią, kai atvedami į jo pradžią, o tvarte jie visai neprisimena daug kartų trypto kelio. Trečiojo laiko — būsimojo — gyvūnai apskritai nesuvokia. Kaip gali atrodyti tobula prigimtis tokių būtybių, kurios nemoka naudotis praeities laiku?! Juk laikas susideda iš trijų dalių: būtojo, esamojo ir būsimojo laiko. Gyvūnams duotas tik pats trumpiausias, akimirksniu praskriejantis esamasis laikas. Jų būtojo laiko atsiminimai reti, ir sukelia juos tik kai kurie dabarties įvykiai. Vadinasi, tobulos prigimties gėris negali būti netobuloje prigimtyje, o jei tokia prigimtis jį turėtų, tai turėtų jį ir pasėliai. Aš neneigiu, kad nebylūs gyvūnai labai ryžtingai veržiasi prie to, kas atitinka prigimtį. Tačiau daro jie tai netvarkingai ir padrikai. O gėris niekada nebūna netvarkingas ar padrikas. „Kaipgi yra? — klausi.— Ar nebylūs gyvūnai juda padrikai ir nedėsningai?" Sakyčiau, jog jie juda padrikai ir nedėsningai, jei jų prigimtis sugebėtų suprasti tvarką, o dabar jie juda pagal savo prigimtį. Mat padrika yra tai, kas gali būti kada nors nepadrika; sujaudinta yra tai, kas gali būti ramu. Ydą turi tik tas, kas gali turėti dorybę. Nebylūs gyvūnai taip juda iš prigimties. Tačiau, ilgiau tavęs negaišindamas, pasakysiu; tam tikro gėrio esama ir nebyliame gyvūne, jame esama tam tikros dorybės, jame esama tam tikros tobulybės; bet nei šis gėris, nei ši dorybė, nei ši tobulybė nėra absoliutūs. Tokie tenka tik protingoms būtybėms, kurios gali suprasti, kodėl, kiek ir kaip. Taigi gėrį turi tik tas, kuris turi proto. Klausi, kur suka šitoks svarstymas ir kuo jis padeda tavo sielai? Atsakau: ir stiprina ją, ir daro ją įžvalgesnę ir, ketinant jai ką nors nuveikti, neleidžia nutolti nuo garbingo užsiėmimo. Jis naudingas ir tuo, kad sulaiko žmones, skubančius pasukti šunkeliais. Ir štai ką dar pasakysiu: niekuo negaliu būti tau naudingesnis, kaip kad parodydamas tau tavąjį gėrį, atskirdamas tave nuo nebylių gyvūnų, sulygindamas tave su dievu. Kam tu mankštini ir kaupi kūno jėgas? Gyvuliams ir žvėrims prigimtis davė jų daugiau. Kam puoselėji savo grožį? Jei ir viską padarysi, daugelis gyvūnų pralenks tave dailumu. Kam be galo uoliai tvarkai savo plaukus? Ar partų papročiu tu juos nešiosi palaidus, ar susiriši kaip germanai, ar styros jie kaip skito, vis tiek kiekvieno arklio karčiai plaikstysis tankiau, o liūto — gražiau karos. Kad ir kiek mankštintumeisi, vis tiek nepavysi kiškio. Tai ar nenorėtum, p­likęs tai, dėl ko vis tiek būsi įveiktas, nes sieki svetimo gėrio, grįžti prie savojo? Kas jis? Aišku, laisva nuo ydų, tyra, galinti varžytis su dievu, iškilusi virš visko, kas žmogiška, turinti visa savyje siela. Tu —protinga būtybė. Kas yra tavo gėris? Tobulas protas. Ar tu keli jam tikslą augti kuo aukščiau? Laikyk save laimingu tada, kai tavo džiaugsmas plauks tik iš jo, kai, pamatęs, ką griebia, ko trokšta, ką saugo žmonės, nerasi ten nieko, ko ne tik trokštum sau, bet apskritai nenorėtum. Pateiksiu tau trumpą taisyklę, kaip įvertinti save ir sužinoti, ar jau tapai tobulas: savo gėrį būsi pasiekęs tuomet, kai suprasi, jog nelaimingieji yra patys laimingiausi. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 101-124 laiškai